Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nataljos Zelionkienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Katos studija“, kooperatinės bendrovės „Katos grupė“, uždarosios akcinės bendrovės „Gijota“ bei uždarosios akcinės bendrovės „LT ADVERT“ skundą atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai, dėl sprendimų panaikinimo ir teisinių padarinių pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Dėl atsisakymo išduoti leidimus įrengti išorinę reklamą teisėtumo ir pagrįstumo

Be to, administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte, o skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui. Teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų teisės aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu, jei tie papildymai savo esme yra visiškai nauji teisės aktų priėmimo pagrindimo pagrindai. Priešingu atveju teisminės gynybos besikreipusiam asmeniui taptų sunku apsiginti, o teismui – apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014, 2021 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1668-789/2021, 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3040-968/2022).

Nagrinėjamu atveju Pareiškėjai į atsakovę kreipėsi su prašymais išduoti leidimus įrengti išorinę reklamą, todėl ginčo teisiniams santykiams taikytinos teisės normos, reguliuojančios tokių leidimų išdavimo tvarką.

Išorinės reklamos įrengimo reikalavimus reglamentuoja Reklamos įstatymo 12 straipsnis, kurio 4 dalis taip pat numato, kad išorinės reklamos įrengimo taisykles, kuriose nustatoma išorinės reklamos įrengimo reikalavimų ir reikalavimų, susijusių su leidimo išdavimu, atsisakymu išduoti leidimą, įspėjimu apie galimą leidimo galiojimo panaikinimą ir leidimo galiojimo panaikinimu, įgyvendinimo tvarka, tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė) arba jos įgaliota institucija.

Išorinės reklamos įrengimo taisyklės yra patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2018 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 4-371 (toliau - Taisyklės).

Be to, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. A-4370 yra patvirtintas Leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas).

Ginčas byloje kilo dėl atsakovės atsisakymo išduoti leidimus įrengti išorinę reklamą, todėl ginčui spręsti taikytinos nurodytų teisės aktų normos, reguliuojančios leidimų neišdavimo pagrindus.

Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalis numato, kad leidimas neišduodamas, jeigu: 1) pateikiami ne visi, nevisiškai ar neteisingai užpildyti dokumentai leidimui išduoti arba pateikti neteisingi duomenys ir reklaminės veiklos subjektas neįvykdo leidimus išduodančios institucijos reikalavimo per jos nustatytą terminą pašalinti šiuos trūkumus; 2) numatoma įrengti išorinė reklama neatitinka šiame straipsnyje nustatytų išorinės reklamos įrengimo reikalavimų; 3) reklaminės veiklos subjektas nesumoka savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, tarybos nustatytos vietinės rinkliavos, jeigu vietinės rinkliavos nuostatuose nustatyta, kad vietinė rinkliava už leidimo išdavimą turi būti sumokėta prieš išduodant leidimą.

Teismas pažymi, kad nurodytas atsisakymo išduoti leidimą pagrindų sąrašas yra baigtinis, o pats įstatymas kitiems teisėkūros subjektams nedelegavo teisės poįstatyminiuose teisės aktuose nustatyti kitus atsisakymo išduoti leidimą pagrindus. Tai reiškia, kad bet kuris kompetentingos institucijos sprendimas atsisakyti išduoti leidimą turi būti grindžiamas bent vienu iš trijų Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalyje nurodytų pagrindų.

Taisyklių 1 punktas numato, kad jos nustato išorinės reklamos įrengimo bendruosius reikalavimus, Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodytoms iškaboms keliamus reikalavimus, leidimų įrengti išorinę reklamą (toliau – leidimas) išdavimo, atsisakymo juos išduoti, įspėjimo apie galimą leidimo galiojimo panaikinimą ir leidimų galiojimo panaikinimo tvarką, savivaldybių, kurių teritorijoje įrengiama išorinė reklama, vykdomųjų institucijų (toliau – leidimus išduodanti institucija) įgaliojimus. Taigi, Taisyklėse, kurios priimtos įgyvendinant Reklamos įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje deleguotą pareigą nustatyti detalesnę leidimo išdavimo ir atsisakymo išduoti leidimą tvarką, taip pat yra numatomi pagrindai, kuriems esant Leidimas neišduodamas.

Teismas pažymi, kad Taisyklių 33 punktas numato, jog Leidimas neišduodamas Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalyje nustatytais atvejais. Jokių kitų Leidimo neišdavimo pagrindų Taisyklės nenumato ir negali numatyti, nes, kaip minėta, Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalyje įtvirtintas baigtinis Leidimo neišdavimo pagrindų sąrašas. Tai reiškia, kad atsisakymas išduoti leidimą, tiek pagal Reklamos įstatymą, tiek pagal Taisykles, turi būti grindžiamas tik vienu iš trijų Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalyje nurodytų pagrindų.

Taisyklių 20.3 punktas numato, kad Leidimą išduodanti institucija tvirtina leidimų išdavimo tvarkos aprašą, o Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius, kaip minėta, yra patvirtinęs Aprašą, kurio 1 punktas numato, kad jis nustato leidimų įrengti išorinę reklamą Kauno miesto savivaldybės (toliau – Savivaldybė) teritorijoje išdavimo, atsisakymo juos išduoti ir leidimų galiojimo panaikinimo tvarką. Vadinasi, Leidimo neišdavimo pagrindai įtvirtinti ir šiame savivaldybės lygmens teisės akte.

Pagrindai neišduoti leidimo numatyti Aprašo 19 punkte, kuriame nustatyta, kad Leidimas neišduodamas, jei išorinę reklamą numatoma įrengti ant pastatų, įrašytų į Savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintą apleisto ar neprižiūrimo nekilnojamojo turto sąrašą, nes turto būklė kelia pavojų jame ar arti jo gyvenančių, dirbančių ar kitais tikslais būnančių žmonių sveikatai, gyvybei ar aplinkai (kai statiniai neatitinka Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ar kitų teisės aktų reikalavimų, statiniai ir patalpos apdegę, apgriuvę ar kitaip fiziškai pažeisti, pažeista, nesandari pastato stogo danga, pažeista, neveikianti pastato kritulių surinkimo sistema, apskardinimas, pažeistas, atšokęs, ištrupėjęs pastato fasado tinkas, plytos ar kitos sienų apdailos medžiagos, pažeisti, suirę, trupantys balkonų pagrindai ar architektūros elementai; atviri langai, durys ar kitos angos, leidžiančios netrukdomai patekti į neprižiūrimą pastatą). Leidimas taip pat neišduodamas kitais Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalyje nustatytais atvejais.

Taigi, Aprašas dar kartą įtvirtina tuos pačius Leidimo neišdavimo pagrindus, kurie nurodyti Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalyje, tik papildomai šį sąrašą išplečia vienu pagrindu – leidimas neišduodamas įrengti išorinę reklamą ant pastatų, įrašytų į Savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintą apleisto ar neprižiūrimo nekilnojamojo turto sąrašą.

Nagrinėjamu atveju Pareiškėjai savo skundą grindžia argumentu, kad skundžiamuose Sprendimuose nėra nurodytas nei vienas Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalyje įtvirtintas pagrindas neišduoti Leidimo, o tas teisinis pagrindas, kuris nurodytas, nėra pagrindas neišduoti leidimo, nes skirtas reguliuoti ne tą teisinį santykį.

Įvertinęs bylos medžiagą, skundžiamo Sprendimo turinį, byloje nustatytas aplinkybes ir šalių argumentus teismas konstatuoja, kad Sprendimai savo turiniu prieštarauja nurodytiems aukštesnės galios teisės aktams, todėl negali būti pripažįstami teisėtais ir pagrįstais (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

Reklamos įstatymo 12 straipsnio 7 dalis numato, kad Leidimus išduoda, apie galimą leidimų galiojimo panaikinimą įspėja, leidimų galiojimą panaikina savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, vykdomoji institucija (toliau – leidimą išduodanti institucija), vadovaudamasi šiuo įstatymu ir Išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis. Ši norma yra imperatyvi ir reiškia tai, kad atsakovės atsisakymas išduoti leidimus pagal Pareiškėjų paraiškas privalo būti pagrįstas Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalyje nurodytais pagrindais, į kuriuos taip pat nukreipia tiek Taisyklės, tiek Aprašas. Tačiau ginčijamuose Sprendimuose nėra nurodytas nei vienas iš Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalyje nurodytų pagrindų, kuriuo remiantis atsakovė turėtų teisę netenkinti Pareiškėjų prašymų išduoti leidimus. Teismas pažymi, kad ginčijami Sprendimai iš viso nėra grindžiami nurodytais teisės aktais, kurie tiesiogiai ir aiškiai reglamentuoja leidimų išdavimo tvarką. Sprendimuose nėra remiamasi nei Reklamos įstatymu, nei Taisyklėmis, nei Aprašu. Atsakovė didžiąją dalį Sprendimų turinio grindžia Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo normomis ir Kauno miesto savivaldybės tarybos 2022 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. T-6 patvirtintų Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimo nuostatų (toliau – Nuostatai) normomis, tačiau šiais teisiniais argumentais pagrindžiama tik atsakovės teisė nustatyti vietines rinkliavas ir teisė vietinės rinkliavos dydį nustatyti viešo konkurso būdu, bet šios teisės normos nereguliuoja Leidimo neišdavimo pagrindų. Todėl šie Sprendimų teisiniai argumentai, be išsamesnių ir aiškių atsakovės motyvų, niekaip nepatvirtina Leidimo neišdavimo teisinio pagrindo, įtvirtinto Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalyje.

Tiesioginis ir vienintelis teisinis pagrindas, kuriuo remiantis priimti Sprendimai, ginčijamuose Sprendimuose nurodytas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2022 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. T-6 ,,Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. T-45 ,,Dėl vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Rinkliavos nuostatai) 2.1 punktas ir faktinė aplinkybė, kad dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovės paskelbtas konkursas rinkliavos dydžiui nustatyti buvo sustabdytas. Tačiau atsižvelgiant į minėtą Reklamos įstatymo 12 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą ir atsakovei privalomą imperatyvų reikalavimą leidimą išduoti vadovaujantis šiuo įstatymu ir Išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis, teismas konstatuoja, kad atsakovės Sprendimai prieštarauja nurodytai įstatymo normai. Atsisakymas išduoti Leidimą buvo priimtas vadovaujantis ne tais teisės aktais, kuriais įpareigoja vadovautis tiek Reklamos įstatymas, tiek Taisyklės, tiek pačios atsakovės patvirtintas Aprašas, o teisės aktais, reguliuojančiais kitus teisinius santykius.

Teismas pažymi, kad pačių Rinkliavos nuostatų 2 punktas numato, jog jie nustato vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą (toliau – vietinė rinkliava) dydį, viešojo konkurso organizavimo tvarką ir vietinės rinkliavos dydžio nustatymo tvarką, kai leidimas įrengti išorinę reklamą išduodamas organizuojant viešąjį konkursą (toliau – Konkursas), vietinės rinkliavos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, lengvatas ir grąžinimo tvarką. Iš taip apibrėžtos Rinkliavos nuostatų taikymo srities visiškai akivaizdu, kad šis teisės aktas reguliuoja vietinės rinkliavos dydį, viešojo konkurso organizavimo tvarką, vietinės rinkliavos dydžio nustatymo tvarką, jos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, lengvatas ir grąžinimo tvarką, bet nereguliuoja leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos, tame tarpe ir neišdavimo pagrindų. Todėl teismas konstatuoja, kad Rinkliavos nuostatai, kuriais remiantis buvo atsisakyta išduoti Leidimą, nėra tas teisės aktas ir teisinis pagrindas, kuris reguliuoja leidimo išdavimą, o tokiu teisiniu pagrindu pagrįsti Sprendimai yra neteisėti, nes jie prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, įpareigojantiems vadovautis kitais teisės aktais ir atsisakymą išduoti leidimą pagrįsti tik aiškiai Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalyje nurodytais pagrindais.

Kita vertus, teismas konstatuoja, kad skundžiamuose Sprendimuose nurodytas savivaldybės tarybos sprendimo dėl Rinkliavos nuostatų patvirtinimo 2.1 punktas net ir pagal savo turinį atsakovės neteisingai traktuojamas kaip pagrindas neišduoti leidimo, nes ši teisės norma skirta visai ne šiam klausimui reguliuoti. Aptariamas savivaldybės tarybos sprendimo dėl Rinkliavos nuostatų 2.1 punktas numato: „Ant savivaldybei nuosavybės teise priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų įrengtiems reklaminiams įrenginiams (išskyrus iškabas ir nuorodas), dėl kurių numatoma organizuoti viešąjį konkursą leidimams įrengti išorinę reklamą išduoti, iki konkurso paskelbimo, bet ne ilgiau kaip 3 mėn. taikoma tokio dydžio vietinė rinkliava už leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimą: reprezentacinėje zonoje – 116 eurų už 1 kv. m reklamos ploto metams, kitose vietose – 60 eurų už 1 kv. m reklamos ploto metams“. Taigi, šioje normoje įtvirtintas tik vietinės rinkliavos dydis tam tikru laikotarpiu (iki konkurso paskelbimo), bet ne atsisakymo išduoti leidimą pagrindas. Todėl teismas pripažįsta, kad atsakovė leidimą išduoti atsisakė ne tik nenurodydama pagrindų, kurie numatyti Reklamos įstatyme, kuriems esant leidimas gali būti neišduodamas, bet dar ir remiantis teisės norma, kuri nereglamentuoja ir nėra skirta reglamentuoti pagrindus, suteikiančius teisę atsisakyti išduoti leidimą.

Apibendrinant teismas pripažįsta, kad ginčijamų Sprendimų pagrindimas tokiu teisiniu pagrindu, kuris nėra įtvirtintas Reklamos įstatyme, Taisyklėse ir Apraše, ir kuris iš viso nereglamentuoja leidimo neišdavimo pagrindo, nėra pakankamas ir tinkamas individualaus administracinio akto motyvavimas, kuris privalomas pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimus, o tokiu teisiniu pagrindu pagrįsti Sprendimai yra neteisėti ir savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl naikintini (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

Teismas pažymi, kad jeigu Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalis aiškiai numato baigtinį sąrašą pagrindų, kuriais remiantis gali būti neišduodamas leidimas, tai atsakovė savo atsisakymą išduoti Leidimą privalo pagrįsti konkrečia Reklamos įstatymo norma, t. y. nustatyti bent vieną iš trijų pagrindų kai leidimas neišduodamas. Šiuo atveju ginčijami Sprendimai nėra grindžiami nei vienu iš Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalyje numatytų pagrindų. Tuo tarpu atsakovės atstovės paaiškinimai teismo posėdžio metu, kad Sprendimuose nurodyta situacija, nors ir nėra grindžiama Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalimi, tačiau iš esmės patenka į vieną iš Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalyje nurodytų pagrindų, negali panaikinti ginčijamų Sprendimų motyvavimo trūkumų ir jų neteisėtumo, nes, kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte, o skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014, 2021 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1668-789/2021, 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3040-968/2022).

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus teismas konstatuoja, kad ginčijami Sprendimai negali būti laikomi tinkamai motyvuotais individualiais administraciniai aktais, iš kurių pareiškėjams būtų aišku, kodėl leidimai įrengti išorinę reklamą neišduoti, jeigu nenurodomas nei vienas Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalyje numatytas pagrindas leidimui neišduoti.

Dėl reikalavimo pripažinti, kad leidimai įrengti išorinę reklamą yra išduoti

Pareiškėjai savo reikalavimą pripažinti, kad leidimai įrengti išorinę reklamą yra išduoti grindžia Reklamos įstatymo 12 straipsnio 10 dalimi, kuri numato, kad jeigu per nurodytus terminus leidimą išduodanti institucija neišduoda leidimo ir nepateikia motyvuoto rašytinio atsisakymo išduoti leidimą, laikoma, kad leidimas išduotas. Pareiškėjų teigimu atsakovė motyvuoto atsisakymo išduoti leidimus nepateikė, todėl laikoma, kad leidimas išorinei reklamai įrengti pagal paraišką išduotas.

Teismas nurodytus Pareiškėjų argumentus pripažįsta nepagrįstais, nes Pareiškėjų nurodytas motyvuoto atsisakymo išduoti leidimą traktavimas neatitinka šios įstatymo normos esmės ir tikslo.

Reklamos įstatymo 12 straipsnio 10 dalis skirta apsaugoti suinteresuotus asmenis nuo leidimą išduodančios institucijos neteisėto neveikimo, kad nesusidarytų situacija kai dėl nepriimamo jokio sprendimo ūkio subjektas negali pradėti ūkinės veiklos. Tačiau kai leidimą išduodanti institucija savo atsisakymą išduoti leidimą grindžia tokiais motyvais ir argumentais, su kuriais nesutinka leidimo prašantis ūkio subjektas, ginčas kyla ne dėl neveikimo, o dėl nepagrįsto individualaus administracinio akto. Atsisakymas priimti sprendimą iš esmės (atlikti veiksmus) ir vilkinimas priimti sprendimą (atlikti veiksmus) nėra tapačios teisinės sąvokos. Pirmuoju atveju atsisakymas priimti sprendimą (atlikti veiksmus) yra vienas iš viešojo administravimo subjektui leistinų veiksmų, kurio teisėtumas bei pagrįstumas ir sudaro bylos nagrinėjimo dalyką, jeigu šalys nesutaria, ar pagrįstai ir teisėtai buvo priimtas sprendimas. Antruoju atveju viešojo administravimo subjektas iš viso nepriima jokio sprendimo (neatlieka visų ar dalies veiksmų), kuriuos jam priskirta priimti (atlikti). Šiuo atveju bylos nagrinėjimo dalyką sudarytų aplinkybių, ar viešojo administravimo subjektas buvo kompetentingas atlikti tam tikrus veiksmus, ar jam priskirtus klausimus sprendė įstatymų nustatyta tvarka ir laiku, nustatymas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai atsakovas atsisako priimti administracinį aktą ar atlikti veiksmą, nurodydamas tokio atsisakymo priežastis, šis atsisakymas negali būti vertinamas kaip neveikimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 23 d. nutartis Nr. A8-406/2003). Viešojo administravimo subjekto vilkinimu atlikti veiksmus yra suprantamas toks šio asmens neveikimas, kai viešojo administravimo subjektas nepriima sprendimo (teigiamo arba neigiamo) prašomu išspręsti klausimu per įstatymo nustatytą terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartis Nr. AS602-84/2012).

Nagrinėjamu atveju atsakovė Reklamos įstatymo 12 straipsnio 10 dalyje nustatytais terminais pateikė Pareiškėjams savo motyvais grindžiamus Sprendimus atsisakyti išduoti leidimus, o tai, kad kilo ginčas dėl šių Sprendimų motyvų tinkamumo ir pakankamumo nereiškia, kad nebuvo pateiktas motyvuotas rašytinis atsisakymas išduoti leidimą. Teismas sprendžia, kad Reklamos įstatymo 12 straipsnio 10 dalyje numatytos pasekmės, prilygstančios leidimo išdavimui, kyla tuomet, kai leidimą išduodančios institucijos nepriima jokio sprendimo pagal pateiktus prašymus išduoti leidimus išorinei reklamai įrengti ir suinteresuotas asmuo nežino motyvų, kodėl jo prašymas nėra tenkinamas. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju Pareiškėjai žino atsakovės motyvus, kurie nurodyti ginčijamuose Sprendimuose, ir juos ginčija teisme, todėl nėra sąlygų pripažinti, kad atsirado Reklamos įstatymo 12 straipsnio 10 dalyje numatytos pasekmės, prilygstančios leidimo išdavimui.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus Pareiškėjų reikalavimas pripažinti, kad leidimai įrengti išorinę reklamą yra išduoti Reklamos įstatymo 12 straipsnio 10 dalyje numatytu pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Dėl bylos baigties

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus teismas konstatuoja, kad ginčijami Sprendimai neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, kadangi juose nėra nurodyti motyvai dėl to, kodėl leidimai neišduoti, jeigu Sprendimuose nenurodomas nei vienas Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalyje numatytas teisinis pagrindas leidimui neišduoti. Tuo tarpu nurodytas Sprendimų teisinis pagrindas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Reklamos įstatymo 12 str. 12 d., Taisyklėms, Aprašui) ir Sprendimų motyvavimas pažeidžia VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimus tinkamai motyvuoti administracinį sprendimą, todėl Sprendimai naikintini kaip neteisėti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.).

Pareiškėjų reikalavimas pripažinti, kad leidimai įrengti išorinę reklamą yra išduoti Reklamos įstatymo 12 straipsnio 10 dalyje numatytu pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.), nes sprendimai, nors ir nepagrįsti, bet buvo priimti, ir atsakovė neatsisakė ir nevilkino priimti sprendimų be jokių motyvų.

Nagrinėjamu atveju teismui panaikinus Sprendimus kaip neteisėtus ir nepagrįstus dėl tinkamų motyvų nebuvimo, naujus administracinius sprendimus turi priimti atsakovė pagal savo kompetenciją, įvertinusi teismo nustatytus pažeidimus ir pateikdama aiškius motyvus. Teismas negali ir neturi administracinio sprendimo motyvų nurodyti vietoj viešojo administravimo subjekto, o kilus ginčui turi tik patikrinti administraciniame sprendime nurodytų motyvų pagrįstumą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjai skunde prašė priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, o 2023 m. vasario 13 d. pateikė prašymus priteisti po 1573 Eur kiekvienai pareiškėjai už skundo parengimą ir jų mokėjimą patvirtinančius sąskaitos išrašus. Be to, pareiškėja UAB „Katos studija“ yra sumokėjusi 22,50 Eur žyminį mokestį už skundo padavimą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso, šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.).

CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Kadangi šioje byloje tenkinamas Pareiškėjų reikalavimas panaikinti skundžiamus Sprendimus, tačiau atmetamas reikalavimas pripažinti, kad leidimai įrengti išorinę reklamą Pareiškėjams yra išduoti, tai patenkinus vieną iš dviejų reikalavimų Pareiškėjams priteistina 50 procentų jų patirtų bylinėjimosi išlaidų (ABTĮ 40 str. 5 d., CPK 98 straipsnio 2 dalis).

CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos).

Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių).

Šioje byloje Pareiškėjų patikslintas skundas surašytas 2022 m. rugsėjo 6 d., t. y. 2022 m. III ketvirtyje, todėl apskaičiuojant pagal Rekomendacijas priteistinas Pareiškėjų patirtas advokato atstovavimo išlaidas skundui parengti remiamasi 2022 m. I ketvirčio mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu, kuris yra 1729,9 Eur.

Rekomendacijų 8.2 p. numato, kad koeficientas už skundo parengimą yra 2,5. Tai reiškia, kad vadovaujantis Lietuvos statistikos departamento skelbiamo 2022 m. I ketvirčio vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydžiu, kuris yra 1729,9 Eur, maksimali galima priteisti suma už skundo, parengto 2022 m. III ketvirtyje, surašymą šioje byloje yra 4324,75 Eur (1729,9 Eur x 2,5).

Pareiškėjai pateikė vieną bendrą skundą, už kurio parengimą advokatui sumokėjo iš viso 6292 Eur (4 x 1 573 Eur). Kadangi ši suma viršija minėtą galimą priteisti maksimalią 4324,75 Eur sumą už skundo parengimą, tai sprendžiant bylinėjimosi išlaidų priteisimą teismas pirmiausiai konstatuoja, kad remiantis Rekomendacijų 8.2 punktu už skundo parengimą Pareiškėjams priteistina suma šioje byloje mažintina iki maksimalios galimos priteisti sumos, t. y. iki 4324,75 Eur.

Atsižvelgiant į nurodytą maksimalią galimą priteisti sumą, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, Pareiškėjams priteista 50 procentų nurodytos 4324,75 Eur sumos, t. y. 2162,38 Eur.

Kadangi Pareiškėjai už skundo parengimą sumokėjo lygiomis dalimis, tai kiekvienai pareiškėjai iš atsakovės priteisina po ¼ dalį nurodytos 2162,38 Eur sumos, t. y. po 540,60 Eur (2162,38 / 4) kiekvienai pareiškėjai.

Pareiškėjai UAB „Katos studija“ taip pat priteistina 50 procentų jos sumokėto žyminio mokesčio, t. y. - 11,25 Eur (22,50 Eur x 50 proc.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2 punktais, 91 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjų skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2022 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. (33.200.E) R-2019 „Dėl leidimo įrengti išorinę reklamą neišdavimo“.

Panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2022 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. (33.200.E) R-2020 „Dėl leidimo įrengti išorinę reklamą neišdavimo“.

Panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2022 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. (33.200.E) R-2021 „Dėl leidimo įrengti išorinę reklamą neišdavimo“.

Panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2022 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. (33.200.E) R-2018 „Dėl leidimo įrengti išorinę reklamą neišdavimo“.

Skundo reikalavimus dėl pripažinimo, kad leidimas įrengti išorinę reklamą Pareiškėjams buvo išduotas atmesti kaip nepagrįstus.

Priteisti pareiškėjai kooperatinei bendrovei „Katos grupė“ 540,60 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt eurų 60 ct) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos.

Priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Gijota“ 540,60 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt eurų 60 ct) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos.

Priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „LT ADVERT“ 540,60 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt eurų 60 ct) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos.

Priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Katos studija“ 551,25 Eur (penkis šimtus penkiasdešimt vieną eurą 25 ct) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.