- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-09
- Bylos Nr.
- e2A-2178-467/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-18543-2020-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Visvaldas Kazakiūnas, Dainius Rinkevičius, Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- SĮ „Vilniaus miesto būstas“
- Atsakovas
- R.R., N.N., R.M.
- Kategorijos
- 2.6.16.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Visvaldas Kazakiūnas, Dainius Rinkevičius ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės savivaldybės įmonės (toliau – SĮ) „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovams R.R., N.N., R.M. dėl sutarties nutraukimo, iškeldinimo iš savivaldybės būsto, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, ir skolos priteisimo, išvadą teikianti institucija - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir, jį patikslinusi, prašė: 1) nutraukti 2007 m. rugpjūčio 6 d. Gyvenamųjų patalpų (bendrabučio) nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – bendrabučio sutartis), sudarytą su atsakove R.R.; 2) iškeldinti atsakovus R.R., N.N., ir nepilnametį R.M. su jiems priklausančiu turtu iš būsto (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos; 3) priteisti solidariai iš atsakovų R.R. ir N.N. 491,45 EUR skolą ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas.
2. Ieškovė nurodė, kad būstas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Savivaldybės taryba 2008 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-474 šį būstą perdavė patikėjimo teise valdyti ieškovei. Būstas pagal bendrabučio sutartį yra išnuomotas atsakovės R.R. šeimai ir šiose gyvenamosiose patalpose turi teisę gyventi atsakovai R.R., N.N. ir R.M.
3. Atsakovų skola už būsto nuomą nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. yra 475,84 EUR. Taip pat atsakovai turi pareigą sumokėti 15,61 EUR delspinigius, apskaičiuotus remiantis bendrabučio sutarties 35 punktu.
4. Atsakovai ilgą laiką nemoka už būsto nuomą ir taip pažeidžia ieškovės teisę tinkamai įgyvendinti teisės aktais numatytą socialinio būsto nuomos funkciją. Bendra atsakovų skola už būsto nuomą yra 2 396,58 EUR ir ieškovė į teismą dėl skolos priteisimo kreipiasi ne pirmą kartą. Dėl to bendrabučio sutartis turėtų būti nutraukta, o atsakovai iškeldinti iš ginčo būsto, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos.
Atsiliepimas
5. Atsakovė R.R. sutiko su ieškovės reikalavimu dėl skolos priteisimo, o kitus ieškinio reikalavimus prašė atmesti kaip nepagrįstus. Nurodė, kad už būsto nuomą yra mokama kiekvieną mėnesį, tačiau, kadangi yra priteista skolų už ankstesnius laikotarpius, dėl to sumokėti pinigai užskaitomi už ankstesnes skolas.
6. Ginčo būste atsakovė R.R. gyvena su nepilnamečiu sūnumi R.M. Vaiko tėvas visiškai neprisideda prie sūnaus išlaikymo. Atsakovė R.R. yra bedarbė ir dėl sveikatos būklės jos galimybės susirasti darbą yra ribotos. Atsakovės pajamas sudaro gaunama socialinė pašalpa ir vaiko išlaikymo išmoka.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gegužės 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies - priteisė ieškovei SĮ „Vilniaus miesto būstas“ solidariai iš atsakovų N.N. ir R.R. 475,84 EUR skolą, 15,61 EUR delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (491,45 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. birželio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitus ieškinio reikalavimus atmetė; priteisė valstybei iš ieškovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 264,58 EUR bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; priteisė valstybei iš atsakovo N.N. 11,80 EUR bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
8. Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo, jog atsakovė R.R. tinkamai rūpinasi nuomojamu būstu, laikosi tvarkingos kaimynijos reikalavimų. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė ir jos nepilnametis sūnus R.M. neturi kitos gyvenamosios vietos ir dėl sudėtingos finansinės padėties nepajėgtų tokia pasirūpinti.
9. Teismas pripažino, kad atsakovai R.R. ir N.N., kaip ginčo patalpų naudotojai, turėjo prievolę 2019 m. rugpjūčio 1 d. – 2020 m. balandžio 30 d. mokėti nuomos mokestį (CK 6.583 straipsnio 1 dalis, 6.589 straipsnio 2 dalis), todėl ieškovė pagrįstai prašo solidariai iš atsakovų priteisti skolą už būsto nuomą ir delspinigius.
10. Teismas vertino, kad vien tik bendrabučio sutarties pažeidimo faktas (mokesčių nemokėjimas) šioje situacijoje nėra pakankamas konstatuoti, jog sutartis turėtų būti nutraukta, o atsakovai iškeldinti iš ginčo būsto, nes nuomos sutartį galima nutraukti ir nuomininką iškeldinti iš nuomojamos patalpos, nesuteikiant jam kitos gyvenamosios patalpos, tik įvertinus tokios teisinės priemonės proporcingumą padarytam pažeidimui, sutarties nutraukimo neigiamus padarinius bei teisės į būstą ribojimo pagrįstumą ir teisėtumą. Iškeldinimas iš būsto yra pati griežčiausia teisinio poveikio priemonė, kuri turi būti taikoma atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes.
11. Teismas nustatė, kad atsakovas N.N. nebegyvena ginčo patalpose, todėl ieškovės šiam atsakovui pareikšti reikalavimai nutraukti bendrabučio sutartį ir iškeldinti jį iš ginčo būsto negali būti patenkinti, nes tam nėra būtinųjų materialiųjų teisinių sąlygų – atsakovas N.N. ginčo būste nebegyvena.
12. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė R.R. su nepilnamečiu sūnumi R.M. ginčo gyvenamojoje patalpoje gyvena beveik 14 metų. Atsižvelgdamas į EŽTT praktikos išaiškinimus, teismas sprendė, kad atsakovus R.R. ir nepilnametį R.M. su ginčo patalpomis sieja tęstiniai ryšiai, dėl kurių patalpos laikytinos jų būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme ir dėl to jie turi teisę reikalauti, kad būtų ginama jų teisė į ginčo patalpų neliečiamybę. Atsakovė skolos neginčija ir pagal išgales stengiasi vykdyti savo prievoles. Atsakovės galimybės susirasti darbą yra suvaržytos dėl jos sveikatos būklės. Atsakovas R.M. yra nepilnametis. Jo išlaikymo našta iš esmės tenka tik atsakovei R.R., nes tėvas išlaikymo neteikia. Tai reiškia, kad bendrabučio sutarties nutraukimas ir jų iškeldinimas iš ginčo būsto sukeltų atsakovei ir jos nepilnamečiam sūnui didžiausias neigiamas pasekmes.
13. Teismas padarė išvadą, kad atsakovės R.R. veiksmų, netinkamai vykdant prievolę mokėti nuomos mokestį, nėra pagrindo vertinti kaip piktnaudžiavimo valstybės teikiama parama. Priešingai, aptariama situacija susiklostė dėl objektyvių priežasčių.
14. Ieškinį tenkinęs iš dalies, teismas valstybei iš ieškovės priteisė 255,97 EUR bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 96 straipsnio 1 dalis, 99 straipsnio 2 dalis), taip pat 8,61 EUR dydžio procesinių dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimą.
III. Apeliacinio skundo argumentai
15. Apeliaciniu skundu ieškovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 21 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškovės ieškinys buvo atmestas, ir toje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti visiškai.
16. Apeliantė nurodo, kad iš atsakovų pusės vykdomi nuolatiniai nuomos sutarties pažeidimai, kurie yra pagrindas nutraukti nuomos sutartį, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino, nors būtent šiuo pagrindu ieškovė ir prašė tenkinti ieškinį. Įsiskolinimas už teikiamas paslaugas yra savarankiškas pagrindas nutraukti nuomos sutartį, tačiau pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, šios ieškovės nurodytos aplinkybės nevertino, ja nesirėmė. Netinkamas teisės normos aiškinimas lemia ydingos praktikos suformavimą.
17. Apeliantė pažymi, kad palikus galioti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo dalį, kurioje ieškovės ieškinys atmestas, būtų formuojama tokia teismų praktika, jog asmenys, turintys teisę nuomotis savivaldybei priklausantį būstą, yra atleidžiami nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo, o sutartinių įsipareigojimų nevykdymo pasekmės perkeliamos būsto savininkui. Tokia formuojama teismų praktika apribotų savivaldybei teisę ginti savo, kaip gyvenamųjų patalpų savininkės, pažeistas teises bei kartu tinkamai vykdyti būsto nuomos funkciją.
18. Vilniaus miesto apylinkės teismas nepagrindė motyvų, kodėl iškeldinus atsakovus iš nuomojamo buto, bus pažeistos nepilnamečių vaikų teisės turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi. Jei būtų patenkintas ieškovės ieškinys dėl iškeldinimo, Vaikų teisių apsaugos tarnyba vykdytų teisės aktų nustatytas pareigas užtikrinti vaiko teisę turėti būstą, priežiūrą. Todėl teismo sprendimas iškeldinti atsakovus iš ginčo buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, įstatymo reikalavimų nepažeistų.
19. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai iš ieškovės priteisė bylinėjimosi išlaidų dalį, nes pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą savivaldybės įmonė yra iš savivaldybės turto įsteigta arba įstatymų nustatyta tvarka savivaldybei perduota įmonė, kuri nuosavybės teise priklauso savivaldybei ir jai perduotą ir jos įgytą turtą valdo, naudoja bei juo disponuoja patikėjimo teise. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ gina savivaldybės interesus, todėl yra atleistina nuo žyminio mokesčio mokėjimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
21. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas skundo ribų.
22. Ieškovė paduotu apeliaciniu skundu skundžia ir prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 21 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškovės ieškinys buvo atmestas, t. y. skundžia teismo sprendimo dalį, kurioje atmestas ieškovės ieškinys dėl atsakovų iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), todėl neapskųstoje dalyje – dėl skolos priteisimo teismo sprendimas pripažintinas teisėtu bei pagrįstu.
23. Taigi, ieškinio reikalavimą nutraukti bendrabučio sutartį ir iškeldinti atsakovus iš ginčo būsto, nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos, ieškovė grindė faktine aplinkybe, kad atsakovai ilgiau kaip tris mėnesius nemoka nuomos mokesčio. Šios byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kurių neginčijo ir atsakovai, leido pirmosios instancijos teismui spręsti, kad jos atitinka formalias CK 6.611 straipsnio normos taikymo sąlygas - sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis ir atsakovai pažeidžia nuomos sutarties sąlygas, nes nuomos mokesčio nemoka ilgiau kaip tris mėnesius. Tačiau vien tik šį bendrabučio sutarties pažeidimo faktą nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas laikė nepakankamu konstatuoti, kad sutartis turėtų būti nutraukta, o atsakovai iškeldinti iš ginčo būsto.
24. Su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ieškovė, kuri apeliaciniame skunde nurodo, kad iš atsakovų pusės vykdomi nuolatiniai nuomos sutarties pažeidimai, kurie yra pagrindas nutraukti nuomos sutartį, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino, nors būtent šiuo pagrindu ieškovė ir prašė tenkinti ieškinį. Įsiskolinimas už teikiamas paslaugas yra savarankiškas pagrindas nutraukti nuomos sutartį, tačiau pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, šios ieškovės nurodytos aplinkybės nevertino, ja nesirėmė. Netinkamas teisės normos aiškinimas lemia ydingos praktikos suformavimą. Teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
25. Kaip skundžiamame sprendime teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, sprendžiant klausimą, ar yra pagrindas taikyti ieškovės prašomą teisių gynimo būdą, numatytą CK 6.611 straipsnyje, yra reikšmingos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2012; 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-645/2013; 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532-313/2015). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo aptarta teismų praktika iš esmės nėra pasikeitusi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-340-313/2019; 2020 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-248/2020; 2020 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-684/2020). Taigi, apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino teisės normas, kas lėmė ydingos praktikos suformavimą.
26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, kiek tai susiję su atsakovui N.N. pareikštu reikalavimu iškeldinti jį iš ginčo būsto, nustatė ir konstatavo, kad šis atsakovas ginčo būste nebegyvena nuo 2020 m. lapkričio mėn., todėl jo išvykimas iš ginčo būsto pagal CK 6.609 straipsnio 3 dalį yra veiksmas, kuriuo buvo nutraukta bendrabučio sutartis, dėl ko ieškovės atsakovui N. N. pareikšti reikalavimai nutraukti bendrabučio sutartį ir iškeldinti jį iš ginčo būsto negali būti patenkinti. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodytų aplinkybių ir faktų neginčija, argumentų dėl ieškinio atmetimo šiuo pagrindu nepagrįstumo nepateikia.
27. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė R.R. su nepilnamečiu sūnumi R.M. ginčo gyvenamojoje patalpoje gyvena beveik 14 metų, o laiku nemokėjo nuomos mokesčio ne dėl to, jog piktnaudžiavo savo padėtimi, bet dėl sudėtingos turtinės padėties: atsakovės R.R. galimybės susirasti darbą yra suvaržytos dėl jos sveikatos būklės; atsakovas R.M. yra nepilnametis, jo išlaikymo našta iš esmės tenka tik atsakovei R.R., nes tėvas išlaikymo nemoka; kito gyvenamojo būsto atsakovė R.R. su nepilnamečiu sūnumi neturi, o tai reiškia, kad bendrabučio sutarties nutraukimas ir jų iškeldinimas iš ginčo būsto sukeltų atsakovei ir jos nepilnamečiam sūnui didžiausias neigiamas pasekmes.
28. Ieškovė apeliaciniame skunde tvirtina, kad šios pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės negali būti pagrindu netenkinti ieškinio ir neiškeldinti atsakovų, kadangi, teismui priėmus vaiko interesams nepalankų sprendimą, pareiga užtikrinti vaiko teisę į būstą tenka ne tik tėvams, bet ir savivaldybės vaikų teisių apsaugos institucijai. Be to, vertinant asmens teisės į būstą prioritetą, šios teisės apsauga ir gynimas neturėtų būti suabsoliutinti. Tokio pobūdžio bylose kartu turėtų būti vertinami ir kiti teisės principai, ypač asmenų lygiateisiškumo principas, nuomojant savivaldybės socialinį būstą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad vaikais (jų būstu) pirmiausia turi rūpintis jų tėvai, vėliau - ir atitinkamos institucijos, taip pat, kad, nagrinėjant bylas dėl iškeldinimo iš socialinio būsto, būtina vadovautis ne tik būsto prioriteto, bet ir kitais teisės principais, tačiau atkreipia dėmesį, jog bet kuriuo atveju, priimdamas sprendimą, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (CPK 185 straipsnis) bei teismų praktika (CPK 3 ir 4 straipsniai).
29. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad atsakovės R.R. veiksmų, netinkamai vykdant prievolę mokėti nuomos mokestį, nėra pagrindo vertinti kaip piktnaudžiavimo valstybės teikiama parama, nes konkreti situacija susiklostė dėl objektyvių priežasčių. Aplinkybę, kad atsakovė deda pastangas atsiskaityti su ieškove, patvirtina byloje pateikti duomenys, t. y. atsakovė, nors ir nereguliariai, tačiau moka nuomos ir kitus mokesčius, neneigia savo prievolės, ką pripažįsta ir ieškovė. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien tik buto nuompinigių ir mokesčių už komunalines paslaugas nemokėjimas laiku nėra pakankamas pagrindas nutraukti bendrabučio sutartį ir iškeldinti atsakovę su nepilnamečiu vaiku iš būsto, yra teisinga ir pagrįsta. Teisėjų kolegija tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritaria iš esmės ir konstatuoja, kad vien aplinkybė, jog ginčo situacija formaliai atitinka CK 6.611 straipsnio taikymo sąlygas, pati savaime negali lemti vertinimo, jog ieškovės reikalavimai yra pagrįsti. Iš apeliacinio skundo argumentų daryti priešingą išvadą teisėjų kolegija neturi pagrindo.
30. Apeliantė taip pat nesutinka su skundžiamame teismo sprendime atliktu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš ieškovės priteisė bylinėjimosi išlaidų dalį, nes pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą savivaldybės įmonė yra iš savivaldybės turto įsteigta arba įstatymų nustatyta tvarka savivaldybei perduota įmonė, kuri nuosavybės teise priklauso savivaldybei ir jai perduotą ir jos įgytą turtą valdo, naudoja bei juo disponuoja patikėjimo teise. Ieškovė gina savivaldybės interesus, todėl yra atleistina nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka.
31. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą išsprendžia teismas išnagrinėjęs bylą iš esmės, o pagrindinis jų paskirstymo principas – ginčą byloje pralaimėjusi šalis atlygina laimėjusiai šaliai jos patirtas išlaidas. Principo „palaimėjęs moka“ taikymas ne kartą buvo aptartas ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2010; 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017).
32. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės ir ieškinį tenkinęs iš dalies, konstatavo, kad ieškovė CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, bet ne nuo prievolės atlyginti kitas bylinėjimosi išlaidas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2014; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-838-855/2019, 2021 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1092-779/2021). Dėl to paskirstė valstybės patirtas išlaidas už Valstybės garantuojamą teisinę pagalbą proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 1 dalis, 99 straipsnio 2 ir 4 dalys) ir atitinkamai procesinių dokumentų įteikimo išlaidas (CPK 96 straipsnio 1 dalis).
33. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo bylinėjimosi išlaidų paskirstymu sutinka ir pažymi, kad CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas reglamentuoja jame nurodytų subjektų atleidimo ne nuo visų bylinėjimosi išlaidų, tačiau tik nuo žyminio mokesčio pagrindus. Nagrinėjamu atveju skundžiamu sprendimu iš ieškovės ir buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos už atsakovei suteiktas antrinės teisinės pagalbos išlaidas, o ne žyminis mokestis. Apeliantės nurodyta teisės norma neatleidžia jos nuo bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsakovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą, apmokėjimo, nepriklausomai nuo to, kad ji yra savivaldybės įmonė. Taisyklė, nustatanti, kad pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą nuo žyminio mokesčio atleista bylos šalis yra taip pat atleidžiama ir nuo kitų byloje susidariusių bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo, nėra įtvirtinta civilinį procesą reglamentuojančiose teisės normose. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad atleidimas nuo žyminio mokesčio mokėjimo CPK 83 straipsnio 1 dalies pagrindu nereiškia atleidimo nuo kitų bylinėjimosi išlaidų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2011).
34. Kadangi ieškovė nebuvo atleista nuo bylinėjimosi išlaidų už advokato teisines paslaugas apmokėjimo, priėmus atsakovei palankų teismo sprendimą, ji turėjo pareigą apmokėti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidas, patirtas už atsakovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2014). Šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas įvertino tinkamai ir pagrįstai nusprendė, kad bylą iš dalies pralaimėjusi ieškovė turi atlyginti dalį atsakovei teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
35. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 straipsnio, 263 straipsnio 1 dalis).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.