Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo X X apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo X X skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

28. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo dalies, kurioje nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio, teisėtumo ir pagrįstumo.

29. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą konstatavęs, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą skundžiamame Sprendime padaryti išvadą apie tai, jog pareiškėjo gyvenimas (buvimas) Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Teismas vertino, kad pareiškėjo buvęs darbas (duomenys neskelbtini), jį vertinant esamos geopolitinės situacijos kontekste, kai (duomenys neskelbtini) autoritarinio rėžimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

32. Teisėjų kolegija nustatė, kad byloje ginčijamu Sprendimu Migracijos departamentas nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), konstatavęs, kad nors pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui (Įstatymo 88 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Taip pat Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu bei atsižvelgdamas į teismų praktiką, pareiškėjui išdavė laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, Įstatymo 88 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į atitinkamas Direktyvos 2011/95/ES, su kuria yra suderintos Įstatymo nuostatos (Įstatymo 1 str. 2 d., jo priedo 19 p.), nuostatas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama (žr. 2009 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009, 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011 ir kt.), kad pagal nusistovėjusią ESTT praktiką Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingos institucijos ir teismai privalo taikyti nacionalinę teisę, aiškindami ją atsižvelgiant į direktyvų nuostatas. Ši kompetentingų institucijų ir teismų pareiga aiškinti nacionalinę teisę atsižvelgiant į direktyvų nuostatas pagrįsta tuo, kad valstybės narės įpareigotos pasiekti direktyvoje numatytą tikslą, o pagal Europos bendrijos (toliau – ir EB) steigimo sutarties 10 straipsnį – imtis visų tinkamų priemonių, šių pareigų vykdymą privalo užtikrinti visos šių valstybių narių valdžios institucijos, įskaitant ir teismus, jei tai priklauso jų jurisdikcijai (konkrečiai kalbant, žr. 1984 m. balandžio 10 d. ESTT sprendimo von Colson ir Kamann, 14/83, Rink. p. 1891, 26 p. ir 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimo Marleasing, C-106/89, Rink. p. I-4135, 8 p.). Nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinę teisę, nesvarbu, ar nuostatos priimtos prieš įsigaliojant direktyvai, ar po to, turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi EB steigimo sutarties 249 straipsnio trečiosios pastraipos (pirmiausia žr. 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimo Marleasing, C-106/89, Rink. p. I-4135, 8 p. ir 2008 m. birželio 24 d. ESTT sprendimo Commune de Mesquer, C-188/07, Rink. p. I-4501, 84 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę atitinkant Bendrijos teisę išplaukia iš pačios EB steigimo sutarties sistemos, kadangi ji leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Bendrijos teisės veiksmingumą (žr. šiuo klausimu 2003 m. gegužės 15 d. ESTT sprendimo Mau, C-160/01, Rink. p. I-4791, 34 p.).

34. Pabėgėlio statuso panaikinimo, galiojimo nutraukimo ar atsisakymo pratęsti jo galiojimą pagrindai yra numatyti Direktyvos 2011/95/ES 14 straipsnyje, kurio 4 dalyje nurodyta, jog valstybės narės gali panaikinti statusą, kurį pabėgėliui suteikė Vyriausybinė, administracinė, teisminė arba pusiau teisminė institucija, arba nutraukti ar atsisakyti pratęsti jo galiojimą, kai: a) yra rimtų priežasčių laikyti jį keliančiu pavojų valstybės narės, kurioje jis yra, saugumui; b) jis yra galutiniu teismo sprendimu nuteistas už itin sunkų nusikaltimą ir kelia pavojų tos valstybės narė visuomenei. Direktyvos 2011/95/ES 14 straipsnio 5 dalis numato, kad susidarius 4 dalyje nurodytoms situacijoms valstybės narės gali nuspręsti nesuteikti pabėgėlio statuso, jei toks sprendimas dar nėra priimtas. Pagal to paties straipsnio 6 dalį, asmenys, kuriems taikoma 4 arba 5 dalis, gali naudotis teisėmis, nustatytomis Ženevos konvencijos 3, 4, 16, 22, 31, 32 ir 33 straipsniuose arba panašiomis į juose nustatytąsias, jei jie yra valstybėje narėje.

35. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies a punktas ir 5 dalis, siejami su SESV 78 straipsnio 1 dalimi ir Chartijos 18 straipsniu, turi būti aiškinami taip, kad valstybė narė gali panaikinti pabėgėlio statusą arba nuspręsti jo nesuteikti, jeigu rimtos priežastys manyti, kad pabėgėlis kelia pavojų šios valstybės narės saugumui, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalies a punktą, grindžiamos jo veiksmais ar elgesiu iki atvykimo į minėtos valstybės narės teritoriją. Neturi reikšmės tai, kad šie veiksmai ir šis elgesys nėra pabėgėlio statuso nesuteikimo pagrindai, aiškiai numatyti Ženevos konvencijos 1 straipsnio F skirsnyje ir minėtos direktyvos 12 straipsnyje. Siekiant įvertinti, pirma, pavojaus, pateisinančio pabėgėlio statuso panaikinimą ar atsisakymą jį suteikti, laipsnį ir, antra, šio panaikinimo ar atsisakymo pasekmes pabėgėlio padėčiai, nereikia remtis šios konvencijos 33 straipsnio 2 dalyje nurodytai sąvokai „pavojing[i] šalies [<…>] saugumui“ taikomomis sąlygomis ir iš to kylančiomis rimtomis pasekmėmis šiam pabėgėliui (žr., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2025 m. vasario 27 d. sprendimo byloje C-454/2023, EU:C:2025:114 66 punktą).

36. Minėtame Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendime taip pat yra išaiškinta, kad tai, jog Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies a punkte kalbama apie „rimt[as] priežas[tis] laikyti“, kad tarptautinės apsaugos prašytojas kelia pavojų atitinkamos valstybės narės saugumui, o 14 straipsnio 4 dalies b punkte kalbama apie atvejį, kai šis prašytojas galutiniu teismo sprendimu nuteistas už itin sunkų nusikaltimą ir kelia pavojų tos valstybės narės visuomenei, rodo, kad pirmoji iš šių nuostatų gali apimti ne tik realią ir esamą, bet ir potencialią grėsmę (žr., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2025 m. vasario 27 d. sprendimo byloje C-454/2023, EU:C:2025:114 52 punktą).

37. Iš tiesų nuoroda į „rimtas priežastis“, dėl kurių manoma, kad tarptautinės apsaugos prašytojas ar pabėgėlis kelia pavojų priimančiosios valstybės narės saugumui, akivaizdžiai palieka pastarajai didelę diskreciją (žr., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2025 m. vasario 27 d. sprendimo byloje C-454/2023, EU:C:2025:114 65 punktą).

38. Teisingumo Teismas taip pat akcentuoja, kad pabėgėlio statuso panaikinimas ar atsisakymas jį suteikti remiantis jos 14 straipsnio 4 dalimi arba 14 straipsnio 5 dalimi nereiškia, kad atitinkamas trečiosios šalies pilietis nebėra pabėgėlis, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 2 straipsnio d punktą ir Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį (žr., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2025 m. vasario 27 d. sprendimo byloje C-454/2023, EU:C:2025:114 58 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

39. Taigi, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad Įstatymo 88 straipsnio 2 dalies 5 punktas turėtų būti aiškinamas atsižvelgiant į Ženevos konvencijos 1 straipsnio F punktą, t. y. prieglobstis turėtų būti nesuteikimas tik išimtiniais atvejais, kai asmuo padarė sunkiausius neteisėtus nusižengimus, pavyzdžiui, karinius, tarptautinius nusikaltimus ir pan., atmestini kaip nepagrįsti.

40. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

41. Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2547-821/2024).

43. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui yra nustatyta remiantis VSD išvada.

44. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. To paties straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad prieglobstis Lietuvos Respublikoje ar laikinoji apsauga užsieniečiui suteikiami tik gavus išvadą, kad šis užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, ir išvadą, kad užsienietis, kuriam šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikiama papildoma apsauga, nekelia grėsmės visuomenei, o užsienietis, kuriam suteikiamas pabėgėlio statusas arba laikinoji apsauga, nėra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir nekelia grėsmės visuomenei.

45. Grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje. Jos 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Dėl keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

46. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui Sprendime buvo konstatuota remiantis VSD Išvada, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas pripažino (duomenys neskelbtini) metais dirbęs (duomenys neskelbtini). Išvadoje pažymėta, kad dirbdamas (duomenys neskelbtini) pareiškėjas privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini)ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. (duomenys neskelbtini) institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Išvadoje nurodoma, kad VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes; gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją. Atsižvelgęs į visą anksčiau išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui

47. Pažymėtina, kad nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo (duomenys neskelbtini) valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems (duomenys neskelbtini) valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023, 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023, 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje eA-1211-552/2024 ir kt.).

48. Teisėjų kolegija pažymi, kad susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste asmens ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama bei grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Tai reiškia, jog pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje tarnybos vietoje ar kitose jėgos struktūrose dirbančiais (duomenys neskelbtini) režimui lojaliais asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023, 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023 ir kt.).

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo veikla, nukreipta prieš (duomenys neskelbtini) režimą, negali paneigti faktų, apibūdinančių jo lojalumą (duomenys neskelbtini) valdžiai, būtino užimti pareigas (duomenys neskelbtini), bei jo ryšių su (duomenys neskelbtini) pobūdžio (šeima ir artimieji giminaičiai gyvena (duomenys neskelbtini)), o tuo pačiu – atsakovo išvados dėl jo pažeidžiamumo pagrįstumo.

50. Kaip yra nurodoma VSD Išvadoje, (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienyje gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones (duomenys neskelbtini) gyvenantiems giminaičiams ir pan.

51. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatyti pareiškėjo ryšiai su kilmės valstybės valdžios institucijomis, kaip pagrįstai konstatuota VSD Išvadoje ir ginčijamame Sprendime, leidžia spręsti apie pareiškėjo potencialų pažeidžiamumą šios valstybės žvalgybos ar saugumo tarnybų atžvilgiu. Tokia išvada darytina atlikus nustatytų pareiškėjo ryšių perspektyvinį vertinimą, įvertinus bylos duomenimis patvirtintus pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublikai priešiškos valstybės institucijomis bei šios valstybės veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos Respublikos valstybės saugumą.

52. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas pareiškėjo situaciją individualizuojančias faktines aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus, šiuo metu aktualią geopolitinę situaciją, daro išvadą, jog atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 88 straipsnio 2 dalies 5 punktu, byloje ginčijame Sprendime pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį.

53. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pažymi, jog pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad vien tai, jog nėra priimta ESTT sprendimų dėl tapačių faktinių aplinkybių, savaime nelemia būtinybės kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015).

54. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio 1 dalį, teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. To paties straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

55. Pažymėtina, jog kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-215-552/2017).

56. Nurodytos teisės aktų nuostatos patvirtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į ESTT privalo kreiptis tais atvejais, kai jam iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-653-520/2020, 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2021-556/2023).

57. Pagal ESTT praktiką būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti ESTT pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., ESTT 2021 m. birželio 10 d. sprendimo byloje Ultimo Portfolio Investment (Luxembourg) SA prieš KM, C-303/20, 22 p.). Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (žr., pvz., ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanita, C-283/81, 9 p.). Papildomai pažymėtina, kad ESTT procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo aiškina Europos Sąjungos teisę arba nusprendžia dėl jos galiojimo, o ne taiko šią teisę faktinei situacijai, kuria grindžiama pagrindinė byla. Šis vaidmuo tenka nacionaliniam teismui, todėl ESTT nepriklauso nei nagrinėti vykstant pagrindinei bylai iškeltų fakto klausimų, nei priimti sprendimo dėl galėjusių atsirasti skirtingų nuomonių, kaip aiškinti ar taikyti nacionalinės teisės normas.

58. Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad būtų išnagrinėta nagrinėjama byla ir joje priimtas galutinis procesinis sprendimas, nėra būtinybės kreiptis į ESTT. Teisėjų kolegijai nekyla pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo netenkinamas.

59. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo X X apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.