- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-30
- Bylos Nr.
- e2A-352-828/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-00903-2019-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vygintas Mažuika, Eigirdas Činka, Laimantas Misiūnas
- Ieškovas
- ERGO Insurance SE, Lietuvoje
- Atsakovas
- UAB “Hermes Asset Management”
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos, Vyginto Mažuikos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Laimanto Misiūno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą ieškovės ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą ir atsakovės UAB “Hermes Asset Management” apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. sausio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą ieškinį atsakovei UAB ,,Hermes Asset Management“ dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, prašė priteisti iš atsakovo ieškovei 12 384,50 Eur išmokėtos draudimo išmokos, 292,23 Eur palūkanų, 6 % dydžio metines palūkanas, už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovė su atsakove 2017-08-24 sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (toliau – Sutartis), kurios pagrindu laikotarpiu nuo 2017-09-04 iki 2017-12-04 buvo apdrausta automobilio „Mercedes Benz 1844L“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. 2017-09-16 ir 2017-09-23 Vokietijoje įvyko du eismo įvykiai: trūkus transporto priemonės „Mercedes Benz 1844L“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) hidraulinei žarnai išsiliejo tepalai ir kilo eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala transporto priemonei „Opel Moka“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Kadangi atsakovė buvo atsakinga už eismo įvykių kilimą, ieškovei Sutarties pagrindu atsirado pareiga išmokėti draudimo išmoką. Ieškovė apskaičiavo ir kompensavo viso 12 384,50 Eur.
3. Nurodė, kad pagal sutarties nuostatas atsakovė 400 Eur dydžio draudimo įmoką turėjo sumokėti 2017-09-04, tačiau sumokėjo tik 2017-09-29. Kadangi atsakovė pradelsė sumokėti draudimo įmoką, prašė iš atsakovės priteisti 100 proc. išmokėtos draudimo išmokos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2020 m. sausio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovės naudai iš atsakovės 3 169,18 Eur, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 3169,18 Eur sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2019-05-30, iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 281,83 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovės naudai iš ieškovės 2 400 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas sprendė, kad ieškovė, būdama draudiku, sąžiningai ir tinkamai vykdė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį ir garantavo dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma. Nustatė, kad prisiimdama draudimo sutarties pareigas, ieškovė Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987 straipsnio pagrindu, priėmė atsakovės pavėluotai sumokėtą draudimo įmoką. Atsakovės pavėluotai sumokėtos draudimo įmokos priėmimas neriboja ieškovės teisės reikalauti draudimo išmokų grąžinimo Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 7 dalies tvarka ir ieškovė nėra saistoma pareigos nepriimti ar grąžinti draudėjo pavėluotai sumokėtos draudimo įmokos dalį, nes iki tol draudimo teisiniai santykiai tarp šalių nebuvo nutrūkę. Teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo atmesti ieškinį remiantis vien tuo, kad sumokėta draudimo įmoka buvo priimta.
6. Teismas atsakovės argumentus, kad ieškovė nepasinaudojo 2004-04-23 nutarimu Nr. N-47 patvirtintomis Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis, kurių 29 punkte numatyta draudiko teisė vienašališkai nutraukti draudimo sutartį, todėl siekia pasipelnyti, atmesdama kitas įstatymo numatytas galimybes apginti savo interesus, vertino kaip nepakankamai pagrįstus. Teismo vertinimu, draudikas turi teisę, bet ne pareigą savo iniciatyva nutraukti draudimo sutartį, jei draudėjas sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir jei tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nesant imperatyvios pareigos draudikui kitos šalies netinkamai vykdomą draudimo sutartį nutraukti ar taikyti kitas sutarčių nevykdymo pasekmes, ieškovės veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėti ar nesąžiningi kitos draudimo sutarties šalies atžvilgiu.
7. Teismas vertino, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas ir atsakovės argumentai dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo nepagrįsti. Nustatė, kad ieškovė pirmą 675,50 Eur išmokos dalį sumokėjo 2018-05-23, 11 709 Eur išmoka sumokėta 2018-10-25. Į teismą ieškovė kreipėsi 2019-05-23, todėl vienerių metų terminas nėra praleistas.
8. Teismas vertino, kad nurodytos turtinės žalos dydis pagal byloje pateiktus įrodymus yra pakankamai pagrįstas ir patvirtina padarytos žalos faktą, pobūdį bei dydį. Patirtos išlaidos valymui apskaičiuotos pagal išsiliejusios alyvos, faktinius darbo laiko ir sunaudotų medžiagų kiekius. Įvykis dėl kito automobilio apgadinimo patvirtintas policijos pažyma, eksperto aktais, sąskaitomis dėl automobilio remonto kaštų, kompensacijų ir išlaidų aprašymais bei sąskaitomis už paslaugų teikimą. Teismas nenustatė, kad patirtos išlaidos tarpininkams, administravimui yra nepagrįstos ar per didelės. Juolab, kaip nurodė šalių atstovai, jų turimomis žiniomis apie autoįvykius nebuvo pranešta laiku ir tinkamai, todėl tikėtina, kad apie įvykius ieškovė sužinojo tik iš užsienio žalų reguliavimo partnerių. Ko pasekoje draudikas negalėjo tiesiogiai dalyvauti nustatant žalos dydį ar avarijos aplinkybes, negalėjo imtis priemonių sumokėti reikalaujamą draudimo išmoką betarpiškai bendraudamas su nukentėjusiais asmenimis ir iškart po eismo įvykio, todėl atsirado papildomos žalos sureguliavimo išlaidos, sudarančios išmokėtos draudimo išmokos sumos dalį.
9. Teismas sprendė, jog yra nustatytos visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos, tarp jų ir patirtos žalos dydis.
10. Teismas spręsdamas dėl grąžintinos sumos dydžio atsižvelgė į šias aplinkybes: draudimo įmokos sumokėjimas vėlavo 24 dienas, kas nėra itin trumpas laikotarpis lyginant su draudimo sutarties terminu 3 mėn., be to, draudimo sutartis sudaryta 2017-08-24 ir atsakovei jau nuo sutarties sudarymo turėjo pakankamai laiko atlikti įmoką. Atsakovės nurodytos įmokos nesumokėjimo priežastys, t. y. iš esmės siekis kuo mažesniais kaštais atlikti įmokas, jog darbuotojui nereikėtų kasdien ar nuolat kontroliuoti įmokų mokėjimą, nelaikė objektyvia priežastimi nesilaikyti sutartinių įsipareigojimų. Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2013-02-18 iki 2017-07-17 sudaryta daugiau nei 100 draudimo sutarčių, o įmokų vėlavimas buvo gan įprastas ir vėlavimo laikotarpiai yra nuo 15 iki 55 dienų. 2017 m. yra 7 sutartys, kuriose draudimo įmokos nesumokėtos. Atsakovės pateikti duomenys apie draudimo įmokų mokėjimą patvirtino, kad atsakovė dažniausiai įmokas mokėdavo vienu metu pagal kelias ar keliolika sudarytų draudimo sutarčių. Ieškovės pateikti duomenys apie pranešimus dėl nesumokėtų draudimo įmokų, draudimo sutarčių nutraukimo, informacija apie nesumokėtas draudimo įmokas neleido konstatuoti, jog ieškovei draudimo įmokų vėlavimas buvo visiškai priimtinas ir tinkamas. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė draudimo sutartyje yra nurodžiusi įmonės elektroninį paštą, teismas sprendė, kad automatizuotu būdu pranešimai galėjo būti siunčiami atsakovei. Ieškovė ne anksčiau kaip po 10 dienų vėlavimo siųsdavo atsakovei pranešimus dėl įmokų vėlavimo, tačiau duomenų, jog toks pranešimas iki 2017-09-29 buvo išsiųstas ir dėl įmokos vėlavimo pagal 2017-08-24 sudarytą Sutartį, nėra pateikta, todėl teismas sutiko, kad atsakovė pagrįstai galėjo tikėtis, kad net neatsiskaičius laiku pagal draudimo sutartį, draudimo apsauga galioja. Kita vertus, atsakovė taip pat tinkamai nesilaikė sutartinių įsipareigojimų, kurių tinkamas vykdymas ieškovei svarbus, nes draudiko interesas laiku gauti finansines įplaukas iš draudėjų, taip garantuojant draudikų stabilią finansinę būklę, užtikrinančią efektyvią draudimo apsaugos teikimą.
11. Teismas sprendė, kad tiek ieškovė, tiek ir atsakovė nevisiškai tinkamai laikėsi šalių bendradarbiavimo ir sutartinių įsipareigojimų vykdymo principų. Taip pat atsižvelgė į tai, kad draudimo išmoka (12 384,50 Eur) daug kartų viršijo draudimo įmokos dydį (400 Eur). Ginčo šalys yra juridiniai asmenys, vienam jų (ieškovui) draudimas yra įprasta komercinė veikla ir jam, kaip profesionaliam verslininkui, keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai, o kitam (atsakovei) – bendrovės pagrindinė veikla yra transporto paslaugos, krovinių vežimas keliais, įskaitant tarptautinį krovinių gabenimą, ir kt. Esant tokioms aplinkybėms, teismo vertinimu 25 proc. išmokos grąžinimas būtų proporcingas ir adekvatus atsakovės atsakomybės už padarytą draudimo sutarties pažeidimą rezultatas ir atitiktų šių draudimo teisinių santykių dalyvių interesų pusiausvyrą.
12. Ieškinį patenkinus iš dalies (tenkinta 25 proc.), teismas atitinkamai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai proporcingai priteisė bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Apeliaciniu skundu ieškovė ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo 2020-01-02 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
14. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias teisę ieškovei reikalauti išmokėtos draudimo išmokos iš atsakovės. Ieškovės reikalavimas buvo reiškiamas TPVCAPDĮ 11, 22 straipsnių pagrindu, t. y. atsakovė, turėdama pareigą per draudimo sutartyje nustatytą terminą sumokėto draudimo įmoką, to laiku nepadarė ir per šį laikotarpį su apdrausta transporto priemone buvo padaryti du eismo įvykiai. Ieškovei draudimo sutarties pagrindu atsirado pareiga išmokėti nukentėjusiems asmenims padarytą žalą, nepaisant to, kad atsakovė pagal draudimo sutartį nebuvo sumokėjusi draudimo įmokos. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ir šie pažeidimai turėjo esminės įtakos skundžiamos sprendimo dalies priėmimui.
Žemesnės instancijos teismas
15. Teismas nurodė, kad priteistina suma mažintina dėl tos priežasties, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė netinkamai vykdė bendradarbiavimo pareigą ir netinkamai vykdė draudimo sutartį. Iš teismo sprendimo galima daryti išvadą, kad teismas draudimo sutarties pažeidimą iš ieškovės pusės sieja su tuo, kad ieškovė priėmė pavėluotą draudimo įmoką ir nepranešė atsakovei apie tai, kad vėluojama sumokėti draudimo įmoką. Į bylą buvo pateikti rašytiniai įrodymai, iš kurių matyti, kad ieškovę ir atsakovę draudimo teisiniai santykiai siejo pakankamai ilgai, o atsakovės elgesys, susijęs su pavėluotu draudimo įmokų mokėjimu, buvo dažnai pasikartojantis. Nors šioje byloje įmoką sumokėti buvo pavėluota apie 24 dienas, tačiau šį terminą reikalinga vertinti viso atsakovės elgesio kontekste: laikotarpiu nuo 2013-02-18 iki 2017-07-17 sudaryta daugiau nei 100 draudimo sutarčių, o įmokų vėlavimas buvo gan įprastas ir vėlavimo laikotarpiai yra nuo 15 iki 55 dienų. Nagrinėjant bylą teisme, atsakovė laikėsi pozicijos, kad sumokėti įmoką pavėlavo dėl tos priežasties, kad ji sudaro daug draudimo sutarčių, įmokas visuomet moka už keletą sutarčių ir todėl būna įmokų vėlavimų. Tai reiškia, kad įmokos vėlavimo priežastis nebuvo svarbi.
16. Teismas nepagrįstai palaikė atsakovės poziciją, kad ieškovei neinformavus atsakovės apie pasekmes, kylančias pavėluotai sumokėjus įmoką, nepriminus apie vėluojamą mokėti įmoką, o galiausiai ieškovei priėmus pavėluotą įmoką, atsakovė galėjo pagrįstai tikėtis, kad jai nebus taikoma jokia atsakomybė. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad draudiko teisė reikalauti grąžinti išmokėtas išmokas negali būti ribojama TPVCAPDĮ nuostatų, reglamentuojančių draudimo sutarties nutraukimą (TPVCAPDĮ 7 straipsnio 2 dalis), galimybės reikalauti delspinigių (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 5 dalis) ar pranešimo draudėjui apie draudimo įmokų nesumokėjimo padarinius. Pirmosios instancijos teismas šiuos aspektus vertino netinkamai.
17. Atsakovės pagrindinės veiklos sritis – transporto paslaugos, todėl jai yra (turi būti) žinomi šios rūšies draudimo tikslas ir jo ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, jeigu nesilaikoma (pažeidžiamos) įstatymo ar konkrečios sutarties nuostatos (neprieštaraujančios imperatyviosioms įstatymo nuostatoms). Draudimo sutartis buvo galiojanti, ieškovė turėjo pareigą išmokėti draudimo išmokas nukentėjusiesiems asmenims, nepaisant to, kad draudėjas – atsakovė – netinkamai vykdė savo pareigas, kylančias iš draudimo sutarties. Be to, įstatymu nėra numatyta galimybė draudikui nepriimti ar grąžinti už galiojančią sutartį sumokėtas įmokas. Taigi, priimdama atsakovės pavėluotą draudimo įmoką ieškovė elgėsi teisėtai.
18. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartis yra privalomoji. Pagal Įstatymo 6 str. 2 d. draudikas privalo sudaryti draudimo sutartis su asmenimis, kurie patys ar per savo atstovą pateikė prašymus, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti. Atsižvelgiant į šią nuostatą, tarp ieškovės ir atsakovės anksčiau susiklostę santykiai turėtų būti vertinami priešingai nei tai padaryta sprendime – atsakovei kreipiantis dėl draudimo sutarties sudarymo, ieškovė, net ir įvertinusi ankstesnį atsakovės elgesį dėl draudimo sutarčių vykdymo, neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti sudaryti draudimo sutartį, nes Įstatymas tokios teisės ieškovei nesuteikia. Dėl tos priežasties negalima vertinti, kad toks ieškovės elgesys, kai atsakovei vėluojant mokėti draudimo įmokas, ieškovė šias įmokas priėmė, o vėliau sudarydavo kitas draudimo sutartis, reiškė pritarimą atsakovės veiksmams, kurie iš esmės reiškė nuolatinį draudimo sutarčių pažeidimą. Ieškovės, kaip draudiko, veiksmai yra griežtai reglamentuoti viešosios teisės normų, todėl teismas, spręsdamas ginčą turėjo vadovautis ne tik Civiliniame kodekse numatytais sutarčių vykdymo principais, bet ir viešosios teisės principais.
19. Tai, kas išdėstyta, leidžia daryti išvadą, kad ieškovė, vykdydama draudimo sutartį, nepažeidė jokių Įstatyme numatytų pareigų ir teismas, darydamas priešingą išvadą, pažeidė materialinės teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Byloje surinktų įrodymų visetas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būtent atsakovė netinkamai vykdė draudimo sutartį ir šiuo atveju neegzistuoja jokios aplinkybės, galinčios suponuoti išvadą, kad tokiam atsakovės elgesiui egzistavo svarbios aplinkybės, kurios galėtų būti pagrindu priteisti iš atsakovės mažesnę sumą nei reikalauja ieškovė ieškiniu.
Šalies argumentai
20. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB ,,Hermes Asset Management“ prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020-01-02 sprendimą toje dalyje, kurioje buvo patenkintas ieškovės ieškinys, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
21. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nesutinka su teismo išvadomis, kad nėra praleistas ieškinio senaties terminas. Teismo cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo neatitinka šioje byloje esančių aplinkybių. Šiuo atveju ieškovė išmokėjo draudimo išmoką savo korespondentui, pažeidusi įstatyme įtvirtintą draudimo išmokos mokėjimo terminą, todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012 pateiktas išaiškinimas nelaikytinas precedentu šiai civilinei bylai, kadangi šių bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios.
Šalies argumentai
22. Ieškovė ieškiniu prašo priteisti išmokėtas draudimo išmokas dėl dviejų atskirų įvykių, įvykusių skirtingu laiku. Eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis Opel Moka, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvyko 2017-09-16, tuo tarpu tepalo išsiliejimas, trūkus vilkiko hidraulinei žarnai, įvyko 2017-09-23. Kadangi minėti įvykiai yra atskiri ir nesusiję, kiekvieno iš jų teisinis vertinimas (be kita ko ir ieškinio senaties termino aspektu) turi būti savarankiškas.
23. Ieškovė reikalavimą apmokėti už automobilį Opel Moka, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gavo 2018-04-04, t. y. net po 6 mėnesių. Tuo tarpu Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 str. 1 d. yra nustatyta, kad atsakingas draudikas privalo išmokėti išmoką per 30 dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė reikalavimą apmokėti už automobilį Opel Moka, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gavo 2018-04-04, ji privalėjo išmokėti draudimo išmoką per 30 dienų, t. y. iki 2018-05-04.
24. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą civilinėje byloje civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016 akivaizdu, kad įstatyme nustatytas 30 dienų terminas draudimo išmokai išmokėti yra teisiškai reikšmingas ir su jo suėjimu atsiranda teisinės pasekmės - pradedamas skaičiuoti vienerių metų ieškinio senaties terminas kreiptis į teismą.
25. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė draudimo išmoką dėl automobilio Opel Moka, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) privalėjo išmokėti per 30 dienų, t. y. iki 2018-05-04, ieškinio senaties terminas dėl išmokėtos draudimo išmokos susigrąžinimo regreso tvarka prasidėjo nuo sekančios dienos, kai baigėsi įstatyme nustatytas terminas draudimo išmokai išmokėti, t. y. nuo 2018-05-05. Ieškinio senaties terminas baigėsi po 1 metų, t. y. 2019-05-05. Kadangi ieškovė ieškinį Utenos apylinkės teismo Utenos rūmams pateikė 2019-05-23, o ieškinio senaties terminas baigėsi 2019-05-05, ieškovė praleido ieškinio senaties terminą.
Žemesnės instancijos teismas
26. Analogiškais pagrindais konstatuotina, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ir dėl kito įvykio - tepalo išsiliejimo, trūkus vilkiko hidraulinei žarnai. Dėl šio įvykio reikalavimą išmokėti draudimo išmoką ieškovė gavo 2018-03-29, todėl privalėjo išmokėti draudimo išmoką per 30 dienų, t. y. iki 2018-04-28. Atsižvelgiant į tai, ieškinio senaties terminas prasidėjo 2018-04-29 ir baigėsi po 1 metų, t. y. 2019-04-29.
27. Kadangi atsakovė šioje civilinėje byloje teismo prašė taikyti ieškinio senatį, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties ir tuo pagrindu neatmetė ieškovės ieškinio, nes ieškinio senaties termino praleidimas yra savarankiškas teisinis pagrindas ieškinį atmesti.
28. Ieškovė savo ieškinį reiškia transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. 02-4640306 pagrindu dėl pavėluotai sumokėtos draudimo įmokos dalies. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje Nr. 02-4640306 buvo numatyta (1.5.1. punktas), kad draudimo įmoka už 12 mėnesių draudimo apsaugą yra 1604,40 Eur. Ši įmoka turėjo būti mokama per 2 kartus (sutarties 1.5.2. punktas): 400 Eur - iki 2017-09-04; 1 204,40 Eur - iki 2017-12-04. 400 Eur draudimo įmokos sumą atsakovė ieškovei sumokėjo, nedaug praleidusi jos mokėjimo terminą (mokėjimas buvo atliktas 2017-09-29). Pabrėžtina, kad mokėjimas yra atliktas tą patį mėnesį, kurį ir turėjo būti atliktas.
29. Kadangi atsakovė pas ieškovę draudžiasi daug transporto priemonių, mokėjimai einamuoju mėnesiu paprastai buvo atliekami vienu kartu už daug draudimo sutarčių. Tokia draudimo sutarčių apmokėjimo praktika tarp ieškovės ir atsakovės buvo įprasta. Ieškovė atsakovei negrąžino jokių sumų, kaip neva už tokį laikotarpį, už kurį draudimo apsauga nebūtų buvusi suteikta.
30. Atsižvelgiant į ieškovės reikalavimus, susiklosto tokia situacija, kad ieškovė gavo draudimo įmokos sumą, visą ją priėmė ir dar reikalauja grąžinti visas pagal draudimo sutartį išmokėtas sumas. Tokia ieškovės pozicija iš esmės yra tapati tokiai situacijai, kai draudimo sutarties apskritai nebūtų ir ieškovė tokiu atveju pati turėtų atlyginti žalą, ją patyrusiems asmenims.
Žemesnės instancijos teismas
31. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodoma, kad atsakovės pavėluotai sumokėtos draudimo įmokos priėmimas neriboja ieškovės teisės reikalauti draudimo išmokų grąžinimo TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. tvarka ir ieškovė nėra saistoma pareigos nepriimti ar grąžinti draudėjo pavėluotai sumokėtos draudimo įmokos dalį, nes iki tol draudimo teisiniai santykiai tarp šalių nebuvo nutrūkę. Teismas sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo atmesti ieškinį remiantis vien tuo, kad sumokėta draudimo įmoka buvo priimta.
32. Pagal CK 6.987 str. draudimo sutartis apibrėžiama kaip vienos šalies (draudiko) įsipareigojimas už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Todėl už draudimo įmoką neigiamų turtinių padarinių, galinčių kilti draudėjui, atsiradimo rizika yra perkeliama draudikui.
33. Pažymi, kad pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 5 d., jeigu draudėjas nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos, draudikas turi teisę reikalauti už kiekvieną pavėluotą dieną 0,04 procento delspinigių nuo nesumokėtos sumos, jei draudimo sutartyje nenustatyta kitaip. Atsakovė vėlavo sumokėti draudimo įmoką, tačiau ieškovė neprašė teismo priteisti delspinigių, o reikalauja priteisti visas išmokėtas draudimo išmokas, siekiant ne tik turėti gautą draudimo įmokos sumą, bet ir susigrąžinti pagal draudimo sutartį išmokėtas draudimo išmokas, nors būtent už gautą draudimo įmoką ieškovė pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį yra prisiėmusi neigiamų turtinių padarinių atsiradimo riziką.
Žemesnės instancijos teismas
34. Pažymi, kad ieškovė raštiško pranešimo atsakovei nesiuntė ir neišaiškino pavėluoto draudimo įmokos sumokėjimo pasekmių, numatytų Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 5 ir 7 dalyse. Teismas nepagrįstai sprendė, kad toks pranešimas galėjo būti išsiųstas atsakovei automatizuotu būdu. Jeigu ieškovė iš tiesų būtų siuntusi atsakovei pranešimus apie nesumokėtas draudimo įmokas elektroniniu ar paprastu paštu, ieškovė tai galėtų nesunkiai įrodyti, tačiau ieškovė atsakovei tokių pranešimų nesiuntė, todėl ir įrodymų apie pranešimų išsiuntimą nepateikė. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė pranešimų apie nesumokėtas draudimo įmokas atsakovei nesiuntė ir todėl atsakovė jų negavo, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti apie tikėtinumą, jog automatizuotu būdu pranešimai galėjo būti siunčiami atsakovei.
35. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė neįvykdė jai nustatytos teisinės pareigos raštu pranešti atsakovei apie draudimo įmokos nesumokėjimą ir informuoti apie konkrečias įstatyme numatytas draudimo įmokos nesumokėjimo teisines pasekmes, ieškovės šioje byloje pareikštas ieškinys net ir iš dalies neturėjo būti tenkinamas.
36. Pažymi, kad ieškovė draudimo sutartyje nenurodė, kad nesumokėjus draudimo įmokos gali būti taikomos ne tik netesybos (delspinigiai), bet ir regreso tvarka išsiieškomos išmokėtos draudimo išmokos. Be to, transporto priemonių valdytoju civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. 02-4640306 sąlygų 3.1.2. punkte yra nustatyta, jog draudimo liudijimas išduodamas sumokėjus draudimo įmoką ar jos dalį. Šiuo atveju akcentuotina, kad ieškovė išdavė draudimo liudijimą atsakovei iki sumokant draudimo įmoką, kas iš esmės reiškia, jog ieškovė apskritai neteikė teisinės reikšmės įmokos sumokėjimo momentui. Todėl nėra teisinio pagrindo vertinti, kad dėl kiek pavėluoto draudimo įmokos sumokėjimo atsakovei turėtu kilti neigiamos materialinės teisinės pasekmės.
37. Pažymi, jog teismų praktikoje (Vilniaus apygardos teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2A-1011-115/2008, Nr. 2A-311- 115/2010, 2A-792-275/2010, 2A-688-567/2011) yra pasisakoma, kad pavėluotas draudimo įmokos sumokėjimas nėra laikomas esminiu sutarties pažeidimu. Todėl bylas nagrinėję teismai yra nusprendę, jog tai, kad draudikas gavo draudimo įmokas, jas priėmė, nereiškė pretenzijų dėl mokėjimo terminų praleidimo, draudimo sutartis nebuvo nutraukta, yra pagrindu vertinti, jog draudėjas neturi grąžinti draudikui dėl padarytos žalos išmokėtų sumų. Atsižvelgiant į aptartas faktines aplinkybes ir teisinius aspektus, konstatuotina, kad ir šiuo savarankišku teisiniu pagrindu ieškovės ieškinys turėjo būti atmestas kaip teisiškai nepagrįstas.
Atsiliepimas
38. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB “Hermes Asset Management” prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Iš esmės atsakovė savo atsiliepime išdėsto tuos pačius argumentus kaip ir nurodo apeliaciniame skunde, juos palaiko.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliaciniai skundai atmestini.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
39. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovės ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą ir atsakovės UAB “Hermes Asset Management” apeliaciniais skundais, be to absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
40. Apeliacijos objektas – teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškinys dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
41. Šalys nesutinka su teismo sprendimu. Ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias teisę ieškovei reikalauti išmokėtos draudimo išmokos iš atsakovės. Atsakovė aplamai nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista draudimo išmoka ir nurodo, kad ieškovė neįrodė įstatyme numatyto pagrindo reikalauti išmokėtos išmokos priteisimo, be to yra suėjęs ieškinio senaties terminas. Su šalių apeliacinių skundų argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
42. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2017- 08-24 ieškovė ERGO Insurance SE, veikianti per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, ir atsakovė UAB „Hermes Asset Management“ sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kurios pagrindu laikotarpiu nuo 2017-09-04 iki 2017-12-04 buvo apdrausta automobilio „Mercedes Benz 1844L“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. Draudimo sutartyje šalys susitarė dėl draudimo įmokų dydžio ir mokėjimo tvarkos (Draudimo sutarties 1.5.1 p., 1.5.2 p.). Pagal sutarties nuostatas atsakovė 400 Eur dydžio draudimo įmoką turėjo sumokėti iki 2017-09-04. Draudimo įmoka pagal šią draudimo sutartį buvo sumokėta 2017-09-29. 2017-09-16 ir 2017-09-23 Vokietijoje automobilis „Mercedes Benz 1844L“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pateko į du eismo įvykius. 2017-09-23 įvykio metu trūkus transporto priemonės hidraulinei žarnai išsiliejo tepalai, 2017-09-16 kilo eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala transporto priemonei „Opel Mokka“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Už eismo įvykius atsakinga atsakovės drausta transporto priemonė, todėl ieškovė kompensavo: 475,50 Eur alyvos valymo išlaidas; 10 150,04 Eur transporto priemonei „Opel Mokka“ padarytą žalą; 1 758,96 Eur administravimo ir kitas išlaidas. Ieškovė 2018-11-12 ir 2018-11-30 pateikė atsakovei pretenziją 675,50 Eur ir 11 709 Eur sumai, tuo pagrindu, kad atsakovė pagal įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 4640306 iki 2017 m. rugsėjo 4 d. nebuvo sumokėjusi draudimo sumos.
43. Remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktų įrodymų visuma, apeliacinės instancijos teismas su skundžiamu sprendimu iš esmės sutinka, todėl pirmosios instancijos teismo visų išvadų iš naujo nebekartoja ir pasisako tik dėl teisiškai reikšmingų ieškovės ir atsakovės apeliacinių skundų argumentų.
Dėl ieškovės ERGO Insurance SE, veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą apeliacinio skundo
44. Nesutiktina su ieškovės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias jos teisę reikalauti išmokėtos draudimo išmokos iš atsakovės.
45. Teismų praktikoje pažymima, kad TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais dėl grąžinamos sumos dydžio nustatymo. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijai yra nustatytų pareigų pažeidimas, reikšmingos byloje aplinkybės ir Vyriausybės nustatyta Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarka, bei kiti kriterijai, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012; 2013 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2013). Kasacinis teismas taip yra pažymėjęs, kad grąžinamos sumos dydžio nustatymui gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012). Be to, turi būti įvertinami sutarties šalių tarpusavio santykiai ir jų pasirinktas bendravimo variantas – tarpusavio nesutarimus dėl draudimo sutarties tinkamo nevykdymo spręsti geranoriškai, sudarant sutartį – suderinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2013).
46. Kaip minėta, draudikui grąžinamos sumos dydžio nustatymui yra svarbios šios aplinkybės: nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys. Vertindamas šiuos kriterijus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė nevisiškai tinkamai laikėsi šalių bendradarbiavimo pareigos, sutarties vykdymo esminių principų. Nors ieškovė ir nurodo, kad draudimo sutartį ji vykdė tinkamai, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad toks teiginys nėra visiškai pagrįstas. Draudimo sutartis yra ne tik rizikos, bet ir fiduciarinė sutartis, t. y. draudimo sutarties šalių santykiuose, be kitų bendrųjų prievolių vykdymo principų (CK 6.38 straipsnis), yra ypač svarbus draudimo sutarties šalių bendradarbiavimo (kooperavimosi) principas, pagal kurį šalys privalo padėti įgyvendinti viena kitai savo teises ir vykdyti pareigas (CK 6.38 straipsnio 3 dalis). Šis principas taip pat svarbus ir draudimo sutarties šalių tarpusavio atsiskaitymų santykiuose. Draudikas, kuriam draudimo veikla yra profesinė, privalo paaiškinti draudėjui ne tik dėl draudimo įmokos mokėjimo terminų, mokėjimo tvarkos, tačiau taip pat ir dėl šios įmokos nesumokėjimo nustatytais terminais teisinių pasekmių.
47. Kaip matyti, byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad ieškovė dėl nesumokėtos draudimo įmokos vėlavimo pagal 2017-08-24 sudarytą Sutartį būtų siuntusi atsakovei pranešimą dėl įmokų vėlavimo bei išaiškinusi atsakovei dėl šios įmokos nesumokėjimo nustatytais terminais teisinių pasekmių. Taip pat nėra pateikta duomenų, jog ieškovė būtų kreipusi į atsakovę žodžiu ar raštu ir išaiškinusi atsakovei dėl įmokų tvarkos mokėjimo bei nesumokėjimo pasekmių. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2013-02-18 iki 2017-07-17 tarp šalių buvo sudaryta daugiau nei 100 draudimo sutarčių, o įmokų vėlavimo laikotarpiai yra nuo 15 iki 55 dienų. Taigi, akivaizdu, kad ieškovė toleravo tokį atsakovės elgesį dėl įmokų sumokėjimo, todėl nėra pagrindo teigti, jog ieškovė nepriekaištingai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus bei šalių bendradarbiavimo draudimo santykiuose pareigą.
48. Pažymėtina, kad draudimo įmoka yra draudimo sutartyje nurodyta pinigų suma, kurią draudėjas draudimo sutarties sąlygomis moka draudikui už draudimo apsaugą, draudimo įmokų mokėjimas yra viena draudėjo pareigų. Ji turi būti vykdoma tinkamai, jeigu pažeidžiama sutartimi nustatyta draudimo įmokų mokėjimo tvarka, draudimo įmoka mokama ne laiku ar ne visa, tai kvalifikuojama kaip draudėjo pareigų nevykdymas. Dėl pareigų nevykdymo gali būti ribojamos asmens teisės, nutraukiama sutartis, reikalaujama kompensacijų ar nuostolių atlyginimo ir kt. Tokios sankcijos yra nustatytos draudėjui (atsakovui) už pareigos mokėti draudimo įmoką pažeidimą. Draudimo įmokos mokamos pagal sutarties reikalavimus, t. y. jos turi būti sumokėtos sutartyje nustatyto dydžio, joje nustatytomis dalimis, terminais ir tvarka. Šių reikalavimų nesilaikymas vertinamas kaip draudėjo sutartinių pareigų pažeidimas ir tai reiškia, kad dalies įmokos sumokėjimas, ar jos sumokėjimas ne sutartyje nurodytu terminu yra sutarties pažeidimas.
49. Sutiktina su ieškovės argumentais, kad pavėluotas draudimo įmokos sumokėjimas yra esminis draudimo sutarties pažeidimas, kas sudaro pagrindą TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje numatytiems padariniams kilti, tačiau vertinti, kad atsakovė nesąžiningai siekė draudimo apsaugos, dėl ko ji pilna apimtimi turėtų grąžinti ieškovei draudimo išmoką, kolegijos vertinimu, pagrindo nėra.
50. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo šalys yra juridiniai asmenys, kur vienam jų (ieškovui) draudimas yra jo įprasta ūkinė - komercinė veikla (kuriam, kaip profesionaliam verslininkui, keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai), o kitam (atsakovui) – betarpiškai susijusi su pagrindine – krovinių vežimo keliais - veikla. Tokiu būdu ginčo šalims yra (turi būti) žinomi šios rūšies draudimo tikslas ir jo ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, jeigu nesilaikoma (pažeidžiamos) įstatymo ar konkrečios sutarties nuostatos (neprieštaraujančios imperatyviosioms įstatymo nuostatoms). Šiuo atveju, kaip minėta nutarties 47 punkte, šalys klausimo dėl draudimo sutarties tinkamo nevykdymo nesprendė (ieškovė neteikė atsakovei jokių pretenzijų dėl netinkamai vykdomos sutarties), todėl, atsižvelgdama į anksčiau nurodytus išaiškinimus dėl kriterijų, reikšmingų sprendžiant dėl draudikui grąžintinos sumos dydžio (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis), pirmiau nurodytas aplinkybes (šalių tarpusavio santykius ir jų pasirinktą elgesio variantą) teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino reikalautos grąžinti išmokos dydį.
51. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė, disponuodama informacija apie klientės draudimo nepriemokų dydžius, netinkamai vykdė bendradarbiavimo su atsakove pareigą, dėl ko turi prisiimti didesnę atsakomybės dalį. Todėl spręsti, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į teisiniu reguliavimu ir kasacinio teismo išaiškinimais nustatytus grąžinamos išmokos dydžiui reikšmingus kriterijus ar, kad priteista iš atsakovės procentinė draudimo išmokos suma neatitinka teisingumo, protingumo ar sąžiningumo principų, pagrindo nėra. Be to dėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nustatyto grąžintinos išmokos dydžio bus išsamiau pasisakyta šios nutarties dalyje dėl atsakovės apeliacinio skundo (nutarties 57-59 p.).
52. Tai, jog pirmosios instancijos teismas kitaip nei ieškovė įvertino bylos aplinkybes ir kriterijus, reikšmingus sprendžiant dėl grąžinamos išmokos dydžio, nesuteikia pagrindo išvadai, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas.
Dėl atsakovės UAB „Hermes Asset Management” apeliacinio skundo
53. Apeliantė nurodo, kad ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą, todėl prašo ją taikyti. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia apeliantės pozicija.
54. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
55. Apeliantė teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovė draudimo išmokas privalėjo išmokėti per 30 dienų nuo gautų pretenzijų, t. y. iki 2018-04-29 ir iki 2018-05-04, todėl ir ieškinio senaties terminas regresiniams reikalavimams pateikti suėjo 2019-04-29 ir 2019-05-04. Taigi, į teismą kreipdamasi 2019-05-23, ieškovė praleido šį terminą. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantės argumentais ir atmeta juos kaip nepagrįstus.
56. Pažymėtina, kad ieškinio senatis pagal CK 1.127 straipsnį prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis). Šioje byloje ieškovė būtent regreso tvarka reikalauja priteisti iš atsakovės sumokėtą draudimo išmoką, todėl ši teisės norma ir turi būti taikoma. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė išmoką išmokėjo 2018-05-23 ir 2018-10-25 mokėjimo nurodymais. Pareiga ir užsienio korespondentams išmokėti išmokas per 30 d., t.y. terminu, kuriuo remiasi atsakovė, teisės aktuose nenustatyta. Todėl, kolegijos vertinimu, nepagrįsta ieškinio terminą skaičiuoti nuo 2018-05-04, kaip to reikalauja atsakovė. Pažymėtina, kad tokią praktiką formuoja ir kasacinis teismas (2014-05-09 LAT nutartis byloje Nr. 3K-3-292/2014). Kadangi į teismą ieškovė kreipėsi nesuėjus vieneriems metams po 2018-05-23 išmokos išmokėjimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino (CK 1.125 straipsnio 7 dalis).
57. Nors apeliantė ir nurodo, kad tarp šalių buvo nusistovėjusi draudimo sutarčių apmokėjimo praktika, kad vienu metu yra sumokama už kelias draudimo įmokas, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad draudimo įmokos pavėluotas sumokėjimas ir ta aplinkybė, jog draudikas ją priėmė, nepašalina draudiko regreso teisės, nes to nenustatyta TPVCAPD įstatyme. Kaip jau minėta nutarties 48 punkte, pavėluotas draudimo įmokų sumokėjimas yra sutarties pažeidimo padarinių šalinimas, kuris nepaneigia sutarties pažeidimo, kaip pagrindo regreso teisei pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį įgyti.
58. Aplinkybė, jog atsakovė draudimo įmoką sumokėjo vėliau, ieškovė ją priėmė, nenutraukė draudimo sutarties ir pan., šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, nes šios aplinkybės nėra nustatytos kaip paneigiančios TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje nustatytą draudiko teisę. Draudiko teisė reikalauti grąžinti išmokėtas sumas, savaime nėra ribojama (sąlygojama) TPVCAPDĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis draudimo sutarties nutraukimą (TPVCAPDĮ 7 straipsnio 2 dalis), galimybe reikalauti delspinigių (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 5 dalis) ar pranešimu apie draudimo įmokų draudėjui apie draudimo įmokų nesumokėjimo padarinius (Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47, 27 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2013). Todėl apeliantės argumentai, kad ieškovė nereikalavo sumokėti delspinigių, nepranešė apie galimas pasekmės dėl draudimo įmokų nemokėjimo nėra pagrindas, panaikinantis atsakovės pareigą atlyginti ieškovės sumokėtą žalą.
59. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko teisė nėra absoliuti, bet santykinė, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 straipsnio „Draudiko sumokėtų išmokų grąžinimas“ 2 dalyje įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, jei draudėjas nevykdė arba netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Šioje normoje pasisakyta apie draudimo sutartyje nustatytų pareigų nevykdymą, todėl ji yra taikoma ir pareigai laiku ir tinkamai mokėti draudimo įmokas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad aiškinant ir taikant TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį turi būti taikomi TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijai, taip pat kiti kriterijai, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-524/2012). Grąžinamos sumos dydžio nustatymui svarbios šios aplinkybės: nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos konkrečioje byloje nustatytos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2013). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes, į tai, jog atsakovė vėlavo sumokėti įmoką 24 dienas, mokėtina įmoka nebuvo didelė (400 Eur), lyginant su išmokėta draudimo išmoka, ieškovė nesiuntė atsakovei pranešimo dėl draudimo įmokos vėlavimo pasekmių, ir priteisė iš atsakovės 25 procentus jo išmokėtos išmokos. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė nenurodė jokių aplinkybių, kurios pagrįstų, jog įmokų vėlavimą būtų lėmusios svarbios priežastys. Ta aplinkybė, kad apeliantė dėl patogumo mokėjo vienu metu už kelias draudimo sutartis, kolegijos vertinimu, nėra pakankamas pagrindas pažeisti sutartyje nustatytus draudimo įmokų sumokėjimo terminus ir neeliminuoja pagrindo atsakovės atsakomybei kilti pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį. Kaip minėta, šios aplinkybės ir motyvai dėl pirmosios instancijos teismo nustatyto atsakovės grąžintinos draudimo išmokos dydžio taikytini ir atsakant į ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus (nutarties 45-51 p.).
60. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje civilinėje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų ieškovės ir atsakovės apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų, kadangi jie nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšmingi.
61. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes ir visapusiškai bei objektyviai įvertino pateiktus šalių įrodymus, tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas, išaiškino bei taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl apeliacinių skundų argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Taigi, apeliančių apeliaciniai skundai atmestini, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
62. Atmetus apeliacinius skundus, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas už apeliacinių skundų parengimą, nespręstinas. Atsakovė UAB „Hermes Asset Management“ patyrė bylinėjimosi išlaidų, pateikdama atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. sausio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės ERGO Insurance SE (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)), Lietuvoje veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, kodas juridinių asmenų registre (duomenys neskelbtini), atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Hermes Asset Management“, kodas juridinių asmenų registre (duomenys neskelbtini), naudai 550 Eur bylinėjimosi išlaidų.