Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės, Liudos Uckienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. D.-J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės A. D.-J. ieškinį atsakovui Luminor Bank AS, veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, dėl būsto kreditavimo sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga ir negaliojančia bei dėl atsakovo vienašalio būsto kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

13. Teisėjų kolegija, nenustačiusi absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, pasisako dėl ieškovės paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo

16. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 11 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1748-661/2018, kuria paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-48-863/2018, sutapo šalys, ginčo dalykas bei pagrindas dalyje dėl atsakovo vienašališko būsto kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo vertinimo, sprendė, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 11 d. nutartimi civilinės bylos Nr. 2A-1748-661/2018) nustatytas prejudicinis faktas, kurio papildomai ar / ir iš naujo šioje byloje įrodinėti nereikia, t. y. atsakovas, vadovaujantis nacionalinėmis teisės normomis, nuo 2016 m. liepos 22 d. teisėtai vienašališkai nutraukė būsto kreditavimo sutartį dėl esminio sutarties pažeidimo, kuris sutarties nutraukimo dieną pasireiškė ieškovės vėlavimu daugiau nei 6 mėnesius mokėti kredito įmokas. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo daryta išvada, apeliaciniame skunde nurodė, kad šis CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punkto normą taikė netinkamai, nes Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1748-661/2018 ginčo situacijos vertinimas atliktas kitame kontekste.

17. Kasacinio teismo praktikoje dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (galutinio teismo sprendimo) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia įtvirtinta CPK 279 straipsnio 4 dalyje: sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas; įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį (pareiškimą, prašymą), kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialiųjų teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo (ieškiniai (pareiškimai, prašymai) dėl pripažinimo), turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems asmenims. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-469/2019).

18. Įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška įtvirtinta ir CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikia įrodinėti. Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo prejudicinę reikšmę, suformulavo tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tam, kad teismo nustatyta aplinkybė būtų pripažinta prejudiciniu faktu, būtinas nurodytų sąlygų visetas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3 K-3-286-421/2018).

19. Kaip matyti, viena iš sąlygų, leidžiančių konstatuoti prejudicinių faktų buvimą, yra nustatymas, kad aplinkybė, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis anksčiau išnagrinėtoje byloje. Taigi vien tai, kad išnagrinėtoje byloje apie aplinkybę, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, pasisakyta, tačiau ta aplinkybė nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas ar jo dalis, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą atsiranda to fakto prejudicija. Svarstant, ar dėl konkretaus teismo sprendime paminėto fakto atsirado jo prejudicija, reikia įvertinti, koks tiksliai faktas ar aplinkybės buvo nustatomi teismo sprendimu, atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-695/2017).

20. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ nustatyta, jog Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 11 d. nutartimi išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2A-1748-661/2018 dalyką sudarė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-48-863/2018, kuriuo atmestas ieškinio reikalavimas įpareigoti atsakovą atnaujinti kreditavimo sutartį tomis pačiomis sąlygomis, kuriomis ji buvo sudaryta, teisėtumo vertinimas. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1748-661/2018 apsiribojo konstatavimu, kad ieškovės vėlavimas, kuris nutraukimo dienai tęsėsi daugiau nei 6 mėnesius iš eilės arba 152 dienas, sistemingai pažeidžiant kreditavimo sutarties 2.10 punkte numatytą mokėjimų grafiką, sudarė pagrindą pradiniam kreditoriui Nordea Bank Finland PLC Lietuvos skyriui vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį pagal kreditavimo sutarties bendrosios dalies 13.1 punktą, CK 6.217 straipsnį ir 6.874 straipsnio 2 dalį, tačiau vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo klausimo nesprendė, 22 punkte pažymėdama, jog: ,,Nagrinėjamu atveju, apeliantė neprašė vienašališką sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu. Tačiau apeliantė reikalauja įpareigoti Banką atnaujinti Kredito sutartį, tomis pačiomis sąlygomis, kurios buvo nutraukus sutartį.“ Atsižvelgiant į tai, kad prejudicinių faktų buvimas gali būti konstatuotas tik tuo atveju, kai aplinkybė, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis anksčiau išnagrinėtoje byloje, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 11 d. nutartimi civilinės bylos Nr. 2A-1748-661/2018) nustatytas prejudicinis faktas, jog atsakovas, vadovaujantis nacionalinėmis teisės normomis, nuo 2016 m. liepos 22 d. teisėtai vienašališkai nutraukė būsto kreditavimo sutartį dėl esminio sutarties pažeidimo, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios klausimu, šiai aplinkybei anksčiau išnagrinėtoje byloje nesudarius įrodinėjimo dalyko ar bent jo dalies. Priešingu atveju, jeigu Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 11 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1748-661/2018 būtų nustatęs, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, kad atsakovas nuo 2016 m. liepos 22 d. teisėtai vienašališkai nutraukė būsto kreditavimo sutartį dėl esminio sutarties pažeidimo, įvertinus įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinius, ieškovė nebūtų galėjusi iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, tokį jos ieškinį atsisakant priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

21. Kita vertus, netinkamas CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos taikymas nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog atsakovas kreditavimo sutartį nuo 2016 m. liepos 22 d. nutraukė teisėtai.

22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog net ir tenkinus ieškovės reikalavimą pripažinti kredito sutarties sąlygas dėl vienašališko sutarties nutraukimo prieš terminą nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo kredito sutarties sudarymo dienos (lot. ab initio), tai per se (savaime) nereiškia, jog kiti jos reikalavimai – pripažinti vienašališką kredito sutarties nutraukimą prieš terminą neteisėtu ir įpareigoti atsakovą atnaujinti kredito sutarties galiojimą nekeičiant ankstesnių sutarties sąlygų – turėtų būti tenkinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017; 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019).

23. Ieškovės teigimu, jeigu atsakovas būtų nustatęs ilgesnį negu 10 dienų terminą, t. y. 30 dienų, kreditavimo sutarties pažeidimams pašalinti, ji būtų padengusi visą skolą, todėl kreditavimo sutarties nutraukimas pripažintinas neteisėtu. Visų pirma, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismu, pažymi, jog remiantis pradinio kreditorius Nordea Bank Finland PLC Lietuvos skyriaus 2016 m. liepos 7 d. pranešimu apie vienašalį sutarties nutraukimą Nr. OUT-10989, vienašališkas kreditavimo sutarties nutraukimas įvykdytas ne tik išimtinai vadovaujantis kreditavimo sutarties bendrosios dalies 13.1 punktu, tačiau papildomai ir CK 6.217 straipsniu, 6.874 straipsnio 2 dalimi. Iš 2017 m. liepos 28 d. mokėjimų detalizacijos pagal kreditavimo sutartį matyti, jog ieškovė nuo 2013 m. gegužės 20 d. vėlavo atlikti įmokas pagal mokėjimo grafiką, t. y. 2013 m. gegužės 20 d. įmoką sumokėjo 2013 m. birželio 20 d.; 2013 m. birželio 20 d. įmoką – 2013 m. rugpjūčio 7 d.; 2013 m. liepos 20 d., 2013 m. rugpjūčio 20 d., 2013 m. rugsėjo 20 d. įmokas – 2013 m. spalio 4 d.; 2013 m. spalio 20 d.-2014 m. gegužės 20 d. įmokas – 2014 m. liepos 16 d.; 2014 m. birželio 20 d., 2014 m. liepos 20 d. įmokas – 2014 m. rugpjūčio 27 d.; 2014 m. rugpjūčio 20 d., 2014 m. rugsėjo 20 d. įmokas – 2014 m. lapkričio 17 d.; 2014 m. spalio 20 d., 2014 m. lapkričio 20 d. įmokas – 2014 m. gruodžio 19 d.; 2014 m. gruodžio 20 d. įmoką sumokėjo laiku – 2014 m. gruodžio 20 d.; 2015 m. sausio 20 d.-2015 m. gegužės 20 d. įmokas – 2015 m. birželio 18 d.; 2015 m. birželio 20 d. įmoką – 2015 m. spalio 8 d.; 2015 m. liepos 20 d. įmoką – 2015 m. spalio 13 d.; 2015 m. rugpjūčio 20 d. įmoką – 2016 m. sausio 5 d.; 2015 m. rugsėjo 20 d., 2015 m. spalio 20 d. įmokas – 2016 m. sausio 21 d.; 2015 m. lapkričio 20 d. įmoką – 2016 m. kovo 17 d.; 2015 m. gruodžio 20 d., 2016 m. sausio 20 d. įmokas – 2016 m. balandžio 11 d.; 2016 m. vasario 20 d. įmoką – 2016 m. rugpjūčio 9 d. (po kreditavimo sutarties nutraukimo), 2016 m. kovo 20 d. įmoką – 2016 m. rugpjūčio 11 d. (po kreditavimo sutarties nutraukimo), 2016 m. balandžio 20 d.-2016 m. liepos 20 d. įmokas – 2016 m. lapkričio 17 d. (po kreditavimo sutarties nutraukimo). Aplinkybę, kad ieškovė ne kartą buvo raginama pašalinti kreditavimo sutarties pažeidimus, patvirtina į bylą pateikti 2016 m. vasario 22 d. reikalavimas mokėti skolą Nr. OUT-3047 ir 2016 m. gegužės 23 d. reikalavimas mokėti skolą Nr. OUT-8568. Pradinis kreditorius Nordea Bank Finland PLC Lietuvos skyrius 2016 m. vasario 22 d. reikalavimu mokėti skolą Nr. OUT-3047 informavo ieškovę, kad už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. vasario 20 d. yra susidariusi 1 232,78 Eur skola, kurios nesumokėjus iki 2016 m. kovo 27 d., bus priimtas sprendimas dėl vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo, tuo tarpu 2016 m. gegužės 23 d. reikalavimu mokėti skolą Nr. OUT-8568 ieškovei nurodyta iki 2016 m. birželio 26 d. pašalinti kreditavimo sutarties pažeidimus už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 20 d. iki 2016 m. gegužės 20 d., susidarius 1 454,74 Eur skolai, priešingu atveju, ieškovė įspėta, kad 2016 m. birželio 26 d. bus priimtas sprendimas dėl vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo. Ieškovė, 2016 m. gegužės 23 d. elektroniniu laišku patvirtino, jog gavo 2016 m. gegužės 23 d. reikalavimą mokėti skolą Nr. OUT-8568 ir 2016 m. birželio 13 d. sumokėjo 359,46 Eur, o 2016 m. liepos 1 d. – 399,65 Eur, tačiau gautų piniginių lėšų neužtekto pradelstoms įmokamos pagal kreditavimo sutartį padengti. 2016 m. liepos 7 d. pranešimu apie vienašalį sutarties nutraukimą Nr. OUT-10989 ieškovei duotas papildomas terminas iki 2016 m. liepos 22 d. sumokėti bankui 1 343,95 Eur skolą, susidariusią už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 20 d. iki 2016 m. birželio 20 d., ir kitas iki sumokėjimo dienos atsirasiančias mokėtinas sumas, įspėjant, kad iki nurodytos datos nesumokėjus bankui visos skolos, kreditavimo sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2016 m. liepos 22 d. Remiantis 2017 m. liepos 28 d. mokėjimų detalizacijos pagal kreditavimo sutartį duomenimis, laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 7 d., kada buvo parengtas pranešimas apie vienašalį sutarties nutraukimą Nr. OUT-10989, iki 2016 m. liepos 22 d., nuo kurios kreditavimo sutartis laikyta nutraukta, ieškovė neatlikusi jokių mokėjimų, tokiu būdu visiškai ar bent iš dalies nepadengdama 1 343,95 Eur skolos sumos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, pagrįstai konstatavęs, kad ieškovei buvo suteiktas du kartus ilgesnis nei 30 dienų terminas susidariusiam įsiskolinimui padengti, tačiau 2016 m. liepos 7 d., kada buvo priimtas sprendimas vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį, ji tebebuvo skolinga už nesumokėtas įmokas nuo 2016 m. vasario 20 d. Apibendrindama tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija nurodo, kad kreditavimo sutarties pagrindu ieškovė įsipareigojo tinkamai ir laiku atlikti mokėjimus (kreditavimo sutarties bendrosios dalies 2 punktas), tačiau šios pareigos nevykdė sistemingai, ilgą laiką, kreditavimo sutarties nutraukimo įsigaliojimo dieną, t. y. 2016 m. liepos 22 d., iš viso vėluodama atlikti įmokas už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 20 d. iki 2016 m. liepos 20 d., t. y. 6 mėnesius iš eilės. Kadangi kreditavimo sutartis buvo iš esmės pažeista ieškovei sistemingai nemokant įmokų, pažeidimai per terminą, kuris buvo žymiai ilgesnis negu pagal įstatymą nustatytas 30 dienų terminas – neištaisyti, o pagrindas atsakovui vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį buvo grindžiamas ir įstatymo normomis, t. y. CK 6.217 straipsniu ir 6.874 straipsnio 2 dalimi, išimtinai nesivadovaujant tik kreditavimo sutarties 13.1 punkto nuostata, priešingai negu nurodo ieškovė, konstatuotina, jog atsakovas teisėtai nutraukė ginčo kredito sutartį.

24. Papildomai pažymėtina, jog nors ieškovė ir teigė, kad 2016 metų rugpjūčio mėnesį ji turėjo pakankamai piniginių lėšų 2016 m. liepos 7 d. pranešime apie vienašalį sutarties nutraukimą Nr. OUT-10989 nurodytai skolos sumai padengti, todėl kreditavimo sutarties pažeidimus būtų ištaisiusi, jeigu būtų buvęs nustatytas 30 dienų terminas, tačiau nepridėjo jokių minėtą argumentą pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovė pateikusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. gruodžio 12 d. pažymą, kurioje nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. jai sumokėta 750,00 Eur suma, nors pagal darbo sutartį Nr. 70 turėjo būti sumokėta 2 324,92 Eur darbo užmokesčio. Taigi, 2 324,92 Eur suma būtų buvusi gauta tik per pusketvirtų metų laikotarpį, vidutiniškai per mėnesį uždirbant apie 56,00 Eur, todėl nesant duomenų apie kitas ieškovės gaunamas pajamas ginčo laikotarpiu, darytina išvada, jog šios sumos nei sprendimo nutraukti kreditavimo sutartį dieną, nei įsigaliojus jos nutraukimui nebūtų užtekę skoliniams įsipareigojimams įvykdyti. Įvertinus, be kita ko, ir tą aplinkybę, jog ieškovė prašymą sustabdyti išieškojimą iš bankui įkeisto turto pateikė tik 2016 m. spalio 7 d., nors, dar kartą atkreiptinas dėmesys, ir aiškino, kad pakankamą piniginių lėšų sumą skolai sumokėti turėjo 2016 metų rugpjūčio mėnesį, laikytina, jog ieškovė neįrodžiusi, kad būtų buvusi finansiškai pajėgi ištaisyti mokėjimo prievolių terminų pažeidimų padarinius tuo atveju, jeigu atsakovas ir būtų nustatęs ilgesnį, t. y. 30 dienų terminą.

Dėl bylos procesinės baigties

25. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinių skundų argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinių skundų motyvai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

26. Kadangi kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

27. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai pripažintini nesudarančiais pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, dėl to šis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

28. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas buvo atmestas, o atsakovas, atsiliepime į apeliacinį skundą prašęs priteisti bylinėjimosi išlaidas, jas pagrindžiančių įrodymų nepateikė, jų atlyginimo klausimas byloje nespręstinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

29. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrus, jų priteisimo klausimas šiuo atveju nenagrinėjamas (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atmesti apeliacinį skundą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 27 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1030-987/2020 palikti nepakeistą.