- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-11
- Bylos Nr.
- 2A-1748-661/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vaclovas Paulikas, Alvydas Barkauskas (pran.), Jūratė Varanauskaitė
- Ieškovas
- A. D.
- Atsakovas
- Luminor Bank
- Kategorijos
- 2.6.1.4Prievolių vykdymas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Vaclovo Pauliko ir Jūratės Varanauskaitės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. D. ieškinį atsakovei Luminor Bank, Akcinei bendrovei dėl įpareigojimo atnaujinti kredito sutartį, išvadą teikianti institucija Lietuvos bankas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašydama įpareigoti atsakovę atnaujinti 2011 m. kovo 4 d. Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 11/03/02SL ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad tarp jos ir atsakovės 2011 m. kovo 4 d. buvo sudaryta Būsto kreditavimo sutartis Nr. BK 11/03/02SL, pagal kurią atsakovė suteikė jai 102 815,11 Eur kreditą butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkti. Pažymėjo, kad 2016 m. liepos mėn. gavo iš atsakovės pranešimą Nr. OUT-10989, kuriame buvo nurodyta, jog jai iki 2016 m. liepos 22 d. nesumokėjus 1 343,95 Eur įsiskolinimo, sutartis bus vienašališkai nutraukta. Pripažino, jog nesugebėjo įvykdyti nurodytų reikalavimų, todėl sutartis atsakovės iniciatyva nuo 2016 m. liepos 22 d. buvo nutraukta. Paaiškino, kad 2016 m. gruodžio 5 d. buvo pasirašytas Skolos grąžinimo susitarimas Nr. BK-160, pagal kurį šalys susitarė dėl dalies skolos bankui grąžinimo grafiko bei skolos priverstinio išieškojimo sustabdymo Susitarime numatytomis sąlygomis ir tvarka. Teigė, kad Susitarimas tarp šalių buvo sudarytas siekiant atnaujinti Kreditavimo sutartį, t. y. tinkamai įvykdžius Susitarimo sąlygas, buvo pagrindas manyti, kad atsakovė atnaujins nutrauktą Kreditavimo sutartį, kadangi dėl to ir buvo deramasi su atsakove. Pažymėjo, kad vietoje pranešimo dėl kredito sutarties atnaujinimo, 2017 m. gegužės 25 d. gavo pasiūlymą Nr. OUT-9377 dėl sutarties atnaujinimo, kuriame buvo numatytos naujos, papildomos sąlygos. Paaiškino, jog atsakovei nurodė įvykdžiusi sutarties atnaujinimo sąlygas, tačiau atsakovė 2017 m. birželio 19 d. raštu nurodė, kad su tuo nesutinka ir sutartis nebuvo atnaujinta. Kartu nurodė, kad antstolis J. P., atsižvelgdamas į atsakovės 2017 m. birželio 26 d. prašymą, 2017 m. liepos 3 d. priėmė patvarkymą dėl vykdymo veiksmų atnaujinimo vykdomojoje byloje Nr. 0172/16/01756, tuo pačiu ir dėl priverstinio išieškojimo iš buto. Ieškovė atkreipė dėmesį, kad atsakovė Susitarime iškėlė sąlygas, kurias ji įvykdė, todėl mano, kad atsakovės atsisakymas atnaujinti sutartį turi būti vertinamas kaip nesąžiningas verslo subjekto poelgis vartotojo atžvilgiu bei neteisėtas atsisakymas vykdyti Susitarimą. Pažymėjo, kad Susitarimas buvo būtent sandoris dėl Sutarties atnaujinimo sąlygų nustatymo, kadangi toks buvo jo tikslas, ji (ieškovė) inicijavo derybas, turėdama tikslą išdėstyti ne viso kredito grąžinimą, bet atnaujinti Sutartį, t. y. jeigu Susitarimas būtų buvęs tik susitarimas dėl kredito grąžinimo dalimis, jo dalykas būtų buvęs ne 3 300 Eur, bet visa suma. Taigi, pasak ieškovės, Susitarimas savo esme buvo dėl Sutarties atnaujinimo. Pasisakydama dėl galimo atsakovės argumento, kad Susitarime neminimas „Sutarties atnaujinimas“, pažymėjo, kad 1) Susitarime jo sudarymo tikslas nėra aiškiai įvardintas, neatskleidžiamas, 2) atsakovė yra profesionalus verslininkas, o ieškovė – fizinis asmuo, 3) ieškovė yra vartotoja, o atsakovė – profesionalus paslaugos teikėjas, 4) Susitarimo tekstą rengė atsakovė, jos teisininkai, 5) ieškovė neturi teisinių žinių, taip pat patirties sudarinėjant tokio pobūdžio sandorius, 6) sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, atsižvelgiant į tikruosius šalių ketinimus, ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Bankas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, kad pagal 2011 m. kovo 4 d. Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 11/03/02SL įsipareigojo ieškovei įvykdžius Kredito sutartyje sulygtas sąlygas, suteikti Kredito sutarties specialiosios dalies 2.1, 2.2 punktuose nurodyto dydžio kreditą, o ieškovė įsipareigojo bankui nuo sutarties sudarymo kiekvieno mėnesio 20 dieną mokėti kredito įmokas ir palūkanas pagal nustatytą mokėjimų grafiką (metodas anuitetinis) bei vykdyti kitus įsipareigojimus Kredito sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Pažymėjo, kad Sutarties vykdymas yra užtikrintas 2011 m. kovo 4 d. hipotekos lakštu, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį ieškovė įkeitė banko naudai nekilnojamąjį turtą. Kreditą ieškovė ėmė buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui, kuris nėra vienintelis ieškovės turimas nekilnojamasis turtas. Nurodė, kad ieškovė nuo 2013 m. gegužės 20 d. pradėjo ženkliai vėluoti mokėti įmokas ir tik 2014 m. gruodžio 20 d. įmoką sumokėjo laiku. Taip pat nurodė, jog ieškovė nuolat netinkamai vykdė sutartį. Todėl bankas nuolat ragino ieškovę pašalinti pažeidimus, tačiau ieškovė įsipareigojimų pagal mokėjimų grafiką nevykdė tinkamai.
4. Bankas 2016 m. liepos 7 d. pranešimu Nr. OUT- 10989 pareikalavo, kad ieškovė ne vėliau kaip iki 2016 m. liepos 22 d. padengtų visą įsiskolinimą ir įspėjo, kad nepašalinus pažeidimų, Kredito sutartis bus nutraukta. Kadangi pažeidimai nebuvo pašalinti, skola nuo 2016 m. liepos 7 d. iki 2016 m. liepos 22 d. nebuvo net iš dalies sumažinta, Bankas nuo 2016 m. liepos 22 d. vienašališkai nutraukė Kredito sutartį. Kadangi skola nebuvo padengta, kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo tam, kad skolos išieškojimas būtų nukreiptas pirmiausia į įkeistą turtą; notaras 2016 m. rugpjūčio 30 d. išdavė vykdomąjį įrašą Nr. MK-7488. Paaiškino, kad ieškovė kreipėsi į banką dėl skolos išieškojimo sustabdymo / Kredito sutarties atnaujinimo ir Bankas 2016 m. lapkričio 3 d. raštu Nr. OUT-17762 pateikė ieškovei atsakymą dėl Banko siūlomų sąlygų. Tarp ieškovės ir Banko 2016 m. gruodžio 5 d. buvo sudarytas skolos grąžinimo susitarimas Nr. BK-160, pagal kurį, be kita ko, buvo sutarta, kad 1) nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. gegužės mėn. imtinai ieškovė kas mėnesį mokės bankui po 550 Eur (2.1 punktas), 2) Bankas laikinai nepateiks vykdomojo dokumento antstoliui arba stabdys priverstinį skolos išieškojimą, jeigu ieškovė 2.1 punkte nustatytu grafiku tinkamai vykdys mokėjimus (3.1 punktas). Pažymėjo, kad priešingai nei teigia ieškovė, 2016 m. gruodžio 5 d. susitarimu nebuvo tartasi dėl Kredito sutarties atnaujinimo, kadangi šio susitarimo tikslas buvo laikinai sustabdyti išieškojimo procesą ir sudaryti sąlygas pačiai ieškovei ieškoti būdų padengti skolą, bet ne atstatyti sutartį. Po 2016 m. gruodžio 5 d. susitarimo įgyvendinimo pabaigos ieškovė kreipėsi dėl Kredito sutarties atnaujinimo, o bankas 2017 m. gegužės 25 d. raštu Nr. OUT-9377 nurodė ieškovei sąlygas, kurias įvykdžius Bankas svarstytų Kredito sutarties atnaujinimo klausimą. Pažymėjo, jog ieškovė į banko pasiūlymą nereagavo, pati skolos nepadengė, todėl bankas tęsė išieškojimo veiksmus. Taip pat pažymėjo, kad nors ieškovė prašo įpareigoti banką atnaujinti kredito sutartį, tačiau ieškiniu neginčija Kredito sutarties nutraukimo. Nurodė, jog nesutinka su ieškovės teiginiais, kad 2016 m. gruodžio 5 d. skolos grąžinimo susitarimo sudarymo tikslas buvo Kredito sutarties atnaujinimas, kadangi Susitarimas buvo sudarytas tam, kad per sutartą 6 mėnesių terminą ieškovė pati ieškotų galimybių kaip padengti visą skolą, kad būtų galima išvengti išieškojimo per antstolį. Atkreipė dėmesį į tai, kad pati ieškovė 2016 m. spalio 7 d. prašyme banko prašė „sustabdyti išieškojimą dėl buto esančio (duomenys neskelbtini)“. 2016 m. gruodžio 5 d. skolos grąžinimo susitarimo sudarymas ieškovei buvo naudingas, kadangi 6 mėnesių terminui buvo atidėti vykdymo veiksmai. Teigia, kad šis susitarimo tikslas (laikinai atidėti vykdymo veiksmus per atidėjimo laikotarpį ieškovei mažinant dalį skolos) labai aiškiai yra nurodytas ir susitarimo preambulėje „Atsižvelgiant į tai, kad Skolininkas nesugeba grąžinti visos skolos Bankui; atsižvelgiant į tai, kad Bankas pasirengęs bendradarbiauti ir ieškoti būdų, leidžiančių išvengti Skolininko skolos priverstinio išieškojimo, ir todėl sutinka suteikti Skolininkui laikotarpį, per kurį Bankas susilaikys nuo jau pradėto skolos priverstinio išieškojimo užbaigimo, kad Skolininkas per tokį laikotarpį galėtų pats padengti dalį skolos pagal Sutartį“. Be to, pasak atsakovės, ieškovė turi pareigą grąžinti skolą, todėl tai, kad ji atliko dalinius mokėjimus, yra ieškovei naudinga, kadangi mažėja jos skola bankui.
5. Išvada teikiant Lietuvos banko Priežiūros tarnyba nurodė, kad Iki 2017 m. liepos 1 d. su būsto kreditais susijusius sutartinius santykius iš esmės reguliavo tik bendrosios CK nuostatos, o prievolių nevykdymo atveju Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Nr. 241-181 „Dėl įsiskolinimų, susidariusių klientams nesilaikant finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartis, valdymo gairių patvirtinimo“. Banko jau minėta, kad iki nutraukimo Ieškovės vėlavimas tęsėsi 152 dienas, tuo tarpu pagal nurodytas gaires (16 p.) 90 dienų besitęsiantis vėlavimas yra pagrindas nutraukti sutartį. Teisės aktai nereguliuoja, kaip ir kokiu būdu turėtų būti apskaičiuojamos kredito palūkanos (įskaitant maržos dydis). Taigi tai, ko nereguliuoja teisės aktai, šalys, vadovaudamosi sutarties laisvės principu, gali laisvai susitarti kredito sutartyje. Šalys turi teisę atkurti sutartinius santykius teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu kliento finansinė padėtis pasikeičia taip, kad jis gali vykdyti visus savo įsipareigojimus tinkamai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 13 d. nusprendė ieškinį atmesti. Teismas konstatavo, kad Kredito sutartis su atsakovu nutraukta dėl ilgalaikio ir nuolatinio vėlavimo tinkamai, laiku mokėti kredito grąžinimo įmokas; taip pat nustatyta, kad atsakovas turį kredito gražinimo, parduodant turtą iš varžytinių, patirtį, todėl banko vertinimu ieškovė turi neigiamą kreditavimo istoriją, atitinkamai sutikdamas atnaujinti su ieškove Kredito sutartį, bankas prisiimtų padidintą riziką dėl savalaikio kredito grąžinimo. Įvertinus tai konstatuotina, kad būtų nesąžininga įpareigoti banką atnaujinti Kredito sutartį iki kredito sutarties nutraukimo, t. y. iki esminio sutarties pažeidimo, pasireiškusio nuolatiniu kredito įmokų netinkamu mokėjimo, sąlygomis. Tuo labiau, jog tokio banko įsipareigojimo šalių Susitarime nenumatyta.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
7. Apeliantė (ieškovė) A. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimą civilinėje byloje ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai – įpareigoti Banką atnaujinti Kredito sutartį. Apeliantė skundą grindžia šiais argumentais:
7.1. 2016 m. gruodžio 5 d. skolos grąžinimo susitarimu buvo numatytos Kredito sutarties atnaujinimo sąlygos, kurių Bankas nesilaiko. Nors Ieškovė įvykdė visas 2016 m. gruodžio 5 d. susitarimo sąlygas, tačiau, Bankas nepagrįstai atsisako vykdyti 2016 m. gruodžio 5 d. susitarimą bei atnaujinti Kredito sutartį. Be to, Ieškovė aiškina, jog 2016 m. gruodžio 5 d. susitarime nebuvo nurodytas susitarimo tikslas.
7.2. Bankas anksčiau nei nuo 2016 m. liepos 22 d. nenutraukė Kredito sutarties ir vis reikalavo pašalinti prievolių vykdymo pažeidimus Ieškovės nuomone, jog tarp šalių susiklostė tokia praktika, kad Ieškovė galėdavo vėluoti mokėti įmokas ir Bankas to nelaikė esminiu pažeidimu, o 2016 m. gruodžio 5 d. susitarimo sudarymas, pasak Ieškovės, yra Kredito sutarties vykdymo pažeidimų „likvidavimas“.
7.3. Ieškovė 2016 m. rugpjūčio pradžioje turėjo pinigų ir galėjo padengti Banko 2016 m. liepos 7 d. pranešime apie vienašalį kredito sutarties nutraukimą Nr. OUT-10989 nurodytą skolą, tačiau Bankas Banko 2016 m. liepos 7 d. pranešime apie vienašalį kredito sutarties nutraukimą Nr. OUT-1098 nustatė per trumpą terminą pažeidimui pašalinti.
Atsiliepimas
8. Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareikštą apeliacinį skundą, su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismas sprendimu, jo manymu teismas atskleidė bylos esmę ir tinkamai motyvavo sprendimą. Atsakovas taip pat nurodė šiuo argumentus:
8.1. sudarydamos Susitarimą šalys neturėjo išankstinių bendrų ketinimų atnaujinti Kredito sutartį patvirtina ikisutartiniai Ieškovės ir Banko santykiai. Ieškovė kreipėsi į Banką dėl skolos išieškojimo sustabdymo ir pati Ieškovė 2016 m. spalio 7 d. prašyme (žr. Banko 2017 m. liepos 31 d. atsiliepimo į ieškinį priedą Nr. 8). kurio pagrindu buvo pasiektas susitarimas sudaryti 2016 m. gruodžio 5 d. Susitarimą, Banko prašė „sustabdyti išieškojimą dėl buto esančio (duomenys neskelbtini)“. taip pat nurodė, kad surado Banko naudai įkeisto turto nuomininką, kuris nuomos butą ir mokės nuomos mokestį. Taigi, Ieškovė Banko prašė sustabdyti išieškojimo veiksmus.
8.2. Vien gramatinis 2016 m. gruodžio 5 d. skolos gražinimo susitarimo tekstas nesukuria ir negalėjo sukurti Ieškovei lūkesčiu, kad Bankas apskritai ketina atnaujinti Kredito sutarti ir juolab, atnaujinti automatiškai ar tokiomis pačiomis sąlygomis. Minėtas skolos dengimo Susitarimas buvo sudarytas tam, kad per sutartą 6 mėn. terminą Ieškovė pati ieškotų galimybių kaip padengti visą skolą, kad būtų galima išvengti išieškojimo per antstolį (pavyzdžiui, Ieškovė galėjo surasti buto pirkėją, kuris butą nupirktų už kuo didesnę kainą ir Ieškovė atsiskaitytų su Banku). Taigi, 2016 m. gruodžio 5 d. skolos grąžinimo susitarimo sudarymas Ieškovei buvo naudingas, kadangi 6 mėn. terminui buvo atidėti vykdymo veiksmai. Šis susitarimo tikslas (laikinai atidėti vykdymo veiksmus per atidėjimo laikotarpį Ieškovei mažinant dalį skolos) labai aiškiai yra nurodytas.
8.3. Susitarimo 2.2 p., kuriame buvo aiškiai numatyta, jog Ieškovė per 6 mėn. turi sumokėti dalį skolos (bet ne, pavyzdžiui, įmokų pagal grafiką, kuris nuo Kredito sutarties nutraukimo toliau nebuvo tęsiamas), o pati skola (visa negrąžinta suma su palūkanomis, Susitarimo sudarymo dienai buvo 90.986,12 EUR) detalizuota Susitarimo preambulėje.
8.4. Ieškovė nepagrįstai aiškina, jog Susitarimo vykdymu tariamai buvo siekiama patikrinti Ieškovės mokumą ir jeigu Ieškovė tinkamai įvykdys įsipareigojimus, atnaujinti Kredito sutartį. Jeigu šalių tikslas būtų įvertinti 6 mėnesių Ieškovės finansinių įsipareigojimų vykdymą ir esant tinkamam vykdymui, atnaujinti Kredito sutartį, tai neabejotinai pagal teisinę logiką Susitarime tai ir būtų aiškiai numatyta, o Ieškovė, būdama rūpestinga ir atsakinga, būtų reikalavusi tokios sąlygos įrašymo į Susitarimą. Tačiau to nebuvo ir negalėjo būti numatyta, kadangi Susitarimo tikslas nebuvo spręsti dėl Kredito sutarties atnaujinimo.
Šalies argumentai
8.5. Ieškovei pateikus prašymą dėl Kredito sutarties galiojimo atnaujinimo Bankas šį prašymą svarstė ir 2017 m. gegužės 25 d. rašte išdėstė sąlygas, kurioms esant Bankas sutiktų atnaujinti Kredito sutarties galiojimą. Tai, kad Bankas siūlė sąlygas, kurias Ieškovei įvykdžius Bankas spręstų dėl Kredito sutarties atnaujinimo / pakeitimo, nėra joks Ieškovės teisių pažeidimas, o normalią dalykinę praktiką atitinkantis pasiūlymas, kurį Ieškovė turi teisę arba priimti, arba atsisakyti priimti.
8.6. Dėl Banko 2017 m. gegužės 25 d. rašte nurodytų Kredito sutarties atnaujinimo sąlygų pažymėtina, kad visos sąlygos yra pagrįstos ir sąžiningos, t.y Banko reikalavimas, jog atnaujinus sutartį liktų tos pačios užtikrinimo priemonės, yra visiškai teisėtas ir pagrįstas, kadangi Bankas neturi jokio intereso atsisakyti užtikrinimo priemonių.
Šalies argumentai
8.7. Banko reikalavimas, jog prieš atnaujinant sutartį įkeistas turtas (butas, esantis (duomenys neskelbtini)) būtų laisvas nuo trečiųjų asmenų reikalavimų, yra visiškai pagrįstas, kadangi jeigu tretieji asmenys būtų nukreipę reikalavimus į įkeistą turtą, tai rodytų akivaizdų Ieškovės nemokumą, be to, esant įkeisto turto apribojimams hipotekos sandorio pakeitimas siekiant užtikrinti atnaujintą sutartį būtų neįmanomas.
8.8. Banko reikalavimas, jog atnaujinus sutartį Ieškovė padengtų visas notaro vykdomojo įrašo išdavimo, antstolio J. P. patirtas išlaidas, taip pat visiškai pagrįstas, kadangi šios išlaidos Banko buvo patirtos išimtinai dėl Ieškovės kaltės.
8.9. Banko reikalavimas, jog atnaujinus sutartį Ieškovė padengtų visas su sutarties atnaujinimu susijusias išlaidas (konkretus jų dydis nurodomas parengus susitarimą dėl sutarties atnaujinimo, nes tik tuomet galutinai aiški suma), taip pat visiškai pagrįstas, kadangi šios išlaidos Banko būtų patiriamos išimtinai dėl Ieškovės prašymo. Be to, sudarant kreditavimo sutartis kredito gavėjai visuomet turi padengti su sutarties sudarymo susijusius Banko kaštus, kadangi Bankas šias išlaidas patiria.
8.10. Banko reikalavimas, jog atnaujinus sutartį būtų nustatoma 2,5 % marža, taip pat visiškai pagrįstas.
Šalies argumentai
8.11. Ieškovei netiko Banko 2017 m. gegužės 25 d. rašte nurodytos sąlygos, nesudaro prielaidų įpareigoti Banką atnaujinti Kredito sutartį ir dar tokiomis pačiomis sąlygomis, kurios taikomos tik tinkamai prievoles vykdančiam asmeniui, priverstine tvarka.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
9. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).
10. Ginčas iš esmės yra dėl nutrauktos kredito sutarties atnaujinimo.
Žemesnės instancijos teismas
11. CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Pagal CK 6.217 straipsnio 5 dalį vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais.
12. CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas kaip esminis. Tai yra įstatymo nustatyti kriterijai, taikytini vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Tačiau sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas vartojimo sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013; 2016 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-438-415/2016, 35 punktas; kt.).
13. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo formuojamą praktiką, siekiant įvertinti, ar hipoteka užtikrintos šalių sudarytos paskolos sutarties nustatyta nutraukimo prieš terminą sąlyga yra nesąžininga, svarbiausi yra šie kriterijai: 1) ar pardavėjo arba tiekėjo teisė vienašališkai nutraukti sutartį priklauso nuo to, kad vartotojas neįvykdo pareigos, kuri aptariamuose sutartiniuose santykiuose yra esminė; 2) ar ši teisė numatyta tais atvejais, kai toks neįvykdymas yra pakankamai rimtas, palyginti su paskolos trukme ir suma; 3) ar tokia teise nukrypstama nuo nesant šalių susitarimo taikytinų nuostatų ir dėl to vartotojui, atsižvelgiant į jo turimas procesines priemones, tampa sunkiau kreiptis į teismą ir pasinaudoti teise į gynybą; 4) ar nacionalinėje teisėje numatyta atitinkamų ir veiksmingų priemonių, leidžiančių vartotojui, prieš kurį tokia sąlyga nukreipta, pašalinti vienašališko paskolos sutarties nutraukimo pasekmes. Tokį vertinimą turi atlikti nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas ginčo, kurį jo prašoma išspręsti, aplinkybes (žr. ESTT 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Banco Popular Espa?ol, C-537/12 ir C-116/13, ECLI:EU:C:2013:759, 70, 71 punktus; 2013 m. kovo 14 d. sprendimo Aziz, C-415/11, ECLI:EU:C:2013:164, 73 ir 75 punktus).
14. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl vartojimo sutarties vienašalio nutraukimo pagrįstumo, įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi aiškintis, ar sutarties pažeidimas, kurio pagrindu ji nutraukiama, nėra mažareikšmis, vienkartinis. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro vieno svarbiausių privatinės teisės principų – sutarčių privalomumo – išimčių (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Taigi jeigu kredito gavėjas įsipareigojo kreditą grąžinti ir palūkanas mokėti dalimis tam tikrais terminais, tai jų pažeidimas yra sutarties pažeidimas. Tokiu atveju kreditorius turi teisę pagal sutarties, o kiek ja nereglamentuojama, – pagal įstatymo nuostatas įvertinti, ar šios faktinės aplinkybės yra pagrindas pagal sutartį ar įstatymą vienašališkai nutraukti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012; 2013 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013).
15. Bendriausia prasme sutarties nutraukimas dėl nedidelės įsipareigojimų dalies nevykdymo gali būti laikomas neproporcingu sutarties pažeidimui teisiniu padariniu, tačiau, nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012; 2013 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013; 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-611/2016, 18 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
16. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pagal 2011 m. kovo 4 d. būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 11/03/02SL (toliau - Kredito sutartis) (žr. Banko 2017 m. liepos 31 d. atsiliepimo į ieškinį priedą Nr. 2) Bankas įsipareigojo, Ieškovei įvykdžius Kredito sutartyje sulygtas sąlygas, suteikti Kredito sutarties specialiosios dalies 2.1, 2.2 p. nurodyto dydžio kreditą, o Ieškovė, be kita ko, įsipareigojo (individualiai suderintas ir aptartas susitarimas) Bankui nuo sutarties sudarymo kiekvieno mėnesio 20 diena mokėti kredito įmokas ir palūkanas pagal nustatyta mokėjimu grafika (metodas anuitetinis) (Kredito sutarties specialiosios dalies 2.10 p., 2.11 p. bei vykdyti kitus įsipareigojimus Kredito sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka.
17. Kredito sutarties vykdymas yra užtikrintas 2011 m. kovo 4 d. hipotekos lakštu, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - Hipotekos lakštas) (žr. Banko 2017 m. liepos 31 d. atsiliepimo į ieškinį priedą Nr. 3). kurio pagrindu Ieškovė įkeitė Banko naudai nekilnojamąjį turtą (Hipotekos lakšto 3 dalis, Kredito sutarties specialiosios dalies 3.1 p.). Kreditą Ieškovė ėmė buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui (Kredito sutarties specialiosios dalies 2.7 p.).
18. Kaip matyti iš Ieškovės mokėjimų grafiko ir mokėjimų detalizacijos (žr. Banko 2017 m. liepos 31d. atsiliepimo į ieškinį priedą Nr. 4: atnaujinta detalizaciia buvo pateikta 2018 m. sausio 24 d. posėdyje) (toliau - Detalizacija), Ieškovė iš esmės nuo 2013 m. gegužės 20 d. įmokos ženkliai pradėjo vėluoti mokėti pagal grafiką ir tik vienintelę 2014 m. gruodžio 20 d. įmoką sumokėjo laiku. 2016 m. liepos 7 d. pranešimu bankas nutraukė Kredito sutartį nuo 2016 m. liepos 22 d. (b. l. 4).
19. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimo Nr. 241-181 „Dėl įsiskolinimų, susidariusių klientams nesilaikant finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartis, valdymo gairių patvirtinimo“ 16 p., 90 dienų besitęsiantis vėlavimas gali būti laikomas esminiu pažeidimu, kuris suteikia teisę bankui nutraukti sutartį. Kaip matyti pagal šioje byloje esančius faktus, Ieškovės vėlavimas nutraukimo dienai tęsėsi daugiau nei 6 mėnesius iš eilės arba 152 dienas, kas daugiau nei dvigubai viršija minėtą 90 dienų terminą. Tai reiškia, kad Bankas Ieškovo atžvilgiu elgėsi maksimaliai geranoriškai, siekdamas bendradarbiauti ir iš karto nesiimti kraštutinės priemonės.
20. Taigi, rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė sistemingai pažeidė Kredito sutarties specialiosios dalies 2.10 p. numatytą mokėjimų grafiką ir tai sudarė pagrindą Bankui vienašališkai nutraukti Kredito sutartį pagal Kredito sutarties bendrosios dalies 13.1 p. ir CK 6.217 str., 6.874 str. 2 d.
21. Kolegija pažymi, kad pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis jos šalims turi įstatymo galią ir įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Šioje teisės normoje įtvirtintas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas, kuriuo vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis), priešingu atveju atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė už netinkamą prievolės įvykdymą (CK 256 straipsnio 2 dalis). Sutarčių vykdymo principai įtvirtinti CK 6.200 straipsnyje: šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu; jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo. Prievolė laikoma įvykdyta netinkamai ją įvykdžius tik iš dalies, praleidus įvykdymo terminą, pažeidus kitas sutartas jos vykdymo sąlygas, bendradarbiavimo pareigą, imperatyviąsias teisės normas ar bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
22. Nagrinėjamu atveju, apeliantė neprašė vienašališką sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu. Tačiau apeliantė reikalauja įpareigoti Banką atnaujinti Kredito sutartį, tomis pačiomis sąlygomis, kurios buvo nutraukus sutartį.
23. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2016 m. lapkričio 3 d. raštu (b. l. 93) bankas informavo ieškovę, jog svarstytų galimybę laikinai sustabdyti priverstinio skolos išieškojimo procesą, parduodant bankui įkeistą turtą iš varžytinių, jei ieškovė iki 2016 m. lapkričio 21 d. padengs 3 000 Eur skolą pagal sutartį, 213,05 Eur banko patirtas išlaidas už vykdomojo įrašo atlikimą bei 399,97 Eur būtinųjų vykdymo išlaidų, iš viso: 3 613,02 Eur. Rašte bankas taip pat nurodė, jog tuo atveju, jei iki 2016 m. lapkričio 21 d. imtinai gautų nurodytą skolos sumą, apsvarstytų Kredito sutarties atnaujinimo ar papildomo susitarimo sudarymo klausimą. 2016 m. gruodžio 5 d. šalys pasirašė Skolos gražinimo susitarimą Nr. BK-160 (toliau - Susitarimas, b. l. 22-24), kuriame sulygo dėl dalies ieškovės įsiskolinimo bankui grąžinimo grafiko bei dėl visos skolos priverstinio išieškojimo sustabdymo. Pagal susitarimo nuostatas ieškovė įsipareigojo laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 20 d. iki 20017 m. gegužės 19 d. sumokėti bankui kas mėnesį po 550 Eur, o bankas – sustabdyti priverstinio vykdymo veiksmui minėtam laikotarpiui.
24. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog ieškovė tinkamai įvykdė Susitarimo pagrindu prisiimtus įsipareigojimus. 2017 m. gegužės 25 d. raštu bankas pateikė ieškovei siūlymą dėl nutrauktos Kredito sutarties atnaujinimo, kuriame nurodė tokias sutarties atnaujinimo sąlygas: 1) užtikrinti, kad į įkeistą butą nebūtų nukreipti jokie trečiųjų asmenų reikalavimai; 2) atnaujinus sutartį lieka galioti visos kredito grąžinimo užtikrinimo priemonės; 3) Prieš atnaujinus sutartį turi būti sumokėtos priskaičiuotas įsipareigojimų nevykdymo palūkanos arba turi būti išreikštas sutikimas, kad šių sumų mokėjimas būtų nukeltas į kredito sutarties pabaigą ar amortizuojamas proporcingai per likusį kredito laikotarpį; 4) Atnaujinus sutartį nustatoma 2,5 procento banko marža; 5) Turi būti sumokėtos visos su kredito atnaujinimu susijusios išlaidos; 6) Turi būti sumokėtos vykdomojo įrašo panaikinimo išlaidos (17,96 Eur); 7) Turi būti sumokėtos antstolio patirtos vykdymo išlaidos. 2017 m. birželio 16 d. raštu (b. l. 28) apeliantė su banko siūlymu nesutiko ir kreipėsi į teismą. Tiek minėtame rašte, tiek teismo posėdžio metu, ieškovė nurodė, jog pasirašydama su banku Susitarimą tikėjosi, jog tinkamai jį įvykdžius, bankas automatiškai atnaujins Kredito sutarties vykdymą. Mano, jog būtent toks buvo pasirašyto Susitarimo tikslas, todėl prašo įpareigoti banką atnaujinti nutrauktos sutarties vykdymą.
25. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir nenumatytus sandorius, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys sprendžia, kokią sutartį sudaryti, su kuo ją sudaryti ir kokiomis sąlygomis sudaryti. Versti kitą asmenį sudaryti sutartį draudžiama (CK 6.156 straipsnio 2 dalis).
26. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog aiškinant šalių pasirašyto Susitarimo tekstą – jame niekur nėra numatyta, jog tinkamas Susitarimo sąlygų įvykdymas yra kažkaip susijęs su nutrauktos Kredito sutarties atnaujinimu, tuo labiau, kad tai sąlygotų automatinį Kredito sutarties atnaujinimą. Susitarime, tiek preambulėje, tiek 2.1, tiek 2.4, punktuose numatyta, kad Susitarimu yra nustatomas skolos grąžinimo grafikas sulygtam laikotarpiui, kurio tikslas yra suteikti skolininkui papildomą laikotarpį, per kurį jis galėtų pats padengti dalį įsiskolinimo pagal kreditavimo sutartį. Šiuo atveju sutiktina su atsakovės atstovės bylos nagrinėjimo metu duotais paaiškinimais, jog nors to ir neįrašyta šalių Susitarime, pagrindinis jo tikslas nėra tik dalies skolos sumokėjimo išdėstymas, bet visų pirma priverstinio vykdymo sustabdymas tam tikram laikotarpiui, per kurį skolininkas gali imtis veiksmų skolos refinansavimui ar įkeisto turto pirkėjui surasti.
27. Kartu pažymėtina, jog prieš pasirašant ginčo Susitarimą bankas 2016 m. lapkričio 3 d. raštu nurodė sąlygas, kurių įvykdymas sąlygotų Kredito sutarties atnaujinimo ar papildomo susitarimo pasirašymo svarstymą. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, šalys po tokio banko rašto pasirašė Susitarimą, o suėjus Susitarimo terminui, t. y. ieškovei sumokėjus 2016 m. gegužės 19 d. įmoką, 2016 m. gegužės 25 d. bankas pateikė pasiūlymą dėl Kredito sutarties atnaujinimo sąlygų, su kuriomis ieškovė nesutiko. Kaip matyti iš teismo posėdžio įrašo, bylos nagrinėjimo metu ieškovė teismui paaiškino, jog ji nesutiko su banko sąlyga dėl naujai nustatomos 2,5 procento banko maržos (nutrauktoje Kredito sutartyje numatyta 1,8 marža), visos kitos sąlygos jai buvo priimtinos.
28. Teisės subjektai, sukurdami civilinius teisinius tarpusavio santykius, paprastai turi galimybę pasirinkti jų interesus labiausiai atitinkantį elgesio variantą. Ši jų laisvė gali būti varžoma tik įstatymo leidėjo įtvirtintais imperatyviaisiais reikalavimais, kurių paskirtis – apginti viešuosius, t. y. visos visuomenės, interesus, viešąją tvarką. Civilinių santykių subjektų elgesio dipozityviškumas, be kita ko, pasireiškia per sutarties laisvės principą (CK 1.2, 6.156 straipsniai), kuris leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai neįtvirtinta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui. Taigi CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisva valia sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos nustatytos imperatyviųjų teisės normų. Pagal to paties straipsnio 3 dalį šalys turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų; tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja sutarties esmei. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad šalys nesusitarė, dėl naujos sutarties sudarymo.
29. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti apeliantės apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
30. Kiti apeliacinio skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.)
Dėl bylinėjimosi išlaidų
31. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovas Luminor Bank AB pateikė teismui duomenis apie patirtas 1070,58 eurų bylinėjimosi išlaidas. Šios išlaidos neviršija Teisingumo ministro įsakymu patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytų maksimalių užmokesčio dydžių. Dėl šio, iš ieškovės atsakovui priteistinos 1070,58 Eur bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,
nutaria:
Apeliantės A. D. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Pritiesti iš A. D. a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovui AB Luminor Ban AB, į.k. 112029270, 1070,58 eurų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.