- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-14
- Bylos Nr.
- e2A-1931-864/2023
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kristina Lysionok, Donata Kravčenkienė, Ramunė Mikonienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Jurgena“, uždarosios akcinės bendrovės „Geruda“, uždarosios akcinės bendrovės „Posūkis“
- Atsakovas
- K. Ž.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Kristinos Lysionok ir Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Jurgena“, uždarosios akcinės bendrovės „Geruda“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Posūkis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1399-465/2023 pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Jurgena“, uždarosios akcinės bendrovės „Geruda“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Posūkis“ ieškinį atsakovui K. Ž. dėl juridinių asmenų reputacijos pažeidimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovės uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Jurgena“, UAB „Geruda“ ir UAB „Posūkis“ (toliau ir ieškovės) patikslintu ieškiniu atsakovui K. Ž. (toliau ir atsakovas) prašė: 1) pripažinti atsakovo 2022 m. rugsėjo 9 d. Facebook paskyroje paskleistus duomenis (toliau ir Žinutė) apie ieškoves kaip neatitinkančius tikrovės bei pažeidžiančius ieškovių dalykinę reputaciją ir įpareigoti atsakovą Facebook paskyroje viešai paskelbti žinutę: „vykdant Teismo sprendimą, informuoju, kad 2022-09-09 mano Facebook paskelbti duomenys apie UAB „Posūkis“, UAB „Jurgena“ ir UAB „Geruda“ („vienas mūsų [Vilniaus miesto savivaldybės] darbuotojas, kuris statė tvoras, net buvo lengvai sužalotas, kai Gariūnų apsauginiai jį nuvertė kartu su tvora“; „jie [Gariūnai] dar agresyviai puldinėja savivaldybę ir jos darbuotojus“; „[Gariūnai] griauna valstybę“) neatitinka tikrovės ir pažeidžia UAB „Posūkis“, UAB „Jurgena“ ir UAB „Geruda“ dalykinę reputaciją“) bei pašalinti iš Facebook paskyros įžeidžiančią Žinutę; 2) pripažinti, kad atsakovo Žinutėje pateikta nuomonė („Gariūnai Vilniuje bando daryti Garliavą“; „90-ųjų marozynas“; „Gariūnai jau tapo <...> ― šių laikų luditai“; „Man labai keista, kad toks teisinis nihilizmas ir apsauginių agresyvumas įmanomas 21 amžiuje. Akivaizdu, kad Gariūnai vis dar gyvena 90-uosiuose <...>“; „Iš kitos pusės, nusiteikite, kad bus mini Garliava“) pažeidžia ieškovių dalykinę reputaciją ir įpareigoti atsakovą pašalinti Žinutę iš Facebook paskyros bei nebeskleisti ieškovių dalykinę reputaciją žeidžiančių teiginių; 3) priteisti ieškovių naudai iš atsakovo 6 000 Eur neturtinės žalos už dalykinės reputacijos pažeidimą; 4) priteisti ieškovių naudai iš atsakovo 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 5) priteisti iš atsakovo ieškovių naudai jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė aplinkybėmis:
1.1. Kad 2022 m. rugsėjo 9 d. atsakovas savo Facebook paskyroje paviešino žinutę, kurioje pateikė duomenis ir nuomonę apie ieškoves, taip pat aktyviai dalyvavo diskusijoje, teikdamas apie ieškoves komentarus, kurie neatitinka tikrovės ir pažeidžia ieškovių dalykinę reputaciją. Žinute paskleidė tikrovės neatitinkančius duomenis : „Paskutinis toks kartas buvo praėjusį antradienį – vienas mūsų darbuotojas, kuris statė tvoras, net buvo lengvai sužalotas, kai Gariūnų apsauginiai jį nuvertė kartu su tvora“. <...> „Man labai keista, kad toks teisinis nihilizmas ir apsauginių agresyvumas įmanomas 21 amžiuje. Akivaizdu, kad Gariūnai vis dar gyvena 90-uosiuose, ir vietoje to, kad tyliai atstatytų teisingumą ir grąžintų valstybei tai, ką užėmė, jie dar aktyviai puldinėja savivaldybę ir jos darbuotojus“. „Jei kas nors kažkokiu būdu vis dar lankotės Gariūnuose, labai rekomenduoju pagalvoti, ar savo pinigais norite remti verslą, kuris nori griauti valstybę“; M. J., viskas ok, tai tu pirkis ir remk verslą, kuris griauna valstybę. Bet paskui tik nesiskųsk, jei negausi kokios paslaugos iš valstybės“.
1.2. Taip pat ieškovės teigia, jog buvo pareikšta įžeidžianti nuomonė : „Gariūnai Vilniuje bando daryti Garliavą“; „90-ųjų marozynas“; „Gariūnai jau tapo ir eismo ekspertais, bet realiai – šių laikų luditai“; „Man labai keista, kad toks teisinis nihilizmas ir apsauginių agresyvumas įmanomas 21 amžiuje. Akivaizdu, kad Gariūnai vis dar gyvena 90-ouosiuose <...>“; „iš kitos pusės nusiteikite, kad bus mini Garliava“.
1.3. Ieškovės nurodo, jog atsakovas duomenis paskleidė viešai, paviešindamas žinutę savo „K. Ž.“ Facebook paskyroje, turinčioje 32 276 sekėjus. Teigia, jog pateikti duomenys yra apie ieškoves, kuriuos atsakovas apibendrintai vadina Gariūnais, o atsakinėdamas į žmonių komentarus aiškiai įvardina visas tris įmones : UAB „Jurgena“, UAB „Geruda“ ir UAB „Posūkis“- šios bylos ieškoves.
1.4. Ieškovės nurodo, jog atsakovas paskelbė žinią, kuria ieškoves įvardina kaip agresyvias, nepaisančias teisės, konstatuoja faktą, kad ieškovių darbuotojai lengvai sužalojo mūsų (savivaldybės) darbuotoją. Tokio pobūdžio veiksmai yra laikoma nusikalstama veikla, atsakovas, nepaisydamas nekaltumo prezumpcijos, konstatuoja nusikalstamas veikas. Be to, atsakovas apibendrintai įvardina atsakovių elgesį, kaip nuolatinį reiškinį. Atsakovas konstatuoja, kad ieškovės – tai verslas, kuris „griauna valstybę“.
1.5. Ieškovės pažymi, jog jų valdomas verslo parkas „Gariūnai“ buvo ir yra tinkama verslo aplinka, skatinanti vystytis smulkųjį verslą, kuris sukuria darbo vietas ir moka mokesčius valstybei. Ieškovės pažymi, jog jų verslas socialiai atsakingas, teikiantis paramą sportą propaguojančioms, kultūrą skleidžiančioms organizacijoms, ugdymo įstaigoms, bažnyčioms. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 straipsniu, ieškovės prašo pripažinti atsakovo paskleistus duomenis apie ieškoves, kaip neatitinkančius tikrovės ir pažeidžiančius ieškovių dalykinę reputaciją ir įpareigoti atsakovę Facebook paskyroje viešai paskelbti Žinutės paneigimą.
1.6. Pasisakydamos dėl atsakovo nesąžiningos ir neetiškos nuomonės, ieškovės nurodo, jog atsakovo žinutėje yra reiškiama nuomonė apie ieškoves : „Gariūnai Vilniuje bando daryti Garliavą“, „90-ųjų marozynas“, „Gariūnai jau tapo <...> - šių laikų luditai“, „ Man labai keista, kad toks teisinis nihilizmas ir apsauginių agresyvumas įmanomas 21 amžiuje. Akivaizdu, kad Gariūnai vis dar gyvena 90-uosiuose <...>“, „ Iš kitos pusės, nusiteikite, kad bus mini Garliava“. Atsakovo pateikti teiginiai, ieškovių nuomone, yra žeminančio pobūdžio, pažeidžiantys ieškovių dalykinę reputaciją. Žeminantis ieškovių reputaciją yra ir ieškovių veiksmų tapatinimas su plačiai visuomenėje nuskambėjusiais įvykiais Garliavoje, kurie siejami su nusikalstamomis veikomis. Ieškovių teigimu, atsakovo žinutė tendencingai konstruojama, siekiant pažeminti ieškovių verslą, sutapatinti su marginalinėmis grupuotėmis (marozais, luditais, Garliavos įvykių veikėjais), nuteikti visuomenę prieš ieškoves. Tokiu būdu atsakovas siekia sumenkinti ir sužlugdyti smulkųjį verslą, veikiantį Gariūnų parke bei sunaikinti ieškovių verslą. Ieškovės daro išvadą, kad atsakovo žinutė, kurioje ieškovės priskiriamos agresyvioms marginalinėms grupėms, kurios griauna valstybę yra ne tik tikrovės neatitinkantys duomenys, tačiau ir nuomonė, pateikiant iškraipant duomenis, formuojant neigiamas visuomenės nuostatas dėl ieškovių. Ieškovės ieškiniu siekia atkurti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo, todėl prašo teismo pripažinti, kad atsakovo žinutėje pateikta nuomonė pažeidžia ieškovių dalykinę reputaciją ir įpareigoti atsakovą pašalinti žinutę iš Facebook paskyros bei nebeskleisti ieškovių dalykinę reputaciją žeidžiančių teiginių.
1.7. Ieškovės prašo teismo priteisti joms iš atsakovo po 6 000 Eur neturtinę žalą kiekvienai ieškovei po lygiai. Teigia, kad atsakovas nesąžiningai naudojosi savo tarnybiniu statusu klaidindamas visuomenę ir, sąmoningai, tyčia skleidė žinutėje ir komentaruose tikrovės neatitinkančius teiginius, suprasdamas, kad visuomenės skatinimas nepirkti Gariūnuose tiesiogiai bus susijęs su pajamų negavimu ir ieškovių verslo žlugdymu.
2. Teismo posėdžio metu ieškovių atstovė ieškinį palaikė pilnai ieškinyje nurodytais argumentais. Papildomai nurodė, kad bylos dalykas susijęs su konkrečiu teiginiu. Atsakovas turi įrodyti, kad buvo sužalotas darbuotojas. Teigė, kad ieškovių kitose bylose neatstovauja. Savivaldybės darbuotojai atvyko atlikti darbų, o Gariūnai su tuo nesutiko, nes nebuvo pateikta reikiamos informacijos. Po to atsakovas išplatino žinutę. Ieškovės neturėjo pakankamai duomenų dėl darbų, yra likę ginčai dėl žemės nuomos. Ieškovės investavo į infrastruktūrą, tas klausimas su savivaldybe nebuvo išspręstas. Pats atsakovas savo komentaruose įvardino tris bendroves – ieškoves, todėl žinutė buvo apie jas.
3. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Savo nesutikimą grindė aplinkybėmis:
3.1. Kad nuo 2017 m. birželio mėnesio dirbo Vilniaus mero patarėju strateginei komunikacijai. Teigė, kad savo asmeninę Facebook paskyrą dažnai naudoja ne tik diskusijoms jam įdomiomis temomis, bet ir dalinasi informacija apie Vilniuje vykstančius pokyčius.
3.2. Nurodė, jog Gariūnų turguje nesilanko, apie veiklą žino iš žiniasklaidos, ir dažniausiai iš neigiamos pusės. Atsakovas nurodė, jog 2022 m. liepos 19 d. Gariūnai savo Facebook paskyroje parašė įrašą, kaltindami Vilniaus miesto savivaldybę smulkiojo verslo žlugdymu. Atsakovas surinko faktinę informaciją apie Gariūnų turgaus pralaimėtas bylas teismuose, kuriomis jie bandė trukdyti žiedinės sankryžos įrengimui, ir sureagavo į įrašą, komentaruose prašydamas patikslinti informaciją jų įraše ir neklaidinti visuomenės. Gariūnai į prašymą neatsižvelgė, ir kaip teigia atsakovas, patalpino jį šmeižiantį prorusiško portalo „Būkime vieningi“ straipsnį. Nurodė, jog toliau tęsė informacijos rinkimą apie Gariūnų konfliktą su Vilniaus miesto savivaldybe, jautė pasipiktinimą, kad tokio dydžio verslas leidžia sau elgtis neteisėtai – nors ir pralaimėjo teismus, iki šiol trukdo pradėti žiedinės sankryžos įrengimo darbus: valstybei priklausančiame sklype iki šiol stovi Gariūnų turgavietės paviljonai, stovi ekskavatoriai.
Atsiliepimas
3.3. 2022 m. liepos 20 d. Facebook paskyroje atsakovas išdėstė savo nuomonę. Atsiliepime nurodė, jog 2022 m. rugsėjo pradžioje jį informavo kolegos, kad Gariūnų darbuotojai trukdo dar vienam infrastruktūros projekto rengimui – elektromobilių stotelei prie Gariūnų turgaus tvoros ant valstybei priklausančios žemės. Tai jau buvo trečias kartas, kai buvo bandoma tai padaryti, bet ir šįkart išbėgo Gariūnų apsaugos darbuotojai ir fiziškai trukdė tvoros pastatymui. Pažymėjo, kad elektromobilių stotelės įregimą Gariūnai bandė skųsti teisme, bet ieškinys net nebuvo priimtas. Visi Registrų centro dokumentai rodo, kad ši teritorija Gariūnams nepriklauso. Atsakovas teigė, kad kolegos parodė jam filmuotus vaizdo įrašus, iš kurių matė, kad Gariūnų apsauginiai fiziškai trukdė, stūmė, ardė statomą tvorą, elgėsi agresyviai, o vienas savivaldybės darbuotojas buvo nustumtas ant žemės su visa tvora ir buvo lengvai sužalotas, todėl į gydymo įstaigą nesikreipė. Tokį elgesį atsakovas vertina kaip teisinį nihilizmą, teisės nepaisymą. Pažymėjo, kad gavęs tokią informaciją, 2022 m. rugsėjo 9 d. savo Facebook paskyroje parašė ieškovių minimą įrašą, kuriame pasidalino tiek faktine informacija, tiek savo nuomone ir vertinimu.
3.4. Taip pat atsiliepime atsakovas nurodė, kad jo kolega, pats dalyvavęs statant tvorą prie Gariūnų, jam parodė mobiliuoju telefonu filmuotus video, kuriuose matyti, kad Gariūnų apsaugos darbuotojai nustumia tvorą kartu su ją statančiais savivaldybės darbuotojais. Įraše matyti, kaip vienas darbuotojas pargriūva ant žemės. Tai, ką matė įraše, jam leido susidaryti nuomonę, kad Gariūnų darbuotojai elgiasi neteisėtai ir agresyviai, todėl mano, jog jo parašytame sakinyje nėra jokios melagingos informacijos. Teiginys „...agresyviai puldinėja savivaldybę ir jos darbuotojus“ remiasi tuo, kad Gariūnų darbuotojai ne vieną, o bent tris kartus trukdė įrengti tvorą prie Gariūnų esančiame ir jiems nepriklausančiame sklype, užsipuldami tai bandančius padaryti savivaldybės darbuotojus.
3.5. Atsakovo teigimu, jo teiginys „jei kas nors kažkokiu būdu vis dar lankotės Gariūnuose, labai rekomenduoju pagalvoti, ar savo pinigais norite remti verslą, kuris nori griauti valstybę“ bei komentaruose jo parašytas sakinys „M. J., viskas ok, tai tu pirkis ir remk verslą, kuris griauna valstybę. Bet paskui nesiskųsk, jei negausi kokios paslaugos iš valstybės“ atskleidžia jo nuomonę apie verslą, kuris nesilaiko teismo sprendimų ir savivaliauja sau nepriklausančiame sklype. Nurodė, jog Gariūnų turgavietė pralaimėjo teismo bylas dėl žiedinės sankryžos įrengimo, todėl nebeturi teisinio pagrindo stabdyti sankryžos įrengimo darbus, tačiau nepaisant to, tai daro ir elgiasi neteisėtai. Elektromobilių stotelės atveju jie elgiasi panašiai. Todėl toks teiginys, kad Gariūnai nori griauti valstybę, pasak atsakovo, yra jo nuomonė, o jos susiformavimui įtaką turėjo pačių Gariūnų veiksmai stabdant statybos darbus jiems nepriklausančiame sklype.
3.6. Atsakovas atsiliepime taip pat nurodė, kad Gariūnų turgaus elgesys, kai nepaisoma teismo sprendimų, kai trukdoma pradėti darbus jiems nepriklausančioje teritorijoje, jam priminė Garliavos istoriją, todėl ir buvo padarytas toks palyginimas. Pažymėjo, kad turi teisę į saviraiškos laisvę, todėl Gariūnus turi teisę lyginti su tuo, kas, jo nuomone, tiksliau perteiktų jo mintį. Teiginiu „90-ųjų marozynas“ skirtas apibūdinti teisei nepaklūstančius agresyvius asmenis, kurių buvo gausu paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Teigė, jog terminą „šių laikų luditai“ apibūdinant Gariūnus pavartojo todėl, kad Gariūnų turgus trukdo modernesnėmis priemonėmis užtikrinti geresnę vairuotojų kasdienybę. Pavartodamas teiginį „Iš kitos pusės, nusiteikite, kad bus mini Garliava“, apeliuoja į 2012 m. įvykius Garliavoje, kai teisėtiems institucijų sprendimams trukdė minia žmonių. Atsakovas susiformavo tokią nuomonę, matydamas, kad dalis žmonių, dirbančių Gariūnuose, paryčiais išeina iš teritorijos ir trukdo atvykusiems Vilniaus miesto savivaldybės darbuotojams pradėti statybų darbus, ir turėdamas nuojautą, kad ateityje situacija galėtų panašėti į Garliavos situaciją, kai teisėtiems veiksmams trukdė žmonės ir teisėti institucijų veiksmai buvo atlikti tik su policijos pagalba. Atsiliepime pabrėžė, kad jo panaudoti situacijos palyginimai su Garliavos skandalu bei apibūdinimas „luditai“ bei „marozynas“ yra meninės išraiškos priemonės, kuriomis nesiekė nieko įžeisti ar sumenkinti, tačiau siekė vaizdingiau perteikti aprašomą situaciją. Be to, atsakovo nuomone, nesvarbu, kiek yra investuojama į kultūrą, visose kitose srityse būtina laikytis įstatymų ir paklusti teisėtiems institucijų sprendimams.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. birželio 6 d. sprendimu ieškovių ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovių lygiomis dalimis iš kiekvienos 15,56 Eur pašto išlaidų valstybei.
6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. O nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016; 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2016). Taip pat kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad duomenimis pagal (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 straipsnį nelaikomi nuomonė, vertinimas ar kitokie subjektyvūs požiūriai arba saviraiškos būdai. Jeigu asmens garbė ar orumas yra pažeidžiami subjektyviais saviraiškos būdais (išsakant nuomonę, komentarą ar vertinimą, sukuriant ir pateikiant kūrybos aktus ar kt.), tai pažeistos teisės ginamos taikant atitinkamas Lietuvos teisėje (įskaitant tarptautines sutartis ir konvencijas, pvz., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją) galiojančias nuostatas ir jose įtvirtintus teisių gynimo būdus – pažeidimo pripažinimą, publikacijų ribojimą, turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2006).
7. Taigi iš aptartos kasacinio teismo praktikos pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nuomonės paskleidimo atvejai nepatenka į CK 2.24 straipsnio reguliavimo dalyką, todėl nuomonės paskleidimu pažeistos asmens teisės negali būti teismo ginamos CK 2.24 straipsnio pagrindu ir ši teisės norma joms ginti teisme netaikytina. Teismas, nagrinėdamas bylą dėl garbės ir orumo ar dalykinės reputacijos gynimo, nustatęs, jog asmens teisės buvo pažeistos ne žinios, o nuomonės paskleidimu, jas gina ne CK 2.24 straipsnio, o CK 1.137, 6.263 straipsnių pagrindu, taikydamas civilinę deliktinę atsakomybę ir (arba) kitus ieškovo pasirinktus pažeistų jo teisių gynimo būdus, be kita ko, pažeidimo pripažinimą, t. y. pripažinimą, kad paskleista nuomonė žemina asmens garbę ir orumą ar dalykinę reputaciją (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2020 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-701/2020, 52 punktas).
8. Bylos duomenimis pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2022 m. rugsėjo 9 d. atsakovas savo Facebook paskyroje paviešino tekstą: „Gariūnai Vilniuje bando daryti Garliavą“, „<...> 90- ųjų marozynas. Paskutinis toks kartas buvo praėjusį antradienį – vienas mūsų darbuotojas, kuris statė tvoras, net buvo lengvai sužalotas, kai Gariūnų apsauginiai jį nuvertė kartu su tvora. <...> Gariūnai jau tapo ir eismo ekspertais, bet realiai – šių laikų luditai. <...> Man labai keista, kad toks teisinis nihilizmas ir apsauginių agresyvumas įmanomas 21 amžiuje. Akivaizdu, kad Gariūnai vis dar gyvena 90-uosiuose, o vietoje to, kad tyliai atstatytų teisingumą ir grąžintų valstybei tai, ką užėmė, jie dar agresyviai puldinėja savivaldybę ir jos darbuotojus“. „<...> jei kas nors kažkokiu būdu vis dar lankotės Gariūnuose, labai rekomenduoju pagalvoti, ar savo pinigais norite remti verslą, kuris nori griauti valstybę <...>“, „Iš kitos pusės nusiteikite, kad bus mini Garliava <...>. M. J. viskas ok, tai tu pirkis ir remk verslą, kuris griauna valstybę. Bet paskui nesiskųsk, jei negausi kokios paslaugos iš valstybės“.
Dėl žinių paskleidimo ir fakto, jog ginčo teiginiai apie ieškovą
9. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad kiekvienu atveju nustatydamas, ar buvo žinių (faktų ir duomenų) paskleidimo faktas, teismas turi išsiaiškinti, ar ši informacija tapo žinoma trečiajam asmeniui. Sąvoka „paskleidimas“ apima konkrečių duomenų perdavimą bet kokiomis priemonėmis (žodžiu, raštu, laišku, įsakymu ir pan.), per visuomenės informavimo priemones, elektroniniu paštu, internetu ir pan. bent vienam asmeniui, išskyrus tą, apie kurį tie duomenys skleidžiami. Duomenys laikomi paskleistais, kai juos, be asmens, apie kurį jie paskleisti, sužino dar bent vienas pašalinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2006). Remdamasis nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog duomenys laikytini paskleistais, nes žinutė buvo paviešinta socialiniame tinkle – atsakovo Facebook paskyroje, turinčioje apie 32 000 jo sekėjų.
10. Faktui, kad paskleista žinia yra apie ieškovą, nustatyti pakanka, jog pagal ginčijamų teiginių turinį ir kontekstą, aplinkiniai atpažintų asmenį, kaip susijusį su paskleista žinia. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju atsakovo paviešintame tekste yra kalbama apie Gariūnus apibendrintai, t. y. neįvardinant konkrečių įmonių pavadinimų, ir tikėtina, jog daugelis iš sekėjų paviešintoje žinutėje nurodytų duomenų su ieškovėmis nesiejo, tačiau įvertinus tai, kad pats atsakovas savo Facebook komentare įvardino Gariūnų savininkus – tris uždarąsias akcines bendroves „Geruda“, „Posūkis“ ir „Jurgena“, galima sutikti su ieškovėmis, jog žinutėje yra kalbama būtent apie jas, nes tai buvo paskelbta paties atsakovo viešai.
Dėl žinios nuo nuomonės atskyrimo
11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šio pobūdžio bylose, atsakovo paskleisti duomenys apie ieškoves yra tikrovės neatitinkantys, kol atsakovas neįrodė priešingai, nes remiantis kasacinio teismo praktika, būtent jam tenka įrodyti, kad jo paskleisti duomenys ar nuomonė turi pakankamą faktinį pagrindą ir ja nebuvo siekta sumenkinti, įžeisti ieškovo ar kitaip specialiai jam pakenkti (CK 1.8 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. e3K-3-109-684/2021). O Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktikoje taip pat aiškiai atskiriami fakto konstatavimas (angl. statements of fact) ir vertinamieji teiginiai (angl. value judgments). Faktų buvimas gali būti įrodomas, o vertinamųjų teiginių teisingumo negalima įrodyti. Kai teiginiai yra vertinamojo pobūdžio, jų reiškimo ribos, apribojimo proporcingumas gali priklausyti nuo to, ar turima pakankamai faktų ginčijamam teiginiui pagrįsti, nes vertinamojo pobūdžio teiginys, neturintis faktinio pagrindo, gali peržengti leistinas ribas (žr. EŽTT 2007 m. sausio 9 d. sprendimą byloje Kwiecien prieš Lenkiją, peticijos Nr. 51744/99). Taigi žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2016, 39 punktas).
12. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog tam, kad būtų galima tinkamai įvertinti paskleistos informacijos pobūdį, teksto paskelbimo aplinkybes, sakinių konstrukciją ir kitas teksto suvokimui įtakos turinčias aplinkybes, būtina aptarti kontekstą. Todėl priešingai, nei nurodo ieškovės, nepakanka ginčo teiginius vertinti selektyviai, apsiribojant tik pažodiniu teksto traktavimu, nevertinant bendro konteksto.
13. Susipažinęs su byloje esančiais rašytiniais įrodymais, taip pat šalių paaiškinimais pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Vilniaus miesto savivaldybė turi statybą leidžiantį dokumentą valstybei priklausančiame žemės sklype prie Gariūnų turgaus žiedinei sankryžai įrengti. 2022 m. liepos mėnesį rangovams pradėjus jos įrengimo darbus, Gariūnų turgavietę valdančios įmonės savo Facebook paskyroje liepos 19 d. paskelbė įrašą, kuriame kategoriškai pasisakė prieš tokių Vilniaus miesto savivaldybės planų įgyvendinimą. Ieškovių nepritarimas šiame įraše buvo išreiškiamas tokiais žodžiais, kaip „prasidėjo beprecedentis smulkiojo verslo griovimas“, „atvažiavo, savavališkai pastatė tvoras, pilnai uždarančias Gariūnų teritoriją“, „pradėjo Gariūnų griovimo darbus, tūkstančiai dirbančių smulkiųjų verslininkų nuo rytojaus lieka be darbo, pajamų“ ir pan. Gindamas Vilniaus miesto savivaldybės poziciją šiame konflikte, į polemiką su Gariūnais įsijungė ir atsakovas, tuo metu ėjęs mero patarėjo strateginei komunikacijai pareigas. Reaguodamas į 2022 m. liepos 19 d. ieškovių paskelbtą įrašą, atsakovas komentaruose prašė patikslinti jų paskleistą informaciją, o nesulaukęs reakcijos, 2022 m. liepos 20 d. pasidalino surinkta informacija savo Facebook paskyroje. Teiginiai, kuriuos prašo ieškovės pripažinti kaip neatitinkančius tikrovės bei pažeidžiančius jų dalykinę reputaciją, buvo paskelbti 2022 m. rugsėjo 9 d. įraše atsakovo Facebook paskyroje, kuomet Vilniaus miesto savivaldybės bei samdomo rangovo darbuotojams buvo trukdoma šalia Gariūnų turgavietės įrengti elektromobilių stotelę. Iš to seka, jog Gariūnų turgavietės konfliktas su Vilniaus miesto savivaldybe dėl šių infrastruktūros objektų įrengimo yra ilgalaikio pobūdžio, be kita ko, ne kartą plačiai nušviestas ir žiniasklaidos priemonių. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog įvertinus nurodytą informaciją akivaizdu, kad Gariūnų turgavietės priešinimasis Vilniaus miesto savivaldybės planų įgyvendinimui dėl žiedinės sankryžos ir kitų infrastruktūros objektų įrengimo, reiškėsi ne tik informacinėje erdvėje, bet ir fiziškai Gariūnų apsaugos darbuotojams trukdant aptverti statybų teritoriją ir pradėti darbus, dėl ko kilo poreikis pasitelkti policijos pagalbą.
14. Susipažinęs su byloje esančiais rašytiniais įrodymais bei šalių paviešintų įrašų turiniu, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ginčas kilo dėl to, kad Gariūnų turgavietė, vykdanti ekonominį projektą pagal 2005 m. rugpjūčio 19 d. sutartį, sudarytą su Vilniaus apskrities viršininko administracija „Paslaugų smulkiajam ir vidutiniam verslui parkas „Gariūnai“, nesutiko atlaisvinti santykinai nedidelės dalies jos naudojamos valstybinės žemės, kurioje nutarta įrengti minėtus infrastruktūros objektus – žiedinę sankryžą ir elektromobilių stotelę. Atsakovo teigimu, ieškovės bandė savo teises ginti teismuose, tačiau bylas pralaimėjo. Remdamasis informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovių pareikšti ieškiniai dėl valstybinės žemės nuomos sutarčių galiojimo buvo atmesti (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-823-1097/2022, e2-12139-599/2021) arba atsisakyti priimti (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 4429-842/2023), o ieškovės UAB „Posūkis“ prašymas iki ieškinio pateikimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti, t. y. vykdyti elektromobilių stotelės įrengimo darbus adresu (duomenys neskelbtini), buvo atmestas (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-22074-1125/2022). Minėti sprendimai buvo peržiūrėti instancine tvarka ir yra įsiteisėję. Iš to seka, jog Vilniaus miesto savivaldybė veikia teisėtai, o ieškovių veiksmai, pasireiškiantys trukdymu jai įrengti valstybei priklausančiame žemės sklype infrastruktūros objektus, neturi teisinio pagrindo.
Dėl atsakovo nuomonės vertinimo
15. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog atsakovas, viešindamas įrašus savo Facebook paskyroje, diskusijoje su ieškovėmis dalyvavo kaip savivaldos institucijos, kuriai priskirtos viešojo administravimo funkcijos, atstovas. Todėl akivaizdu, kad atsakovo išsakyta pozicija rėmėsi ne tik jo asmeniniu subjektyviu vertinimu, bet ir jo atstovaujamos institucijos vykdoma politika. Be to, kaip ir kiekvienam žmogui, o juo labiau valdžios atstovui, labai svarbi yra saviraiškos laisvė (Konvencijos 10 straipsnis). EŽTT, aiškindamas Konvencijos 10 straipsnio, įtvirtinančio teisę į saviraiškos laisvę, apimančią tiek asmens teisę skleisti informaciją, tiek ir visuomenės teisę ją gauti, turinį, yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima teisę skleisti ne tik neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose Handyside v. The United Kingdom, no. 5493/72, judgement of 7 December 1976; Observer & Guardian v. The United Kingdom, no. 13585/88, judgement of 26 November 1991; De Haes & Gijsels v. Belgium, no. 19983/92, judgement of 24 February 1997). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, analizuodamas nurodyto teismo praktiką, yra konstatavęs, kad, sprendžiant konfliktą, kilusį tarp teisės į garbės ir orumo gynimą ir teisės skleisti informaciją, būtina vadovautis proporcingumo ir šių teisių pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2011 ir kt.)
Šalies argumentai
16. Ieškovių teigimu, atsakovo įraše jo pareikšta nuomonė „Gariūnai Vilniuje bando daryti Garliavą“, „90-ųjų marozynas“, „Gariūnai jau tapo ir eismo ekspertais, bet realiai - šių laikų luditai“, „Man labai keista, kad toks teisinis nihilizmas ir apsauginių agresyvumas įmanomas 21 amžiuje. Akivaizdu, kad Gariūnai vis dar gyvena 90-uosiuose, „iš kitos pusės nusiteikite, kad bus mini Garliava“, ieškovių atžvilgiu yra neetiška ir pažeidžianti dalykinę reputaciją. Tačiau tokią ieškovių teisinę poziciją pirmosios instancijos teismas vertino kritiškai.
Atsiliepimas
17. Atsakovas įraše nurodomas sąsajas su 2012 metų Garliavos įvykiais, aiškina tuo, kad ir vienu, ir kitu atveju buvo trukdoma įvykdyti teismo sprendimus, arba jų nepaisoma, sprendimų įvykdymas užtikrinamas policijos pagalba. Įvertinęs ginčo, kilusio tarp Gariūnų turgavietės ir Vilniaus miesto savivaldybės kontekstą, pirmosios instancijos teismas įžvelgė situacijos panašumus, todėl toks sugretinimas, pirmosios instancijos teismo vertinimu, turi aiškų faktinį pagrindą ir tokiu atveju negali būti laikomas neetišku ar nesąžiningu. Kaip jau minėta, Vilniaus miesto savivaldybės veiksmai su tikslu įrengti infrastruktūros įrenginius – žiedinę sankryžą ir elektromobilių stotelę valstybei priklausančiame žemės sklype, turint tam reikalingą leidimą, buvo blokuojami ieškovių, siekiant stabdyti darbus iš esmės neteisinėmis priemonėmis. Bylos duomenimis, ir šiuo atveju, panašiai kaip ir Garliavoje, šių veiksmų atlikimui užtikrinti, prireikė kreiptis policijos pagalbos. Todėl atsakovo teiginiai įraše „Gariūnai bando Vilniuje daryti Garliavą“ ir „iš kitos pusės nusiteikite, kad bus mini Garliava“, yra atsakovo nuomonė, pagrįsta faktiniais argumentais, todėl negali būti laikoma įžeidžiančia ar nesąžininga.
Žemesnės instancijos teismas
18. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, negalima sutikti ir su ieškovių teiginiais, kad atsakovo žinutė tendencingai konstruojama siekiant pažeminti ieškovių verslą, sutapatinti su marginalinėmis grupuotėmis, kaip marozais, luditais, o tokios raiškos priemonės yra užgaulūs, niekinantys, formuoja išimtinai neigiamą požiūrį į ieškoves. Atsižvelgiant į aukščiau aptartą įvykių kontekstą ieškovių ginče su Vilniaus miesto savivaldybe, kurios poziciją ir gynė atsakovas, pirmosios instancijos teismas vertino, kad Žinutėje nurodyti epitetai „marozai“, „luditai“, „ teisinis nihilizmas“, išreiškiantys atsakovo subjektyvų požiūrį į Gariūnų turgavietę valdančias bendroves, o tiksliau į jų laikyseną šiame ginče, yra vertinamojo pobūdžio, turintys pakankamai pagrįstą faktinį pagrindą. Trukdymas vykdyti legalius statybos darbus, priešinimasis infrastruktūros atnaujinimui, pasitarnausiančiam eismo saugumo, patogumo užtikrinimui, bandymas fiziškai, t. y. neteisinėmis priemonėmis užkirsti kelią teisėtiems miesto savivaldybės veiksmams, iš esmės atitinka nurodytų epitetų prasmę, todėl nesudaro pagrindo juos pripažinti ieškovus žeminančiais ar nesąžiningais.
19. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad taip pat negalima priskirti atsakovo žinutėje nurodytų teiginių, apibūdinančių ieškovių verslą, „<...kuris nori griauti valstybę“, bei „man labai keista, kad toks teisinis nihilizmas ir apsauginių agresyvumas įmanomas 21 amžiuje. Akivaizdu, kad Gariūnai vis dar gyvena 90-uosiuose ,...>“, kaip duomenų, neatitinkančių tikrovės. Tokie teiginiai laikytini atsakovo nuomone, nes negali būti įrodytini kaip faktas, t. y. negali būti patikrinami ir objektyviai nustatomi. Taigi šiems teiginiams pagrįsti tiesos kriterijai netaikytini. Kita vertus, atsakovo nurodomi atsikirtimai, kad tokios jo nuomonės susiformavimui turėjo įtakos pačios Gariūnų turgavietės (ieškovių) veiksmai stabdant statybos darbus jiems nepriklausomame žemės sklype, leidžia teigti, jog tokiu būdu reiškiama nuomonė iš esmės atitinka asmens teisę turėti savo nuomonę, laisvai reikšti savo mintis, yra neperžengianti saviraiškos laisvės ribų, taigi, negali būti vertinama, kaip neetiška ar nesąžininga ieškovių atžvilgiu.
20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog pagrįsta ir objektyvi kritika yra ginama, jeigu yra reiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ar menkinti, o turint pozityvių tikslų – norint išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2020 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247-701/2020). Remdamasis nurodyta kasacinio teismo praktika bei apibendrindamas išdėstytus argumentus pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovo Facebook įraše išreikšta kritiška nuomonė apie ieškoves turėjo pagrįstą faktinį pagrindą, buvo orientuota į pozityvių tikslų siekimą, ginant viešus interesus, kritiškai vertinant konkretų ieškovių elgesį, todėl ieškovių reikalavimai dėl atsakovo įpareigojimo pašalinti žinutę iš Facebook paskyros bei nebeskleisti ieškovių dalykinę reputaciją žeidžiančių teiginių, atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl tikrovės neatitinkančių teiginių
21. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovės prašo pripažinti atsakovo teiginį „<...> vienas mūsų darbuotojas, kuris statė tvoras, net buvo lengvai sužalotas, kai Gariūnų apsauginiai jį nuvertė kartu su tvora“, kaip neatitinkantį tikrovės ir pažeidžiantį jų dalykinę reputaciją. Atsakovo teigimu, šio turinio informacija žinutėje buvo paskleista po to, kai jam kolega parodė vaizdo įrašą, kurį esant poreikiui, galėtų pateikti teismui.
22. Remiantis bylos medžiaga pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Gariūnų turgavietės konfliktas su Vilniaus miesto savivaldybe, kurios poziciją palaikė ir viešino atsakovas, vyko ne tik informaciniame lauke, bet ir gyvai. Remiantis šalių paaiškinimais, jų įrašais socialiniame tinkle bei viešai skelbiama informacija visuomenės informavimo priemonėse, pirmosios instancijos teismas vertino, kad galima pagrįstai teigti, jog šioje byloje aktualiu periodu (2022 m. liepos – rugsėjo mėnesiais), vyko net keletas bandymų aptverti statybų teritoriją tvora bei pradėti žiedinės sankryžos bei elektromobilių stotelės įrengimo darbus. Visais atvejais Vilniaus miesto savivaldybės bei rangovų darbuotojai susidūrė su Gariūnų apsaugos darbuotojų, prekeivių fiziniu pasipriešinimu, trukdymu atlikti darbus, aptverti statybų teritoriją. Šiam tikslui įgyvendinti buvo kviečiama ir policija. Pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad tokią įvykių eigą patvirtina byloje surinkta įrodymų visuma. Todėl tokio pobūdžio incidentas (tvoros nugriovimas, darbuotojo lengvas sužalojimas) fizinio susidūrimo metu, kaip jis buvo aprašytas atsakovo žinutėje, yra visiškai įmanomas ir tikėtinas. Kita vertus, tokią išvadą leidžia daryti ir žiniasklaidos priemonių teikiama informacija, nušvietusi įvykius apie kilusį konfliktą. https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/vilniaus-valdzia-su-gariunais-nesutaria-del-eismo-ziedo-elektromobiliu-stoteles.d?id=91261265; https://www.bns.lt/topic/1911/news/67095859/print/true/.
23. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Pažymėtina, jog įrodymų vertinimas civilinėje byloje yra grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė yra ta, kad teismo išvados dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo turi būti grindžiamos tokiais įrodymais, kurie nekelia abejonių dėl jų patikimumo ir leidžia teismui daryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo negu neegzistavo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 3 punktas).
24. Remdamasis nurodytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo žinutėje duomenys „vienas iš mūsų darbuotojas, kuris statė tvoras, net buvo lengvai sužalotas, kai Gariūnų apsauginiai jį nuvertė kartu su tvora“, negali būti pripažinti, kaip neatitinkantys tikrovės. Pirmosios instancijos teismas analogiškai vertino ir atsakovo teiginį „ jie dar agresyviai puldinėja savivaldybę ir jos darbuotojus“, nes, kaip matyti, buvo ne vienas Vilniaus miesto savivaldybės darbuotojų bandymas aptverti statybų aikštelę bei pradėti darbus, pasireiškęs Gariūnų darbuotojų fiziniu pasipriešinimu ir trukdymu, žinutėje atsakovo pavadintu agresyviu puldinėjimu. Pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad toks teiginys iš esmės atitinka tiesioginę šio žodžio reikšmę ir galėjo būti pavartotas daugiskaita. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovių reikalavimą dėl šio teiginio pripažinimo kaip neatitinkančio tikrovės.
Dėl dalykinės reputacijos realaus pažeidimo įrodinėjimo pareigos
25. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad asmens dalykinė reputacija suprantama kaip jo geras vardas, teigiamas vertinimas ir požiūris visuomenėje, verslo aplinkoje. Šios vertybės laikomos pažeistomis, jeigu įrodoma, kad pasikeitė asmens savybių, elgesio, veiklos, rezultatų vertinimas ar požiūris į jį, kad teigiamas vertinimas sumažėjo ar tapo neigiamas. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad juridinio asmens dalykinė reputacija ginama teismo, kai konstatuojamas realus faktinis jos sumenkėjimas kaip paskleistų duomenų padarinys, todėl teismas, vertindamas poreikio riboti saviraiškos laisvę juridinio asmens dalykinės reputacijos naudai pagrįstumą, taip pat turi atsižvelgti į realius faktinius padarinius: į tai, koks yra paskleistos informacijos paplitimo mastas, poveikis ir realiai patirta žala. Šiuo aspektu būtina įvertinti juridinio asmens, kuris gina reputaciją, individualias savybes ir jo veiklos pobūdį; jeigu asmeniui, kurio veikla ,,normali“ (niekuo neišsiskirianti poveikio viešajam interesui požiūriu), pakanka įrodyti, kad dėl paskleistos informacijos pasikeitė jo savybių, veiklos, rezultatų vertinimas ar požiūris į jį, kad teigiamas vertinimas sumažėjo ar tapo neigiamas, tai tuo atveju, kai dalykinę reputaciją gina asmuo, kurio veikla visuomenėje yra vertinama prieštaringai, jis turi įrodyti, jog paskleistų žinių padariniai yra rimti neigiami asmens vertinimo poslinkiai: finansiniai nuostoliai, neigiamas poveikis savininkams ir darbuotojams, kiti neigiami padariniai ar panašaus pobūdžio aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2004; 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2009; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2010).
26. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad viena vertus, byloje nenustatyta, kad atsakovo žinutėje buvo paskleisti teiginiai, neatitinkantys tikrovės, o nuomonė apie ieškoves būtų buvusi nesąžininga ar įžeidžianti, kita vertus, ieškovės neteikė į bylą jokių įrodymų, leidžiančių konstatuoti juridinio asmens reputacijos sumažėjimą. Ieškovės apsiribojo deklaratyviais teiginiais, nekonkretizuodamos, kuo pasireiškė neigiami padariniai, kaip ir kuo pasikeitė juridinio asmens vertinimas, juolab neigiamų vertinimų apie Gariūnų turgavietę būta ir iki atsakovo žinutės paskelbimo : https://www.delfi.lt/news/daily/crime/gariunu-turgavieteje-apsilanke-policija-rastas-didelis-kiekis-suklastotu-prekiu.d?id=90747663,; https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nusikaltimaiirnelaimes/gariunuose-veikusios-imones-galejo-neapskaityti-per-2-6-mln-euru-59-1621002.
27. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, remdamasis byloje surinkta medžiaga, šalių paaiškinimais, į bylą pateiktais įrodymais konstatavo, jog paskleistų duomenų neatitikties tikrovei prezumpciją atsakovas paneigė, todėl nenustačius nurodytų juridinių faktų viseto, būtino juridinio asmens reputacijos pažeidimo konstatavimui, ieškinys dėl atsakovo teiginių, paviešintų 2022 m. rugsėjo 9 d. Facebook paskyroje pripažinimo kaip neatitinkančiais tikrovės bei pažeidžiančiais juridinio asmens dalykinę reputaciją bei įpareigojimo juos pašalinti iš Facebook paskyros, atmestinas kaip nepagrįstas. Atmetus ieškovo reikalavimą dėl juridinio asmens reputacijos pažeidimo nustatymo, reikalavimas iš atsakovo priteisti ieškovėms neturtinę žalą, taip pat netenkintinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
28. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį – šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pagal CPK 79 straipsnį, bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl ieškinį atmetus pilnai, iš ieškovių jos nepriteistinos. Teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ patvirtintą minimalią valstybei priteistiną 5 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą ir sudaro 15,56 Eur, todėl atmetus ieškinį pilnai, jos priteistinos iš ieškovų lygiomis dalimis (CPK 92 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė
29. Ieškovės UAB „Jurgena“, UAB „Geruda“ ir UAB „Posūkis“ (toliau ir apeliantės) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 6 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1399-465/2023, ir priimti naują sprendimą – ieškovių ieškinį tenkinti pilna apimtimi bei priteisti iš atsakovo jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
30. Apeliančių teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą netinkamai taikė materialines ir proceso teisės normas, neteisingai įvertino byloje esančius dokumentus, dėl tam tikrų dokumentų ir įrodymų sprendime apskritai nepasisakė, dėl ko buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos išvados buvo padarytos iš esmės klaidingai teisiškai kvalifikuojant bylos šalių nurodomus įvykius Gariūnų verslo parke. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, išėjo už ieškinio ribų ir konstatavo faktus (pvz. faktas dėlto, kad nebuvo teisinio pagrindo stabdyti/ trukdyti Vilniaus miesto savivaldybei atlikti elektromobilių stotelės statybos darbus). Minėtus faktus teismas konstatavo neturėdamas jokių reikiamų faktinių įrodymų.
Šalies argumentai
31. Apeliantės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kuriais teismas paneigė fakto, kad duomenys yra žeminančio pobūdžio, bei fakto, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, buvimą:
31.1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo konstatavimu, kad Vilniaus miesto savivaldybė veikia teisėtai, o ieškovių veiksmai, pasireiškiantys trukdymu jai įrengti valstybei priklausančiame žemės sklype infrastruktūros objektus, neturi teisinio pagrindo. Anot apeliančių, remdamasis šia išvada, pirmosios instancijos teismas faktiškai patvirtino, kad aukščiau nurodyta informacija apie ieškovių smurtinius veiksmus prieš savivaldybės darbuotoją, puldinėjimą yra iš esmės tikra ir tikėtina, nepažeidžianti ieškovių dalykinės reputacijos, o atsakovo išsakyti epitetai: „marozai“, „luditai“, „teisinis nihilizmas“, išreiškiantys atsakovo subjektyvų požiūrį į Gariūnų turgavietę valdančias bendroves, o tiksliau į jų laikyseną šiame ginče, yra vertinamojo pobūdžio, turintys pakankamai pagrįstą faktinį pagrindą. Pabrėžia, kad aukščiau nurodyti teismo argumentai visiškai nepagrįsti ir neparemti tinkamais objektyviais įrodymais ir duomenimis. Atsakovas savo pareigos įrodyti jo paskelbtų duomenų tikrumą taip pat neįvykdė. Atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad ieškovės be jokio teisinio pagrindo trukdo Vilniaus miesto savivaldybei atlikti tam tikrus veiksmus (įrengti žiedinę sankryžą, elektromobilių stotelę), taip pat tai, kad priešinimasis vyksta ir fiziškai – nėra teisingas ir paremtas objektyviais duomenimis.
31.2. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime padarė visiškai nepagrįstas išvadas apie tai, kad atsižvelgiant į susidariusią Gariūnų verslo parke situaciją, teiginys apie sužalotą savivaldybės darbuotoją yra pagrįstas ir visai tikėtinas. Ieškovių įsitikinimu, tokios „drąsios“ teismo išvados turėtų būti paremtos vienareikšmiškai objektyviais duomenimis – administracinio nusižengimo protokolais ir/ar įsiteisėjusiais teismo nuosprendžiais, kur būtų konstatuota, kad ieškovių darbuotojas yra pripažintas kaltu dėl smurtinio nusikaltimo prieš Vilniaus miesto savivaldybės darbuotoją. Tokių duomenų byloje nėra ir jų nepateikė atsakovas. Vien teismo paviršutiniškas situacijos vertinimas bei rėmimasis viešojoje erdvėje spausdintais straipsniais nėra pagrindas daryti teismo sprendime nurodytas išvadas apie tam tikrų faktų teisingumą ir įrodytumą.
31.3. Nors ieškovės ir pralaimėjo ginčijamame teismo sprendime nurodytas civilines bylas dėl valstybinės žemės nuomos sutarčių, ginčą dėl statybos leidimo teisėtumo, tačiau ir po šių bylų pasibaigimo gynė savo teises tik teisėtais būdais, o tame tarpe ir vesdamos pokalbius bei derybas su Vilniaus miesto savivaldybės ir jai pavaldžių įmonių atstovais bei policijos pareigūnais. 2022 metų vasaros laikotarpiu Vilniaus miesto savivaldybė ir jos rangovai, siekiantys atlikti žiedinės sankryžos ir elektromobilių stotelės įrengimo darbų Gariūnų verslo parko teritorijoje, iš tikrųjų ne kartą lankėsi Gariūnų verslo parke, siekdami pradėti darbus. Tuo metu viešajai tvarkai užtikrinti ir situacijai įvertinti į Gariūnų verslo parką ne kartą būdavo kviečiama policija, tame tarpe ir ieškovių apsaugos darbuotojų iniciatyva. Svarbu atkreipti apeliacinės instancijos teismo dėmesį, kad aukščiau nurodytais atvejais situaciją padėdavo aiškintis ir teisinę ieškovių poziciją pagrįsti ieškovių samdomi advokatai. Ieškovių atstovai 2022 metų vasarą ir rudenį ne kartą raštu kreipėsi į darbus besirengiančią vykdyti Vilniaus miesto savivaldybę ir rangovus dėl jų atliekamų neteisėtų veiksmų. Buvo raštu kreiptasi ir į Vilniaus miesto merą. Taip pat tarp ieškovių atstovų ir Vilniaus miesto savivaldybės atstovų buvo vykdomos nuolatinės derybos dėl darbų atlikimo ir infrastruktūros objektų perdavimo sąlygų. Tačiau tuo pat metu t. y. vykstant Vilniaus miesto savivaldybės ir ieškovių susirašinėjimui ir deryboms, atsakovas, kaip Vilniaus miesto mero patarėjas, neteisinėmis priemonėmis situaciją sprendė visuomenei skleisdamas tikrovės neatitinkančią ir ieškovių dalykinę reputaciją žeminančią informaciją. Duomenis apie derybas ir susirašinėjimą su Vilniaus miesto savivaldybe bei rangovais teikia su apeliaciniu skundu, kadangi tokių duomenų pateikimo poreikis iškilo tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, o šie duomenys nėra didelės apimties ir yra itin reikšmingi vertinant ieškovių veiksmų teisėtumą konflikte su Vilniaus miesto savivaldybe bei jos samdomais rangovais. Pabrėžia ir tai, kad atsižvelgiant į atsakovo statusą ir užimamas pareigas Vilniaus miesto savivaldybėje, galima daryti pagrįstą ir tikėtiną išvadą, kad atsakovui turėjo būti žinoma ir apie vykstančius teisinius derybinius procesus tarp ieškovių ir Vilniaus miesto savivaldybės, tačiau, nepaisant to, atsakovas savo Facebook įrašais vis tiek diskreditavo ieškoves viešojoje erdvėje. Tai vertintina ne tik kaip sąmoningas konflikto eskalavimas ir tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas bei ieškovių dalykinės reputacijos pažeidimas, bet ir kaip atsakovui žinomos tikrosios informacijos sąmoningas iškraipymas. Atsakovas savo veiksmais faktiškai pažeidė ir profesinę etiką. Vykstant teisiniais argumentais paremtoms deryboms tarp ieškovių ir Vilniaus miesto savivaldybės, atsakovas situaciją iškraipančiais įrašais Facebook paskyroje stengėsi dirbtinai nuteikti visuomenę prieš ieškoves.
31.4. Siekiant pagrįsti teisėtus ieškovių veiksmus, ginant savo pažeistas teises ir prieštaraujant žiedinės sankryžos bei elektromobilių stotelės įrengimo darbams Gariūnų verslo parke, apeliantės toliau nurodo faktus: ieškovė UAB „Posūkis“ teisėtos statybos pagrindu atliko susisiekimo komunikacijų ir jų inžinerinių tinklų už sklypo ribų pagal susisiekimo komunikacijų projektavimo sąlygas plėtros (statybos) darbus iki objekto „Prekybos paviljonai; (duomenys neskelbtini) (Kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) pripažinimo tinkamu naudoti (remiantis 2009 m. kovo 24 d. Sutartimi, sudaryta tarp UAB „Posūkis“ ir Vilniaus miesto savivaldybės). Tarp UAB „Posūkis“ ir Vilniaus miesto savivaldybės atstovų nėra ginčo, kad darbai pagal 2009 m. kovo 24 d. sutartį buvo atlikti tinkamai, kartu nėra ginčo, kad susisiekimo komunikacijos ir inžineriniai tinklai (gatvė, šaligatviai, želdynai ir kt.) šiai dienai nėra perduoti Vilniaus miesto savivaldybei. Tai reiškia, kad nurodytų susisiekimo komunikacijų, inžinerinių tinklų ir apskritai infrastruktūros teisėtu savininku šiai dienai yra UAB „Posūkis“. Vilniaus miesto savivaldybė neturi jokių dokumentų, patvirtinančių, kad ieškovės UAB „Posūkis“ įrengti ir jos balanse esantys infrastruktūros objektai (gatvės, šaligatviai, požeminės komunikacijos, želdiniai ir kt.) būtų perduoti Vilniaus miesto savivaldybei. Esant tokiai situacijai, ieškovė UAB „Posūkis“ teisėtai prieštaravo, kad žiedinė sankryža ir elektromobilių įkrovimo stotelė būtų statoma ant jai priklausančio turto. Kartu pažymi, kad tiek Vilniaus miesto savivaldybė, tiek rangovė UAB „Alvora“ buvo raštu informuotos apie tai, kad žiedinės sankryžos statybos Gariūnų verslo parke iš esmės pažeidžia ieškovės UAB „Jurgena“ teises ir teisėtus interesus, kadangi nesant jokio įsiteisėjusio teismo sprendimo yra planuojama pašalinti UAB „Jurgena“ teisėtai sukurtus ir nuosavybės teise priklausančius statinius (vartai, kavinė, tvora, Gariūnų turgaus priešgaisrinė ir vaizdo stebėjimo įranga ir kt.). Šiai dienai minėti objektai nėra pašalinti, dėl jų kilę ginčai toliau sprendžiami. Visi nurodyti argumentai paneigia ginčijamame teismo sprendime padarytus klaidingus teismo vertinimus ir išvadas apie tai, kad ieškovės neva neturėjo teisėto pagrindo trukdyti Vilniaus miesto savivaldybei vykdyti tam tikrus darbus. Ieškovių teikiami apeliacinio skundo argumentai sudaro pagrindą spręsti, jog ieškovės santykiuose su Vilniaus miesto savivaldybe veikė teisėtais būdais, o atsakovo paskelbti teiginiai yra pripažintini tikrovės neatitinkančiais ir pažeidžiančiais ieškovių dalykinę reputaciją.
31.5. Ieškovių įsitikinimu, nagrinėjamu atveju atsakovas savo tikrovės neatitinkančiais ir ieškovių dalykinę reputaciją žeminančiais teiginiais, kad: „vienas mūsų darbuotojas, kuris statė tvoras, net buvo lengvai sužalotas, kai Gariūnų apsauginiai jį nuvertė kartu su tvora“ iš esmės kaltina ieškoves (ieškovių įmonėse dirbančius „apsauginius“) padarius administracinius nusižengimus ar net nusikalstamas veikas. Kaip ir nurodyta aukščiau, jokie duomenys, kurie galėtų patvirtinti ieškovių darbuotojams iškeltas administracines ar baudžiamąsias bylas į bylą nebuvo pateikti. Akivaizdu, kad vertinant bendrą situacijos kontekstą ir teismui vertinant vien subjektyvius viešosios erdvės (žiniasklaidoje skelbiamus duomenis) straipsnius ir duomenis, teismas negalėjo susidaryti objektyvaus vaizdo ir įsitikinimo apie tikrąją situaciją.
32. Apeliantės pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo vertinimai dėl tam tikrų faktų buvimo ar nebuvimo, bendro atsakovo paskelbtų teiginių konteksto, nebuvo įvertinti specialių žinių turinčio eksperto, teismas rėmėsi išskirtinai subjektyvaus pobūdžio informacija, paskelbta žiniasklaidos priemonėse.
33. Apeliantės nesutinka su pirmosios instancijos teismo ginčijamame teismo sprendime kritišku ieškovių reikalavimų, kad atsakovo įraše jo pareikšta nuomonė „Gariūnai Vilniuje bando daryti Garliavą“, „90-ųjų marozynas“, „Gariūnai jau tapo ir eismo ekspertais, bet realiai - šių laikų luditai“, „Man labai keista, kad toks teisinis nihilizmas ir apsauginių agresyvumas įmanomas 21 amžiuje. Akivaizdu, kad Gariūnai vis dar gyvena 90-uosiuose, „ iš kitos pusės nusiteikite, kad bus mini Garliava“, ieškovių atžvilgiu yra neetiška ir pažeidžianti dalykinę reputaciją, vertinimu. Taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad „Vilniaus miesto savivaldybės veiksmai su tikslu įrengti infrastruktūros įrenginius – žiedinę sankryžą ir elektromobilių stotelę valstybei priklausančiame žemės sklype, turint tam reikalingą leidimą, buvo blokuojami ieškovių, siekiant stabdyti darbus iš esmės neteisinėmis priemonėmis. Bylos duomenimis, ir šiuo atveju, panašiai kaip ir Garliavoje, šių veiksmų atlikimui užtikrinti, prireikė kreiptis policijos pagalbos“. Apeliančių nuomone, tokius teismo argumentus paneigia aukščiau išdėstyti argumentai dėl realios ginčo tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir ieškovių situacijos ir ieškovių teisinėmis priemonėmis paremtų veiksmų. Kaip ir nurodyta aukščiau, pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad policija buvo kviečiama ir ieškovių apsaugos darbuotojų iniciatyva tam, kad būtų užtikrinama, jog Vilniaus miesto savivaldybė neatliktų neteisėtų veiksmų ir nevykdytų statybos darbų neturėdama visų reikiamų dokumentų. Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino to fakto, kad 2022 metų vasaros ir rudens laikotarpiu Vilniaus miesto savivaldybė ir jos rangovai taip ir nepradėjo žiedinės sankryžos ir elektromobilių stotelės įrengimo darbų, kadangi net policijos pareigūnams nė karto negalėjo pateikti dokumentų, kurių pagrindu galėtų vykdyti statybos darbus. Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad faktinė situacija visiškai neatitiko atsakovo nurodytos neetiškos ir piktavališkai parašytos nuomonės. Reali situacija leidžia daryti labiau pagrįstą išvadą, kad atsakovo įraše pateikta nuomonė yra įžeidžiančio pobūdžio, neetiška ir pažeidžianti ieškovių dalykinę reputaciją. Atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ieškovių ieškinyje išdėstytos pozicijos apie Gariūnų verslo parke vykstančius kultūrinius renginius, apie ieškovių padarytas investicijas ir Gariūnų verslo parko modernizavimą, vykdant Valstybinės reikšmės projektą. Šie duomenys taip pat vertintini kaip iš esmės paneigiantys atsakovo neetišką nuomonę ir faktus.
34. Apeliantės atkreipia dėmesį, kad ieškovės yra žinomiausios Lietuvoje Gariūnų turgavietės valdytojos. Atsakovas atitinkamai yra Vilniaus miesto savivaldybės atstovas, todėl įvertinant jo pareigas, skelbiama informacija turi ženkliai didesnę įtaką visuomenei ir jos nuomonės formavimui. Iš aukščiau pateiktų argumentų ir įrodymų akivaizdu, kad atsakovas galimai sąmoningai savo Facebook paskyroje pateikė tikrovės neatitinkančią ir ieškovių dalykinę reputaciją pažeidžiančią informaciją, kartu buvo pateikta įžeidžiančio pobūdžio ir neetiška nuomonė apie ieškoves, specialiai nutylint faktus apie ieškovių naudojamas teisėtas priemones ginče su Vilniaus miesto savivaldybe. Juridinio asmens dalykinė reputacija ginama ne tik nuo ją žeminančių tikrovės neatitinkančių žinių skleidimo, bet ir nuo nesąžiningos, neturinčios objektyvaus faktinio pagrindo kritikos, nuomonės ar vertinimo.
35. Atsižvelgiant į vieną iš teisės į saviraiškos laisvės ir juridinio asmens dalykinės reputacijos gerbimą ribojimo proporcingumo kriterijų (viešosios diskusijos prisidėjimo prie bendro intereso), pažymėtina, kad bendriausia prasme atsakovas, vykdydamas savo veiklą, prisideda prie verslo veiklos atvirumo didinimo, visuomenės informavimo „iš pirmų lūpų“ apie vykstančius procesus, susijusius su Vilniaus miesto įgyvendinamais projektais. Tačiau šiuo atveju atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovo veikla ir pareigos susijusios su didele juridinio asmens reputacijos pažeidimo rizika – jo teikiama vieša informacija reikalauja itin atsargaus formulavimo bei jos periodinio aktualumo vertinimo tam, kad nebūtų sudarytas klaidingas įspūdis apie tam tikrą situaciją ar konkretų verslo subjektą. Ypatingai pabrėžtina ir tai, kad atsakovas, dirbdamas Vilniaus miesto savivaldybėje ir užimdamas pakankamai atsakingas pareigas, rašydamas apie ieškoves ir Gariūnų verslo parką, naudoja rusų kalbos žargonus: „90-ųjų marozynas“. Apeliantės su apeliaciniu skundu teikia ekrano vaizdą su nauju atsakovo įrašu, kur jis į ieškoves kreipiasi „ubliūdkai“ t. y. atsakovas atvirai ir viešai, naudodamas rusų kalbos žargonus, žeminančiai kreipiasi į ieškoves. Apeliančių įsitikinimu, atsižvelgiant į atsakovo esamas pareigas, žinomumą, taip pat į tai, kad rusų kalbos žargonai atsakovo viešuose pasisakymuose naudojami ir Ukrainos karo akivaizdoje, vertintina kaip atsakovo atvirai rodoma nepagarba ne tik ieškovėms, bet ir visuomenei. Atsakovo naudojami rusiški žemo lygio išsireiškimai parodo ir paties atsakovo išsilavinimo lygį ir galimai suvokimo stoką. Visas atsakovo pasisakymų kontekstas rodo, kad atsakovas galimai tapatina ieškoves su žemiausio kultūrinio sluoksnio rusų tautybės asmenimis, nors tokiam tapatinimui nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Valstybinės svarbos projektą įvykdžiusios ir visą Gariūnų verslo parką modernizavusios ieškovės staiga vadinamos „90 - ųjų marozynu“ ir tai daroma tuo metu, kuomet visa Lietuvos visuomenė bando išsivaduoti iš rusiškos ir sovietinės kultūros likučių. Atsakovas, vietoje to, kad stengtųsi nebepalaikyti jokio sovietizmo, elgiasi priešingai – ieškoves tapatina su sovietine turgaviete, o tai jau laikytina įžeidimu ir atviromis patyčiomis. Kadangi nurodomas kontekstas itin jautrus, apeliacinės instancijos teismas turėtų maksimaliai kritiškai įvertinti atsakovo pasisakymus su rusiška leksika.
36. EŽTT sprendimuose ir kasacinio teismo praktikoje atkreiptas dėmesys į būtinybę įrodyti faktinius reputacijos pakenkimo nuostolius – civilinėje byloje dėl juridinio asmens pažeistos reputacijos gynimo ieškovas turi įrodyti, jog jo dalykinė reputacija realiai nukentėjo, sumenkinta, atsakovui paskleidus žinias, faktinius duomenis, kurie neatitinka tikrovės, arba jeigu asmens dalykinė reputacija pažeista nuomonės, kritikos ar kitokių subjektyvių įsitikinimų skleidimu, tai turi būti nustatyta, kad subjektyvaus pobūdžio teiginiai nepagrįsti ir neobjektyvūs; o asmuo, juos paskleidęs, yra nesąžiningas ir kaltas dėl jų skleidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,NEO GROUP“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-441/2010; 2012 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB TEO LT v. UAB „Tele-3“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-32/2012). Šiuo atveju atsakovo paskleista tikrovės neatitinkanti ir ieškovų dalykinę reputaciją pažeidžianti informacija bei neetiška ir įžeidžianti nuomonė buvo paskelbta sąmoningai siekiant menkinti ieškoves ir jų verslą. Minėti teiginiai pagrįsti byloje esančių įrodymų ir su šiuo apeliaciniu skundu teikiamų įrodymų visuma. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovių neturtinė žala reiškiasi per ilgesnį laikotarpį t. y. po atsakovo paskleistų žinių ir teiginių sumenko pasitikėjimas ieškovėmis, visuomenėje paskelbus nurodyto pobūdžio informacija buvo akivaizdžiai stengtasi smerkti asmenis, vykstančius apsipirkti į Gariūnų verslo parką („Jei kas nors kažkokiu būdu vis dar lankotės Gariūnuose, labai rekomenduoju pagalvoti, ar savo pinigais norite remti verslą, kuris nori griauti valstybę.“; M. J., viskas ok, tai tu pirkis ir remk verslą, kuris griauna valstybę. Bet paskui tik nesiskųsk, jei negausi kokios paslaugos iš valstybės). Tokie veiksmai turi ilgalaikę įtaką ieškovių pajamų mažėjimui ir reputacijos laipsniškam blogėjimui.
Atsiliepimas
37. Atsakovas K. Ž. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo ieškovių apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą, pagrįstą ir tinkamą sprendimą, kurio keisti ar tuo labiau panaikinti nėra absoliučiai jokio pagrindo. Savo nesutikimą su apeliacinio skundo motyvais grindžia argumentais:
37.1. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytu teiginiu, kad atsakovo žinutėje duomenys „vienas iš mūsų darbuotojas, kuris statė tvoras, net buvo lengvai sužalotas, kai Gariūnų apsauginiai jį nuvertė kartu su tvora“, negali būti pripažinti neatitinkančiais tikrovės. Analogiškos pozicijos ieškovės laikosi ir dėl sprendime atlikto atsakovo teiginio „jie dar agresyviai puldinėja savivaldybę ir jos darbuotojus“ vertinimo. Pasak apeliančių, toks atsakovo teiginys, kaip ir nurodytas prieš tai, yra nepagrįstas.
37.2. Atsakovas teigia, jog nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo išsakytus teiginius, kurių paneigimo prašė ieškovės, nurodė, kad nėra pagrindo sutikti su ieškovių pozicija, kad šie teiginiai yra laikytini neatitinkančiais tikrovės. Tokią savo išvadą pirmosios instancijos teismas, kaip ir nurodyta pateiktoje kasacinio teismo praktikoje, be paties atsakovo duotų paaiškinimų apie tai, kad jis pats matė filmuotą medžiagą su sužalotu darbininku, grindė ir dviem viešai paskelbtomis publikacijomis. Vertinant minėtų publikacijų turinį matyti, kad jose cituojama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorė L. K. : „Tris kartus „Gariūnų“ atstovai neleido atlikti darbų, apsaugos darbuotojai elgiasi agresyviai, mūsų vienas darbuotojas buvo sužalotas, nustumtas su visa tvora. Negaliu komentuoti darbuotojo būklės, bet ji nėra pati geriausia. O jie yra užėmę teritoriją, nors ji yra ne jų“, – sakė administracijos vadovė.“ (https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/vilniaus-valdzia-su-gariunais-nesutaria-del-eismo-ziedo-elektromobiliu-stoteles.d?id=91261265; https://www.bns.lt/topic/1911/news/67095859/print/true/). Pateikiamoje citatoje yra aiškiai nurodyti faktai apie sužalotą savivaldybės darbuotoją. Taigi pirmosios instancijos teismas sprendime, kaip ir nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, atsakovo išsakytus teiginius vertino ir galiausiai savo išvadą apie juos priėmė įvertinęs minėtus į bylą pateiktus įrodymus. Šiuo atveju minėti įrodymai aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino tai, kad galimas darbuotojo sužalojimas iš tiesų egzistavo. Atsižvelgiant į tai, atsakovas turėjo pagrindo tokius teiginius naudoti. Todėl, anot atsakovo, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atmetė ieškovių argumentus, esą tokie teiginiai neatitinka tikrovės.
37.3. Atsakovas kritiškai vertina ieškovių apeliaciniame skunde išsakytus argumentus, esą vien teismo rėmimasis viešojoje erdvėje spausdintais straipsniais nėra pagrindas daryti sprendime nurodytas išvadas apie tam tikrų faktų teisingumą ir įrodytumą. Jokie teisės aktai ir juos aiškinanti teismų praktika nedraudžia galutiniame teismo sprendime remtis tokios rūšies įrodymais, lygiai taip pat, kaip ir neapibrėžia galutinio įrodymų, kuriais tokios aplinkybės galėtų būti įrodinėjamos, sąrašo. Dėl tos priežasties ieškovių teiginiai yra absoliučiai deklaratyvaus pobūdžio. Atsakovo manymu, nėra jokių abejonių, kad pirmosios instancijos teismas visus byloje esančius įrodymus ištyrė visapusiškai ir objektyviai. Ieškovės savo ruožtu į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie būtų patvirtinę priešingas, nei sprendime nustatytos, aplinkybes.
37.4. Atsakovo vertinimu, atmestinais laikytini ieškovių apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad atsakovo teiginius apie darbuotojo sužalojimą buvo būtina pagrįsti administracinio nusižengimo protokolais ir/ar įsiteisėjusiais teismo nuosprendžiais, kuriuose būtų konstatuota, kad ieškovių darbuotojas yra pripažintas kaltu dėl smurtinio nusikaltimo prieš Vilniaus miesto savivaldybės darbuotoją. Toks ieškovių vertinimas laikytinas visiškai paviršutinišku. Atsakovas savo teiginiuose niekaip nekvalifikavo ieškovių darbuotojų veiksmų nei į administracinius nusižengimus, nei į nusikaltimus ir/ar kitas įstatymų uždraustas veikas. Atsakovas savo teiginiuose panaudojo tik faktą, kurį buvo sužinojęs iš savo kolegos ir kuris vėliau buvo patvirtintas šiame atsiliepime jau minėtose ir pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai nurodytose viešose publikacijose. Išvardintos priežastys tik patvirtina ieškovių apeliacinio skundo nepagrįstumą ir būtinybę jį atmesti.
37.5. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas sprendime tinkamai įvertino jo teiginius apie sužalotą darbininką pripažindamas juos kaip turinčius pakankamą faktinį pagrindą. Tokių teiginių teisingumas (pagrindo tokiems teiginiams buvimas) buvo nustatytas remiantis net keletu įrodymų, kurių ieškovės nei bylos nagrinėjimo metu, nei savo apeliaciniame skunde niekaip nepaneigia. Siekdamos sumažinti pirmosios instancijos teismo tirtų įrodymų įrodomąją vertę ieškovės naudoja tik deklaratyvaus pobūdžio teiginius, kurie nėra grindžiami nei byloje esančiais įrodymais, nei teisės aktų nuostatomis, nei jas aiškinančia teismų praktika.
37.6. Atsakovo nuomone, ieškovių apeliaciniame skunde pateikiama visiškai nepagrįstų argumentų eilė, kur jos teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovo išsakytą neigiamą nuomonę apie ieškoves ir jų vykdytą veiklą trukdant Gariūnų verslo parke įrengti žiedinę sankryžą bei elektromobilių įkrovimo stotelę. Atsakovas cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, kad pažeidžiančia dalykinę reputaciją gali būti laikoma tik tokia nuomonė, kuri reiškiama nesąžiningai bei neturint objektyvaus faktinio pagrindo. Nagrinėjamu atveju vertinant pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus argumentus, kuriais remiantis buvo atmesti ieškovių argumentai dėl to, kad atsakovo išsakyta nuomonė pažeidžia jų dalykinę reputaciją, juos apibendrintai būtų galima įvardinti taip: 1) Atsakovo teiginiai įraše „Gariūnai bando Vilniuje daryti Garliavą“ ir „iš kitos pusės nusiteikite, kad bus mini Garliava“, yra atsakovo nuomonė, pagrįsta faktiniais argumentais, todėl negali būti laikoma įžeidžiančia ar nesąžininga; 2) Teismo vertinimu, žinutėje nurodyti epitetai „marozai“, „luditai“, „teisinis nihilizmas“, išreiškiantys atsakovo subjektyvų požiūrį į Gariūnų turgavietę valdančias bendroves, o tiksliau į jų laikyseną šiame ginče, yra vertinamojo pobūdžio, turintys pakankamai pagrįstą faktinį pagrindą; 3) Negalima priskirti atsakovo žinutėje nurodytų teiginių, apibūdinančių ieškovių verslą, „ <...kuris nori griauti valstybę“, bei „man labai keista, kad toks teisinis nihilizmas ir apsauginių agresyvumas įmanomas 21 amžiuje. Akivaizdu, kad Gariūnai vis dar gyvena 90-uosiuose ,...>“, kaip duomenų, neatitinkančių tikrovės. Atsakovo įsitikinimu, prieš tai pateikti pirmosios instancijos teismo argumentai yra laikytini visiškai pagrįstais, kadangi atsakovo pareikšta nuomonė turėjo pakankamą faktinį pagrindą, t. y. buvo pakankamai pagrįsta.
37.7. Atsakovas teigia, jog pirmosios instancijos teismas sprendime tinkamai nustatė, kad ieškovės neturėjo teisinio pagrindo trukdyti statybos darbams. Nesutikdamos su minėtais pirmosios instancijos teismo argumentais, ieškovės savo apeliaciniame skunde nurodo, kad jos neva turėjo teisėtą pagrindą trukdyti Vilniaus miesto savivaldybei tiek statyti žiedinę sankryžą, tiek ir įrenginėti elektromobilių įkrovimo stotelę. Visgi, tokie ieškovių apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai nėra laikytini pagrįstais. Sprendime pasisakydamas dėl to, kad ieškovės neturėjo teisėto pagrindo priešintis Vilniaus miesto savivaldybės planams Gariūnų verslo parke įrenginėti infrastruktūros objektus, pirmosios instancijos teismas remiasi konkrečiais LITEKO sistemoje užfiksuotais faktais, kad teismuose jau buvo išspręsti ieškovių ir Vilniaus savivaldybės ginčai dėl valstybinės žemės nuomos bei dėl savivaldybės galimybės įrenginėti elektromobilių įkrovimo stotelę. Negana to, minėti teismų sprendimai jau buvo peržiūrėti instancine tvarka, t. y. šie sprendimai yra įsiteisėję ir tapę vykdytinais. Atsakovo manymu, toks pirmosios instancijos teismo rėmimasis išnagrinėtomis civilinėmis bylomis ir jose nustatytais faktais yra visiškai pagrįstas. Ieškovės savo apeliaciniame skunde niekaip nepaneigia prieš tai nurodytų aplinkybių, o tik nurodo, kad ieškovė UAB „Posūkis“ teisėtos statybos pagrindu atliko susisiekimo komunikacijų ir jų inžinerinių tinklų už sklypo ribų statybos darbus pagal susisiekimo komunikacijų projektavimo sąlygas. Minėti darbai ir jų pagrindu įrengtos susisiekimo komunikacijos ir inžineriniai tinklai neva suteikia joms teisėtą pagrindą prieštarauti Vilniaus miesto savivaldybės planuojamiems žiedinės sankryžos ir elektromobilių įkrovimo stotelės įrengimo darbams. Visgi, tokie ieškovių apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai yra absoliučiai deklaratyvaus pobūdžio. Nors ieškovės ir nurodo, kad šiuo klausimu vyksta kažkokie ginčai, jokių tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Negana to, ieškovės taip pat nepateikė duomenų, kad būtų kreipęsi dėl minėtų bylų atnaujinimo. Atsižvelgiant į tai, ieškovių apeliaciniame skunde išdėstyti darbai neturi absoliučiai jokios įtakos sprendime nurodytoms civilinėms byloms, kuriomis, kaip jau buvo ne karta minėta šiame atsiliepime, klausimai tiek dėl valstybinės žemės nuomos, tiek dėl Vilniaus miesto savivaldybės teisės įrenginėti byloje aptariamus infrastruktūros objektus, buvo galutinai išnagrinėti. Atsakovui nurodyta informacija apie teismuose atmestas ieškovių pretenzijas dėl žemės nuomos sutarties nutraukimo ir elektromobilių įrengimo stotelės taip pat buvo žinoma. Remdamasis šia nuomone atsakovas suformavo savo nuomonę, kad ieškovės elgiasi netinkamai ir atlikdami prieš teismo sprendimų vykdymą nukreiptus veiksmus trukdo Vilniaus savivaldybės darbuotojams ir jų pasitelktiems rangovams atlikti reikiamus darbus. Atsakovo nuomone, remiantis minėtomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad, įvertinus ginčo, kilusio tarp Gariūnų turgavietės ir Vilniaus miesto savivaldybės kontekstą, galima įžvelgti situacijos panašumus su 2012 metais buvusiais Garliavos įvykiais. Atsakovas teigia, jog toks įvykių sugretinimas turi aiškų faktinį pagrindą, kadangi abiem atvejais buvo trukdoma įgyvendinti veiksmus, kurių teisėtumą ir pagrįstumą jau buvo konstatavę teismai. Taip pat pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo padarytas situacijos Gariūnų verslo parke palyginimas su Garliavos įvykiais negali būti laikomas neetišku ar nesąžiningu, kadangi toks lyginimas turi konkretų faktinį pagrindimą. Ieškovių apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės niekaip nepaneigia minėtų pirmosios instancijos teismo išvadų.
37.8. Atsakovas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu kitų atsakovo nuomonėje pateiktų epitetų, t .y. „marozai“, „luditai“, „teisinis nihilizmas“, vertinimu. Atsižvelgiant į aukščiau aptartą įvykių kontekstą, t. y. įsiteisėjusiais teismų sprendimais jau sureguliuotas situacijas, Vilniaus miesto savivaldybės poziciją gynusio atsakovo panaudoti vertinamojo požiūrio epitetai išreiškė jo subjektyvų požiūrį į Gariūnų turgavietę valdančias bendroves. Ši pozicija turėjo visiškai aiškų faktinį pagrindą, kurio ieškovės niekaip nepaneigia savo apeliaciniame skunde. Juk trukdymas vykdyti legalius statybos darbus, priešinimasis infrastruktūros atnaujinimui, pasitarnausiančiam eismo saugumo ir patogumo užtikrinimui, bandymas fiziškai, t. y. neteisinėmis priemonėmis, užkirsti kelią teisėtiems miesto savivaldybės veiksmams, iš esmės atitinka nurodytų epitetų prasmę. Atsižvelgiat į tai, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad tokie atsakovo panaudoti epitetai negali būti pripažinti nesąžiningais ir/ar žeminančiais ieškoves.
37.9. Atsakovas teigia, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo atsakovo išsakytą nuomonę bei jos išraiškai panaudotus epitetus pripažinti pažeidžiančiais ieškovių dalykinę reputaciją. Visi be išimties atsakovo panaudoti epitetai buvo paremti konkrečiais argumentais ir faktais, t. y. įsiteisėjusiais bei instancine tvarka peržiūrėtais teismo sprendimais, kuriais jau buvo išspręsti klausimai tiek dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo, tiek dėl elektromobilių įkrovimo stotelės. Ieškovių apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, kad jiems nuosavybės teise priklauso kažkokie infrastruktūros objektai, niekaip nekeičia nei minėtų sprendimų turinio, nei paties fakto, kad tokie sprendimai egzistuoja.
37.10. Atsakovas pažymi, kad apeliaciniame skunde ieškovės teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad ieškovės ginče su Vilniaus miesto savivaldybe naudojo neteisines priemones. Siekdamos paneigti tokias teismo išvadas ieškovės kartu su apeliacinius skundu netgi pateikia naujus iki tol į bylą neteiktus įrodymus, patvirtinančius ir teisinių priemonių naudojimą. Atsakovas nesutinka nei su tokia ieškovių pozicija, nei su naujų įrodymų į bylą prijungimu. Tuo atveju, jeigu Vilniaus apygardos teismas visgi priimtų minėtus įrodymus, atsakovo įsitikinimu, jie bet kokiu atveju niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotų aplinkybių. Remdamosi naujai teikiamais įrodymais ieškovės siekia įrodyti, kad jos naudojo ir teisėtas priemones, t. y. Vilniaus miesto savivaldybei ir jos pasirinktam rangovui siuntė įvairius rašytinius reikalavimus ir kitą informaciją. Visgi, atsakovo įsitikinimu, minėta aplinkybė niekaip nekeičia to, kad ieškovės ir ar jų pasitelkti asmenys be jokio teisinio pagrindo trukdė Vilniaus miesto savivaldybės darbuotojams atlikti numatytus darbus. Minėti įrodymai taip pat niekaip nekeičia tos aplinkybės, kad ieškovės nepaisė ir netgi veikė priešingai įsiteisėjusiems teismo sprendimams, kurie jau buvo peržiūrėti instancine tvarka. Galiausiai, minėti įrodymai niekaip nekeičia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad atsakovo išreikšta kritiška nuomonė apie ieškoves turėjo labai aiškų faktinį pagrindimą. Dėl šių priežasčių net ir naujai ieškovių teikiami įrodymai, kurių priėmimui nėra jokio pagrindo, niekaip nekeičia sprendime padarytų išvadų. Galiausiai, ieškovių veiksmų vertinimo, atsakovo manymu, niekaip nekeičia apeliaciniame skunde nurodyti Gariūnų verslo parke vykstantys kultūriniai renginiai bei ieškovių padarytos investicijos į Gariūnų verslo parko modernizavimą. Ieškovių nurodyti iš pažiūros teigiamai vertintini jų veiksmai nesudaro prielaidų elgtis joms netinkamai ir ignoruoti įsiteisėjusius teismų sprendimus bei institucijų išduotus statybos leidimus. Atsižvelgiant į tai, jeigu ieškovės savo veikloje ir atliko apeliaciniame skunde nurodytus veiksmus, susijusius su kultūrinių renginių organizavimu ir kt., šie veiksmai niekaip nekeičia sprendime pirmosios instancijos teismo atlikto kitų jų veiksmų, aiškiai nukreiptų į įsiteisėjusių teismo sprendimų ignoravimą, vertinimo.
37.11. Atsakovo vertinimu, visiškai atmestini ieškovių apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, esą pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti prieš tai esančioje pastraipoje aptartas aplinkybes. Remiantis Lietuvos apeliacinio teismo praktika, sprendime nebūtina pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo, kai jie įvertinti, pasisakant dėl jų viseto, išdėstyto atskiromis grupėmis. Taigi, vien tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendime detaliai neišvardyti visi apeliantės pateikti įrodymai, argumentai ir atskirai nepateiktas kiekvieno iš jų teisinis vertinimas, nereiškia, kad jie apskritai nebuvo vertinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-353-881/2021). Nėra jokių abejonių, kad pirmosios instancijos teismas sprendime įvertino byloje surinktų įrodymų visetą, dėl ko galiausiai ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo nei keisti, nei tuo labiau panaikinti.
Šalies argumentai
37.12. Ieškovės savo apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovo išsakyta kritiška nuomonė apie jas akivaizdžiai peržengė atsakovo saviraiškos laisvę ribas. Atsakovas su tokiais ieškovių teiginiais visiškai nesutinka. Atsakovo nuomone, pasisakydamos dėl neva peržengtų atsakovo saviraiškos laisvės ribų ieškovės visiškai ignoruoja pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotas aplinkybes, kad viešindamas įrašus Facebook paskyroje atsakovas veikė ir kaip savivaldos institucijos, kuriai priskirtos viešojo administravimo funkcijos, atstovas. Remiantis minėta aplinkybe akivaizdu, kad atsakovo išsakyta pozicija rėmėsi ne tik jo asmeniniu subjektyviu vertinimu, bet ir jo atstovaujamos institucijos vykdoma politika. Šiuo atveju ieškovės, pasitelkdamos neteisines priemones fiziniais veiksmais trukdė Vilniaus miesto savivaldybei atlikti veiksmus, kurių teisėtumas ir pagrįstumas jau buvo konstatuotas įsiteisėjusių teismų sprendimų. Atsižvelgiant į tai, atsakovas turėjo labai aiškų faktinį pagrindą neigiamai nuomonei apie ieškovių vykdomus veiksmus susiformuoti.
Atsiliepimas
37.13. Atsakovo vertinimu, negalima sutikti su ieškovių teiginiais, kad atsakovo žinutė buvo tendencingai konstruojama siekiant pažeminti ieškovių verslą, sutapatinti jas su marginalinėmis grupuotėmis. Savo žinutę atsakovas pateikė remdamasis jam žinoma informacija, kad ieškovės nesilaiko įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytų faktų, taip pat neteisinėmis priemonėmis veikia trukdydamos Vilniaus miesto savivaldybės darbuotojams vykdyti numatytų infrastruktūros objektų statybas. Atsižvelgdamas į tai, bei tuo pačiu pasinaudodamas savo saviraiškos teise, atsakovas išsakė ieškoves erzinančią nuomonę. Visgi šiuo atveju nėra pagrindo šią nuomonę pripažinti nesąžininga ir pažeidžiančia ieškovių dalykinę reputaciją, kadangi tokia atsakovo nuomonė ir joje panaudoti teiginiai pagrįsti objektyvia faktine informacija.
37.14. Atsakovas pažymi, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog pagrįsta ir objektyvi kritika yra ginama, jeigu yra reiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ar menkinti, o turint pozityvių tikslų – norint išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, reikšdamas savo nuomonę apie ieškoves, atsakovas, panaudodamas faktinį pagrindą turinčius epitetus, nesiekė žeminti, menkinti ar tuo labiau pažeisti ieškovių dalykinę reputaciją. Priešingai, atsakovas, tuo metu būdamas Vilniaus miesto savivaldybės atstovu, siekė išreikšti kritišką nuomonę dėl ieškovių vykdomos veiklos priešinantis ne tik Gariūnų verslo parkui, bet ir visam Vilniaus miestui svarbių infrastruktūros objektų statybai. Ypač tokią atsakovo nuomonę paskatino tai, kad ieškovės minėtą priešinimąsi vykdė nepaisydamos įsiteisėjusių bei instancine tvarka peržiūrėtų teismo sprendimų ir naudodamos neteisines priemonės, kuomet tiesiog fiziškai buvo trukdoma darbų atlikimui ardant pastatytas statybines tvoras. Bet kuriuo atveju tiek atsakovo išsakyta nuomonė, tiek ir jo teiginiai turėjo pagrįstą faktinį pagrindą. Sutinka su pirmosios instancijos teiginiu, kad tokios kritiškos nuomonės skelbimas turėjo pozityvų tikslą ginti viešuosius interesus kritiškai pasisakant prieš, atsakovo manymu, neteisėtus ieškovių veiksmus.
37.15. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad reikšdamas savo nuomonę atsakovas neperžengė saviraiškos laisvės ribų. Ieškovių apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai niekaip nepaneigia minėtos pirmosios instancijos teismo išvados, kas tik patvirtina viso skundo nepagrįstumą ir būtinybę jį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
38. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
39. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas.
40. Teisėjų kolegija pažymi, kad nacionaliniam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu, kaip minėta, patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018; 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019). Taigi apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo ribas nusako apeliacinio skundo dalykas (apelianto prašymas) ir apeliacinio skundo pagrindas, argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktai).
41. Be to pažymėtina, kad CPK 312 straipsnio įtvirtinta bylos ribų apeliacinės instancijos teisme taisyklė, pagal kurią apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir dėl kurių nepasisakė (nevertino) pirmosios instancijos teismas, išskyrus tuos, kurie įstatymų leidėjo valia nelaikomi naujais reikalavimais. Be to, CPK 306 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas ir aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos bei teisiškai įvertintos pirmosios instancijos teisme. Nurodytos proceso teisės normos užtikrina, kad apeliacinės instancijos teismas patikrintų pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nagrinėtų apeliacine tvarka bylą tik tokios apimties, kokią ją išnagrinėjo pirmosios instancijos teismas.
42. Atsižvelgdama į nurodytas procesines taisykles, teisėjų kolegija pažymi, jog nevertina apeliančių skunde nurodytų aplinkybių apie atsakovo kitų, nei ginčo, publikacijų skleidimą (ieškovės su apeliacinius skundu teikia ekrano vaizdą su nauju atsakovo įrašu), kadangi šios aplinkybės nebuvo nurodytos ieškinyje ir nagrinėtos pirmosios instancijos teisme.
43. Nagrinėjamu atveju sprendžiama ar pirmosios instancijos teismas 2023 m. birželio 6 d. sprendimu pagrįstai netenkino ieškovių reikalavimo įpareigoti atsakovą paneigti kaip tikrovės neatitinkančius ir pažeidžiančius dalykinę juridinio asmens reputaciją, bei pašalinti iš atsakovo Facebooke paskyros tokius jo teiginius: „vienas mūsų [Vilniaus miesto savivaldybės] darbuotojas, kuris statė tvoras, net buvo lengvai sužalotas, kai Gariūnų apsauginiai jį nuvertė kartu su tvora“; „jie [Gariūnai] dar agresyviai puldinėja savivaldybę ir jos darbuotojus“; „[Gariūnai] griauna valstybę“; „Gariūnai Vilniuje bando daryti Garliavą“; „90-ųjų marozynas“; „Gariūnai jau tapo <...> ― šių laikų luditai“; „Man labai keista, kad toks teisinis nihilizmas ir apsauginių agresyvumas įmanomas 21 amžiuje. Akivaizdu, kad Gariūnai vis dar gyvena 90-uosiuose <...>“; „Iš kitos pusės, nusiteikite, kad bus mini Garliava“. Apeliaciniu skundu ieškovės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovių ieškinį tenkinti. Apeliančių teigimu, pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą sprendimą, kadangi tyrė ir vertino ne visus byloje esančius įrodymus, todėl netinkamai nustatė faktines aplinkybes apie Gariūnų verslo parke susidariusią situaciją ir priėjo klaidingas išvadas, taip pat, nustatydamas faktus, peržengė ieškinio ribas. Apeliantės tikslu pagrįsti jų darbuotojų teisėtą veikimą su apeliaciniu skundu teikia papildomus rašytinius įrodymus ir prašo juos vertinti. Savo ruožtu atsakovas su apeliacinio skundo motyvais nesutinka. Jo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas, prašo naujų įrodymų nepriimti bei apeliacinį skundą atmesti.
Dėl naujų įrodymų (ne) priėmimo
44. Apeliantės kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui naujus įrodymus, kuriuos prašo prijungti prie bylos. Paaiškina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino apeliančių visuomenei naudingos veiklos Gariūnų verslo parke, o taip pat neatsižvelgė į tai, kad ieškovės nuolat vykdė derybas ir susirašinėjimą su Vilniaus miesto savivaldybe bei rangovais dėl darbų vykdymo sustabdymo. Anot apeliančių, kadangi tokių duomenų pateikimo poreikis iškilo tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, o šie duomenys nėra didelės apimties ir yra itin reikšmingi vertinant ieškovių veiksmų teisėtumą konflikte su Vilniaus miesto savivaldybe bei jos samdomais rangovais, teikia įrodymus su apeliaciniu skundu.
45. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo ir turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Tokiu įstatymų leidėjo nustatytu naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme ribojimu yra užtikrinama proceso koncentracija ir jo ekonomiškumas (CPK 7 straipsnis). CPK 7 straipsnyje įtvirtinti principai, be kita ko, reiškia, kad byloje dalyvaujantys asmenys turi būti aktyvūs ir teikdami teismui prašymus, kuriuose siekiama jiems palankaus procesinio rezultato, turi pagrįsti šiuos prašymus laiku surinktais įrodymais, o ne teikti juos tada, kai tokio prašymo išnagrinėjimo rezultatas nepalankus naujus įrodymus prašančiam priimti asmeniui.
46. Nagrinėjamu atveju apeliantės teikia į bylą 2022 m. liepos 5 d. UAB „Alvora“ prašymą dėl informacijos pateikimo ir neteisėtų veiksmų sustabdymo; 2022 m. liepos 20 d. UAB „Jurgena“ atstovo reikalavimą Vilniaus miesto savivaldybei nedelsiant stabdyti neteisėtus veiksmus; 2022 m. liepos 29 d. UAB „Jurgena“ atstovo raštą dėl informacijos suteikimo; 2022 m. rugpjūčio 17 d. Vilniaus miesto savivaldybės atsakymą į UAB „Jurgena“ ir UAB „Posūkis“ raštus; 2022 m. rugpjūčio 26 d. UAB „Jurgena“ ir UAB „Posūkis“ atstovo raštą dėl susitikimo su Vilniaus miesto meru dėl interesų suderinimo; 2022 m. rugsėjo 12 d. UAB „Posūkis“ atstovo raštą dėl dokumentų ir informacijos pateikimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės nepagrindė, kodėl 2022 m. liepos-rugsėjo mėnesių susirašinėjimas tarp šalių nebuvo ir (ar) negalėjo būti teikiamas pirmosios instancijos teismui. Nėra abejonių, kad apeliantės aptariamais įrodymais disponavo iki ieškinio pateikimo teismui, o juo labiau iki apeliacinio skundo pateikimo, taigi nebuvo ir kliūčių juos pateikti pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje pirmosios instancijos teismui, juolab, kai vyko net du parengiamieji teismo posėdžiai. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis; tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Tai reiškia, kad šalys, siekdamos įrodyti savo reikalavimų bei atsikirtimų pagrindą privalo rūpintis, kad pirmosios instancijos teismui būtų pateikiama kuo daugiau šalių įrodinėtas aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Nenustačius prielaidų CPK 314 straipsnyje numatytos išimties taikymui, apeliančių prašymas dėl naujų įrodymų prijungimo netenkinamas.
Dėl apeliacinio skundo (ne) pagrįstumo
47. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visetą: pirma, žinių paskleidimo faktą, antra, faktą, kad žinios yra apie ieškovą, trečia, faktą, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės, ir, ketvirta, faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-403/2018).
48. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo žinių paskleidimo faktą bei nustatė, kad atsakovas savo Facebook paskyroje paskelbė duomenis apie apeliantes. Šių nustatytų aplinkybių apeliantės neginčija, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
49. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas neatliko visapusiško susiklosčiusios situacijos tarp Gariūnų verslo parko (ieškovių) ir Vilniaus miesto savivaldybės vertinimo, todėl nepagrįstai nepripažino egzistuojant kitiems dviem aukščiau paminėtiems faktas, t. y. kad paskleistos žinios neatitinka tikrovės, bei, kad atsakovas pažeidė ieškovių dalykinę reputaciją.
50. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta teisė turėti įsitikinimus, taip pat įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvė. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, o Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 11 straipsniu garantuojama saviraiškos, informacijos, žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas.
51. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) taip pat ne kartą yra pabrėžęs pamatinį konstitucinės informacijos laisvės, be kita ko, apimančios ir masinės informacijos priemonių teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, vaidmenį siekiant užtikrinti ir plėtoti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės idealą, taip pat jos, kaip būtinos prielaidos demokratijai sukurti ir išsaugoti, vaidmenį (žr. 1995 m. balandžio 20 d., 1997 m. vasario 13 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimus). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad laisvė gauti ir skleisti informaciją yra vienas svarbiausių demokratinės visuomenės principų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-62-787/2011). Toks vertinimas, be kita ko, dera ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktais išaiškinimais. EŽTT saviraiškos laisvę vertina kaip vieną esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir vieną svarbiausių jos pažangos bei kiekvieno individo raidos sąlygų; jo sprendimuose yra pabrėžiama, kad ši laisvė taikytina ne tik ,,informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“, reikalavimai (žr. EŽTT 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Hertel prieš Šveicariją, 2005 m. vasario 15 d. sprendimą Steel and Morris prieš Jungtinė Karalystė, 2008 m. liepos 29 d. sprendimą Flux prieš Moldovą).
52. Vis dėlto pripažintina, kad saviraiškos laisvė turi savo ribas, net jei diskutuojama visuomenėje svarbiais bendrojo intereso klausimais, turi būti gerbiamos kitų asmenų teisės (garbė ir orumas, dalykinė reputacija ir pan.) (žr. mutatis mutandis EŽTT 2000 m. birželio 27 d. sprendimą Constantinescu prieš Rumuniją). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje taip pat pripažįstama, kad ši laisvė nėra absoliuti ir visa apimanti. Teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Įstatymuose, reglamentuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės skleisti informaciją, yra įtvirtintos ir šios teisės įgyvendinimo prielaidos – kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Taigi saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai ,,informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2010). EŽTT taip pat akcentuoja, kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos saviraiškos laisvei taikomos išimtys turi būti aiškinamos griežtai, apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai. Saviraiškos laisvės ribojimui taikant „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ kriterijų, turi būti nustatyta, ar asmens laisvės apribojimas atitiko „primygtinį socialinį poreikį“. Valstybės, spręsdamos, ar yra toks poreikis, turi tam tikras vertinimo laisvės ribas, tačiau negali pažeisti Konvencijos 10 straipsnyje užtikrintų saviraiškos laisvės standartų ir principų (žr. EŽTT 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimus Hertel prieš Šveicariją, 2005 m. vasario 15 d. sprendimą Steel and Morris prieš Jungtinė Karalystė, 2008 m. liepos 29 d. sprendimą Flux prieš Moldovą).
53. Apibendrinant darytina išvada, jog skleidžiant informaciją turi būti nepažeidžiamos ir kitos gintinos vertybės, inter alia juridinio asmens dalykinė reputacija. Tai gali būti siejama su tuo, kad juridinio asmens dalykinė reputacija yra saugoma ir gintina vertybė. EŽTT taip pat akcentuoja, jog pagal Konvenciją juridinio asmens dalykinė reputacija dėl savo ekonominės vertės gali būti saugoma ir ginama kaip turtas, t. y. vertybė, saugotina pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį (nuosavybės apsauga) (žr. EŽTT 1999 m. kovo 25 d. sprendimą Iatridis prieš Graikiją).
54. Nacionaliniu lygiu juridinio asmens teisės į dalykinę reputaciją apsauga yra įtvirtinta CK 2.24 straipsnyje. Vadovaujantis šio straipsnio 8 dalies norma, pažeista juridinio asmens dalykinė reputacija ginama laikantis tų pačių taisyklių, kaip ir fizinio asmens garbė ir orumas. Juridinis asmuo turi įstatyme garantuotą teisę į dalykinės reputacijos apsaugą nuo ją žeminančių, neatitinkančių tikrovės duomenų paskleidimo ir į tokiu paskleidimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. CK 2.24 straipsnyje įtvirtintas reguliavimas kartu reiškia įstatyme įtvirtintą galimybę apriboti juridinio asmens teisę į dalykinės reputacijos apsaugą ir tokio suvaržymo ribas, juridinio asmens dalykinės reputacijos apsauga nėra absoliuti, reputaciją bloginanti informacija gali būti skleidžiama, jeigu savo pobūdžiu tai nėra tikrovės neatitinkantys duomenys. Juridinis asmuo gali būti kritikuojamas, jeigu tai daroma sąžiningai, siekiant informuoti visuomenę apie jos interesus galinčią pažeisti juridinio asmens veiklą ir pan.
55. Pateiktame apeliaciniame skunde apeliantės nesutinka su skundžiamu sprendimu ir teigia, kad atsakovo pakleisti duomenys, kad „<...>vienas mūsų darbuotojas, kuris statė tvoras, net buvo lengvai sužalotas, kai Gariūnų apsauginiai jį nuvertė kartu su tvora“ neturi jokio faktinio pagrindimo. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais teiginiais nesutinka.
56. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad tarptautinėje ir nacionalinėje praktikoje asmens garbė ir orumas ginami ne tik nuo ją žeminančių tikrovės neatitinkančių žinių skleidimo, bet ir nuo nesąžiningos, neturinčios objektyvaus faktinio pagrindo kritikos, nuomonės ar vertinimo. Taigi, visuomenei pateikiama informacija apie tam tikrus įvykius turi būti teisinga, pagrįsta faktais (žr. sprendimus bylose Hertel v. Switzerland, no. 25181/94, judgment of 25 August 1998, par. 46, Steel and Morris v. United Kingdom, no. 68416/01, judgment of 15 February 2005, par. 87; Flux v. Moldova (No. 6), no. 22824/04, judgment of 29 July 2008, par. 26; kt.).
57. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybė turi statybą leidžiantį dokumentą valstybei priklausančiame žemės sklype prie Gariūnų turgaus žiedinei sankryžai įrengti. 2022 m. liepos mėnesį rangovams pradėjus jos įrengimo darbus, Gariūnų turgavietę valdančios įmonės savo Facebook paskyroje liepos 19 d. paskelbė įrašą, kuriame kategoriškai pasisakė prieš tokių Vilniaus miesto savivaldybės planų įgyvendinimą (1 failas, psl. 106). Ieškovių nepritarimas šiame įraše buvo išreiškiamas tokiais žodžiais, kaip „prasidėjo beprecedentis smulkiojo verslo griovimas“, „atvažiavo, savavališkai pastatė tvoras, pilnai uždarančias Gariūnų teritoriją“, „pradėjo Gariūnų griovimo darbus, tūkstančiai dirbančių smulkiųjų verslininkų nuo rytojaus lieka be darbo, pajamų“ ir pan. Reaguodamas į 2022 m. liepos 19 d. ieškovių paskelbtą įrašą, atsakovas, tuo metu ėjęs mero patarėjo strateginei komunikacijai pareigas, komentaruose prašė patikslinti jų paskleistą informaciją, o nesulaukęs reakcijos, 2022 m. liepos 20 d. pasidalino surinkta informacija savo Facebook paskyroje (1 failas, psl. 107-109). 2022 m. rugsėjo 9 d. atsakovas savo Facebook paskyroje paviešino tekstą (toliau tekste ir Žinutė): „Gariūnai Vilniuje bando daryti Garliavą“, „<...> 90-ųjų marozynas. Paskutinis toks kartas buvo praėjusį antradienį – vienas mūsų darbuotojas, kuris statė tvoras, net buvo lengvai sužalotas, kai Gariūnų apsauginiai jį nuvertė kartu su tvora. <...> Gariūnai jau tapo ir eismo ekspertais, bet realiai – šių laikų luditai. <...> Man labai keista, kad toks teisinis nihilizmas ir apsauginių agresyvumas įmanomas 21 amžiuje. Akivaizdu, kad Gariūnai vis dar gyvena 90-uosiuose, o vietoje to, kad tyliai atstatytų teisingumą ir grąžintų valstybei tai, ką užėmė, jie dar agresyviai puldinėja savivaldybę ir jos darbuotojus“. „<...> jei kas nors kažkokiu būdu vis dar lankotės Gariūnuose, labai rekomenduoju pagalvoti, ar savo pinigais norite remti verslą, kuris nori griauti valstybę <...>“, „Iš kitos pusės nusiteikite, kad bus mini Garliava <...>. M. J. viskas ok, tai tu pirkis ir remk verslą, kuris griauna valstybę. Bet paskui nesiskųsk, jei negausi kokios paslaugos iš valstybės“ (1 failas, psl. 9-10, 20, 22). Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, teiginiai, kuriuos prašo apeliantės pripažinti kaip neatitinkančius tikrovės bei pažeidžiančius jų dalykinę reputaciją, buvo paskelbti 2022 m. rugsėjo 9 d. įraše atsakovo Facebook paskyroje, kuomet Vilniaus miesto savivaldybės bei samdomo rangovo darbuotojams buvo trukdoma šalia Gariūnų turgavietės įrengti elektromobilių stotelę. Nustatytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Gariūnų turgavietės konfliktas su Vilniaus miesto savivaldybe dėl šių infrastruktūros objektų įrengimo yra ilgalaikio pobūdžio, be kita ko, ne kartą plačiai nušviestas ir žiniasklaidos priemonių, kad Gariūnų turgavietės priešinimasis Vilniaus miesto savivaldybės planų įgyvendinimui dėl žiedinės sankryžos ir kitų infrastruktūros objektų įrengimo, reiškėsi ne tik informacinėje erdvėje, bet ir fiziškai Gariūnų apsaugos darbuotojams trukdant aptverti statybų teritoriją ir pradėti darbus, dėl ko kilo poreikis pasitelkti policijos pagalbą. Deklaratyviais laikytini apeliančių skundo argumentai, kad jokie duomenys, kurie galėtų patvirtinti ieškovių darbuotojams iškeltas administracines ar baudžiamąsias bylas į bylą nebuvo pateikti, dėl to, apeliančių nuomone, tokių faktų atsakovas neįrodė, o teismas nepagrįstai pripažino juos buvus. Teisėjų kolegija pažymi, jog, skirtingai nei teigia apeliantės, pirmosios instancijos teismas įvertino byloje surinktų įrodymų visetą (atsakovo duotus paaiškinimus apie tai, kad jis pats matė filmuotą medžiagą su sužalotu darbininku, dvi viešai paskelbtas publikacijas, iš kurių turinio galima daryti išvadą buvus darbuotojo sužalojimo ir tvoros nugriovimo faktams) ir priėjo pagrįstą išvadą, kad tokio pobūdžio incidentas (tvoros nugriovimas, darbuotojo lengvas sužalojimas) fizinio susidūrimo metu, kaip jis buvo aprašytas atsakovo žinutėje, yra visiškai įmanomas ir tikėtinas. Apeliantės savo ruožtu į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie būtų patvirtinę priešingas, nei sprendime nustatytos, aplinkybes (CPK 178 straipsnis).
58. Tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu, tiek ir apeliacinio skundo argumentais apeliantės siekia įrodyti, jog didžiausios Gariūnų turgavietės valdytojos, valstybinės svarbos projektą įvykdžiusios ir visą Gariūnų verslo parką modernizavusios ieškovės veikė teisėtai, ginant savo pažeistas teises ir prieštaraujant žiedinės sankryžos bei elektromobilių stotelės įrengimo darbams Gariūnų verslo parke. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nevertinamos apeliančių verslo, kultūrinė ar visuomeninė veikla, taip pat nekvestionuojamos aplinkybės, kad tarp apeliančių ir Vilniaus miesto savivaldybės diskusijos dėl statybos veiksmų tęsiasi jau kurį laiką. Šiuo atveju nustatyti faktai liudija, kad apeliantės, esant įsiteisėjusiems teismo sprendimams (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-823-1097/2022, e2-12139-599/2021; Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 4429-842/2023; Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-22074-1125/2022), jų ne tik nevykdė, o ir nesugebėjo užkirsti kelią savo darbuotojų ir/ ar paviljonų nuomininkų (prekiautojų) neteisėtiems veiksmams, trukdant teisėtai Vilniaus miesto savivaldybės veiklai, siekiant įrengti valstybei priklausančiame žemės sklype infrastruktūros objektus. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovo Žinute paskleisti faktai atitinka tikrovę.
59. Apeliančių teigimu, pirmosios instancijos teismo vertinimai dėl tam tikrų faktų buvimo ar nebuvimo, bendro atsakovo paskelbtų teiginių konteksto, nebuvo įvertinti specialių žinių turinčio eksperto, teismas rėmėsi išskirtinai subjektyvaus pobūdžio informacija, paskelbta žiniasklaidos priemonėse. Šis apeliančių skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK numato, jog civiliniai ginčai teismuose nagrinėjami vadovaujantis rungimosi principu (CPK 12 straipsnis), kas reiškia, kad savo teiginius proceso metu turi pagrįsti ir įrodyti teigianti šalis. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovės pirmosios instancijos teisme nekėlė ekspertizės šioje byloje skyrimo klausimo. Kolegijos vertinimu, abejonės dėl specialių žinių turinčio eksperto įvertinimo būtinumo yra nesavalaikės ir laikytinos tik apeliančių procesine gynybos priemone apeliacinėje instancijoje.
60. Kaip minėta, apeliantės siekia pripažinti, kad atsakovo Žinutėje pateikta nuomonė („Gariūnai Vilniuje bando daryti Garliavą“; „90-ųjų marozynas“; „Gariūnai jau tapo <...> ― šių laikų luditai“; „Man labai keista, kad toks teisinis nihilizmas ir apsauginių agresyvumas įmanomas 21 amžiuje. Akivaizdu, kad Gariūnai vis dar gyvena 90-uosiuose <...>“; „Iš kitos pusės, nusiteikite, kad bus mini Garliava“) pažeidžia ieškovių dalykinę reputaciją ir įpareigoti atsakovą pašalinti Žinutę iš Facebook paskyros bei nebeskleisti ieškovių dalykinę reputaciją žeidžiančių teiginių. Apeliančių vertinimu, atsakovo įraše pateikta nuomonė yra įžeidžiančio pobūdžio, neetiška ir pažeidžianti ieškovių dalykinę reputaciją, todėl pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nevertindamas ieškovių nuopelnų Gariūnų verslo parko vystyme, nevertindamas vykstančio derybų proceso, atsakovo Žinutės teiginius pripažino iš esmės atitinkančiais faktines aplinkybes, nurodytų epitetų bei palyginimų prasmę, todėl nesudarančiais pagrindo juos pripažinti ieškoves žeminančiais ar nesąžiningais.
61. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliančių argumentu, jog nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai, etiškai, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių teigti, kad atsakovo subjektyvūs kritiški samprotavimai, neturi faktinio pagrindimo, išreikšti nesąžiningai, nesiremiant jokiais faktais arba tam tikrus faktus nutylint. Priešingai, kaip nustatyta byloje surinktais duomenimis, atsakovas domėjosi ieškovių veikla, rinko publikacijas ir faktus, iš kurių suformavo savo nuomonę, kad ieškovės elgiasi netinkamai ir atlikdamos prieš teismo sprendimų vykdymą nukreiptus veiksmus trukdo Vilniaus savivaldybės darbuotojams ir jų pasitelktiems rangovams atlikti suplanuotus rangos darbus. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įžvelgė susiklosčiusios situacijos tarp Gariūnų turgavietės ir Vilniaus miesto savivaldybės panašumus su 2012 metais buvusiais Garliavos įvykiais, kadangi abiem atvejais buvo trukdoma įgyvendinti veiksmus, kurių teisėtumą ir pagrįstumą jau buvo konstatavę teismai. Kolegija pripažįsta, kad subjektyvios nuomonės išraiška panaudojant panašių savo faktine ir/teisine prasme situacijų palyginimą nelaikytina neetiška ar nesąžininga, kadangi toks lyginimas turi konkretų faktinį pagrindimą. Ieškovių apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės niekaip nepaneigia minėtų pirmosios instancijos teismo išvadų.
62. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu kitų atsakovo nuomonėje pateiktų epitetų, t. y. „marozai“, „luditai“, „teisinis nihilizmas“, vertinimu. Atsižvelgiant į aukščiau aptartą įvykių kontekstą, t. y. įsiteisėjusius teismo sprendimus ginčuose tarp ieškovių ir Vilniaus miesto savivaldybės, pastarosios poziciją gynusio atsakovo panaudoti vertinamojo požiūrio epitetai išreiškė jo subjektyvų požiūrį į Gariūnų turgavietę valdančias bendroves.
63. Apeliantės taip pat nurodo, kad atsakovas, dirbdamas Vilniaus miesto savivaldybėje ir užimdamas pakankamai atsakingas pareigas, rašydamas apie ieškoves ir Gariūnų verslo parką, naudoja rusų kalbos žargonus, kas apeliančių vertinimu, yra atvirai rodoma nepagarba ne tik ieškovėms, bet ir visuomenei. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo saviraiška panaudojant barbarizmus gali tik pabrėžti/apibūdinti jo kaip asmens savybes, priešingai nei apeliančių spekuliatyvi nuoroda į karo veiksmus Ukrainoje, siekiant užaštrinti atsakovo teiginių reikšmes.
64. Apeliančių teigimu, Žinute atsakovas ne tik sumenkino jų dalykinę reputaciją, bet dėl paskleistų tikrovės neatitinkančių žinių, jos patiria žalą. Teisėjų kolegija atmeta šį apeliančių argumentą kaip neįrodytą. Juridinio asmens dalykinė reputacija ginama teismo, kai konstatuojamas realus faktinis jos sumenkėjimas kaip paskleistų duomenų padarinys, todėl teismas, vertindamas poreikio riboti saviraiškos laisvę juridinio asmens dalykinės reputacijos naudai pagrįstumą, taip pat turi atsižvelgti į realius faktinius padarinius: į tai, koks yra paskleistos informacijos paplitimo mastas, poveikis ir realiai patirta žala. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės tik deklaratyviai nurodė, jog jų reputacija pablogėjo, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių dokumentų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Byloje nėra duomenų apie ieškovių vertinimą kitų asmenų atžvilgiu iki Žinutės paviešinimo ir po to, nepateikta duomenų apie tai, kad dėl atsakovo Žinutės paviešinimo sumažėjo ieškovių pajamos, su jomis buvo nesudaromos ar nutraukiamos sudarytos sutartys, atsirado kitokios aplinkybės, pagrindžiančios, kad po Žinutės paviešinimo buvo sumenkintas pasitikėjimas ieškovėmis, kaip patikimu kontrahentu. Atitinkamai nėra pagrindo konstatuoti, kad yra pažeidžiamas ir jų konkurencingumas. Tuo tarpu vien apeliančių subjektyviu įsitikinimu pagrįsti teiginiai nesudaro pagrindo laikyti jų nurodytų aplinkybių įrodytomis.
65. Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teismas dėl jų nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
66. Apibendrindama aukščiau nurodytą, teisėjų kolegija prieina prie išvados, jog pirmiau aptarti apeliančių skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti įrodymų vertinimo proceso išsamumu ir objektyvumu, o nagrinėjamu atveju apeliacinio skundo argumentas, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines aplinkybes ir klaidingai jas vertino, nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas iš esmės įvertino visas reikšmingas nagrinėjamam ginčui išspręsti aplinkybes ir byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakankamai motyvuotas. Nei įstatymai, nei teismų praktika dėl jų taikymo nenurodo, kad teismo pareiga pagrįsti (motyvuoti) priimtą procesinį spendimą reiškia reikalavimą pasisakyti dėl kiekvieno šalies nurodyto argumento, tuo labiau detaliai atsakyti į kiekvieną šalies argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, kad byloje priimtas ieškovėms nepalankus teismo sprendimas, nereiškia, jog tai padaryta neįvertinus įrodymų visumos. Įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų (CPK 185 straipsnio) pažeidimo priimant skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
67. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis). Apeliacinį skundą atmetus, atsakovas įgavo teisę į patirtų bylinėjimosi apeliacinėje instancijos išlaidų atlyginimą. Atsakovas į bylą pateikė rašytinius įrodymus, kad patyrė 1 815 Eur dydžio išlaidas teisinei pagalbai apeliacinėje instancijoje.
68. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ maksimalius dydžius (toliau – Rekomendacijos). Rekomendacijų 1 punkte nustatyta, kad šios rekomendacijos nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovo patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, yra pagrįstos, todėl priteistinos iš ieškovių lygiomis dalimis (po 605 Eur) atsakovo naudai.
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
Rezoliucinė dalis
nutaria:
ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Jurgena“, uždarosios akcinės bendrovės „Geruda“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Posūkis“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovo K. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai po 605 Eur (po šešis šimtus penkis eurus) iš kiekvienos atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Jurgena“, juridinio asmens kodas 122769753, uždarosios akcinės bendrovės „Geruda“, juridinio asmens kodas 122043119, ir uždarosios akcinės bendrovės „Posūkis“, juridinio asmens kodas 122570783.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.