Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

atsakovui K. Ž.

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų UAB „Jurgena“, UAB „Geruda“, UAB „Posūkis“ ieškinį atsakovui K. Ž. dėl juridinių asmenų reputacijos pažeidimo ir neturtinės žalos atlyginimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovai patikslintu ieškiniu nurodo, kad 2022-09-09 atsakovas savo Facebook paskyroje paviešino žinutę, kurioje pateikė duomenis ir nuomonę apie ieškovus, taip pat aktyviai dalyvavo diskusijoje, teikdamas apie ieškovus komentarus, kurie neatitinka tikrovės ir pažeidžia ieškovų dalykinę reputaciją. Žinute paskleidė tikrovės neatitinkančius duomenis : „Paskutinis toks kartas buvo praėjusį antradienį – vienas mūsų darbuotojas, kuris statė tvoras, net buvo lengvai sužalotas, kai Gariūnų apsauginiai jį nuvertė kartu su tvora“. <...> „Man labai keista, kad toks teisinis nihilizmas ir apsauginių agresyvumas įmanomas 21 amžiuje. Akivaizdu, kad Gariūnai vis dar gyvena 90-uosiuose, ir vietoje to, kad tyliai atstatytų teisingumą ir grąžintų valstybei tai, ką užėmė, jie dar aktyviai puldinėja savivaldybę ir jos darbuotojus“. „Jei kas nors kažkokiu būdu vis dar lankotės Gariūnuose, labai rekomenduoju pagalvoti, ar savo pinigais norite remti verslą, kuris nori griauti valstybę“; M. J., viskas ok, tai tu pirkis ir remk verslą, kuris griauna valstybę. Bet paskui tik nesiskųsk, jei negausi kokios paslaugos iš valstybės“.

Teismo posėdžio metu atsakovas palaikė savo procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes. Papildomai paaiškino, kad visi ginčai teismuose visose instancijose jau išspręsti. Buvo trys incidentai, įraše apibendrino visus. Savivaldybė gavo 2020m. statybų leidimą žiedinei sankryžai įrengti valstybinėje žemėje, kurios nedidelę dalį yra užėmę Gariūnai, pasiūlė nusikelti palapines, Gariūnai nereagavo, terminas trečią kartą buvo pratęstas iki 2022m. gegužės 24d. pažymi, jog pernai liepos mėnesį buvo bandoma įrengti sankryžą, Gariūnų apsaugininkai stovėjo ir fiziškai neleido atverti teritorijos. Trečias bandymas buvo rugsėjo mėnesį įrenginėjant elektromobilių stotelę. Paaiškino, kad kolegos parodė jam vaizdo įrašą, kad rangovų darbininkas susižalojo, pats nedalyvavo gyvai, bet matė video įrašą, kurį galėtų pateikti. Po to dar tris kartus pats važiavo, kvietė policiją, derino, kaip vykdyti darbus, nesinorėjo eskaluoti konflikto iki mero rinkimų, policija siūlė taikiai susitarti. Teigia, jog bandė paaiškinti, kad žemė valstybinė, buvo aprėkti žmonių, daug jų susirinko. Antrą kartą atvykus šeštadienį bandė išardyti asfaltą, Gariūnai laikė ekskavatorių ant valstybinės žemės. Pati policija sakė, kad nebūtų Garliavos. Paskutiniai darbai pabaigti visai neseniai. Jo kolegos paaiškino, kad ieškovų prekeiviai elgėsi labai agresyviai. Puldinėjimas yra ne tik fizinis, bet ir elektroninėje erdvėje, šmeiždami savivaldybę. Savivaldybė niekada neuždarinėjo Gariūnų, mano, kad fizinis trukdymas vykdyti teisėtą sprendimą, jam primena įvykius Garliavoje. Luditais buvo pavadinti todėl, kad ieškovai trukdo modernizuoti miestą. Teigia, jog dėl žemės ribų jokių ginčų nėra, jokios pilkos zonos nėra. Jei yra teismo sprendimai, teisinėje valstybėje juos reikia vykdyti. Siūlymas nepirkti Gariūnuose, tai jo nuomonė. Žinomumą jo Facebook paskyroje susikūrė anksčiau, nes išsakydavo savo nuomonę. Kas valdo Gariūnus, jis nežinojo, pasiieškojo internete, plačioji visuomenė jų nesieja. Pamatęs situaciją gyvai, mano, kad galėtų pasisakyti dar aštriau. Mano, jog Gariūnų kultūrinė veikla nuo atsakomybės neatleidžia.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Asmens saviraiškos laisvė – saugotina demokratinės visuomenės teisinė vertybė – įtvirtinta tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnis; Konstitucijos 25 straipsnis). Tačiau asmens teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją, idėjas nėra absoliuti (Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje nurodoma, kad saviraiškos laisvė turi savo ribas, net jei diskutuojama visuomenėje svarbiais bendrojo intereso klausimais, turi būti gerbiamos kitų asmenų teisės (garbė ir orumas, dalykinė reputacija ir pan.) (EŽTT mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) 2000 m. birželio 27 d. sprendimą byloje C. prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28871/95).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad teisė į garbę ir orumą suprantama kaip asmens teisė reikalauti, jog viešoji nuomonė apie jį būtų formuojama žinių, atitinkančių tikruosius jo poelgius, pagrindu ir moralinis vertinimas atitiktų tai, kaip jis tikrovėje vykdo įstatymų, bendražmogiškos moralės normų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015).Kasacinio teismo konstatuota, kai asmuo, įgyvendindamas savo teisę skleisti informaciją, pažeidžia teisės normų nustatytus reikalavimus, kito asmens teises ir teisėtus interesus, jam taikoma teisinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016).

CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Šio straipsnio taisyklės taip pat yra taikomos ginant pažeistą juridinio asmens dalykinę reputaciją (CPK 2.24 straipsnio 7 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visetą: pirma, žinių paskleidimo faktą, antra, faktą, kad žinios yra apie ieškovą, trečia, faktą, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės, ir, ketvirta, faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-403/2018).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. O nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016; 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2016).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad duomenimis pagal CK 2.24 straipsnį nelaikomi nuomonė, vertinimas ar kitokie subjektyvūs požiūriai arba saviraiškos būdai. Jeigu asmens garbė ar orumas yra pažeidžiami subjektyviais saviraiškos būdais (išsakant nuomonę, komentarą ar vertinimą, sukuriant ir pateikiant kūrybos aktus ar kt.), tai pažeistos teisės ginamos taikant atitinkamas Lietuvos teisėje (įskaitant tarptautines sutartis ir konvencijas, pvz., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją) galiojančias nuostatas ir jose įtvirtintus teisių gynimo būdus – pažeidimo pripažinimą, publikacijų ribojimą, turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2006).

Taigi, iš aptartos kasacinio teismo praktikos darytina išvada, kad nuomonės paskleidimo atvejai nepatenka į CK 2.24 straipsnio reguliavimo dalyką, todėl nuomonės paskleidimu pažeistos asmens teisės negali būti teismo ginamos CK 2.24 straipsnio pagrindu ir ši teisės norma joms ginti teisme netaikytina.

Teismas, nagrinėdamas bylą dėl garbės ir orumo ar dalykinės reputacijos gynimo, nustatęs, jog asmens teisės buvo pažeistos ne žinios, o nuomonės paskleidimu, jas gina ne CK 2.24 straipsnio, o CK 1.137, 6.263 straipsnių pagrindu, taikydamas civilinę deliktinę atsakomybę ir (arba) kitus ieškovo pasirinktus pažeistų jo teisių gynimo būdus, be kita ko, pažeidimo pripažinimą, t. y. pripažinimą, kad paskleista nuomonė žemina asmens garbę ir orumą ar dalykinę reputaciją (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2020-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-701/2020, 52 punktas).

Bylos faktinės aplinkybės

Dėl žinių paskleidimo ir fakto, jog ginčo teiginiai apie ieškovą

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad kiekvienu atveju nustatydamas, ar buvo žinių (faktų ir duomenų) paskleidimo faktas, teismas turi išsiaiškinti, ar ši informacija tapo žinoma trečiajam asmeniui. Sąvoka „paskleidimas“ apima konkrečių duomenų perdavimą bet kokiomis priemonėmis (žodžiu, raštu, laišku, įsakymu ir pan.), per visuomenės informavimo priemones, elektroniniu paštu, internetu ir pan. bent vienam asmeniui, išskyrus tą, apie kurį tie duomenys skleidžiami. Duomenys laikomi paskleistais, kai juos, be asmens, apie kurį jie paskleisti, sužino dar bent vienas pašalinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2006). Remiantis nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, galima pagrįstai teigti, jog duomenys laikytini paskleistais, nes žinutė buvo paviešinta socialiniame tinkle – atsakovo Facebook paskyroje, turinčioje apie 32 000 jo sekėjų.

Faktui, kad paskleista žinia yra apie ieškovą, nustatyti pakanka, jog pagal ginčijamų teiginių turinį ir kontekstą, aplinkiniai atpažintų asmenį, kaip susijusį su paskleista žinia. Nagrinėjamu atveju atsakovo paviešintame tekste yra kalbama apie Gariūnus apibendrintai, t. y. neįvardinant konkrečių įmonių pavadinimų, ir tikėtina, jog daugelis iš sekėjų paviešintoje žinutėje nurodytų duomenų su ieškovais nesiejo, tačiau įvertinus tai, kad pats atsakovas savo Facebook komentare įvardino Gariūnų savininkus – tris uždarąsias akcines bendroves Geruda, Posūkis ir Jurgena, galima sutikti su ieškovais, jog žinutėje yra kalbama apie būtent apie juos, nes tai buvo paskelbta paties atsakovo viešai (e. bylos 1t., b. l. 23).

Dėl žinios nuo nuomonės atskyrimo

Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, siekiant tinkamai atskirti žinią nuo nuomonės, svarbiausia yra įvertinti pateikiamo straipsnio kontekstą, autoriaus formuluotes, ar jo teikiama informacija yra suprantama kaip neginčytinas faktas, ar kaip jo asmeninis tam tikrų faktinių aplinkybių vertinimas. Žinios ir nuomonės atskyrimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas tiriant ir vertinant byloje surinktų įrodymų visumą. Vertinant, ar paskleista informacija yra žinia, ar nuomonė, negalima apsiriboti atsietu pažodiniu paskleisto teksto traktavimu, kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į teiginio kontekstą, paskelbimo (pasakymo, išspausdinimo ir kt.) aplinkybes ir pan. Darant išvadą dėl paskleistos informacijos pobūdžio būtina atsižvelgti į visą kontekstą, kuriame ji pateikta, informacijos pateikimo konstrukciją, pagal kurią spręstina, ar autorius teikia informaciją apie su asmeniu susijusį faktą ką nors teigdamas, nurodydamas, ar pateikia savo tam tikrų duomenų subjektyvų vertinimą, kaip jis supranta teikiamus duomenis. Nuomones ir faktus galima atskirti nustačius, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas, ar kaip pasiūlymas, dvejonė, abejonė, klausimas, ar dar kitokia forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015; 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016; 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-684/2020).

Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šio pobūdžio bylose, atsakovo paskleisti duomenys apie ieškovus yra tikrovės neatitinkantys, kol atsakovas neįrodė priešingai, nes remiantis kasacinio teismo praktika, būtent jam tenka įrodyti, kad jo paskleisti duomenys ar nuomonė turi pakankamą faktinį pagrindą ir ja nebuvo siekta sumenkinti, įžeisti ieškovo ar kitaip specialiai jam pakenkti (CK 1.8 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. e3K-3-109-684/2021).

EŽTT praktikoje taip pat aiškiai atskiriami fakto konstatavimas (angl. statements of fact) ir vertinamieji teiginiai (angl. value judgments). Faktų buvimas gali būti įrodomas, o vertinamųjų teiginių teisingumo negalima įrodyti. Kai teiginiai yra vertinamojo pobūdžio, jų reiškimo ribos, apribojimo proporcingumas gali priklausyti nuo to, ar turima pakankamai faktų ginčijamam teiginiui pagrįsti, nes vertinamojo pobūdžio teiginys, neturintis faktinio pagrindo, gali peržengti leistinas ribas (žr. EŽTT 2007 m. sausio 9 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, peticijos Nr. 51744/99). Taigi žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2016, 39 punktas).

Taigi tam, kad būtų galima tinkamai įvertinti paskleistos informacijos pobūdį, teksto paskelbimo aplinkybes, sakinių konstrukciją ir kitas teksto suvokimui įtakos turinčias aplinkybes, būtina aptarti kontekstą. Todėl priešingai, nei nurodo ieškovai, nepakanka ginčo teiginius vertinti selektyviai, apsiribojant tik pažodiniu teksto traktavimu, nevertinant bendro konteksto.

Susipažinus su byloje esančiais rašytiniais įrodymais, taip pat šalių paaiškinimais nustatyta, jog Vilniaus miesto savivaldybė turi statybą leidžiantį dokumentą valstybei priklausančiame žemės sklype prie Gariūnų turgaus žiedinei sankryžai įrengti. 2022 m. liepos mėnesį rangovams pradėjus jos įrengimo darbus, Gariūnų turgavietę valdančios įmonės savo Facebook paskyroje liepos 19 d. paskelbė įrašą, kuriame kategoriškai pasisakė prieš tokių Vilniaus miesto savivaldybės planų įgyvendinimą (e. bylos l. 106). Ieškovų nepritarimas šiame įraše buvo išreiškiamas tokiais žodžiais, kaip „prasidėjo beprecedentis smulkiojo verslo griovimas“, „atvažiavo, savavališkai pastatė tvoras, pilnai uždarančias Gariūnų teritoriją“, „pradėjo Gariūnų griovimo darbus, tūkstančiai dirbančių smulkiųjų verslininkų nuo rytojaus lieka be darbo, pajamų“ ir pan. Gindamas Vilniaus miesto savivaldybės poziciją šiame konflikte, į polemiką su Gariūnais įsijungė ir atsakovas, tuo metu ėjęs mero patarėjo strateginei komunikacijai pareigas. Reaguodamas į 2022 m. liepos 19 d. ieškovų paskelbtą įrašą, atsakovas komentaruose prašė patikslinti jų paskleistą informaciją, o nesulaukęs reakcijos, 2022 m. liepos 20 d. pasidalino surinkta informacija savo Facebook paskyroje (e. bylos l. 107-109). Teiginiai, kuriuos prašo ieškovai pripažinti kaip neatitinkančius tikrovės bei pažeidžiančius jų dalykinę reputaciją, buvo paskelbti 2022-09-09 įraše atsakovo Facebook paskyroje, kuomet Vilniaus miesto savivaldybės bei samdomo rangovo darbuotojams buvo trukdoma šalia Gariūnų turgavietės įrengti elektromobilių stotelę. Iš to seka, jog Gariūnų turgavietės konfliktas su Vilniaus miesto savivaldybe dėl šių infrastruktūros objektų įrengimo yra ilgalaikio pobūdžio, be kita ko, ne kartą plačiai nušviestas ir žiniasklaidos priemonių. Įvertinus nurodytą informaciją akivaizdu, kad Gariūnų turgavietės priešinimasis Vilniaus miesto savivaldybės planų įgyvendinimui dėl žiedinės sankryžos ir kitų infrastruktūros objektų įrengimo, reiškėsi ne tik informacinėje erdvėje, bet ir fiziškai Gariūnų apsaugos darbuotojams trukdant aptverti statybų teritoriją ir pradėti darbus, dėl ko kilo poreikis pasitelkti policijos pagalbą.

Susipažinus su byloje esančiais rašytiniais įrodymais bei šalių paviešintų įrašų turiniu matyti, jog ginčas kilo dėl to, kad Gariūnų turgavietė, vykdanti ekonominį projektą pagal 2005-08-19 sutartį, sudarytą su Vilniaus apskrities viršininko administracija „Paslaugų smulkiajam ir vidutiniam verslui parkas „Gariūnai“, nesutiko atlaisvinti santykinai nedidelės dalies jos naudojamos valstybinės žemės, kurioje nutarta įrengti minėtus infrastruktūros objektus – žiedinę sankryžą ir elektromobilių stotelę. Atsakovo teigimu, ieškovai bandė savo teises ginti teismuose, tačiau bylas pralaimėjo. Remiantis informacinės teismų sistemos Liteko duomenimis, ieškovų pareikšti ieškiniai dėl valstybinės žemės nuomos sutarčių galiojimo buvo atmesti (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-823-1097/2022, e2-12139-599/2021) arba atsisakyti priimti (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 4429-842/2023), o ieškovės UAB „Posūkis“ prašymas iki ieškinio pateikimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti, t. y. vykdyti elektromobilių stotelės įrengimo darbus adresu (duomenys neskelbtini), buvo atmestas (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-22074-1125/2022). Minėti sprendimai buvo peržiūrėti instancine tvarka ir yra įsiteisėję. Iš to seka, jog Vilniaus miesto savivaldybė veikia teisėtai, o ieškovų veiksmai, pasireiškiantys trukdymu jai įrengti valstybei priklausančiame žemės sklype infrastruktūros objektus, neturi teisinio pagrindo.

Dėl atsakovo nuomonės vertinimo

Svarbu pažymėti, jog atsakovas, viešindamas įrašus savo Facebook paskyroje, diskusijoje su ieškovais dalyvavo kaip savivaldos institucijos, kuriai priskirtos viešojo administravimo funkcijos, atstovas. Todėl akivaizdu, kad atsakovo išsakyta pozicija rėmėsi ne tik jo asmeniniu subjektyviu vertinimu, bet ir jo atstovaujamos institucijos vykdoma politika. Be to, kaip ir kiekvienam žmogui, o juo labiau valdžios atstovui, labai svarbi yra saviraiškos laisvė (Konvencijos 10 straipsnis). EŽŽT, aiškindamas Konvencijos 10 straipsnio, įtvirtinančio teisę į saviraiškos laisvę, apimančią tiek asmens teisę skleisti informaciją, tiek ir visuomenės teisę ją gauti, turinį, yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima teisę skleisti ne tik neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose Handyside v. The United Kingdom, no. 5493/72, judgement of 7 December 1976; Observer & Guardian v. The United Kingdom, no. 13585/88, judgement of 26 November 1991; De Haes & Gijsels v. Belgium, no. 19983/92, judgement of 24 February 1997). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, analizuodamas nurodyto teismo praktiką, yra konstatavęs, kad, sprendžiant konfliktą, kilusį tarp teisės į garbės ir orumo gynimą ir teisės skleisti informaciją, būtina vadovautis proporcingumo ir šių teisių pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2011 ir kt.)

Ieškovų teigimu, atsakovo įraše jo pareikšta nuomonė „Gariūnai Vilniuje bando daryti Garliavą“, „90-ųjų marozynas“, „Gariūnai jau tapo ir eismo ekspertais, bet realiai - šių laikų luditai“, „Man labai keista, kad toks teisinis nihilizmas ir apsauginių agresyvumas įmanomas 21 amžiuje. Akivaizdu, kad Gariūnai vis dar gyvena 90-uosiuose, „ iš kitos pusės nusiteikite, kad bus mini Garliava“, ieškovų atžvilgiu yra neetiška ir pažeidžianti dalykinę reputaciją. Tačiau tokia ieškovų teisinė pozicija vertintina kritiškai.

Atsakovas įraše nurodomas sąsajas su 2012 metų Garliavos įvykiais, aiškina tuo, kad ir vienu, ir kitu atveju buvo trukdoma įvykdyti teismo sprendimus, arba jų nepaisoma, sprendimų įvykdymas užtikrinamas policijos pagalba. Įvertinus ginčo, kilusio tarp Gariūnų turgavietės ir Vilniaus miesto savivaldybės kontekstą, galima įžvelgti situacijos panašumus, todėl toks sugretinimas, teismo vertinimu, turi aiškų faktinį pagrindą ir tokiu atveju negali būti laikomas neetišku ar nesąžiningu. Kaip jau minėta, Vilniaus miesto savivaldybės veiksmai su tikslu įrengti infrastruktūros įrenginius – žiedinę sankryžą ir elektromobilių stotelę valstybei priklausančiame žemės sklype, turint tam reikalingą leidimą, buvo blokuojami ieškovų, siekiant stabdyti darbus iš esmės neteisinėmis priemonėmis. Bylos duomenimis, ir šiuo atveju, panašiai kaip ir Garliavoje, šių veiksmų atlikimui užtikrinti, prireikė kreiptis policijos pagalbos. Todėl atsakovo teiginiai įraše „Gariūnai bando Vilniuje daryti Garliavą“ ir „iš kitos pusės nusiteikite, kad bus mini Garliava“, yra atsakovo nuomonė, pagrįsta faktiniais argumentais, todėl negali būti laikoma įžeidžiančia ar nesąžininga.

Negalima sutikti ir su ieškovų teiginiais, kad atsakovo žinutė tendencingai konstruojama siekiant pažeminti ieškovų verslą, sutapatinti su marginalinėmis grupuotėmis, kaip marozais, luditais, o tokios raiškos priemonės yra užgaulūs, niekinantys, formuoja išimtinai neigiamą požiūrį į ieškovus. Atsižvelgiant į aukščiau aptartą įvykių kontekstą ieškovų ginče su Vilniaus miesto savivaldybe, kurios poziciją ir gynė atsakovas, teismo vertinimu, žinutėje nurodyti epitetai „marozai“, „luditai“, „ teisinis nihilizmas“, išreiškiantys atsakovo subjektyvų požiūrį į Gariūnų turgavietę valdančias bendroves, o tiksliau į jų laikyseną šiame ginče, yra vertinamojo pobūdžio, turintys pakankamai pagrįstą faktinį pagrindą. Trukdymas vykdyti legalius statybos darbus, priešinimasis infrastruktūros atnaujinimui, pasitarnausiančiam eismo saugumo, patogumo užtikrinimui, bandymas fiziškai, t. y. neteisinėmis priemonėmis užkirsti kelią teisėtiems miesto savivaldybės veiksmams, iš esmės atitinka nurodytų epitetų prasmę, todėl nesudaro pagrindo juos pripažinti ieškovus žeminančiais ar nesąžiningais.

Taip pat negalima priskirti atsakovo žinutėje nurodytų teiginių, apibūdinančių ieškovų verslą, „ <...kuris nori griauti valstybę“, bei „man labai keista, kad toks teisinis nihilizmas ir apsauginių agresyvumas įmanomas 21 amžiuje. Akivaizdu, kad Gariūnai vis dar gyvena 90-uosiuose ,...>“, kaip duomenų, neatitinkančių tikrovės. Tokie teiginiai laikytini atsakovo nuomone, nes negali būti įrodytini kaip faktas, t. y. negali būti patikrinami ir objektyviai nustatomi. Taigi šiems teiginiams pagrįsti tiesos kriterijai netaikytini. Kita vertus, atsakovo nurodomi atsikirtimai, kad tokios jo nuomonės susiformavimui turėjo įtakos pačios Gariūnų turgavietės (ieškovų) veiksmai stabdant statybos darbus jiems nepriklausomame žemės sklype, leidžia teigti, jog tokiu būdu reiškiama nuomonė iš esmės atitinka asmens teisę turėti savo nuomonę, laisvai reikšti savo mintis, yra neperžengianti saviraiškos laisvės ribų, taigi, negali būti vertinama, kaip neetiška ar nesąžininga ieškovų atžvilgiu.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog pagrįsta ir objektyvi kritika yra ginama, jeigu yra reiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ar menkinti, o turint pozityvių tikslų – norint išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2020-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-247-701/2020). Remiantis nurodyta kasacinio teismo praktika bei apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, jog atsakovo Facebook įraše išreikšta kritiška nuomonė apie ieškovus turėjo pagrįstą faktinį pagrindą, buvo orientuota į pozityvių tikslų siekimą, ginant viešus interesus, kritiškai vertinant konkretų ieškovų elgesį, todėl ieškovų reikalavimai dėl atsakovo įpareigojimo pašalinti žinutę iš Facebook paskyros bei nebeskleisti ieškovų dalykinę reputaciją žeidžiančių teiginių, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl tikrovės neatitinkančių teiginių

Ieškovai prašo pripažinti atsakovo teiginį „<...> vienas mūsų darbuotojas, kuris statė tvoras, net buvo lengvai sužalotas, kai Gariūnų apsauginiai jį nuvertė kartu su tvora“, kaip neatitinkantį tikrovės ir pažeidžiantį jų dalykinę reputaciją. Atsakovo teigimu, šio turinio informacija žinutėje buvo paskleista po to, kai jam kolega parodė vaizdo įrašą, kurį esant poreikiui, galėtų pateikti teismui.

Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys. Duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija. Žinia – tai informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Tai reiškia, kad faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas.

Remiantis bylos medžiaga nustatyta, jog Gariūnų turgavietės konfliktas su Vilniaus miesto savivaldybe, kurios poziciją palaikė ir viešino atsakovas, vyko ne tik informaciniame lauke, bet ir gyvai. Remiantis šalių paaiškinimais, jų įrašais socialiniame tinkle bei viešai skelbiama informacija visuomenės informavimo priemonėse, galima pagrįstai teigti, jog šioje byloje aktualiu periodu (2022m. liepos –rugsėjo mėnesiais), vyko net keletas bandymų aptverti statybų teritoriją tvora bei pradėti žiedinės sankryžos bei elektromobilių stotelės įrengimo darbus. Visais atvejais Vilniaus miesto savivaldybės bei rangovų darbuotojai susidūrė su Gariūnų apsaugos darbuotojų, prekeivių fiziniu pasipriešinimu, trukdymu atlikti darbus, aptverti statybų teritoriją. Šiam tikslui įgyvendinti buvo kviečiama ir policija. Tokią įvykių eigą patvirtina byloje surinkta įrodymų visuma. Todėl tokio pobūdžio incidentas (tvoros nugriovimas, darbuotojo lengvas sužalojimas) fizinio susidūrimo metu, kaip jis buvo aprašytas atsakovo žinutėje, yra visiškai įmanomas ir tikėtinas. Kita vertus, tokią išvadą leidžia daryti ir žiniasklaidos priemonių teikiama informacija, nušvietusi įvykius apie kilusį konfliktą.

https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/vilniaus-valdzia-su-gariunais-nesutaria-del-eismo-ziedo-elektromobiliu-stoteles.d?id=91261265

Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Pažymėtina, jog įrodymų vertinimas civilinėje byloje yra grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė yra ta, kad teismo išvados dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo turi būti grindžiamos tokiais įrodymais, kurie nekelia abejonių dėl jų patikimumo ir leidžia teismui daryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo negu neegzistavo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2004 . gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 “Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje” 3 punktas).

Remiantis nurodytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, konstatuotina, kad atsakovo žinutėje duomenys „vienas iš mūsų darbuotojas, kuris statė tvoras, net buvo lengvai sužalotas, kai Gariūnų apsauginiai jį nuvertė kartu su tvora“, negali būti pripažinti, kaip neatitinkantys tikrovės.

Analogiškai vertintinas ir atsakovo teiginys „ jie dar agresyviai puldinėja savivaldybę ir jos darbuotojus“, nes, kaip matyti, buvo ne vienas Vilniaus miesto savivaldybės darbuotojų bandymas aptverti statybų aikštelę bei pradėti darbus, pasireiškęs Gariūnų darbuotojų fiziniu pasipriešinimu ir trukdymu, žinutėje atsakovo pavadintu agresyviu puldinėjimu. Iš to seka, kad toks teiginys iš esmės atitinka tiesioginę šio žodžio reikšmę ir galėjo būti pavartotas daugiskaita. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimą dėl šio teiginio pripažinimo kaip neatitinkančio tikrovės.

Dėl dalykinės reputacijos realaus pažeidimo įrodinėjimo pareigos

Asmens dalykinė reputacija suprantama kaip jo geras vardas, teigiamas vertinimas ir požiūris visuomenėje, verslo aplinkoje. Šios vertybės laikomos pažeistomis, jeigu įrodoma, kad pasikeitė asmens savybių, elgesio, veiklos, rezultatų vertinimas ar požiūris į jį, kad teigiamas vertinimas sumažėjo ar tapo neigiamas.

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad juridinio asmens dalykinė reputacija ginama teismo, kai konstatuojamas realus faktinis jos sumenkėjimas kaip paskleistų duomenų padarinys, todėl teismas, vertindamas poreikio riboti saviraiškos laisvę juridinio asmens dalykinės reputacijos naudai pagrįstumą, taip pat turi atsižvelgti į realius faktinius padarinius: į tai, koks yra paskleistos informacijos paplitimo mastas, poveikis ir realiai patirta žala. Šiuo aspektu būtina įvertinti juridinio asmens, kuris gina reputaciją, individualias savybes ir jo veiklos pobūdį; jeigu asmeniui, kurio veikla ,,normali“ (niekuo neišsiskirianti poveikio viešajam interesui požiūriu), pakanka įrodyti, kad dėl paskleistos informacijos pasikeitė jo savybių, veiklos, rezultatų vertinimas ar požiūris į jį, kad teigiamas vertinimas sumažėjo ar tapo neigiamas, tai tuo atveju, kai dalykinę reputaciją gina asmuo, kurio veikla visuomenėje yra vertinama prieštaringai, jis turi įrodyti, jog paskleistų žinių padariniai yra rimti neigiami asmens vertinimo poslinkiai: finansiniai nuostoliai, neigiamas poveikis savininkams ir darbuotojams, kiti neigiami padariniai ar panašaus pobūdžio aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2004; 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2009; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2010).

Viena vertus, byloje nenustatyta, kad atsakovo žinutėje buvo paskleisti teiginiai, neatitinkantys tikrovės, o nuomonė apie ieškovus būtų buvusi nesąžininga ar įžeidžianti, kita vertus, ieškovai neteikė į bylą jokių įrodymų, leidžiančių konstatuoti juridinio asmens reputacijos sumažėjimą. Ieškovai apsiribojo deklaratyviais teiginiais, nekonkretizuodami, kuo pasireiškė neigiami padariniai, kaip ir kuo pasikeitė juridinio asmens vertinimas, juolab neigiamų vertinimų apie Gariūnų turgavietę būta ir iki atsakovo žinutės paskelbimo. https://www.delfi.lt/news/daily/crime/gariunu-turgavieteje-apsilanke-policija-rastas-didelis-kiekis-suklastotu-prekiu.d?id=90747663, https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nusikaltimaiirnelaimes/gariunuose-veikusios-imones-galejo-neapskaityti-per-2-6-mln-euru-59-1621002

Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyvių aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015m. liepos 15d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2016m. balandžio 1d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016 ir kt.).

Teismas, vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, remdamasis byloje surinkta medžiaga, šalių paaiškinimais, į bylą pateiktais įrodymais konstatuoja, jog paskleistų duomenų neatitikties tikrovei prezumpciją atsakovas paneigė, todėl nenustačius nurodytų juridinių faktų viseto, būtino juridinio asmens reputacijos pažeidimo konstatavimui, ieškinys dėl atsakovo teiginių, paviešintų 2022-09-09 Facebook paskyroje pripažinimo kaip neatitinkančiais tikrovės bei pažeidžiančiais juridinio asmens dalykinę reputaciją bei įpareigojimo juos pašalinti iš Facebook paskyros, atmestinas kaip nepagrįstas.

Atmetus ieškovo reikalavimą dėl juridinio asmens reputacijos pažeidimo nustatymo, reikalavimas iš atsakovo priteisti ieškovams neturtinę žalą, taip pat netenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį – šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pagal CPK 79 straipsnį, bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl ieškinį atmetus pilnai, iš ieškovų jos nepriteistinos.

Teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ patvirtintą minimalią valstybei priteistiną 5 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą ir sudaro 15,56 Eur, todėl atmetus ieškinį pilnai, jos priteistinos iš ieškovų lygiomis dalimis (CPK 92 str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškovių UAB „Jurgena“, UAB „Geruda“ ir UAB „Posūkis“ ieškinį atsakovui K. Ž. dėl juridinių asmenų reputacijos pažeidimo ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Priteisti iš ieškovų UAB „Geruda“, į. k. 122043119, UAB „Jurgena“, į. k. 122769753, ir UAB „Posūkis“, į. k. 122570783, iš kiekvieno lygiomis dalimis 15,56 Eur (penkiolika eurų, 56 ct) pašto išlaidų valstybei. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina skubiai pateikti teismui.

Sprendimas gali būti skundžiamas per 30 dienų Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.