- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-08-19
- Bylos Nr.
- 1A-439-530/2022
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė, Danutė Giačaitė, Arūnas Paštuolis
- Nukentėjusysis
- G. M.
- Advokatai
- Paulius Snukiškis
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Daivos Jankauskienės ir Arūno Paštuolio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2022 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už jo padarytą nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, jam susitaikius su nukentėjusiuoju G. M., ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta.
Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti panaikintina skundžiamam nuosprendžiui įsiteisėjus.
Išaiškinta nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam asmeniui A. K., kad per vienerius metus padarius baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas veikas, o per vienerius metus padarius naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti bei sprendžiamas klausimas dėl asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už visas padarytas nusikalstamas veikas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmos instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. K. 2020 m. rugpjūčio 28 d. apie 09.00 val., (duomenys neskelbtini), sukėlė fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė sveikatą G. M., o būtent: kilusio žodinio konflikto metu, G. M. išmušus iš jo rankų mobiliojo ryšio telefoną, jis dešinės rankos kumščiu tyčia sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam G. M. į veidą, tuo nukentėjusiajam G. M. sukėlė fizinį skausmą ir dėl poodinės kraujosruvos kairio skruosto srityje, muštinės žaizdelės viršutinės lūpos gleivinėje, nukentėjusiajam G. M. nežymiai sutrikdė sveikatą.
II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės A. K. prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2022 m. balandžio 11 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei - būtinajai ginčiai.
2.1. Apeliantas skunde nurodo, kad jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, taipogi bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu pilnai pripažino jam inkriminuotus veiksmus, t. y., neginčijo fakto, kad 2020 m. rugpjūčio 28 d. sudavė G. M. į veidą. Šių veiksmų padarymo fakto jis neginčija ir dabar, tačiau mano, kad jo veiksmuose G. M. atžvilgiu egzistuoja baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė - būtinoji gintis.
2.2. Skunde apeliantas teigia, kad jam byloje inkriminuojamus veiksmus lėmė tai, kad G. M. pirmasis pradėjo naudoti fizinį smurtą ir atliko puolamuosius veiksmus jo atžvilgiu ir dėl to ginčo byloje nėra. Juolab Kauno apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (Alytaus apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini)) G. M. prisipažino apelianto atžvilgiu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, o būtent tai, kad G. M. 2020 m. rugpjūčio 28 d. apie 9.08 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje ties pastatu (duomenys neskelbtini) g. 10, išlipęs iš automobilio „Mercedes Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) žodinio konflikto su apeliantu, išlipusiu iš automobilio Audi A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) metu, priėjo prie jo ir dešine ranka sudavė per jo ranką, dėl to jo rankoje laikytas mobilaus ryšio telefonas „Apple iPhone 11“ iškrito iš rankos ir nukrito ant šaligatvio bei sudužo jo ekranas ir galinis stiklas, tokiu būdu G. M. tyčia sugadino svetimą, apeliantui priklausantį turtą - mobilaus ryšio telefoną „Apple iPhone 11“, taip padarydamas 340 Eur turtinę žalą.
2.3. Skunde pažymima, kad G. M. neteisėti ir nusikalstami veiksmai apelianto atžvilgiu buvo pavojingi, nukreipti prieš jo sveikatą (kadangi G. M. dešine ranka stipriai sudavė per apelianto ranką) bei nuosavybę (sugadino mobilaus ryšio telefoną padarydamas 340 Eur turtinę žalą). Tai patvirtino ir pats G. M. apylinkės teismui 2022 m. vasario 18 d. pateiktame pareiškime, kuriame jis pripažino, kad jo veiksmai apelianto atžvilgiu buvo neadekvatūs, provokuojantys ir lėmę tai, kad apeliantas, gindamasis nuo minėtų veiksmų, sudavė G. M..
2.4. Skunde taip pat akcentuojama, kad iš byloje esančių vaizdo įrašų yra akivaizdu, kad iki apeliantui suduodant G. M., pastarojo kėsinimasis į apelianto sveikatą ir turtą buvo prasidėjęs, kadangi G. M. pirmasis sudavė apeliantui per rankas dėl ko iškrito ir sudužo mobilaus ryšio telefonas (vaizdo įrašas „(duomenys neskelbtini)“ 09 val. 08 min. 6 sek.). Iki G. M. suduodant smūgį apeliantui, jis bandydamas išvengti kontakto, traukėsi nuo G. M. (vaizdo įrašas nuo 09 val. 08 min. 5 sek. iki 09 val. 08 min. 6 sek.) ir nors apeliantas toliau bandė save apginti eidamas tolyn nuo G. M., tačiau jo kėsinimasis ir toliau tęsėsi, kadangi apeliantui einant pasiimti nukritusio mobilaus ryšio telefono, G. M. toliau sekė jį, bandė dar kartą suduoti, o apeliantas netgi turėjo nuo jo bėgti (vaizdo įrašas (duomenys neskelbtini) nuo 09 val. 08 min. 10 sek. iki 09 val. 08 min. 18 sek.). Pažymint, kad G. M. veiksmai apelianto atžvilgiu buvo realūs ir pavojingi, nes jis pirmasis trenkė jam per ranką, dėl ko buvo sugadintas mobilaus ryšio telefonas, tuo tarpu apeliantas jokių puolamųjų veiksmų G. M. atžvilgiu neatliko, tik gynėsi nuo akivaizdaus, pavojingo ir realaus, vykstančio ir tebesitęsiančio kėsinimosi.
2.5. Skunde pabrėžiama, kad apeliantas gindamas savo sveikatą ir turtą nuo pavojingo G. M. kėsinimosi ir suduodamas jam atsakomąjį smūgį, veikė nedelsdamas, adekvačiai ir dėl tokių gynybinių savo veiksmų G. M. nebuvo padaryta aiškiai didesnė žala negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos G. M. kėsinosi – apelianto sveikatą ir turtą. Jo veiksmai G. M. atžvilgiu buvo ne tiek pavojingi ir nukreipti sužaloti G. M., kiek sąlygoti pačio nukentėjusiojo veiksmų. Be to, apeliantas nebuvo agresyviai nusiteikęs G. M. atžvilgiu. Ir fizinę jėgą jo atžvilgiu panaudojo tik tiek, kad atremtų G. M. puolimą, o, apsigynęs nuo nukentėjusiojo pradinio puolimo, jis savo veiksmus iš karto nutraukė ir atsitraukė nuo G. M., dėdamas visas įmanomas pastangas, kad išvengti tolimesnio konflikto vystymosi (vaizdo įrašas „(duomenys neskelbtini)“ nuo 09 val. 08 min. 10 sek. iki 09 val. 08 min. 18 sek.). Taigi, apeliantas G. M. sudavė siekdamas apsiginti ir veikė neperžengdamas būtinosios ginties ribų. Pasak apelianto, aptartos faktinės aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, jog jo veiksmai, kuriais buvo nežymiai sutrikdyta G. M. sveikata, buvo padaryti esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai būtinosios ginties situacijai. Vadinasi, skundžiamas nuosprendis turėtų būti panaikintas, o baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta.
2.6. Skunde apeliantas taip pat prašo įvertinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-313/2012, Nr. 2K-212/2007, Nr. 2K-186/2008, Nr. 2K-95/2009, Nr. 2K-296-719/2020, Nr. 1A-68-165/2017, Nr. 1A-36/2013, Nr. 1A-372/2013, taip pat Panevėžio apygardos teismo nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 1-99-337/2015, 1-116-719/2015 bei Kauno apygardos teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-451-245/2015, kadangi vertinant jo atliktus veiksmus pirmiau nurodytos Lietuvos teismų praktikos kontekste, jo veiksmai atitinka būtinąją gintį.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų negauta.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės A. K. ir jo gynėjas advokatas Paulius Snukiškis prašė apeliacinį skundą tenkinti ir bylą nutraukti tuo pagrindu, kad A. K. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados
Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. K. apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir mano, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis.
6. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Baudžiamojo proceso įstatyme įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga tai, kad turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.).
7. Teisėjų kolegija patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei padarė pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. K. padarytos nusikalstamos veikos ir jos apimties, ją tinkamai teisiškai įvertino. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė.
8. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017 ir kt.). Teisė į būtinąją gintį nekyla ir esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-273/2012, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-501/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-163-303/2017, 2K-3-648/2021 ir kt.).
9. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės A. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad G. M. kėsinimasis buvo pavojingas ir nukreiptas prieš jo sveikatą bei nuosavybę, todėl jis gindamasis nuo akivaizdaus, realaus bei vykstančio kėsinimosi sudavė nukentėjusiajam atsakomąjį smūgį, tačiau jis veikė nedelsdamas, adekvačiai ir neatlikdamas jokių puolamųjų veiksmų bei tokiais gynybiniais savo veiksmais G. M. nepadarydamas aiškiai didesnės žalos negu vertos ginamos teisės ar interesai, t. y. jis veikė būtinosios ginties sąlygomis. Vis tik teisėjų kolegijos nuomone, byloje esančių duomenų visuma neleidžia konstatuoti būtinosios ginties situacijos nagrinėjamu atveju.
10. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės A. K. apie konflikto pradžią nurodė tokias aplinkybes, kad jam važiuojant (duomenys neskelbtini) gatve iš paskos važiuojančio automobilio „Mercedes Benz“ vairuotojas (nukentėjusysis) pradėjo signalizuoti bei mirksėti šviesomis. Įvažiavęs į (duomenys neskelbtini) gatvę jis sustojo važiuojamojoje dalyje bei įjungė automobilio avarinę signalizaciją. Kadangi jo automobilio langas buvo praviras jis girdėjo, kad nukentėjusysis jam sakė: „važiuok, įžeidžiantis žodis“, „tuojau aš tau kaip necenzūrinis žodis, tai tu parkrisi“. Jis išlipo iš automobilio bei po kelių sekundžių pasiėmė mobiliojo ryšio telefoną, kad galėtų užfiksuoti automobilio „Mercedes Benz“ valstybinio numerio ženklą. Priėjo prie savo automobilio galinės dalies ir fotografavo. G. M. priėjęs prie jo dešine ranka sudavė į abiejų rankų plaštakas ir jis pajuto fizinį skausmą, o jo telefonas „perskrido“ per automobilį bei nukrito ant betoninių trinkelių. Po suduoto smūgio nukentėjusysis buvo agresyviai nusiteikęs, todėl jam sudavė rankos kumščiu vieną smūgį į veidą, tiksliau į lūpas ir iš karto nuėjo į tą vietą, kur buvo nukritęs jo telefonas. Apylinkės teisme A. K. patvirtino anksčiau duotus parodymus ir teigė, kad jis nebijojo nukentėjusiojo, bet suprato, kad jis agresyviai nusiteikęs, todėl sustojo nufotografuoti jo automobilio numerius. Prasidėjus konfliktui jis negalvojo, kad gresia pavojus, buvo dienos metas, nežinojo koks tas žmogus. Kai gavo smūgį per rankas, pajuto realų pavojų, puolė gintis. Gynė save ir savo turtą (1 t., b. l. 109-110; 2 t. , b. l. 62-64, 146-148).
11. Nukentėjusysis G. M. apie padarytą nusikalstamą veiką nurodė, kad jam važiuojant (duomenys neskelbtini) g. įsuko automobilis „Audi 6“ ir užkirto kelią. Tuomet jis staigiai stabdė, kad išvengtų eismo įvykio. Užsukęs į (duomenys neskelbtini) g., jis mirktelėjo šviesomis ir tada minėto automobilio vairuotojas sustojo. A. K. išlipo iš automobilio, jie apsižodžiavo. A. K. iš automobilio kažką pasiėmus ir laikant kažkokį daiktą rankose nukentėjusysis ėjo link jo ir manydamas, kad apeliantas rankoje laiko daiktą skirtą jį sužaloti, dešinės rankos delnu sudavė A. K. į kairę ranką. Po ko rankoje laikytas mobiliojo ryšio telefonas nukrito ant šaligatvio. Tuomet apeliantas dešinės rankos kumščiu sudavė jam vieną smūgį į viršutinę lūpą. Jis tuo metu ėjo link A. K. norėdamas suduoti, tačiau šis pasitraukė nuo jo ir jis smūgių nesudavė (1 t. b. l. 33-34). Apklausiamas teisme nukentėjusysis nurodė, kad pirmasis iš automobilio išlipo A. K. ir jį keikė keiksmažodžiais, todėl jis išlipo iš automobilio norėdamas išsiaiškinti kodėl jis jį keikia ir neleidžia važiuoti. Neneigė, kad apeliantui pradėjus keikti, jį, jis ir netylėjo. Patvirtino, kad priėjęs prie A. K. staigiu judesiu kirto per kažkokį daiktą, kurį apeliantas laikė abiem rankomis ir tai padarė spontaniškai. A. K. po išmušto daikto (telefono) jam kirto smūgį kumščiu į lūpą ir ją prakirto. Nukentėjusysis jokio atsako nedarė, per burną jam nekirto (2 t., b. l. 131-134).
12. Būtinoji gintis nėra teisėta, jei kėsinimuisi atremti kaltininkas atlieka veiksmus, kurie akivaizdžiai tiek objektyviu požiūriu (išoriškai), tiek subjektyviu požiūriu (kai pačiam kaltininkui yra aišku) neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2011, 2K-350-222/2015, 2K-568-139/2015, 2K-31-788/2015, 2K-416-942/2016).
13. Tokia gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurto, o smurtas panaudojamas netikėtai esant užpultam. Prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimas turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu; anksčiau įvykę konfliktai nei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi negali būti laikomi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-404/2010, 2K-392/2012, 2K-373/2010, 2K-7-326/2013).
14. Teisėjų kolegijos vertinimu konflikto dalyvių parodymai bei byloje esantys įrodymai (vaizdo įrašai, specialisto išvada, pareigūnų parodymai, ekspertizės aktas ir kt.) patvirtina, kad tarp nukentėjusiojo G. M. ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. K. kilo abipusis, bendrais veiksmais sukeltas konfliktas, kurio metu abu konflikto dalyviai elgėsi netinkamai ir kurio metu įvyko fizinis kontaktas, sukėlęs tiek turto sugadinimą, tiek nežymų sveikatos sutrikdymą. Byloje ištirti ir įvertinti įrodymai patvirtina, kad konfliktas prasidėjo vairuotojams važiuojant gatve, mirksint automobilio šviesomis ir naudojant garsinį signalą. Sustojusios važiuojamoje kelio dalyje abi konfliktuojančios pusės tęsė konfliktą, išsakydami vienas kitam įžeidžiančius ir nepagarbius žodžius viešoje vietoje ir tik apeliantui ėmus fiksuoti mobiliu telefonu G. M. vairuojamą automobilį, pastarasis sudavė pirmasis ranka vieną smūgį per A. K. rankas, kuriose jis laikė mobilųjį telefoną ir kuris nuo šio smūgio nukrito ant žemės. Iš vaizdo įrašo matyti, kad A. K. kaip atsaką į šiuos veiksmus panaudojo smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, suduodamas ranka smūgį į veidą. Nors šioje situacijoje ir buvo sugadintas A. K. turtas (mobilusis telefonas), tačiau teisėjų kolegijos vertinimu susiklosčiusioje konfliktinėje situacijoje abu proceso dalyviai veikė netinkamai. Besitęsiant konfliktui, abu dalyviai suprato, kad tęsiant konfliktą yra galimas ir fizinis kontaktas, kaip šiuo atveju ir atsitiko. Iš aukščiau aptartų G. M. parodymų akivaizdu, kad pastarasis savo veiksmais norėjo išmušti A. K. rankose laikomą daiktą (telefoną), tačiau nesiekė sužaloti apelianto, nesitaikė jam į gyvybiškai svarbias kūno vietas, tuo tarpu A. K. nors ir veikdamas nedelsiant, tačiau vedamas pykčio dėl išmušto telefono puolė nukentėjusįjį bei sudavė jam atsakomąjį smūgį kumščiu į veidą, todėl šie A. K. veiksmai byloje surinktų duomenų kontekste negali būti vertinami kaip besiginančio asmens veikimas nuo pavojingo ir besitęsiančio kėsinimosi. Pats A. K. apklausiamas apylinkės teisme parodė, kad vykstant konfliktiniai situacijai nebijojo nukentėjusiojo, nejautė gresiančio pavojaus. Todėl A. K. atsakas (sudavimas kumščiu į nukentėjusiojo veidą) nagrinėjamoje situacijoje vertinamas, kaip neadekvatus ir nulemtas susiklosčiusios konfliktinės situacijos, o ne jo atžvilgiu gresiančio realaus ir akivaizdaus pavojaus. Ir nors vaizdo įrašas „(duomenys neskelbtini)“ patvirtina, kad konfliktuojančioms pusėms pasitraukus toliau vienai nuo kitos ir A. K. nuėjus pasiimti telefono nuo grindinio nukentėjusysis ėjo paskui jį bei kelis kartus ore rankomis sumosavo, tačiau tai nedaro jokios įtakos sprendžiant būtinos ginties sąlygų buvimą ar nebuvimą, nes padariniai tuo metu jau buvo sukelti. Pažymint ir tai, kad pats A. K. apklausiamas apylinkės teisme negalėjo tiksliai įvardinti ar nukentėjusysis šiais savo veiksmais norėjo jį pagauti, sulaikyti ar primušti. Taigi nagrinėjamu atveju nustačius, kad tiek nukentėjusysis, tiek apeliantas susiklosčiusioje konfliktinėje situacijoje vadovavosi agresyviais, pykčio vedamais interesais, teisėjų kolegija daro išvadą, jog A. K. šiuo atveju nekilo teisė į būtinąją gintį.
15. Teisėjų kolegija susipažinusi su apeliaciniame skunde nurodoma teismų praktika, išskyrus nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-372/2013, kurios nepavyko rasti internetinėje svetainėje „Infolex“ daro išvadą, kad jose nustatytos faktinės aplinkybės nėra analogiškos nagrinėjamai situacijai. Nutartyse Nr. 2K-186/2008, 2K-95/2009, 1A-36/2013, 1A-451-245/2015, 1-99-337/2015 akcentuojamas skirtingas jėgų santykis, kuris būtent ir lėmė būtinosios ginties situaciją. Kasacinio teismo nutartyje Nr. 2K-212/2007 buvo pripažinta, kad ribotai pakaltinamas asmuo veikė būtinosios ginties sąlygomis. Tuo tarpu nutartyse Nr. 2K-296-719/2020, 2K-7-313/2012 ir 1-116-719/2015 aktyvūs ir priešiški veiksmai kartojosi, todėl gynyba nuo jų buvo įvertinta, kaip būtinoji gintis. Tuo tarpu nutartyje Nr. 1A-68-165/2017 buvo analizuojama situacija, kuomet peilis buvo laikomas nukentėjusiojo rankose, o nuteistasis laikė tik jo ranką, kuomet nukentėjusysis užgriuvo ant peilio. Apygardos teismas pažymi, kad teismas spręsdamas ar tam tikroje situacijoje egzistuoja būtinosios ginties sąlygos kiekvieną atvejį vertinama individualiai, atsižvelgdamas į unikalią byloje esančių aplinkybių visumą. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija įvertinusi byloje surinktą medžiagą būtinosios ginties sąlygų egzistavimo nenustatė, todėl A. K. apeliacinį skundą atmeta, kaip nepagrįstą ir Alytaus apylinkės teismo 2022 m. balandžio 11 d. nuosprendį palieka nepakeistą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2022 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.