Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Viktoro Kažio ir Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. gynėjo advokato Gintaro Černiausko apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš V. D. nukentėjusiajai T. P. priteista 9558,49 Lt turtinei ir 142 200 Lt neturtinei žalai atlyginti, valstybei priteista 2266,80 Lt teismo išlaidų už nukentėjusiajai T. P. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. D. nuteistas už tai, kad 2008-12-13, apie 01.25 val. prie pastato, esančio Kovo 11-osios g. 22, Kaune, naktinio klubo „Zepelinus“ automobilių stovėjimo aikštelėje, kilus tarpusavio konfliktui tarp jo ir V. P., jis tyčia šovė iš šaunamojo ginklo „Glock 26“ V. P. į galvą, dėl ko pastarajam padarė šautinį galvos sužalojimą, pasireiškusį šautine žaizda - įėjimo anga viršugalvyje, skyliniu dešiniu momenkaulio lūžiu, kiauriniu dešinio galvos smegenų pusrutulio priekinės dalies ir dangalų pažeidimu, galvos smegenų sumušimu ir kraujo išsiliejimu į smegenų skilvelius, skyliniu skeveldriniu kaktikaulio lūžiu, svetimkūniu (kulka) kaktos dešinėje pusėje po aponeuroze, skeveldriniais skliauto ir pamato kaulų lūžiais, nuo patirtų sužalojimų V. P. mirė. Tokiu būdu V. D. tyčia nužudė V. P..

Nuteistojo V. D. apeliacinis tenkintinas dalinai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo gynėjo skunde išdėstyta pozicija, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas, jog nuteistasis V. D. kilus tarpusavio konfliktui tarp jo ir V. P., tyčia šovė iš šaunamojo ginklo „Glock 26“ V. P. į galvą, ko pasekoje nuo patirtų sužalojimų V. P. mirė, tokiu būdu tyčia jį nužudė. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir surašydamas nuosprendį nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų reikalavimų, nes dalis išvadų yra prieštaringos ir pagrįstos tik prielaidomis, be to visiškai nepateikta motyvų, kuriais atmesti kaltinimui prieštaraujantys įrodymai. Iš esmės visi įrodymai skundžiamame nuosprendyje vertinami atsietai vieni nuo kitų, didžioji jų dalis nuosprendyje tik paminėti, tačiau jie visiškai neišanalizuoti ir neįvertinti. Išvada, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog nušautasis kėsinosi į kaltinamojo asmenį ar jo nuosavybę ir, kad kaltinamojo sveikatai ar gyvybei iš nukentėjusiojo pusės grėsė koks nors realus ir akivaizdus pavojus, yra nepagrįsta ir neatitinka byloje surinktų įrodymų. Pripažindamas V. D. kaltu padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas, užimdamas išankstinę skeptišką poziciją V. D. parodymų atžvilgiu, selektyviai nagrinėjo ir išimtinai rėmėsi teismo medicinos eksperto J. V. duota specialisto išvada bei paaiškinimu, V. P. veiksmais konkrečioje situacijoje, konfliktą inicijavusių liudytojų A. M., P. U. parodymais, tačiau visiškai nepasisakė dėl filmuotos vaizdo medžiagos, specialisto J. V. išvados prieštaringumo ir surinktų įrodymų kontekste nevertino liudytojų E. P., E. Ž., S. J. parodymų. Nors skundžiamą nuosprendį priėmęs apygardos teismas remdamasis susiformavusia teismų praktika mėgino analizuoti ar buvo susidariusi būtinosios ginties situacija, tačiau išdėstęs tik teorinio pobūdžio samprotavimus, jų nesusiejo su konkrečia nagrinėjama situacija ir dėl to priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nuosprendį.

Sprendžiant ar asmens veiksmai gali būti laikomi padaryti esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas.

Įvertinusi byloje surinktus įrodymus ir atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. D. gynėsi nuo pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi į savo sveikatą ar gyvybę, ir nors jo veika formaliai ir atitinka BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, tačiau esant visoms būtinosios ginties sąlygoms, nuo baudžiamosios atsakomybės jis turi būti atleistas.

Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis atitinkamai formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi pavojingas, realus ir akivaizdus ir negali egzistuoti tik besiginančiojo vaizduotėje. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad iš byloje apklaustų asmenų parodymų neginčijamai nustatytas tik pats faktas, kad susistumdymas ir muštynės vyko tarp dviejų pusių – V. D. ir E. P. bei A. M., P. U., A. B., V. P. ir J. P.. Taip pat nuosprendyje nurodyta, kad nei vienas iš asmenų, tiesiogiai dalyvavusių įvykyje, nei muštynes matę liudytojai E. J. ir E. Ž. negalėjo konkretizuoti kas kam, kiek ir kokius smūgius sudavė. Su tokia teismo išvada negalima sutikti, nes ji yra paviršutiniška ir padaryta išsamiai neištyrus visų įrodymų, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje.

Nuteistasis V. D. ikiteisminio bylos tyrimo metu ir teisme davė iš esmės vienodus parodymus apie konflikto pradžią ir tolesnę jo eigą, apibūdino jį užpuolusių asmenų veiksmus, bei pakankamai išsamiai parodė kokių jis ėmėsi priemonių užpuolimui atremti. V. D. parodymai dėl įvykio aplinkybių pilnai atitinka to paties įvykio metu sužalojimus patyrusio liudytojo E. P., o taip pat įvykį betarpiškai stebėjusių liudytojų E. J. bei E. Ž. parodymus. Pagal V. D. parodymus, 2008-12-13 nakties metu ji su savo draugu E. P. atvyko prie naktinio klubo „Zepelinus“ ir ties įėjimu į klubą pastebėjo 4-6 asmenų grupę, kai kurie jų buvo kruvinai veidais. Šie asmenys be priežasties pradėjo įžeidžiamai kabinėtis ir laidyti replikas jo ir E. P. adresu, o jiems atsakius, kad jie būdami girti be reikalo kabinėjasi, vienas iš toje grupėje buvusių asmenų iš nugaros pusės sudavė jam smūgį į galvos sritį. V. D. parodė, kad tuomet jis išsitraukė pistoletą ir iššovė į viršų kelis perspėjamuosius šūvius, tačiau tai puolančiųjų nesustabdė, jis buvo pargriautas ant žemės, suduoti smūgiai į įvairias kūno vietas, taip pat užpuolusieji bandė iš jo atimti ginklą. Pagal V. D. parodymus, bandydamas ištrūkti ir pabėgti, jis kėlėsi nuo žemės, garsiai šaukė, kad ginklas yra kovinis bei vėl paleido įspėjamuosius šūvius į orą, po to bėgo link aikštelėje stovėjusių automobilių, bet užpuolusieji asmenys jį vijosi. Aiškinantis kada buvo paleistas lemtingas šūvis ir buvo pataikyta V. P. į galvą, apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo atliktas įrodymų tyrimas ir peržiūrėtas įvykio vietos vaizdo įrašas.

Lyginant vaizdo įraše užfiksuotą situaciją su V. D. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu bei schema, nustatyta, kad užpuolimo vietoje, netoli nuo įėjimo į klubą, prie vitrinos buvo rastos penkios šovinių tūtelės, kas patvirtina V. D. parodymus, kad gindamasis nuo užpuolimo jis iššovė ne mažiau penkių įspėjamųjų šūvių, po ko užpuolimas trumpam liovėsi, bet vėl atsinaujino prie aikštelėje stovėjusių automobilių. Dėl V. P. mirtį sukėlusio šūvio V. D. parodė, kad jam stengiantis prabėgti pro stovintį „BMW“ markės automobilį, vienas asmuo jį atsivijo nuo automobilio galo, o kiti du asmenys prie jo artėjo nuo automobilio priekio, todėl pabėgti jis negalėjo, nes praėjimas buvo užtvertas stovinčio taksi automobilio, todėl vėl įvyko grumtynės, kurio metu ir buvo iššautas V. P. mirtiną sužalojimą sukėlęs šūvis. Ikiteisminio tyrimo metu V. D. parodė, kad prie automobilių jis buvo pargriautas, iš jo bandė atimti ginklą, tada jis iššovė į vieną iš puolusiųjų, nes suveikė savisaugos instinktas ( t. 2, b.l. 91-92 ), po to dar paleido vieną šūvį į orą. Nors iš vaizdo įrašo ( 1 val. 13 min. 28 sek – 1 val. 13 min. 34 sek. ) aiškiai nesimato kada buvo paleistas mirtinas šūvis, nes vaizdą užstoją stovintys automobiliai, tačiau įvertinus V. D. parodymus ir vietą kuriame buvo rastas V. P. lavonas, galima daryti išvadą, jog šauta buvo tuo metu, kai V. D. iš abiejų pusių buvo apsuptas jį puolusių asmenų. Ši išvada daroma remiantis ir tolesniu vaizdo įrašu ( 1 val. 13 min. 40 sek. ) iš kurio aiškiai matyti kaip V. D. iškėlęs ginklą atatupstas traukiasi ir dar kartą iššauna į orą. Vaizdo įrašas šioje vietoje tiksliai atitinka ir V. D. parodymus, kad paskutinį įspėjamąjį šūvį į orą jis paleido iš karto po to, kai užpuolimas liovėsi ir vėliau jis pamatė prie automobilio galo gulintį žmogų.

Vertinant pavojingo kėsinimosi intensyvumą, naudojamas priemones, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykį, gresiančią žalą, būtina atsižvelgti ir BPK 20 straipsnio 5 dalies tvarka įvertinti ir kitus byloje surinktus įrodymus. Liudytojo E. P. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių pilnai atitinka nuteistojo V. D. parodymus. E. P. parodė, kad jam su V. D. atvykus prie naktinio klubo, netoli įėjimo stovėję ne mažiau kaip šeši asmenys pradėjo laidyti įžeidžiančias replikas jų adresu, po to jie pradėjo eiti link jų ir tuo jis metu pajuto smūgį į veidą. Liudytojas E. P. patvirtino, kad tuo pačiu metu buvo užpultas ir V. D., kuris įspėjo, jog turi ginklą, tačiau užpuolikams nesureagavus ir tęsiant smurtinius veiksmus, V. D. pradėjo šaudyti į orą. Iš E. P. parodymų matyti, kad jis nematė kaip buvo nušautas V. P., kadangi pats tuo metu buvo puolamas ir turėjo gintis, tačiau jo parodymų teisingumą patvirtina šiame nuosprendyje aptarti įrodymai – vaizdo įrašas, iš kurio matyti kaip viena grupė asmenų vartoja smurtą E. P. atžvilgiu, o kita – V. D. atžvilgiu.

Nors pirmosios instancijos ignoravo liudytojų E. J., E. Ž. ir L. V. parodymus ta prasme, kad jie nematė kokie smūgiai buvo suduoti V. D. ir kas juos sudavė, tačiau logiška, kad susidariusioje situacijoje jie negalėjo aritmetiškai suskaičiuoti V. D. suduotų smūgių skaičiaus bei negalėjo nustatyti jų pobūdžio, nes tai nustatoma vertinant kitus rašytinius įrodymus. Teismo medicinos specialistas išvadoje V. D. konstatavo nežymų sveikatos sutrikdymą - poodines kraujosruvas veide, žastuose, kurios buvo padarytos kietu buku daiktu keturių ar daugiau trauminių poveikių pasekoje galimai įvykio metu. E. P. taip pat buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs muštine žaizda su nubrozdinimu viršutinėje lūpoje ir poodine kraujosruva dešinės ausies kaušelio srityje. Šios teismo medicinos specialisto išvados patvirtina V. D. parodymus, kad prieš buvo naudojamas intensyvus fizinis smurtas, nuo kurio jis gynėsi panaudodamas šaunamąjį ginklą ir paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas, kad nėra jokių įrodymų, patvirtinančių V. P. smurtinių veiksmų atlikimą V. D. atžvilgiu.

Pirmosios instancijos teismas, paneigdamas tai, kad V. D. panaudojo šaunamąjį ginklą savigynai esant būtinosios ginties situacijai, konstatavo, jog pastarasis su E. P. buvo užpulti grupės jaunuolių ir vyko abipusės muštynės. Tokios savo išvados dėl abipusių muštynių teismas nepagrindė byloje nustatytų aplinkybių analize ir surinktų įrodymų vertinimu. Susipažinus su skundžiamo nuosprendžio motyvais, lieka neaišku kuo pasireiškė tarpusavio konfliktas tarp V. D. su E. P. bei A. M., P. U., A. B., V. P. ir J. P.. Teismas nepasisakė ir dėl to, kodėl prie naktinio klubo „Zepelinus“ stovinčių paminėtų asmenų veiksmai nevertintini kaip pavojingas kėsinimasis, suponuojantis V. D. bei E. P. teisę į būtinąją gintį. V. D. ir E. P. užpuolimas negali būti traktuojamos kaip abipusės muštynės, nes atlikus specialisto tyrimus, sužalojimų P. U., A. B., A. M. ir J. P. nebuvo nustatyta ( t. II, b.l. 23-24, 31-32, 38-39, 46-47 ).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, būtina analizuoti liudytojų E. Ž. ir S. J. parodymus, nes kaip matyti iš jų parodymų turinio, jie abu buvo arti įvykio vietos ir pakankamai išsamiai galėjo matyti susidariusią situaciją. Be to, šie liudytojai buvo asmenys, kurie niekaip nesusiję su konflikto dalyviais ir nėra suinteresuoti bylos baigtimi. Liudytojas E. Ž. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad 2008 m. gruodžio 13 naktį buvo automobilyje, kuris stovėjo beveik priešais įėjimo į klubą duris ir jo dėmesį patraukė 5-6 jaunuolių kompanija, keli jų buvo susižaloję kaktas ir iš jų elgesio matėsi, kad jie yra neblaivūs. E. Ž. taip pat pastebėjo atvažiavusį sidabrinės spalvos automobilį iš kurio išlipo du vaikinai ir nuėjo link įėjimo į klubą. Konflikto pradžios E. Ž. nematė, tačiau vėliau pastebėjo, kad ta pati 5-6 jaunuolių kompanija kažką tai spardo apsupę ratu, vėliau jie pasidalino į dvi grupes ir jis pamatė, kad yra mušami tie patys du vaikinai, kurie buvo atvykę prie klubo sidabrinės spalvos automobiliu. Vienas iš besiginančiųjų buvo išsitraukęs ginklą, iššovė vieną, po to dar du tris šūvius į orą, šaukė, kad nuo jo pasitrauktų, tačiau užpuolikų tai nesustabdė ir jie toliau persekiojo tą patį vaikiną. Tas pats vaikinas bandė pabėgti nuo jį užpuolusių asmenų ir bėgdamas pro stovinčių pirmoje eilėje automobilių tarpus, šovė vieną kartą į jį besivejančių jaunuolių grupę, po ko vienas iš puolančiųjų parkrito. Liudytojas S. J. taip pat parodė, kad būdamas lauke, netoli nuo įėjimo į klubą matė, kaip viena grupė asmenų muša vieną vaikiną, o kitą grupė – kitą. Vienas iš mušamų vaikinų atsistojęs išsitraukė ginklą ir šovė kažką šaukdamas du kartus į orą ir vieną kartą į žemę. Tolesnės įvykio eigos S. J. nebematė, nes grįžo į klubą iškviesti policijos pareigūnus, bet patvirtino, kad iš viso lauke girdėjo 7-8 šūvius. Liudytojas A. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad keliese spardė vieną iš kelių prie klubo atvažiavusių vaikinų, kuris po smūgių sudavimo buvo atsistojęs ant kojų ir šaudė į orą įspėjamuosius šūvius.

Liudytojų A. V., S. J. bei E. Ž. parodymai paneigia kaltinimo versiją, kad tarp dviejų asmenų grupių vyko konfliktas, peraugęs į susistumdymą ir abipuses muštynes ir patvirtina nuteistojo V. D. bei kartu juo buvusio E. P. parodymus, kad jie be priežasties buvo užpulti neblaivių ir agresyviai nusiteikusių asmenų bei nuo jų gynėsi, o šaunamasis ginklas buvo panaudotas tik nelikus galimybės išvengti tolesnio pavojingo kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis. Užpuolikai buvo fiziškai stipresni ir skaičiumi skaitlingesni lyginant su besiginančiaisiais, todėl būtent P. U., A. B., A. M. bei brolių Pavilonių pradėtas fizinis smurtas prieš V. D. ir kartu juo buvusį E. P. rodė pavojingą kėsinimąsi, kuris buvo realus ir akivaizdus. Byloje nustatyta, kad konflikte dalyvavusias A. M. yra kovinio sporto treneris, kas papildomai parodo jėgų persvarą buvus puolančiųjų pusėje. Liudytojas A. V. teisme nurodė svarbią aplinkybę, kuri atitinka ir nuteistojo parodymus, t.y. kad V. D. savigynai skirtą ginklą išsitraukė tik po to, kai jam buvo suduoti pavojingi smūgiai kojomis. Nuteistojo V. D., liudytojų E. P., E. Ž., S. J., A. V. parodymai ne tik sutampa tarpusavyje dėl konflikto pradžios, jo vietos, fizinio smurto pobūdžio, šaunamojo ginklo panaudojimo atgrasant užpuolikus fakto bei aplinkybių, tačiau pilnai atitinka ir papildo vaizdo įraše užfiksuotą konflikto eigą. Pagal liudytojo E. Ž. parodymus, V. D. bėgo nuo užpuolikų pro stovinčių pirmoje eilėje automobilių tarpą ir tuomet šovė į jį persekiojusius asmenis, po ko vienas jų parkrito. Vaizdo įraše nesimato kaip V. D. iššauna, tačiau matyti, kaip jis nubėga prie automobilių, o iš paskos tarp abiejų stovinčių automobilių pusių jį nusiveja keli asmenys. Papildomai apklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu ir teisme E. Ž. tikslino savo parodymus ir iš jų turinio galima spręsti, kad šis liudytojas buvo toje vietoje, iš kurios galėjo pakankamai gerai matyti konflikto eigą bei tą momentą, kada buvo paleistas šūvis, nulėmęs V. P. mirtį. Pagal jo parodymus, vaikinas, panaudojęs ginklą, buvo jam iš kairės pusės žiūrint nuo vairuotojo pusės, o vaikinas, kuris nukrito po šūvio, buvo iš dešinės pusės už automobilio, netoli E. Ž. automobilio dešinės pusės galinio rato, nes griūdamas atsitrenkė į jo automobilio galines dešinės pusės dureles, šį garsą liudytojas ir išgirdo ( t. I, b.l. 195-198, t. 4, b.l. 9-10 ). Sugretinus E. Ž. parodymus ir vaizdo įraše užfiksuotą situaciją su apžiūros metu padaryta schema, matyti, kad V. P. lavonas guli netoli nuo „Lexus“ ir „BMW“ markės automobilių galinės dalies ir tai pakankamai tiksliai atitinka E. Ž. parodytą vietą į kurią atbėgo V. D. ir kurioje buvo paleistas lemtingas šūvis ( t. I, b.l. 11-20 ).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nušautasis kėsinosi į V. D. asmenį ar jo nuosavybę, todėl jokio akivaizdaus ir realaus pavojaus jo atžvilgiu nebuvo. Teisėjų kolegija atmeta šiuos teiginius kaip nepagrįstus, nes tokia išvada yra paviršutiniška ir padaryta neištyrus byloje esančių rašytinių įrodymų visumos.

Pirma, atlikęs tyrimą specialistas nustatė, kad ant tirti pateiktų V. P. drabužių ( kelnių, marškinių ), batų rasta mėlynai juodos spalvos medvilnės pluoštų, vienodų ( bendro grupinio priklausomumo ) su V. D. kelnių audeklo pluoštais ( t. I, b.l. 128-133 ). Byloje nėra duomenų apie tai, kad V. D. buvo pažįstamas su V. P. iki įvykio ir bendro priklausomumo dalelės ant žuvusiojo drabužių bei batų galėjo pakliūti ankstesnio kontakto metu, todėl kolegija remiasi nuteistojo ir liudytojų E. P., E. Ž., S. J., A. V. parodymais, kad V. D. atžvilgiu buvo vartojamas fizinis smurtas, suduodant jam smūgius kojomis ir vienas iš užpuolusių asmenų buvo V. P.. Šį faktą patvirtino ir liudytojas J. P., kuris parodė, kad bandė išskirti savo brolį, kuris mušėsi su kažkokiu tai vaikinu. Antra, ant žuvusiojo V. P. drabužių yra šūvio pėdsakų, dėl ko specialistas padarė tikėtiną išvadą, kad mažiausiai vieno šūvio metu atstumas nuo ginklo vamzdžio iki V. P. drabužių buvo mažesnis negu vienas metras ( t. I, b.l. 124-126 ). Remiantis šia išvada ir byloje ištirtais įrodymais, yra pagrindo išvadai, kad V. P. su savo draugais tikslu užpulti persekiojo V. D. ir tuo metu, kai šis bandė pabėgti pro aikštelėje stovėjusių automobilių tarpą. Dėl V. P. kūno padėties mirtį nulėmusio šūvio metu, šūvio nuotolio ir teismo medicininių ekspertizių vertinimo šiuo klausimu, kolegija pasisakys toliau.

Pirmosios instancijos teismas neįvertino kitų konflikte dalyvavusių liudytojų P. U., A. M., J. P. ir A. B. parodymų, apsiribodamas jų parodymais tik ta dalimi, kurioje jie paaiškino, jog konflikte iš viso nedalyvavo. Liudytojų P. U. ir A. B. parodymai yra neinformatyvūs įrodymų vertinimo aspektu, nes jie parodė, kad 2008-12-12 vakare įvairiose vietose vartojo alkoholinius gėrimus, klube „Zepelinus“ P. U. sudaužė taurę sau į kaktą, po ko apsaugos darbuotojas paprašė juos išeiti iš klubo. P. U. teigia tik girdėjęs šūvius, po ko išvažiavo namo, o A. B. sugebėjo prisiminti, kad lauke J. P. šaukė, jog brolis negyvas. Liudytojas J. P. parodė, kad prie įėjimo į klubą vyko susistumdymas su dviem nepažįstamais vaikinais, konfliktuojančių asmenų tarpe pastebėjo savo brolį ir A. M., bandė išskirti V. P., kuris mušėsi su vienu iš nepažįstamų vaikinų ir pats prisijungė prie muštynių. J. P. tvirtino, kad nematė kaip buvo nušautas V. P., nes išgirdęs šūvius slėpėsi tarp automobilių ir pastarąjį pastebėjo jau gulintį prie BMW markės automobilio galinės dalies. Liudytojas A. M. patvirtino, kad prisimena tik tai, kad dalyvavo muštynėse ir po to pamatė gulintį V. P.. Apibendrinant minėtų liudytojų parodymus darytinos šios išvados. Dalis minėtų liudytojų patvirtino, kad prie įėjimo į klubą dalyvavo muštynėse ir tai patvirtina V. D., E. P., S. J., E. Ž. parodymus. Nei vienas iš V. P. draugijos asmenų negalėjo parodyti dėl ko prasidėjo konfliktas, taip pat negalėjo bent kiek tiksliau apibūdinti jo eigos ir ši aplinkybė pavirtina liudytojo S. J. parodymus, kad muštynes pradėjusi A. M. kompanija dar klubo patalpose elgėsi netinkamai – buvo akivaizdžiai neblaivūs ( V. P. lavono kraujyje ir šlapime rasta alkoholio koncentracija atitinka sunkų girtumo laipsnį ), triukšmavo, daužė taures sau į galvą ir dėl to buvo paprašyti išeiti, tačiau būdami lauke elgėsi agresyviai ir pavartojo fizinį smurtą prieš V. D. bei E. P.. Vertinant J. P., P. U., A. B. ir A. M. parodymus būtina atkreipti dėmesį, kad jie buvo V. P. draugai, todėl siekdami atkeršyti V. D. už šaunamojo ginklo panaudojimą, kai kurių įvykio aplinkybių neprisiminė objektyviai dėl girtumo, kai kurias sąmoningai nutylėjo arba sumenkino jų reikšmę, paneigdami, jog užpuolė ir sumušė du atsitiktinai jų akiratyje pasirodžiusius asmenis. V. P. draugai ir jo brolis nepripažino, kad persekiojo V. D., kai šis nubėgo prie automobilių, nors vaizdo įraše tai yra užfiksuota. Remdamasi išdėstytu, kolegija liudytojų P. U., A. B., A. M., J. P. parodymais remiasi tiek kiek jie atitinka kitus bylos rašytinius įrodymus, t.y. toje dalyje, kurioje jie pripažino sumušę du nepažįstamus asmenis.

Nuteistojo V. D. gynėjo apeliaciniame nemažai dėmesio skiriama teismo medicinos specialisto išvadai bei ekspertizėms, kuriomis buvo siekiama išsiaiškinti V. P. mirties priežastį, šūvio nuotolį, bei šovusiojo ir nukentėjusiojo kūno padėtis mirtį sukėlusio šūvio metu. Pirmosios instancijos teismas besąlygiškai vadovavosi pirmine eksperto J. V. duota išvada, kad J. P. mirtį sukėlęs šūvis buvo paleistas iš nugaros pusės. Iš esmės remdamasis tik šia išvada ir dėl to užimdamas išankstinę kritinę poziciją A. A. Garmaus padarytos ekspertizės išvadų atžvilgiu, teismas konstatavo, kad V. P. šūvio metu nepuolė V. D., o traukėsi nuo jo, todėl nėra jokių įrodymų apie būtinosios ginties situacijos buvimą ar jos ribų peržengimą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, tokios pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos, vienpusiškos ir neatitinkančios bylos aplinkybių.

2008 m. gruodžio 13 d. specialisto J. V. išvada nustatyta, kad V. P. mirties priežastimi buvo šautinis galvos sužalojimas, kaip šautinė žaizda ( įėjimo anga) viršugalvyje ir jis buvo padarytas šaunamuoju ginklu šaunant į viršugalvį tiesiai iš nugaros ir nežymiai iš nugaros į priekį. Taip pat nustatytas dar vienas šautinis liestinis nugaros kairės dalies ir kairio žasto užpakalinio paviršiaus viršutinio trečdalio dvigubas sužalojimas, kuris padarytas labai artimu laiku kaip ir galvos sužalojimas, tačiau įtakos mirčiai neturėjo ( t. I, b.l. 23-32 ). Tačiau jau apklausos metu specialistas J. V. suabejojo savo išvados pagrįstumu, kad vertinant konkrečią pažeistąją sritį galvą, yra galimos daugybinės šaulio ir nukentėjusiojo tarpusavio padėtys ( t. I, b.l. 33 ). Atlikus medicininį-kriminalistinį tyrimą, nustatyta, kad žaizdos ir lūžio požymiai neprieštarauja lavono tyrimo metu nustatytai sužalojimo kanalo krypčiai, atitinkančiai šūvio kryptį – šauta į viršugalvį, iš nugaros į priekį, nežymiai iš viršaus žemyn, tačiau specialistas objektyviai dėl duomenų trūkumo negalėjo nustatyti kokia buvo konkreti nukentėjusiojo liemens padėtis šovusio asmens atžvilgiu ( t. 3, b.l. 38-40 ). Byloje yra dar viena teismo medicinos specialisto konsultacinė išvada, kurioje konstatuojama, kad galvos šautinis sužalojimas V. P. galėjo būti padarytas V. D. iššaunant grumtynių metu, kai besigrumiantys buvo atsisukę vienas į kitą veidu, o V. P. buvo gerokai pasilenkęs. Kaip matyti iš konsultacinės išvados turinio, specialistas tokią išvadą padarė išsamiai susipažinęs su visa baudžiamosios bylos medžiaga, nes aprašomojoje išvados dalyje detaliai buvo įvertinta įvykio situacija, šovusio ir nukentėjusio asmens ūgis ir galimos padėtys prieš pat šūvį ( t. 3, b.l. 108-144 ).

Apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas ir paskirta kompleksinė teismo medicinos ir balistinė ekspertizė, tikslu nustatyti kokioje padėtyje galėjo būti V. P. padarant jam šautinius sužalojimus. Ekspertai nustatė tris galimas nukentėjusio asmens ir šaulio padėtis. Pirma, šovusysis galėjo stovėti ir laikyti pistoletą, nukreiptą į nukentėjusiojo galvą, šiam esant vertikalioje padėtyje ir atitinkamai atlošus galvą atgal, antra, šovusysis galėjo stovėti ir laikyti pistoletą, nukreiptą į nukentėjusiojo galvą, šiam esant žemesniame lygyje nei šūvio metu laikomas ginklas ( galimai priklaupus ), trečia, ekspertai nepaneigė galimybės, kad priešpriešinė nukentėjusio ir šovusiojo tarpusavio padėtis padarant mirtiną galvos šautinį sužalojimą galėjo būti šaunant į nukentėjusįjį, jo galvai esant žemesniame lygyje nei ginklas. Teismo posėdyje ekspertai patvirtino savo išvadas, papildomai paaiškindami, kad šūvio nuotolio bei šovusiojo ir nukentėjusio asmens tarpusavio padėties nepavyko tiksliai nustatyti iš dalies ir dėl to, kad prieš tyrimą buvo išplauti V. P. galvos plaukai, tačiau jei šūvis buvo labai artimas, jo dalelės ant plaukų turėjo išlikti. Taip pat buvo nustatyta, kad V. P. nugaros ir žasto sužalojimai yra vieno šūvio, o galvos sužalojimai – kito šūvio pasekmė, tačiau trūkstant objektyvių duomenų, ekspertai tiksliau nenustatė koks galėjo būti šūvio, sužalojusio nugarą ir žastą, atstumas. Ekspertas E. Vaitkevičius dėl balistinio tyrimo papildomai paaiškino, kad įvertinus ant V. P. drabužių rastus metalizacijos pėdsakus, galima spręsti, jog į V. P. buvo šauta iš didesnio nei 40 cm atstumo, nors galėjo būti ir kelių metrų atstumas.

Įvertinus įrodymų visetą, darytina išvada, kad dėl objektyvių duomenų trūkumo nepavyko tiksliai nustatyti šovusiojo ir nukentėjusiojo asmens tarpusavio padėties bei šūvio atstumo. Tačiau šovusiojo bei nukentėjusiojo asmens tarpusavio padėtis, nėra lemiamas faktorius sprendžiant ar buvo susidariusi būtinosios ginties situacija, ar ji jau buvo nutrūkusi ir ar galėjo būti viršytos būtinosios ginties ribos. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. D. šaunant į V. P. iš nugaros, būtinosios ginties situacija buvo pasibaigusi, yra nepagrįsta ir padaryta neįvertinus įrodymų visumos. Byloje įrodyta, kad V. P. buvo tarp tų asmenų, kurie tęsė V. D. persekiojimą prie automobilių, nes ant jo drabužių buvo rasta nuo šūvio atsiradusių metalizacijos pėdsakų ir jie galėjo atsirasti iššovus nuo 40 cm iki kelių metrų atstumu. Baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje būtinosios ginties ribų peržengimu laikomi atvejai, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Taip pat baudžiamosios teisės doktrinoje teigiama, kad tai, jog gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo suvokiama objektyviu ir subjektyviu požiūriu. Pirmuoju atveju tai yra objektyviai išoriškai neatitinkantis kėsinimosi pavojingumo ir pobūdžio aktas, antruoju – vidinis-psichologinis veikiančio subjekto santykis su esamu neatitikimu, t.y. besiginantis pats suvokia, kad jo veiksmai akivaizdžiai neatitinka kėsinimosi pavojingumo ir akivaizdumo, tačiau vis tiek pavartoja neteisėtas priemones. Tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad nelaikoma būtinosios ginties peržengimu atvejai, kai jos yra peržengtos dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio. Kolegijos nuomone, nuo pavojingo kėsinimosi besiginantis V. D. neviršijo būtinosios ginties ribų, nes kėsinimasis į jo sveikatą ar gyvybę buvo realus, egzistavo objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Nagrinėjamoje konfliktinėje situacijoje jaunuolių, taip pat ir V. P. padaryti agresyvūs veiksmai, kuriuos, kaip jau buvo minėta, patvirtino liudytojai, o taip pat užfiksuoti vaizdo įraše, laikytini pavojingu kėsinimusi, nes jais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, kilo grėsmė tiek V. D. tiek ir E. P. sveikatai ar net gyvybei. Teismas neturi teisės spėlioti kokios pasekmės būtų atsiradę besiginančiojo sveikatai, jei V. D. nebūtų panaudojęs šaunamojo ginklo, tačiau svarbu yra tai, kad pastarajam bandant pabėgti iš įvykio vietos, jis buvo persekiojamas toliau, todėl būtinosios ginties situacija prieš paleidžiant V. P. mirtį nulėmusį šūvį, nebuvo pasibaigusi, kėsinimasis tęsėsi ir jis buvo akivaizdus. Darytina išvada, kad tiek objektyviu, tiek ir subjektyviu požiūriu gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį.

Taigi, iš įrodymų viseto, kuris patvirtino bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, inter alia tas, į kurias pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, matyti, kad tą konfliktinę situaciją, kuri susidarė V. P. ir jo draugų grupei agresyviais tikslais užpuolus ir panaudojus fizinį smurtą V. D. atžvilgiu, teismas nepagrįstai vertino ne kaip teisės į būtinąją gintį įgyvendinimą, bet kaip dėl tarpusavio konflikto kilusias muštynes, kurių metu V. D. tyčia iš šaunamojo ginklo šovė V. P. į galvą ir jį nužudė.

Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu egzistuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso V skyriuje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, šiuo atveju – būtinoji gintis. Nors apeliaciniu skundu prašoma V. D. išteisinti iš kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, tačiau nesant BPK 303 straipsnio 5 dalyje numatytų pagrindų, skundas tenkinamas dalinai ir byla V. D. atžvilgiu nutraukiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nuosprendį panaikinti ir remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, baudžiamąją bylą, kurioje V. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, nutraukti.