- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-21
- Bylos Nr.
- 1A-451-245/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Dargužis (pirm.), Viktoras Preikšas, Danutė Giačaitė
- Nuteistasis
- R. M.
- Nukentėjusysis
- E. Ž.
- Advokatai
- Arūnas Bertulis
- Kategorijos
Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-451-245/2015
Teisėja Aksinija Žemantauskienė Teisminio proceso Nr. 1-56-1-00666-2012-6
2015 m. spalio 21 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Danutės Giačaitės ir Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorams Alimai Petruškevičienei, Arvydui Furmonui, nuteistajam R. M., jo gynėjams advokatams Arūnui Bertuliui, Aušrai Ručienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. ir jo gynėjo advokato Arūno Bertulio apeliacinius skundus dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 28 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. M. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 1 d., ir jam skirta bausmė - laisvės atėmimas 2 (dviems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Tenkintas Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir iš R. M. priteista 5414,52 Lt litų nukentėjusiojo E. Ž. gydymo išlaidų Valstybinės ligonių kasos naudai.
Nukentėjusiojo E. Ž. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš R. M. jam priteista 60,04 litų turtinei ir 30 000 litų neturtinei žalai atlyginti, 5000 litų advokato paslaugoms apmokėti.
Pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas nuo 2015-01-28 R. M. turtui už 34 000 litų iki civilinio ieškinio atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. M. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 15 d., apie 23.30 val., viešoje vietoje - prie pastato, priklausančio V. A., esančio (duomenys neskelbtini), kuriame buvo švenčiamas gimtadienis, kilusio tarpusavio konflikto su E. Ž. metu, turėdamas leidimą laikyti (nešioti) šaunamąjį ginklą, panaudojo su savimi turėtą B kategorijos revolverį „ASTRA POLICE“ Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą šaudyti .38 Special kalibro revolverių šoviniais, iššaudamas ne mažiau kaip du kartus, tuo tyčia šaunamojo ginklo užtaisu - kulka padarė nukentėjusiajam E. Ž. krūtinės ląstos šautinę žaizdą, krūtinkaulio lūžimą, tarpuplaučio minkštųjų audinių pažeidimą ir kraujo susikaupimą tarpuplaučio minkštuosiuose audiniuose, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam E. Ž. sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą, pavojingą nukentėjusiojo gyvybei.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde R. M. prašo panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015-01-28 nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, kad Vilkaviškio rajono apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 28 straipsnį), padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 276 straipsnio 4 dalies, 301 straipsnio, 305 straipsnio pažeidimų ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nes nepagrįstai pripažino, kad jis veikė nesant būtinosios ginties sąlygoms. Skundžiamas nuosprendis priimtas palaikant tik kaltinimo poziciją. Teismas nekreipė dėmesio į prieštaringus nukentėjusiojo parodymus; liudytoja I. K. nurodė, kad jai E. Ž. paaiškino, kad kelyje iš pravažiuojančios mašinos jį kažkas apšaudė. Taip pat nurodė ir liudytoja I. G.. Tačiau vėliau jie parodymus pakeitė. I. G. ir K. K. parodymus paneigė M. B., apklaustas 2014-07-18 ikiteisminio tyrimo teisėjo. Teismas be pagrindo tiki K. ir I. G. parodymais, nes jie prieštarauja kitiems įrodymams, esantiems byloje. Nukentėjęs E. Ž. patvirtino, kad jis negali pasakyti, kas į jį šovė, nurodė, kad šaudė dviese. Nei tyrėjai, nei teismas neapklausė R. B., kuris patvirtino, kad šaudyta ne iš vieno ginklo. Be to, liudytojas V. A., buvęs įvykio vietoje, patvirtino, kad apeliantas pasakė: „nesiartinkit, nes šausiu“, V. A. išgirdo šūvių garsą, jie buvo į orą. Jis teisme patvirtino faktą, kad šaudė iš tuščių šovinių ir šaudė į orą. Tačiau teismas šių aplinkybių visiškai netyrė. Byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų faktą, kad iš jo šaunamojo ginklo paleistas šūvis būtų sunkiai sužalojęs nukentėjusįjį.
Žemesnės instancijos teismas
Liudytoja R. M. patvirtino faktą, kad konfliktą sukėlė E. Ž., kuris mėtė į apeliantą akmenis. Ji matė, kad su E. Ž. buvo atvykę ir kiti asmenys, kurie turėjo beisbolo lazdas, buvo agresyviai nusiteikę, jis bėgo, jie jį vijosi. E. Ž. su savo gauja rėkė, kad užmuš, išžudys. Vėliau jie su automobiliu vos jo nepartrenkė. Policijai apie šį įvykį buvo pranešta. Analogiškas aplinkybes nurodė A. A., E. A.. E. R. taip pat patvirtino, kad E. Ž. pradėjo konfliktą. Prieš šį jokio smurto apeliantas nenaudojo, o teismo išvados prieštarauja kitiems įrodymams. Konfliktiškai buvo nusiteikęs būtent E. Ž. su savo draugais. Apeliantas pažymi, kad žinodamas apie nukentėjusiojo būdą bei fizinę formą, iš tiesų galėjo suvokti, jog šio keliamas pavojus yra realus. Į jį buvo mėtomi akmenys, vos nebuvo suvažinėtas automobilio. Tokios aplinkybės atitinka būtinosios ginties esmę. Teismas atsisakė iškviesti ir apklausti asmenis, kurie buvo įvykio metu ir jį stebėjo, tai: M. Ž., K. D., N. A., T. A., E. A., A. Č., E. D..
Specialisto išvadoje Nr. 11-563(13) konstatuota, kad nustatyti, ar nukentėjusiajam E. Ž. šautinis sužalojimas buvo padarytas kulka, iššauta iš tirti pateikto revolverio, negalima, kitų įrodymų patvirtinančių faktą, kad jo iššauta kulka sužalojo nukentėjusįjį, nėra. Ekspertai taip pat davė išvadą, kad nustatyti, ar E. Ž. šautinis sužalojimas buvo padarytas kulkai atšokus rikošetu nuo pašalinių objektų, pakeitus lėkimo kryptį, negalima. Teismo posėdžio metu jis prašė, kad būtų iškviesti ir apklausti ekspertai, teikę šią išvadą, tačiau jo prašymas buvo atmestas. Todėl darytina išvada, kad jo atžvilgiu teismas buvo šališkas, nes visiškai netyrė jį teisinančių įrodymų. Teismas, neturėdamas specialių žinių, sukritikavo ekspertų išvadą, nepateikęs tam objektyvių įrodymų, o tik savo pamąstymus.
Teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad jis pažeidė Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo reikalavimus, nes apie ginklo panaudojimą nepranešė policijos įstaigai, priešingai, tai patvirtina ne tik liudytojai, bet ir įrašas iš policijos komisariato, kurie patvirtina faktą, kad apie įvykį policijai buvo pranešta, tik nesuprantama dėl kokių priežasčių policija į įvykio vietą pagal iškvietimą laiku neatvyko. Jis neslėpė šovinių tūtelių, tokio fakto nepatvirtina jokie bylos įrodymai, tai tėra teismo spėjimas. Teismas neįvertino fakto, kad jis pats buvo labai išsigandęs E. Ž. ir jo draugų nusikalstamų veiksmų, patyrė šoką, o jo atsisakymas duoti parodymus yra įtvirtintas BPK, todėl šis faktas negali būti naudojamas, kaip patvirtinantis jo kaltę. Teismas nuosprendyje pripažįsta faktą, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis E. Ž. elgesys, todėl toks nuosprendis nėra suprantamas, nes jis prieštarauja pats sau.
Teismas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. l d. įtvirtintą teisę į nešališką teismą ir BPK 44 str. 5 d. reikalavimus.
Nukentėjusiajam iš jo yra priteistas aiškiai per didelis civilinis ieškinys, nes šios veikos atsiradimui įtakos turėjo ir pastarojo elgesys, be to, 30 000 Lt suma yra aiškiai neatitinkanti susiklosčiusios teismų praktikos šios kategorijos bylose.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas taip pat neaptarė dėl kokių priežasčių, skiriant bausmę, jo atžvilgiu negalima taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatų.
Šalies argumentai
Nuteistojo gynėjas advokatas Arūnas Bertulis apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015-01-28 nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, kad teismo nuosprendis yra prieštaringas, nemotyvuotas, nepagrįstas, neteisėtas, prieštarauja BPK ir BK normoms, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai. Pirmosios instancijos teisme atliktas įrodymų įvertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių, reikšmingų veikos kvalifikavimui, išnagrinėjimu. Toks BPK 20 str. 5 d. reikalavimų pažeidimas yra esminis, nes jis sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 329 str. 1 d. 1 p., 3 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Nebuvo įrodyta, jog būtent R. M. sužeidė nukentėjusįjį (nusikaltimo įvykis). Byloje, išskyrus neteisingus paties nukentėjusiojo ir jo bendrininkų parodymus, jokių kitų tiesioginių įrodymų nebuvo surinkta. Be to, ir paties nukentėjusiojo ir jo bendrininkų parodymai neatitinka kitų liudytojų parodymų bei faktinių bylos aplinkybių, jie yra prieštaringi. Pažymima, kad niekas be nukentėjusiojo nematė, kada ir kaip jis buvo sužalotas. Kaip matyti iš liudytojais apklaustų I. G. ir T. P. parodymų, nė vienas iš jų nematė, kad E. Ž. būtų sužalotas iš šaunamojo ginklo įvykio vietoje. Visi šie liudytojai apie savo bendrininko sužalojimą sužinojo tik iš paties E. Ž. pasakojimo, kad jį sužeidė. Nė vienas iš jų nematė, kad E. Ž. būtų sužeistas, jam iš žaizdos bėgtų kraujas, jis būtų pargriuvęs nuo kulkos smūgio ir t. t. Nors, pavyzdžiui, T. P. sužeidimo metu stovėjo šalia E. Ž.. Pažymima ir tai, kad visi liudytojai tvirtina, jog E. Ž. buvo be viršutinių drabužių, tad krūtinkaulyje padarytos kiauryminės žaizdos, iš kurios pasak kito bendrininko K. K., bėgo kraujas, nebuvo įmanoma nepastebėti. Tuo labiau, kad pasak K. K. ir paties E. Ž., I. G., T. P. buvo tik su E. Ž., kol neatvažiavo į įvykio vietą K. K.. Pasak E. Ž., K. K. atvažiavo po to, kai jį sužeidė ir I. G. paskambino K. K. bei paprašė jį atvykti. Taigi, šių liudytojų paaiškinimai patvirtina faktą, jog jie akių lygyje esančios atviros kraujuojančios žaizdos nematė, nors buvo ilgą laiką su nukentėjusiuoju iki atvykstant bendrininkui K. K.. Kadangi šie liudytojai nematė, kada, kur ir kaip buvo sužalotas E. Ž., tik girdėjo iš paties E. Ž. apie jo sužalojimo faktą, jų parodymais teismas negalėjo remtis grįsdamas savo išvados, jog E. Ž. buvo sužalotas iš šaunamojo ginklo 2012-09-15, 23.30 val., (duomenys neskelbtini), nepatvirtinęs paties E. Ž. parodymų patikimumo ir nepašalinęs prieštaravimų jo parodymuose.
Atkreipiamas dėmesys, kad M. B. parodymais, apie tai, kad jis neva matė žaizdą ant E. Ž. krūtinės, vadovautis negalima dėl to, jog šio liudytojo parodymai akivaizdžiai prieštarauja kitų liudytojų, nukentėjusiojo bendrininkų parodymams ir neatitinka tiesos. M. B. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad po to, kai jis pamatė kraują ant E. Ž. krūtinės, K. K. padėjo jam nueiti į automobilį, įsodino jį ir nuvežė ligoninę. Tačiau tiek iš liudytojų T. P. parodymų, paties E. Ž. parodymų matyti, kad įvykio vietoje K. K. nebuvo. Jis atvyko iš Vištyčio tik po to, kai E. Ž. jau buvo sužeistas ir jam paskambino I. G.. Taigi, iš įvykio vietos E. Ž. negalėjo būti palydėtas K. K. į automobilį, nes tuo metu K. K. įvykio vietoje nebuvo. Vadinasi, M. B., apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, nenurodė tiesos apie sužalojimo aplinkybes. Todėl jo parodymais teismas negalėjo remtis.
Byloje nepaneigta aplinkybė, kurią nurodė pats E. Ž. medikams (Teismo medicinos eksperto išvados Nr. G 875/12(09)), jog jis buvo sužeistas iš priešpriešais važiavusio automobilio, taigi ne teismo nuosprendyje nurodytoje įvykio vietoje. Be to, pasak E. Ž. (2014-02-23 teisiamojo posėdžio protokolas), pašautas į saulės rezginį jis susmuko. Tačiau nė vienas liudytojas, nei nukentėjusiojo bendrininkai, nei užpultieji šventės dalyviai, neparodė, kad kas nors būtų susmukęs ar pargriuvęs iš nukentėjusiojo ar jo bendrininkų pusės. Kad E. Ž. būtų pargriuvęs, nematė net šalia jo stovėję T. P. ir M. B.. Byloje nebuvo nustatytas faktas, kad vietoje, kur buvo suklupęs iš karto po šūvio sužeistas E. Ž., būtų buvusios kraujo dėmės. Nebuvo tirtas ir K. K. priklausantis automobilis, kuriuo E. Ž. buvo vežamas į ligoninę, ar jame neliko kraujo pėdsakų.
Iš teismo nuosprendžio neaišku ir tai, kuriuo metu galimai R. M. paleistas šūvis sužalojo E. Ž., ar kai ginkluotų vaikinų grupė grėsmingai ėjo link šventės dalyvių, stovėjusių ant salės laiptų, ar kai ginkluotų vaikinų grupė neva traukėsi atgal, ar kai R. M. nusivijo neva jau pasitraukiusius užpuolikus. Teismas nurodo, jog nustatydamas įvykio aplinkybes remiasi liudytojo ir nukentėjusiojo parodymais, tačiau nenurodė, kurių konkrečiai, nes visų parodymai yra skirtingi. E. Ž. nurodė, kad jis buvo pašautas kai neva grįžinėjo „eidamas atbulomis“ nuo prie neveikiančios (duomenys neskelbtini) kaimo parduotuvės stovėjusių šiukšlių konteinerių, kur neva jis buvo palikęs suplėšytus marškinėlius ir vieną šlepetę, pro V. A. priklausantį pastatą, ant kurio laiptų stovėjo šventės dalyviai ir nuo kurių jis buvo akinamas prožektoriumi bei nematė, kas į jį šaudė. I. G. 2012-09-16 apklausos metu (t. 1, b. 1. 32) parodė, kad „T. su M. važiuojant į priėmimo skyrių pasakė, kad einant jiems link salės kur vyko R. gimtadienis kažkas ėmė šaudyti iš tamsos“. T. P. nurodė, kad ėjo kartu su E. Ž. aidint šūviams, tačiau nuėjo tik iki paminklo, kai E. Ž. pasakė, kad jis yra pašautas. Teismas nurodė, kad po to, kai nukentėjusysis su kitais asmenims pasitraukė, R. M. nuėjo užsirašyti jų automobilio numerio ir tuomet E. Ž. su bendrininkais puolė kaltinamąjį mėtydami į jį akmenis. Tuo metu vėl pasigirdo šūvis. Teismo nuomone, būtent tuomet ir buvo sužalotas E. Ž.. Tačiau tai prieštarauja kitų, aukščiau paminėtų liudytojų parodymams, jog E. Ž. galėjo būti sužalotas iš karto po atvykimo einant link salės.
Byloje nebuvo nustatytas nė vienas liudytojas, kuris būtų matęs, jog kaltinamasis būtų laikęs ginklą ištiesęs į priekį, bet ne aukštyn, t. y. nukentėjusiojo pusėn. Visi liudytojai (E. A., V. A., R. M.), kurie matė kaltinamąjį su ginklu, nurodė, jog jis visuomet garsinių šūvių metu laikė ranką iškėlęs sau virš galvos, t. y. leido garsinius signalus į viršų. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Teismo medicinos eksperto išvados Nr. p G 875/12(09) 8 punkte buvo pateikta kategoriška išvada, kad E. Ž. konstatuotą kūno sužalojimą galėjo pasidaryti kad ir pats. O ginklą tyręs specialistas taip pat pateikė kategorišką išvadą, jog negalima nustatyti, kad kulka, kuri buvo išimta iš E. Ž., buvo iššauta iš kaltinamoj ginklo ir, priešingai nei nurodė bylą nagrinėjęs teismas, pateikė tik tikėtiną išvadą, jog iš nukentėjusiojo išimta kulka yra 38 Special kalibro revolverio iššauta kulka.
Teismas nuosprendyje nurodė, kad įvykio metu nebuvo būtinosios ginties sąlygų, nes neva E. A. ruošėsi atremti galimą užpuolimą, atsinešdamas medžioklinį prožektorių. Toks teismo teiginys prieštarauja ne tik BK 28 str. nuostatoms, bet ir paties teismo aiškinimams, kada yra būtinoji gintis. Pasirengimas gintis nepašalina asmens teisės gintis nuo realaus, akivaizdaus ir pavojingo kėsinimosi. Negalėdamas pasiruošti užpuolimui, užpultasis asmuo niekada negalės apsiginti, nes visuomet bus užkluptas nepasiruošęs. Kita vertus, medžioklinio prožektoriaus nepakako, kad būtų sustabdyta visiems žinomų kaip nusikalsti linkusių ir agresyviai nusiteikusių ginkluotų lazdomis, tvirtai fiziškai sudėtų grupės jaunuolių. Tik į orą iššauti garsiniai signalai sustabdė jų ketinimus lazdomis išsiaiškinti už ką tariamai buvo sumuštas jų draugas E. Ž.. Šiuo atveju, jei vis dėl to būtų buvę nustatyta, kad antpuolio metu E. Ž. būtų buvęs iš tikrųjų sužalotas atsitiktinės kulkos, kuri neabejotinai galėjo būti paleista iš kaltinamojo ginklo, R. M. veiksmai būtų visiškai atitikę būtinosios ginties sąlygas, numatytas BK 28 str. 1, 2 d. Kadangi byloje tebuvo įrodyta, jog R. M. tik leido iš revolverio garsinius signalus, todėl šaudymas į orą nėra ir negali būti vertinamas kaip būtinosios ginties ribų peržengimas. Tad teismas nepagrįstai kaltinamojo veiksmus kvalifikavo kaip būtinosios ginties ribų peržengimą.
Teismas nuosprendyje nurodė, kad vadovavosi liudytojos, o iš esmės tyrėjos, atlikusios tyrimą, surinkta informacija iš kaltinamojo R. M. apie jo veiksmus tą vakarą. Šių įrodymų neteisėtą gavimo faktą liudija tai, kad tyrėja žodžiu apklausdama R. M., žinodama BPK reikalavimus, nesupažindino R. M. apie tai, kad jis turėjo teisę atsisakyti teikti bet kokius paaiškinus prieš save, taip pat kad nuo pirmos apklausos momento jis turėjo teisę turėti gynėją. Buvo pasinaudota kaltinamojo teisiniu neišprusimu ir neteisėtu būdu, pažeidžiant jo, tuo metu kaip įtariamojo, teises, išgauta informacija ir teismas šią informaciją panaudojo prieš jį patį. Todėl šios tariamos liudytojos, kuri nebuvo įvykio metu, surinkta informacija negalėjo būti panaudota grindžiant apkaltinamąjį nuosprendį.
Be to, teismas visiškai neteisėtai įrodinėjimo naštą perkėlė ant kaltinamojo. Nuosprendyje buvo nurodyta, kad neva kaltinamojo veiksmai, kuriais jis paslėpė tūteles, nepateikė jų policijai (nors, kaip nustatė pats teismas, tūteles iš ginklo išėmė ir jas pametė kaltinamojo sutuoktinė), taip pat atsisakydamas duoti parodymus ir bendradarbiauti su pareigūnais patvirtina, jog jis nesiekia, kad būtų nustatyta objektyvi tiesa. Visa tai teismo buvo įvertinta kaip vienas iš kaltinamojo kaltumo įrodymų, nes jis neva nepaneigė jam pareikštų kaltinimų. Tokia teismo išvada yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 birželio 20 d. nutarime Nr. 40 nurodyto draudimo įrodinėjimo naštą perkelti kaltinamajam ir draudimo nuosprendyje nurodyti užuominas apie tai, kad kaltinamasis neįrodė savo nekaltumo pažeidimas (nutarimo 3.1.6. punktas).
Teismas visiškai nepagrįstai patenkino E. Ž. ieškinį ir priteisė iš kaltinamojo 30 000 Lt neturtinei ir 60,04 Lt turtinei žalai atlyginti. Byloje nebuvo įrodytas priežastinis ryšys tarp kaltinamojo veiksmų ir E. Ž. kilusios žalos. CK 6.253 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos. Nagrinėjamu atveju dėl atsiradusios žalos kaltas yra pats nukentėjusysis, t. y. būtent jis subūręs lazdomis ginkluotų agresyviai nusiteikusių jaunuolių gaują grįžo į įvykio vietą ir ketino smurtu išaiškinti ankstesnio jo išvijimo iš šventės priežastis (M. B. parodymai). Taigi, jei E. Ž. nebūtų atvykęs neteisėtomis ir agresyviomis priemonėmis aiškintis santykių, jis nebūtų patyręs žalos, tuo atveju, jei jis būtų buvęs sužalotas iš kaltinamojo turėjo ginklo. Dėl tų pačių priežasčių teismas neturėjo ir negalėjo tenkinti Valstybinės ligonių kasos ieškinio. Visos abejonės, kurių pašalinti neįmanoma, turi būti vertintinos nuteistojo naudai.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjai advokatai prašė apeliacinius skundus tenkinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, prokuroras prašė skundus atmesti, tačiau pažymėjo, jog nuosprendis gali būti keičiamas teismui svarstant taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. M. ir jo gynėjo advokato Arūno Bertulio apeliaciniai skundai tenkinami.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo ir jo gynėjo skunduose išdėstyta pozicija, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas, jog nuteistasis R. M. kilus tarpusavio konfliktui tarp jo ir E. Ž. metu, turėdamas leidimą laikyti (nešioti) šaunamąjį ginklą, panaudojo su savimi turėtą B kategorijos revolverį „ASTRA POLICE“ Nr. 18319-97 A, skirtą šaudyti .38 Special kalibro revolverių šoviniais, iššaudamas ne mažiau kaip du kartus, tuo tyčia šaunamojo ginklo užtaisu - kulka padarė nukentėjusiajam E. Ž. krūtinės ląstos šautinę žaizdą, krūtinkaulio lūžimą, tarpuplaučio minkštųjų audinių pažeidimą ir kraujo susikaupimą tarpuplaučio minkštuosiuose audiniuose, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam E. Ž. sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą, pavojingą nukentėjusiojo gyvybei. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir surašydamas nuosprendį nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų reikalavimų, nes dalis išvadų yra prieštaringos ir pagrįstos tik prielaidomis, be to visiškai nepateikta motyvų, kuriais atmesti kaltinimui prieštaraujantys įrodymai. Iš esmės visi įrodymai skundžiamame nuosprendyje vertinami atsietai vieni nuo kitų, didžioji jų dalis nuosprendyje tik paminėti, tačiau jie visiškai neišanalizuoti ir neįvertinti. Išvada, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog E. Ž. kėsinosi į kaltinamojo asmenį ar jo nuosavybę ir, kad kaltinamojo sveikatai ar gyvybei iš nukentėjusiojo pusės grėsė koks nors realus ir akivaizdus pavojus, yra nepagrįsta ir neatitinka byloje surinktų įrodymų. Pripažindamas R. M. kaltu padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas, užimdamas išankstinę skeptišką poziciją R. M. parodymų atžvilgiu, selektyviai nagrinėjo ir išimtinai rėmėsi specialistų išvadomis, R. M. veiksmais konkrečioje situacijoje, konfliktą inicijavusio nukentėjusiojo E. Ž. parodymais, tačiau visiškai nepasisakė dėl surinktų įrodymų kontekste, nepašalino prieštaravimų liudytojų parodymuose, neapklausė kitų, buvusių įvykio vietoje asmenų. Nors skundžiamą nuosprendį priėmęs apylinkės teismas remdamasis susiformavusia teismų praktika mėgino analizuoti ar buvo susidariusi būtinosios ginties situacija, tačiau išdėstęs tik teorinio pobūdžio samprotavimus, jų nesusiejo su konkrečia nagrinėjama situacija ir dėl to priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nuosprendį.
Sprendžiant ar asmens veiksmai gali būti laikomi padaryti esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas.
Įvertinusi byloje surinktus įrodymus ir atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. M. gynėsi nuo pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi į savo sveikatą ar gyvybę, ir nors jo veika formaliai ir atitinka BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, tačiau esant visoms būtinosios ginties sąlygoms, nuo baudžiamosios atsakomybės jis turi būti atleistas.
Apeliaciniuose skunduose yra iš esmės ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas bei baudžiamojo įstatymo, reglamentuojančio veikimą būtinosios ginties sąlygomis, netinkamas pritaikymas. Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamu nuosprendžiu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tyrė byloje surinktus duomenis: apklausė nukentėjusįjį, kaltinamąjį, liudytojus, ištyrė rašytinius bylos įrodymus, stengėsi pašalinti esamus prieštaravimus tarp liudytojų parodymų, nurodė, kuriuos parodymus vertina kritiškai ir kuriuos patikimais, leidžiančiais grįsti savo išvadas, tačiau atskiri liudytojų parodymai nebuvo susieti į visumą, kas neleido tinkamai įvertinti susidariusios situacijos.
Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad 2012-09-15, (duomenys neskelbtini), prie P. parduotuvės, šalia esančiame pastate, nuosavybės teise priklausančiame V. A., buvo švenčiamas nuteistojo R. M. nepilnametės dukters R. M. šešioliktasis gimtadienis. Į šią šventę nekviesti atvyko E. Ž., I. G., J. K., T. P. ir M. B.. Tai, jog šių asmenų niekas nelaukė ir nekvietė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patvirtino ir R. M., ir patys neprašytai atvykę svečiai. E. Ž. R. M. net nepažinojo, vienintelė bent šiek tiek pažįstama R. M. buvo I. G.. Atkreiptinas dėmesys, jog minėtiems penkiems asmenims atvykus į šventės vietą, tik I. G. žodžiu pasveikino ir apkabino R. M., kiti iš karto nuėjo į salę, jausdamiesi teisėtais šventės dalyviais. Netrukus po nekviestų asmenų pasirodymo įvyko konfliktas, kurio kilimo priežastys aiškinamos skirtingai. Nukentėjusysis E. Ž. aiškina, kad salės viduje su E. B. draugiškai lenkė rankomis, tuomet atsistojo ir nusprendė važiuoti namo, tačiau buvo sulaikytas R. M. sūnaus A. M., kuris išvedė jį į lauką ir sumušė. Lauke jam smūgius sudavė ir R. M. bei keli jaunuoliai, kurių negalėtų atpažinti (t. 1, b. l. 23-26). Šie parodymai prieštarauja šventės dalyvių parodymams. Nors E. B. dėl savo girtumo neprisiminė įvykio aplinkybių, t. y. kad lenkė rankas, konfliktavo su E. Ž. (t. 1, b. l. 84), tačiau kiti šventės dalyviai pasakojo, jog triukšmą ir konfliktus kėlė būtent E. Ž., todėl buvo išprašytas iš gimtadienio šventės. Liudytojas A. A. teisme teigė, jog E. Ž. su E. B. laužė rankas, tuomet E. Ž. užsirūkė patalpos viduje ir buvo paprašytas išeiti. Kadangi E. Ž. jį nustūmė, todėl į pagalbą atėjo R. M., kuris išsivedė E. Ž. į lauką, o pastarąjį į mašiną įsodino jo brolis E. A.. Tai, jog E. Ž. buvo palydėtas iki automobilio ir įsodintas į jį paprašius daugiau nebegrįžti, patvirtino ir E. A.. Jis matė kaip R. M. išlydėjo E. Ž. iš salės. Apie konfliktą salės viduje paliudijo ir E. R., konfliktavo E. Ž. su E. B., tuomet E. Ž. buvo išprašytas iš šventės. R. M. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog įsiterpė į jau kilusį konfliktą, jį į salę dėl kilusio sąmyšio pakvietė žmona. E. Ž. mosikavo, kažką mušė, todėl jis liepė šiam baigti muštis ir išvedė jį į lauką. Priešingus parodymus davė su E. Ž. atvykusi kompanija. Liudytojas T. P. konflikto salės viduje nematė, tik lauke matė, jo aukštas vaikinas koja spyrė gulinčiam E. Ž., tuomet tas vaikinas buvo atitrauktas ir jie išvažiavo. Liudytoja I. G. teigė mačiusi, kaip E. Ž. buvo mušamas ne vieno ir ne dviejų vaikinų lauke prie konteinerių. Liudytojas M. B. ikiteisminio tyrimo teisėjui aiškino, jog matė du asmenis, kurie kojomis spardė E. Ž. (t. 4, b. l. 116-118). Tuomet jis su T. P. atskyrė vaikinus nuo E. Ž. ir įsodinę pastarąjį į automobilį išvažiavo. Šiuos T. P., I. G., M. B., E. Ž. parodymus aukštesnės instancijos teismas vertina kritiškai. Nė vienas iš minėtų asmenų negalėjo tiksliai įvardyti, kiek asmenų neva smurtavo E. Ž. atžvilgiu, o ir paties nukentėjusiojo versija, kad buvo sumuštas jam pačiam savanoriškai ketinant išeiti iš šventės, mažai tikėtina. Teisėjų kolegija laiko nustatyta, jog atvykęs nekviestas E. Ž. sukėlė konfliktą, drumstė gimtadienio dalyviams šventinę nuotaiką, todėl buvo išprašytas iš salės.
Toliau įvykiai rikiavosi tokia tvarka: E. Ž. nusprendė grįžti į įvykio vietą ir aiškintis santykius. Versijos, kodėl buvo nuspręsta sugrįžti, tyrimo eigoje vėlgi išsiskyrė, t. y. nesutarta, ar buvo norėta išsiaiškinti santykius dėl anksčiau kilusio konflikto ir išprašymo iš gimtadienio šventės, ar buvo siekta tiesiog pasiimti marškinėlius ir šlepetę, likusius prie pastato konteinerio, kur prieš E. Ž. neva buvo naudojamas fizinis smurtas. Pastarąją versiją apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą. Tam, kad pasiimti neva paliktus daiktus, nebuvo būtina į pagalbą kviestis draugus, šiems nurodant atvykti prie E. gatvėje, P. kaime esančio pastato. Neva palikti rūbai buvo tik menkavertė dingstis, siekiant sugrįžti ir nubausti, paauklėti asmenis, kurie išdrįso pareikalauti, jog nekviesti svečiai apleistų jiems nepriklausančias patalpas. Antrą kartą į įvykio vietą grįžo ne tik E. Ž., T. P. bei M. B., bet ir E. Ž. pasikviestas K. K. su savo kompanija. Tai, jog K. K. atskiru automobiliu su dar keliais jaunuoliais atvyko į įvykio vietą iki E. Ž. pašovimo, patvirtino M. B., A. A., E. A., kurie K. K. atpažino ir tiesiogiai matė su E. Ž. kompanija iki šūvių paleidimo. Tai, jog antrąjį kartą sugrįžo žymiai daugiau jaunuolių patvirtino ir kiti šventės dalyviai: R. M., R. M., E. R., V. A.. Be to, nustatyta, jog sugrįžę jaunuoliai buvo apsiginklavę į beisbolo lazdas panašiais pagaliais. Liudytoja R. M. parodė, kad matė, kaip E. Ž. mėtė akmenis į jos tėtį R. M.. E. Ž. ir su juo buvę keli vaikinai, kurių nepažinojo, mosavo lazdomis, vijosi jos tėtį ir mėtė akmenis. E. Ž. su savo gauja rėkė, kad užmuš, išžudys, kad pažįsta vaikus ir atsivežęs automatą visus iššaudys. Ji pati klykė, rėkė, kad jie išvažiuotų. Liudytojas A. A. parodė, kad E. Ž. sugrįžo į šventę, artinosi prie durų su į pagalį panašiu daiktu rankose, buvo be marškinėlių. Antrą kartą atvykus E. Ž., su juo buvo 7-8 asmenys, iš kurių pažinojo T. P., K. K., A. Č.. Jie turėjo į lazdas panašius daiktus. Brolis E. A. jam pasakojo, kad E. Ž. buvo agresyvus, artinosi mosikuodamas lazda. E. A. patvirtino, kad E. Ž. sugrįžo lydimas draugų. Kompanija rankose turėjo lazdas. Iš viso buvo aštuoni asmenys, iš kurių pažinojo E. Ž., T. P., K. K., M. B., kitų nepažino. E. Ž. iš sodybos išvyko apsirengęs, o sugrįžo nuogas iki pusės, reikalavo savo daiktų. Kai šiam buvo pasakyta, kad jo daiktų nėra, E. Ž. agresyviai ėmė artėti link laiptų, rėkauti, įžeidinėti juos. Kompanija su savimi turėjo lazdas ir trankė jas į delnus. R. M. pasakė kažką įspėjančio, kad nesiartintų, ir pasigirdo šūvis. Po trečio šūvio kompanija pradėjo trauktis. R. M. nuėjo pasižiūrėti automobilių numerių, tuomet pasigirdo akmenų kruša, pagalių dundėjimas, R. M. parbėgo ir stabtelėjęs dar kartą iššovė. Automobiliui pravažiuojant pro R. M., buvo bandyta jį suvažinėti. Kad E. Ž. muštųsi su R. M. nematė, to nebuvo. E. R. parodė, kad E. Ž. buvo išprašytas, tačiau ir vėl atvyko su draugais, kurių buvo ne mažiau šeši, jie artinosi su beisbolo lazdomis. R. M. rėkė „stokit, šausiu“, buvo trys šūviai. Jaunuoliai pradėjo mėtyti akmenis, jis ir R. M. pradėjo bėgti link laiptų, tada R. M. dar kartą iššovė. R. M. matė tik šaunant į viršų. V. A. parodė, kad E. Ž. antrą kartą atvyko ne vienas, kartu buvo 5-6 jaunuoliai, E. Ž. keikėsi, kompanija turėjo lazdas apie 50-80 cm ilgio. Jis girdėjo kaip R. M. perspėjo „nesiartinkit, nes šausiu“. Tai buvo pasakyta prieš paduodant jam telefoną, kad būtų iškviesta policija.
Šių parodymų analizė leidžia daryti išvadą, kad E. Ž. į įvykio vietą grįžo su dar mažiausiai penkių jaunuolių kompanija. Visi šie asmenys buvo agresyviai nusiteikę, turėjo pagalius, lazdas, išlipę iš automobilių ir demonstratyviai eidami link pastato durų, prie kurių būriavosi šventės dalyviai, kėlė triukšmą, keikėsi, grasino susidoroti. E. Ž. ėjo pirmasis ir rodė pavyzdį kartu atvykusiems bendrininkams. Atkreiptinas dėmesys, jog buvo tamsus paros metas, šventėje dalyvavo nemažai nepilnamečių asmenų, kurie neabejotinai išsigando, supanikavo, puolė slėptis į salės vidų, užsirakino duris. Todėl buvo pagrindas ginti savo ir kartu šventusių asmenų sveikatą, gyvybę, turtą.
BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Tam, kad asmens veiksmai būtų pripažinti padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos.
Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-277/2009, 2K-205/2010, 2K-279/2010). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011).
Vertinant, ar buvo peržengtos būtinosios ginties ribos, būtina išsiaiškinti, ar konkretaus įvykio metu (pripažinus būtinosios ginties situaciją) užpulto asmens panaudota gynyba aiškiai neatitiko, buvo neadekvati kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui. Nors įstatymas neriboja gynybos priemonių, taip pat būtinosios ginties ribų peržengimo nesaisto su besikėsinančiajam padarytu žalos dydžiu, tačiau būtinoji gintis nėra teisėta, jei kėsinimuisi atremti kaltininkas atlieka veiksmus, kurie akivaizdžiai tiek objektyviu požiūriu (išoriškai), tiek subjektyviu požiūriu (kai pačiam kaltininkui yra aišku) neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-350-222/2015).
Įstatymas numato tris sąlygas, kurioms esant padaryta veika vertinama kaip būtinosios ginties ribų peržengimas: 1) gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo; 2) užpuolikas nužudytas arba jam sunkiai sutrikdyta sveikata; 3) tai padaryta tiesiogine tyčia. Be to, BK 28 straipsnio 3 dalyje numatytos dvi išimtys, kai, net ir nustačius aiškų gynybos neatitikimą kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui, nepripažįstama, jog peržengtos būtinosios ginties ribos: a) kai tai padaryta dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis; b) kai buvo ginamasi nuo įsibrovimo į būstą. Teismų praktikoje išvada apie būtinosios ginties ribų peržengimą paprastai daroma nustačius, kad tiesiogine tyčia besikėsinančiajam padaryta aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo kėsinamasi, kai panaudotos gynybos priemonės konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Pažymėtina, kad teismai, spręsdami šį klausimą, turi įvertinti kėsinimosi pobūdį, pavojingumą ir besikėsinančiajam padarytos žalos dydį. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-423/2011, 2K-31-788/2015 ir kt.).
Taigi, pirmosios instancijos teismas turėjo aiškintis, ar R. M. pasirinkta gynybos priemonė - šaudymas revolveriu, buvo proporcinga, ar buvo būtina iš karto imtis būtent šios priemonės, ar nebuvo galima ginti savęs ir gimtadienio šventėje dalyvavusių asmenų nuo tiesiogiai gresiančio užpuolimo kitais būdais, pvz., bandyti pargriauti puolantįjį, suduoti jam smūgį, laikyti jį rankomis ar kitaip trukdyti jam smurtauti ir pan. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamasis įvykių eigą, padarė išvadą, kad R. M., iššovęs šūvį, dėl ko nukentėjusysis su draugais atsitraukė, ėjo užsirašyti automobilių valstybinių numerių, o tai rodo, jog R. M. nebuvo išsigandęs ar pasimetęs, jo veiksmai buvo apgalvoti, atitiko įvykių eigą. Be to, net jei E. Ž. su draugais ir turėjo lazdas, tai jos nebuvo panaudotos, jomis nebuvo atlikti jokie aktyvūs užpuolimo veiksmai. R. M. iššovus perspėjimo šūvius, E. Ž. su draugais pasitraukė prie automobilių, taigi, kėsinimosi pavojingumas, akivaizdumas ir realumas pasibaigė. Su šiomis išvadomis aukštesnės instancijos teismas nesutinka.
Apeliacinės instancijos teisme, tenkinus nuteistojo advokatės prašymą, siekiant išsamiai atskleisti nukentėjusiojo sveikatos sužalojimo aplinkybes, buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas ir apie 2012-09-15 įvykio aplinkybes apklausti liudytojais pirmosios instancijos teisme neapklausti asmenys - A. Č., M. Ž., K. D., N. A., E. A., T. A., E. D..
Liudytojas A. Č. neigė ką nors žinantis apie 2012-09-15 konfliktą kaimo turizmo sodyboje, nukentėjusiojo E. Ž. teigė nepažįstantis.
Liudytojas M. Ž. parodė, kad A. Č. 2012-09-15 buvo atvykęs į sodybą (duomenys neskelbtini), kur buvo švenčiamas gimtadienis. Iki A. Č. atvykimo konfliktų nebuvo. Asmenys atvyko dviem mašinomis, jų buvo apie 8-10, kitų nepažino, tik A. Č.. Išlipę iš mašinos, vaikinai paleido du šūvius, todėl jis bėgo slėptis į žoles pievoje. Begulint pievoje, girdėjo dar du šūvius. Nematė nei ginklo, nei kas ir į ką šovė. Vaikinai buvo išlipę iš mašinų su lazdomis, kažkuris iš jų trenkė jo draugui E. A. su lazda per nugarą. Kai atvažiavo mašinos, buvo jis, N. A., T. A., E. A., kur tuo metu buvo R. M., pasakyti negalėjo.
Liudytoja K. D. parodė, kad švenčiant draugės R. M. gimtadienį, vakaro metu, dviem automobiliais atvažiavo jai nepažįstami vaikinai, pradėjo šaudyti. Buvo du šūviai, kurie panašu, jog sklido nuo vaikinų pusės. Iš mašinos išlipę vaikinai kėlė triukšmą, kiek jų buvo nežino. Ar atvažiavę asmenys rankose turėjo kokių nors daiktų, įrankių, nematė. Ėjo į pastato vidų, kur sutiko R. M., šiam pasakė, kad lauke kažkas vyksta.
Liudytojas N. A. parodė, kad gimtadienio šventės metu su savo dviem broliais ir draugu M. Ž. buvo išėjęs į lauką, prie sankryžos, parūkyti, nusišlapinti. Tuomet privažiavo du automobiliai, iš jų iššoko 7-8 asmenys, paleido du šūvius, todėl jie visi bėgo į laukus slėptis. Kiek ginklų turėjo, nematė. Atvykę vaikinai turėjo į beisbolo lazdas panašius daiktus, bent jau keli iš jų turėjo. Brolis Eimantas buvo sužalotas, jam lazda užvožė per nugarą, matėsi mėlynė. Vėliau girdėjo du šūvius, kurie pagal savo garsą skyrėsi nuo pirmųjų.
Liudytojas E. A. parodė, kad 2012-09-15 buvo švenčiamas gimtadienis, tuomet į salės vidų atėjo vienas asmuo ir pradėjo viską versti nuo stalo, pradėjo jį mušti, bet jį apgynė R. M.. Nepažįstamas asmuo buvo išvestas į lauką. Po poros valandų jis su broliais bei M. Ž. išėjo į lauką, link sankryžos. Staiga privažiavo du automobiliai, iš kurių iššoko vaikinai, pasigirdo du šūviai, ėmė bėgti, kai pajuto stiprų smūgį į nugarą. Atsisukęs pamatė beisbolo lazdą. Jis su M. Ž. bėgo į vieną pusę, jo broliai - į kitą pusę, pasislėpė žolėse. Tuomet išgirdo dar kelis šūvius, kurie skyrėsi nuo pirmųjų šūvių. Iš automobiliais atvykusių asmenų atpažino tik A. Č., kiek tiksliai buvo nepažįstamų asmenų nežino.
Liudytojas T. A. parodė, kad su broliais E., N. ir draugu M. Ž. buvo išėjęs iš salės į lauką, kai atlėkė dvi mašinos. Iš jų iššokę vaikinai buvo su lazdomis, paleido kelis šūvius. Jis bėgo su broliu N. į vieną pusę, E. ir M. į kitą pusę. Brolis E. gavo su lazda per nugarą. Vėliau girdėjo dar du ar tris šūvius.
Liudytojas E. D. parodė, kad nepažįsta nei E. Ž., nei R. M.. Pažįsta A. Č., tačiau su šiuo P. kaime nėra lankęsis, apie E. Ž. sužalojimą, šaudymus nieko nežino.
Šių apeliacinės instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymai iš esmės yra paaiškėjusios naujos įvykio aplinkybės. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo atskleistas incidentas, vykęs iki E. Ž. kompanijai antrą kartą pasirodant V. A. priklausančio pastato teritorijoje. Todėl aukštesnės instancijos teismas neanalizuoja E. A. sužalojimo fakto, juolab, kad į policijos pareigūnus pastarasis dėl jo atžvilgiu panaudoto smurto nesikreipė. Tai nepatenka į šios bylos apeliacine tvarka nagrinėjimo ribas, tačiau aukščiau minėtų liudytojų parodymai yra reikšmingi nustatant toliau kilusio incidento aplinkybes, t. y. liudytojai M. Ž., K. D., N. A., T. A. ir E. A. vieningai patvirtino, kad antrą kartą atvykusių nekviestų asmenų buvo daugiau nei pirmąjį kartą. Šie asmenys buvo ginkluoti lazdomis, pagaliais ir buvo agresyviai nusiteikę.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip teisingai apeliaciniame skunde pažymi nuteistojo gynėjas, nė vienas liudytojas nematė, jog R. M. būtų laikęs ginklą ištiesęs į priekį, nusitaikęs būtent į E. Ž.. Priešingai, liudytojai E. A., V. A., R. M. matė R. M. su ginklu rankoje, kuri buvo ištiesta į viršų. E. Ž. nematė, kas į jį šovė, teigė, jog negirdėjo perspėjimo, kad bus šaudoma iš ginklo, be to, pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis teigė, jog buvo šaudyta ne iš vieno ginklo, jo manymu, tikrai šaudė dviese. Apeliacinės instancijos teisme E. Ž. jau buvo įsitikinęs, kad jį sužalojo būtent R. M.. Kadangi bylos duomenimis nėra nustatyta, kad įvykio metu būtų panaudota daugiau ginklų, liudytojų teigimu, šaudė tik R. M., todėl būtent jo paleista kulka ir galėjo sužeisti E. Ž.. Balistinį tyrimą atlikę specialistai pateikė tik tikėtiną išvadą, kad tirti pateikta kulka yra .38 Special kalibro revolverių šovinio iššauta kulka. Be to, specialistai negalėjo vienareikšmiškai įvertinti ir pateiktos kulkos deformacijos pėdsakus. Specialistų vertinimu, jie galėjo susiformuoti ir kaip rikošeto, pakeitusio lėkimo kryptį, pėdsakai nuo pašalinės kliūties, ir kaip pėdsakai, atsiardę dėl susidūrimo su nukentėjusiojo E. Ž. kūno kauliniais audiniais. Vienintelė padaryta kategoriška išvada yra tai, jog šautinis sužalojimas negalėjo būti padarytas šaunant į viršų, kulkai savaime leidžiantis (krentant) pagal atitinkamą trajektoriją (t. 2, b. l. 26-31). Taigi gauta specialistų išvada nėra labai informatyvi, ji nepadeda atskleisti nei šūvio trajektorijos, nei apytikrio atstumo nuo šaulio iki nukentėjusiojo. Kita byloje esanti išvada Nr. pG 78/12 (09) liudija, kad kulkos kryptis galėjo būti įstrižai iš kairės į dešinę ir šiek tiek iš viršaus į apačią, bet kulka, eidama per kaulinį audinį, galėjo keisti kryptį (t. 2, b. l. 11). Ši taipogi tik tikėtina išvada patvirtina, kad į nukentėjusįjį nebuvo šauta nusitaikius tiesiai.
Teisėjų kolegijos vertinimu, incidentas truko labai neilgai, buvo tamsus paros metas, vėlus vakaras, apšvietimas buvo itin menkas, todėl buvo sunku orientuotis aplinkoje. E. Ž., atvykęs su didele nepažįstamų asmenų kompanija, apsiginklavusia pagaliais, keldamas triukšmą, keikdamasis, rėkdamas, jog išsiaiškins santykius, užmuš, kėlė tiesioginį, realų pavojų gimtadienio šventės dalyviams. Bylos duomenimis nustatyta, kad būtent E. Ž. kompanija sparčiai ir agresyviai artėjo link prie pastato durų buvusių asmenų, pastarieji išsigandę bėgo slėptis, kai tuo tarpu R. M., atsinešęs ginklą, paleido į orą perspėjamuosius šūvius. Pažymėtina, jog sustabdyti grupelės jaunų, fiziškai stiprių vaikinų keli šventėje buvę suaugusieji neturėjo jokios galimybės. Leidus kilti masinėms muštynėms, padariniai galėjo būti gerokai skaudesni, o nukentėjusiųjų skaičius gerokai didesnis. Svarbu ir tai, jog pagalbą kvietėsi būtent užpulti šventės dalyviai, t. y. R. M. davė telefoną V. A., kad šis kviestų policiją, ką pastarasis ir padarė. Be to, V. A. pažymėjo, jog aiškiai girdėjo, kaip R. M. perspėjo jaunimą – „nesiartinkit, nes šausiu“, tik tuomet pasigirdo šūviai. Apie įspėjimą prieš šaunant nurodė ir liudytojas E. A., tačiau kompanijai tai nepadarė įspūdžio, jie ir toliau keikėsi, šaipėsi, jog šaudoma iš žaislinio ginklo. Tada R. M. iššovė antrą kartą. Pažymėtina, jog E. A. parodymai yra itin reikšmingi, kadangi jis įvykio metu stovėjo greta R. M., šiam iš kairės pusės. Agresyvi kompanija tuomet šiek tiek atsitraukė, tačiau netrukus vėl pasigirdo užgauliojimai, lazdų mosavimas. Todėl daryti išvadą, kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas, kad pavojingas kėsinimasis jau buvo pasibaigęs, nėra pagrįsta. R. M. nuėjo link automobilių užsirašyti šių numerių, kad galėtų juos nurodyti atvykusiems policijos pareigūnams, tačiau E. Ž. kompanija, užuot išvažiavusi, ir vėl puolė, t. y. pradėjo mėtyti akmenis į R. M.. Šis bėgo nuo įsiutusio jaunimo, jie pastarąjį vijosi vis mėtydami akmenis, todėl R. M. ginantis teko dar kartą iššauti. Galimai šis šūvis ir kliudė E. Ž., R. M. bėgo, staigiai sustojo ir atsisukęs iššovė, taigi, neturėjo laiko nusitaikyti, todėl galėjo pilnai neiškelti rankos į viršų, šauti įstrižai ir pan. Vis dėlto, tai tėra prielaidos, kuriomis negali būti remiamasi grindžiant asmens kaltės klausimą, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad tyrimo metu nebuvo išaiškinta, kuriuo momentu E. Ž. buvo sužalotas, t. y. kuris šūvis buvo lemtingas. Nepaisant to, R. M. turėjo pagrindą gintis iš pradžių nuo tiesiogiai gresiančio pavojaus (didelės kompanijos ginkluotos lazdomis ir agresyviai besiartinančios), o vėliau nuo jau pradėto kėsinimosi (akmenų mėtymo į nuteistąjį). Atkreiptinas dėmesys, jog E. Ž. su draugais pasitraukus iš įvykio vietos, t. y. jiems susėdus į automobilius ir išvažiavus, R. M. šaunamojo ginklo nebenaudojo – į važiuojantį automobilį nešaudė, tuo tarpu E. Ž. kompanija ir toliau stengėsi sukelti realią žalą, t. y. pravažiuojant pro R. M. bandė šį taranuoti automobiliu. Tai patvirtino tiek pats R. M., tiek liudytojai E. A., R. M..
Pažymėtina, jog R. M., atvykus policijos pareigūnams, nesislėpė, nebandė bėgti, tyrėjai I. K. paaiškino įvykio aplinkybes. Nors po patirto sąmyšio buvo šoke, tačiau sugebėjo paaiškinti, kad į dukters gimtadienio šventę atvykę nekviesti asmenys sukėlė konfliktą, atvyko turėdami lazdas, ruošėsi pulti, todėl jis pagąsdindamas iššovė kelis kartus į orą. Ar kas nors buvo sužalota, R. M. nežinojo. Tuo tarpu E. Ž. aiškino kitokias aplinkybes, t. y. kad jį apšaudė kelyje (duomenys neskelbtini) iš pravažiuojančio automobilio. Tiesos nenorėjo atskleisti ir E. Ž. draugė I. G., kuri iškart po incidento tyrėjai aiškino apie šūvį į E. Ž. iš pravažiuojančio automobilio, tik vėliau faktinių aplinkybių priversta patvirtino, kad konfliktas įvyko R. M. gimtadienio šventėje. Šie I. K. parodymai patvirtina, kad E. Ž. su kompanija prie E. gatvėje, P. kaime, esančio pastato vyko turėdami konkretų tikslą užpulti šventės dalyvius. Apie savo planus ir konkrečius veiksmus buvo tikėtasi nuslėpti nuo policijos pareigūnų, tačiau paaiškėjus E. Ž. sužalojimo mastui, parodymai buvo keičiami, tačiau teisėjų kolegija, vertindama išanalizuotų įrodymų visetą, daro išvadą, kad R. M. gynė savo bei kitų šventėje dalyvavusių asmenų sveikatą neperžengdamas būtinosios ginties ribų. Jis gynėsi nuo realaus kėsinimosi, kuris nebuvo pasibaigęs. Gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Byloje esantys nepašalinti prieštaravimai dėl paleistų šūvių skaičiaus, jų trajektorijos, užpuolikų skaičiaus Todėl R. M. yra nuteistas nepagrįstai.
Taigi, iš įrodymų viseto, kuris patvirtino bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, inter alia tas, į kurias pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, matyti, kad tą konfliktinę situaciją, kuri susidarė E. Ž. ir jo draugų grupei agresyviais tikslais užpuolus ir panaudojus fizinį smurtą R. M., pastarojo šeimos narių ir svečių atžvilgiu, teismas nepagrįstai vertino ne kaip teisės į būtinąją gintį įgyvendinimą, bet kaip dėl tarpusavio konflikto metu R. M. tyčia iš šaunamojo ginklo šovė į E. Ž. ir jį sužalojo. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad R. M., veikdamas būtinosios ginties sąlygomis, nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Kadangi teisėjų kolegija konstatuoja R. M. baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę (BK 28 straipsnis), todėl nuosprendyje nėra pasisakoma apie skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydį.
Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu egzistuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso V skyriuje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, šiuo atveju – būtinoji gintis. Nors apeliaciniais skundais prašoma R. M. išteisinti iš kaltinimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, tačiau nesant BPK 303 straipsnio 5 dalyje numatytų pagrindų, skundai tenkinami dalinai ir byla R. M. atžvilgiu nutraukiama.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 28 d. nuosprendį panaikinti ir remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, baudžiamąją bylą, kurioje R. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalyje, nutraukti.