Panevėžio apygardos teismo nutartis

Kaltinamoji A. B. kalta prisipažino visiškai ir parodė, kad ji gyvena kartu su S. L. nesusituokę apie vienerius metus, veda bendrą ūkį. Įvykio dienos vakare su sugyventiniu S. L. išgėrėm 2 ar 3 vieno litro 7,5 stiprumo butelius alaus. Po to ji nuėjo į kambarį pas savo sūnų atsigulti. Po kurio tai laiko atėjo S. L. ir pradėjo priekaištauti, kad ji atsigulė prie sūnaus, o ne su juo. Ji S. L. liepė išeiti, nes norėjo miego, tačiau S. L. paėmė ją už rankos ir pradėjo sukti pirštą, sakydamas, kad ji vis tiek atsikels. Ji atsikėlė ir S. L. liepė jai padaryti valgyti, todėl ji nuėjo į virtuvę, kur pjaustė dešrą. Tuo metu S. L. sėdėjo ant lovos, maždaug už 4 m nuo jos ir tarp jų vyko barnis dėl to, kad ji su S. L. nėjo miegoti. Vykstant žodiniam konfliktui, S. L. su grasinamais pašoko ir puolė prie jos užsimojęs kumščiu. Ji labai išsigando, galvodama, kad S. L. suduos jai į veidą, nes buvęs jos vyras ją mušdavo ir, pati nesupranta kaip, su tuo peiliu, kuriuo pjaustė dešrą, dūrė prie jos prišokusiam S. L. į širdies plotą. Viskas įvyko labai greitai, ji labai išsigando, nežinojo, ką daryti, skambino policijai, greitajai pagalbai, S. L. motinai. Pamačiusi, kad S. L. bėga kraujas, ant krūtinės ledą ir sniegą. Durdama peiliu ji negalvojo kur duria ir ką daro, nes viskas įvyko labai greitai.

Nukentėjusysis S. L. davė parodymus, iš esmės analogiškus kaltinamosios parodymams. Nukentėjusysis patvirtino, jog jis A. B. įvykio vakarą tempė už rankos iš lovos, nors ši priešinosi, suko pirštą ir priekaištavo, kad ši nėjo su juo miegoti. Tada A. B. liepė padaryti valgyti, o kol ši pjaustė dešrą, abu konfliktavo ir šaukė vienas ant kito. Jis bėgo prie A. B. norėdamas trenkti kumščiu į veidą, tuo A. B. atsisuko ir peiliu, kuriuo pjaustė dešrą, dūrė jam į krūtinę. Jam tuo metu neskaudėjo, tik pamatęs kraują jis atsisėdo ant lovos. S. B. iškvietė greitąją pagalbą ir policiją, teikė jam pagalbą, dėdama ant krūtinės ledus. Jis A. B. jokių pretenzijų neturi. Jis pats tempė A. B. miegoti, spaudė jos ranką, o paskui bandė jai trenkti kumščiu. Ir, jei nebūtų bėgęs prie jos, ketindamas suduoti kumščiu, nieko nebūtų įvykę.

Liudytoja L. A. parodė, kad ji pati įvykio nematė ir apie įvykį sužinojo iš A. B., kuri jai pati iš karto po įvykio paskambino ir pasakė, kad jos sūnui S. L. dūrė peiliu į krūtinę. Po įvykio ji kalbėjo su savo sūnumi S. L., kuris pasakojo, kad konfliktas prasidėjo nuo to, kad A. B. nėjo miegoti pas S. L., dėl ko jis A. B. suko pirštą. Ji pati matė, kad A. B. pirštas pamėlęs. Iš A. B., savo sūnaus, bei A. B. sūnaus pasakojimų ji žino, kad A. B. gynėsi. Visi vienodai pasakojo apie šį įvykį. S. L. pats jai sakė, kad norėjo trenkti A. B.. Ji žino, kad jos sūnus S. L. yra ūmaus charakterio, gali supykęs smurtauti, nes anksčiau yra turėjęs moterų ir prieš jas buvo vartojęs smurtą. A. B. su jos sūnumi gyveno apie vienerius metus laiko ir per tą laiką kaltinamąją ji gali charakterizuoti tik teigiamai.

Liudytojas E. R., policijos pareigūnas, parodė, kad 2015 m. lygtai sausio mėnesio viduryje, apie 21 – 22 val. buvo gautas pranešimas, kad (duomenys neskelbtini), moteris peiliu sužalojo savo sugyventinį. Ten nuvykus, įvykio vietoje rado kaltinamąją A. B. ir S. L., kuris gulėjo lovoje su žaizda krūtinėje. Matėsi, kad abu buvo išgėrę. A. B. parodė ant spintelės padėtą peilį, kuriuo dūrė nukentėjusiajam. Aiškinantis įvykio aplinkybes, jis suprato, kad buvo konfliktas, kuris peraugo į fizinius veiksmus. Lygtai A. B. sakė, kad S. L. norėjo jai trenkti, tačiau visų smulkmenų jis nepamena. A. B. prisipažino dūrusi peiliu ir geranoriškai nurodė visas aplinkybes. Tuo metu namuose dar buvo mažametis A. B. sūnus, tačiau su juo jis nekalbėjo. Vaikas buvo paimtas ir atiduotas S. L. motinai.

Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vieta yra gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini) (1 t., 33 – 34 b. l.). Įvykio vietos apžiūros metu rasti ir paimti peilis ir paklodė, kurie buvo apžiūrėti (1 t., 45 – 49 b. l.).

Iš specialisto išvados Nr. 89-8-IS1-36 matyti, kad tyrimui pateiktas peilis yra buitinės paskirties virtuvinis peilis ir prie nešaunamųjų – šaltųjų ginklų nepriskiriamas (1 t., 51 – 53 b. l.).

Iš specialisto išvados Nr. G904/15(01) matyti, kad S. L. padarytas durtinis – pjautinis krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimas su kairės krūtinplėvės, kairiojo plaučio, širdiplėvės, širdies kairiojo skilvelio priekinės sienos sužalojimais, su oro ir kraujo susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje, kraujosruvomis širdiplėvėje, kraujo susikaupimu širdiplėvės ertmėje, nukraujavimu, šoku, paveikus aštriu, duriančių – pjaunančių savybių turinčiu įrankiu, galimai peiliu. Sužalojimai visumoje vertinami sunkiu sveikatos sutrikdymu pagal sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.9 ir 6.6.15 punktus. Sužalojimai nevertinami atskirai, nes galėjo būti padaryti mažiausiai vienu trauminiu poveikiu (1 t., 91 – 92 b. l.).

2015-05-26 iš Bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyrius pateikė garso įrašai dėl 2015-01-14 (duomenys neskelbtini), įvykusio įvykio (1 t., 60 b. l.)

Iš daiktų apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėtas garso įrašas ir padaryta garso įrašų stenograma (1 t., 61 – 63 b. l.).

Iš 2015-01-14 asmens blaivumo testo matyti, kad A. B. nustatytas 2,64 promilių girtumas (1 t., 132 b. l.).

Iš specialisto išvados Nr. G17/15(08) matyti, kad A. B. padaryti kairės plaštakos ir kairio V piršto sumušimas (kraujosruvos). Sužalojimai padaryti bukais kietais daiktais, tiek suduodant, tiek atsitrenkiant, tiek suimant ir sukinėjant, kontakto su kūnu metu. Sužalojimai galėjo būti padaryti mažiausiai dviem trauminiais poveikiais ir vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., 168 b. l.).

Byloje neginčytinai nustatyta, jog A. B. 2015 m. sausio 14 d., apie 20.40 val., (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su sugyventiniu S. L. metu, dūrė vieną kartą peiliu S. L. į krūtinės sritį, sunkiai sutrikdydama savo šeimos nario – asmens su kuriuo bendrai gyvena neįregistravusi santuokos, sveikatą. Tačiau teismas nutaria, kad A. B. sunkiai sutrikdė S. L. sveikatą įgyvendindama teisę į būtinąją gintį ir neperžengdama būtinosios ginties ribų.

Žmogus turi teisę į būtinąją gintį nepriklausomai nuo to, ar jis galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios organus. Būtinoji gintis yra prigimtinė žmogaus teisė gintis nuo kėsinimosi. Būtinoji gintis visada susijusi su žalos padarymu užpuolikui. Jei užpuolikui nepadaroma žala, kuri numatyta baudžiamosiose įstatymuose, tai veiksmai laikomi socialiai vertingais, tačiau nesudaro būtinosios ginties situacijos.

Būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-277/2009, 2K-205/2010, 2K-279/2010, 2K-7-326/2013).

Byloje buvo nustatyta, jog betarpiškai prieš įvykį tar A. B. ir jos sugyventinio S. L. įvyko konfliktas dėl to, kad A. B. nėjo gultis su S. L.. Šį konfliktą sukėlė ir jo iniciatoriumi buvo S. L., kuris pirmiausia bandė už rankos ištraukti A. B. iš lovos, kur ji gulėjo, suko ir sužalojo pirštą, liepė daryti valgyti ir toliau, tęsdamas žodinį konfliktą, staiga pašokęs puolė prie maistą pjaustančios A. B. užsimodamas kumščiu ir ketindamas pastarajai suduoti smūgį į veidą. Tuomet A. B., atsisukusi į prie jos priartėjusį S. L., dūrė rankoje turėtu peiliu nukentėjusiajam vieną kartą į krūtinę. Tokias aplinkybes, duodami analogiškus parodymus, patvirtino tiek kaltinamoji, tiek ir nukentėjusysis, taip pat ir tiesiogiai įvykio nemačiusi, tačiau apie jį vėliau sužinojusi liudytoja – nukentėjusiojo motina L. A. bei į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas E. R.. Šių asmenų parodymus patvirtina ir objektyvus bylos duomenys: specialistų išvados dėl sveiktos sutrikdymo nukentėjusiajam ir kaltinamajai, įvykio vietos bei apžiūros protokolai ir kiti duomenys. Visi šie įrodymai patvirtina, kad nukentėjusysis S. L. bandė kumščiu suduoti A. B. į veidą, nukentėjusiojo veiksmai buvo pavojingi, realūs ir akivaizdūs. A. B. nukentėjusiajam peiliu dūrė betarpiškai tuoj pat, kai nukentėjusysis prišoko prie jos su grasinimais ir pakeltu kumščiu, ketindamas suduoti smūgį, t. y. tuo metu, kai pavojingas kėsinimasis į ją egzistavo realiai ir nebuvo pasibaigęs. A. B. iš anksto niekaip nesiruošė tokius nukentėjusiojo veiksmus atremti, buvo užpulta netikėtai, jau kėsinimosi metu turėjo peilį, kuriuo pjaustė maistą ir tuo peiliu dūrė tiesiogiai ir betarpiškai į jos sveikatą besikėsinančiam nukentėjusiajam. S. L. veiksmų pavojingumą bei realumą patvirtina ir ta aplinkybę, jog pačioje konflikto pradžioje jis taip pat vartojo smurtą prieš A. B. – tempė ją už rankos iš lovos ir suko pirštą. Tai patvirtina ir specialisto išvada, kurio nurodoma, jog A. B. nustatyti du sužalojimai: kairės plaštakos ir kairio V piršto sumušimas (kraujosruvos), vertinamos nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., 168 b. l.). A. B. veiksmai po įvykio - tai, kad ji iš karto pranešė apie įvykį Bendrajam pagalbos centrui, nukentėjusiojo motinai, teikė nukentėjusiajam pagalbą, taip pat rodo, jog ji neturėjo išankstinės tyčios sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą.

BK 28 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. BK 28 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika.