Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Evaldo Pašilio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aivos Survilienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Aurelijaus Navicko ir nuteistojo O. G. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2022 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo O. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, išteisintas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą, 284 straipsnį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 ir 9 dalimis, O. G. paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. kovo 9 d. nuosprendžiu, subendrintu su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, taikant visišką bausmių sudėjimo principą, ir O. G. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 65 straipsniu ir 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas visas bausmės laikas, atliktas pagal Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. kovo 9 d. nuosprendį, subendrintą su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu, ir kardomajame kalinime (suėmime) išbūtas laikas nuo 2020 m. gruodžio 17 d. iki 2021 m. sausio 14 d.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2022 m. birželio 30 d.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumento paėmimas, panaikintos.

Nukentėjusiojo I. B. ir (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai atmesti.

Šiuo nuosprendžiu M. K. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, jai susitaikius su nukentėjusiuoju (BK 38 straipsnis) ir baudžiamoji byla jos atžvilgiu nutraukta. Nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinių skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

7. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, išnagrinėjusi Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro A. Navicko ir nuteistojo O. G. apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai O. G. išteisino pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą, 284 straipsnį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas bei pripažino kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka BPK jam keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos nuosprendis laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Dėl O. G. išteisinimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą, 284 straipsnį

11. Teisėjų kolegija nesutinka su prokuroro išvada, kad būtų buvęs pažeistas įstatymas (BPK 191 straipsnis), jei liudytojui M. B. būtų pateikti asmenys atpažinti, kadangi jis veidų neįsidėmėjo, be to, buvo neblaivus. 2020 m. rugsėjo 10 d. M. B. apklausos metu užfiksuota, kad tas vaikinas, kuris sėdėjo automobilio priekinėje keleivio sėdynėje, dėvėjo „Adidas“ firmos džemperį. Spalvos nurodyti negali, nes sutrikęs spalvų matymas. Vaikinas buvo kažkiek ilgesnių, šviesių plaukų (2 t., b. l. 119–120). Tamsių plaukų vaikinai sėdėjo gale ir prie vairo. Tų asmenų jis neįsidėmėjo (2 t., b. l. 147–149). Iš pirmųjų liudytojo M. B. apklausų darytina išvada, kad jis asmenis, buvusius D. G. vairuojamame automobilyje galėjo įsidėmėti pagal plaukų spalvą ir ilgį, ūgį. Įstatymas numato, kad atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, daiktą ar kitokį objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį, daiktą ar kitokį objektą (BPK 191 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojas M. B. kategoriškai nurodė, kad jis skiria kur šviesūs plaukai, kur tamsūs, juodi, kaštoniniai (13 t., b. l. 109).

15. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2020 m. spalio 13 d. 14.05–14.07 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis tarp kaltinamojo O. G. ir jo brolio D. G. (6 t., b. l. 146–147) nebūtinai reiškia, kad parodymai buvo derinami kaltinamojo O. G. naudai, lygiai taip pat jie galėjo būti derinami ir D. K. naudai. Tai patvirtina užfiksuoto pokalbio turinys, iš kurio matyti, kad O. G. prašo D. G. palaukti D. (K.), kuris ateina ir viską paaiškins, kaip ten kas ir kur: O. G. pokalbio metu D. G.: „Nu nu nu tik sakau aš su D. kalbėjau žinai sakau ateis D., neužilga jis pas tavi eina dabar tai palauk tu jo... Nu jis ten tau viską paaiškins kaip ten kas ir kur“ (6 t., b. l. 141). Iš minėtų pokalbių turinio teisėjų kolegija daro išvadą, jog liudytojas D. K. buvo suinteresuotas parodymų derinimu bei bandymu nuslėpti byloje tiesą. Atsižvelgiant į tai, negalima sutikti su prokuroro nuomone, kad ir akistatos metu apeliacinės instancijos teisme, reikėtų vadovautis būtent liudytojo D. K. parodymais.

16. Liudytojas D. G. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad vairavo jis, D. K. sėdėjo šone, o brolis O. G. gale. Važiavo iki tėvo, nes brolis turėjo nuvežti maisto. Išvažinėjant iš kiemo, šalia prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, D. K. paprašė sustoti. D. K. vardu pašaukė kažkokį vaikiną. Jie ėjo dviese, vaiko nepastebėjo. Tačiau D. K. apsipažino, todėl to vaikino atsiprašė. Tada vienas iš vaikinų pradėjo spardyti mašiną. Smūgių buvo keletas. Smūgiavo į stiklą, į šonines dureles. D. K. tuo metu užsidarė langą, o jis išlipo iš mašinos. Rankinėje turėjo pistoletą, todėl norėjo pagąsdinti, kad nueitų. Matė, kad žmogus girtas, akys baltos. Negalėjo žinoti, ko iš jo tikėtis, nes tas žmogus pasirodė neprognozuojamas. Norėjo šauti į orą. Ranką buvo iškėlęs į viršų ir sukdamasis į automobilį, kuris riedėjo, netyčia iššovė net nesitaikydamas. Šūvio metu buvo ties automobilio bagažine. Matė nubėgantį jaunuolį. Nesupratęs, kas įvyko, greitai įsėdo į automobilį ir išvažiavo. Tuo metu brolis O. G. sėdėjo automobilio galinėje keleivio vietoje. Ar D. K. buvo spėjęs išlipti iš automobilio, nepamena. Kur šūvio metu buvo brolis O. G., kur buvo D. K., neprisimena. O. G., greičiausia, sėdėjo automobilyje, abejoja, ar jis apskritai buvo išlipęs. Kai po šūvio jis ( D. G.) įsėdo į automobilį, kiti jau sėdėjo automobilyje. Viskas vyko labai greitai, nes jie buvo puolami. Iki įvykio laikė ginklą rankinėje (13 t., b. l. 50-51). 2021 m. balandžio 20 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas D. G. atžvilgiu nutrauktas dėl nusikalstamos veikos pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą, nesant jo veiksmuose šios veikos požymių (10 t., b. l. 19-20). Iš bylos duomenų, matyti, kad ikiteisminis tyrimas D. G. atžvilgiu nutrauktas iš esmės liudytojo M. B. parodymų pagrindu, kad į nukentėjusįjį I. B. šovė vaikinas, išlipęs iš automobilio galo. Iš to darytina išvada, kad ikiteisminiame tyrime liudytojo M. B. parodymai buvo laikyti svarbiais, priešingai negu nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde, jog M. B. veidų neįsidėmėjo, apibūdinti negali, be to, ir kiti įrodymai prieštarauja M. B. nurodytoms aplinkybėms (dėl O. G. ir D. K. galimo apsikeitimo vietomis po šūvio). Prokuroras savo apeliaciniame skunde, teikdamas pirmenybę liudytojų D. G. ir D. K. parodymams, nenurodo kodėl jie yra patikimesni nei liudytojo M. B. parodymai, atsižvelgiant į byloje nustatytą minėtų liudytojų parodymų derinimą (žr. 15 punktą).

17. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį , jog UAB „Maxima“ pateiktame vaizdo įraše matyti, kad į prekybos centrą įeinantis O. G. yra užsidėjęs ant peties vyrišką rankinę, o D. K., išlipdamas iš automobilio, turi pasikabinęs ant kaklo rankinę, kurią išlipęs prilaiko viena ranka, darydamas išvadą, kad D. K. rankinė nėra lengva (1 t., b. l. 191). Atsižvelgiant į tai, kad liudytojas D. G. buvo nurodęs, jog iki įvykio ginklą laikė rankinėje, teismas darė išvadą, kad tiek nuteistasis O. G., tiek liudytojas D. K. turėjo galimybę paslėpti bei laikyti ginklą.

18. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (BPK 44 straipsnio 6 dalis).

19. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-7-173/2014, Nr. 2K-317-719/2018, Nr. 2K-7-97-895/2019 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96).

20. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nesant byloje objektyvių duomenų, kad O. G. galėjo sunkiai sužaloti nukentėjusįjį I. B., kaltinamasis O. G. išteisintas pagrįstai, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo kaltinamas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Dėl svetimo turto pagrobimo

21. Nuteistasis O. G., skųsdamas Panevėžio apygardos teismo nuosprendį dėl per griežtos bausmės bei jos subendrinimo visiško bausmių sudėjimo būdu, skundžia ir teismo netinkamą nusikalstamos veikos perkvalifikavimą iš BK 178 straipsnio 2 dalies į 178 straipsnio 1 dalį, kadangi apie tai jis nebuvo informuotas, tuo pažeidžiant jo teisę žinoti kuo jis kaltinamas. O. G. mano, kad dėl to teismas buvo šališkas jo atžvilgiu bei vertindamas jo asmenybę.

22. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad M. K. ir O. G. nusikalstama veika pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, kaip svetimo turto pagrobimas įsibrovus į patalpą, buvo kvalifikuota nepagrįstai, nes byloje nustatyta, kad M. K. turėjo teisę įeiti į A. K. namus, nes juose gyveno jos mama ir brolis. Aplinkybė, kad M. K., laikinai, susipykus su patėviu A. K., negyveno jo namuose, nesuteikia pagrindo vertinimui, kad ji įsibrovė į A. K. gyvenamąjį namą. Panevėžio apygardos teismas vertino, kad duomenų, jog M. K. apskritai buvo uždrausta patekti į A. K. gyvenamąsias patalpas, nėra. Tuo labiau, jokie įsibrovimo į gyvenamąją patalpą požymiai byloje nenustatyti. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo O. G. nusikalstamos veikos kvalifikacija, kurios jis iš esmės neginčija.

23. Pažymėtina, kad įsibrovimu teismų praktikoje laikomas slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į bet kokią gyvenamąją ar negyvenamąją patalpą. Įsibrovimu taip pat pripažįstami ir tokie atvejai, kai kaltininkas pagrobimo tikslais į patalpą patenka laisvai, tačiau pašalinių asmenų patekimas į šias patalpas yra ribojamas. Be to, įsibrovimas konstatuojamas ne tik tada, kai įveikiamos tam tikros kliūtys, bet ir tais atvejais, kai į objektus neteisėtai patenkama be kliūčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-116/2007, Nr. 2K-153/2007, Nr. 2K-403/2009, Nr. 2K-403/2010 ir kt.).

24. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (BPK 255 straipsnio 2 dalis). Nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis laikomos kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę. Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nei nurodytos kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės; ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta; ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia. Teismų praktikoje pripažįstama, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, kai inkriminuojami papildomi tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamos veikos apimtis, jos padarymo laikas, vieta, būdas, nustatoma, kad nusikalstama veika sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte, ir pan. ir jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, Nr. 2K-89-689/2020, Nr. 2K-209-942/2022).

25. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. red.), 256 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d. red., 2011 m. gruodžio 22 d. red.), 4 dalies(2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos), 320 straipsnio 3 dalies, 326 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 6.2. punkte nurodyta, kad situacija, kai iš esmės nekeičiant nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių kaltinamojo veika perkvalifikuojama pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatytų nusikalstamos veikos požymių visuma yra kaltinamajame akte nurodyto baudžiamojo įstatymo nustatytų požymių visumos dalis, traktuotina kaip nesudaranti prielaidų pažeisti kaltinamojo teisę žinoti kaltinimą ir jo teisę į gynybą. Šioje situacijoje kaltinamajam sudaromos sąlygos žinoti, kuo yra kaltinamas, ir turėti galimybę gintis nuo visų kaltinimo dalių: ginčyti tiek nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, tiek atskirus baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos požymius, tiek jų visumą. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad pagal Konstituciją įstatyme turi būti nustatyta, jog apie tokio veikos perkvalifikavimo galimybę kaltinamajam teisiamajame posėdyje turi būti iš anksto pranešta. Atsižvelgiant į šio nutarimo nuostatas yra formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pavyzdžiui, kasacinės instancijos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, Nr.2K-199-696/2017.

26. Atsižvelgiant į minėtą teismų praktiką, bei tai kad iš nuteistojo O. G. nusikalstamos veikos buvo pašalintas tik kvalifikuojantis požymis – įsibrovimas į patalpą ir veika perkvalifikuota į lengvesnį nusikaltimą – BK 178 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas neprivalėjo O. G. įspėti apie kaltinimo pakeitimą ir tuo nepažeidė jo teisės į gynybą ir nėra pagrindo daryti išvadą dėl BPK 256 straipsnio reikalavimų nesilaikymo. Be to, ir apeliaciniame skunde nedetalizuojama, kaip konkrečiai tai suvaržė kaltinamajam įstatymo garantuojamas procesines teises.

Dėl bausmės

27. Nuteistasis O. G. nesutinka su bausmių subendrinimu visiško bausmių sudėjimo būdu bei prašo švelninti galutinę bausmę.

28. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, jog bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

29. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą teismas taip pat atsižvelgia į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262-303/2018).

30. Kartu pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020).

31. Nagrinėjamu atveju už O. G. padarytą nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytos bausmės: viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų.

32. Negalima sutikti su nuteistojo O. G. argumentu, kad teismas buvo šališkas vertindamas jo asmenybę bei ankstesnius teistumus bei skirdamas griežtą bausmę už nesunkų nusikaltimą. Iš nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nėra, o kaltinamojo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe ir būdamas recidyvistas. Nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų (BK 27 straipsnio 1 dalis). Apeliaciniame skunde nurodoma, kad buvę teistumai, reikšmingi vertinant recidyvisto statusą, nėra susiję su nuosavybės teisės pažeidimais, todėl pirmosios instancijos teismo motyvas apie O. G. antivisuomeninį gyvenimo būdą neatitinka tikrovės. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu skundo argumentu, kadangi įstatymas nedetalizuoja už kokius nusikaltimus asmuo turi būti nuteistas, kad teismas galėtų vertinti kaip nusikaltimų recidyvą. Tuo labiau ir teismo pavartota sąvoka – antivisuomeninis gyvenimo būdas yra platesnė už nusikaltimų recidyvo sąvoką. Iš nuosprendžio matyti, kad skirdamas kaltinamajam O. G. bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad padarytas nesunkus nusikaltimas, pagrobto turto vertė ženkliai viršija ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė, padaryta žala iš dalies atlyginta, tačiau ne O. G. pastangomis, o M. K., bei į kaltinamojo asmenybę, kad kaltinamasis O. G. teisiamas penktą kartą, administracine tvarka baustas 8 kartus, piktnaudžiauja psichotropinėmis medžiagomis (13 t., b. l. 133), t. y. charakterizuojamas neigiamai. Panevėžio apygardos teismas nurodė, kad esant aptartų aplinkybių visumai, O. G. už nesunkaus nusikaltimo padarymą skirtina sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, didesnė už vidurkį, o paskirta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 ir 9 dalimis, subendrintina su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. kovo 9 d. nuosprendžiu, subendrintu su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu paskirta 1 metų 6 mėnesių bausme, taikant visišką bausmių sudėjimo principą. Teismas nurodė, kad parinkdamas šį bausmių bendrinimo principą atsižvelgia į tai, kad O. G. daromos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinės, jos daugiau jo antivisuomeninio gyvenimo būdo rezultatas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai individualizavo O. G. skirtinos bausmės dydį, kuri yra kiek didesnė nei bausmės vidurkis už jo padarytą nusikaltimą bei proporcinga. Pirmosios instancijos teismas taip pat motyvavo kodėl pasirenka visišką, o ne dalinį bausmių subendrinimą.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima daryti išvadą, jog nuteistajam O. G. paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, prieštarauja teisingumo ir protingumo principams. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju paskyrus švelnesnę bausmę, nebūtų pasiekti bausmės tikslai.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo

34. 2022 m. spalio 26 d. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2022 m. spalio 26 d. pažyma Nr. APD-2022-11414 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 110 Eur už O. G. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos procese (14 t., b. l. 15). 2023 m. sausio 3 d. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2022 m. spalio 26 d. pažyma Nr. APD-2023-00004 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 170 Eur už O. G. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos procese (14 t., b. l. 39).

35. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šios nuostatos galioja ir bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016 ir kt.).

36. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 13 d. nutartimi nuteistajam O. G. buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinktas gynėjas. Nors BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas iš nuteistojo gali išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir tuo atveju, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, vis dėlto, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

37. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliacinis procesas buvo pradėtas prokuroro ir nuteistojo iniciatyva, jų apeliaciniai skundai atmesti. Tačiau teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia ir į tai, jog gynėjas nuteistajam buvo paskirtas nepriklausomai nuo jo valios, nuteistajam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, taip pat atsižvelgia ir į tai, kad O. G. šiuo metu yra suimtas ir nedirba. Vadovaujantis tuo, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo O. G. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Aurelijaus Navicko ir nuteistojo O. G. apeliacinius skundus atmesti.

Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymų išieškoti iš nuteistojo O. G. teisinės pagalbos išlaidas netenkinti.