Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Dambrauskaitės, Alvidos Jasaitytės – Pralgauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Igno Totilo, veikdama Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Š. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1150-1107/2024 pagal ieškovo Š. P. ieškinį atsakovei mažajai bendrijai „Autooutlet“ dėl daikto trūkumų pašalinimo išlaidų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

27. Nurodo, kad, vadovaujantis CK 6.364¹ - 6.364² straipsniais, jei apie parduotos prekės kokybės trūkumus pardavėjas buvo informuotas per du mėnesius nuo neatitikties aptikimo dienos, jis turi imperatyvią pareigą bendradarbiauti su pirkėju, paisyti jo interesų ir neriboti jo teisių, įskaitant teisę pasirinkti pirkėjui naudingiausią pažeistų teisių gynimo būdą. Nagrinėjamu atveju atsakovė nevykdė bendradarbiavimo pareigos ir tai taip pat turėjo esminės įtakos apelianto teisių pažeidimui. Atsižvelgus į tai ir įvertinus iš Automobilio gamintojo atstovo gautą papildomą informaciją, buvo pasirinktas labiausiai ekonomiškai pagrįstas Automobilio trūkumų šalinimo būdas – variklio pakeitimas pilnai sukomplektuotu analogišku dėvėtu varikliu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

45. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

46. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kuriuo ieškinys dėl daikto trūkumų pašalinimo išlaidų atlyginimo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl skundžiamo sprendimo (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo

47. Byloje nustatyta, kad 2023 m. gegužės 7 d. tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta Transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovė pardavė, o ieškovas nusipirko automobilį Skoda Octavia Combi, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) (Automobilis), už 9 800,00 Eur. Transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartyje jokie eismo ar kiti įvykiai, kurių metu Automobilis būtų apgadintas, ar trūkumai nebuvo nurodyti; nurodyta Automobilio rida 294 000 km. Atlikus Automobilio pirminę patikrą, UAB „Baltieva“ 2023 m. rugpjūčio 2 d. Defektiniu aktu Nr. 4011610 nustatė, kad variklio aušinimo sistemoje, veikiant varikliui, atsiranda per didelis slėgis. Ieškovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. atsakovei pateikė Pretenziją dėl Automobilio kokybės. 2023 m. rugsėjo 3 d. atsakovė pateiktame atsakyme su Pretenzija nesutiko.

48. Iš byloje pateiktų duomenų taip pat nustatyta, kad ieškovas Automobilį suremontavo ir byloje pateikė duomenis apie patirtas išlaidas: 3 025 Eur už variklį, 550 Eur už variklio parvežimo ir pakeitimo paslaugas, 180 Eur už techninės pagalbos kelyje paslaugas, 33,58 Eur už Automobilio patikrą UAB „Baltieva“.

49. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės MB „Autooutlet“ ieškovo naudai 3 788,58 Eur ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, motyvuodamas tuo, jog, nusipirkęs iš atsakovės netinkamos kokybės Automobilį, patyrė Automobilio remonto ir jo trūkumų šalinimo išlaidas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas nepateikė pakankamų įrodymų, iš kurių teismas galėtų daryti išvadą, kad ieškovo nurodyti Automobilio trūkumai buvo iki šio Automobilio perdavimo ieškovui, taip pat nepagrindė turėtų išlaidų daikto trūkumams pašalinti pagrįstumo, todėl ieškinį atmetė.

50. Apeliantas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, jog: (1) teismas nesirėmė vartojimo sutartį reglamentuojančiomis teisės normomis; (2) teismas netinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo naštą; (3) taikoma CK 6.364 straipsnio 1 dalyje (redakcija, įsigaliojusi nuo 2022 m. sausio 1 d.) atsakovės atsakomybės prezumpcija, atleidžianti apeliantą nuo įrodinėjimo naštos; (4) apeliantas pasirinko ekonomiškiausią trūkumų šalinimo būdą; (5) teismas nepagrįstai nurodė, jog apeliantas pats nusprendė neatlikti išsamios Automobilio diagnostikos; (6) eksperto V. M. išvadoje nėra nurodyta, kad Automobilio gedimų priežasties neįmanoma nustatyti, kai yra išimtas variklis; (7) nepagrįsta teismo išvada, kad Automobilio variklio aušinimo sistemos gedimai galėjo atsirasti kaip natūrali jo nusidėvėjimo pasekmė, kurios tikimybė yra savaime suprantama ir turėjo būti žinoma bet kuriam vidutiniam pirkėjui, siekiančiam įsigyti aukščiau nurodytų parametrų naudotą automobilį; (8) eksperto V. M. 2024 m. balandžio 25 d. teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai teismo interpretuoti neteisingai bei vertinti selektyviai.

51. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktų įrodymų visumą, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių pagrindu padarytas išvadas, vertina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys dėl daikto trūkumų pašalinimo išlaidų atlyginimo atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas. Tai, kad apeliantas turi kitą nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad įrodymų visuma įvertinta ne pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, kad nukrypta nuo teismų formuojamos praktikos šiuo klausimu ar kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė ir dėl to skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šalių ginčą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, jo padarytos teisinę reikšmę teisingam bylos išsprendimui turinčios išvados atitinka faktinius bylos duomenis ir nustatytas bylos aplinkybes, o apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo jų pripažinti neteisėtomis, todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

52. Vartotoju pripažįstamas fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartį, o verslininku – fizinis ar juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai (CK 6.228¹ straipsnio 2, 3 dalys).

53. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovas, fizinis asmuo, Automobilį įsigijo savo asmeniniams poreikiams tenkinti, o Automobilį pardavusi atsakovė yra juridinis asmuo – verslininkė, todėl apeliantas pagrįstai nurodo, jog, sprendžiant šalių ginčą, jis laikytinas vartotoju ir taikytini vartojimo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai.

54. Kadangi šalys sudarė vartojimo pirkimo - pardavimo sutartį, be bendrųjų CK XXIII skyriuje išdėstytų pirkimą - pardavimą reglamentuojančių teisės nuostatų, byloje taikytinos vartojimo pirkimo - pardavimo ypatumus reglamentuojančios CK XXIII skyriaus ketvirtojo skirsnio nuostatos. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog CK XXIII skyriaus taisyklės, reglamentuojančios pirkimo - pardavimo teisinius santykius, taikomos ir naudoto daikto (naudoto automobilio) pirkimo - pardavimo teisiniams santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018, 12 punktas).

55. Pažymėtina, jog nors apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, be kita ko, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šalių ginčą, nesirėmė vartojimo sutartį reglamentuojančiomis teisės normomis, tačiau, teisėjų kolegija sprendžia, jog nors skundžiamame sprendime vartojimo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai nėra nurodyti ir teismas iš esmės rėmėsi tik bendrosiomis pirkimą - pardavimą reglamentuojančiomis teisės nuostatomis, tačiau tai nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisingo pirmosios instancijos teismo sprendimo. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog net ir vartojimo teisiniuose santykiuose verslininko atsakomybė nėra beribė, o vartotojo pareiga įrodinėti nėra paneigta.

56. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad vartojimo pirkimo - pardavimo sutartims CK 6.350-6.370 straipsniuose įtvirtintos specialiosios teisės normos taikomos dėl didesnės pirkėjo – vartotojo teisių apsaugos ir nustato papildomus reikalavimus, kuriuos turi atitikti sutarties dalykas, pažeistų pirkėjo teisių gynybos būdus, kai jam parduotas netinkamos kokybės daiktas, daikto trūkumų prezumpciją ir kt. Toks teisinis reguliavimas grindžiamas vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, apsaugos doktrina. Silpnesniajai vartojimo sutarties šaliai ginti skirtas vartotojų teisių apsaugos institutas – valstybė riboja sutarties laisvės principą, imperatyviu reguliavimu įsikišdama į sutartinius santykius; šio instituto tikslas – vartojimo sutartinių santykių reguliavimu atkurti sutarties šalių lygybę, interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-469/2019, 2022 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-381/2022, 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-943/2022).

57. Pagal vartojimo pirkimo - pardavimo sutartį pardavėjas – verslininkas įsipareigoja parduoti prekę pirkėjui – vartotojui, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą (CK 6.350 straipsnio 1 dalis). Vartojimo pirkimo - pardavimo sutarčių atveju laikoma, kad pardavėjas visais atvejais garantuoja daiktų kokybę (garantija pagal įstatymą) (ginčui aktualios redakcijos CK 6.364 straipsnis). CK 6.333 straipsnio 2 dalyje atskleistas daikto kokybės garantijos turinys – tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Šios bendrosios reikalavimus daikto kokybei nustatančios nuostatos taikomos ir vartojimo pirkimo - pardavimo sutartims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-915/2018, 17 ir 18 punktai; 2022 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-381/2022, 27 punktas).

58. Kasacinis teismas, pagal iki 2022 m. sausio 1 d. galiojusią CK 6.363 straipsnio redakciją, buvo išaiškinęs, jog vartojimo prekės kokybės trūkumams paaiškėjus per CK 6.363 straipsnio 11 dalyje nustatytą šešių mėnesių terminą, preziumuojama, kad jeigu neįrodoma kitaip, prekės ar paslaugos trūkumai, išaiškėję per šešis mėnesius nuo prekės perdavimo ar paslaugos suteikimo, laikomi buvusiais perdavimo ar suteikimo vartotojui metu, išskyrus atvejus, kai tai yra nesuderinama su prekės, paslaugos ar jos trūkumo pobūdžiu. CK 6.363 straipsnio 11 dalis, kaip sudedamoji CK XXIII skyriaus norma, taikytina ir vartojimo prekės – naudoto automobilio – pirkimo - pardavimo sandoriui. Vien dėl to, kad pirkimo - pardavimo sutarties dalykas yra naudotas automobilis, nėra teisinio pagrindo netaikyti CK 6.363 straipsnio 11 dalyje nurodytos prezumpcijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-454-611/2018). Šis išaiškinimas išlieka aktualus, nes po 2022 m. sausio 1 d. įsigaliojusių CK pakeitimų analogiška nuostata perkelta į CK 6.364 straipsnio 4 dalį, nustatančią, kad prekės (įskaitant skaitmeninių elementų turinčias prekes) trūkumas, kuris paaiškėja per vienerius metus nuo jos pristatymo, laikomas buvusiu pristatant prekę, nebent pardavėjas įrodo kitaip arba kai tai nesuderinama su prekės pobūdžiu ar trūkumo pobūdžiu.

59. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad, kilus ginčui dėl parduotų daiktų kokybės, taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė – kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. kad daiktai neatitinka sutartyje nustatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), turi įrodyti pirkėjas. Tai išplaukia iš bendrojo įrodinėjimo naštos paskirstymo principo „įrodinėja tas, kas teigia“, įtvirtinto CPK 178 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016, 25 punktas). Tuo tarpu pardavėjui tenka pareiga įrodyti, kad jis nėra atsakingas už pirkėjo nurodytą trūkumą, kuris atsirado per parduoto daikto kokybės garantijos terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2010; 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2010; 2019 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-611/2019, 33 punktas).

60. Sutiktina su apeliantu, kad ir 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 1999/44/EB (toliau – ir Direktyvos 1999/44) dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta savo esme analogiška taisyklė, kad jeigu neįrodyta kitaip, bet koks neatitikimas, išaiškėjęs per šešis mėnesius nuo prekių pateikimo, laikomas egzistavusiu pateikimo metu. Įtvirtinta prezumpcija skirta vartotojo įrodinėjimo naštai dėl netinkamos kokybės prekės įsigijimo palengvinti tais atvejais, kai daikto trūkumai išryškėja praėjus tam tikram laikui nuo daikto perdavimo pirkėjui momento. Taikant minėtą prezumpciją preziumuojama, kad vartotojui buvo perduota netinkamos kokybės prekė; paneigti šią prezumpciją turi pardavėjas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, plėtodamas praktiką dėl minėtos prezumpcijos reikšmės šalių įrodinėjimo pareigos paskirstymui, yra nurodęs, kad vartotojas, siekdamas pasinaudoti aptariama prezumpcija, turi įrodyti tam tikrus faktus: pirma, vartotojas turi įrodyti, kad parduota prekė neatitinka atitinkamos sutarties, pavyzdžiui, ji neturi joje nurodytų savybių ar yra netinkama įprastam šios rūšies prekių naudojimui; vartotojas turi įrodyti tik neatitikimo egzistavimą, jis neturi įrodyti nei jo priežasties, nei nustatyti, kad neatitikimo kilmė susijusi su pardavėju; antra, vartotojas turi įrodyti, kad nagrinėjamas neatitikimas išaiškėjo, t. y. materialiai paaiškėjo, per šešis mėnesius nuo prekės pateikimo. Nustačius šiuos faktus vartotojas atleidžiamas nuo įrodinėjimo, kad neatitikimas egzistavo prekės pateikimo momentu. Kita vertus, verslininkas turi pateikti įrodymų, kad neatitikimo nebuvo prekės pateikimo momentu, ir įrodyti, kad jo priežastis ar kilmė yra po šio pateikimo buvęs veikimas ar neveikimas. Jei pardavėjas negali pakankamai įrodyti, kad neatitikimo priežastis ar kilmė yra po prekės pateikimo atsiradusios aplinkybės, Direktyvos 1999/44 5 straipsnio 3 dalyje suformuluota prezumpcija leidžia vartotojui pasinaudoti šioje direktyvoje įtvirtintomis teisėmis (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. birželio 4 d. sprendimas byloje C 497/13).

61. Apeliantas, remdamasis vartojimo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, nurodo, kad teismas netinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo naštą; šalių ginčui taikoma CK 6.364 straipsnio 1 dalyje (redakcija, įsigaliojusi nuo 2022 m. sausio 1 d.) atsakovės atsakomybės prezumpcija, atleidžianti apeliantą nuo įrodinėjimo naštos. Tačiau, teisėjų kolegija pažymi, kad pardavėjo atsakomybė už perduodamo daikto kokybę nėra absoliuti, prezumpcija gali būti paneigiama, o CK nepreziumuoja daikto trūkumo fakto, t. y. neeliminuoja vartotojo pareigos pateikti įrodymus, patvirtinančius daikto trūkumo egzistavimo faktą. Aptarta prezumpcija švelnina vartotojo įrodinėjimo naštą, tačiau nepanaikina pareigos įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą ir paneigti pardavėjo įrodymus, kuriais jis gina savo poziciją dėl atsakomybės už automobilio trūkumus, – priešingu atveju pardavėjui atsirastų neįveikiama kliūtis nuginčyti šią prezumpciją.

62. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad ieškovas Automobilį iš atsakovės nusipirko 2023 m. gegužės 7 d. Ieškovo teigimu, Automobilio trūkumą, t. y. kad Automobilio eksploatacijos metu pastebimai mažėja variklio alyvos lygis, pastebėjo 2023 m. liepos 16 d., o UAB „Baltieva“ 2023 m. rugpjūčio 2 d. Defektiniu aktu nustatė, kad variklio aušinimo sistemoje, veikiant varikliui, atsiranda per didelis slėgis. Dėl Automobilio trūkumų ieškovas atsakovei 2023 m. rugpjūčio 10 d. pateikė Pretenziją. Ieškovas įsigyto Automobilio gedimus (trūkumus) įrodinėjo UAB „Baltieva“ defektiniu aktu ir kitais raštais, taip pat technologijos mokslų daktaro S. P. konsultacine išvada. Atsakovė savo argumentus, jog ieškovo nurodyti Automobilio trūkumai neegzistavo jo pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu, grindė Automobilio iš Danijos Karalystės įmonės įsigijimo ir techninės patikros dokumentais, taip pat eksperto V. M. išvada.

63. Pažymėtina, jog įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės lemia, kad, sprendžiant dėl parduoto daikto kokybės, pirkėjas turi įrodyti, jog parduotas daiktas yra netinkamos kokybės, t. y. kad jo negalima naudoti pagal paskirtį, kad jis neatitinka kokybės reikalavimų, reiškiamų tokio pobūdžio daiktams, ir kad pirkimo metu jis nežinojo ir jam negalėjo būti žinoma apie parduoto daikto trūkumus. Tačiau aplinkybes, kad parduoto daikto trūkumai atsirado po pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo ar dėl pirkėjo kaltės, kad šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki daikto pardavimo, kad pirkėjas, kaip bet kuris vidutinis ir atidus pirkėjas, turėjo žinoti apie galimus parduodamo daikto trūkumus ir pan., t. y. tas, kurios mažina pardavėjo atsakomybę už parduoto daikto kokybę, turi įrodinėti pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018, 29 punktas).

64. Nagrinėjamu atveju iš byloje atsakovės pateiktų įrodymų nustatyta, kad Automobiliui 2023 m. balandžio 17 d. buvo atlikta techninė patikra Danijos Karalystėje ir nustatyta, jog transporto priemonė gali dalyvauti eisme, apžiūros metu Automobilio gedimų nenustatyta; Automobilio rida patikrinimo metu buvo 294 000 km. 2023 m. balandžio 17 d. Automobiliui taip pat buvo atliktas muitinės patikrinimas, kurios metu nustatyta, jog transporto priemonės būklė apžiūros metu yra vidutinė. Automobilio techninę patikrą atlikusios Danijos Karalystės įmonės atstovas patvirtino, kad techninės patikros metu Automobilis neturėjo jokių trūkumų ar pastabų; transporto priemonė važiavo tinkamai ir atitiko visus galiojančius reikalavimus. Atsakovė Automobilį 2023 m. balandžio 19 d. nusipirko iš Danijos įmonės „Bileksport Danmark ApS“ su galiojančia technine apžiūra. Pardavėjas „Bileksport Danmark ApS“ patvirtino, kad Automobilio pardavimo metu jis buvo geros būklės ir buvo patikrintas, kaip reikalaujama pagal Danijos įstatymus eksportuojant automobilius, oficialiame techninės apžiūros padalinyje; variklis veikė be problemų. Byloje taip pat nustatyta, kad Automobilio rida jo įsigijimo dieną (2023 m. gegužės 7 d.) buvo 294 000 km, o jo gedimo paaiškėjimo dieną (2023 m. liepos 16 d.) – 299 600 km. Taigi per šiek tiek daugiau kaip du mėnesius iki gedimo atsiradimo ieškovas Automobiliu nuvažiavo 5 600 km.

65. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į atsakovės pateiktus duomenis apie Automobilio techninę būklę prieš jo pardavimą, taip pat atsižvelgus į tai, jog po Automobilio įsigijimo ieškovas jį taip pat naudojo pakankamai intensyviai (per du mėnesius nuvažiuoti 5 600 km), darytina išvada, kad Automobilis jo pirkimo - pardavimo metu ieškovo nurodyto variklio gedimo neturėjo. Teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybė, kad ieškovas po Automobilio įsigijimo per šiek tiek daugiau kaip du mėnesius su ja nuvažiavo 5 600 km, taip pat patvirtina, kad ginčo transporto priemonė jos pardavimo metu atitiko įprastus tokiai prekei keliamus reikalavimus ir galėjo būti naudojama pagal paskirtį.

66. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad naudoto daikto veikimas gali būti kitoks nei analogiško naujo daikto, tačiau tais atvejais, kai parduotas naudotas daiktas sugenda netrukus po pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo, svarbu yra įvertinti tokio naudoto daikto gedimo pobūdį ir ar naudoto daikto pirkėjas galėjo žinoti, kad daiktas gali tuoj pat sugesti ar kad jam tinkamai veikti gali prireikti papildomų korekcinių darbų ir investicijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018).

67. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, jog įsigijęs 9 metų eksploatuotą Automobilį, kurio rida 294 000 km, ieškovas turėjo ir galėjo suvokti bei suprasti, kad Automobilio remontui bus reikalingos investicijos ir nėra jokių garantijų, kad Automobilis nesuges bent vienerius metus nuo jo įsigijimo. Akivaizdu, kad ieškovui tokios sąlygos buvo priimtinos, jis įvertino galimą riziką ir apsisprendė sudaryti sandorį.

68. CK 6.328 straipsnis įtvirtina pirkėjo teisę prieš mokant ar prieš priimant daiktą jį patikrinti bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, kurie atitinka protingumo kriterijus. Nors šiame straipsnyje įtvirtinta pirkėjo teisė, o ne pareiga, kiekvienas asmuo, taip pat ir vartotojas, turi domėtis savo teisėmis ir pareigomis, elgtis protingai. Protingumas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje standartą.

69. Nagrinėjamu atveju, prieš įsigydamas Automobilį, ieškovas į specialistus dėl jo apžiūros ir techninės būklės nustatymo nesikreipė. Iš šios aplinkybės galima spręsti, kad Automobilio techninė būklė ieškovą tenkino, jis tai pripažino ir tokiais veiksmais prisiėmė riziką. Taigi, ieškovas, kaip pirkėjas ir vartotojas, turėjo įvertinti ir suvokti objektyvius veiksnius, kad perka naudotą 9 metų senumo automobilį, kad ilgą laiką eksploatuotas automobilis, jo detalės yra nusidėvėjusios, gali būti remontuotos arba remontuotinos, todėl turėjo būti atidesnis ir rūpestingesnis bei imtis priemonių, kad įsitikintų automobilio technine būkle. Prieš sudarant naudotos transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį ieškovas turėjo ne tik galimybę įsitikinti perkamo automobilio būkle, bet ir atsisakyti transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo. Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo elgesys negali būti pripažintas pakankamai apdairiu ir rūpestingu ir leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ieškovas, įsigydamas Automobilį, nesiėmė tinkamų ir pakankamų veiksmų, kad Automobilio būklė būtų įvertina kompetentingų asmenų, todėl prisiėmė su tuo susijusią riziką ir neigiamus padarinius, juo labiau, kad byloje nėra nustatyta, kad atsakovė būtų elgusi nesąžiningai ir nuslėpusi nuo ieškovo Automobilio būklę.

70. Kaip minėta, apeliantas Automobilio trūkumo faktą grindžia UAB „Baltieva“ defektiniu aktu ir kitais raštais bei technologijos mokslų daktaro S. P. konsultacine išvada. Tačiau minėti dokumentai iš esmės patvirtina tik Automobilio variklio gedimo faktą, dėl kurio Automobilio negalima eksploatuoti, tačiau gedimo priežastys, iš kurių būtų galima spręsti, jog Automobilio variklio gedimas egzistavo jau jo pirkimo - pardavimo momentu, nėra nustatytos. Eksperto V. M. išvadoje nurodyta, kad variklio detalių/mazgų netinkamą techninę būklę ar veikimo trūkumus galėjo sąlygoti tiek natūralus aušinimo sistemos elementų senėjimas/susidėvėjimas, tiek atsitiktiniai jos elementų veikimo sutrikimai, tiek netinkamos Automobilio eksploatavimo sąlygos. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, iš byloje ieškovo pateiktų įrodymų nėra pagrindo spręsti, jog Automobilio variklio gedimas jau egzistavo jo pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu ir po jos sudarymo minėtas gedimas atsirado dėl pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu buvusių Automobilio trūkumų, o ne dėl natūralaus Automobilio ir jo detalių nusidėvėjimo ar jo netinkamo eksploatavimo po Automobilio įsigijimo.

71. Įvertinus nurodytas aplinkybes, nėra teisinio pagrindo teigti, kad Automobilis turėjo tokius kokybės trūkumus, kurių ieškovas galėjo nežinoti ar nesitikėti. Priešingai apelianto argumentams, jog Automobilis neatitiko sutarties sąlygų ne dėl nusidėvėjimo, o dėl gedimo, dėl paslėptų Automobilio trūkumų, kurie paaiškėjo po pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo, teisėjų kolegijos vertinimu byloje esantys įrodymai sudaro pagrindą konstatuoti, jog Automobilio įsigijimo metu Automobilis tiesioginę funkciją atliko ir jokių esminių gedimų, neleidžiančių jo eksploatuoti, nebuvo, o ieškovo nurodyti Automobilio trūkumai galėjo atsirasti ir pačiam ieškovui gana intensyviai eksploatuojant Automobilį porą mėnesių.

72. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, jog V. M. teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai teismo interpretuoti neteisingai; teismas nepacitavo eksperto paaiškinimų, patvirtinančių, kad gedimas yra betarpiškai variklyje ar ant jo sumontuotuose agregatuose, taip pat jo paaiškinimų, leidžiančių kategoriškai teigti, kad objektyviai yra galima ištirti iš Automobilio išimtą pilnai sukomplektuotą variklį. Tačiau pažymėtina, jog nurodyti eksperto V. M. paaiškinimai teismo posėdžio metu nesudaro pagrindo spręsti, kad Automobilio variklio gedimas būtent egzistavo jo pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu. Dėl aplinkybės, kad Automobilio gedimas yra variklyje ginčo byloje nėra. Nors sutiktina su apeliantu, jog ekspertas V. M. kategoriškai nenurodė, kad Automobilio variklio gedimo priežasties neįmanoma nustatyti jį išėmus iš Automobilio, kadangi ekspertas nurodė du būdus Automobilio variklio defektui „variklio aušinimo sistemoje, veikiant varikliui, atsiranda per didelis slėgis“ nustatyti, t. y. testuojant ir diagnozuojant pirmiausiai šį variklį su visais jo agregatais, varikliui dirbant; o taip pat diagnozuojant šio Automobilio elektronikos sistemas, atlikus didesnius variklio ardymo darbus bei jo detalių techninės būklės patikrinimus. Tačiau, teisėjų kolegija pažymi, kad ši aplinkybė nepaneigia to, jog nei vienu nurodytu būdu Automobilio variklio gedimas nebuvo nustatytas, kas sudarytų pagrindą spręsti, kad nustatytas Automobilio gedimas egzistavo jau jo pirkimo - pardavimo metu.

73. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad aplinkybė, jog teismas sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje detaliai neatsakė į kiekvieną dalyvaujančių byloje asmenų išdėstytą argumentą, neaptarė kiekvienos jų nurodytos aplinkybės ar pateikto įrodymo, nesudaro pagrindo visais atvejais vertinti, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Tiek EŽTT jurisprudencijoje, tiek kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandų Karalystę, peticijos Nr. 288; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018, 40 punktas; 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-701/2024). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014; 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-701/2024).

74. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovės pateikti įrodymai apie Automobilio techninę būklę iki jo pardavimo, aplinkybės apie Automobilio amžių ir eksploatavimo intensyvumą pagrindžia, kad ginčo transporto priemonė jos pardavimo metu atitiko įprastus tokiai prekei keliamus reikalavimus ir jokių esminių gedimų, neleidžiančių jo eksploatuoti, nebuvo, taigi atsakovė įrodė, jog po pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo atsiradę Automobilio trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki daikto (Automobilio) pardavimo, o ieškovo pateikti įrodymai, nors ir pagrindžia atsiradusį po jo įsigijimo Automobilio gedimą, tačiau nepagrindžia, jog Automobilio variklio gedimas jau egzistavo jo pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu ir (ar) minėtas gedimas atsirado dėl pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu buvusių Automobilio trūkumų, o ne dėl natūralaus Automobilio ir jo detalių nusidėvėjimo ar jo netinkamo eksploatavimo po Automobilio įsigijimo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad Automobilis buvo parduotas su paslėptais trūkumais, dėl ko galėtų kilti atsakovės atsakomybė.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

75. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, bylos medžiagą, pateiktus įrodymus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nagrinėjamu klausimu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys dėl daikto trūkumų pašalinimo išlaidų atlyginimo atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas, sprendimas priimtas laikantis materialinės ir procesinės teisės normų, todėl jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

76. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-701/2023, 74 punktas). Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.

77. Ieškovo Š. P. apeliacinį skundą atmetus, jam apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovė MB „Autooutlet“ patyrė 1 500 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pateikė įrodymus, kuriais grindžia šias išlaidas – Sąskaitą už teisines paslaugas ir patvirtinimą apie lėšų įskaitymą.

78. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 98 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte nurodytais kriterijais, atsižvelgdamas į pagal Rekomendacijų 7, 8.11 punktus apskaičiuotą maksimalų atlygintinų išlaidų už nurodyto pobūdžio procesinio dokumento parengimą dydį, daro išvadą, kad atsakovės prašoma atlyginti 1 500 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą suma yra pagrįsta, todėl jai priteistina 1 500 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų iš ieškovo Š. P..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo Š. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 500 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atsakovės MB „Autooutlet“, juridinio asmens kodas 306295546, naudai.