Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės (apeliantės) B. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-5478-989/2023 pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovei B. M. dėl įsiskolinimo pagal valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ir atsakovės B. M. priešieškinį ieškovei Nacionalinės žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl pirkimo-pardavimo sutarties įvykdymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

0 I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

34. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

37. Nagrinėjamu atveju tikslinga nurodyti tai, kad pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovės ir atsakovės apeliacinių skundų motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009).

38. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

39. Bylos duomenimis nustatyta, kad pagal 2010 m. spalio 12 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį Nr. P(I)49/2010-25, ieškovė, vadovaudamasi Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 2.3-5540-(01), pardavė, o atsakovė bendros dalinės nuosavybės teise už 9 486,78 Eur (32 755,94 Lt) išsimokėtinai pirko 1 600 kv. m. ploto žemės sklypo dalį 3 200 kv. m. ploto žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (e. b. I tomas, l. 30-32, 68-70, III tomas, l. 40-42).

40. Atsakovė pasižadėjimu Nr. 1360 (toliau – Pasižadėjimas) pasižadėjo mokėti už perkamą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), šia tvarka: iki 2011 m. sausio 15 d. – 542,08 Eur (1 871,71 Lt) už žemę, 151,78 Eur (524,08 Lt) palūkanas; iki 2012 m. sausio 15 d. – 542,08 Eur (1 871,71 Lt) už žemę, 140,94 Eur (486,64 Lt) palūkanas; iki 2013 m. sausio 15 d. – 542,08 Eur (1 871,71 Lt) už žemę, 130,10 Eur (449,21 Lt) palūkanas; iki 2014 m. sausio 15 d. – 542,08 Eur (1 871,71 Lt) už žemę, 119,26 Eur (411,78 Lt) palūkanas; iki 2015 m. sausio 15 d. – 542,08 Eur (1 871,71 Lt) už žemę, 108,42 Eur (374,34 Lt) palūkanas; iki 2016 m. sausio 15 d. – 542,08 Eur (1 871,71 Lt) už žemę, 97,58 Eur (336,91 Lt) palūkanas; iki 2017 m. sausio 15 d. – 542,08 Eur (1 871,71 Lt) už žemę, 86,73 Eur (299,47 Lt) palūkanas; iki 2018 m. sausio 15 d. – 542,08 Eur (1 871,71 Lt) už žemę, 75,89 Eur (262,04 Lt) palūkanas; iki 2019 m. sausio 15 d. – 542,08 Eur (1 871,71 Lt) už žemę, 65,05 Eur (224,61 Lt) palūkanas; iki 2020 m. sausio 15 d. – 542,08 Eur (1 871,71 Lt) už žemę, 54,21 Eur (187,17 Lt) palūkanas; iki 2021 m. sausio 15 d. – 542,08 Eur (1 871,71 Lt) už žemę, 43,37 Eur (149,74 Lt) palūkanas; iki 2022 m. sausio 15 d. – 542,08 Eur (1 871,71 Lt) už žemę, 32,52 Eur (112,30 Lt) palūkanas; iki 2023 m. sausio 15 d. – 542,08 Eur (1 871,71 Lt) už žemę, 21,68 Eur (74,87 Lt) palūkanas; iki 2024 m. sausio 15 d. – 542,08 Eur (1 871,71 Lt) už žemę, 10,84 Eur (37,43 Lt) palūkanas (e. b. I tomas, l. 95, 97, III tomas, l. 48).

42. Byloje pateikta ieškovės 2023 m. rugpjūčio 1 d. mokėtinų įmokų už išsimokėtinai parduotą žemę, palūkanų ir delspinigių apskaičiavimo lentelė (toliau – Apskaičiavimo lentelė), kurioje nesumokėta įmoka 2023 m. sausio 15 d. už žemę sudaro 7 047,06 Eur, nesumokėta palūkanų suma sudaro 444,43 Eur, delspinigių suma sudaro 1 498,73 Eur (e. b. III tomas, l. 43). Taip pat ieškovė pateikė teismui Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Finansų ir strateginio planavimo skyriaus 2023 m. spalio 5 d. raštą Nr. TR-400-(5.34.E), kuriame detaliai paaiškino Apskaičiavimo lentelės turinį, t. y. kas sudaro prašomas priteisti sumas ir kaip jos yra apskaičiuotos (e. b. III tomas, b. l. 105-106).

43. Iš nekilnojamojo turto registro duomenų nustatyta, kad atsakovė B. M. nuosavybės teisėmis valdo 1600/3200 žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalis Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 8180, sudarytos 2010 m. spalio 12 d., pagrindu (e. b. I tomas, l. 34-36, 48-55, III tomas, l. 45-47).

44. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad 2023 m. sausio 15 d. atsakovė nėra atlikus nei vienos įmokos už valstybinės žemės įgijimą nuo 2011 m. sausio 15 d. pagal Pasižadėjimu Nr. 1360 mokėti už perkamą žemę nustatytą tvarką ir terminus (e. b. I tomas, l. 95, 97, III tomas, l. 48).

45. Pirmosios instancijos teismas pagal ieškovės pateiktą Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos mokėtinų įmokų už išsimokėtinai parduotą žemę, palūkanų ir delspinigių skaičiavimo 2023 m. rugpjūčio 1 d. lentelę Nr. 49-36-03 (e. b. III tomas, b. l. 43-44) nustatė, kad 2023 m. sausio 15 d. atsakovei yra susidariusi 7 047,06 Eur dydžio skola už valstybinės žemės įgijimą. Skola susidarė atsakovei neatlikus nei vieno mokėjimo jos pačios pasirašytu Pasižadėjimu Nr. 1360 (e. b. III tomas, b. l. 48) nustatytais terminais ir tvarka. Atsakovė neginčijo fakto, kad nėra atlikusi nei vienos įmokos už valstybinės žemės įgijimą nuo Pasižadėjimu nustatytos pradinės 2011 m. sausio 15 d. įmokos dienos. Atsakovė taip pat nepateikė į bylą duomenų, paneigiančių ieškovės apskaičiuotos skolos už valstybinės žemės įgijimą dydį (CPK 178 straipsnis).

46. Nagrinėjamu atveju matyti, kad byloje ginčo dėl iš atsakovės ieškovei pirmosios instancijos teisme priteistinos 7 047,06 Eur dydžio nesumokėtos įmokų sumos, susidariusios už nustatytais terminais neatliktas įmokas už valstybinės žemės įgijimą laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 15 d. iki 2023 m. sausio 15 d., nėra, tačiau byloje iš esmės ginčas kilo dėl atsakovei tenkančių mokėti palūkanų ir delspinigių dydžio.

Dėl naujo įrodymo prijungimo

47. Įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis). Taigi CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis; tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

48. Įstatyme įtvirtintas draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės dėl apeliacinės instancijos teismo atsisakymo priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 314 straipsnio reglamentavimu dėl naujų įrodymo priėmimo ribojimo siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumų po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. To reikalauja civilinio proceso ekonomiškumo, koncentracijos, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principai, kadangi šalims civiliniame procese nustatyta pareiga sąžiningai naudotis jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 7 straipsnio 2 dalis).

49. Apeliantė Vilniaus apygardos teismui 2024 m. kovo 4 d. pateikė naują įrodymą – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 26 d. išduotą vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. e2-13709-820/2022. Apeliantės teigimu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 26 d. vykdomasis raštas patvirtiną faktą, kad teismo sprendimu buvo nustatyta tik įsipareigojimų apimtis pagal Sutartį ir ne buvo priteistinos jokios palūkanos ir delspinigiai Nacionalinės žemės tarnybos naudai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įstatymas leidžia remtis ir duomenimis iš teismų informacinės sistemos bei kitų informacinių sistemų ir registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), todėl minėto dokumento prijungimas prie šios civilinės bylos būtų perteklinis. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apeliantės 2024 m. kovo 4 d. pateiktą naują įrodymą (CPK 314 straipsnis).

Dėl atlikto įskaitymo pagal teismo sprendimą

51. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iš valstybinės žemės pirkimo – pardavimo išsimokėtinai teisinių santykių. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad teisiniams santykiams dėl valstybinės žemės būdingas teisinis apibrėžtumas. Šių teisinių santykių reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybės turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvūs. Jis riboja šių santykių šalių galimybę tarpusavio susitarimu nusistatyti kitokias tarpusavio teises ir pareigas, negu tas, kurias įtvirtina imperatyviosios įstatymų nuostatos. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2014).

52. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 ,,Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau – Nutarimas) 2.12 papunktyje reglamentuota, kad valstybinės žemės pardavėjai ir nuomotojai kontroliuoja, kaip valstybinės žemės sklypų pirkėjai ir nuomininkai vykdo sąlygas, numatytas valstybinės žemės pirkimo – pardavimo ir nuomos sutartyse, o nustatę pažeidimų – reikalauja juos pašalinti arba inicijuoja šių sutarčių nutraukimą ir įstatymų nustatyta tvarka kreipiasi, kad būtų atlyginti nuostoliai, prašo priteisti visą pradelstą mokėti įsiskolinimą už įgytą valstybinės žemės sklypo dalį, mokėtinas palūkanas ir delspinigius.

53. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė 2014 m. kreipėsi į ieškovę su prašymu dėl atsiskaitymo pirma laiko pagal Sutartį. Ieškovė 2022 m. kovo 4 d. informavo atsakovę, kad pagal Sutartį įsiskolinimo likutis 2022 m. kovo 7 d. sudarė 16 596,31 Eur (nesumokėtos įmokos už žemę – 7 589,14 Eur; nesumokėtos palūkanos – 1 547,70 Eur; delspinigiai – 7 459,47 Eur). Atsakovė, nesutikdama su delspinigių suma, 2014 m. kreipėsi į teismą dėl delspinigių sumažinimo. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2A-1704-232/2015, delspinigiai buvo sumažinti iki 195,15 Eur už laikotarpį nuo 2010 m. iki 2014 m. liepos 10 d.

54. Tarp šalių nekilo ginčo dėl to, kad atsakovė yra atlikusi vienintelį 195,15 Eur pavedimą, mokėjimo pavedime nurodydama, kad vykdo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-1704-232/2015, tačiau apeliantė teigia, kad ieškovė neteisėtai atliko nurodytą 195,15 Eur sumos įskaitymą į palūkanas.

55. Pabrėžtina, jog CK 6.305 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pirkėjas privalo sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje (CK 6.344 straipsnis). Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, nustatytu terminu pagal sutarties ar įstatymo reikalavimus, o jei tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 straipsnio 1 dalis).

56. Nagrinėjamu atveju matyti, jog Sutarties 6 punktu šalys sutarė, kad neatsižvelgiant į pirkėjo įrašytus duomenis mokėjimo dokumentuose, sumokėti pinigai įskaitomi taip: einamųjų metų palūkanos, delspinigiai, mokėjimai už žemę. Taigi Sutarties 6 punktu šalys susitarė dėl įmokų paskirstymo tvarkos, ši tvarka žinoma ir atsakovei. Nurodytas Sutarties 6 punktas reguliuojantis inter alia įmokų paskirstymo tvarką, yra galiojantis, nėra nuginčytas, t. y. byloje nėra duomenų, kad minėta sutartinė nuostata būtų pripažinta negaliojančia. Todėl atsakovei turėjo būti aišku ir suprantama, jog bet kokie atsakovės atlikti mokėjimai bus įskaitomi Sutartyje nustatyta tvarka, o pacta sunt servanda principas, kaip ir sutarties įstatymo galia šalims (CK 6.189 straipsnis) įpareigoja šalis laikytis Sutarties nuostatų. Nors Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2A-1704-232/2015, delspinigiai buvo sumažinti iki 195,15 Eur, tačiau atsakovei atlikus nurodytą mokėjimą, ieškovė neturėjo pagrindo neįskaityti nurodyto mokėjimo į palūkanas. Šiuo atveju svarbu pabrėžti, kad minėtu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimu iš esmės buvo nustatytas laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2014 m. liepos 10 d. atsakovės ieškovei mokėtinas delspinigių dydis. Atsižvelgiant į tai, priešingai nei teigia apeliantė, tai, jog ieškovė įmokas paskirstė remiantis principu pacta sunt servanda, tokiu būdu niekaip nepaneigė res judicata principo, nes civilinėje byloje Nr. e2A-1704-232/2015 teismas nepriteisė delspinigių, o tik nustatė (ir sumažino) atitinkamu laikotarpiu susidariusi delspinigių dydį. Be to, atsakovė pagal Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje e2A-1704-232/2015 sumažintus delspinigius sumokėjo tik 2022 m. vasario 7 d., tai yra po 5 metų. Atitinkamai Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2A-1704-232/2015 nurodytų sumažintų delspinigių dydis toliau augo, o atsakovė vengė vykdyti Sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Sutartį bet kokie atsakovės atlikti mokėjimai turėjo būti įskaitomi Sutartyje nustatyta tvarka bei įvertinus, tai jog atsakovė tik po 5 metų atliko 195,15 Eur mokėjimą, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė pagrįstai nurodytą sumą įskaitė į palūkanas. Taigi, šiuo atveju priešingai nei teigia apeliantė, nėra jokio pagrindo nesutikti su atliktu įskaitymu. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ieškovė pagrįstai atsakovės atliktą 195,15 Eur dydžio mokėjimą pagal Sutarties 6 punktą įskaitė į atsakovės mokėtinas palūkanas.

Dėl delspinigių apskaičiavimo

57. Nagrinėjamu atveju matyti, jog ieškovė pirmosios instancijos teismui pateikė paaiškinimus dėl 2023 m. rugpjūčio 1 d. mokėtinų įmokų už išsimokėtinai parduotą žemę, palūkanų ir delspinigių apskaičiavimo lentelę Nr. 49-36-03, pagal kurią:

2) palūkanos 151,78 Eur (9 stulpelis 15 eilutė) - paskaičiuotos už laikotarpį nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. nuo visos likusios nesumokėtos įmokos sumos (7 589,14 *2 % = 151,78 Eur). Palūkanos perskaičiuojamos kiekvienais metais sausio 16 d. pagal likusią nesumokėtą įmoką;

4) delspinigiai 629,35 Eur (15 stulpelis 13 eilutė) - priteisti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-2727-967/2022. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-2727-967/2022 (suma 629,35 Eur), palikti nepakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-679-467/2023;

58. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 27 d. nutartį (civilinė byla Nr. e2A-2727-967/2022), todėl netinkamai apskaičiavo delspinigių ir palūkanų sumas, t. y. Vilniaus apygardos teisme (civilinė byla Nr. e2A-2727-967/2022) pagal ieškovės B. M. ieškinį buvo sprendžiamas klausimas dėl delspinigių ir palūkanų sumažinimo taikant ieškinio senatį. Nurodytoje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl tam tikrų sumų pritesimo, o teismo sprendimu buvo nustatyta įsipareigojimų apimtis (delspinigių ir palūkanų) už laikotarpį iki 2022 m. sausio 15 d.

59. Šiuo atveju sutiktina su apeliantės argumentais, jog minėtoje byloje (civilinė byla Nr. e2A-2727-967/2022) Vilniaus apygardos teismas nepriteisė Nacionalinei žemės tarnybai delspinigių, t. y. teismas minėtoje byloje nustatė įsipareigojimų apimtis (delspinigių ir palūkanų) – B. M. įsipareigojimą mokėti nurodyto dydžio sumas Nacionalinei žemės tarnybai. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas šioje byloje priteisė Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2A-2727-967/2022 nurodytas sumas (palūkanas ir delspinigius). Vien tai, jog pirmosios instancijos teismas nurodė, jog minėtame sprendime (civilinė byla Nr. e2A-2727-967/2022) buvo priteistos nurodytos sumos, nesudaro pagrindo teigti, jog šioje dalyje pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo priteisti ankstesniame teismo sprendime nustatytas B. M. Nacionalinei žemei tarnybai mokėtinas sumas (palūkanas ir delspinigius) ir tai, jog šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas. Be to, bylos duomenimis nustatyta, jog dėl 487,80 Eur dydžio palūkanų ir 629,35 Eur dydžio delspinigių sutiko ir atsakovė, šias sumas, galutinai nustatytas Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-2727-967/2022, ištaisius rašymo apsirikimus (civilinėje byloje Nr. e2A-2727-967/2022), įtraukė į savo skaičiavimus, pateiktus atsiliepime į patikslintą ieškinį (2023 m. rugpjūčio 23 d. atsakovės atsiliepimas į ieškovės patikslintą ieškinį). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 27 d. nutartį (civilinė byla Nr. e2A-2727-967/2022), todėl netinkamai apskaičiavo delspinigių ir palūkanų sumas yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini.

60. Taip pat nagrinėjamu atveju matyti, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės mokėtina delspinigių suma sudaro 1 498,73 Eur (629,35 Eur civilinėje byloje Nr. e2-13709-820/2022 priteista delspinigių suma + 674,23 Eur delspinigiai už laikotarpį nuo 2023 m. sausio 16 d. iki 2023 m. liepos 14 d. + 195,15 Eur Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1704-232/2015, priteisti delspinigiai). Apeliantė pakartotinai nurodo, jog civilinėje byloje Nr. e2-13709-820/2022 629,35 Eur suma nebuvo priteista Nacionalinės žemės tarnybos naudai, taip pat 195,15 Eur suma Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. e2A-1704-232/2015) irgi nebuvo priteista, o bylose buvo nustatyta tik įsipareigojimų apimtis. Apeliantei neaišku, jog jei nurodytos sumos buvo priteistos, tai kodėl nebuvo gautas vykdomasis dokumentas pagal nurodytas bylas ir jei vis dėl to suma buvo priteista, tai šiuo atveju, apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas revizavo jau išnagrinėtų bylų rezultatus ir pakartotinai priteisė jau priteistas sumas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pakartotinai pažymi, jog nurodytose bylose, kaip ir teigia apeliantė, nurodytos sumos nebuvo priteistos, o buvo nustatytas apeliantės įsipareigojimų apimtys Nacionalinei žemės tarnybai, t. y. teismai ankstesnėse bylose nustatė B. M. įsipareigojimus mokėti nurodyto dydžio sumas (palūkanas, delspinigius) už tam tikrus laikotarpius. Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog tarp šalių kilo ginčas, kaip turėtų būti apskaičiuojamos metinės palūkanos ir delspinigiai (Sutarties 6 punktas) tuo terminu, kuris nebepateko į civilinės bylos Nr. e2-13709-820/2022 ribas. Civilinėje byloje Nr. e2-13709-820/2022, tarp šalių buvo išspręstas klausimas dėl delspinigių ir palūkanų mokėjimo iki 2022 m. sausio 15 d., teismui skaičiavimus atlikus nuo paskutinio atsakovės turėto nagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-13709-820/2022 ribose atlikto mokėjimo 2021 m. sausio 15 d. Jau išsprendus klausimą dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo pagal civilinėje byloje Nr. e2-13709-820/2022 nustatytus jų dydžius (CPK 182 straipsnio 2 dalis), pirmosios instancijos teismas šioje byloje nagrinėjo tik dėl likusių delspinigių ir palūkanų.

61. Nors iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-13709-820/2022 2024 m. vasario 26 d. išdavė išieškotojai B. M. vykdomąjį raštą, kurioje, kaip nurodo apeliantė, nurodytos delspinigių ir palūkanų sumos nebuvo priteistos, o buvo nustatytas apeliantės įsipareigojimų apimtys Nacionalinei žemės tarnybai, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, toks vykdomojo rašto išdavimas nesukelia jokių teisinių pasekmių apeliantės atžvilgiu, nes kaip ir pati nurodo apeliantė, minėtu teismo sprendimu buvo nustatyta tik įsipareigojimų apimtis (delspinigių ir palūkanų) už laikotarpį iki 2022 m. sausio 15 d., o šioje byloje pirmosios instancijos teismas nerevizavo ankstesniuose teismo sprendimuose nustatytų palūkanų ir delspinigių dydžių, t. y. nustatytus ankstesniuose sprendimuose mokėtinų sumų dydžius priteisė ir nagrinėjo tik dėl likusių delspinigių ir palūkanų dydžių, susidariusių po 2022 m. sausio 15 d. Atitinkamai, priešingai nei teigia apeliantė, pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas šioje byloje revizavo jau išnagrinėtų bylų rezultatus ir pakartotinai priteisė jau priteistas sumas yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini.

62. Apeliantė nurodo, jog mokėjimo terminas pagal sutartį yra 2023 m. sausio 16 d., o ieškinys teismui yra pateiktas 2023 m. sausio 26 d., t. y. delspinigiai turėjo būti apskaičiuoti tik už 10 dienų terminą, o ne už 180 dienų terminą, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo delspinigių sumą. Apeliantė paaiškino, jog delspinigiai turėjo būti skaičiuojami sekančiai: Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gruodžio 27 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2A-2727-967/2022) sumažino mokėtinus delspinigius iki 629,35 Eur už laikotarpį iki 2021 m. sausio 15 d. (įskaitant mokėjimą 2021 m. sausio 15 d.). Tai reiškia, kad delspinigiai turi būti skaičiuojami nuo dviejų įmokų, t. y. 2022 m. sausio 15 d. taikant 180 dienų terminą (542,08 x 0,05 x 180 = 48,78 Eur), ir 2023 m. sausio 15 d. mokėjimo taikant 10 dienų terminą (542,08 x 0,05 x 10 = 2,71 Eur). Taip pat delspinigiai turi būti skaičiuojami ir nuo palūkanų sumos, kas sudaro 40,00 Eur sumą (444,43 x 0,05 x 180 = 40 Eur). Atsakovė pagal Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimą sumokėjo delspinigius 195,15 Eur sumai. Taigi, apeliantės teigimu, bendra delspinigių suma 2023 m. sausio 15 d. sudaro 525,69 Eur (629,35 + 51,49 + 40- 195,15 = 525,69 Eur). Taigi bendra įsiskolinimo suma 2023 m. sausio 26 d. (ieškinio pateikimo dienai) pagal sutartį sudaro 8 018,10 Eur (įmoka, palūkanos ir delspinigiai, t.y. 7 047,98 + 444,43 + 525,69 = 8 018,10 Eur).

63. Kaip jau buvo minėta, civilinėje byloje Nr. e2-13709-820/2022, tarp šalių buvo išspręstas klausimas dėl delspinigių ir palūkanų mokėjimo iki 2022 m. sausio 15 d., minėtoje byloje teismui skaičiavimus atlikus nuo paskutinio atsakovės turėto nagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-13709-820/2022 ribose atlikto mokėjimo 2021 m. sausio 15 d. Išsprendus klausimą dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo pagal civilinėje byloje Nr. e2-13709-820/2022 nustatytus jų dydžius (CPK 182 straipsnio 2 dalis), nagrinėjamu atveju matyti, jog pirmosios instancijos teismas toliau pasisakė dėl likusių delspinigių ir palūkanų.

64. Atlikdamas toliau nurodytus skaičiavimus, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 27 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje, Nr. e2A-2727-967/2022, kuria buvo pakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2-13709-820/2022. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 27 d. nutarties 31 p. buvo nurodyta, kad „pirmosios instancijos teismas neteisingai paskaičiavo delspinigių sumą, neįtraukdamas nesumokėtos palūkanos sumos“. Taigi šiuo atveju matyti, jog pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į apeliacinės instancijos teismo minėtoje byloje pateiktus išaiškinimus ir taikė juos apskaičiuojant atsakovei mokėtinų delspinigių dydį.

65. Nagrinėjamu atveju matyti, jog Sutarties 6 punktu šalys susitarė, kad mokėtina pagrindinių įmokų ir palūkanų data yra atitinkamų metų sausio 15 d. Taip pat Sutarties 6 punkte šalys sutarė, kad laiku nesumokėjus mokėtinos sumos už kiekvieną pradelstą dieną skaičiuojami delspinigiai – 0,05 proc. mokėtinos sumos. Delspinigiai skaičiuotini taikant 180 dienų senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 5 dalis) ir skaičiuotini nuo nesumokėtos pagrindinės įmokos (7 047,06 Eur) ir nesumokėtų palūkanų (444,43 Eur) už laikotarpį nuo, kurio pradelsta sumokėti mokėtina suma (t. y. nuo 2023 m. sausio 16 d.) taikant 180 dienų senaties terminą iki 2023 m. liepos 14 d. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, jog nesumokėtinų palūkanų suma turi būti skaičiuojamam nuo nesumokėtų įmokų sumos, o delspinigių suma turi būti skaičiuojamam ir nuo nesumokėtų įmokų sumos ir nuo nesumokėtų palūkanų sumos, o ne nuo vienos eilinės įmokos sumos, kaip nurodo apeliantė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybės, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog iš atsakovės priteistinų delspinigių dydis sudaro 674,23 Eur: (7 047,06 Eur + 444,43 Eur) x 0,05 proc. x 180 dienų, t. y. paskaičiuoti už 180 d. nuo 2023 m. sausio 16 d. iki 2023 m. liepos 14 d. nuo nesumokėtos įmokos sumos 2023 m. sausio 15 d., t. y. 7 047,06 Eur ir nesumokėtos palūkanų sumos 2023 m. sausio 15 d., t. y. 444,43 Eur. Kadangi apeliantė netinkamai skaičiavo mokėtinas palūkanas (ne nuo visos likusios mokėti sumos, t. y. 7 047,06 Eur, bet nuo atitinkamai mažesnės metinės įmokos sumos), kas lėmė atitinkamai netinkamą ir delspinigių skaičiavimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantės priešieškinį atmetė.

66. Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp šalių nekilo ginčo dėl to, kad civilinėje byloje Nr. e2-13709-820/2022 nustatyta delspinigių suma sudaro 629,35 Eur (CPK 182 straipsnio 2 dalis). Su tokios delspinigių sumos dydžiu sutiko ir atsakovė, neginčijo šios sumos.

67. Taigi, įvertinus išdėstytas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog bendra atsakovės mokėtina delspinigių suma sudaro 1 498,73 Eur (629,35 Eur civilinėje byloje Nr. e2-13709-820/2022 nustatyta delspinigių suma + 674,23 Eur delspinigiai už laikotarpį nuo 2023 m. sausio 16 d. iki 2023 m. liepos 14 d. + 195,15 Eur Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1704-232/2015 nustatyta delspinigių suma).

Dėl kreditoriaus pareigos bendradarbiauti ir procesinių palūkanų priteisimo

68. Apeliantė nurodo, jog ieškovė tinkamai nebendradarbiavo su atsakove, nes tam, kad nedidinti delspinigių sumos protingas, atidus kreditorius galėjo priimti prievolės įvykdymą iš atsakovės (gauti visas eilines įmokas už žemę 7 589,14 Eur sumai), ir tokiu būdu nedidinti delspinigių sumą, o dėl delspinigių pagal sutartį priteisimo galėjo kreiptis į teismą. Tačiau ieškovė to sąmoningai nepadarė, nes jai nepriimti įmokas yra tiesiog naudinga – bylą nagrinėjant teisme delspinigiai, palūkanos ir procesinės palūkanos tik didėja, nes yra skaičiuojami ir toliau.

69. Bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovė 2023 m. kovo 17 d. prašymu kreipėsi į ieškovę, kuriuo prašė priimti mokėjimą už žemę 7 589,19 Eur sumai, t. y. ne pagal Sutartyje nurodytą eiliškumą (e. b. I tomas, l. 187-188, II tomas. l. 63-64). Ieškovė atsakovei, atsakydama į atsakovės 2023 m. kovo 17 d. prašymą, pateikė raštą, kuriuo informavo, kad pinigai įskaitomi taip: einamųjų metų palūkanos, delspinigiai, mokėjimai už žemę (e. b. II tomas, l. 65-66).

70. Nagrinėjamu atveju matyti, jog atsakovė, neatsižvelgdama į Sutarties 6 punktu šalių suderintą įmokų įskaitymo eiliškumą, iš esmės siekė paneigti ieškovės interesus ir įmokas įskaityti atsakovės norimu, tačiau Sutartimi nepagrįstu būdu. Nors Sutarties 6 punkte nustatyta, kad Žemės sklypo pirkėja turi teisę atsiskaityti pirma laiko, visgi Sutarties 6 punkte šalys susitarė, kad mokėtinos sumos, neatsižvelgiant į pirkėjo įrašytus duomenis mokėjimo dokumentuose, sumokėti pinigai įskaitomi taip: einamųjų metų palūkanos, delspinigiai, mokėjimai už žemę. Šis Sutartyje nustatytas įmokų įskaitymo būdas atitinka ir CK 6.54 straipsnyje nustatytą įmokų paskirstymo eiliškumą. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su atsakove, kad ieškovė nebendradarbiavo su atsakove, atsisakydama priimti įmokas ne pagal Sutarties 6 punktą sutartą mokėjimų įskaitymo eiliškumą ir įvertino aplinkybę apie atsakovės susidariusios skolos turinį, t. y. kad skolą sudaro ne tik įmokos už žemės įgijimą, bet ir nesumokėtos palūkanos bei delspinigiai.

71. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CK 6.59 straipsnis draudžia vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Taigi šiuo atveju matyti, jog būtent atsakovė, siekdama įmokų įskaitymo jos pageidaujamu eiliškumu, siekė vienašališkai pakeisti prievolės įvykdymo sąlygas, kas iš esmės prieštarauja Sutarties 6 punktui, kuris nėra nuginčytas, yra galiojantis ir turi šalims įstatymo galią, kaip sutartinė nuostata (CK 6.189 straipsnis).

72. Nors atsakovė teigė, kad ji turėjo gerą valią vykdyti sutartinius įsipareigojimus, tačiau byloje tokių įrodymų nepateikta (CPK 178 straipsnis). Atsakovė nepateikė jokių objektyvių duomenų, leidžiančių pateisinti atsakovės sutartinės prievolės nevykdymą nuo 2011 m. sausio 15 d., t. y. atsakovė iš esmės 13 metų yra įgijusi nuosavybės teises į valstybinę žemę, už kurią nėra atsiskaičiusi iki šiol, o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-1704-232/2015, nustatytą delspinigių sumą sumokėjo tik 2022 m. vasario 7 d., tai yra po 5 metų (minėta, ieškovė šį mokėjimą įskaitė į palūkanas pagal Sutarties 6 punktą).

73. Sutarties šalių bendradarbiavimo ir kooperavimosi principas yra įpareigojantis ne tik ieškovę (kaip įrodinėjo atsakovė), bet ir pačią atsakovę (CK 6.200 straipsnio 2 dalis). Apeliantė nustatytais terminais nevykdė sutartinių prievolių, o ieškovės nebendradarbiavimo ir vengimo priimti mokėjimus neįrodė ir nepagrindė (CPK 178 straipsnis). Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės ir faktai leidžia teismui spręsti, kad atsakovė savo asmenines teises siekia įgyvendinti paneigdama visuomenės interesą efektyviai disponuoti valstybės turtu. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliantės argumentai, jog ieškovė tinkamai nebendradarbiavo su atsakove bei tai, jog ieškovė vengė priimti sutarties įvykdymą (be delspinigių ir palūkanų) yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

Dėl atsakovės pateikto priešieškinio ir procesinių palūkanų priteisimo

74. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo jos reikalavimo ir nenustatė visos įsiskolinimo sumos pagal žemės pirkimo-pardavimo sutartį, pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik konstatavimu, kad priešieškinys yra grindžiamas klaidingais skaičiavimais. Šioje byloje susidarė situacija, kad šalys siekia, jog sutartis būtų įvykdyta, ginčas iš esmės yra dėl sumų apskaičiavimo, o teismo vaidmuo šioje byloje buvo teisingai nustatyti įsipareigojimų apimtį. Atsakovės siekis yra atsiskaityti pagal sutartį ir laikyti ją įvykdyta.

75. CPK 267 straipsnis imperatyviai draudžia sąlyginio teismo sprendimo priėmimą ir nustato, kad neleidžiama priimti sprendimų, kurių įvykdymas priklausys nuo tam tikros sąlygos atsiradimo arba neatsiradimo, išskyrus nurodytą šio Kodekso 262 straipsnio 1 dalyje.

76. Atsakovės priešieškiniu nurodytas reikalavimas yra priklausomas nuo tam tikros sąlygos, t. y. ateityje būsimo mokėjimo atlikimo. Įstatymų leidėjas CPK 267 straipsnyje aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtino, jog neleidžiama priimti sprendimų, kurių įvykdymas priklausys nuo tam tikros sąlygos atsiradimo arba neatsiradimo, kitaip tariant draudžiama priimti sąlyginius sprendimus, kuriai nėra išsprendžiamas tarp šalių kilęs ginčas (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-657-864/2023). Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog patikslinto priešieškinio nurodyto sąlyginio reikalavimo patenkinimas taip pat gali sukelti teisminius ginčus tarp šalių ateityje dėl Sutartimi sutartų įmokų mokėjimo. Tiek bylos medžiaga, tiek informacinės teismų sistemos LITEKO duomenys (CPK 179 straipsnio 3 dalis) patvirtina, kad teismuose ne kartą buvo spręsti šalių ginčai, kylantys iš Sutarties. Todėl priešieškinio sąlyginio reikalavimo tenkinimas iš esmės reikštų naujų ginčų prielaidas tarp šalių.

77. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog atsakovės reikalavimas nustatyti, kad visa įsiskolinimo suma 2023 m. sausio 15 d. pagal valstybinės žemės pirkimo-pardavimo 2010 m. spalio 12 d. sutartį P(I) 49/2010-25 žemės sklypo esančio (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sudaro 8 948,16 Eur negali būti tenkinamas, nes yra grindžiamas klaidingais skaičiavimais: bendra bylos nagrinėjimo metu iš atsakovės ieškovės naudai priteistina suma yra didesnė, nei įrodinėja atsakovė, ir sudaro 8 990,22 Eur. Dėl nurodytų priežasčių ir dėl draudimo priimti sąlyginį sprendimą (CPK 276 straipsnis) pirmosios instancijos teismas pagrįstai priešieškinį atmetė visa apimtimi.

78. Nors apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo jos reikalavimo ir nenustatė visos įsiskolinimo sumos pagal žemės pirkimo-pardavimo sutartį, teismas apsiribojo tik konstatavimu, kad priešieškinys yra grindžiamas klaidingais skaičiavimais, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2014).

79. Taip pat nors apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš jos procesines palūkanas, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 2 dalimi, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Taigi, apeliantei nenurodžius kitų jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priteistų procesinių palūkanų, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismui tenkinus ieškinio reikalavimus visa apimtimi, pagrįstai iš atsakovės ieškovei priteisė 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojamos nuo visos priteistinos sumos, kurios sumokėjimą terminą yra praleidusi atsakovė, t. y. nuo 8 990,22 Eur (7 047,06 Eur nesumokėtų įmokų už žemės sklypo įsigijimą, 444,43 Eur palūkanų ir 1 498,73 Eur delspinigių).

80. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo išvados, padarytos sprendime aiškiai ir tiksliai motyvuotu įrodymų visumos įvertinimu, yra pagrįstos ir sutikti su apeliantės apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo iš apeliantės priteistinas sumas ieškovei, neatsižvelgė į visas aplinkybes, nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju matyti, jog apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, neįrodo teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga.

81. Dėl visų pirmiau šioje nutartyje išdėstytų priežasčių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju teisingai nustatė visas reikšmingas aplinkybes, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra pagrindo.

82. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje aptartųjų, todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties

83. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

84. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

85. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, ieškovė turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tačiau pažymėtina, jog ieškovė įrodymų, jog patyrė bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovei nesprendžiamas.

86. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 8,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

87. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.