Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,

gynėjams advokatams Romualdui Juščiui, Jolantai Teresei Litvinskienei ir Tomui Leščinskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nukentėjusiojo N. Z. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 302 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 100 MGL (13000 Lt) bauda.

K. P. išteisintas dėl kaltinimo pagal LR BK 181 straipsnio 3 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios inkriminuoto nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. M. išteisintas dėl kaltinimo pagal LR BK 181 straipsnio 3 dalį jam nepadarius veikos, turinčios inkriminuoto nusikaltimo požymių (LR BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. S. išteisintas dėl kaltinimo pagal LR BK 181 straipsnio 3 dalį jam nepadarius veikos, turinčios inkriminuoto nusikaltimo požymių (LR BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nukentėjusiojo N. Z. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Iš K. P. priteista išieškoti 159,88 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nust a t ė:

K. P. nuteistas už tai, kad tiksliau nenustatytu laiku po 2009 m. liepos 14 d., neturėdamas teisėto pagrindo, iš nenustatyto asmens, nenustatytomis aplinkybėmis įgijo fizinių asmenų dokumentus – I. M. ir D. V. vardu išduotas asmens tapatybės korteles Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), ir jas neteisėtai laikė savo bute (duomenys neskelbtini) iki 2011 m. gegužės 3 d., kol jas kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai, t. y. šiais savo veiksmais K. P. padarė LR BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

K. P. buvo kaltinamas pagal LR BK 181 straipsnio 3 dalį tuo, kad, neturėdamas teisėto pagrindo, grasindamas prieš N. Z. panaudoti fizinį smurtą, kito asmens naudai vertė jį perduoti didelės vertės turtą, būtent: 2010 m. rugpjūčio mėn. viduryje, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, K. P., bendrai veikdamas su A. S. bei kitu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, UAB „XX“ teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, naudodamas psichinę prievartą bei grasindamas padaryti N. Z. invalidu, kito asmens, t. y. A. M., naudai iš N. Z. reikalavo didelės vertės turto, t. y. 74 000 eurų. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. spalio 31 d. dienos metu, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, UAB „XX“ degalinės teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), K. P., bendrai veikdamas su A. S. ir A. M., neturėdamas teisėto pagrindo, grasindamas susidorojimu, atvirai, savo naudai privertė N. Z. pasirašyti paprastąjį vekselį, kaip grąžintiną didelės vertės skolą A. M., įrašant datą – 2010 m. vasario 5 d. ir 74 000 eurų sumą skaičiais ir žodžiais.

A. M. buvo kaltinamas pagal LR BK 181 straipsnio 3 dalį tuo, kad, neturėdamas teisėto pagrindo, grasindamas prieš N. Z. ir R. G. panaudoti fizinį smurtą, savo naudai vertė juos perduoti didelės vertės turtą, būtent: 2010 m. sausio mėn. 6-8 dienomis, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, UAB „XX“ priklausančiame servise, esančiame (duomenys neskelbtini), A. M., demonstruodamas peilį, stvėrė R. G. už striukės atlapų, po to, demonstruodamas peilį bei grasindamas padaryti N. Z. invalidu, reikalavo iš jų didelės vertės turto, t. y. 70 000 eurų. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. sausio mėnesio viduryje bei 2010 m. kovo mėnesį, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, automobilių stovėjimo aikštelėje prie VĮ „XX“, esančios (duomenys neskelbtini), A. M., naudodamas psichinę prievartą bei grasindamas atimti automobilį, reikalavo iš N. Z. pinigų. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. gegužės mėn. ir 2010 m. liepos mėn., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, N. Z. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), A. M., naudodamas psichinę prievartą bei grasindamas, jog apie tai sužinos „kauniečiai“, reikalavo iš N. Z. pinigų. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. spalio 31 d. dienos metu, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, UAB „XX“ degalinės teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), A. M., bendrai veikdamas su A. S. ir K. P., neturėdamas teisėto pagrindo, grasindamas susidorojimu, atvirai, savo naudai privertė N. Z. pasirašyti paprastąjį vekselį, kaip grąžintiną didelės vertės skolą A. M., įrašant datą – 2010 m. vasario 5 d. ir 74 000 eurų sumą skaičiais ir žodžiais.

A. S. buvo kaltinamas pagal LR BK 181 straipsnio 3 dalį tuo, kad, neturėdamas teisėto pagrindo, grasindamas prieš N. Z. panaudoti fizinį smurtą, kito asmens naudai vertė jį perduoti didelės vertės turtą, būtent: 2010 m. rugpjūčio mėn. viduryje, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, A. S., bendrai veikdamas su K. P. bei kitu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, UAB „XX“ teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, naudodamas psichinę prievartą bei grasindamas padaryti N. Z. invalidu, kito asmens, t. y. A. M., naudai iš N. Z. reikalavo didelės vertės turto, t. y. 74 000 eurų. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. spalio 31 d. dienos metu, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, UAB „XX“ degalinės teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), A. S., bendrai veikdamas su K. P. ir A. M., neturėdamas teisėto pagrindo, grasindamas susidorojimu, atvirai, savo naudai privertė N. Z. pasirašyti paprastąjį vekselį, kaip grąžintiną didelės vertės skolą A. M., įrašant datą – 2010 m. vasario 5 d. ir 74 000 eurų sumą skaičiais ir žodžiais.

A. M. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 181 straipsnio 3 dalyje, ir paskirti 7 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose.

A. S. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 181 straipsnio 3 dalyje, ir paskirti 7 metų laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose.

K. P. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 181 straipsnio 3 dalyje, ir paskirti 7 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirtą bausmę visiško sudėjimo būdu subendrinti su skundžiamu nuosprendžiu pagal LR BK 302 straipsnio 1 dalį paskirta 100 MGL (13000 litų) dydžio bauda ir galutinę bausme paskirti laisvės atėmimą 7 metams, bausmę atliekant pataisos namuose, bei 100 MGL (13000 litų) dydžio baudą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nevertino bei neanalizavo liudytojų parodymų, rašytinės bylos medžiagos, t. y. nevertino ne tik atskirai, bet ir kaip įrodymų visumos, dėl ko padarė neteisingas išvadas, kurių pagrindu priėmė neteisingą sprendimą. Toliau išdėstomos teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis turi būti priimamas teismo nuosprendis, vertinami įrodymai (LR BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimas Nr. 40 ir kt.). Tvirtinama teismą nepagrįstai kritiškai vertinus nukentėjusiojo N. Z., liudytojų V. S., R. G. parodymus, jais nesivadovavus ir nesirėmus priimant skundžiamą nuosprendį, o patikėjus prieštaringais A. M., A. S. ir K. P. parodymais.

Prokuroras detaliai aptaria nukentėjusiojo N. Z. parodymus, pabrėždamas, kad jie viso proceso metu buvo išsamūs ir nuoseklūs, nukentėjusysis juos patvirtino ir atliktų akistatų metu, t. y. N. Z. visąlaik teigė, jog jam buvo nežinoma ir nesuprantama, kokiu pagrindu A. M. reikalauja iš jo perduoti 70000 eurų sumą. Nukentėjusysis anksčiau A. M. nepažinojo, jokių santykių su juo neturėjo. 2010 m. sausio mėn. 6-8 dienomis pas N. Z. į darbą atvažiavo V. S. ir A. M., pastarasis, stvėręs ant stalo buvusį peilį, pripuolęs suėmė už striukės atlapų, bei, prikišęs peilį, reikalavo grąžinti pinigus, grasino padaryti invalidu. Vėliau nukentėjusysis ne vieną kartą buvo susitikęs su A. M., kuris nuolat reikalavo iš jo pinigų, grasino jog atvažiuos vyrukai ir jį „patvarkys". Dar po kiek laiko į autoservisą atvykę trys vyriškiai pareikalavo, jog nukentėjusysis grąžintų A. M. 74000 eurų, duodami dviejų savaičių laikotarpį tariamos skolos grąžinimui (vėliau grasinimų sulaukė ir iš kitų asmenų). N. Z. parodė, jog 2010-10-31 degalinėje A. M. kartu su A. S. ir K. P., grasindami „pakasti po žeme", privertė pasirašyti vekselį 74 000 eurų sumai, liepė užrašyti vekselio datą - 2010 m. vasario 5 d. Surašytą vekselį perdavė A. M.. Papildomos apklausos metu nukentėjusysis patikslino, kad A. M. iš pradžių reikalavo 70000 eurų, o kai privertė pasirašyti vekselį - 74000 eurų. Dėl 2010 m. sausio pradžioje prasidėjusio ir apie 10 mėnesių trukusio turto prievartavimo į teisėsaugos organus kreipėsi tik 2011-02-11, todėl, kad A. M., pradėjus prievartauti turtą, nukentėjusiojo žmona buvo nėščia, laukėsi kūdikio, nėštumas buvo komplikuotas, 2010-06-04 gimė kūdikis, kurį laiką tiek motina, tiek vaikas buvo pakankamai silpni. Vekselį nukentėjusysis pasirašė, kadangi buvo priverstas tą padaryti, pasirašydamas nesitikėjo, kad jis kada nors bus pateiktas vykdyti. Pasirašė, norėdamas, jog reketavę asmenys paliktų ramybėje jį ir jo šeimą. Kaip prieštaraujančią bylos medžiagai prokuroras laiko pirmosios instancijos teismo išvadą dėl N. Z. parodymų, kuria nurodoma, jog „toks delsimas, priimant dėmesin ir N. Z. nurodomus sistemingus kaltinamųjų išsakytus grasinimus susidoroti, yra logiškai nesuderinamas su nukentėjusiojo pozicija, jog reikalavimo perduoti 70000 eurų sumą pagrindas jam buvo nesuprantamas ir nežinomas".

Toliau aptariami A. M. parodymai. A. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad N. Z. 2009 m. buvo paskolinęs 50000 Lt, kuriuos jam N. Z. gražino po kelių dienų. Po to, 2010 m. vasario 5 d. savo namuose N. Z. paskolino 74 000 eurų ir buvo pasirašytas vekselis. Teisminio nagrinėjimo metu A. M. pakeitė savo parodymus ir parodė, kad 2009-12-28 paskolino 70 000 eurų V. S.. Vėliau iš V. S. paaiškinimų suprato, kad pastarasis pinigus perdavė N. Z. ir R. G. kontrabandinių cigarečių įsigijimui, muitininkų papirkimui. Šie A. M. parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs ir prieštarauja bylos medžiagai. Jeigu A. M. būtų skolinęs pinigus N. Z., tai jie vienas kitą pažinotų, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, A. M. N. Z. nepažinojo. Tą faktą patvirtina ir tokios aplinkybės, kad V. S. palydėjo A. M. iki N. Z. darbovietės, nes pastarasis nežinojo, kur galima jį rasti. Be to, A. M. klausė, kuris R., kuris N., tad aišku jog jis nebuvo matęs N. Z.. Atkreiptinas dėmesys, kad iš byloje esančių dokumentų matyti, jog dėl A. M. pareiškimo generaliniam prokurorui (apie tai, jog prie kontrabandos prisidėję ir muitinės pareigūnai), buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą ir aplinkybės, kuriomis savo gynybos versiją grindžia A. M., nepasitvirtino, o priešingai - yra akivaizdžiai neteisingos.

Teismas nuosprendyje visiškai nepagrįstai konstatavo, kad vekselis buvo pasirašytas 2010-02- 05, o ne 2010-10-31. Tai paneigia sekančios aplinkybės. K. P. ir A. S. 2010 m. rugpjūčio mėn. buvo nuvykę pas N. Z., siekdami išsiaiškinti, ar tikrai A. M. buvo N. Z. paskolinęs pinigus. Jeigu jau būtų buvęs pasirašytas vekselis ir A. M. jį būtų turėjęs, tai niekam nereikėjo K. P. ir A. S. vykti pas N. Z. įsitikinti, kad N. Z. tikrai skolinosi pinigus iš A. M.. Akivaizdu, kad A. M. tuo metu jokio vekselio neturėjo ir jo negalėjo parodyti K. P. bei A. S.. Be to, A. S., ikiteisminio tyrimo metu 2011-05-04 apklausiamas kaip įtariamasis, taip pat parodė, jog vekselis buvo pasirašytas 2010 m. spalio mėn. pabaigoje (apeliantas skunde cituoja šiuos A. S. parodymus). Tad akivaizdu, kad vekselis buvo pasirašytas ne 2010-02-05, o 2010-10-31.

Atkreipia dėmesį ir tą aplinkybę, kad kratos metu pas K. P. buvo rastas ir paimtas tuščias vekselio blankas, analogiškas tam, kurį pasirašė N. Z., tačiau teismas dėl šios svarbios aplinkybės nepasisakė ir jos iš viso nevertino nuosprendyje.

Tad, prokuroro manymu, byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių A. M., A. S. ir K. P. kaltę dėl LR BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, dėl ko būtina priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Apeliantas akcentuoja nuo pirmo pareiškimo momento davęs nuoseklius parodymus, pabrėžia iki 2010 m. sausio 6 d. ar 8 d. nepažinojęs nė vieno iš išteisintųjų. Toliau skunde detaliai aprašomas pirmasis jo ir A. M. susidūrimas, t. y. kuomet į jo darbovietę Pagėgiuose atvyko jo svainis V. S. kartu su A. M.. Nurodo, jog tąkart išteisintasis jam ir kartu buvusiam R. G. grasino, rėkė, vadino necenzūriniais žodžiais, žadėjo „patvarkyti“, reikalavo grąžinti 70 000 eurų. Paėmęs ant stalo buvusį virtuvinį peilį, pridėjo jam (N. Z.) prie krūtinės, stvėrė už atlapų R. G.. Iš A. M. kalbos apeliantas suprato kartu su R. G. esąs kaltinamas nutekinęs informaciją dėl kontrabandos, dėl ko A. M. patyrė didelį nuostolį, kadangi buvo paimtas kontrabandinis krovinys. Apeliantui nežinoma, kodėl A. M. atvažiavo pas jį ir iš kur gavo klaidinančius duomenis neva jis galėjo nutekinti kažkokią informaciją, apie kurią jis nieko nežinojo. Toliau dėsto 2010 m. sausio mėn. ir kovo mėn. prie X miškų urėdijos vykusius susitikimus su A. M., kurių metu pastarasis vėlgi grasino grąžinti pinigus, tvirtino, jog viskas taip paprastai nesibaigs. Vėliau jis sužinojo, jog Klaipėdos teritorinės muitinės pareigūnai sulaikė didelį kiekį kontrabandinių cigarečių ir suprato, kad jos galimai priklausė A. M.. Atsižvelgęs į tai, jog R. G. žmona dirba X teritorinės muitinės pareigūne, jis padarė išvadą, kad A. M. galėjo padaryti prielaidą, jog būtent per R. G. žmoną nutekėjo kažkokia informacija. Anot apelianto, A. M. galėjo reikalauti iš jo pinigų todėl, kad jis bendrauja su R. G., jam reikėjo į kažką nukreipti savo neteisėtus reikalavimus, be to, jis (N. Z.) išteisintajam galimai atrodė labiau palaužiamas ir pažeidžiamas. Kuomet A. M. reikalaudavo iš jo pinigų, visuomet liepdavo važiuoti jų ieškoti pas R. G., sakydamas, jog „mentai“ pridirbo jam reikalų. Antrojo susitikimo prie X miškų urėdijos metu jis A. M. nurodymu davė savo telefono numerį (vėliau gavo vieną grasinančio turinio trumpąjį pranešimą). 2010 m. vasarą A. M. keletą kartų netikėtai buvo atvažiavęs į jo darbovietę, reikalaudamas pinigų bei liepdamas klausti R. G., kada šis juos atiduos, grasino susidoroti. Kartą grasino, jog atvažiuos „kauniečiai“ ir tada bus kitoks pokalbis. Anot apelianto, 2010 m. rugpjūčio mėn. išties atvažiavo tuo metu jam nepažįstami asmenys (kaip vėliau paaiškėjo, K. P., A. S. ir dar vienas jaunesnis vaikinas, kurio nežino iki šiol), kurie paaiškino, jog jis esąs jiems skolingas. A. S. pagrasino padaryti invalidu ir nurodė per dvi savaites surasti pinigus – 74 000 eurų. K. P. kalbėjo mažiau ir konkrečiai jam negrasino. Apeliantas teigia, jog ikiteisminiame tyrime šio susitikimo datą jis nurodė buvus 2010 m. rugsėjo mėn., kadangi tiksliai apklausos metu jos neatsiminė, tačiau vėliau konkretų mėnesį, kada buvo įvykis, atsekė pagal bendrovės sąskaitas – faktūras. Nurodo, jog vėliau prasidėjo skambučiai, visada skambindavo A. S. (tą darė iš įvairių telefono numerių), grasino, jog jam blogai baigsis. 2010-10-31 paskambino A. M. ir pakvietė susitikti prie dujų degalinės. Ten nuvykęs pamatė kartu su K. P. atvykusį A. M., be to, iš šalia esančio baro atėjo A. S.. Apeliantas pabrėžia susitikimo metu patyręs visų išvardintų asmenų grasinimus (A. S. grasino subjauroti veidą, K. P. – pakasti po žeme). K. P. ištraukė neužpildytą vekselį, liepė jį užpildyti (įrašyti 74 000 eurų sumą, A. M. vardą, pavardę, asmens kodą, datą – 2010-02-05). Po vekselio pasirašymo jam dar keletą kartų skambino A. M., ragindamas grąžinti tariamus pinigus. 2011-01-28 jis gavo laišką iš A. M., kuriame buvo informuojama, jog vekselis yra patvirtintas notariškai ir nurodoma pinigus grąžinti iki kitos dienos 12 val. Daugmaž 2011-02-05 gavo antstolio raštą, informuojantį apie užblokuotas sąskaitas, areštuotą žemės sklypą. Tuomet šeimoje kilo didelis sąmyšis, jam teko pasakyti apie tai, jog buvo reketuojamas sumokėti pinigus, tačiau į policiją nesikreipė, kadangi žmona laukėsi kūdikio, vėliau jį maitino krūtimi, tad jis nenorėjo sukelti dar didesnio streso. 2011-02-11 prokuratūrai padavė pareiškimą dėl pinigų prievartavimo, nurodydamas visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, dėl ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Nesupranta, kodėl teismas jo parodymus vertino kritiškai, nors jie buvo nuoseklūs viso proceso metu. Mano, jog jis įtikinamai paaiškino aplinkybę, kodėl tokį ilgą laiko tarpą nesikreipė į teisėsaugos institucijas (dėl sunkaus žmonos nėštumo, komplikuoto gimdymo, vaiko maitinimo, silpnos motinos ir vaiko sveikatos). Pažymi niekuomet neklaidinęs ikiteisminio tyrimo, tiesiog jam apklausų metu nebuvo užduotas atskiras klausimas apie tai, kodėl jis anksčiau nesikreipė į pareigūnus dėl turto prievartavimo. Aplinkybę, kad jis ilgai svarstė kreiptis į teisėsaugos institucijas, patvirtino ir liudytojas V. S..

Nesutinka su teismo išvada, jog, pasirašydamas vekselį, jis neva suvokė suteikęs A. M. besąlyginę teisę į didelės vertės turtą bei tai, jog pastarasis „neatstos“, kol nepatenkins savo reikalavimų. Apeliantas savo ruožtu tvirtina išties nesitikėjęs, jog A. M., žinodamas, jog jis nėra jam skolingas, pateiks vykdymui prievartos būdu išgautą vekselį. Nesutinka ir su teismo išvada, jog jis, tariamai supratęs, kad bus reikalaujami pinigai, perleido mamai automobilį (teigia tą padaręs, kadangi buvo jai skolingas).

Skunde akcentuojama ta aplinkybė, jog pirmo susitikimo metu A. M. klausė, kuris yra N., o kuris – R., kas aiškiai rodo, jog jis su išteisintuoju anksčiau nebuvo pažįstamas ir, juo labiau, jokių reikalų tarpusavyje neturėjo. Be to, V. S. patvirtino, jog A. M. prašė pastarojo palydėti, kadangi nežinojo, nei kur jis (N. Z.) dirba, nei apskritai jo nepažinojo. Faktinių bylos aplinkybių neatitinka išvada, jog A. M. 2010 m. sausio 6 d. ar 8 d. nei jam, nei R. G. negrasino. Pabrėžia, jog dėl šios aplinkybės jis ir R. G. davė nuoseklius parodymus, be to, tai, kad išteisintasis buvo nuo stalo paėmęs peilį ir laikė jį rankoje patvirtino ir liudytojas V. S.. Mano, jog teismas minėto liudytojo parodymus vertino nepilnai. Nors V. S. ir nematė momento, kuomet A. M. grasino, tačiau nepaneigė, jog peiliu apskritai negrasino. Be to, pats A. M. neneigė paėmęs ir rankoje laikęs peilį, tačiau, siekdamas sušvelninti savo atsakomybę, tvirtino tik norėjęs perspėti R. G., kad šis „nejuokautų“.

Nukentėjusysis nepagrįsta ir neteisėta laiko teismo išvadą, kuria pateisintos A. M. parodymų keitimo aplinkybės. Atkreipia dėmesį, kad visi – tiek A. M., tiek ir A. S. bei K. P. – ikiteisminiame tyrime davė vienus parodymus, o teisminio nagrinėjimo metu juos iš esmės pakeitė. Teismas nuosprendyje netyrė ikiteisminiame tyrime duotų išteisintųjų parodymų, neanalizavo jų nenuoseklumo, tokiu būdu pažeisdamas LR BPK numatytas įrodymų tyrimo ir vertinimo nuostatas.

Toliau apeliantas detaliai aptaria A. M. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, akcentuodamas juose esančius prieštaravimus (ikiteisminiame tyrime A. M. nurodė pinigus skolinęs asmeniškai apeliantui, teisme jau tvirtino apeliantui skolinęs tik dalį pinigų, o kitą dalį užskaitęs kaip V. S. skolą). Pažymima teismą nevertinus paties A. M. parodymų ta prasme, jog jis pats pripažino neskolinęs tokios sumos, kokia yra įrašyta vekselyje. Teisme liudytoju apklaustas S. M. kategoriškai paneigė A. M. nurodytą aplinkybę, jog V. S. skolino 17 000 eurų, kad pastarasis galėtų atiduoti skolą A. M.. Priešingai, S. M. nurodė skolinęs 12 000 Lt visai kitiems tikslams negu tvirtino A. M..

Akivaizdžia aplinkybe apeliantas laiko tai, kad A. M. iki 2010-10-31 neturėjo jokio vekselio ir negalėjo jo parodyti savo bendrininkams, t. y. nepagrįsta teismo išvada, jog vekselis buvo pasirašytas 2010-02-05. Teismas nevertino A. M. parodymų, jog 2010-02-05 jis apeliantui neva paskolino 40 000 eurų, o ne 74 000 eurų, kaip nurodyta minėtame dokumente. Be to, teismas neanalizavo visų trijų išteisintųjų nurodytos aplinkybės, jog K. P. ir A. S. 2010 m. rugpjūčio mėn. vyko pas apeliantą į Pagėgius, siekdami išsiaiškinti, ar A. M. išties paskolino pinigus. Anot apelianto, tuo atveju, jei teismas tikėjo, kad vekselis pasirašytas 2010-02-05, nelogiška, jog A. M. jo neparodė savo bendrininkams A. S. ir K. P., įtikindamas juos, jog pinigai tikrai yra paskolinti. Toliau yra cituojami 2011-05-04 įtariamojo apklausos metu duoti A. S. parodymai, iš kurių taip pat matyti, kad vekselis buvo pasirašytas ne 2010 m. vasario mėn., o spalį, tačiau teismas šių parodymų nevertino. Tad, apelianto teigimu, atsižvelgiant į tai, kad A. M., A. S. ir K. P. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, jie turėjo būti vertinami kritiškai. Be to, teismas netyrė, iš kur išteisintieji gavo pinigus, kuriuos tariamai paskolino nukentėjusiajam. A. M., A. S. ir K. P. viso proceso metu davė skirtingus ir nenuoseklius parodymus apie neva paskolintų pinigų kilmę.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, jog pas K. P. atliktos kratos metu buvo paimtas tuščias vekselio blankas, analogiškas tam, kurį pastarasis davė nukentėjusiajam pasirašyti.

Apelianto įsitikinimu, iš jo, liudytojų V. S. ir R. G. parodymų visumos matyti, jog A. M., A. S. ir K. P. pinigų reikalavo, neturėdami teisėto pagrindo. Reikalavimas buvo paremtas psichologiniu šantažu ir prievarta, nuolat primenant, jog su nukentėjusiuoju bus susidorota. Tad, norėdamas, kad pastarieji paliktų ramybėje, apeliantas, negalvodamas apie galimas pasekmes, jų reikalavimu 2010-10-31 pasirašė vekselį atgaline data, t. y. 2010-02-05. Tiek apelianto, tiek ir R. G. parodymai yra nuoseklūs, todėl teismas neturėjo pagrindo jais netikėti. Apeliantas pripažįsta klydęs, jog iš karto, t. y. 2010 m. sausio 6 d. ar 8 d. nesikreipė į teisėsaugos institucijas. Ta aplinkybė, kad jis galimai suklydo pasirinkdamas gynybos būdą, jokiu būdu nereiškia, jog jo parodymai nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki šio momento yra nenuoseklūs ir pirmosios instancijos teismas juos nepagrįstai vertino kritiškai.

Atsikirtimu į prokuroro ir nukentėjusiojo N. Z. apeliacinius skundus išteisintasis A. S. prašo atmesti šiuos skundus kaip nepagrįstus. Nurodo nė karto negrasines nukentėjusiajam, o pastarojo teiginius apie tai, kad jis kartu su K. P. ir dar vienu asmeniu grasino „padaryti invalidu“, vėliau skambino telefonu, reikalaudamas pinigų, vadina kaip neatitinkančius tikrovės.

Atsikirtimu į prokuroro ir nukentėjusiojo N. Z. apeliacinius skundus išteisintojo A. M. gynėjas prašo atmesti šiuos skundus kaip nepagrįstus. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, teismo išvados pagrįstos byloje surinktais įrodymais, o ta aplinkybė, jog teismas įrodymus vertino ne taip, kaip norėjo apeliantai, nereiškia, jog buvo pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą prokuroras, nukentėjusysis N. Z., jo atstovė advokatė Stanislava Jorudienė bei nukentėjusysis R. G. prašė patenkinti prokuroro ir nukentėjusiojo N. Z. apeliacinius skundus, o nuteistasis K. P. ir išteisintieji A. M., A. S. bei jų gynėjai prašė prokuroro ir nukentėjusiojo N. Z. apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nukentėjusiojo N. Z. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gegužės 28 d. nuosprendžio dalis dėl K. P., A. M. ir A. S. išteisinimo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį panaikinama ir šioje dalyje priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 2 punktas), kadangi išteisinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes jame išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. P. ir A. S., neturėdami teisėto pagrindo, grasindami prieš N. Z. panaudoti fizinį smurtą, kito asmens naudai vertė jį perduoti didelės vertės turtą: 2010 m. rugpjūčio mėn. viduryje, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bendrai veikdamas su kitu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, UAB ,,XX“ teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, naudodami psichinę prievartą bei grasindami padaryti N. Z. invalidu, kito asmens, t. y. A. M. naudai, iš N. Z. reikalavo didelės vertės turto – 74 000 eurų. Tęsdami nusikalstamą veiką, 2010 m. spalio 31 d. dienos metu, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, UAB ,,XX“ degalinės teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), K. P. ir A. S., bendrai veikdami su A. M., neturėdami teisėto pagrindo, grasindami susidorojimu, atvirai, savo naudai privertė N. Z. pasirašyti paprastąjį vekselį, kaip grąžintiną didelės vertės skolą A. M., įrašant datą – 2010 m. vasario 5 d. ir 74 000 eurų sumą skaičiais ir žodžiais.

A. M., neturėdamas teisėto pagrindo, grasindamas prieš N. Z. ir R. G. panaudoti fizinį smurtą, savo naudai vertė juos perduoti didelės vertės turtą: 2010 m. sausio mėn. 6-8 dienomis, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, UAB ,,XX“ priklausančiame servise, esančiame (duomenys neskelbtini), A. M., demonstruodamas peilį, stvėrė R. G. už striukės atlapų, po to demonstruodamas peilį bei grasindamas N. Z. padaryti invalidu, reikalavo iš jų didelės vertės turto – 70 000 eurų. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. sausio mėnesio viduryje bei 2010 m. kovo mėnesį, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, automobilių stovėjimo aikštelėje prie VĮ ,,XX“, esančios (duomenys neskelbtini), A. M., panaudodamas psichinę prievartą bei grasindamas atimti automobilį, reikalavo iš N. Z. pinigų. Tęsdamas nusikalstamą veiką 2010 m. gegužės mėn. ir 2010 m. liepos mėn., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, N. Z. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), A. M., naudodamas psichinę prievartą bei grasindamas, jog apie tai sužinos ,,kauniečiai“, reikalavo iš N. Z. pinigų. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. spalio 31 dienos metu, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, UAB ,,XX“ degalinės teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), A. M., bendrai veikdamas su A. S. ir K. P., neturėdamas teisėto pagrindo, grasindamas susidorojimu, atvirai, savo naudai privertė N. Z. pasirašyti paprastąjį vekselį, kaip grąžintiną didelės vertės skolą A. M., įrašant datą – 2010 m. vasario 5 d. ir 74 000 eurų sumą skaičiais ir žodžiais.

Apeliacinės instancijos teisme apklaustas nukentėjusysis R. G. patvirtino N. Z. nurodytas faktines bylos aplinkybes. N. Z. parodymais ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 10-12, 13), taip pat jį suvedus akistaton su A. M. (t. 2, b. l. 106-107), A. S. (t. 2, b. l. 137-138) bei K. P. (t. 2, b. l. 72-74) ir teisiamajame posėdyje (t. 3, b. l. 41-43) nustatyta, jog 2010 m. sausio 6 d. ar 8 d. A. M., lydimas V. S., įėjęs į autoserviso patalpas, pasiteiravo, kuris iš čia buvusių vyrų yra N., o kuris R., ir, kai N. Z. pasakė, kad jis – N., A. M. stvėrė nuo stalo peilį ir, priėjęs prie jo suėmęs už striukės atlapų bei prikišęs peilį, reikalavo grąžinti 70 000 eurų. Po to priėjo prie R. G. ir taip pat grasino peiliu įrėmęs jį į šoną, reikalavo grąžinti pinigus. Po šio įvykio A. M. buvo dar atvažiavęs du kartus ir reikalavo pinigų, grasino, jog atvažiuos kauniečiai ir jį ,,patvarkys“. Pas jį į autoservisą buvo atvažiavęs ir K. P. su A. S., reikalavo 74 000 eurų ir grasino ,,padaryti invalidu“. 2010 m. spalio 31 d. degalinėje A. M., A. S. ir K. P., grasindami ,,jį po žeme pakasti“ bei tuo, kad jis gali ,,dingti visiems laikams“, privertė N. Z. pasirašyti 74 000 eurų vekselį atgaline data – 2010-02-05. Nukentėjusysis R. G. taip pat patvirtino, jog 2010 m. sausio 6 ar 8 dieną A. M., atvykęs į N. Z. autoservisą, reikalavo pinigų ir iš jo, grasino jam peiliu, liepė iš kišenės netraukti ginklo, nes tuomet jis perpjaus jam rankas. Akivaizdu, kad tiek N. Z., tiek R. G. parodymai yra teisingi, nes jų nurodytas aplinkybes patvirtino ne tik įvykio vietoje buvęs V. S., bet iš dalies ir pats A. M.. Jis pripažino, jog įvykio metu išties buvo paėmęs nuo stalo peilį, tačiau neigė juo grasinęs nukentėjusiesiems. Kolegija daro išvadą, kad A. M. peilį nuo stalo paėmė vieninteliu tikslu – įbauginti nukentėjusiuosius ir taip, panaudojant psichinę prievartą, reikalauti pinigų. A. M. parodymus, jog peilį nuo stalo jis paėmė tik tam, kad perspėtų R. G. nebandyti išsitraukti iš kišenės ginklą, kolegija vertina kaip A. M. siekį sušvelninti savo padėtį ir taip išvengti baudžiamosios atsakomybės. Aplinkybę, kad A. M. peiliu grasino nukentėjusiesiems - stvėręs nuo stalo peilį pradėjo juo mojuoti, reikalavo grąžinti pinigus, patvirtino liudytojas V. S., kuris atvyko kartu su A. M. ir jam parodė N. Z. darbo vietą (t. 1, b. l. 47-48). Šio liudytojo parodymus teismas laiko patikimu įrodymų šaltiniu, kadangi yra draugiškuose santykiuose su A. M., yra jo pažįstamas, todėl liudytojas neturėjo jokio pagrindo apkalbėti pastarąjį.

Kolegija sutinka su prokuroro skundo argumentu, jog nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad N. Z. yra teistas už piktnaudžiavimą tarnyba, susijusį su kontrabanda. Byloje nėra jokių duomenų, kad N. Z. buvo nuteistas už šią nusikalstamą veiką, be to, visiškai nesuprantama, kokią reikšmę tai turi A. M. ir jo bendrininkų padarytai nusikalstamai veikai. Teismas, nuosprendyje aptardamas visiškai kitų baudžiamųjų bylų Nr. 04-1-00320-10 ir Nr. 01-2-00090-11, nagrinėjamų tame pačiame Klaipėdos apygardos teisme dėl V. S. (jis šioje byloje apklaustas kaip liudytojas), medžiagą, pažeidė nagrinėjimo teisme ribas, nurodytas BPK 255 straipsnio 1 dalyje (t. 4, b. l. 23, 25-27 arba nuosprendžio 10, 12-14 lapai).

Kolegija taip pat nesutinka su teismo išvada, jog paprastasis vekselis buvo N. Z. pasirašytas 2010 m. vasario 5 d. ir štai dėl ko:

teismas neturėjo jokio pagrindo abejoti nukentėjusiojo N. Z. parodymais, kurių jis niekada nekeitė ir jie duoti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų. Dėl 2010 m. spalio 31 d. Tauragėje, dujų degalinėje, įvykusio konflikto tarp jo bei A. M., K. P., A. S., N. Z. visą laiką buvo nuoseklus ir parodė, kad A. S., grasindamas subjauroti veidą, K. P. – pakasti po žeme, privertė pasirašyti 74 000 eurų vekselį. K. P. padavė vekselio blanką, tušinį ir mintinai padiktavo A. M. asmens kodą bei liepė įrašyti 2010 m. vasario 5 d. datą. Užpildytą vekselį pasiėmė A. M.. N. Z. vekselį pasirašė todėl, jog buvo priverstas tai padaryti, jam grasinimai buvo realūs – galėjo būti nužudytas, bijojo dėl savo ir šeimos saugumo. Iš N. Z. buvo prievartaujamas turtas sumokėti pinigus per keletą kartų: iš pat pradžių A. M. reikalavo pinigų iš abiejų – N. Z. ir R. G., bet pamatęs, kad šis yra ginkluotas, o jo žmona dirba muitinėje kriminaliste, jo reikalavimų nevykdys, todėl tęsė turto prievartavimą tik iš N. Z.. N. Z. ir R. G. suprato, jog pinigų reikalaujama todėl, kad neva jie nutekino informaciją dėl cigarečių kontrabandos, kuri priklausė A. M., o šis tokiu būdu patyrė didžiulį nuostolį, nes cigarečių kontrabanda buvo sulaikyta. A. M. N. Z. ir R. G. tvirtino, kad per juos jis patyrė didelę žalą.

Kolegijos nuomone, teismo išvada dėl paprastojo vekselio 74 000 eurų sumai pasirašymo datos - 2010 m. spalio 31 d. – prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. K. P. su A. S. pripažįsta, jog 2010 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje buvo nuvykę pas N. Z. į namus, norėdami išsiaiškinti, ar tikrai jų draugas A. M. buvo N. Z. paskolinęs pinigus. Jeigu tuo metu A. M. būtų turėjęs N. Z. pasirašytą vekselį (A. M. tvirtina, jog vekselį N. Z. pasirašė 2010-02-05), tai K. P. ir A. S. nebuvo jokio reikalo vykti pas N. Z., kad įsitikintų, ar šis tikrai skolinosi pinigus iš A. M.. Vadinasi, A. M. tuo metu vekselio neturėjo ir negalėjo jo parodyti savo draugams K. P. bei A. S.. Ypač svarbu tai, kad A. S. 2011 m. gegužės 4 d. apklausiamas kaip įtariamasis parodė, jog tuo metu, kai jis atvyko į degalinę, ,,< ... > N. jau buvo užpildęs vekselio blanką. Aš jį perskaičiau, jame buvo parašyta, kad N. Z. yra skolingas 74 000 eurų A. M.“ (t. 2, b. l. 134-136). Aptarti įrodymai akivaizdžiai patvirtina, kad vekselis buvo pasirašytas ne 2010 m. vasario 5 d., o 2010 m. spalio 31 d. degalinėje Tauragėje.

Be to, nuosprendžio dalyje dėl K. P., A. M. ir A. S. išteisinimo yra daug hipotetinių teiginių ir prieštaringų išvadų. Nuosprendžio 16 lape (arba t. 4, b. l. 29) motyvuose dėl 2010 m. spalio 31 d. pasirašyto vekselio nurodyta, jog A. M. jau anksčiau (2010 m. vasario mėn.) buvo minėjęs A. S. ir K. P. turįs N. Z. pasirašytą raštelį, t. y. vekselį, o tos pačios pastraipos pabaigoje teigiama, kad susitikimo tikslas buvo išsiaiškinti, ar A. M. nemėgina apgaudinėti K. P. su A. S. ,,< ... > manipuliuodamas kokiu nors suklastotu, visai ne N. Z. pasirašytu vekseliu“. Svarbu tai, kad nei A. S., nei K. P. niekada nedavė parodymų apie tai, kad susitikimo tikslas buvo įsitikinti, ar N. Z. išties yra pasirašęs vekselį 74000 eurų sumai, be to, jie susitikimo metu net neprašė A. M. parodyti šį vekselį, o, kaip teigia N. Z., grasindami susidorojimu, privertė jį pasirašyti.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visiškai be pagrindo atmetė ir nepatikėjo N. Z., R. G., V. S. parodymais, kurie pripažįstami patikimu įrodymų šaltiniu, nes jie vienodai aiškino visas įvykio aplinkybes, priežastį, dėl ko iš N. Z. su R. G. iš pat pradžių, o po to iš vieno N. Z. buvo prievartaujamas turtas. Jų parodymai nekito viso proceso metu, buvo nuoseklūs, išsamūs ir patikimi. Pažymima, jog visi išteisintieji, t. y. A. M., A. S. ir K. P. ikiteisminio tyrimo metu davė vienokius parodymus, o apklausti teisiamajame posėdyje juos iš esmės pakeitė ir iškėlė versiją apie neva N. Z. pasirašytą vekselį. Kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas, visiškai neanalizavęs, nesugretinęs ir neaptaręs išteisintųjų parodymų, duotų ikiteisminiame tyrime ir teisme, padarė klaidingą išvadą dėl jų parodymų patikimumo ir nepagrįstai jais vadovavosi priimdamas išteisinamąjį nuosprendį. Be to, visiškai be pagrindo buvo patikėta visomis A. M. iškeltomis versijomis (apie paskolą, vekselio pasirašymą, labai didelės sumos pinigų įgijimo aplinkybes) ir pateisintos jo parodymų keitimo aplinkybės.

Sutinkama su apeliantų skundų argumentais, jog teismas nuosprendyje visiškai netyrė ikiteisminiame tyrime duotų A. M., A. S., K. P. parodymų, neanalizavo jų nenuoseklumo, nepašalino prieštaravimų, neišsiaiškino jų keitimo priežasčių, nelygino jų tarpusavyje ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie yra nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos, sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių.

Bylos duomenys rodo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duoti A. M. parodymai buvo iš esmės skirtingi. Apklausiamas kiekvieną kartą iškeldavo vis naujas versijas ir skirtingai aiškino esmines bylos aplinkybes, todėl teismas neturėjo pagrindo jo parodymus pripažinti ir vertinti kaip patikimus bei jais vadovautis priimant išteisinamąjį nuosprendį. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. M. ikiteisminiame tyrime buvo apklaustas keturis kartus: apklausiamas kaip įtariamasis pirmą kartą 2011 m. gegužės 3 d. A. M. parodė, jog 2010 m. sausio mėn. iš tiesų buvo nuvykęs pas N. Z., tačiau peilio N. Z. nerodė, pinigų nereikalavo, kadangi tuo metu jokie piniginiai reikalai jų nesiėjo. N. Z. vekselį užpildė ir pasirašė jo namuose 2010 m. vasario 5 d., o jis perdavė 74 000 eurų. Kokiu tikslu skolinasi pinigus, N. Z. nesakė. Jis paskolino savo asmeninius pinigus, jie nebuvo skolinti iš kitų asmenų. A. M. buvo susitikęs su N. Z. dujų degalinėje Tauragėje, tačiau neprisimena, dėl kokių priežasčių. Pripažįsta, jog jis daug kartų telefonu skambino N. Z. ir reikalavo grąžinti skolą (t. 2, b. l. 101-102). Antros apklausos metu apklausiamas apie pinigų kilmę nurodė, jog 74000 eurų Valstybinėje mokesčių inspekcijoje nebuvo deklaravęs ir atsisakė nurodyti, iš kur gavo šiuos pinigus ir, ar juos skolinosi iš B. L. (t. 2, b. l. 104). Vėliau, vadovaujantis BPK 179 straipsnio, 190 straipsnio nuostatomis, A. M. buvo suvestas į akistatą su nukentėjusiuoju ir šios apklausos metu nepripažino, jog 2010 m. sausio 6-8 dienomis buvo nuvykęs pas N. Z. į Pagėgius. Paaiškino, jog 2010 m. spalio mėn. pabaigoje jis su N. Z. nurodytais asmenimis, t. y. ,,kauniečiu“ ir dar vienu vyresniu (t. y. K. P. ir A. S.), išties buvo susitikę Tauragėje, dujų degalinėje, tačiau N. Z. negrasino ir nevertė jo pasirašyti vekselį (t. 2, b. l. 106-107). Ir galiausiai apklausiamas ketvirtą kartą kaltu visiškai neprisipažino ir atsisakė nurodyti, iš kur gavo 74 000 eurų (t. 2, b. l. 110-111). A. M. teisme davė visiškai skirtingus parodymus. Jis paaiškino, jog 70 000 eurų jis paskolino ne N. Z., o V. S. 2009 m. gruodžio 28 d. ir šis pinigus perdavė N. Z.. Iš V. S. jokio paskolos raštelio nepaėmė. Pripažino, jog 2010 m. sausio mėn. buvo nuvykęs pas N. Z.: kilo barnis, todėl jis nuo stalo paėmė peilį, nes R. G. pasakė, jog turi ginklą, tačiau peiliu niekam negrasino. Vėliau dalį paskolintų pinigų, t. y. 40 000 eurų sugrąžino V. S. su N. Z.: V. S. jam atvežė 17 000 eurų, kuriuos pasiskolino iš S. M., o likusius atidavė N. Z., tačiau vis vien liko 34 000 eurų skola. 2010 m. vasario pradžioje atvykęs N. Z. vėl paprašė paskolinti 40 000 eurų ,,bizniui“ ir jis sutiko: vasario 5 d. jo namuose N. Z. užpildė tuščią vekselį 74000 eurų sumai, o jis perdavė jam grynais 40 000 eurų. 2010 m. spalio 31 d. A. M. pakvietė N. Z. atvykti į dujų degalinę Tauragėje, paprašė atvažiuoti K. P. ir A. S., nes N. Z. pažadėjo sugrąžinti dalį pinigų. A. M. iš A. S. buvo paėmęs 70 000 eurų, kuriuos paskolino V. S., tačiau dalis pinigų, paskolintų N. Z., buvo gauta ir iš B. L. (t. 3, b. l. 46-47).

Siekiant pašalinti prieštaravimus A. M. parodymuose, jis buvo apklaustas apeliacinės instancijos teisme, tačiau negalėjo įtikinamai paaiškinti priežasties, dėl ko viso proceso metu keitė parodymus. Jis ikiteisminiame tyrime kategoriškai tvirtino, jog 74000 eurų N. Z. perdavė grynais savo namuose vekselio pasirašymo dieną, t. y. 2010 m. vasario 5 d., o teisme parodė, jog tą dieną jis N. Z. padavė tik 40 000 eurų. A. M. nurodytų aplinkybių N. Z. niekada nepripažino ir paaiškino, jog jis nei 74 000 eurų, nei 40 000 eurų iš A. M. nepasiskolino. Be to, posėdyje A. M. pareiškė, jog iš pradžių, t. y. 2009 m. gruodžio 28 d. jis pinigus – 70 000 eurų paskolino V. S., tačiau šis nurodytą aplinkybę kategoriškai paneigė. Akivaizdu, kad A. M. parodymai yra neteisingi, nes jų nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Pats A. M. pripažino, kad neturi jokio rašytinio įrodymo – nei paskolos sutarties, nei paskolos raštelio dėl 70 000 eurų perdavimo V. S.. Kolegija pažymi, kad teismas visiškai nevertino esminių skirtumų A. M. parodymuose ta prasme, jog pats išteisintasis pripažino nepaskolinęs N. Z. tokios pinigų sumos, t. y. 74 000 eurų, kuri yra įrašyta vekselyje, o patikėjo naiviu A. M. aiškinimu, jog ,,visą skolą ,,apsiformino“ N. Z.“ (t. 3, b. l. 47). A. M., teisme dėstydamas savo versijas dėl neva 70 000 eurų perdavimo V. S. ir dėl dalies šios paskolos, t. y. 40 000 eurų sugrąžinimo jam, teigia, jog V. S. jam perdavė 17 000 eurų, kuriuos pasiskolino iš S. M.. Teisme kaip liudytojas apklaustas S. M. paneigė A. M. iškeltą versiją dėl neva 17000 eurų paskolos V. S. ir paaiškino, jog V. S. - jo buvęs bendradarbis ir jis išties jam buvo paskolinęs ne 17000 eurų, o tik 12 000 litų. Pinigus paskolino ne 2010 m. sausio mėn., o 2010 m. gruodžio mėn. V. S. pinigai buvo reikalingi ,,< ... > advokatams samdyti“ (t. 3, b. l. 136). A. M. parodymai apie tai, kad ,,visą skolą ,,apsiformino“ N. Z.“ yra naivūs ir neįtikinantys, kadangi nei N. Z., nei V. S. tokiomis didelėmis pinigų sumomis niekada nedisponavo ir nei 70 000 eurų, nei 74 000 eurų iš A. M. nesiskolino. Anksčiau aptarti A. M. parodymai yra neįtikinantys, kadangi jų nepatvirtino kiti bylos duomenys, be to, jis nebuvo nuoširdus viso proceso metu ir, toliau įrodinėdamas savo versijas, nemotyvuotai keitė parodymus, painiojosi aiškindamas apie 74 000 eurų kilmę (iš pradžių tvirtino, jog tie pinigai buvo jo asmeniniai), o kai negalėjo pagrįsti, iš kur gavo didžiulę pinigų sumą, norėjo įtikinti, kad pinigai buvo A. S., dalis jų – paskolinta iš B. L.. A. S. taip pat negalėjo teismui paaiškinti, iš kur pas jį buvo didžiulė 70 000 eurų suma. Iš byloje esančių trijų paskolos sutarčių (t. 1, b. l. 56-57) matyti, kad A. M. per tris kartus – 2008 m. kovo 1 d., 2009 m. rugsėjo 10 d. pasiskolino iš B. L. 84 000 litų ir 20 000 litų, o 2009 m. balandžio 17 d. iš jos sūnaus R. L. – 91 560 litų (B. L. nurodė, kad ir šie pinigai buvo jos). A. M. alibi paneigė N. Z. su V. S., kurie niekada nepripažino skolinę pinigus iš A. M.. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, jog būtent pinigus, gautus iš B. ir R. L., A. M. perskolino V. S. ar N. Z., nes juk nuo paskolos momento buvo praėję daugiau nei vieneri metai (pinigai iš B. ir R. L. skolinti 2008-2009 m., o anot A. M. V. S. ir N. Z. perskolinti tik 2010 m.).

Atsižvelgdama į aukščiau aptartus bei šiame nuosprendyje išanalizuotus ir įvertintus įrodymus, taip pat bylos medžiagą, kolegija daro neabejotiną išvadą, jog tarp nukentėjusiųjų N. Z., R. G. ir išteisintųjų A. M., A. S. ir K. P. nebuvo susiklostę jokie turtiniai santykiai, t. y. N. Z. ir R. G. iki pirmojo įvykio (2010 m. sausio 6-8 d.) išvis jų nepažinojo ir pinigų, t. y. 74000 eurų iš A. M. nesiskolino. Kolegija sprendžia, kad tarp nukentėjusiųjų ir išteisintųjų nebuvo susiklostę jokie turtiniai santykiai, t. y. N. Z. nebuvo skolingas 74000 eurų A. M.. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą ir atlikęs įrodymų tyrimą, nustatė, kad 74000 eurų paskola A. M. nebuvo reali, nes iš nustatytų veikos aplinkybių matyti, jog iš nukentėjusiųjų N. Z. ir R. G. (pirmoji nusikalstama veika) iš pradžių buvo reikalaujama grąžinti tariamą 70 000 eurų skolą iš abiejų, o po to - iš vieno N. Z. – 74 000 eurų skolą A. M.. Reikalavimai grąžinti skolą buvo lydimi grasinimais susidoroti. A. M., reikalaudamas grąžinti pinigus, rankoje laikė peilį ir grasino N. Z. padaryti invalidu, o K. P. su A. S., atvirai, neturėdami teisėto pagrindo ir naudodami psichinę prievartą, grasindami susidorojimu, A. M. naudai iš N. Z. reikalavo didelės vertės turto – 74000 eurų. Reikalavimus atiduoti tariamą skolą visi trys išteisintieji išreiškė daugkartinių susitikimų metu ir skambindami telefonais N. Z., ką patvirtina byloje esantys duomenys, be to, patys išteisintieji pripažino, jog sugrąžinti neva skolą reikalavo paskambinę telefonu. Bylos duomenys patvirtina, kad išteisintieji reikalavimą grąžinti pinigus išreiškė grasindami panaudoti fizinį smurtą bei panaudodami psichinę prievartą, t. y. grasindami padaryti N. Z. invalidu, atimti automobilį, ,,pakasti po žeme“, susidoroti bei tvirtindami, kad pas jį atvažiuos ,,kauniečiai“. Galiausiai išteisintieji A. M., A. S. ir K. P., veikdami bendrai, neturėdami teisinio pagrindo, grasindami susidorojimu 2010 m. spalio 31 dienos metu UAB ,,XX“ degalinės teritorijoje Tauragėje, privertė N. Z. pasirašyti paprastąjį vekselį, įrašant jame datą – 2010 m. vasario 5 d. ir 74000 eurų sumą skaičiais ir žodžiais. Išteisintasis A. M., grasindamas panaudoti fizinį smurtą, iš pradžių iš abiejų nukentėjusiųjų – N. Z. ir R. G. reikalavęs 70000 eurų, vėliau su bendrais reikalavimą pakeitė ir pradėjo reikalauti didesnės pinigų sumos, t. y. 74000 eurų, nepaaiškinę, kodėl padidino sumą.

Kolegija, vadovaudamasi aptartais įrodymais, konstatuoja, kad jokios paskolos nebuvo, išteisintieji neturėjo jokio teisėto pagrindo reikalauti 74000 eurų sumos grąžinimo, nes paprastasis vekselis buvo pasirašytas panaudojus psichinę prievartą.

Dabar kolegija aptars, kodėl A. M., K. P. ir A. S. veiksmus negalima kvalifikuoti kaip savavaldžiavimą, dėl kurio egzistavimo jų veikoje abejones išreiškė ir pirmosios instancijos teismas.

Objektyvieji abiejų nusikalstamų veikų, t. y. turto prievartavimo ir savavaldžiavimo, požymiai yra panašūs. Skirtumas tik tas, kad turto prievartavimo atveju kaltininko reikalavimas visada yra neteisėtas, nėra susijęs su realiai egzistuojančiais civiliniais teisiniais santykiais tarp šalių, vadinasi, kaltininkas neturi teisinio pagrindo reikalauti turto. Gi reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias Civilinio kodekso numatytais pagrindais, tačiau pažeidžiant teisinę teisės įgyvendinimo tvarką, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties ir esant BK 294 straipsnyje numatytiems požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas. Kiekvienu atveju sprendžiant, ar kaltininko veiksmai atitinka turto prievartavimo, ar savavaldžiavimo sudėties požymius, būtina nustatyti, ar kaltininkas turėjo teisę į turtą ir teisėtą pagrindą reikalauti iš nukentėjusiojo asmens perduoti turtą.

Kalbant apie šių nusikalstamų veikų subjektyviuosius požymius savavaldžiavimo atveju kaltininkas suvokia, kad jis turi reikalavimo teisę į pas kitą asmenį esantį turtą, o prievartaujant turtą, kaltininkas supranta, kad jis neturi jokio teisėto pagrindo reikalauti iš kito asmens perduoti jam turtą. Savavaldžiavimo atveju kaltininkas supranta, kad jis įgyvendina jam ar kitam asmeniui, jo manymu, realiai priklausančią teisę kad ir neleistinomis priemonėmis, o turto prievartavimo metu kaltininkas suvokia, kad jo reikalavimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Neginčytinai nustatyta, kad paprastąjį vekselį 74000 eurų sumai N. Z. pasirašė išteisintiesiems panaudojus psichinę prievartą, todėl vekselis laikomas fiktyviu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir atlikusi įrodymų tyrimą, daro išvadą, kad byloje surinktų įrodymų pakanka pripažinti, jog R. G. ir N. Z. realiai pinigų iš A. M. nesiskolino ir jų iš pastarojo nei dalimis, nei vienu kartu negavo. Tai, kad paprastasis vekselis buvo pasirašytas N. Z., nedaro išteisintųjų reikalavimus teisėtais. Taigi A. M., K. P. ir A. S. neturėjo ne tik tikros, bet ir tariamos teisės reikalauti iš N. Z. ir R. G. iš pradžių 70000 eurų, o po to – 74000 eurų (iš vieno N. Z.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančius duomenis, nustatė, kad visi išteisintieji nusikaltimą padarė veikdami bendrininkų grupe. Turto prievartavimo veiksmus prieš N. Z. ir R. G. pradėjo vienas A. M. 2010 m. sausio 6-8 dienomis, kada atvykęs į Pagėgiuose esantį autoservisą pareikalavo iš nukentėjusiųjų didelės vertės turto. Po to prie A. M. prisijungė K. P. su A. S., kurie 2010 m. rugpjūčio mėn. viduryje A. M. naudai reikalavo 74000 eurų, o tų pačių metų spalio 31 d. jau veikdami trise, t. y. A. M., K. P. ir A. S., privertė N. Z. pasirašyti paprastąjį vekselį, kaip grąžintiną didelės vertės skolą A. M., įrašant 74000 eurų sumą.

Kolegija pažymi, kad bendrininkavimas suprantamas kaip tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką, jų veikos bendrumas, susitarimas ją daryti kartu, o taip pat tyčios bendrumas, kai kiekvienas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu. Svarbu ir tai, kad bendrininkų susitarimas gali vykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, kol bus pasiektas norimas rezultatas.

Iš bylos duomenų matyti, kad pagal nustatytas aplinkybes K. P. ir A. S. bendrininkavimas šiuo turto prievartavimo atveju pasunkino veiką, nes iš N. Z. pinigų reikalavo net trys asmenys, taip sukeldami jam didesnį baimės įspūdį ir pavojaus jausmą, visi reikalavo grąžinti tariamą skolą grasindami panaudoti fizinį smurtą. A. M. 2010 m. gegužės ir liepos mėnesiais N. Z. pareikštas grasinimas, jog apie tariamos skolos negrąžinimą sužinos ,,kauniečiai“, buvo įvykdytas, nes po mėnesio, t. y. 2010 m. rugpjūčio mėn. A. M. paliepus pas nukentėjusįjį išties apsilankė Kaune gyvenantis A. S. su K. P. ir, grasindami padaryti N. Z. invalidu, reikalavo 74000 eurų. Liudytojo V. S., kuris A. M. parodė N. Z. darbovietę, parodymais nustatyta, kad iš N. Z. didelės pinigų sumos reikalavo ne vien A. M., bet ir A. S. su K. P., kurie grasino susidoroti su N. Z.. Kolegija, vadovaudamasi liudytojo V. S. parodymais, jų nesuabsoliutina, vertina visų kitų bylos duomenų kontekste, jo parodymai, kaip įrodymų šaltinis, atitinka BPK 20 straipsnio nuostatoms.

Aukščiau aptarti bylos duomenys patvirtino, kad visi išteisintieji buvo aktyvūs šio nusikaltimo bendravykdytojai.

Nustatyta, kad A. M., K. P. ir A. S. kaltė reiškėsi tiesiogine tyčia, t. y. jie suvokė, kad panaudodami psichinę prievartą ir grasindami panaudoti fizinį smurtą, vertė nukentėjusiuosius (dėl pirmos veikos), o po to vieną N. Z. vykdyti neteisėtą turtinę pretenziją ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, A. M., K. P. ir A. S. veiksmai atitinka įstatyme bei teismų praktikoje nustatytus didelės vertės turto požymius, todėl jų veiksmai kvalifikuojami pagal BK 181 straipsnio 3 dalį. BK 190 straipsnyje išaiškinta, jog didelės vertės turtas yra tada, kai jo vertė viršija 250 MGL, t. y. 32 500 Lt dydžio sumą, o išteisintieji, reikalaudami 70000 eurų, 74000 eurų, nurodytą sumą viršijo daugiau nei 8 kartus.

A. M., K. P. ir A. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

A. M., K. P. ir A. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama tai, jog jie veiką padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, skirdamas bausmę A. M., K. P. ir A. S., vadovaujasi Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcija ir bendrosios dalies normomis, detalizuojančiomis sankcijos taikymą. BK 54 straipsnyje įstatymo leidėjas įtvirtino bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai įtvirtina nuostatą, kad bausmė turi būti individualizuota ir paskirta atsižvelgiant į įstatymo reikalavimus. Skiriant bausmes vadovaujamasi ir bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnis). Įvertinama tai, kad A. M., K. P. ir A. S. padarė sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), atsižvelgiama į nusikaltimo pobūdį ir į tai, kad turto prievartavimo veiksmus jie atliko ilgą laikotarpį, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą (BK 59 straipsnis) ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taip pat atsižvelgiama į A. M., K. P. ir A. S. asmenybes charakterizuojančius duomenis: A. M. anksčiau ne kartą baustas už kelių eismo taisyklių pažeidimus (t. 2, b. l. 120-124) ir nusikaltimo padarymo metu kai kurios nuobaudos galiojo, jo vardu yra įregistruota prekybos įmonė gyvenamosios vietos adresu (Tauragė, Vytauto g. 111A), tačiau duomenų apie jo darbą ir gaunamas pajamas nėra, anksčiau nėra teistas, K. P. – neteistas, tačiau daug kartų baustas administracine tvarka už kelių eismo taisyklių pažeidimus ir turi galiojančias nuobaudas (t. 2, b. l. 68-89), niekur nedirba; A. S. – anksčiau neteistas, tryliką kartų baustas administracine tvarka už kelių eismo taisyklių pažeidimus (t. 2, b. l. 151-159), duomenų apie jo darbo vietą ir gaunamas pajamas nėra. Lietuvos Respublikos 181 straipsnio 3 dalies pagal kurią kvalifikuojami visų trijų asmenų nusikalstami veiksmai, sankcija numato tik vieną bausmės rūšį – laisvės atėmimą nuo trejų iki dešimties metų. Šiuo atveju A. M., K. P. ir A. S. skirtina kiekvienam iš jų laisvės atėmimo bausmė – K. P. ir A. S. sankcijoje numatytas vidurkis, t. y. laisvės atėmimas 6 metams 3 mėnesiams, o A. M. – 7 metai, t. y. šiek tiek didesnę laisvės atėmimo bausmę nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Individualizuojant bausmes įvertinama tai, kad aktyviausias darant nusikaltimą buvo A. M., jo nurodymu K. P. su A. S. vyko į N. Z. gyvenamąją vietą ir reikalavo atiduoti tariamą skolą A. M.. Svarbu tai, kad jie nebuvo nuoširdūs viso proceso metu ir tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme vis pateikdavo naujas įvykio versijas.

Taip pat pažymėtina, jog pagal BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatas galimybė paskirti bausmę ne didesnę, negu straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, yra tada, kai kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Šioje byloje ne tik nenustatyta, jog A. M., K. P. ir A. S. savo noru prisipažino nusikaltę, nuoširdžiai gailisi bei aktyviais veiksmais padėjo išaiškinti nusikaltimą, tačiau pripažinta ir jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė (nusikalstamos veikos padarymas veikiant bendrininkų grupe).

Taikyti A. M., K. P. ir A. S. BK 54 straipsnio 3 dalį ir BK 62 straipsnio nuostatas nėra teisinio pagrindo. Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, nėra nustatytos kokios nors išimtinės aplinkybės, kurios leistų taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Taip pat nenustatyta BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų sąlygų visumos, todėl nėra teisinio pagrindo ir šio įstatymo taikymui.

Šiuo nuosprendžiu paskyrus bausmę K. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalį, būtina subendrinti šią bausmę su bausme, paskirta Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnio 1 dalyje – 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 4 dalimi.

Byloje nukentėjusysis N. Z. yra pareiškęs 60 000 Lt civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti (t. 3, b. l. 25-26).

Lietuvos Respublikos CK 6.263 straipsnyje nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo atlyginti atsakingas asmuo.

Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasinai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Civilinio kodekso nuostatos nenustato atlygintinos neturinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą turi teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, taip pat CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais.

Kolegija, spręsdama neturtinės žalos klausimą, civilinį ieškinį tenkina iš dalies, nukentėjusiajam N. Z. priteisdama žymiai mažesnę sumą, negu prašoma pareiškime. Pažymėtina, kad aukštesnės instancijos teismas, vertindamas neturtinės žalos atlyginimo dydį nukentėjusiajam N. Z., atsižvelgia į tai, kad A. M., K. P. ir A. S. prieš N. Z. atliko tęstinius nusikalstamus veiksmus ir prievartavo iš jo didelės vertės turtą – 74 000 eurų nuo 2010 m. sausio mėn. 6-8 dienos iki 2010 m. spalio 31 d. Kadangi prieš N. Z. buvo grasinama panaudoti fizinį smurtą (demonstruotas peilis ir juo grasinta) ir naudota psichinė prievarta (grasinta padaryti invalidu, ,,pakasti po žeme“, susidoroti) jis iš tiesų patyrė dvasinius išgyvenimus, didelį baimės įspūdį ir pavojaus jausmą, kas nulėmė jo elgesį, todėl ilgą laiką nesikreipė į teisėsaugos institucijas. Kadangi tuo metu, kai A. M., K. P. ir A. S. pradėjo neteisėtai reikalauti pinigų ir grasinti, N. Z. žmona A. Z. buvo nėščia (sūnų E. pagimdė (duomenys neskelbtini), todėl nukentėjusysis, siekdamas apsaugoti žmoną ir jos netraumuoti, o vėliau ir gimusį sūnų, jiems apie tai nepranešė, buvo priverstas viską išgyventi pats. Dėl nuolatinio psichologinio spaudimo ir grasinimų (tiek susitikimų metu, tiek telefonu), N. Z. ilgą laiką turėjo emocinių problemų, buvo stresinėje situacijoje, patyrė įtampą ir grėsmę. Dėl to N. Z. 2010 m. lapkričio 4 d. ir 2011 m. vasario 7 d. buvo suteikta psichologinė pagalba: viso buvo suteiktos 9 psichologinio konsultavimo sesijos (t. 3, b. l. 27). Dėl A. M., K. P. ir A. S. nusikalstamų veiksmų, sumažėjo N. Z. bendravimo galimybės, jis pradėjo bijoti bendrauti su svetimais žmonėmis, sumažėjo bendravimas ir su draugais bei pažįstamais, kadangi nuolat jautė psichologinę įtampą, bijojo, kad A. M., K. P. ir A. S. įvykdys grasinimus.

Kolegijos nuomone, nustatant neturinės žalos dydį, reikšminga aplinkybes laikytina tai, kad grasinimus susidoroti ir psichologinį smurtą naudojo visi – A. M., K. P. ir A. S., todėl N. Z. nukentėjo nuo jų neteisėtų veiksmų ir visi solidariai privalo jam atlyginti neturtinę žalą. Kolegija, įvertina N. Z. patirtus didelius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, dėl ko turėjo emocinių problemų ir buvo priverstas gydytis.

Kolegija, įvertinus aptartas aplinkybes, atsižvelgdama į pareikšto civilinio ieškinio dėl neturinės žalos padarymo sumą bei A. M., K. P. ir A. S. materialinę padėtį, daro išvadą, kad nukentėjusiojo N. Z. prašoma neturtinei žalai atlyginti suma yra per didelė, neatitinkanti sąžiningumo, teisingumo ir proporcingumo kriterijų, todėl tenkintina iš dalies ir mažintina iki 30 000 litų.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 66 straipsnį į paskirtas bausmes visiems įskaitytinas suėmime išbūtas laikas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 106 straipsniu, 115 straipsniu, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, bei Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsniu,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gegužės 28 d. nuosprendžio dalį dėl A. M., K. P. ir A. S. išteisinimo panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

A. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalyje, ir paskirti 7 (septynerių) metų laisvės atėmimo bausmę, atliekant pataisos namuose.

A. S. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalyje, ir paskirti 6 (šešerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, atliekant pataisos namuose.

K. P. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalyje, ir paskirti 6 (šešerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, subendrinti šią bausmę su 2012 m. gegužės 28 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu paskirta bausme pagal Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnio 1 dalį 100 MGL (13000 Lt) trylikos tūkstančių litų dydžio bauda ir galutinę subendrintą bausmę K. P. paskirti laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams su 100 MGL (13000 Lt) trylikos tūkstančių litų dydžio bauda.

Laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Priteisti solidariai iš A. M., K. P. ir A. S. nukentėjusiajam N. Z. 30 000 (trisdešimt tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsniu, į paskirtas bausmes įskaityti kardomajame kalinime (suėmime) išbūtą laiką: A. M. – nuo 2011-05-03 iki 2011-05-05; K. P. – nuo 2011-05-03 iki 2011-05-05.

A. M., K. P. ir A. S. kardomąją priemonę palikti rašytinius pasižadėjimus neišvykti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, o, pasiuntus atlikti bausmes, panaikinti.

Bausmės atlikimo pradžią skaičiuoti nuo jos vykdymo pradžios.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.