Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. J. ir nuteistojo R. J. gynėjo apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, ir nuteistas laisvės atėmimu 16 (šešiolikai) metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

R. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš S. J. priteista nukentėjusiesiems A. ir G. Š. 13458,62 Lt turtinei ir 80 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš S. J. taip pat priteista Teritorinei valstybinei ligonių kasai 3275,93 Lt už A. Š. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.

Iš S. J. ir R. J. priteista išieškoti po 38,49 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. J. ir R. J. nuteisti už tai, kad 2011 m. liepos 8 d., apie 23 val. 25 min., Utenos r., Leliūnų sen., Patiltės k., J. B. sodybos kieme, būdami apsvaigę nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, nužudė R. B., o S. J. nužudė dar ir A. Š., t. y. S. J. nužudė du žmones, o būtent:

S. J. ir R. J. bendrai kumščiais, kojomis, o S. J. – dar ir mediniu pagaliu, sudavė R. B. ne mažiau 11 smūgių į galvos sritį bei ne mažiau kaip 5 smūgius į kitas kūno vietas, tokiu būdu jam padarant nubrozdinimus skruostuose, dešiniame žande, smakre, apatinėje lūpoje, pakaušyje, dešiniame dilbyje ir plaštakose, muštines žaizdas kairiojo antakio ir nosies srityse, kraujosruvas dešinėje kaktos – smilkinio srityse, dešiniame skruoste, dešinėje žando – lūpų – smakro srityse, kairės akies vokuose – paakyje, nosies srityje, kairiojo skruosto – ausies srityse, nosies kaulų skeveldrinį, kairiojo skruostikaulio ir viršutinio žandikaulio lūžimus, 12, 41, 31 ir 33 dantų išnirimus, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų minkštaisiais dangalais, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu bei uždusimu dėl kraujo patekimo į kvėpavimo takus, dėl ko nukentėjusysis R. B. mirė įvykio vietoje; o S. J. kumščiais, kojomis ir mediniu pagaliu sudavė ne mažiau kaip 6 smūgius A. Š. į galvos sritį bei ne mažiau kaip 8 smūgius į kitas kūno vietas, tokiu būdu jam padarydamas nubrozdinimus dešiniame paakyje ir kairėje plaštakoje, muštinę žaizdą dešinės ausies kaušelyje, kraujosruvas kaktoje – dešinės akies vokuose – dešiniame skruoste, dešinėje momeninėje ir smilkininėje srityse, dešinės ausies kaušelyje – užausio – paausio – kaklo dešinio šono srityse, pakaušyje, nosies srityje, lūpose, kaktoje – kairės akies vokuose, dvi krūtinėje, kairiame žaste, dilbiuose ir dešinėje plaštakoje, kaukolės skliauto ir pamato kaulų dešinės pusės lūžimus, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų dangalais, galvos smegenų sumušimą, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, nuo ko A. Š. 2011 m. liepos 10 d., apie 18 val. 15 min., mirė VšĮ „Utenos ligoninė“.

Apeliaciniu skundu nuteistasis S. J. prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 7 d. nuosprendį ir paskirti bausmę, mažesnę už LR BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą bausmės vidurkį. Mano, jog teismo paskirta didesnė už straipsnio sankcijoje numatytą vidurkį bausmė yra nemotyvuota.

Nurodo, jog teismas, skirdamas bausmę, turi vienodai atsižvelgti į visas LR BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, nesuteikdamas nė vienai iš jų išskirtinės reikšmės. Tuo tarpu, apelianto manymu, apygardos teismas išskirtinį dėmesį skyrė aplinkybei, jog jis nužudė du žmones ir apie jo kaltės turinį sprendė, atsižvelgdamas į kilusius padarinius, be to, nepakankamai vertino subjektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, veikos padarymo motyvus. Nesutinka su teismo išvada, jog jis nusikalto, veikdamas tiesiogine tyčia, klaidingai įvardintas ir nusikaltimų padarymo motyvas. Pabrėžia neturėjęs nei asmeninių nesutarimų, nei išankstinio pykčio su nužudytaisiais. Nurodo tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai tvirtinęs, jog įvykio vakarą važiavo namo parsivežti savo sutuoktinės, kurios buvo pasiilgę penki mažamečiai vaikai, t. y. išvyko geranorišku tikslu. Byloje nėra jokių įrodymų, jog jis vyko smurtauti prieš savo sutuoktinę J. J. ar jos meilužį J. D.. Įvykio metu nukentėjo atsitiktiniai asmenys, t. y. A. Š., kurį jis matė pirmą kartą, bei sutuoktinės dėdė R. B., su kuriuo apelianto santykiai iki tol buvo geri. Akcentuoja, kad jo veiksmai buvo spontaniški, jis negalvojo apie veiksmų pasekmes, mano veikęs netiesiogine tyčia.

Toliau skunde dėstomos aplinkybės, kurios, anot apelianto, ir nulėmė nusikaltimų padarymą. Pirmiausia pabrėžia netinkamą savo sutuoktinės K. J. elgesį (buvo neištikima, nesirūpino mažamečiais vaikais, girtavo, iššvaistė už vaiko negalią gautus pinigus, pradėjo skyrybų procesą). Šios aplinkybės turėjo įtakos apelianto psichologinei būsenai, be to, pažymi tai, kad jam 1993 m. diagnozuota įgimta silpnaprotystė, lengvo laipsnio debilumas. Nukentėjusieji ir kiti asmenys elgėsi provokuojamai. Nesutinka su tuo, jog teismas vien tik nukentėjusiojo A. Š. elgesį pripažino provokuojančiu. Tvirtina, jog įvykio vietoje buvę asmenys jį įžeidė ir pažemino (neleido namo išsivežti sutuoktinės), be to, pastarieji neleido ir jam laisvai išeiti iš J. B. namų. Nors bandė pabėgti, tačiau jį pasivijo A. Š. ir sumušė, ką patvirtina 2011-07-12 specialisto išvada (galimai įvykio metu jam ne mažiau kaip 7 trauminiais poveikiais padaryti sužalojimai, kurie vertintini kaip nežymus sveikatos sutrikdymas). Kadangi jo sveikatai ir gyvybei grėsė pavojus, buvo priverstas gintis. Nesiginčija savo veiksmais peržengęs būtinosios ginties ribas, dėl patirtų sužalojimų buvo šoke, mažai save kontroliavo, buvo labai susijaudinęs. Apelianto įsitikinimu, teismas minėtas aplinkybes turėjo įvertinti kaip lengvinančias jo atsakomybę ir atsižvelgti, skirdamas laisvės atėmimo bausmę. Mano, jog teismas jam skyrė per griežtą bausmę. Nors ir buvo nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, tačiau būtina atsižvelgti į aukščiau nurodytas aplinkybes, turėjusias įtakos jo nusikalstamam elgesiui, taip pat dvi jo atsakomybę švelninančias aplinkybes ir paskirti laisvės atėmimo bausmę, ne didesnę už LR BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą bausmės vidurkį. Akcentuoja nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažinęs savo kaltę, nuoširdžiai gailėjęsis, netrukdęs ikiteisminiam tyrimui, sutiko su nukentėjusiųjų pareikštu civiliniu ieškiniu ir pasižadėjo atlyginti padarytą žalą. Būdamas izoliuotas tokį ilgą laiką, jis negalės rūpintis savo vaikais (motina K. J. vengia tą daryti), išlaikyti su jais glaudžius socialinius ryšius.

Apeliaciniu skundu nuteistojo R. J. gynėjas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 7 d. nuosprendį ir jo ginamąjį išteisinti. Mano, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje ištirtus įrodymus ir pritaikė netinkamą baudžiamąjį įstatymą.

Nurodoma, jog ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu R. J. parodė muštynėse nedalyvavęs ir nukentėjusiajam R. B. smūgių nesudavęs. Tuo tarpu nuteistasis S. J. teisme neneigė nužudęs R. B., be to, pripažino anksčiau apkalbėjęs jo ginamąjį R. J.. S. J. parodė, jog po to, kai jis pagaliu trenkė nukentėjusiajam A. Š. į galvą, pakaušį, šis parkrito, po to ėmė jį spardyti, daužyti pagaliu į galvą, nukentėjusysis nebesigynė. Bedaužant A. Š., priėjo R. B., kuris kažką pasakė ir bandė atitraukti. Nors R. B. jam negrasino, tačiau jis (S. J.), būdamas šoke ir mažai save kontroliuodamas, tuo pačiu pagaliu trenkė R. B. į galvą, dėl ko šis, atrėmęs vieną smūgį, nuo kitų parkrito ant žemės. Po to dar gulinčiam keletą kartų sudavė pagaliu į galvą, spardė į pilvą, krūtinę (galėjo suduoti 16 smūgių). Ikiteisminiame tyrime S. J. tvirtino nukentėjusįjį R. B. pagaliu mušęs du kartus: pirmą kartą į veidą sudavė 8-10 smūgių, vėliau į galvą sudavė dar 10-12 smūgių, spardė pastarojo galvą koja. Gynėjas pažymi, jog specialisto išvada nustatė, jog R. J. kūne jokių sužalojimų nebuvo rasta. Kitoje specialisto išvadoje konstatuota, kad ant tirti pateiktų R. B. marškinių ir sportinių kelnių rasti pluoštai yra vienodi su S. J. marškinių audeklo pluoštais. Tuo tarpu jo ginamojo R. J. batų mikrodalelių ant nukentėjusiojo drabužių nerasta (vienodos rudos spalvos dažų mikrodalelės rastos tik ant R. J. batų bei R. B. sportinių kelnių). Ant tirti pateiktų jo ginamojo nagų nuokarpų nerasti pluoštai iš R. B. drabužių. Galiausiai aptariama specialisto išvada dėl kraujo buvimo, rūšies bei biologinės kilmės pėdsakų tapatumo nustatymo, iš kurios matyti, kad ant jo ginamojo drabužių nerasta nukentėjusiojo kraujo (priešingai nei ant nuteistojo S. J. drabužių), taip pat nagų nuokarpų turinyje rastas DNR profilis sutampa su paties R. J. DNR profiliu 99,999999999999 % tikimybe, t. y. vėlgi nerastas nukentėjusiojo DNR profilis). Tad, gynėjo manymu, išdėstyti įrodymai tiesiogiai ir objektyviai patvirtina R. J. poziciją, jog jis muštynėse nedalyvavo ir nukentėjusiajam R. B. smūgių nesudavė. Vien tas faktas, kad jo ginamasis buvo įvykio vietoje ir galimai matė vykusias muštynes, neleidžia jį apkaltinti nužudžius R. B.. Atvirkščiai, išvardinti įrodymai patvirtina nuteistojo S. J. parodymus, kad jis nukentėjusįjį R. B. nužudė vienas.

Atsikirtimu į nuteistųjų S. J. ir R. J. gynėjo apeliacinius skundus nukentėjusioji A. Š. prašo juos atmesti kaip nepagrįstus. Atsikirtime akcentuojama tai, kad nuteistieji davė nenuoseklius parodymus, t. y. ikiteisminiame tyrime nurodė vienas aplinkybes, o teisme – jau visai kitas. Akivaizdžia aplinkybe laiko tai, jog nuteistasis S. J. siekė vienas prisiimti kaltę, tuo tikslu pakeitė parodymus R. J. naudai, dėl ko, nukentėjusiosios įsitikinimu, turi būti pripažintas kaltu ir nuteistas už melagingų parodymų davimą. Mano, jog dėl jos sūnaus A. Š. nužudymo kaltu turi būti pripažintas ir R. J., iš kurio būtina priteisti turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą. Nukentėjusioji teismui pateikė dokumentus, patvirtinančius turėtas papildomas išlaidas.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą nuteistasis S. J., jo gynėjas, taip pat nuteistojo R. J. gynėjas prašė patenkinti apeliacinius skundus, o prokuroras ir nukentėjusioji A. Š. prašė šiuos skundus atmesti.

Nuteistojo S. J. ir nuteistojo R. J. gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu padarė teisingas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, baudžiamojo įstatymo taikymo, nuteistųjų kaltės bei jiems paskirtos bausmės dydžio.

Dėl nuteistojo S. J. apeliacinio skundo

Iš nuteistojo S. J. apeliacinio skundo turinio matyti, kad pastarasis nesutinka su jam paskirta bausme ir prašo ją sušvelninti, paskiriant, ne didesnę už LR BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytos bausmės vidurkį. Motyvuodamas tokį prašymą, nuteistasis iš esmės neginčija teismo konstatuotų jo smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiuosius, tačiau skundo argumentų pobūdis rodo, jog jis siekia bent kažkokia dalimi pateisinti savo neteisėtus veiksmus ir sušvelninti kilusią atsakomybę. Tuo tikslu jis akcentuoja neturėjęs asmeninių nesutarimų ar išankstinio pykčio su nukentėjusiaisiais (A. Š. matė apskritai pirmą kartą, su žmonos dėde R. B. santykiai buvo geri), nusikaltimo padarymui įtakos turėjo netinkamas sutuoktinės elgesys, mano, jog ne tik A. Š., bet ir nukentėjusysis R. B. bei kiti asmenys elgėsi provokuojančiai. Pirmiausia pažymėtina, jog nors apeliantas visų pirma tikina teismą neturėjęs jokio išankstinio pykčio prieš nukentėjusiuosius, tačiau teismas nuosprendyje ir nenurodė tokios aplinkybės. Bylos duomenimis nustatyta, kad S. J. kartu su R. J. į J. B. sodybą atvyko, norėdami parsivežti K. J. (nuteistojo S. J. žmoną) ir J. D. (nuteistojo R. J. sugyventinės sūnų). Teismas sutinka su apelianto tvirtinimu, jog jis nebuvo iš anksto suplanavęs smurtauti (pakeliui abu nupirko keletą butelių alaus, kuriuos, matyt, ketino nuvažiavę išgerti) ar, juo labiau, mirtinai sumušti nukentėjusiuosius (jis net nežinojo, kad sodyboje bus A. Š.), tačiau tai nereiškia, jog vėliau jis to smurto nepanaudojo. Praėjus trumpam laiko tarpui nuo atvykimo, kilo konfliktas, kadangi S. J. savo žmoną bandė išsitempti jėga, be to, išsakė priekaištus pastarosios tuometiniam sugyventiniui J. D., šį bandė užstoti A. Š.. Tokiu būdu konfliktas įsismarkavo. Nors skunde S. J. ir įrodinėja esą smurtinių veiksmų jis ėmėsi vien dėl to, kad kiti įvykio vietoje buvę asmenys jį tam išprovokavo, neleisdami namo išsivežti sutuoktinę, išeiti iš namo, įžeidinėdami, tačiau bylos duomenys liudija ką kita. Net ir iš paties S. J. teisme duotų parodymų matyti, jog tai jis, užėjęs į namo vidų, pirmas užsipuolė J. D. („< ... > aš Justui pasakiau, ką jis išsidirbinėja, kam iš vaikų motiną atima. Jis kažką pasakė. Jam stvėriau už maikės, bandžiau jam šerti, bet nepataikiau“ (t. 3, b. l. 17-21). Po to jis puolė iš lovos jėga tempti savo sutuoktinę K. J.. Tad būtent paties apelianto veiksmai buvo paskata kilti konfliktui, į kurį savo ruožtu įsikišo A. Š., R. B. ir R. J.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tik nukentėjusiojo A. Š. elgesį pripažino provokuojančiu, tuo tarpu nukentėjusysis R. B. jokiais sąmoningais veiksmais neskatino S. J. pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. LR BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį, įžeidžia, smurtauja arba atlieka kitokius tyčinius veiksmus prieš patį kaltininką ar jam artimus asmenis ir pan. Byloje nustatyta, jog nukentėjusysis R. B. ne tik jokiais veiksmais neprovokavo apelianto, bet ir apskritai nekontaktavo su juo, o tik gulėjo kieme ant žemės, prieš tai R. J. sumuštas. Būtent gulinčiam ir nesipriešinančiam nukentėjusiajam S. J. kumščiais, kojomis ir mediniu pagaliu sudavė smūgius. Tokios aplinkybės kategoriškai paneigia galimybę konstatuoti, jog nukentėjusysis R. B. savo veiksmais išprovokavo nuteistąjį nusikalsti. Kaip kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė gali būti vertinama ir tokia situacija, kuomet kaltininko veiką išprovokavo ne nukentėjusiojo, o kito asmens veiksmai, tačiau kaltininkas, vertindamas padėtį, klydo. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo pripažinti buvus būtent tokią situaciją, kadangi nei K. J., nei J. D. ar, juo labiau, V. Sinkevičienė, buvę įvykio vietoje, jokių provokuojančiu veiksmų neatliko. Skundo argumentai, kuriais įrodinėjamas netinkamas sutuoktinės elgesys, neva paskatinęs S. J. nusikalsti (girtavimas, neištikimybė, nesirūpinimas vaikais, pradėtas skyrybų procesas), iš esmės neatitinka aukščiau aptartos atsakomybę lengvinančios aplinkybės sąvokos. Apelianto išvardintos aplinkybės dėl žmonos elgesio jam buvo gerai žinomos, problemos su sutuoktine tęsėsi ilgą laiką ir jos niekaip nepaskatino S. J. tyčia nužudyti du asmenis.

Kaip nepagrįstas atmetamas apelianto argumentas, jog jis buvo priverstas gintis, kadangi jo sveikatai ir gyvybei grėsė pavojus, o besigindamas jis peržengė būtinosios ginties ribas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje atmetė šią nuteistojo versiją, nurodydamas tokią išvadą pagrindžiančius motyvus. Apeliaciniame skunde S. J. konkrečiai nepasisako, su kuria šių motyvų dalimi jis nesutinka, o tik deklaratyviai tvirtina buvęs priverstas gintis. Nagrinėjamoje byloje kolegija neturi pagrindo konstatuoti nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo situacijos.

LR BK 28 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Taigi būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik būtinosios ginties situacijoje, t. y. esant trims būtinosios ginties teisėtumo sąlygoms: 1) vyksta pavojingas kėsinimasis, 2) kėsinimasis yra realus, 3) kėsinimasis yra akivaizdus. Būtinosios ginties ribų peržengimas gali būti konstatuojamas, kai nustatytų reikšmingų bylos aplinkybių analizė leidžia daryti išvadą, jog ginamojo pobūdžio veiksmais buvo siekiama atremti pavojingą kėsinimąsi, tačiau gynyba neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Šiuo atveju nei A. Š., nei R. B. veiksmai nesukėlė nuteistajam jokio pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi. Atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusysis A. Š., kaip parodė nuteistasis S. J., jį vijosi ir sumušė, teismas šią aplinkybę įvertino kaip lengvinančią kaltininko atsakomybę. Tuo tarpu R. B. prieš S. J. iš viso jokių veiksmų neatliko, tačiau, nepaisant to, pastarasis sudavė nukentėjusiajam smūgius rankomis, kojomis ir pagaliu. Beje, atkreiptinas dėmesys, jog apeliantas, bandydamas įrodyti būtinosios ginties situacijos ribų peržengimą, kuris galimas nužudymą įvykdžius tik tiesiogine tyčia, tolesniais argumentais tvirtina, jog nusikalto veikdamas netiesiogine tyčia. Tai rodo, jog apeliantas neturi nuoseklios ir tvirtos pozicijos, o tik siekia įmanomais būdais surasti pateisinimą savo veiksmams.

Tuo tikslu jis pateikia ir tokius argumentus kaip didelį šoką dėl A. Š. padarytų sužalojimų, dėl ko jis mažai save kontroliavo, buvo labai susijaudinęs. Šios aplinkybės jokiu būdu nesudaro fiziologinio afekto būsenos LR BK 130 straipsnio prasme. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte padaryta aiški išvada, jog nusikalstamų veikų padarymo metu S. J. nesirgo lėtiniu bei laikinu psichikos sutrikimu, galėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Nenustatyti psichikos sutrikimai, kurie būtų tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su nusikalstama veika (t. 2, b. l. 60-62). Teisiamajame posėdyje ekspertė patvirtino pateiktą išvadą, patikindama, jog S. J. nusikaltimo padarymo metu nebuvo fiziologinio afekto būsenos (t. 3, b. l. 146).

Toliau kolegija pasisakys dėl kaltės rūšies. Apeliantas tvirtina veikęs netiesiogine tyčia, kadangi iš anksto neplanavo nusikalsti, jo veiksmai buvo spontaniški, negalvojo apie veiksmų pasekmes. LR BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Kaltės turinys (forma, rūšis) nustatomas įvertinus visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą ir tt. Aukštesnės instancijos teismas sutinka su tuo, jog S. J. nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia. Šiuo atveju atsižvelgiama į tai, kad jis nukentėjusiesiems sudavė daugybinius smūgius, kurie daugiausia teko vienam iš gyvybiškai svarbiausių organų – galvos sričiai. Smūgiai suduoti rankomis, kojomis bei mediniu pagaliu. Įvertinama tai, kad S. J. pagaliu smūgius nukentėjusiesiems sudavė dar kartą grįžęs prie jų, kai pastarieji jau gulėjo ant žemės ir nejudėjo. Tokia aplinkybė rodo, kad jis numatė negrįžtamus padarinius ir jų norėjo, tačiau nekonkretizavo. Kolegija, detalizuodama kaltę pagal siekiamų padarinių konkretinimo laipsnį, patikslina pirmosios instancijos teismo išvadą ir nurodo, kad S. J. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Tais atvejais, kai kaltininkas teigia, jog padarinių nenorėjo, tačiau pagal bylos aplinkybes jų kilimas buvo neišvengiamas ar labai tikėtinas, tačiau kaltininkas jų nedetalizavo, konstatuojama tiesioginė neapibrėžta tyčia. Akivaizdu, jog apeliantas, matydamas, jog po rankomis ir kojomis suduotų smūgių nukentėjusieji guli ant žemės ir nebesipriešina, suprato, jog dar suduodamas papildomus smūgius mediniu pagaliu, gali sukelti neatitaisomas pasekmes ir to norėjo. Tokių pasekmių (nukentėjusiųjų mirties) kilimas buvo neišvengimas arba bent jau labai tikėtinas, kas neabejotinai rodo tiesioginės neapibrėžtos tyčios buvimą nuteistojo veiksmuose.

Galiausiai kolegija pasisakys dėl nuteistajam S. J. paskirtos bausmės tinkamumo. Bausmės paskyrimas yra svarbiausia baigiamoji baudžiamosios bylos stadija, nes bausmės paskyrimu įvertinamas ne tik nusikaltimo pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymių turinys, jų pobūdis, bet ir kaltininko asmenybė, atsakomybę sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės.

Apeliantas prašo paskirti jam laisvės atėmimo bausmę, ne didesnę už LR BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą bausmės vidurkį, motyvuodamas tuo, jog yra dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, prašo atsižvelgti į ankstesnius teiginius dėl kaltės, kitų asmenų elgesio, išankstinio tikslo smurtauti neturėjimo (dėl jų kolegija jau pasisakė), taip pat mano, jog teismas nepagrįstai išskirtinį dėmesį skyrė tai aplinkybei, jog jis nužudė du žmones. Aukštesnės instancijos teismas kaip nepagrįstą atmeta apelianto prašymą sušvelninti nuosprendžiu paskirtą bausmę, kadangi tam nėra jokio juridinio pagrindo.

Teismas, skirdamas bausmę, vadovavosi specialiosios dalies straipsnio sankcija ir bendrosios dalies normomis, detalizuojančiomis sankcijos taikymą. LR BK 54 straipsnyje įstatymo leidėjas įtvirtino bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai įtvirtina nuostatą, kad bausmė turi būti individualizuota ir paskirta atsižvelgiant į įstatymo reikalavimus. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas S. J. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės pagrindus, nurodytus LR BK 54 straipsnyje, vadovavosi bausmės paskirtimi (LR BK 41 straipsnis), į tai, kad padarytas labai sunkus nusikaltimas, kurio metu buvo negrįžtamai atimta pati didžiausia vertybė – žmogaus gyvybė dviems asmenims, kaltės formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias aplinkybes (LR BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktai) ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę, turėjusią įtaką nusikaltimo padarymui (LR BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taip pat buvo įvertinti nuteistojo asmenybę charakterizuojantys duomenys: anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, iki nusikaltimo vienas rūpinosi penkiais mažamečiais vaikais, jo šeima apibūdinta kaip probleminė dėl dažnų šeimyninių konfliktų. Įvertinęs išvardintus duomenis, teismas paskyrė S. J. bausmę, kuri yra griežtesnė už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Tokia bausmė yra tinkama ir ne per griežta. Kaip matyti, apeliantas savo prašymą dėl bausmės sušvelninimo iš dalies grindžia tomis aplinkybėmis, į kurias pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė (į atsakomybę lengvinančias aplinkybes) skirdamas bausmę. Kiti apelianto teiginiai kolegijos atmesti kaip nepasitvirtinę (dėl kaltės rūšies, būtinosios ginties ribų peržengimo, provokuojančio kitų asmenų elgesio). Priešingai nei tvirtina apeliantas, pirmosios instancijos teismas tą aplinkybę, jog nuteistasis nužudė du asmenis, vertino ne išskirtinai, o kartu su kitomis bausmės skyrimui reikšmingomis aplinkybėmis. Tas faktas, jog teismas nuosprendyje pažymėjo, kad S. J. veika, kuria buvo atimtos dvi gyvybės, yra pavojingesnė, nereiškia, jog ši aplinkybė buvo netinkamai įvertinta. Kolegija mano, jog nuteistajam S. J. paskirta bausmė, kuri savo dydžiu yra kiek didesnė už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį (vidurkis yra 14 metų), yra teisinga, ji atitinka LR BK 61 straipsnyje įtvirtintas bausmės skyrimo taisykles.

Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, jog LR BK 61 straipsnio 4 dalis įtvirtina, jog ne didesnė kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmė skiriama tik tuo atveju, kuomet kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Tuo tarpu nuteistojo S. J. atsakomybę sunkina ta aplinkybė, kad jis nusikalto, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (LR BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Šios aplinkybės buvimas nekelia jokių abejonių, jos neginčija ir pats nuteistasis. Tai reiškia, jog jau vien dėl to nėra galimybės skirti apeliantui straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį atitinkančią bausmę.

Dėl nuteistojo R. J. gynėjo apeliacinio skundo

Nuteistojo gynėjas skundu prašo išteisinti R. J. dėl R. B. nužudymo. Toks prašymas grindžiamas tuo, jog R. J. viso proceso metu – ikiteisminiame tyrime ir teisme – parodė jokių smūgių nukentėjusiajam nesudavęs, tuo tarpu S. J. teisme patvirtino nužudęs R. B. ir pripažino ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apkalbėjęs jo ginamąjį. Kaip nekaltumo įrodymus gynėjas aptaria ir specialistų išvadas, kurios, priešingai nei S. J. atveju, nenustatė jokių galimai buvusio kontakto tarp jo ginamojo ir nukentėjusiojo pėdsakų (nerasti tapatūs drabužių pluoštai, batų mikrodalelės, nagų nuokarpose nerasti nukentėjusiojo drabužių pluoštai, taip pat ant R. J. drabužių nerasta jokių nukentėjusiojo kraujo pėdsakų).

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išsamiai aptarė įrodymus, kuriais grindė R. J. kaltę. Kolegija iš naujo šių įrodymų nevardins, o pasisakys tik tiek, kiek tai yra susiję su apeliacinio skundo argumentais. Pastarųjų turinys rodo, jog kaltė ginčijama, nurodant tris esminius momentus - R. J. ikiteisminiame tyrime duotus parodymus, S. J. parodymus teisme ir specialistų išvadas dėl įvairios kilmės pėdsakų. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas aiškiai ir motyvuotai pasisakė, kodėl remiasi R. J. pirminiais parodymais bei S. J. parodymais ikiteisminiame tyrime. Gynėjas skunde apdairiai nutyli šias aplinkybes ir nepateikia jokių argumentų, kodėl pirminiai parodymai negali būti laikytini kaltės įrodymu. Apklausiamas kitą dieną po įvykio, dalyvaujant gynėjui, R. J. patvirtino sudavęs R. B. vieną ar kelis smūgius, po ko nukentėjusysis nugriuvo („ < ... > gali būti, kad aš irgi sudaviau stovinčiam Kristinos dėdei smūgius, kiek galėjau suduoti smūgių – negaliu pasakyti, bet įsitikinęs, kad smūgius sudaviau tik kumščiu ar delnu, spardyti tikrai nespardžiau, ir, kiek pamenu, tai po mano suduoto smūgio ar smūgių tas Kristinos dėdė nugriuvo ant žemės“) (t. 2, b. l. 133-134). Tuo metu dar įtariamasis R. J. savo ranka ir parašu patvirtino apklausoje duotų parodymų teisingumą, protokolą pasirašė ir jo gynėjas advokatas. Kita įtariamojo apklausa buvo atlikta praėjus pusmečiui nuo pirmosios ir jos metu R. J. jau paneigė sudavęs bent vieną smūgį R. B., tvirtino buvęs kambaryje ir, tik išėjęs į kiemą, pamatė jame gulinčius du žmones, nepagalvojo, kad jie gali būti negyvi, nematė, kas juos sumušė (t. 2, b. l.146-147). Teisme nuteistasis laikėsi tos pačios neigimo pozicijos, kategoriškai tvirtindamas jokio smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojęs (t. 3, b. l. 67). Paprašytas paaiškinti, kodėl pakeitė parodymus, R. J. teigė neva taip pasielgti jam patarė kartu su juo kameroje buvę sulaikytieji, paskatinę prisipažinti mušus dviese, kadangi tokiu būdu jis tegaus „kokius 3 metus lygtinai“ (t. 3, b. l. 67, 141). Iškėlęs tokią versiją, nuteistasis painiojosi, nurodydamas, kada gavo tokį „patarimą“. Iš pradžių teigė, jog po to, kai jam buvo paskirta kardomoji priemonė (suėmimas paskirtas 2012-07-10 nutartimi, tuo tarpu kaip įtariamasis apklaustas 2011-07-09), čia pat pasitaisė, jog „gal tas patarimas buvo prieš sankcijos davimą“ (t. 3, b. l. 141). Analizuojant pirminę R. J. poziciją, kurios jis laikėsi iškart po įvykio, svarbiomis aplinkybėmis laikytina, kaip jis savo veiksmus dėl įvykio apibūdino kitiems asmenims. Antai kitą dieną po įvykio apklausiamas liudytojas R. P. parodė, jog grįžęs į mašiną „Ramūnas minėjo, kad sudavė du smūgius iš rankos vyriškiui, lyg ir vyresniam, ir jis atsigulė“ (t. 1, b. l. 160-161). Teisme liudytojas bandė kiek sušvelninti savo parodymus ir teigė, jog R. J. išties kalbėjo apie 2-3 smūgius delnu, tačiau jis (R. P.) neva nežino, kas konkrečiai tuos smūgius sudavė, tačiau tame posėdyje tuo pačiu pripažino, jog ikiteisminiame tyrime tyrėjai sakė „gryną teisybę“ ir vėlgi paliudijo girdėjęs, kaip R. J. sakė delnu sudavęs du kartus (t. 64-65). Policijos pareigūnai L. B. ir V. S. apklausiami taip pat patvirtino, jog R. J. pasakojo vienam sudavęs kumščiu, gyrėsi, kad „jo kumštis dar kietas, tai vienam davė iš kumščio ir tą atjungė“ (t. 3, b. l. 146-147). Taip pat svarbūs ir eksperto R. Laurinavičiaus, kuris apžiūrėjo R. J., parodymai. Pastarajam nuteistasis taip pat minėjo kumščiu smogęs R. B. į veidą (t. 2, b. l. 139-140; t. 3, 67-68). Pažymėtina, jog R. J. eksperto buvo apžiūrimas 2011-07-12, t. y. praėjus keletui dienų nuo įvykio, tačiau taip pat nurodė tokias pat aplinkybes, kaip ir įtariamojo apklausoje ar minėtiems liudytojams.

Akivaizdu, kad nuteistojo versiją apie tai, kad jis pirminius parodymus davė, pamokintas kitų, neatitinka tikrovės ir yra laikytina tik jo gynybine pozicija. Apie tai, kad jis sudavė R. B., R. J. parodė iškart po įvykio mašinoje laukusiam R. P., tą patį sakė ir atvykusiems pareigūnams, t. y. iki jo sulaikymo. Vadinasi, niekas negalėjo ir neturėjo galimybės nurodyti jam, kokias aplinkybes pasakoti dėl įvykio.

Kita svarbi aplinkybė, rodanti, kad būtent pirminių parodymų metu R. J. sakė teisybę, yra ikiteisminiame tyrime duoti nuteistojo S. J. parodymai. Apklausiamas po įvykio pastarasis patvirtino matęs, kaip R. J. kumščiu smogė nukentėjusiajam R. B., kuris po paskutinio smūgio nugriuvo ant žemės, po to dar porą kartų įspyrė („spirdamas Aurimui aš mačiau, kad netoli manęs (apie 2-3 metrų atstumu nuo manęs buvo Ramūnas) buvęs Ramūnas smogė kumščiu kieme buvusiam R. B. į veidą. Mačiau, kad Ramūnas R. B. sudavė 2-3 smūgius, R. B. tuo metu stovėjo ir po Ramūno paskutinio smūgio jis nugriuvo ant žemės. R. B., gulinčiam ant žemės, Ramūnas keletą kartų – kiek kartų – negaliu pasakyti – spyrė, kur pataikė - nepastebėjau“ (t. 1, b. 2. 16-17). Analogiškas aplinkybes jis nurodė atliekant parodymų patikrinimą vietoje (t. 2, b. l. 19-40), taip pat apklausiant jį pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 2, b. l. 48-52), tą pačią poziciją išsakė ir praėjus pusmečiui nuo įvykio atliktoje įtariamojo apklausoje (t. 2, b. l. 67-68). Atkreiptinas dėmesys, kad visų procesinių veiksmų metu dalyvavo nuteistojo teisėms ir teisėtiems interesams atstovavęs gynėjas, parodymų teisingumas yra patvirtintas tiek paties S. J., tiek ir jo gynėjo parašais. Tad kolegija daro išvadą, kad būtent šioje baudžiamojo proceso stadijoje S. J. duoti parodymai yra teisingi, o pirmosios instancijos teismas juos pagrįstai laikė vienu iš įrodymų, pagrindžiančių R. J. kaltę dėl R. B. nužudymo. Teisme S. J. pakeitė parodymus dėl R. J. veiksmų pastarojo naudai, tvirtindamas, jog šis jokių smurtinių veiksmų prieš R. B. neatliko. Tačiau nuteistasis taip ir nesugebėjo logiškai ir įtikinamai paaiškinti, kodėl, duodamas daugkartinius parodymus, visąlaik nurodė analogiškas aplinkybes dėl R. J. veiksmų prieš R. B., o teisme pateikė jau kitą versiją. Neįtikinamas nuteistojo aiškinimas neva jis pirminius parodymus davė areštinėje, buvo susinervinęs, kriminalistai darė spaudimą. Kaip jau anksčiau minėta, visų apklausų metu, kuriomis buvo fiksuojami S. J. parodymai, dalyvavo jo gynėjas. Byloje nėra jokių duomenų apie bet kokio pobūdžio neteisėtą poveikį prieš S. J.. Pastarasis tokių aplinkybių nenurodė viso ikiteisminio tyrimo, kuris tęsėsi daugiau nei pusmetį, metu, neužsiminė apie tai 2012-01-23 apklausoje, be to, teisme minėtą versiją išsakė tik atsakydamas į prokuroro klausimą.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus motyvus, kaip nepagrįstas atmetamas gynėjo prašymas nesivadovauti pirminiais R. J. ir ikiteisminiame tyrime S. J. duotais parodymais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ikiteisminiame tyrime duotais S. J. parodymais bei pirminiais R. J. parodymais, kadangi jie sutampa tiek tarpusavyje, tiek ir su liudytojų R. P., L. B., V. S., eksperto P. Laurinavičiaus parodymais, taip pat atitinka specialisto išvadas dėl R. B. kūno sužalojimo. Kiti R. J. kaltės pagrįstumui svarbūs įrodymai yra išdėstyti nuosprendžio dalyje „Dėl R. J. veiksmų prieš R. B.“ (9-11 nuosprendžio lapai arba t. 3, b. l. 160-161), tačiau dėl jų apeliantas argumentų nepateikia.

Apeliaciniame skunde gynėjas cituoja konkrečias specialistų išvadas, tačiau nenurodo, kokiu būdu jos paneigia nuteistojo kaltę. Šiuo atveju kolegija pažymi tik tiek, kad atliktos specialistų išvados buvo įvertintos visumoje kartu su kitais įrodymais, o jų turinys patvirtino, jog R. J. kontaktavo su R. B.. Tai matyti iš specialisto išvadų Nr. 11-944 (11), 11-2171 (11) 11-2223 (11): ant tirti pateiktų R. J. batų bei R. B. sportinių kelnių nustatytos vienodų rudos spalvos dažų (emalio) mikrodalelės; ant R. B. marškinių ir sportinių kelnių rasti raudonos spalvos medvilnės pluoštai, vienodi su R. J. marškinėlių pluoštais; tikėtina, jog R. B. marškiniai, sportinės kelnės kontaktavo su R. J. marškinėliais ir batais (t. 1, b. l. 90-100).

Taigi, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, taip pat kitus skundžiamame nuosprendyje aptartus įrodymus, laikytina, jog R. J. kaltė dėl nukentėjusiojo R. B. nužudymo yra įrodyta ir nekelia jokių abejonių. Nuteistasis pirmasis sudavė smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajam į galvą, po ko šis nugriuvo ir neteko sąmonės. Vėliau gulintį ir nebesipriešinantį R. B. mušė nuteistasis S. J.. Tokiu būdu nukentėjusiajam buvo padaryti galvos sužalojimai, kurie sukėlė sąmonės netekimą, kraujo patekimą į kvėpavimo takus bei sunkų kvėpavimo sutrikimą, dėl ko R. B. mirė.

Apygardos teismas, skirdamas nuteistajam R. J. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus LR BK 54 straipsnyje, į tai, jog padarytas labai sunkus nusikaltimas (LR BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlęs neatitaisomas pasekmes, atsakomybę lengvinančių bei atsakomybę sunkinančią aplinkybių nebuvimą, įvertino nuteistojo asmenybę (anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, charakterizuojamas pakankamai gerai), ir skyrė laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu mažesnę už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Atsižvelgęs į šias aplinkybes bei įvertinęs, jog nuteistajam buvo paskirta už straipsnio sankcijos vidurkį mažesnė bausmė, aukštesnės instancijos teismas mano, jog nuteistajam R. J. paskirta bausmė yra tinkama bei pagrįsta ir nėra jokio teisinio pagrindo ją dar labiau švelninti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo S. J. ir nuteistojo R. J. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.