Vilniaus apygardos teismo sprendimas, e2-446-864/2024

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2024-03-04
Bylos Nr.: e2-446-864/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01140-2022-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Ramunė Mikonienė
Ieškovas: J. V.
Atsakovas: Latvijos Respublikoje registruotai bendrovei SIA „Reneta“, Rumunijos Respublikoje registruotai bendrovei S
Advokatai: Laura Daumantaitė, Linas Songaila

Kategorijos

2.7.4.4Prekės ženklo savininko teisių gynimas

Civilinė byla Nr. e2-446-864/2024Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01140-2022-7Procesinio sprendimo kategorija 2.7.4.4.; 3.2.3.8.; 2.6.25. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. kovo 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė,sekretoriaujant Vidui Čerkauskui, Simonai Andrijauskaitei,dalyvaujant ieškovo J. V. atstovui advokatui Linui Songailai,

atsakovės Latvijos Respublikoje registruotai bendrovei SIA „Reneta“ atstovei advokatei Laurai Daumantaitei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. V. ieškinį atsakovėms Latvijos Respublikoje registruotai bendrovei SIA „Reneta“ ir Rumunijos Respublikoje registruotai bendrovei S. C. Arvi Agro S.R.L. dėl pagal sutartį sumokėto avanso ir palūkanų priteisimo bei reikalavimo perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nuo sudarymo momento.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Ieškovas J. V. (toliau ir ieškovas) patikslintu ieškiniu atsakovėms Latvijos Respublikoje registruotai bendrovei SIA „Reneta“ (toliau ir atsakovė1) ir Rumunijos Respublikoje registruotai bendrovei S. C. Arvi Agro S.R.L. (toliau ir atsakovė2) prašo :

1.1. Pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2012 m. spalio 31 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 1 ir 2012 m. lapkričio 20 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2 (toliau ir Reikalavimo perleidimo sutartys), sudarytas tarp J. V., SIA „Reneta“ ir S. C. Arvi Agro S.R.L.

1.2. Ieškovo naudai iš atsakovės1 priteisti 350 000,00 Eur avansą, sumokėtą pagal 2012 m. spalio 26 d. ieškovo ir atsakovės1 sudarytą Pirkimo – pardavimo sutartį (toliau ir Sutartis) bei 87 500,00 Eur palūkanas už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 12 d. iki 2022 m. rugsėjo 12 d.;

1.3. Ieškovo naudai iš atsakovės1 priteisti 5 proc. procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ;

1.4. Ieškovo naudai iš atsakovės1 priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas .

2. Ieškinio reikalavimus atsakovei1 grindžia faktinėmis aplinkybėmis, kad :

2.1. Tarp ieškovo ir atsakovės1 2012 m. spalio 26 d. buvo sudaryta Sutartis, kuria atsakovė1 (pardavėjas) įsipareigojo laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 26 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. patiekti ieškovui (pirkėjui) 3 kategorijos žuvies miltus ir žuvies taukus atitinkamai ieškovo sumokėtai sandorio sumai, o ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovei1 už prekes.

2.2. Sutarties 1.2 punkte šalys numatė, kad atsakovė1 patiekia ieškovui jos gaminamus ir nuosavybės teise priklausančius 3 kategorijos šalutinių gyvūninių produktų gaminius (prekes) – žuvų miltus bei žuvų taukus šia sutarta prekių kaina: žuvies miltai – 920 eurų/tona, žuvies taukai – 750 eurų/tona.

2.3. Sutarties pagrindu ieškovas dviem atskirais mokėjimais avansu atsakovei1 iš viso sumokėjo 350 000 Eur sumą : 1) 2012 m. spalio 30 d. bankiniu pavedimu atsakovei sumokėta 200 000,00 Eur; 2) 2012 m. lapkričio 19 d. bankiniu pavedimu atsakovei1 sumokėta 150 000,00 Eur.

2.4. Nepaisant ieškovo sumokėto avanso, atsakovė1 jokia apimtimi neįvykdė Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, t. y. nepristatė ieškovui jokios dalies Sutartimi įsipareigotų patiekti prekių, todėl, anot ieškovo, privalo grąžinti ieškovo atsakovei1 sumokėtą avansą, sudarantį 350 000,00 Eur bei sumokėti 87 500,00 Eur palūkanas už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 12 d. iki 2022 m. rugsėjo 12 d. ir procesines palūkanas.

3. Ieškinio reikalavimus atsakovei2 grindžia faktinėmis aplinkybėmis, kad:

3.1. Tarp ieškovo, atsakovės1 ir atsakovės2 buvo pasirašytos 2012 m. spalio 31 d. ir 2012 m. lapkričio 19 d. Reikalavimo perleidimo sutartys, kuriomis ieškovas neatlygintinai perleido atsakovei2 reikalavimo teisę dėl reikalavimo perleidimo sutarčių pasirašymo metu neva egzistavusios atsakovės1 skolos ieškovui dėl pagal Sutartį sumokėtos sumos grąžinimo.

3.2. Kartu su Sutartimi V. K. (sutarčių sudarymo metu buvęs geras ieškovo pažįstamas) ieškovo paprašė pasirašyti ir Reikalavimo perleidimo sutartis, nurodant, jog realiai tokių sutarčių pasirašymas tarpusavio ieškovo ir atsakovės1 santykiams pagal Sutartį jokios reikšmės neturės, o reikalingas tik kaip formalumas, nesukelsiantis jokių realių teisinių padarinių. Ieškovas teigia, pasitikėjęs nurodytu asmeniu ir pasirašęs Reikalavimo perleidimo sutartis. Ieškovas nurodo, kad Reikalavimo teisių perleidimo sutartys, kuriomis neatlygintinai buvo perleista reikalavimo teisė į 350 000,00 Eur, nepaaiškinamos nei ekonominiu, nei žmogiškuoju protingo elgesio standartu. Ieškovo vertinimu, situacija, kai ieškovas neatlygintinai neteko teisės iš atsakovės SIA „Reneta“ reikalauti grąžinti pagal Sutartį sumokėto avanso šį reikalavimą perleidus atsakovei S.C.Arvi Agro S.R.L., nesuderinama su gera morale, todėl Reikalavimo sutartys pripažintinos prieštaraujančios gerai moralei ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento.

3.3. Ieškovo vertinimu, dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnis) Reikalavimo perleidimo sutartys pripažintinos niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento. Ieškovo teigimu, Reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo metu jis neturėjo teisės reikalauti iš atsakovės SIA „Reneta“ sumokėti 350 000,00 Eur, nes atsakovė SIA „Reneta“ pagal Sutartį prekes ieškovui turėjo pristatyti iki 2013 m. gruodžio 31 d., dėl ko, nesuėjus prekių pateikimo terminui, ieškovas neturėjo teisės reikalauti atsakovės1 sumokėti 350 000,00 Eur sumą ir dėl to negalėjo perleisti reikalavimo teisių, kurios ginčijamų sutarčių sudarymo metu net neegzistavo.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimu atsakovė Latvijos Respublikoje registruota bendrovė SIA „Reneta“ su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti pilna apimtimi, kaip nepagrįstą, reikalavimui dėl Reikalavimo perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento taikyti ieškinio senatį. Nurodo, kad:

4.1. Ieškovas nuo teismo nuslėpė ar tiesiog „pamiršo“ faktą, kad jis 2012 m. spalio 31 d. ir 2012 m. lapkričio 20 d., t. y. netrukus po atliktų mokėjimų atsakovei1 pagal Sutartį, sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 1 ir Reikalavimo perleidimo sutartį Nr.2 su atsakove2, ir šiomis sutartimis ieškovas naujajam kreditoriui (atsakovei2) neatlygintinai perleido visas savo reikalavimo teises, kylančias iš 2012 m. spalio 26 d. Pirkimo – pardavimo sutarties. Tai yra ieškovas naujajam kreditoriui Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 1 neatlygintinai perleido reikalavimo teisę į 200 000,00 Eur, kuriuos ieškovas sumokėjo atsakovei1 2012 m. spalio 31 d., o Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 2 ieškovas naujajam kreditoriui neatlygintinai perleido reikalavimo teisę į 150 000,00 Eur, kuriuos ieškovas sumokėjo atsakovei1 2012 m. lapkričio 19 d. Pabrėžia, jog atsakovė SIA „Reneta“ nebuvo minėtų sutarčių šalimi.

4.2. Atsakovė1 350 000 Eur sumą naujajam kreditoriui atsakovei2 yra sumokėjusi per laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. gruodžio 11 d. kartu su netesybomis, kas reiškia, jog atsakovės1 prievolė buvo pilnai įvykdyta prieš tikrąjį kreditorių. Todėl atsakovė1 neturi nei teisinės pareigos, nei juridinio pagrindo dar kartą pakartotinai sumokėti tokią pačią 350 000 Eur sumą ir ieškovui.

4.3. Atsakovės1 vertinimu, toks pavėluotas ieškovo neva pažeistų teisių gynimas praėjus net 9 metams taip pat suponuoja ieškinio nepagrįstumą, nes bet kuris apdairus ir rūpestingas asmuo savo pažeistas teises, šiuo atveju reikalauti sumokėtą avansą negavus laiku prekės, realizuotų iš karto negavęs prekių. Tuo tarpu ieškovo elgesys neatitinka bonus pater familias principo, reiškiančiu, kad asmuo bet kokioje situacijoje privalo elgtis taip, kaip galima protingai tikėtis iš bet kurio kito protingo asmens, t. y. asmuo turi būti objektyviai apdairus ir rūpestingas. Teigia, jog SIA „Reneta“ prievolė jau yra įvykdyta naujajam kreditoriui S. C. Arvi Agro S.R.L, todėl ieškovas, kaip pirminis kreditorius, turėtų reikšti turtinius reikalavimus prievolės įvykdymą gavusiam naujajam kreditoriui S. C. Arvi Agro S.R.L.

4.4. Pasisakydama dėl Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, atsakovė1 mano, kad ieškovas painioja dvi prievoles ir visiškai neteisingai prievolę pagal Sutartį tapatina su prievole pagal Reikalavimo teisių perleidimo sutartis. Teigia, kad, visų pirma, skola ir reikalavimo teisė sumokėti skolą yra Sutarties objektas, o ne Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių objektas, nes kaip matyti iš CK 6.101 straipsnio 1 dalies teisės normos dispozicijos, reikalavimo teisių perleidimo sutarčių objektas yra reikalavimo teisės. Antra, reikalavimo teisės turėjimas (įgijimas) ir jos realizavimas yra du visiškai atskiri dalykai ir du skirtingi momentai. Šalys, sudarydamos Sutartį, sukūrė prievolinius teisinius santykius, pagal kuriuos ieškovas, kaip pirkėjas įsipareigojo priimti prekes ir už jas atsiskaityti, o atsakovė SIA „Reneta“, kaip pardavėjas, įsipareigojo prekes pristatyti. Ieškovas, 2012 m. spalio 30 d. ir 2012 m. lapkričio 19 d. sumokėjęs atsakovei SIA „Reneta“ 350 000 Eur avansą už prekes, įgijo reikalavimo teisę ne tik reikalauti prekių, bet ir sumokėto avanso grąžinimo. Todėl ieškovo teisė reikalauti atsakovės SIA „Reneta“ įvykdyti prievolę pagal Sutartį egzistavo Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių sudarymo metu, ir tokią teisę ieškovas galėjo perleisti atsakovei2. Galiausiai, ieškovas pats Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių 2.3.1. punktu pareiškė ir garantavo, kad reikalavimo teisė yra galiojanti ir priklauso ieškovui bei 3.2. punktu įsipareigojo atlyginti tiesioginius nuostolius, jei jo pateikti pareiškimai ir garantijos, yra ar po sutarties sudarymo tapo klaidingi ar neatitinkantys tikrovės. Tuo tarpu ieškovas turimą reikalavimo teisę realizuoti būtų galėjęs tik atsakovei1 neįvykdžius sutartinės prievolės pagal Sutartį ir iki 2012 m. gruodžio 31 d. nepristačius prekių, kas reiškia, jog pagrįstai bei teisėtai Reikalavimo teisių perleidimo sutartimis ieškovo reikalavimo teisę perėmusi atsakovė2 nebūtų galėjusi jos realizuoti anksčiau. Taigi, ieškovas visiškai nepagrįstai ir neteisingai reikalavimo teisės turėjimą sutapatina su jos realizavimu, kvestionuoja savo paties pareiškimą ir garantiją, įtvirtintą Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių 2.3.1. punkte, jog reikalavimo teisė yra galiojanti ir priklauso jam ir siekia nuginčyti savo paties pasirašytą sutartį. Atsakovė1 taip pat pažymi, jog sprendžiant, ar ieškovas Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių sudarymo metu turėjo reikalavimo teisę į 350 000 Eur sumą, reikšminga ir CK 6.101. straipsnio 3 dalies teisės norma, numatanti ir būsimo reikalavimo perleidimą.

4.5. Pasisakydama dėl Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių prieštaravimo gerai moralei, atsakovė1 nurodo, kad ieškovas nepateikė jokio įrodymo, patvirtinančio jo teiginį, kad minėtos Reikalavimo teisių perleidimo sutartys buvo sudarytos V. K. prašymu, nepagrindė, kodėl buvo reikalinga ar nereikalinga tokias sutartis sudaryti ir kt. Priešingai, buvo sudarytos ir ieškovo pasirašytos net dvi sutartys, aiškiai nurodant, kad reikalavimo teisės yra perleidžiamos neatlygintinai. Šiuo atveju turi būti vertintinas ieškovo elgesys sudarant Reikalavimo teisių perleidimo sutartis. Vertinant ieškovo veiksmus sudarant Reikalavimo teisių perleidimo sutartis, jie turi būti vertinami pagal rūpestingo ir atidaus žmogaus elgesio matą. Taigi, bet kuris rūpestingas, protingas ir atidus asmuo, perleisdamas reikalavimo teisę į 350 000,00 Eur sumą greičiausiai nesutiktų ją perleisti neatlygintinai. Juo labiau, kad nuo tokių sutarčių sudarymo ir 350 000,00 Eur sumokėjimo, praėjo daugiau nei 10 metų, kada ieškovas pradėjo reikalauti piniginių lėšų. Todėl atsakovei1 kyla pagrįstų abejonių tiek dėl ieškovo elgesio ir jo sąžiningumo, tiek dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, nes visų pirma, arba tarp ieškovo ir atsakovės S.C.Arvi Agro S.R.L. buvo dar kiti susitarimai ar manai, kuriais ieškovas gavo kokią tai naudą, nes priešingu atveju nepaaiškinama kodėl neatlygintinai įvyko reikalavimo teisių perleidimas. Atsakovės1 žiniomis, ieškovas vyko pas atsakovę S.C.Arvi Agro S.R.L. į Rumuniją, ketino pirkti šią įmonę, todėl ieškovas siekia nuslėpti nuo teismo tikrąją naudą, kurią gavo ar turėjo gauti ir dėl ko buvo sudaromos tokios Reikalavimo teisių perleidimo sutartys. Be to, ieškovo elgesys, kai iki 2013 m. gruodžio 31 d. negavo iš atsakovės SIA „Reneta“ prekių ir daugiau nei 10 metų nesikreipė dėl sumokėto 350 000,00 Eur avanso grąžinimo į atsakovę SIA „Reneta“, nesikreipė nedelsiant dėl Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių ginčijimo dėl pakankamai didelės pinigų sumos, tik patvirtina, kad tarp ieškovo ir atsakovės S.C.Arvi Agro S.R.L. buvo dar ir kitokių atsakovei1 nežinomų susitarimų.

4.6. Ieškovo reikalavimai dėl Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis turi būti atmestini dėl suėjusios senaties. Skaičiuojant ieškinio senatį, šiuo konkrečiu atveju, ieškovo reikalavimams dėl 2012 m. spalio 31 d. Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 1 ir 2012 m. lapkričio 20 d. Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2 pripažinimo negaliojančiomis ieškinio senatis prasidėjo atitinkamai 2012 m. spalio 31 d. ir 2012 m. lapkričio 20 d., nes reikalavimo teisių perleidimas, t. y. prievolė, kaip matyti iš Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių 1.1., 2.4. punktų, buvo įvykdyta šių sutarčių pasirašymo metu. Kitaip tariant, reikalavimo teisės buvo perleistos 2012 m. spalio 31 d. ir 2012 m. lapkričio 20 d., kas reiškia ir neatlygintinos prievolės įvykdymą. Todėl terminas pareikšti reikalavimus dėl Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis baigėsi atitinkamai 2022 m. spalio 31 d. ir 2022 m. lapkričio 20 d. (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Ieškovas ieškinio reikalavimus dėl Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pareiškė 2023 m. vasario 24 d., t. y. suėjus ieškinio senaties terminui, dėl ko yra pagrindas šiems reikalavimams atmesti (su CK 1.131 straipsnio 1 dalis), o terminą atnaujinti praleistą terminą šiems ieškinio reikalavimams pareikšti, ieškovas neprašo.

5. Ieškovas pateikė dubliką, kuriame:

5.1. Nesutikdamas su atsakovės1 reikalavimo teisės atsiradimo momento aiškinimu, nurodo, kad Sutartyje šalys nenumatė ieškovo teisės reikalauti iš atsakovės1 pagal sutartį sumokėto avanso grąžinimo iki sutarties pabaigos momento. Todėl, priešingai nei interpretuoja atsakovė1, ieškovas Reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo metu neturėjo teisės reikalauti pagal Sutartį sumokėtos sumos (350 000,00 Eur) grąžinimo iš atsakovės1, o turėjo tik teisę reikalauti jam perduoti pagal Sutartį atsakovės1 įsipareigotas patiekti prekes arba nutraukti Sutartį ir pareikalauti atlyginti nuostolius, jeigu atsakovė1, pažeisdama sutartį, neperduotų prekių. Pažymi, jog Sutartis Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu nebuvo nutraukta, atsakovės1 sutartinių prievolių įvykdymo (prekių patiekimo ieškovui) terminas dar nebuvo suėjęs, taigi, Reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo momentu ieškovas neturėjo teisės reikalauti iš atsakovės1 grąžinti 350 000 Eur sumą - avansą, todėl, ieškovo įsitikinimu, ginčijamų sutarčių objektas – atsakovės1 skola (pareiga grąžinti skolą) – net neegzistavo, kadangi atsakovė1 vis dar galėjo įvykdyti prievolę ir iki nustatyto termino patiekti ieškovui prekes. Būtent todėl reikalavimo teisių, kurių ieškovas ginčo sutarčių sudarymo metu net neturėjo, perleidimas negali būti laikomas teisėtu. Ieškovas taip pat nesutinka, kad teisinis reglamentavimas numato galimybę perleisti būsimą reikalavimą. Ieškovo nuomone, net vertinant, kad Reikalavimo perleidimo sutartimi buvo perleistas būsimas (t. y. ateityje atsirasiantis) reikalavimas, pastebėtina tai, kad toks reikalavimo perleidimo sandoris turėtų būti laikomas sąlyginiu, teisinių pasekmių pagal šį sandorį atsiradimą susiejant su tam tikros sąlygos atsiradimu/neatsiradimu ateityje. Žiūrint į tarp šalių sudarytos Sutarties objektą, sąlyga reikalavimo perleidimui atsakovei2 turėtų būti tokia, kad, tuo atveju, jei atsakovė1 nepateiktų ieškovo avansiniu mokėjimu apmokėtų prekių, tik tuomet ieškovas būtų įgijęs reikalavimo teisę į atsakovę1 dėl avanso grąžinimo. Iš to seka, kad tokia sąlyga iš esmės atitiktų tarp šalių sudarytos Sutarties pažeidimą ir jos atsiradimas priklausytų vien tik nuo skolininko pagal sutartį valios. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad reikalavimas, nustatytas CK 1.68 straipsnio 4 dalyje, draudžiantis sąlygos buvimą sieti išimtinai su skolininko valia, taikomas tik atidedamajai sąlygai, t. y. lemiančiai sandoriu nustatomų teisių ir pareigų atsiradimą (CK 1.66 straipsnio 2 dalis). Taigi, net ir laikant, kad ginčijamomis sutartimis buvo perleistas būsimas reikalavimas, sąlyga jo perleidimui buvo priklausoma išimtinai nuo atsakovės1 valios – jei atsakovė1 būtų perdavusi ieškovui šio įsigytas prekes, ieškovas nebūtų įgijęs ir reikalavimo teisės į atsakovę1 dėl avanso grąžinimo. Tuo atveju, kai atidedamosios sąlygos buvimas ir (ar) nebuvimas ateityje išimtinai priklauso tik nuo skolininko valios, toks tarp šalių sudarytas sandoris yra niekinis.

5.2. Ieškovo vertinimu, aptarta sąlyga iš esmės yra Sutarties pažeidimas (sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymas), ji niekaip nesuderinama ir su viešąja tvarka bei gera morale (CK 1.66 straipsnio 4 dalis), todėl bet kokiu atveju ginčijamos Reikalavimo perleidimo sutartys prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, todėl turi būti pripažintos negaliojančiomis. Ieškovo įsitikinimu, net ir tuo atveju, jeigu būtų konstatuota, kad Reikalavimo teisių perleidimo sutartimis buvo perleistos egzistuojančios ir galiojančios reikalavimo teisės, tokiomis sutartimis sukuriami padariniai ir teisinės pasekmės iš esmės prieštarauja bendriesiems teisės principams, sandorius sudarančias šalis saistantiems geros moralės, pareigos elgtis sąžiningai reikalavimams.

5.3. Pažymi, kad atsakovė1 ir atsakovė2 yra tarpusavyje glaudžiai susiję asmenys – tiek SIA „Reneta“, tiek S. C. Arvi Agro S. R. L. priklauso „Arvi“ ir ko įmonių grupei, kurios galutiniai naudos gavėjai sandorių sudarymo metu buvo tapatūs fiziniai asmenys. SIA „Reneta“ yra Latvijoje veikianti ir vienai iš didžiausių „Arvi“ ir ko grupės įmonių UAB „Rietavo veterinarinė sanitarija“ priklausanti bendrovė. Tuo tarpu tai, kad S. C. Arvi Agro S. R. L. taip pat priklauso „Arvi“ ir ko įmonių grupei, patvirtina tiek bendrovės pavadinimas „Arvi Agro“, tiek ir viešai prieinami teismų procesiniai sprendimai, kuriuose ne kartą patvirtintas prejudicinis faktas, kad atsakovės2 akcijas valdė Lietuvos Respublikoje veikusi „Arvi“ ir ko įmonių grupės bendrovė UAB „Arvi fertis“ (žr. pvz. 2019 m. liepos 11 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1065- 407/2019).Taigi, nagrinėjamu atveju iš esmės susiklostė tokia situacija, kad atsakovė1 Sutartimi įsipareigojo pateikti ieškovui prekes, už kurias gavo apmokėjimą, tačiau to nepadarė, o reikalavimas į atsakovę1 buvo perleistas su šiuo susijusiai įmonei – atsakovei2. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad tokia situacija atsakovės1 buvo iš anksto planuota, skatino jį specialiai nevykdyti sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, kadangi tokiu būdu atsakovė1 išvengtų bet kokių išlaidų - reikalavimą perleidus susijusiai įmonei, akivaizdu, kad dėl itin glaudžių sąsajų su naujuoju kreditoriumi, sumokėto avanso grąžinti nereikėtų. Akivaizdu, jog tokia schema negali būti suderinama su geros moralės, sąžiningumo, teisingumo kriterijais ir (ar) standartais (CK 6.158 straipsnis). Atsižvelgiant į išdėstytą, Reikalavimo perleidimo sutartys pripažintinos prieštaraujančiomis ne tik imperatyvioms įstatymo normoms, tačiau ir gerai moralei, todėl yra negaliojančios CK 1.80, 1.81 straipsnių pagrindu.

5.4. Pasisakydamas dėl atsakovės1 prašymo taikyti ieškinio senatį, ieškovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju, ieškiniu keliamiems reikalavimams taikytinas bendrasis, t. y. dešimties metų, ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Ginčijamos reikalavimo perleidimo sutartys buvo sudarytos 2012 m. spalio 31 d. ir 2012 m. lapkričio 19 d., taigi, atitinkamai, ieškinio senaties terminas suėjo 2022 m. spalio 31 d. ir 2022 m. lapkričio 19 d. Iš elektroninės bylos kortelės matyti, kad pradinis ieškinys, kuriuo ieškovas kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, buvo pateiktas dar 2022 m. rugsėjo 12 d., t. y. nepraleidus ieškinio senaties termino. Atsakovė1 atsiliepimą į pradinį ieškinį pateikė 2023 m. sausio 13 d. Atsižvelgiant į atsiliepime į pradinį ieškinį nurodytas aplinkybes, ieškovui iškilo poreikis tikslinti ieškinį, dėl ko dar 2023 m. vasario 27 d. byloje buvo pateiktas patikslintas ieškinys. Patikslintu ieškiniu ieškovas nereiškė naujo savarankiško reikalavimo, o tik papildė pradinį ieškinio reikalavimą dėl 350 000,00 Eur avanso priteisimo iš atsakovės1 kitu, glaudžiai ir tiesiogiai susijusiu išvestiniu reikalavimu – pripažinti Reikalavimo sutartis negaliojančiomis. Ieškinio papildymas tokiu reikalavimu iš esmės yra nukreiptas į pirminį – pagrindinį tikslą, kuriuo buvo siekiama avanso priteisimo iš atsakovės1 ieškovo naudai. Kadangi pradinis ieškinys buvo pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino, o jo papildymą sąlygojo atsakovės1 pozicija pateiktame atsiliepime, be kita ko, įvertinus tai, kad ieškinys papildytas išvestiniu, tiesiogiai susijusiu su pagrindiniu (priteisti avansą), o ne nauju savarankišku, reikalavimu, laikytina, kad ieškovas dėl savo pažeistų teisių gynimo į teismą kreipėsi laiku, nepraleidęs ieškinio senaties termino. Tuo atveju, jei teismas laikytų, kad ieškinio senaties terminas, teikiant patikslintą ieškinį, ieškovo buvo praleistas, šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai, kad terminas praleistas nežymiai (kelis mėnesius). Be to, tokį termino praleidimą sąlygojo išimtinai piktybiški ir nesąžiningi atsakovės1 veiksmai. Kaip matyti iš elektroninės bylos kortelės, pradinis ieškinys buvo siųstas tiesiogiai atsakovės1 atstovams (atstovą teismui nurodė pats ieškovas, kadangi dar prieš pateikiant ieškinį teismui, šalių atstovai bendravo tarpusavyje). Nustatytu terminu jokio procesinio dokumento atsakovė1 nepateikė, nors pranešimai ir buvo įteikti per elektroninių paslaugų portalą tiesiogiai atsakovės1 atstovams. Pasak atsakovės1, atstovavimo sutartis su jos interesus atstovaujančia advokatų kontora buvo pasibaigusi, todėl jokia informacija apie pareigą pateikti atsiliepimą į ieškinį jos nepasiekė. Tik tuomet, kai tiesiogiai gavo ieškinį, atsakovė1 2023 m. sausio 6 d. kreipėsi į advokatų profesinę bendriją Černiauskas ir partneriai dėl naujos sutarties dėl teisinių paslaugų teikimo sudarymo. Vis dėlto, tokioms atsakovės1 nurodytoms aplinkybėms prieštarauja jos pačios į bylą pateikti dokumentai. Dar su atsiliepimu į pradinį ieškinį (kuris byloje pateiktas 2023 m. sausio 13 d.) atsakovė1 pridėjo išrašus iš „Swedbank“ banko sąskaitos už ginčui aktualų laikotarpį kartu su vertimais iš latvių į lietuvių kalbą. Iš 2023 m. sausio 13 d. atsiliepimo į pradinį ieškinį priedo Nr. 2. vertimo matyti, kad „Swedbank“ AS atsakymas atsakovei1 arba atsakovės1 atstovei pateiktas 2022 m. spalio 27 d., atsakant į 2022 m. spalio 12 d. atsakovės1 užklausą Nr. 2-14/2022-71 (užklausa buvo pateikta dėl atsakovės1 vardu ginčui aktualiu laikotarpiu atidarytų atsiskaitomųjų sąskaitų ir bankinių pavedimų atsakovei2). Remiantis šiomis aplinkybėmis, akivaizdu, kad atsakovė1 ne be priežasties kreipėsi į bankinę įstaigą dar 2022 m. spalio 12 d. (po mėnesio nuo pradinio ieškinio pateikimo dienos), o būtent todėl, kad žinojo apie pradėtą civilinę bylą, nes apie tai buvo informuota savo atstovų, todėl ir pradėjo rinkti įrodymus bei ruoštis procesui. Būtent dėl tokių atsakovės1 piktybiškų ir nesąžiningų veiksmų, atsiliepimo į pradinį ieškinį pateikimas buvo ilgą laiko tarpą specialiai vilkinamas, kas lėmė ir vėlesnį patikslinto ieškinio pateikimą byloje.

Atsiliepimas

6. Atsakovė1 triplike nurodo, kad :

6.1. Skolininko SIA „Reneta“ prievolė jau yra įvykdyta naujajam kreditoriui S. C. Arvi Agro S.R.L, todėl ieškovas, kaip pirminis kreditorius, turėtų reikšti turtinius reikalavimus prievolės įvykdymą gavusiam naujajam kreditoriui S. C. Arvi Agro S.R.L. Šiuo atveju skolininkui (SIA „Reneta“) buvo pranešta apie reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymą, pateikti tai patvirtinantys dokumentai, dėl ko skolininkas (SIA „Reneta“) įvykdė prievolę naujajam kreditoriui S. C. Arvi Agro S.R.L. Jei teismas tenkintų ieškovo reikalavimus, reikštų, kad skolininkas būdamas įvykdęs prievolę naujajam kreditoriui, tą pačią prievolę turi įvykdyti ir senajam kreditoriui, kuomet senasis kreditorius ginčija reikalavimo perleidimo sutartį, kas yra nelogiška. Ieškovo pasirinktas netinkamas teisių gynybos būdas negali pažeisti SIA „Reneta“ teisių, įpareigojant SIA „Reneta“ pakartotinai įvykdyti jau praeityje įvykdytą prievolę, dėl ko ieškovo reikalavimai atsakovės1 atžvilgiu turi būti atmesti.

Šalies argumentai

6.2. Ieškovas teigia, jog skolininko SIA „Reneta“ atlikti mokėjimai naujajam kreditoriui neva nėra susiję su reikalavimo perleidimo sutartimis, atlikti kitu pagrindu. Tačiau būtent ieškovas turėtų įrodyti savo įrodinėjamas aplinkybes. Jei atsakovė1 teigia, kad mokėjimai buvo atlikti būtent pagal reikalavimo perleidimo sutartis, tai ieškovas turėtų kreiptis į S. C. Arvi Agro S.R.L prašant išreikalauti informaciją kokiu pagrindu buvo gauti šie mokėjimai, kokios reikalavimo teisės užskaitytos ir pan., tačiau ieškovas sąmoningai tokių veiksmų neatlieka.

6.3. Avansas atlieka mokėjimo funkciją ir yra vienos šalies iš anksto pagal sutartį kitai šaliai sumokama suma už būsimus darbus (prekes). Dėl to reikalavimo teisė atsiranda tik vienai iš šalių: arba avansą sumokėjusiai šaliai arba avansą gavusiai šaliai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2011; 2015 m. spalio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-573-684/2015). Šiuo atveju būtent ieškovas sumokėjęs avansą įgijo reikalavimo teisę į atsakovę1, dėl ko galėjo tokia reikalavimo teise disponuoti ją perleidžiant tretiesiems asmenims.

6.4. Teismų praktikoje ne kartą analizuotos situacijos, kuomet didelės vertės reikalavimo teisės perleidžiamos neatlygintinai, o teismai tokį neatlygintinį reikalavimo tesiės perleidimą laiko teisėtu, pavyzdžiui: Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-588-516/2015, kur teismas teisėta laikė ginčijamą reikalavimo perleidimo sutartį kurios pagrindu neatlygintinai buvo perleistas 600 000 Eur reikalavimo teisė, o būtent reikalavimo teisė dėl sumokėto avanso, kas identiškai yra ginčijama ir šioje byloje; Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. E2S-994-640/2020, kur teismas teisėta laikė ginčijamą reikalavimo perleidimo sutartį kurios pagrindu neatlygintinai buvo perleistas net 5 600 000 Eur reikalavimo teisė (sutartis sudaryta tarp dviejų juridinių asmenų). Kaip matyti, priešingai nei teikia ieškovas, net ir neatlygintinės reikalavimo perleidimo sutartys nėra pavadinamos „dovanojimo“ sutartimi. Vien sąlyginai didelės reikalavimo teisės perleidimas neatlygintinai nesąlygoja reikalavimo perleidimo negaliojimo.

6.5. Ieškovas būdamas sąmoningas ir aiškiai suvokdamas aplinkybes pats priėmė sprendimą sudaryti turėto reikalavimo perleidimo sutartis. Atsakovė1 akcentuoja, kad ieškovas neginčija reikalavimo perleidimo sutarčių dėl esminio suklydimo, apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, o taip pat nenurodo, kad reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo metu buvo neveiksnus ar ribotai veiksnus.

6.6. Atsakovei1 nėra žinoma ieškovo ir V. K. santykiai, tokių santykių turinys, susitarimai, gautos naudos ir pan. V. K. nėra šioje byloje dalyvaujantis asmuo. Iš to seka, kad ieškovo teikiami motyvai susiję su trečiųjų asmenų veiksmais, niekaip negali pagrįsti reikalavimo perleidimo sutarčių neteisėtumo. Ieškovas nenurodo, kad V. K. grasino ieškovui, šantažavo, prievartavo turtą ar darė kitas galimai nusikalstamas veikas ieškovo atžvilgiu, dėl ko ieškovas būtų praradęs turėtą reikalavimo teisę į atsakovę1.

6.7. Ieškovas yra nesąžiningas ir siekia nepagrįstai praturtėti atsakovės1 sąskaita. Pats ieškovas būdamas veiksnus, sąmoningas ir apsisprendęs, pasirašė reikalavimo perleidimo sutartis, dėl ko neišvengiamai žinojo apie tokios sutarties faktą. Atitinkamai, vien tai, kad atsakovė1 gindamasi nuo akivaizdžiai nepagrįsto ieškovo reikalavimo pateikė tokis sutartis, tai netapo naujai ieškovui sužinota aplinkybe, nes ieškovas apie tokią sutartį neišvengiamai žinojo dar nuo jų sudarymo (t. y. 2012 m. spalio 31 d. ir 2012 m. lapkričio 20 d.). Atitinkamai, ieškovas negali imituoti, kad apie jo paties sudarytas reikalavimo sutartis sužinojo tik tada, kuomet atsakovė1 pateikė atsiliepimą į ieškovo ieškinį. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Kadangi ieškovas daugiau nei 10 metų nereiškė reikalavimų dėl savo sudarytų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, toks reikalavimas pareikštas po daugiau nei 10 metų negali būti tenkinamas, ypač įvertinus, kad pats ieškovas pasirašė reikalavimo perleidimo sutartis, todėl nuo pasirašymo dienos žinojo apie tariamus savo teisių pažeidimus.

6.8. Atsakovė1 prašo teismo skirti baudą ieškovui už iš anksto žinomai nepagrįsto ieškinio pareiškimą – piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 95 straipsnis). Ieškovas prieš pateikdamas ieškinį žinojo apie savo paties sudarytas reikalavimo perleidimo sutartis, tačiau vis tiek siekia prisiteisti reikalavimą, kurį yra dar 2012 m. metais perleidęs, dėl ko šiuo metu neturi. CPK 95 str. 1 d. nustatyta, jog dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Ieškovas atstovaujamas profesionalių teisės žinovų, puikiai suvokia savo veiksmų pasekmes reikalaujant priteisti sumas pagal reikalavimo teises, kurias pats ieškovas yra perleidęs tretiesiems asmenims. Tokiais savo veiksmais ieškovas elgiasi nesąžiningai ir siekia neteisėtų tikslų. Atsižvelgiant į ieškovo sukeltų neigiamų pasekmių apimtį bei pobūdį atsakovei1, yra akivaizdus pagrindas ieškovui skirti maksimalią baudą, numatytą įstatyme. Įstatyme numatytas maksimalus baudos dydis, įvertinus nurodytas aplinkybes, laikytinas proporcingu, atitinkančiu protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus. Teismui nepaskyrus įstatyme numatytos maksimalios baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis būtų paneigtas atgrasymo tikslas už civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamą elgesį.

7. Teismo posėdžio metu ieškovo ir atsakovės1 atstovai iš esmės palaikė procesiniuose dokumentuose išsakytus argumentus. Atsakovei2 apie bylos nagrinėjimą pranešta teismo pranešimu (failas 2, psl. 96-111). Per teismo nustatytą terminą atsakovė2 atsiliepimo į pareikštą ieškinį nepateikė, į teismo posėdį neatvyko. Procesinių prašymų nepareiškė. Byla išnagrinėta atsakovei2 nedalyvaujant.

Teismo nustatytos aplinkybės ir išvados.

8. Bylai reikšmingos faktinės aplinkybės chronologine tvarka:

8.1. 2012 m. spalio 8 d. V. K. išdavė J. V. neprotestuotiną vekselį 350 000 Eur sumai (failas 3, psl. 63).

8.2. 2012 m. spalio 26 d. tarp ieškovo J. V. (toliau ir ieškovas) ir atsakovės SIA „Reneta“ (toliau ir atsakovė1) buvo sudaryta Pirkimo – pardavimo sutartį (toliau ir Sutartis) (failas 1, psl. 5-10), kuria ieškovas įsipareigojo sumokėti sandorio sumą (Sutarties 2 punkte nurodyta, kad sandorio suma 2012 m. spalio 26 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu yra 200 000 Eur), o atsakovė1 įsipareigojo 2012 m. spalio 26 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu pateikti ieškovui 3 kategorijos žuvies miltus ir žuvies taukus (toliau – prekės) atitinkamai ieškovo sumokėtai sandorio sumai (Sutarties 1.1. punktas).

8.3. 2012 m. spalio 30 d. ieškovas bankiniu pavedimu atsakovei1 sumokėjo 200 000,00 Eur ir 2012 m. lapkričio 19 d. bankiniu pavedimu atsakovei1 sumokėjo 150 000,00 Eur (failas 1, psl. 11-14, 148-149). Iš viso sumokėjo 350 000 Eur sumą.

8.4. 2012 m. spalio 31 d. bei 2012 m. lapkričio 20 d. tarp ieškovo ir atsakovės Rumunijos Respublikoje registruotos bendrove S. C. Arvi Agro S.R.L. (toliau ir atsakovė2) sudarytos dvi reikalavimo perleidimo sutartys (toliau – ir Reikalavimo perleidimo sutartys, failas 1, psl. 97-107), kurias pasirašė pats ieškovas J. V., atsakovės2 S. C. Arvi Agro S.R.L. generalinis direktorius J. L. bei atsakovės1 vadovas A. A. Pirmąja Reikalavimo perleidimo sutartimi ieškovas atsakovei2 perleido reikalavimo teisę į atsakovę1 pagal Sutartį į 200 000 Eur skolą, o atitinkamai antrąja Reikalavimo perleidimo sutartimi - reikalavimo teisę į atsakovę1 pagal Sutartį į 150 000 Eur skolą.

8.5. Atsakovė1 laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. atsakovei2 atliko tris mokėjimus bendrai 362 009,84 Eur sumai, mokėjimo paskirtyje nurodyta „Išankstinis mokėjimas už produkciją“; bei mokėjimo pavedimų kvitais (failas 1; psl. 113-119).

8.6. 2022 m. rugsėjo 12 d. ieškovas pareiškė ieškinį teismui, kuriuo prašo iš atsakovės1 jo naudai priteisti 350 000,00 Eur avansą, sumokėtą pagal Sutartį bei 87 500,00 Eur palūkanas už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 12 d. iki 2022 m. rugsėjo 12 d., 5 proc. procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

8.7. 2023 m. vasario 27 d. ieškovas pareiškė patikslintą ieškinį, kuriuo prašo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2012 m. spalio 31 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 1 ir 2012 m. lapkričio 20 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2, sudarytas tarp J. V., SIA „Reneta“ ir S. C. Arvi Agro S.R.L.

9. Byloje ieškovas J. V. reiškia reikalavimą atsakovei Latvijos Respublikoje registruotai bendrovei SIA „Reneta“, prašydamas jo naudai priteisti 350 000,00 Eur sumokėtą avansą pagal 2012 m. spalio 26 d. ieškovo ir atsakovės1 sudarytą Sutartį, 87 500,00 Eur palūkanas už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 12 d. iki 2022 m. rugsėjo 12 d. ir 5 proc. procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, t. y. reikalavimą grindžia sutartinių pareigų nevykdymu. Atsakovė1 gi su ieškovo reikalavimais nesutinka nurodydama, kad ieškovas neturi į ją reikalavimo teisės, kadangi ji pilnai atsiskaitė su naujuoju kreditoriumi Rumunijos Respublikoje registruota bendrove S. C. Arvi Agro S.R.L. (toliau ir atsakovė2), kuriai ieškovas perleido reikalavimo teisę į atsakovę1 2012 m. spalio 31 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 1 bei 2012 m. lapkričio 20 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 2 (toliau – ir Reikalavimo perleidimo sutartys). Savo ruožtu ieškovas prašo teismą pripažinti Reikalavimo perleidimo sutartis niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento kaip prieštaraujančias imperatyviems įstatymo reikalavimams bei gerai moralei. Atsakovė1 prašo šį ieškovo reikalavimą atmesti kaip neįrodytą bei pareikštą praleidus ieškinio senatį.

Motyvuojamoji dalis

Žemesnės instancijos teismas

10. Teismas pažymi, kad civilinis procesas grindžiamas dvišališkumu. Tai reiškia, kad kiekviename procese ginčo teisenoje yra dvi šalys – ieškovas (asmuo, kuris pareiškia reikalavimą savo pažeistoms teisėms ar įstatymo saugomiems interesams apginti) ir atsakovas (asmuo, kuriam pareiškiamas reikalavimas). Šalių dalyvavimo procese tikslas – pasiekti, kad teismo sprendimas turėtų tiesioginę įtaką jų materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti tarp šalių kilusį ginčą. Pagal teisės į tinkamą procesą principą asmenų procesinė padėtis byloje turi atitikti jų materialųjį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (CPK 43 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl to visais atvejais svarbu išsiaiškinti šalies tinkamumo civiliniame procese klausimą.

11. Procesinių teisių turėjimas yra nulemtas materialiųjų teisių turėjimo. Tik esant ieškovui ir atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, subjektams, teismas gali priimti sprendimą, kuris turėtų tiesioginę įtaką šalių materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti kilusį šalių ginčą. Netinkama šalimi civiliniame procese laikytinas asmuo, kuris nėra ginčijamo materialiojo teisinio santykio dalyvis ir kuriam atitinkamai nepriklauso reikalavimo teisė (netinkamas ieškovas), arba kuris neturi pareigos atsakyti pagal jam pareikštą ieškinį (netinkamas atsakovas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2007).

12. Teismui sprendžiant klausimą dėl konkretaus asmens procesinės padėties – ieškovo ar atsakovo – tinkamumo, būtina nustatyti ir įvertinti, iš kokio materialiojo teisinio santykio yra kilęs ginčas, kas yra to materialiojo teisinio santykio tiesioginiai subjektai, kuris subjektas turi reikalavimo teisę ir kuris – pareigą pagal ją atsakyti. Nustačius, kad konkretus asmuo nėra materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, tiesioginis subjektas ir neturi reikalavimo teisės (netinkamas ieškovas) ir (ar) pareigos pagal ją atsakyti (netinkamas atsakovas), nėra teisinio pagrindo tokį asmenį vertinti kaip tinkamą ieškovą ir (ar) atsakovą byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012).

Žemesnės instancijos teismas

13. Šiame kontekste atsakovė1 savo procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžių metu laikėsi pozicijos, kad ieškovo reikalavimo neturėjimas suponuoja teismo pareigą ieškinį atsakovės1 atžvilgiu atmesti, taikant CPK 5 straipsnį dėl to, jog yra pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, kad jam priklauso teisė, jog jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-378/2019, 35.2 punktas; 2022 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-76-684/2022, 34 punktas). Todėl, nagrinėjamu atveju pirmiausia teismui būtina nustatyti Reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo aplinkybes ir ieškovo reikalavimo pripažinti jas negaliojančiomis nuo sudarymo momento pagrįstumą.

14. Bylos medžiaga nustatyta, jog tarp ieškovo ir atsakovės SIA „Reneta“ buvo sudaryta 2012 m. spalio 26 d. Sutartis (failas 1, psl. 5-10), kuria ieškovas įsipareigojo sumokėti sandorio sumą (Sutarties 2 punkte nurodyta, kad sandorio suma 2012 m. spalio 26 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu yra 200 000 Eur), o atsakovė1 įsipareigojo 2012 m. spalio 26 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu pateikti ieškovui 3 kategorijos žuvies miltus ir žuvies taukus (toliau – prekės) atitinkamai ieškovo sumokėtai sandorio sumai (Sutarties 1.1. punktas). Šalys susitarė, kad Sutartis įsigalioja šalims ją pasirašius ir patvirtinus antspaudais bei ieškovui pervedus į nurodytą atsakovės1 sąskaitą sandorio sumą (Sutarties 6.1. punktas). Sutarties pagrindu ieškovas dviem atskirais mokėjimais avansu atsakovei1 iš viso sumokėjo 350 000 Eur sumą : 1) 2012 m. spalio 30 d. bankiniu pavedimu atsakovei sumokėta 200 000,00 Eur, t. y. Sutarties kaina; 2) 2012 m. lapkričio 19 d. bankiniu pavedimu atsakovei1 sumokėta 150 000,00 Eur (failas 1, psl. 11-14, 148-149). Šių faktinių aplinkybių šalys neginčija. Teismas prieina išvadą, kad Sutartis įsigaliojo ieškovui 2012 m. spalio 30 d. sumokėjus sandorio sumą.

15. Susipažinęs su Sutarties turiniu, teismas pažymi, jog Sutarties 4.1. punkte numatyta, kad prekės ieškovui turi būti perduotos šalių iš anksto suderintais terminais bei apimtimi, ieškovui pateikus atitinkamą paraišką atsakovei1 (failas 1, psl. 7). Ieškovas neįrodinėja, kad šiame Sutarties punkte nurodytą paraišką atsakovei1 būtų teikęs ir byloje šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų taip pat nėra. Sutarties 6.2. punktu šalys taip pat numatė, kad sutartis galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d. (failas 1, psl. 8). Taip pat susitarė, kad Sutartis gali būti pratęsta atskiru šalių susitarimu, šalių suderintam terminui (Sutarties 6.2. punktas). Byloje nėra pateikta įrodymų, kad Sutartis šalių atskiru susitarimu būtų pratęsta, todėl teismas prieina išvadą, kad Sutarties pabaiga yra 2013 m. gruodžio 31 d. Sutarties 5.4. punktu numatyta, kad Sutarties galiojimo pasibaigimo dieną atsakovė1 įsipareigoja grąžinti likusią ieškovo sumokėtą sandorio sumos dalį, už kurią atsakovė1 nėra pateikusi prekių. Teismo vertinimu, iš nustatytų aplinkybių, darytina išvada, jog ieškovas pats nėra išreiškęs valios, kad įsigaliojus Sutarčiai atsakovė1 vykdytų savo įsipareigojimus, t. y. ieškovui perduotų prekes ir, kad Sutartis galimai buvo tik apsimestinis sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti (CK 1.87 straipsnis). Kad ieškovui Sutartimi aptartos prekės buvo nereikalingos ir jis nesiekė jų įsigyti, iš esmės patvirtina ir aplinkybė, kurias teismo posėdžio metu patvirtino ieškovo atstovas, nurodydamas, kad ieškovas nei Sutarties sudarymo metu, nei vėliau nevykdė jokios komercinės veikos, kuriai būtų reikalingos Sutartyje nurodytos prekės (2023 m. gruodžio 28 d. teismo posėdžio įrašas 0:31:40 – 0:41:59). Todėl visiškai nėra suprantama (ieškovo atstovas teismo posėdžio metu taip pat negalėjo paaiškinti (2023 m. gruodžio 28 d. teismo posėdžio įrašas 0:30:28 – 0:33:30), kodėl nesant pateiktų sąskaitų už pristatytas prekes, negavęs prekių, ieškovas, būdamas sėkmingas ilgametis verslininkas, papildomai atsakovei1 2012 m. lapkričio 19 d. bankiniu pavedimu sumokėjo 150 000,00 Eur. Kaip teismo posėdžio metu nurodė ieškovo atstovas, ieškovas yra garbaus amžiaus ir neatsimena visų Sutarties sudarymo aplinkybių, o ieškinį dėl sumokėto avanso ir netesybų priteisimo pareiškė aptikęs savo dokumentuose Sutartį, o Reikalavimo perleidimo sutarčių egzistavimo faktą pamiršo (2023 m. gruodžio 28 d. teismo posėdžio įrašas 0:14:38 – 0:15:00; 0:23:45 – 0:24:33). Šiame kontekste teismas sutinka su atsakovės1 išsakyta nuomone, kad tarp ieškovo ir atsakovės S.C.Arvi Agro S.R.L. galimai buvo dar kiti susitarimai ar manai, kuriais ieškovas gavo kokią tai naudą, nes priešingu atveju nepaaiškinama, kodėl įvyko reikalavimo teisių perleidimas neatlygintinai ir kodėl, kai iki 2013 m. gruodžio 31 d. negavo iš atsakovės SIA „Reneta“ prekių, ieškovas daugiau nei 10 metų nesikreipė dėl sumokėto 350 000 Eur avanso grąžinimo į atsakovę SIA „Reneta“. Šį teismo įsitikinimą patvirtina atsakovės1 nurodyta aplinkybė, kad ieškovas vyko į Rumuniją pas atsakovę2, galimai dėl verslo pirkimo sandorio sudarymo ar buvo kitokie santykiai su atsakovių įmonių grupės atstovaus, ir šios aplinkybės ieškovas nepaneigė (2023 m. gruodžio 28 d. teismo posėdžio įrašas 0:19:58 – 0:20:48; 0:31:40 – 0:33:30).

16. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas pateikė J. V. 2012 m. spalio 8 d. V. K. išduotą neprotestuotiną vekselį 350 000 Eur sumai (failas 3, psl. 63), kuriuo siekia įrodyti, kad nurodytas vekselis buvo išduotas kaip ginčo Sutarties įvykdymo užtikrinimas. Ieškovo teigimu, šis vekselis nebuvo pateiktas vykdyti, o ieškinį dėl sumokėto pagal Sutartį avanso grąžinimo ieškovas pareiškė tik tuomet, kai paaiškėjo, kad iš V. K. skolos atgauti nepavyks. Teismas pažymi, kad prievolių įvykdymo užtikrinimui gali būti taikoma tokia užtikrinimo priemonė kaip vekselio išdavimas ir paprastai ši priemonė taikoma įsipareigojimų prisiėmimo metu, t. y. sandorio sudarymo metu arba vėliau. Nagrinėjamu atveju, vekselis yra išduotas iki ginčo Sutarties sudarymo, jame nėra jokios nuorodos į prievolės pagal Sutartį užtikrinimą. Taip pat apie taikomą prievolės užtikrinimą nėra nurodyta ir Sutartyje. Nesant nei tiesioginių, nei šalutinių duomenų, leidžiančių neabejotinai spręsti, kad pateiktu vekseliu buvo užtikrintas Sutarties vykdymas, o ne kitokie tarp vekselio šalių buvę sandoriai, teismas neturi pagrindo pripažinti, kad pateiktas įrodymas yra pakankamas prieiti tokią išvadą.

17. Kaip minėta, atsakovė1 tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek ir teismo posėdžių metu laikėsi pozicijos, kad ieškovas neturi į ją reikalavimo teisės pagal Sutartį, kadangi ją perleido Reikalavimo sutarčių pagrindu atsakovei2. O atsakovė1 minėtą prievolę įvykdė naujajam kreditoriui, sumokėdama atsakovei2 Sutarties sumą su netesybomis. Aptartų aplinkybių kontekste, siekiant nustatyti ar ieškovas turi reikalavimo teisę pagal Sutartį į atsakovę1, svarbu nustatyti Reikalavimo sutarčių sudarymo aplinkybes ir tikslą.

18. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 6.123 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prievolės pasibaigimo tinkamu įvykdymu pagrindą, pasisakyta, kad viena iš prievolės tinkamo įvykdymo sąlygų – prievolės įvykdymas tinkamam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-107-1075/2020).

19. CK 6.44 straipsnio, nustatančio asmenis, kuriems turi būti įvykdyta prievolė, 1 dalyje įtvirtinta, kad prievolė turi būti įvykdyta kreditoriui arba jo atstovui, taip pat kreditoriaus paskirtam asmeniui arba asmeniui, kuris įstatymų ar teismo yra įpareigotas priimti prievolės įvykdymą. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad prievolės įvykdymas asmeniui, neturinčiam teisės priimti jos įvykdymą, laikomas tinkamu prievolės įvykdymu, jeigu kreditorius patvirtina tokį įvykdymą arba faktiškai gauna visą įvykdymą iš to asmens. Vadovaujantis CK 6.101 straipsnio 1 dalimi, kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu.

20. Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų. Reikalavimo perleidimas suprantamas kaip prievolės aktyviosios šalies – kreditoriaus – pakeitimas kitu asmeniu, kai pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-969/2020, 20 punktas). Taigi cesija nėra abstraktus savarankiškas sandoris, o yra susietas su pagrindiniu sandoriu, kuriame vyko reikalavimų pasikeitimas, t. y. sutartimi, kuri yra cesijos esmė. Kai pagal cesijos sutartį pradinis kreditorius perduoda savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, jis nustoja būti prievolės šalis, o vietoj jo prievolėje atsiranda naujasis kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008; 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2009; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010; 2017 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-686/2017, 16 punktas).

21. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė1 kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikė į bylą ieškovo ir atsakovės Rumunijos Respublikoje registruotos bendrove S. C. Arvi Agro S.R.L. sudarytas dvi reikalavimo perleidimo sutartis : 2012 m. spalio 31 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 1 bei 2012 m. lapkričio 20 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2 (toliau – ir Reikalavimo perleidimo sutartys, failas 1, psl. 97-107), kurias pasirašė pats ieškovas J. V. (ieškovas neginčija Reikalavimo sutarčių pasirašymo fakto (2023 m. gruodžio 28 d. teismo posėdžio įrašas 0:15:41 – 0:15:52)), atsakovės2 S. C. Arvi Agro S.R.L. generalinis direktorius J. L. bei atsakovės1 vadovas A. A. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimis (II dalis) sutarta, kad SIA „Reneta“ neįvykdžius savo sutartinių įsipareigojimų pagal Sutartį ir sutinkant, kad ieškovas perleistų skolą atsakovei2, ieškovas nuo Reikalavimų sutarčių pasirašymo momento neatšaukiamai ir besąlygiškai perleidžia atsakovei2, o atsakovė2 priima visas ieškovo teises dėl skolos pagal Sutartį (Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių 1.1. punktas). Kaip matyti iš Reikalavimo sutarčių turinio, jas pasirašant dalyvavusių asmenų, ieškovas (kreditorius) patvirtino turįs reikalavimo teisę į atsakovę1, pastaroji (skolininkė) šios teisės neginčijo, o atsakovė2 (naujasis kreditorius), sutiko reikalavimo teisę priimti. Teismas prieina išvadą, kad minėto sandorio sudarymo metu, skirtingai nei teigia ieškovas, įvyko asmenų pasikeitimas prievolėje, nes ieškovas jau buvo sumokėjęs visą Sutarties kainą ir papildomai 150 000 Eur, nei vienas iš sandorio dalyvių neginčijo reikalavimo teisės egzistavimo bei jo perleidimo fakto. Be to, ieškovas patvirtino reikalavimo teisės egzistavimą ir prisiėmė dėl to atsakomybę (Reikalavimo perleidimo sutarčių 2.3. punktai).

22. Pažymėtina, kad CK 6.109 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta skolininko interesus sauganti taisyklė, nustatanti pareigą informuoti skolininką apie reikalavimo perleidimo faktą. Šis reikalavimas nėra savitikslis, CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nurodyto pranešimo paskirtis yra apsaugoti skolininko interesus, kad jis žinotų, kam priklauso vykdytina prievolė, ir išvengtų ginčo dėl dvigubo apmokėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-684/2015; 2019 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293-823/2019, 28 punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad reikalavimo perleidimo sandoris teisinius padarinius skolininkui sukuria tik tinkamai jam apie sandorį pranešus. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Taigi prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininko atžvilgiu ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką.

23. Įstatyme išsamiai nenustatyti specialūs pranešimo skolininkui apie reikalavimo teisės perleidimą būdai, išskyrus CK 6.109 straipsnio 5 dalyje nurodytą būdą, kad tinkamu pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.109 straipsnio 1 dalies formuluotė, jog pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo fakto įrodymo pateikimas skolininkui, reiškia, kad bet kuris pranešimas, nesvarbu, kokios formos ir kurio kreditoriaus (pradinio ar naujojo) pateikiamas, tačiau informuojantis skolininką apie cesiją, CK 6.109 straipsnio 1 dalies prasme yra įrodymas apie reikalavimo perleidimo faktą, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010; 2022 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-313/2022).

24. Nustatyta, kad Reikalavimo perleidimo sutarčių 2.3.2. punktas numatė, kad SIA „Reneta“ yra tinkamai informuota apie teisių perleidimo faktą ir tam neprieštarauja. Kaip matyti, šių sandorių sudarymo metu dalyvavo atsakovės1 (skolininko) vadovas ir savo parašu patvirtino žinąs apie reikalavimo perleidimą naujam kreditoriui. Be to, esant visų šalių parašams, teismas prieina išvadą, kad skolininkė SIA „Renata“ buvo tinkamai informuota apie Reikalavimo teisės pagal Sutartį atliktų mokėjimų sumai perleidimą naujam kreditoriui (CK 6.109 straipsnio 4-6 punktai).

25. Nors ieškovas prašo pripažinti Reikalavimo perleidimo sutarties negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento tuo pagrindu, kad jos prieštaravo imperatyvioms įstatymo nuostatoms, t. y. jų sudarymo metu realiai dar net neegzistavo reikalavimo teisė, teismas atmeta šį ieškovo argumentą kaip nepagrįstą.

26. Pažymėtina, kad CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: 1) kad teisės norma yra imperatyvi ir 2) kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas. Sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad imperatyviąsias teisės normas identifikuoja tokie požymiai: jos griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia paliepimo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jų išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan. – aiškiausiai parodo teisės normos imperatyvųjį pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2011). Imperatyvi nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009). Vien privalomojo teisės normos pobūdžio konstatavimas nepakankamas pripažinti, kad ją pažeidžiantis sandoris yra niekinis, jeigu privaloma taisyklė saugo tik privačius civilinės apyvartos dalyvių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami jos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat jos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2011).

27. Ieškovas Reikalavimo sutartis prašo pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento tuo pagrindu, kad jo vertinimu, jų sudarymo metu ieškovas dar neturėjo galiojančios reikalavimo teisės į atsakovę1, todėl ir negalėjo jos perleisti. Ieškovo vertinimu, reikalavimo teisė galėjo atsirasti tik atsakovei iki 2013 m. gruodžio 31 d. neperdavus ieškovui prekių. Nagrinėjamu atveju teismas pripažino, kad nuo pat Sutarties sudarymo momento šalys neketino vykdyti Sutarties, nes, kaip minėta, ieškovas nevykdė jokios ūkinės-komercinės veiklos, kuriai naudotų Sutartimi aptartas pirkti prekes. Todėl ieškovas atsakovei1 sumokėjo visą Sutarties kainą, pilnai įvykdydamas savo įsipareigojimą pagal Sutartį, ir papildomai sumokėjo dar 150 000 Eur, ir jau kitą dieną po faktinio pinigų sumokėjimo perleido savo reikalavimo teisę į ieškovę1 atsakovei2, patvirtindamas šios teisės galiojimą ir egzistavimą. Vertindamas nustatytų aplinkybių visetą, teismas prieina išvadą, kad Sutarčių sudarymo tikslas nebuvo ieškovui - nusipirki, o atsakovei1 – parduoti prekes, todėl tarp šių ginčo šalių nesusiformavo faktiniai pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai (CK 6.305–6.431-1 straipsniai). Todėl ieškovas 2012 m. spalio 30 d. bankiniu pavedimu atsakovei1 sumokęs Sutarties kainą (200 000,00 Eur) ir 2012 m. lapkričio 19 d. bankiniu pavedimu papildomai 150 000,00 Eur, po vienos dienos jau perleido savo reikalavimo teisę į atsakovę1 atitinkamai pagal 2012 m. spalio 31 d. ir 2012 m. lapkričio 20 d. Reikalavimo perleidimo sutartis atsakovei2. Teismas prieina išvadą, jog ieškovas suprato ir žinojo, kokiomis sąlygomis (t. y., neatlygintinai) Reikalavimo perleidimo sutartimis atsakovei2 perleidžia reikalavimo teisę į atsakovę1. Šią teismo išvadą patvirtina ir ta aplinkybė, kad ieškovas šių sutarčių daugiau nei 10 metų neginčijo.

Žemesnės instancijos teismas

28. Kaip minėta, ieškovas vienu iš Reikalavimo perleidimo sutarčių negaliojimo pagrindų nurodo aplinkybę, kad sudarydamas ginčijamus sandorius jis pasitikėjo savo ilgamečiu pažįstamu V. K. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, pagal kurį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį.

29. Kasacinio teismo išaiškinta, kad vienas iš sutarties, kaip prievolių atsiradimo pagrindo, ypatumų yra tai, kad ji sukuria teises ir pareigas tik jos šalims, t. y. asmenims, kurie savo laisva valia pasiekė konsensusą ne dėl bet kokių, o teisiškai saistančių santykių (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutarties laisvės principas (CK 6.156 straipsnis), sąveikaudamas su sutarties privalomumo principu (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), ir nors CK pažodžiui neįtvirtintu, bet visuotinai pripažįstamu sutarties uždarumo principu, sutarties šalims sukuria įstatymo galią turinčias teisines pareigas, kurios įprastai susaisto tik sutarties šalis ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2014; 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2014; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41-690/2016; 2022 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-248-381/2022).

30. Ieškovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad Reikalavimo perleidimo sutartis sudarė ne savo valia (CK 1.91 straipsnis). Juolab, kad šiuo pagrindu minėtų sandorių ir neginčija. Priešingai, iš Reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo aplinkybių, kad pasirašant šias sutartis dalyvavo tiek ieškovas, tiek ir atsakovių atstovai, kad ieškovas pats patvirtino turintis galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę1, kad ieškovas ilgametis verslininkas, turintis aukštąjį inžinerinį išsilavinimą (2023 m. gruodžio 28 d. teismo posėdžio įrašas 0:34:28 – 0:36:37) bei, kad ieškovas ilgiau nei 10 metų neginčijo Reikalavimo perleidimo sutarčių, teismas prieina išvadą, kad ieškovas neįrodė Reikalavimo sutartis prieštaraujant gerai moralei (CPK 178 straipsnis).

31. Vadovaujantis CK 6.123 straipsnio 3 dalimi, kai prievolė baigiasi tinkamu įvykdymu, baigiasi ir visos iš šios prievolės atsiradusios papildomos teisės ir pareigos. Atsakovė taip pat nurodo, kad naujajam kreditoriui – ieškovei2 prievolę pagal Sutartį yra pilnai įvykdžiusi, t. y. sumokėjusi skolą su netesybomis. Šią aplinkybė įrodinėja į bylą pateiktu „Swedbank“ AS raštu (failas 1, psl. 109-111), kur bankas praneša, kad atsakovė1 laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. atsakovei2 atliko tris mokėjimus bendrai 362 009,84 Eur sumai, mokėjimo paskirtyje nurodyta „Išankstinis mokėjimas už produkciją“; bei mokėjimo pavedimų kvitais (failas 1; psl. 113-119). Ieškovo teigimu, atsakovė1 neįrodė, kad pateikti į bylą mokėjimai atlikti būtent pagal Sutartį. Ieškovo teigimu, iš mokėjimo paskirčių galima manyti, jog atsakovė1 pateikti mokėjimai buvo susiję su kitais tarp šalių egzistavusiais santykiais ir niekaip nesusiję su Reikalavimo perleidimo sutartimis. Teismas pažymi, kad Sutartis pasibaigė 2013 m. gruodžio 31 d., atsakovės1 mokėjimai atsakovei2 atlikti 2013 m. gruodžio 2 d., 2013 m. gruodžio 4 d., 2023 m. gruodžio 11 d., t. y. paskutinėmis Sutarties galiojimo dienomis, nei vienai iš Sutarties ar Reikalavimo perleidimo sutarčių šalims nepareiškus jokių pretenzijų ir nesant duomenų kad kuri nors iš sutarčių būtų ginčijama. Šiuo atveju, duomenų, paneigiančių atsakovės1 nurodytą mokėjimų paskirtį, ieškovas į bylą nepateikė (CPK 178 straipsnis), todėl teismas prieina išvadą, kad atsakovė1 savo prievolę atsakovei2 pagal Sutartį yra pilnai įvykdžiusi.

32. Netenkinus ieškovo reikalavimo pripažinti Reikalavimo perleidimo sutartis negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento bei pripažinus faktą, kad atsakovė1 savo prievolę atsakovei2 pagal Sutartį yra pilnai įvykdžiusi, ieškovas netenka teisės reikalauti iš atsakovės1 priteisti 350 000,00 Eur sumokėtą avansą pagal 2012 m. spalio 26 d. ieškovo ir atsakovės1 sudarytą Sutartį bei 87 500,00 Eur palūkanas už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 12 d. iki 2022 m. rugsėjo 12 d.

33. Atsakovė1 prašo taikyti ieškinio senatį ieškovo reikalavimams pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2012 m. spalio 31 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 1 ir 2012 m. lapkričio 20 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2, sudarytas tarp J. V., SIA „Reneta“ ir S. C. Arvi Agro S.R.L. Nurodo, kad ieškovo reikalavimams dėl 2012 m. spalio 31 d. Reikalavimo perleidimo sutarties ir 2012 m. lapkričio 20 d. Reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis ieškinio senatis prasidėjo atitinkamai 2012 m. spalio 31 d. ir 2012 m. lapkričio 20 d., nes reikalavimo teisių perleidimas, t. y. prievolė, kaip matyti iš Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių 1.1., 2.4. punktų, buvo įvykdyta šių sutarčių pasirašymo metu. Kitaip tariant, reikalavimo teisės buvo perleistos 2012 m. spalio 31 d. ir 2012 m. lapkričio 20 d., kas reiškia ir neatlygintinos prievolės įvykdymą. Todėl terminas pareikšti reikalavimus dėl Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis baigėsi atitinkamai 2022 m. spalio 31 d. ir 2022 m. lapkričio 20 d. (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Ieškovas ieškinio reikalavimus dėl Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pareiškė 2023 m. vasario 24 d., t. y. suėjus ieškinio senaties terminui.

34. Ieškovas savo ruožtu ieškovas teigia, kad jis nėra praleidęs bendro 10 metų ieškinio senaties termino. Pažymi, jog Reikalavimo perleidimo sutartys buvo sudarytos 2012 m. spalio 31 d. ir 2012 m. lapkričio 19 d., taigi, atitinkamai, ieškinio senaties terminas suėjo 2022 m. spalio 31 d. ir 2022 m. lapkričio 19 d. Pradinis ieškinys, kuriuo ieškovas kreipėsi į teismą dėl sumokėto avanso ir netesybų priteisimo iš atsakovės1 priteisimo, buvo pateiktas dar 2022 m. rugsėjo 12 d., t. y. nepraleidus ieškinio senaties termino. Paaiškina, kad būtinumą patikslinti ieškinį sąlygojo atsakovės1 atsiliepime nurodytos aplinkybės (atsakovė1 atsiliepimą į pradinį ieškinį pateikė 2023 m. sausio 13 d.), dėl ko dar 2023 m. vasario 27 d. byloje buvo pateiktas patikslintas ieškinys. Ieškovo vertinimu, patikslintu ieškiniu jis nereiškė naujo savarankiško reikalavimo, o tik papildė pradinį ieškinio reikalavimą dėl 350 000,00 Eur avanso priteisimo iš atsakovės1 kitu, glaudžiai ir tiesiogiai susijusiu išvestiniu reikalavimu – pripažinti Reikalavimo sutartis negaliojančiomis. Kadangi pradinis ieškinys buvo pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino, o jo papildymą sąlygojo atsakovės1 pozicija pateiktame atsiliepime, be kita ko, įvertinus tai, kad ieškinys papildytas išvestiniu, tiesiogiai susijusiu su pagrindiniu (priteisti avansą), o ne nauju savarankišku, reikalavimu, laikytina, kad ieškovas dėl savo pažeistų teisių gynimo į teismą kreipėsi laiku, nepraleidęs ieškinio senaties termino.

35. Teismas nesutinka su ieškovo nuomone ir jo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Sutinkamai su CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, to paties straipsnio 2 dalis numato, jei prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. Bendrasis ieškinio senaties terminas pagal CK 1.125 straipsnio 1 dalį – dešimt metų. Pažymėtina, kad ieškovas visiškai teisingai nurodo, kad Reikalavimo perleidimo sutartys buvo sudarytos 2012 m. spalio 31 d. ir 2012 m. lapkričio 19 d., todėl, atitinkamai, ieškinio senaties terminas joms ginčyti suėjo 2022 m. spalio 31 d. ir 2022 m. lapkričio 19 d. Tačiau teismas nesutinka su ieškovo pradinio ir patikslinto ieškinio sąsajumo aiškinimu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pradiniu ieškiniu ieškovas savo reikalavimą atsakovei1 kildina iš Sutarties ir dviejų mokėjimų. Patikslintu ieškiniu jis reiškia naują reikalavimą – pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento dvi Reikalavimo perleidimo sutartis ir šis reikalavimas reiškiamas atsakovei2. Tiek iš ieškinių pagrindo, tiek ir iš dalyko akivaizdu, kad tai visiškai savarankiški ieškiniai, pareikšti dviem skirtingiems atsakovams. Teismui nepriėmus antrojo ieškinio nagrinėti kartu, atsirastų privalomasis pagrindas pirmojo ieškinio nagrinėjimo bylą stabdyti iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl antrojo ieškinio. Teismas juos priėmė nagrinėti kartu, siekdamas įgyvendinti operatyvumo principą, kadangi tenkinus antrojo ieškinio reikalavimus, atsirastų pagrindas nagrinėti pirmąjį ieškinį iš esmės. Aplinkybė, kad antrasis ieškinys buvo priimtas nagrinėti kartu, nepanaikino jo savarankiškumo ir nepakeitė senaties skaičiavimo taisyklių. Tokiu būdu, atmestinas kaip nepagrįstas ieškovo argumentas, kad atsakovės1 atstovai elgėsi procese nesąžiningai, delsė priimti procesinius dokumentus ir todėl ieškovas praleido ieškinio senatį. Kaip minėta, ieškovas pats dalyvavo abiejų Reikalavimo perleidimo sutarčių pasirašyme, šioje byloje neįrodinėja, kad minėtas sutartis pasirašė dėl smurto, apgaulės ar kitų priežasčių, kurioms buvus laisva valia nebūtų jų pasirašęs, todėl senaties terminas joms ginčyti prasidėjo 2012 m. spalio 31 d. bei 2012 m. lapkričio 19 d. bei pasibaigė, atitinkamai, 2022 m. spalio 31 d. ir 2022 m. lapkričio 19 d. Teismas pripažįsta, kad 2023 m. vasario 27 d. pareikštas ieškinys dėl Reikalavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento yra pareikštas praleidus ieškinio senatį ir tai yra savarankiškas pagrindas šį reikalavimą atmesti. Aplinkybė, kad, kaip nurodo jo atstovas, ieškovas pamiršo Reikalavimo sutarčių sudarymo faktą ir apie jas prisiminė tik atsakovei1 pateikus atsiliepimą į ieškinį, nėra pripažintina svarbia, sudaranti pagrindą terminą atnaujinti.

36. Aptartų bylos duomenų visuma teikia pagrindą teismui prieiti išvadą, kad ieškovas neturi teisės reikšti reikalavimą atsakovei1, kadangi ši teisė Reikalavimo sutarčių pagrindu perleista atsakovei2, o pastarajai prievolę įvykdė atsakovė1. Teismo vertinimu ieškovas jam tenkančios įrodinėjimo pareigos tinkamai neįvykdė, kadangi ieškovo įrodinėjimas šioje byloje apsiribojo deklaratyvaus pobūdžio teiginiais (CPK 178 straipsnis). Apibendrinus tai, kas buvo nurodyta, teismas prieina išvadą, kad ieškinio reikalavimai atmestini.

Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo

37. Atsakovė1 prašo teismo skirti baudą ieškovui už iš anksto žinomai nepagrįsto ieškinio pareiškimą – piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnis). Ieškovas prieš pateikdamas ieškinį žinojo apie savo paties sudarytas reikalavimo perleidimo sutartis, tačiau vis tiek siekia prisiteisti reikalavimą, kurį yra dar 2012 m. metais perleidęs, dėl ko šiuo metu neturi. Teigia, kad ieškovas atstovaujamas profesionalių teisės žinovų, puikiai suvokia savo veiksmų pasekmes reikalaujant priteisti sumas pagal reikalavimo teises, kurias pats ieškovas yra perleidęs tretiesiems asmenims. Tokiais savo veiksmais ieškovas elgiasi nesąžiningai ir siekia neteisėtų tikslų.

38. Piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pagrindai ir teisinės pasekmės nurodyti CPK 95 straipsnyje, pagal kurio 1 dalies nuostatą, dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje nustatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

39. Procesinio reikalavimo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis nevykdymas, be kita ko, reiškia veikimą prieš operatyvų ir ekonomišką ginčo civilinio proceso tvarka išsprendimą, o toks veikimas yra nesuderinamas su civilinio proceso tikslais, todėl proceso įstatyme yra įtvirtinti atitinkami teisiniai svertai, kurių paskirtis – eliminuoti ar sumažinti šio reikalavimo nevykdymo neigiamus padarinius ir atgrasyti nuo tolesnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-279-684/2020 20 punktas).

40. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. kovo 3 d. nutartyje (civilinė byla Nr. e3K-3-15-421/2023) aiškindamas CPK 95 straipsnio, reglamentuojančio asmens piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, turinį, nurodė, kad šiame straipsnyje įtvirtintos teisės normos paskirtis – užtikrinti teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą bei išsprendimą, ribojant dalyvaujančio byloje asmens nesąžiningą elgesį, kai savanaudiškai, piktnaudžiaujant gali būti veikiama prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, kuris pasibaigia baigiamuoju teismo procesiniu sprendimu dėl ginčo esmės. Kasacinis teismas pažymėjo, kad asmens procesinio elgesio patikra sąžiningumo aspektu galima iki bylos dėl ginčo esmės išsprendimo. Be to, kasacinis teismas išskyrė, jog piktnaudžiavimas procesine teise yra susijęs su atitinkamos procesinės teisės, t. y. pasirinkimo laisvės veikti tam tikru būdu įgyvendinimu. Tam, kad būtų pagrindas konstatuoti piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir taikyti CPK 95 straipsnyje numatytas pasekmes, turi būti nustatyta, jog asmuo turi tam tikrą procesinę teisę, bet veikia pažeisdamas tos teisės įgyvendinimo sąlygas. Jeigu asmeniui nustatyta procesinė pareiga, jis neturi pasirinkimo laisvės, neturi procesinės teisės, taigi neturi ir kuo piktnaudžiauti.

41. Vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, tam, kad būtų pagrindas konstatuoti asmens piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir taikyti CPK 95 straipsnyje įtvirtintas pasekmes, pirma, bylos nagrinėjimas neturi būti pasibaigęs, t. y. dar neturi būti priimtas sprendimas dėl ginčo esmės; antra, turi būti nustatyta, jog asmuo turi tam tikrą procesinę teisę, t. y. pasirinkimo laisvę veikti tam tikru būdu (įgyvendinti turimą procesinę teisę arba ne).

42. Teismas pažymi, kad atsakovės1 įvardytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, yra susijusios su ginčo šalių materialiaisiais santykiais, jų sudarytos Sutarties vykdymu. Jos ištiriamos nagrinėjant šalių ginčą iš esmės ir įvertinamos priimant teismo sprendimą dėl byloje pareikštų reikalavimų. Nenustatyta pagrindo vertinti, kad ieškovas nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį, kadangi ieškovo reikalavimo į atsakovę1 (ne)turėjimas nustatytas tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Šioje civilinio proceso stadijoje taip pat nenustatyta, kad ieškovas sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą bei ginčo išsprendimą. Išdėstytų motyvų pagrindu konstatuotina, kad atsakovės1 prašymas taikyti ieškovui CPK 95 straipsnyje numatytą atsakomybę už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis yra nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

43. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

44. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys yra atmestas, atsakovė1 turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė1 pateikė įrodymus, jog iš viso turėjo byloje 3 190 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Patirtas bylinėjimosi išlaidas įrodinėja teisinių paslaugų detalizacija bei išlaidų apmokėjimą patvirtinančiais dokumentais.

45. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ maksimalius dydžius (toliau – Rekomendacijos). Rekomendacijų 1 punkte nustatyta, kad šios rekomendacijos nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį. Remiantis Rekomendacijų 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Teismas, susipažinęs su atsakovo pateikta teisinių paslaugų detalizacija, pripažįsta, kad atsakovė1 teikė atsiliepimą į ieškinį bei patikslintą ieškinį, tripliką, atstovė dalyvavo trijuose teismo posėdžiuose, todėl jos patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, yra pagrįstos ir priteistinos atsakovės1 naudai iš ieškovo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovo J. V. ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei Latvijos Respublikoje registruotai bendrovei SIA „Reneta“ (juridinio asmens kodas 40003502366), 3 190 Eur (tris tūkstančius šimtą devyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų iš ieškovo J. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja Ramunė Mikonienė