- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-28
- Bylos Nr.
- e2S-1395-950/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-04089-2023-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Tomas Ridikas
- Ieškovas
- I. S.
- Atsakovas
- M. S.
- Išvadą teikia
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-14629-962/2023 pagal ieškovės I. S. ieškinį atsakovui M. S. (M. S.) dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo, institucija teikianti išvadą byloje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė I. S. (toliau – ieškovė arba apeliantė) kreipėsi į teismą su ieškiniu (ieškinys užregistruotas 2023 m. balandžio 12 d., registracijos Nr. CBP-5978), kuriuo prašė: 1) nustatyti nepilnamečio vaiko A. S. gyvenamąją vietą Lietuvoje su motina I. S.; 2) nustatyti tėvo (atsakovo) M. S. bendravimo su vaiku tvarką; 3) priteisti iš atsakovo nepilnamečio vaiko išlaikymui kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis po 317 Eur nuo ieškinio padavimo vienos iki vaiko pilnametystės, pinigų tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant ieškovę; 4) taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nuo kreipimosi į teismą dienos iki bylos išnagrinėjimo nustatyti nepilnamečio vaiko A. S. gyvenamąją vietą Lietuvoje su ieškove, vaikui saugioje aplinkoje iki teismo sprendimo priėmimo dienos (tenkinus šį prašymą, nutartį vykdyti skubiai); 5) taikyti laikinąsias apsaugos priemones – priteisti išlaikymą nepilnamečiam vaikui A. S. nuo kreipimosi į teismą dienos iki bylos išnagrinėjimo po 317 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, pinigų tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant ieškovę; 6) priteisti iš atsakovo išlaikymo dukrai įsiskolinimą, jį skaičiuojant nuo (duomenys neskelbtini) iki 2020 m. spalio mėn. ir nuo 2021 m. liepos mėn. iki kreipimosi į teismo dienos, kurį sudaro 9 827 Eur (31 mėn. x 317 Eur); 7) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismas 2023 m. balandžio 17 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį kaip neteismingą Lietuvos teismams.
3. Kauno apygardos teismas 2023 m. birželio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-831-894/2023 panaikino Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 17 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į šios bylos pobūdį (šeimos byla), kurioje įstatymas numato aktyvų teismo vaidmenį (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 376 straipsnis) bei joje sprendžiamą klausimą, susijusį su nepilnamečio vaiko teisėmis, aplinkybė dėl Reglamento „Briuselis II bis“ 10 straipsnio iv punkte nustatytos sąlygos buvimo ar ne, nelaikytina esmine kliūtimi bylos eigai ir gali būti nustatyta taikant ieškinio trūkumų šalinimo institutą arba priėmus ieškinį ir pareikalavus duomenų apie Italijos Respublikos Leko teismo sprendimus iš priešingos šalies.
4. Kauno apylinkės teismas 2023 m. liepos 12 d. nutartimi nustatė ieškovei 14 dienų terminą ieškinio trūkumams pašalinti – pateikti papildomus įrodymus ir paaiškinimus, atsižvelgiant į Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 29 d. nutartį.
5. Ieškovė, šalindama trūkumus, pirmosios instancijos teismui pateikė Leko bendrosios jurisdikcijos teismo 2021 m. liepos 2 d. nutartį ir (duomenys neskelbtini) sprendimą, priimtus byloje Nr. 2211/2020 (prašymas dėl trūkumų šalinimo teisme užregistruotas 2023 m. liepos 17 d., registracijos Nr. DOK-87818).
Žemesnės instancijos teismas
6. Kauno apylinkės teismas 2023 m. liepos 18 d. nutartimi nustatė ieškovei 14 dienų terminą ieškinio trūkumams pašalinti – nurodyti aplinkybes ir pateikti paaiškinimus dėl ieškinio reikalavimų teismingumo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams atsižvelgiant į Kauno apygardos teismo išaiškinimus dėl Reglamento „Briuselis II bis“ 10 straipsnyje nurodytų sąlygų tenkinimo (Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2S-831-894/2023 18 punktas); byloje esant duomenims, kad vaiko grąžinimas tėvui į Italiją yra vykdomas priverstinai, ieškovė įpareigotina pateikti duomenis apie tai, ar vaikas dar nėra grąžintas, patikslinant vaiko gyvenamąją vietą.
Šalies argumentai
7. Ieškovė, šalindama trūkumus, pirmosios instancijos teismui pateikė papildomus paaiškinimus ir dokumentus (prašymas dėl trūkumų šalinimo teisme užregistruotas 2023 m. rugpjūčio 2 d., registracijos Nr. DOK-94446).
Atsiliepimas
8. Atsakovas M. S. (toliau – ir atsakovas) teismui pateikė rašytinius paaiškinimus ir papildomus įrodymus (prašymas teisme užregistruotas 2023 m. rugpjūčio 8 d., registracijos Nr. DOK-96598) ir prašė ieškinio nepriimti kaip neteismingo Lietuvos Respublikos teismui.
Šalies argumentai
9. Ieškovė taip pat pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus ir įrodymus (prašymas teisme užregistruotas 2023 m. rugpjūčio 9 d., registracijos Nr. DOK-96968).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
10. Kauno apylinkės teismas 2023 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, išaiškinant, jog ieškovė turi kreiptis į kompetentingą teismą Italijos Respublikoje.
11. Teismas nurodė, kad bylos duomenys neabejotinai patvirtina, jog byloje egzistuoja tarptautinis elementas, susijęs su Italijos Respublika, todėl sprendžiant dėl jurisdikcijos, ieškovės pareikštiems reikalavimams, susijusiems su tėvų pareigomis (vaikų gyvenamosios vietos (valstybės) pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymas), sprendžiama vadovaujantis 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento (ES) 2019-1111 dėl jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu, pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas), o reikalavimui dėl išlaikymo dydžio pakeitimo – 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Išlaikymo reglamentas).
12. Teismas, nustatęs, jog Italijos Respublikos Leko civilinių bylų teismo sprendimu bei Italijos Respublikos Leko bendrosios jurisdikcijos (galutiniu) teismo sprendimu ieškovės dukters globa išskirtinai yra suteikta atsakovui ir jos gyvenamoji vieta nustatyta su atsakovu šeimos namuose, adresu: (duomenys neskelbtini), vaiko grąžinimas į Italiją yra vykdomas priverstinai, jurisdikcijos klausimas šiuo atveju sprendė vadovaudamasis Reglamento 9 straipsniu.
13. Teismas konstatavo, kad ieškovė neteisėtai negrąžina vaiko į jos nuolatinę gyvenamąją vietą Italijoje ir nėra išpildyta Reglamento 9 straipsnyje nurodyta sąlyga.
14. Teismas pažymėjo, kad šalių mažametės dukros įprastine gyvenamąja vieta yra pripažinta gyvenamoji vieta šeimos namuose, adresu: (duomenys neskelbtini), ir jokios ieškovės nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos bei jurisdikcijos pasikeitimo, kai yra nustatytas vaiko neteisėto išvežimo bei laikymo atvejis Reglamento prasme.
15. Teismas, konstatavęs, kad šioje byloje neturi jurisdikcijos nagrinėti su tėvų pareigomis susijusių reikalavimų (vaiko gyvenamosios vietos (valstybės), bendravimo tvarkos nustatymo), taip pat sprendė, jog neturi jurisdikcijos nagrinėti ir reikalavimų, susijusių su išlaikymo priteisimu.
16. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad neteisėtas vaiko išvežimas arba neteisėtas vaiko negrąžinimas (laikymas) suponuoja išvadą, jog vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje, nei jo buvimo valstybėje, nors ieškovė ir nurodė bei pateikė duomenis, kad tiek ji, tiek nepilnametė dukra gyvena Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), mergaitė lanko ugdymo įstaigą, panaudos pagrindais ieškovei su dukra yra suteiktas butas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
17. Atskiruoju skundu ieškovė I. S. prašo Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 9 d. nutartį panaikinti ir grąžinti ieškinio priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
17.1. Pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodyti argumentai yra visiškai nepagrįsti, neatitinka nustatytų teisės aktų, vaiko interesų bei pažeidžia ieškovės Konstitucijos numatytą teisę kreiptis į teismą.
17.2. Pirmosios instancijos teismo išvados, remiantis ankstesniu teismo sprendimo aiškinimu, yra klaidingos, kadangi A. S. gimė (duomenys neskelbtini) ir augo Lietuvoje, Italijoje buvo tik nuo 2020 m. birželio 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 6 d. (66 dienos) ir nuo 2020 m. rugpjūčio 27 d. iki 2020 m. rugsėjo 10 d. (14 dienų). Šios 80 dienų kūdikystėje A. S. nesukūrė jokio ryšio nei su Italija, nei su tėvu, todėl sprendimas, kad Lietuva neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškovės ieškinio, yra paviršutiniškas ir klaidingas, neatkreipiant dėmesio į detales, paaiškinimus ieškinyje, prašymuose ir teiktus įrodymus.
17.3. Svarbiausios teisiškai reikšmingos aplinkybės teismui sprendžiant dėl pareikštų reikalavimų teismingumo pagal reglamentą „Briuselis II bis“ yra vaikų interesų viršenybė, tos aplinkybės, pagal kurias nustatoma vaiko ir (arba) tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta. Reglamente „Briuselis II bis“ nėra pateikiama asmens nuolatinės gyvenamosios vietos sąvokos. Terminas „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra aiškinamas autonomiškai, pirmiausiai atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje nurodytus principus.
17.4. Ieškovė ieškinyje tinkamai motyvavo ir nurodė, kad yra įvykdytos visos „Briuselis II bis“ 10 straipsnyje nurodytos sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-687/2018), pridėjo to įrodymus, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė, skundžiamoje nutartyje nebuvo apie tai pasisakyta, nebuvo argumentuota, kokių sąlygų ieškovė neįvykdė, ar jų dalis buvo įvykdyta.
17.5. Atsakovas tiek ieškovei, tiek antstolei S. V. yra patvirtinęs, kad sutinka palikti dukrą Lietuvoje, o tai iš esmės patvirtina, jog buvo įvykdyta „Briuselis II bis“ 10 straipsnio a dalis. Atsakovas su dukra neturi jokio nuoseklaus bendravimo, jis neprisideda prie dukros būtinųjų poreikių tenkinimo, neturi įgūdžių bei reikiamų sąlygų dukters priežiūrai, be to, atsakovas su dukra nesusikalbėtų. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties vykdymas, kuria buvo nuspręsta A. S. gražinti į Italiją, dabar, praėjus 2 metams ir šešiems mėnesiams nuo nutarties paskelbimo, netgi sukeltų mergaitei kultūrinį šoką, o atskyrimas nuo motinos ir išvežimas į Italijos Respubliką gali sukelti stiprią sveikatos ir raidos sutrikimo riziką, galimai padarant mažametei dukrai fizinę, emocinę ir psichinę žalą. Ši aplinkybė patvirtina, kad buvo įvykdyta „Briuselis II bis“ 10 straipsnio b dalis, kadangi vaikas susigyveno su nauja aplinka, ir taip pat įvykdyta „Briuselis II bis“ 10 straipsnio b dalies ii punktas, kadangi pats tėvas nedėjo realių pastangų nei dėl Lietuvos apeliacinio teismo nutarties vykdymo, nei dėl bendravimo su dukra nuotoliniu būdu, taip pat ir antstolė per metus laiko nesiėmė iniciatyvos, kad būtų tinkamai vykdomas teismo sprendimas.
17.6. Lietuvos teismų sprendimai nėra vieningi. Nors vienerių metų terminas, kurį nurodė Kauno apylinkės teismas civilinės bylos Nr. e2-15431-1041/2021 2021 m. birželio 10 d., yra suėjęs, yra įvykdyta „Briuselis II bis“ 10 straipsnio a dalies sąlyga, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė naujas aplinkybes, kurių pagrindu ieškovės ieškinys nenagrinėtinas Lietuvoje, tačiau ieškovė mano, kad toks teismų elgesys, kai yra išpildomos vienos sąlygos, reiškiant naują ieškinį teismai nurodo dar kitas sąlygas, kurios prieštarauja ir vaiko interesams, yra neteisėtas.
17.7. Italijos teismas šališkai atmetė visus ieškovės įrodymus dėl santuokos iširimo, priėmė sprendimą savo piliečio naudai. Italijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra įgyvendinamos ir vykdomos, pagal Italijos išduotą teismo sprendimą atsakovas nėra kreipęsis į atitinkamas institucijas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl šis teismo motyvas neturi būti laikomas teisėtu pagrindu priimant sprendimą dėl ieškovės ieškinio priėmimo ar nepriėmimo. Be to, sprendimai dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo neturi res judicate (liet. galutinis teismo sprendimas) galios.
Atsiliepimas
18. Atsakovas M. S. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 9 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
18.1. Ieškovė jau daugiau nei du metus nevykdo Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-500-370/2021 ir dukros A. S. negražina į Italijos Respubliką. Negana to, I. S. siekdama išvengti dukros gražinimo sąmoningai kelia nepagrįstas civilines ir baudžiamąsias bylas M. S. atžvilgiu, riboja dukros ir tėvo bendravimą, o M. S. atvykus į Lietuvos Respubliką pasimatyti su dukra, I. S. su dukra dingsta, jų buvimo vietos nepavyksta nustatyti net policijos pareigūnams. Nuo 2023 m. balandžio 19 d. I. S. su dukra yra dingusios, dėl I. S. ir dukros dingimo yra atliekamas ikiteisminis tyrimas ir yra paskelbta vieša jų paieška.
18.2. Šalių dukros A. S. gyvenamosios vietos klausimas jau yra išspręstas Italijos Respublikos teismų – pilna mergaitės globa suteikta tėvui M. S., o I. S. apribotos motinystės teisės. Dėl ko nei Kauno apylinkės teismas, nei joks kitas Lietuvos Respublikos teismas neturi jurisdikcijos ir teisės spręsti dėl A. S. globos teisių, o pati I. S. neturi teisės reikšti jokių reikalavimų susijusių su dukros globa, nes jai yra apribotos motinystės teisės.
Šalies argumentai
18.3. Ieškovė iš esmės atskirajame skunde kvestionuoja anksčiau priimtus teismų sprendimus ir prašo pirmos instancijos teismo priimti ieškinį, ignoruojant prieš tai priimtus Lietuvos ir Italijos teismų sprendimus. Pats asmuo negali nuspręsti, kuris teismo sprendimas jam privalomas ir turi būti vykdomas, o kuris ne.
18.4. Tai, kad šiai dienai tėvo ir vaiko ryšys yra susilpnėjęs taip pat nėra pagrindas naikinti skundžiamą nutartį, nes dėl tokios situacijos yra išimtinai kalta ieškovė, kuri riboja tėvo ir dukros bendravimą, slapstosi, o M. S. atvykus į Lietuvos Respubliką pasimatyti su dukra, jam to neleidžia, balandžio 25 d. buvo numatytas tėvo ir dukros susitikimas Vaiko teisių apsaugos tarnyboje, tačiau ieškovė dukros neatvežė, jos telefonas buvo išjungtas, iki šios dienos vaiko buvimo vieta nėra žinoma.
18.5. Byloje pateikta tikrovės neatitinkanti informacija, jog atsakovas neva sutiko su tuo, kad dukra A. S. po Lietuvos apeliacinio teismo nutarties liktų Lietuvoje su motina, nes pati I. S. jam neperdavė dukros bei šiuo metu slapstosi.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 ir 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
20. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą
21. Apeliantė atskirajame skunde taip pat prašo precedentine tvarka pateikti Europos Bendrijų Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus: 1) ar šios bylos faktinės aplinkybės yra kvalifikuojamos kaip „exceptional circumstances“ paminėtus Briuselis II bis Reglamento 13 straipsnyje?; 2) ar jurisdikcijos perkėlimas į Lietuvą, remiantis Briuselis II bis Reglamento 13 straipsniu, atitiktų geriausius vaiko interesus, kai vaikas yra prisitaikęs prie gyvenimo Lietuvoje?; 3) ar nebūtų pažeisti vaiko A. S. interesai pagal Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, įvykdžius 2021 m. balandžio 1 d. nutartį, kuria buvo nustatyta neteisėtas vaiko pagrobimas ir nuolatinė gyvenamoji vieta nustatyta Italijoje, kai A. S. Italijoje yra buvusi tik 80 dienų per savo gyvenimą ir yra prisitaikiusi gyventi Lietuvoje, kalba tik lietuviškai, o savo tėvo, kuriam turi būti gražinta, nepažįsta?
22. CPK 3 straipsnio 5 dalis numato, kad teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą.
23. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 267 straipsnio 1 dalį, Teisingumo Teismas priima prejudicinius sprendimus dėl Sutarčių aiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus valstybės narės teisme, tas teismas, manydamas, kad sprendimui priimti reikia nutarimo šiuo klausimu, gali prašyti teismą priimti dėl jo prejudicinį sprendimą (SESV 267 straipsnio 2 dalis). Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas kreipiasi į Teisingumo Teismą (SESV 267 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir prašymo pateikimo bei sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (Teisingumo Teismo 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Cilfit ir kt., C-283/81, 9 p.).
24. Apeliantė atskirajame skunde suformulavo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, tačiau nepagrindė šio prašymo ir nenurodė jokių aplinkybių bei kreipimosi pagrindo, apeliacinės instancijos teismas pagrįstų aplinkybių kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą taip pat nenustatė. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apeliantės prašymo tenkinti nėra teisinio pagrindo, todėl šis prašymas netenkinamas.
Dėl papildomų įrodymų prijungimo
25. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė šiuos įrodymus: 2023 m. kovo 24 d. teisės psichologijos specialistų išvadą, (duomenys neskelbtini) centro 2023 m. balandžio 3 d. pranešimą Nr. B 23-21, (duomenys neskelbtini) 2023 m. balandžio 12 d. pažymą apie darželio lankymą Nr. S-15-23-23, (duomenys neskelbtini) socialinės ir psichologinės pagalbos centro 2023 m. kovo 6 d. raštą Nr. IS-029 dėl informacijos bei rekomendacijų pateikimo, nepilnamečių šalių vaikų pasų kopijas, skrydžių informaciją. Apeliantė nurodo, jog visi šie dokumentai patvirtina apie dukros ryšį su ieškove, vaiko gyvenimo sąlygas ir kitas reikšmingas aplinkybes sprendžiant tiek ieškinio priėmimo klausimą, tiek atskiruoju skundu reiškiamo reikalavimo patenkinimą.
26. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018).
27. Atsižvelgiant į šeimos kategorijos bylose egzistuojantį viešąjį interesą ir aktyvų teismo vaidmenį imantis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia priimti ieškovės pateiktus naujus įrodymus, su kuriais susipažinti ir dėl kurių pagrįstumo pasisakyti atsakovas turėjo galimybę teikdamas atsiliepimą į atskirąjį skundą, ir vertinti juos ta apimtimi, kiek tai yra reikalinga teisingam atskirojo skundo išnagrinėjimui ir ieškinio priėmimo klausimo išsprendimui.
Dėl ginčo esmės
28. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų, taip pat iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas yra nepilnamečių vaikų J. G. S. (J. G. S.), gimusio (duomenys neskelbtini) Italijoje, ir A. S., gimusios (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, tėvai. Šalys nuo 2012 m. rugpjūčio 9 d. gyveno (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sudarė bažnytinę santuoką Italijoje ir po santuokos sudarymo apsigyveno Italijoje. Ieškovė 2020 m. rugsėjo 12 d. su nepilnamečiais vaikais išvyko atostogauti į Lietuvą, bet į Italiją sutartu laiku (2020 m. rugsėjo 24 d.) negrįžo.
29. Italijos Respublikos Leko teisme (duomenys neskelbtini) priimtas M. S. ieškinys dėl šalių santuokos nutraukimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo. (duomenys neskelbtini) galutiniu sprendimu paskelbtas šalių gyvenimas skyrium (separacija) dėl ieškovės kaltės, šalių nepilnamečių vaikų globa paskirta atsakovui, vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su atsakovu, nustatyta ieškovės ir nepilnamečių vaikų bendravimo tvarka, priteistas išlaikymas vaikams iš ieškovės (Leko bendrosios jurisdikcijos teismo sprendimas, registracijos Nr. 2211/2020; 2023 m. liepos 17 d. Nr. DOK-87818 priedai).
30. Italijos Respublikos Leko teisme 2023 m. gegužės 10 d. priimtas nuosprendis, kuriuo ieškovė pripažinta kalta už nepilnamečių vaikų J. G. S. ir A. S. išvežimą ir laikymą užsienyje, atėmimą iš jų tėvo prieš jo valią ir neleidimą jam vykdyti tėvo pareigų (vykdoma veika nustatyta (duomenys neskelbtini) Italijoje, nuo 2020 m. rugsėjo 10 d.), atsakovei paskirta 2 metų ir 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, taikant papildomą bausmę – tėvų teisių į nepilnamečius vaikus J. G. S. ir A. S. sustabdymą pagrindinės bausmės vykdymo laikotarpiu (2023 m. rugpjūčio 8 d. Nr. DOK-96598 priedas).
31. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eN2-1432-562/2021 atmetė atsakovo prašymą dėl teismo leidimo grąžinti nepilnamečius vaikus į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę išdavimo. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-500-370/2021 buvo panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 22 d. nutartis ir klausimas išspręstas iš esmės – vaikai grąžinti į jų nuolatinę gyvenamąją vietą Italijos Respublikoje. Minėtuose teismų procesiniuose sprendimuose šalių vaikų išvežimas ar laikymas Lietuvos Respublikoje pripažintas neteisėtu.
32. Nuo 2021 m. balandžio 20 d. šalių vaikų grąžinimo klausimas sprendžiamas priverstine tvarka antstolės S. V. vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). 2021 m. rugpjūčio 27 d. šalių sūnus buvo paimtas iš ieškovės ir perduotas atsakovui. Dukra A. S. atsakovui neperduota iki šiol. Ieškinio padavimo dieną ieškovės ir dukters faktinė gyvenamoji vieta yra su ieškove Lietuvoje, atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta – Italijoje. Nuo vaiko A. S. neteisėto laikymo Lietuvoje (2020 m. rugsėjo 24 d.) iki ieškinio padavimo (2023 m. balandžio 12 d.) praėjo daugiau nei 2,5 metų.
33. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui (jurisdikcija) yra viena sąlygų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Ši taisyklė taikytina ir šeimos byloms su tarptautiniu elementu. Nustatęs, kad pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016).
34. Teismas, gavęs ieškinį, visų pirma turi kiekvienam jų (reikalavimų) atskirai nustatyti tarptautinį (užsienio) elementą, susijusią valstybę ir teismingumo klausimui spręsti taikytiną teisės aktą. Taigi, esant pareikštiems keliems reikalavimams, dėl kiekvieno jų teismingumo teismas turi nuspręsti atskirai. Pažymėtina, kad bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu vieno iš ieškiniu pareikštų reikalavimų teismingumas Lietuvos Respublikos teismams automatiškai nesuponuoja galimybės nagrinėti kitus tuo pačiu ieškiniu reiškiamus reikalavimus, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte tokia galimybė tiesiogiai nurodyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016, 13 punktas).
35. Byloje kilo ginčas, kurios valstybės – Lietuvos ar Italijos – teismas turi jurisdikciją nagrinėti ieškinio reikalavimus dėl šalių dukters nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo (pakeitimo), išlaikymo priteisimo ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, kai vaikas buvo išvežtas iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos Italijoje ir neteisėtai laikomas Lietuvoje.
36. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškinį kaip neteismingą Lietuvos teismams, skundžiamoje nutartyje nurodė, kad nagrinėjamu atveju jurisdikcijos klausimas spręstinas vadovaujantis 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento (ES) 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu, pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Nr. 2019/1111) 9 straipsniu, ir konstatavo, jog ieškovė neteisėtai negrąžina vaiko į jos nuolatinę gyvenamąją vietą Italijoje ir nėra išpildyta Reglamento Nr. 2019/1111 9 straipsnyje nurodyta sąlyga.
37. Apeliantė, nesutikdama su skundžiama nutartimi, atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė tarptautinės teisės normas, neatsižvelgė į tai, kad yra įvykdytos „Briuselis II bis“ 10 straipsnio a dalies sąlyga (atsakovas antstolei yra žodžiu nurodęs, kad sutinka dukrą palikti su ieškove), „Briuselis II bis“ 10 straipsnio b dalies sąlyga (vaikas susigyveno su nauja aplinka) ir „Briuselis II bis“ 10 straipsnio b dalies ii punkto sąlyga (pats tėvas nedėjo realių pastangų nei dėl Lietuvos apeliacinio teismo nutarties vykdymo, nei dėl bendravimo su dukra nuotoliniu būdu, taip pat ir antstolė per metus laiko nesiėmė iniciatyvos, kad būtų tinkamai vykdomas teismo sprendimas). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė atskirajame skunde remiasi „Briuselis II bis“, kuris nagrinėjamu atveju nebegalioja. Taip pat teismas neatsižvelgė į vaiko interesus, kurie būtų pažeisti nepriimant ir netenkinus ieškovės ieškinio. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais atskirojo skundo argumentais.
38. Nagrinėjamu atveju, kaip tą konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, dėl ieškinio reikalavimų dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo (pakeitimo) ir bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo jurisdikcijos spręstina vadovaujantis Reglamentu Nr. 2019/1111, o dėl ieškinio reikalavimų priteisti išlaikymą – 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Reglamentas Nr. 4/2009) nuostatomis. Tiek Reglamento Nr. 2019/1111, tiek Reglamento Nr. 4/2009 prasme pagrindiniu kriterijumi sprendžiant dėl pareikštų reikalavimų teismingumo yra ginčo šalių ir (arba) vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta.
39. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad neteisėto vaiko išvežimo ar negrąžinimo atveju jurisdikcija nustatoma ne pagal bendrąją jurisdikcijos taisyklę, įtvirtintą Reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalyje (apeliacinės instancijos teismo pastaba: Reglamentas „Briuselis II bis“ nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. pakeistas Reglamentu Nr. 2019/1111; Reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnis šiuo metu atitinka Reglamento Nr. 2019/1111 7 straipsnį), o pagal specialiąsias jurisdikcijos taisykles, įtvirtintas šio reglamento 10 straipsnyje (apeliacinės instancijos teismo pastaba: atitinka Reglamento Nr. 2019/1111 9 straipsnį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-969/2017, 46 punktas). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, nepaisant teismo priimto sprendimo dėl vaiko grąžinimo, Europos Sąjungos viduje visų pirma taikomos ne Hagos konvencijos, bet Reglamento „Briuselis II bis“ nuostatos (žr. reglamento 60 straipsnį) (apeliacinės instancijos teismo pastaba: šiuo metu galioja Reglamentas Nr. 2019/1111, kurio 95 straipsnis atitinka Reglamento „Briuselis II bis“ 60 straipsnį), kurio 10 straipsnis (apeliacinės instancijos teismo pastaba: atitinka Reglamento Nr. 2019/1111 9 straipsnį), priešingai nei Hagos konvencija, nenustato jurisdikcijos perėjimo pasikeitus vaiko nuolatinei gyvenamajai vietai vaiko neteisėto išvežimo atveju ir imperatyviai nustato išliekančią vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės iki neteisėto vaiko išvežimo jurisdikciją bylose dėl tėvų pareigų, jei nėra nustatyti konkretūs kiekybiniai ir kokybiniai reikalavimai, sudarantys prielaidas jurisdikcijos pasikeitimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-916/2017, 25 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
40. Remiantis Reglamento Nr. 2019/1111 9 straipsniu „Jurisdikcija vaiko neteisėto išvežimo ar laikymo atvejais“, nedarant poveikio 10 straipsniui, vaiko neteisėto išvežimo ar laikymo atveju, valstybės narės, kurioje buvo vaiko įprastinė gyvenamoji vieta prieš pat jo neteisėtą išvežimą ar laikymą, teismai išlaiko savo jurisdikciją tol, kol vaikas įgyja įprastinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje ir: a) išvežimui ar laikymui tylėjimu pritarė kiekvienas globos teises turintis asmuo, institucija ar kita įstaiga arba b) vaikas toje kitoje valstybėje narėje yra pragyvenęs bent vienus metus po to, kai globos teises turintis asmuo, institucija ar kita įstaiga sužinojo arba turėjo sužinoti apie vaiko buvimo vietą, ir vaikas yra susigyvenęs su nauja aplinka bei yra tenkinama bent viena iš toliau nurodytų sąlygų: i) per vienus metus po to, kai globos teisių turėtojas sužinojo arba turėjo sužinoti apie vaiko buvimo vietą, valstybės narės, į kurią vaikas buvo išvežtas arba kurioje jis yra laikomas, kompetentingoms valdžios institucijoms nebuvo pateiktas prašymas dėl grąžinimo; ii) globos teisių turėtojo pateiktas prašymas dėl grąžinimo buvo atsiimtas ir per i papunktyje nustatytą laikotarpį nebuvo pateiktas naujas prašymas; iii) globos teisių turėtojo pateikto prašymo dėl grąžinimo valstybės narės teismas nepatenkino, remdamasis kitomis priežastimis nei 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte ar 13 straipsnio 2 dalyje nurodytos priežastys, ir to sprendimo nebegalima apskųsti įprasta tvarka; iv) valstybėje narėje, kurioje buvo vaiko įprastinė gyvenamoji vieta prieš pat jo neteisėtą išvežimą ar laikymą, nebuvo kreiptasi į jokį teismą, kaip nurodyta 29 straipsnio 3 ir 5 dalyse; v) valstybės narės, kurioje buvo vaiko įprastinė gyvenamoji vieta prieš pat jo neteisėtą išvežimą ar laikymą, teismai priėmė sprendimą dėl globos teisių, pagal kurį nereikalaujama vaiko grąžinti.
41. Kasacinis teismas išaiškino, kad vien vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos įgijimo valstybėje, į kurią vaikas buvo neteisėtai atvežtas, faktas nėra pakankamas jurisdikcijos nagrinėti bylas dėl tėvų pareigų perėjimo pagrindas. Tam, kad jurisdikcija pereitų iš vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės iki neteisėto vaiko išvežimo, valstybei, į kurią vaikas atvežtas, būtinos dvi kumuliatyvios sąlygos: 1) vaikas turi įgyti nuolatinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje ir 2) išvežimui ar negrąžinimui turi pritarti kitas globos teises turintis asmuo arba vaikas, pragyvenęs naujoje valstybėje bent vienerius metus, prie jos prisitaikė ir kartu yra bent viena iš nustatytų alternatyvių keturių sąlygų (apeliacinės instancijos teismo pastaba: nagrinėjamu atveju pagal Reglamento Nr. 2019/1111 9 straipsnį sąlygos yra penkios) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-415-943/2021).
42. Nagrinėjamu atveju tam, kad jurisdikcija pereitų iš vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės iki neteisėto vaiko išvežimo (Italijos) valstybei, į kurią vaikas atvežtas (Lietuvai), būtinos šios sąlygos: 1) vaikas turi įgyti nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje ir 2) išvežimui ar negrąžinimui turi pritarti atsakovas arba vaikas, pragyvenęs Lietuvoje bent vienerius metus, prie jos prisitaikė ir kartu yra bent viena iš nustatytų alternatyvių penkių sąlygų (šios nutarties 40 punktas).
43. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad šalių nepilnametė dukra yra integruota į Lietuvos socialinę aplinką, didžiąją savo gyvenimo dalį mergaitė praleido Lietuvoje, todėl čia yra susiformavęs jos asmeninių, socialinių bei ekonominių interesų centras. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog šalių dukters nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Nors mergaitės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, tačiau byloje esantys duomenys, atsakovo procesiniuose dokumentuose pateikiama jo nuomonė dėl ginčo bei aplinkybės, jog antstolės kontoroje vis dar yra atliekami vykdymo veiksmai dėl šalių dukters grąžinimo atsakovui, akivaizdu, kad atsakovas nepritaria vaiko išvežimui, todėl Reglamento Nr. 2019/1111 9 straipsnio a punkto sąlyga netenkinama.
44. Iš su ieškiniu pateikto Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Veiklos skyriaus 2022 m. vasario 11 d. liudytojo apklausos protokolo (2023 m. balandžio 12 d. ieškinio Nr. CBP-5978 priedas) matyti, kad tyrėjai apklausiant antstolę S. V. be kitų aplinkybių antstolė taip pat nurodė, kad po bandymo perduoti atsakovui vaikus, atsakovas pasiėmė tik sūnų, dukra taip ir nebuvo perduota, o ieškovei ir atsakovui atvykus pas antstolę 2021 m. rugpjūčio viduryje buvo bandoma priimti kompromisą dėl vaikų perdavimo. Antstolė pasiūlė sūnui keliauti su atsakovu į Italiją, o dukrai, kuri yra (duomenys neskelbtini) metų ir dar buvo maitinama krūtimi, likti Lietuvoje su ieškove. Atsakovas su šiuo siūlymu buvo sutikęs, tačiau jis netiko ieškovei, nes ji nurodė, kad abu vaikai turi likti su ja. Taigi, iš šių antstolės nurodytų aplinkybių matyti, jog labiau tikėtina, kad atsakovas sutiko mergaitę motinai palikti kuriam laikui dėl jos mažo amžiaus, o ne visam laikui, ką patvirtina, vėlesni atsakovo veiksmai siekiant susigrąžinti dukrą, taip pat ir ieškovės veiksmai, nes pastaroji jau ilgą laiką slapstosi su mergaite tiek nuo atsakovo, tiek nuo antstolės bei policijos pareigūnų, nes yra paskelbta ieškovės ir mergaitės paieška. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, atmestini atskirojo skundo argumentai, jog yra įvykdyta Reglamento Nr. 2019/1111 9 straipsnio a punkto sąlyga.
45. Šiuo konkrečiu atveju tenkinama Reglamento Nr. 2019/1111 9 straipsnio a punkto sąlygai alternatyvi 9 straipsnio b punkto sąlyga, t. y. neteisėtai išvežtas vaikas Lietuvoje yra pragyvenęs daugiau nei vienerius metus po to, kai buvo sužinota apie vaiko buvimo vietą, ir vaikas yra susigyvenęs su nauja aplinka, tačiau tam, kad ieškovės ieškinys būtų teismingas Lietuvos Respublikos teismuose, kartu su nurodytomis aplinkybėmis taip pat turi egzistuoti ir būti tenkinama viena iš Reglamento Nr. 2019/1111 9 straipsnio b punkto i–v papunkčiuose nurodytų sąlygų.
46. Reglamento Nr. 2019/1111 9 straipsnio b punkto i papunktyje nurodyta sąlyga nagrinėjamu atveju netenkinama, nes šalių dukra gimė (duomenys neskelbtini) ir po to, kai negrįžo į Italiją po atostogų, Lietuvoje yra nuo 2020 m. rugsėjo 12 d., atsakovas į Vilniaus apygardos teismą dėl teismo leidimo grąžinti šalių nepilnamečius vaikus iš Lietuvos Respublikos į jų nuolatinę gyvenamąją vietą (Italijos Respubliką) išdavimo kreipėsi 2020 m. gruodžio 17 d. (civilinės bylos Nr. eN2-1432-562/2021; teismų informacinės sistemos Liteko duomenys, CPK 179 straipsnio 3 dalis), taigi atsakovas veiksmų dėl vaikų grąžinimo ėmėsi greičiau nei per vienerius metus nuo neteisėto vaikų laikymo Lietuvoje. Netenkinama ir Reglamento Nr. 2019/1111 9 straipsnio b punkto ii papunktyje nurodyta sąlyga, nes byloje nėra pateikta, apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi tokių duomenų, jog atsakovas būtų nutraukęs Lietuvoje atliekamus veiksmus dėl šalių dukters grąžinimo. Taip pat nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas nutartimi 2021 m. balandžio 1 d. civilinėje byloje Nr. e2-500-370/2021 patenkino atsakovo prašymą dėl vaikų grąžinimo į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę – Italijos Respubliką, buvo išduotas vykdomasis raštas, pradėti vykdymo veiksmai antstolės S. V. kontoroje, todėl Reglamento Nr. 2019/1111 9 straipsnio b punkto iii papunkčio sąlyga taip pat netenkinama. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad Italijos Respublikos Leko teisme yra priimtas sprendimas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su atsakovu, o to paties teismo nuosprendžiu ieškovei yra sustabdytos teisės į vaikus dėl neteisėto vaikų išvežimo, konstatuotina, jog taip pat netenkinamos ir Reglamento Nr. 2019/1111 9 straipsnio b punkto iv–v papunkčių sąlygos.
Žemesnės instancijos teismas
47. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta atskirojo skundo argumentus, kad yra įvykdyta Reglamento Nr. 2019/1111 9 straipsnio b punkto ii papunkčio (atskirajame skunde ieškovė nurodo negaliojančio ir šiuo atveju netaikomo „Briuselis II bis“ 10 straipsnio b dalies ii punktą) sąlyga, ir pažymi, jog ne atsakovas nesiėmė iniciatyvos, kad būtų vykdomas teismo sprendimas, ir ne antstolė netinkamai vykdė teismo sprendimą, kaip tą nurodo ieškovė atskirajame skunde, o būtent pati ieškovė dėjo ir deda visas pastangas bandydama visais įmanomais būdais paslėpti dukrą nuo tėvo, neleisdama jiems bendrauti, matytis, nesistengdama sustiprinti tėvo ir dukters ryšio bei slapstydamasi nuo Lietuvos teisėsaugos pareigūnų, antstolės ir paties atsakovo.
48. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
49. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio priėmimo institutą, pagrįstai sprendė, kad ieškinys nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams, todėl atsisakydamas priimti ieškinį priėmė teisėtą ir pagrįsta nutartį, kurios naikinti remiantis atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas)
Kauno apygardos teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338–339 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.