- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-06-29
- Bylos Nr.
- e2S-831-894/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-08904089-2023-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Urbanavičiūtė
- Ieškovas
- I. S.
- Atsakovas
- M. S.
- Išvadą teikia
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 17 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės I. S. ieškinį atsakovui M. S. dėl nepilnamečio vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, institucija, teikianti išvadą byloje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė I. S. (toliau – ieškovė) kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui M. S. (toliau – atsakovas) prašydama nepilnamečio vaiko A. S., gim. (duomenys neskelbtini)., gyvenamąją vietą nustatyti kartu su jos motina ieškove Lietuvoje; nustatyti atsakovo bendravimo su vaiku A. S. tvarką: 1) atsakovas su dukra bendraus kas antrą kiekvieno mėnesio lyginės metų savaitės penktadienį, su dukra bendraujant neilgiau 2 valandas, iš anksto (prieš 14 dienų) aptartoje dukrai saugioje aplinkoje, dalyvaujant vaiko teisių atstovui; 2) atsakovas su dukra bendrauja kas antrą nelyginės metų savaitės šeštadienį „Skype“, „Viber“, „Messenger“ programa (-s) ir/ar kitomis ryšio priemonėmis. atsižvelgiant į vaikų ugdymo ir poilsio režimą, vaiko užimtumą; priteisti iš atsakovo nepilnamečio vaiko išlaikymui 317 Eur kasmėnesinėmis išmokomis mokamomis nuo ieškinio padavimo iki nepilnamečio vaiko pilnametystės, priteisti iš atsakovo 9 827 Eur išlaikymo įsiskolinimą nuo (duomenys neskelbtini). iki 2020 m. spalio mėn. ir nuo 2021 m. liepos mėn. iki kreipimosi į teismo dienos (31 mėn. x 317 Eur), pavesti išlaikymo pinigines lėšas tvarkyti ieškovei uzufrukto teise; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Kauno apylinkės teismas 2023 m. balandžio 17 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės ieškinį kaip neteismingą Lietuvos teismams (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
3. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė, kad Lietuvos teismai jau ne kartą buvo atsisakę priimti ieškovės ieškinį atsakovui dėl santuokos nutraukimo, įskaitant dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo kaip neteismingą. Ieškovei išaiškinta, jog jos ieškiniai yra teismingi Italijos Respublikos teismams. Ieškovės ir atsakovo santuokos nutraukimo byla yra nagrinėjama Italijoje Leko civilinių bylų teisme. Ieškovės dukters laikinos gyvenamosios vietos klausimas yra išspręstas Italijos teisme, kur buvo nagrinėjama ieškovės ir atsakovo separacijos byla. Ieškovė nepateikė jokių duomenų apie Italijos teisme priimtus procesinius dokumentus susijusius su dukters gyvenamąja vieta, išlaikymu ir bendravimo tvarka.
4. Teismas nurodė, nėra nei įstatyminio, nei precedentinio pagrindo nesivadovauti ieškovės atžvilgiu teismų priimtais procesiniais dokumentais ir ieškovės ieškinį priimti.
III. Atskirojo skundo argumentai
5. Atskirajame skunde ieškovė prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 17 d. nutartį ir grąžinti ieškinio priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo Kauno apylinkės teismui. Atskirajame skunde nurodė tokius motyvus:
1.1. Teismas, priimdamas nutartį, netinkamai taikė tarptautinės teisės normas;
1.2. Ieškinyje buvo nurodyta ir pridėti įrodymai, kad yra įvykdytos visos „Briuselis II bis“ 10 straipsnyje nurodytos sąlygos. Dukra su atsakovu visiškai nebendrauja, nuo jos išvežimo yra praėję daugiau nei metai laiko („Briuselis II bis“ 10 straipsnio a dalis), nuo teismo sprendimo grąžinti vaiką į Italiją praėjo 2 metai, tėvas nedėjo pastangų vaikui susigrąžinti, vaiko grąžinimas į Italiją pakenktų jo tolimesniam vystymuisi, normaliam tobulėjimui („Briuselis II bis“ 10 straipsnio b dalis). Antstolės apklausos protokole antstolė patvirtino, kad atsakovas sutinka, jog dukra liktų gyventi su motina. Dukters gyvenimo centras yra Lietuvoje, vaiko ir motinos ryšys artimas;
1.3. Teismas spręsdamas su vaiku susijusius klausimus nesilaikė esminės taisyklės - su vaiku susiję klausimai nelieka teismo išspręsti visam laikui „res judicata“;
1.4. Dukra su ieškove Lietuvoje gyvena nuo pat vaiko gimimo, ketvirtus metus, todėl Italijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra įgyvendinamos ir vykdomos. Atsakovas pagal Italijos išduotą teismo sprendimą nėra kreipęsis į atitinkamas institucijas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl šis argumentas neturi būti laikomas teisėtu pagrindu priimant sprendimą dėl ieškovės ieškinio priėmimo ar nepriėmimo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nėra nustatyta (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
7. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, teisėtumo ir pagrįstumo nustatymas.
Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme
8. Ieškovė su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui pateikė Psichologijos specialistų išvadą, Kauno arkivyskupijos šeimos centro pažymą, pažymą iš darželio, raštą dėl informacijos bei rekomendacijų pateikimo. Nurodė, kad šie dokumentai patvirtina apie dukters ryšį su ieškove, dukters gyvenimo sąlygas ir kitas reikšmingas aplinkybes sprendžiant tiek ieškinio priėmimo klausimą.
9. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 52 punktas; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas).
10. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šeimos kategorijos bylose egzistuojantį viešąjį interesą ir aktyvų teismo vaidmenį imantis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes, sprendžia, kad tinkamam atskirojo skundo išnagrinėjimui ieškovės pateikti nauji įrodymai priimtini ir vertintini ta apimtimi, kiek tai yra būtina teisingam ieškinio priėmimo klausimui išspręsti.
Faktinės aplinkybės, turinčios esminės reikšmės bylai
11. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal ieškovės atskirąjį skundą, remdamasis bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), nustatė tokias faktines aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui.
12. Ieškovė ir atsakovas yra nepilnamečių vaikų J. G. S., gimusio (duomenys neskelbtini) Italijoje, ir A. S., gimusios (duomenys neskelbtini). Lietuvoje, (toliau ir vaikai) tėvai. Šalys nuo 2012 m. rugpjūčio 9 d. gyveno Kaune, 2014 m. sudarė bažnytinę santuoką Italijoje ir po santuokos sudarymo šalys apsigyveno Italijoje. Ieškovė 2020 m. rugsėjo 12 d. su nepilnamečiais vaikais išvyko atostogauti į Lietuvą, bet į Italiją sutartu laiku (2020 m. rugsėjo 24 d.) negrįžo. Italijos Respublikos Leko teisme 2020 m. lapkričio 30 d. priimtas M. S. ieškinys dėl šalių santuokos nutraukimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eN2-1432-562/2021, atmetė pareiškėjo M. S. prašymą dėl teismo leidimo grąžinti nepilnamečius vaikus J. G. S. ir A. S. į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę išdavimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. balandžio 1 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-500-370/2021, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 22 d. nutartį ir išsprendė klausimą iš esmės – grąžino vaikus į jų nuolatinę gyvenamąją vietą Italijos Respublikoje. Minėtuose teismų procesiniuose sprendimuose šalių vaikų išvežimas ar laikymas Lietuvos Respublikoje pripažintas neteisėtu. Nuo 2021 m. balandžio 20 d. šalių vaikų grąžinimo klausimas sprendžiamas priverstine tvarka (antstolės S. V. vykdomojoje byloje Nr. 0114/21/00461). 2021 m. rugpjūčio 27 d. šalių sūnus J. G. S. buvo paimtas iš I. S. ir perduotas tėvui M. S.. Dukra A. S. tėvui neperduota. Ieškinio padavimo dieną ieškovės ir dukters A. S. faktinė gyvenamoji vieta yra su ieškove Lietuvoje, atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Italijoje. Nuo vaiko A. S. neteisėto laikymo Lietuvoje (2020 m. rugsėjo 24 d.) iki ieškinio padavimo (2023 m. balandžio 12 d.) praėjo daugiau nei 2,5 metų.
Dėl skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo
13. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui (jurisdikcija) yra viena sąlygų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Ši taisyklė taikytina ir šeimos byloms su tarptautiniu elementu. Nustatęs, kad pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016).
14. Teismas, gavęs ieškinį, visų pirma turi kiekvienam jų (reikalavimų) atskirai nustatyti tarptautinį (užsienio) elementą, susijusią valstybę ir teismingumo klausimui spręsti taikytiną teisės aktą. Taigi, esant pareikštiems keliems reikalavimams, dėl kiekvieno jų teismingumo teismas turi nuspręsti atskirai. Pažymėtina, kad bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu vieno iš ieškiniu pareikštų reikalavimų teismingumas Lietuvos Respublikos teismams automatiškai nesuponuoja galimybės nagrinėti kitus tuo pačiu ieškiniu reiškiamus reikalavimus, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte tokia galimybė tiesiogiai nurodyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016, 13 punktas).
15. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, kurios valstybės – Lietuvos ar Italijos – teismas turi jurisdikciją nagrinėti ieškinio reikalavimus dėl šalių vaiko A. S. nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo (pakeitimo), išlaikymo priteisimo vaikui ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, kai vaikas buvo išvežtas iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos Italijoje ir neteisėtai laikomas Lietuvoje. Atskirajame skunde teigiama, kad ieškinio padavimo dieną vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, nes vaikas yra jau pripratęs prie gyvenamosios vietos Lietuvoje, gyvenamosios vietos pakeitimas neatitiktų jos interesų ir atsakovas sutinka, kad vaikas liktų gyventi su ieškove. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškinį kaip neteismingą Lietuvos teismams, rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 1 d. nutartyje (c. b. Nr. e2-500-370/2021) nustatyta aplinkybe, kad šalių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Italijoje, iš šią aplinkybę laikė prejudicine, kad šalių dukters laikinos gyvenamosios vietos klausimas yra išspręstas Italijos teisme šalių separacijos byloje.
16. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, dėl ieškinio reikalavimų dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo (pakeitimo) ir bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo jurisdikcijos spręstina vadovaujantis 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (toliau – reglamentas „Briuselis II bis“) nuostatomis, o dėl ieškinio reikalavimų priteisti išlaikymą - vadovaujantis 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Išlaikymo reglamentas) nuostatomis. Tiek reglamento „Briuselis II bis“, tiek ir Išlaikymo reglamento prasme pagrindiniu kriterijumi sprendžiant dėl pareikštų reikalavimų teismingumo yra ginčo šalių ir (arba) vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta.
17. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad neteisėto vaiko išvežimo ar negrąžinimo atveju jurisdikcija nustatoma ne pagal bendrąją jurisdikcijos taisyklę, įtvirtintą Reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalyje, o pagal specialiąsias jurisdikcijos taisykles, įtvirtintas šio reglamento 10 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-969/2017, 46 punktas). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, nepaisant teismo priimto sprendimo dėl vaiko grąžinimo, Europos Sąjungos viduje visų pirma taikomos ne Hagos konvencijos, bet Reglamento „Briuselis II bis“ nuostatos (žr. reglamento 60 straipsnį), kurio 10 straipsnis, priešingai nei Hagos konvencija, nenustato jurisdikcijos perėjimo pasikeitus vaiko nuolatinei gyvenamajai vietai vaiko neteisėto išvežimo atveju ir imperatyviai nustato išliekančią vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės iki neteisėto vaiko išvežimo jurisdikciją bylose dėl tėvų pareigų, jei nėra nustatyti konkretūs kiekybiniai ir kokybiniai reikalavimai, sudarantys prielaidas jurisdikcijos pasikeitimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-916/2017, 25 punktas).
18. Remiantis Reglamento „Briuselis II bis“ 10 straipsniu („Jurisdikcija vaikų grobimo atvejais“), vaiką neteisėtai išvežus ar negrąžinus, valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismai išlaiko savo jurisdikciją iki tol, kol vaikas įgyja nuolatinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje ir: a) išvežimui ar negrąžinimui tylėjimu pritaria kiekvienas globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija; arba b) vaikas toje kitoje valstybėje narėje pragyvena bent vienerius metus nuo to, kai globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija sužinojo arba turėjo sužinoti apie vaiko buvimo vietą, ir vaikas susigyvena su nauja aplinka, ir įvykdoma bent viena iš sąlygų: i) per vienerius metus nuo to, kai globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija sužinojo arba turėjo sužinoti apie vaiko buvimo vietą, valstybės narės, kurioje vaikas buvo išvežtas ar yra laikomas, kompetentingoms valdžios institucijoms nebuvo pateiktas prašymas jį grąžinti; ii) globos teisių turėtojo prašymas grąžinti buvo atsiimtas ir per i papunktyje nustatytą laikotarpį nebuvo pateiktas naujas prašymas; iii) byla valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teisme buvo užbaigta pagal 11 straipsnio 7 dalį; iv) valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismai priėmė sprendimą dėl globos, nereikalaujantį vaiką grąžinti.
19. Kasacinis teismas išaiškino, kad vien vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos įgijimo valstybėje, į kurią vaikas buvo neteisėtai atvežtas, faktas nėra pakankamas jurisdikcijos nagrinėti bylas dėl tėvų pareigų perėjimo pagrindas. Tam, kad jurisdikcija pereitų iš vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės iki neteisėto vaiko išvežimo, valstybei, į kurią vaikas atvežtas, būtinos dvi kumuliatyvios sąlygos: 1) vaikas turi įgyti nuolatinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje ir 2) išvežimui ar negrąžinimui turi pritarti kitas globos teises turintis asmuo arba vaikas, pragyvenęs naujoje valstybėje bent vienerius metus, prie jos prisitaikė ir kartu yra bent viena iš nustatytų alternatyvių keturių sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-415-943/2021).
20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju tam, kad jurisdikcija pereitų iš vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės iki neteisėto vaiko išvežimo (šiuo atveju – Italijos) valstybei, į kurią vaikas atvežtas (šiuo atveju – Lietuvai), būtinos šios sąlygos: 1) vaikas turi įgyti nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje ir 2) išvežimui ar negrąžinimui turi pritarti atsakovas arba vaikas, pragyvenęs Lietuvoje bent vienerius metus, prie jos prisitaikė ir kartu yra bent viena iš nustatytų alternatyvių keturių sąlygų (šios nutarties 18 punktas sąlygos nuo i-iv).
21. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nėra esminių skirtumų tarp nacionalinėje teisėje įtvirtintos nuolatinės gyvenamosios vietos sampratos (CK 2.12 straipsnis) ir Reglamente Briuselis II bis naudojamos autonominės nuolatinės gyvenamosios vietos sampratos aiškinimo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016). Aiškindamas CK 2.12 straipsnio normą, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad asmens nuolatinė gyvenamoji vieta visų pirma parodo asmens santykį su tam tikra valstybe, kurią jis laiko savo asmeninių, socialinių, ekonominių ir kitų interesų centru. Taigi nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą yra svarbūs objektyvūs (trukmė, reguliarumas, gyvenimo sąlygos, nuolatinis darbas, namai ir pan.) ir subjektyvūs (persikėlimo priežastys, ketinimai įsikurti, ryšys su valstybe) veiksniai. Nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti suprantama kaip vieta, kurioje asmuo įsikūrė ketindamas pasilikti. Šis ketinimas turi būti besitęsiantis, nuolatinis, siekiant sukurti toje vietoje savo interesų centrą. Būtent stabilių ryšių susiformavimas, tam tikras integravimosi į konkrečią aplinką laipsnis ir lemia nuolatinės gyvenamosios vietos atsiradimą. Kiekvienu atveju individualiai, vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas turi nustatyti, ar asmuo konkrečioje valstybėje yra tik laikinai, reziduoja, ar ten kuria savo interesų centrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-378/2015).
22. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad šalių dukra gimė Lietuvoje ((duomenys neskelbtini).), Italijoje vaikas gyveno kiek daugiau nei pusę metų nuo gimimo ((duomenys neskelbtini). iki 2020 m. rugsėjo 12 d.). Ieškinio padavimo teismui dieną vaikui yra daugiau nei trys metai, taigi, faktiškai didžiąją dalį savo gyvenimo vaikas praleido Lietuvoje. Su ieškinio pareiškimu ir atskiruoju skundu pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad šalių vaikas yra integruotas į Lietuvos socialinę aplinką. Lietuvos Respublikoje yra susiformavęs vaiko asmeninių, socialinių bei ekonominių interesų centras. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu visuma byloje esančių įrodymų patvirtina, kad šalių vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje.
23. Byloje nustatyta, jog šalių vaiko sugrąžinimo atsakovui klausimas yra sprendžiamas priverstine tvarka, atsakovo iniciatyva. Šių aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad atsakovas nepritaria vaiko išvežimui, todėl laikytina, kad Reglamento „Briuselis II bis“ 10 straipsnio a punkto sąlyga netenkinama, tačiau tenkinama alternatyvi 10 straipsnio b punkto sąlyga - nuo vaiko neteisėto laikymo Lietuvoje yra praėję daugiau nei vieneri metai (nagrinėjamu atveju 2,5 metų). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad Reglamento „Briuselis II bis“ 10 straipsnio i-iii punktuose nustatytos sąlygos netenkinamos. Byloje nėra įrodymų, pakankamų išvadai dėl Reglamento „Briuselis II bis“ 10 straipsnio iv punkte nustatytos sąlygos tenkinimo. Italijos Respublikos Leko teisme 2020 m. lapkričio 30 d. buvo priimtas M. S. ieškinys dėl šalių santuokos nutraukimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, tačiau apie priimtą galutinį procesinį teismo sprendimą minėtoje byloje, kurio pagrindu galima būtų spręsti apie Reglamento „Briuselis II bis“ 10 straipsnio iv punkte nustatytos sąlygos buvimą ar ne, patikimų duomenų nėra. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į šios bylos pobūdį (šeimos byla), kurioje įstatymas numato aktyvų teismo vaidmenį (CPK 376 straipsnis) bei joje sprendžiamą klausimą susijusį su nepilnamečio vaiko teisėmis, aplinkybė dėl Reglamento „Briuselis II bis“ 10 straipsnio iv punkte nustatytos sąlygos buvimo ar ne, nelaikytina esmine kliūtimi bylos eigai ir gali būti nustatyta taikant ieškinio trūkumų šalinimo institutą arba priėmus ieškinį ir pareikalavus duomenų apie Italijos Respublikos Leko teismo sprendimus iš priešingos šalies.
24. Jurisdikcijos taisyklė, kuri nustatyta tėvų pareigoms, taip pat galioja ir išlaikymo prievolėms, nes pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio d punktą teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti bylą dėl tėvų pareigų, turi jurisdikciją nagrinėti ir išlaikymo prievolių klausimą, jei šioje byloje toks klausimas keliamas papildomai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-916/2017).
25. Apibendrinant išdėstytą, pirmosios instancijos teismo nutartis dėl netinkamo bylos aplinkybių vertinimo ir netinkamo Reglamento „Briuselis II bis“ nuostatų, reglamentuojančių jurisdikcijos klausimus, taikymo panaikinama ir klausimas dėl ieškovės ieškinio priėmimo grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 17 d. nutartį ir ieškovės I. S. ieškinio priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.