Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Birutės Simonaitienės ir V. V. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (atsakovų) A. P. ir R. V. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. liepos 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Pakruojo ūkininkų kredito unijos patikslintus netiesioginius ieškinius atsakovams A. P. ir R. V. (dalyse kaip trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų) dėl žalos ir kitų sumų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Aisnera“ atstovas bankroto administratorius mažoji bendrija „Aministra“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

A.P.

ir R. V. apeliaciniai skundai atmestini.

23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

24. Apeliacijos objektas – teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovės, pareiškusios netiesioginius ieškinius bankrutavusios bendrovės naudai dėl žalos atlyginimo iš buvusių bendrovės vadovų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

25. Buvę bendrovės vadovai atsakovas A. P. ir atsakovė bei tretysis asmuo R. V. atitinkamais laikotarpiais, su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pateikia savo pozicijas ir papildomus prašymus dėl kurių teisėjų kolegija pasisako atskirai.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

26. Atsakovas A. P. prašo bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka.

27. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliantas A. P. prašydamas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nenurodė jokių tokio savo prašymo motyvų, todėl teisėjų kolegijos nuomone, prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nėra pakankamai pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka nelaikytinas tikslingu ir būtinu, byla, atsižvelgiant į civilinio proceso taisykles, nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme

28. Atsakovas A. P. bei atsakovė ir trečiasis asmuo R. V. prašo prijungti į bylą naujus įrodymus. Atsakovas A. P. kartu apeliaciniu skundu pateikia skundų ir nutarimų atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą kopijas, Nacionalinės mokėjimo agentūros rašto kopiją, Lietuvos žinių straipsnio kopiją. Tuo tarpu atsakovė R. V. pateikia antstolės V. Š. patvarkymo kopiją.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, reiškianti, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Viena ribotos apeliacijos civiliniame procese išraiškos formų – draudimas priimti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis). Nurodytas draudimas turi išlygas – apeliacinės instancijos teismas turi teisę priimti naujus įrodymus, jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Įvertinusi atsakovo A. P. bei atsakovės ir trečiojo asmens R. V. kartu su apeliaciniais skundais pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad šie įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu, tačiau siekiant teisingo bylos išnagrinėjimo juos priima ir prideda prie bylos, laiko, jog papildomi įrodymai neužvilkins bylos nagrinėjimo, bet juos vertina tik tiek, kiek tai susiję su ginčo dalyku.

Dėl termino apeliaciniam skundui paduoti

30. Ieškovė atsiliepime į atsakovo A. P. apeliacinį skundą teigia, kad atsakovas A. P. praleido terminą apeliaciniam skundui paduoti, praleisto termino skundui paduoti atnaujinti neprašė, todėl skundas neturėjo būti priimtas.

31. Teisėjų kolegija su šiais atsakovės argumentais iš dalies sutinka. Pirmosios instancijos teismas sprendimą byloje priėmė 2020-07-24. Terminas apeliaciniam skundui paduoti suėjo 2020-08-24, tačiau atsakovas A. P. apeliacinį skundą per EPP pateikė 2020-08-25, t. y. iš tiesų, praleidus apeliacinio skundo padavimo terminą (1 d.), numatytą CPK 307 str. 1 d. Atsakovas nėra pateikęs prašymo atnaujinti terminą (CPK 78 straipsnis) apeliaciniam skundui paduoti.

32. Visgi, teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos ieškovės argumentus, atkreipia dėmesį į tai, kad dalyvaujančio byloje asmens teisė kreiptis į teismą pateikiant ieškinį yra viena iš sudėtinių teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo dalių. Kasacinis teismas, nuosekliai formuodamas vienodą praktiką, yra pažymėjęs, kad, nors teisė į teismą nėra absoliuti ir galimi tam tikri šios teisės ribojimai, bet kokie teisinio ar faktinio pobūdžio ribojimai gali būti pripažįstami nesuderinamais su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, jei jie nepagrįstai pasunkina pareiškėjo teisės kreiptis į teismą efektyvumą, konkrečiai – teisės į teismą ribojimas turi turėti teisėtą tikslą ir pagrįstą proporcingumo ryšį tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 5 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2010; 2010 m. birželio 5 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2010; kt.).

33. Taigi, remiantis minėta kasacinio teismo praktika, sprendžiant klausimą dėl praleisto termino, atsižvelgtina į proporcingumo kriterijų tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo bei į pasekmes, kurias turės teismo atsisakymas priimti procesinį dokumentą byloje dalyvaujančiam asmeniui, ar nebus pažeistos ir paneigtos pagrindinės bylos šalies teisės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 18 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2004, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 2-559/2013). Sutiktina, jog atsakovas terminą ieškiniui pateikti yra praleidęs 1 dieną. Visgi, įvertinus praleisto termino trukmę (terminas praleistas nežymiai), į atsakovui A. P. kylančias pasekmes, į proporcingumo ryšį, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis), teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai suteikė prioritetą teisminės gynybos aspektui ir A. P. apeliacinį skundą priėmė.

Dėl bylos esmės

36. Pateiktas išrašas iš 2016 m. lapkričio 21 d. BUAB „Aisnera“ dokumentų ir kitos informacijos patikrinimo akto dėl pasisavinto/dingusio 2010 m. derliaus (I t., b. l. 40). Pateikti Oficialiosios statistikos portalo duomenys apie 2010 m. kviečių ir rapsų bendras kainas (Eur/t) (I t., b. l. 37; IV t. b. l. 36, 196). Atlikti patikslinti skaičiavimai dėl UAB „Aisnera“ patirtos žalos, susijusios su 2010 m. derliumi (IV t. b. l. 197). Pateikti NMA duomenys apie 2010 m. birželio 16 d. UAB „Aisnera“ pateiktą paraišką gauti tiesiogines išmokas, įskaitant ir už 64,98 ha žieminius kviečius (pasėlio kodas 5KV-2) ir 46,17 ha vasarinius rapsus (pasėlio kodas 5RA-1) (I t., b. l. 54 – 57; IV t., b. l. 60 - 69). NMA 2010 m. spalio 21 d. patikrinimo vietoje ataskaitoje pateikti duomenys apie UAB „Aisnera“ faktiškai deklaruotus pasėlių plotus, įskaitant ir 64,31 ha žieminių kviečių (pasėlio kodas 5KV-2) ir 38,80 ha vasarinių rapsų (pasėlio kodas 5RA-1) (I t., b. l. 58, 59 - 82). Byloje yra UAB „Aisnera“ 2010 m. birželio 6 d. su vėlesniais patikslinimais (2010 m. liepos 12 d.) NMA teiktų deklaracijų ir įsigytų pasėlių suvestinė (I t., b. l. 134, 152 - 160). Pateiktas 2010 m. rugpjūčio 31 d. (UAB „Aisnera“) materialinių vertybių inventorizacijos aprašas, kuriame nurodyta, jog turimą žemės ūkio produkciją sudaro kviečiai 4 kl. 60,130 t - 44059,68 Lt vertės ir rapsas Ž - 29,140 t 21217,67 Lt vertės (I t., b. l. 131; IV t., b. l. 35, 101). Pateiktas 2010 m. rugpjūčio 31 d. (UAB „Aisnera“) pagamintos produkcijos pajamavimo aktas Nr. 1, kuriame nurodyta, jog turimą žemės ūkio produkciją sudaro kviečiai 4 kl. 64,980 t – 47613,47 Lt vertės ir rapsas Ž - 29,140 t 21217,67 Lt vertės (I t., b. l. 148; IV t., b. l. 41, 100). Pateikti: Tarpinė 2010 m. rugpjūčio 31 d. bendrovės Pelno (nuostolių) ataskaita (litais) ir Tarpinis 2010 m. rugpjūčio 31 d. bendrovės Balansas (I t., b. l. 132 – 133, 146 - 147; III t., b. l. 127 – 128; IV t., b. l. 37 – 38, 39 – 40, 102 – 103, 104 - 105).

37. 2014 m. gegužės 15 d. paaiškinime A. P. raštu paaiškino, kad 2010 m. UAB „Aisnera“ turėjo pasėlių. R. P. buvo pažadėjęs padėti trąšomis ir chemikalais, tačiau nei trąšų, nei chemikalų nedavė, todėl derlius neužaugo (I t., b. l. 39). Pateiktas 2019 m. gegužės 29 d. R. V. rašytinis paaiškinimas, kuriuo ji paaiškino, kad viską, kas tik buvo UAB „Aisnera“, A. P. perdavė jai, t. y. apskaitos dokumentus, kuriuose užfiksuotas turtas, ir įmonėje buvusį turtą (VII t., b. l. 82).

38. 2014 m. balandžio 15 d. Turto perdavimo – priėmimo aktu UAB „Aisnera“ vienintelė akcininkė R. V. bankroto administratoriui perdavė bendrovės dokumentus ir turtą (I t., b. l. 135, 142 – 144; III t., b. l. 42; IV t., b. l. 43). UAB „Aisnera“ 2014 m. balandžio 14 d. galiojančių bendradarbiavimo sutarčių neturėjo. Ilgalaikį turtą sudarė beicavimo punktas, finansinį turtą – 7000,00 Lt pajus, o trumpalaikio ar kito turto, piniginių lėšų kasoje ir sąskaitoje banke, bendrovė neturėjo. Pateiktas kreditorių sąrašas (I t., b. l. 136 - 139, 141; III t., b. l. 38, 43 – 46, 48, 49 – 51; IV t., b. l. 44 - 47, 49, 50 - 52). Byloje yra 2014 m. kovo 31 d. UAB „Aisnera“ balansas (I t., b. l. 145; III t., b. l. 39, 52; IV t., b. l. 53).

39. Byloje yra 2010 m. liepos mėn. UAB „Aisnera“ darbo užmokesčio žiniaraštis 1791,54 Lt sumai (III t., b.l. 36). 2010 m. spalio 4 d. kasos pajamų orderiu AIS Nr. 1 UAB „Aisnera" priėmė iš UAB „Šaltenė“ 2800,00 Lt (III t., b. l. 61). 2012 m. gegužės 17 d. kasos pajamų orderiu (duomenys neskelbtini) UAB „Aisnera“ iš UAB „Šaltenė“ priėmė 10000,00 Lt už žemės ūkio techniką (III t., b. l. 37). arba 2896,20 Eur. Pateiktas išrašas iš 2016 m. lapkričio 21 d. BUAB „Aisnera“ dokumentų ir kitos informacijos patikrinimo akto dėl atsakovų prarastų piniginių lėšų (III t., b. l. 40). Pagal 2010 m. rugpjūčio 31 d. Kasos knygos duomenis, UAB „Aisnera“ likutis sudarė 2353,42 Lt (III t., b. l. 60).

40. UAB „Aisnera“ bankroto administratorius G. M. su atsiliepimu (III t., b. l. 112 – 118) pateikė bendrovės Bendrojo žurnalo nuo 2010-01-01 iki 2010-08-31 duomenis, pagal kuriuos yra duomenys apie 2010-08-26 mokėjimus darbuotojams 1791,54 Lt, turimą žemės ūkio produkciją (žieminės grūdinės kultūros) sudaro 47613,47 Lt ir žieminis rapsas 21217,67 Lt (III t., b. l. 123 - 124). Pateiktas 2010 m. rugpjūčio 31 d. UAB „Aisnera“ Kasos išlaidų orderis (duomenys neskelbtini), pagal kurį išduota 2357,21 Lt atlyginimų išmokėjimui pagal 2010 m. rugpjūčio mėn. darbo užmokesčio žiniaraštį (III t., b. l. 125, 126). Yra pateiktas 2010 m. rugsėjo 1 d. suvestinis UAB „Aisnera“ skolų/įsiskolinimų žiniaraštis (III t., b. l. 129). Taip pat pateiktas UAB „Aisnera“ „Swedbank“, AB banko sąskaitos 2012-01-01 – 2012-12-31 išrašas (III t., b. l. 130).

41. Pateiktas išrašas iš 2016 m. lapkričio 21 d. BUAB „Aisnera“ dokumentų ir kitos informacijos patikrinimo akto dėl prarasto 84,55 t. derliaus (IV t., b. l. 40). Pagal 2010-08-18 PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) UAB „Aisnera“ pardavė UAB Robusta kviečius IV klasės 4,850 t – 2247,96 Lt (520,00 Lt/t) (IV t., b. l. 59). Pagal 2010-08-19 PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) UAB „Aisnera“ pardavė UAB „Pakruojo agrochemijos grūdai“ žieminius kviečius III klasės 4,720 t – 2350,08 Lt (540,00 Lt/t) (IV t., b. l. 58). Šių ir kitų dokumentų originalai yra voke IX t., b. l. 8.

42. UAB „Aisnera“ bankroto administratorius G. M. su atsiliepimu (IV t., b. l. 93 - 98) pateikė bendrovės 2010 m. kovo 31 d. Materialinių vertybių nurašymo aktą Nr. 1, pagal kurį 118,760 ha žieminių kviečių 43786,84 Lt ir 52,700 ha žieminio rapso 17854,87 Lt vertės pasėlių perkelta į gamybinę sąskaitą (IV t., b. l. 99). Taip pat pateikti UAB „Aisnera“ „Swedbank“, AB banko sąskaitos laikotarpiais 2011-01-01 – 2011-12-31; 2012-05-01 – 2013-12-31 išrašai (IV t., b. l. 106, 107). Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartimi BUAB „Aisnera“ bankroto administratorius G. M. atstatydintas iš bankroto administratoriaus pareigų (IV t., b. l. 125 – 129).

Dėl atsakovės ir trečiojo asmens R. V. apeliacinio skundo argumentų

43. Apeliaciniu skundu atsakovė ir tretysis asmuo R. V. prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. liepos 24 d. sprendimą panaikinti ir ieškovės ieškinį jos atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė įrodė R. V. kaltę dėl 2012 metų gegužės mėnesio 17 dieną kasos pajamų orderiu (duomenys neskelbtini) UAB „Aisnera“ iš UAB „Šaltenė“ priimtų 10000,00 (dešimt tūkstančių) Lt arba 2896,20 Eur praradimo. Šiuos pinigus pagal kasos pajamų orderį 10000,00 Lt perdavė antstolei V. Š. kreditams padengti. Pateikia kartu su apeliaciniu skundu antstolės V. Š. patvarkymą. Šiuos R. V. apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija vertina kritiškai dėl sekančių priežasčių.

44. Pirma, nors atsakovė R. V. nurodė, kad pagal kasos pajamų orderį paėmė 10000,00 Lt ir atidavė antstolei V. Š. kreditams padengti, tačiau kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šių aplinkybių nepagrindžia bylos rašytiniai duomenys. Bendrovės vadovės ir vienintelės akcininkės R. V. pranešimas patvirtina, kad 2014 m. balandžio 14 d. BUAB „Aisnera“ perduodant turtą ir dokumentus bankroto administratoriui, kartu su turto perdavimo - priėmimo aktu, kasos likutis yra 0,00 Lt.

45. Antra, 2012-05-17 kasos pajamų orderiu (duomenys neskelbtini) pinigai paimti būtent tą dieną. Antstolės 2012-09-05 patvarkyme nurodyta, kad išieškota suma yra 2012-04-26, todėl R. atsakovės argumentas, kad 2012-05-17 kasos pajamų orderiu paimtus pinigus ji perdavė antstolei 2012-04-26, t. y. anksčiau nei juo paėmė, teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdžiai yra neteisingas.

46. Trečia, kaip matyti iš bylos ir informacinės sistemos Liteko duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) 2012-05-17 kasos pajamų orderiu (duomenys neskelbtini) pinigus priėmė UAB „Aisnera“ vardu jos tuometinė direktorė R. V., o vykdomosios bylos, kur 2012-04-26 antstolė išieškojo 9700 litų sumą yra užvestos R. V., kaip fizinio asmens, atžvilgiu. Todėl, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė įrodė, kad atsakovė R. V. yra atsakinga už 2896,20 Eur (10 000 Lt) bendrovės lėšų neišsaugojimą ir turi atlyginti padarytą žalą BUAB „Aisnera“ pagrįsta, motyvuota ir teisinga ir vertinti padarytos išvados kitaip, nei ją įvertino pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.

47. Pabrėžtina, kad UAB „Aisnera“ vadove nuo 2011-03-30 iki 2014-04-14 buvo R. V. 2017 m. balandžio 5 d. Šiaulių apygardos teismas nutartimi BUAB „Aisnera“ bankrotą pripažino tyčiniu. Ieškovė įrodė visas atsakovė ir trečiojo asmens R. V., kaip juridinio asmens vadovo civilinė atsakomybės sąlygas (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavęs byloje esančius rašytinius įrodymus, remdamasis Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai konstatavo, kad atsakovė ir trečiasis asmuo R. V. atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jos kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju, atsakovė ir trečiasis asmuo R. V. siekdama išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasi kaltės nebuvimu, apeliacinio skundo argumentais ir pateiktu papildomu įrodymu, nepaneigė šios prezumpcijos (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018). Nurodytų argumentų kontekste, teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovės ir trečiojo asmens R. V. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Dėl atsakovo A. P. apeliacinio skundo argumentų

48. Vienu iš apeliacinio skundo argumentų, atsakovas A. P. nurodo, kad 2017 m. kovo 24 d. nutartimi sujungus tris atskirus ieškinius (pirminiuose ieškiniuose 41 429,91 Eur, 16 414,41 Eur ir 4 907,60 Eur, iš viso 62 751,92 Eur suma) į vieną bylą, byla tapo neteisminga Šiaulių apylinkės teismui (CPK 27 straipsnis). Atsakovo nuomone, byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalis), dėl to, sprendimas turi būti panaikintas ir byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

49. Atsakydama į šiuos atsakovo argumentus, teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teisme šį klausimą svarstė ir dėl jo sprendime pasisakė (Sprendimo 26-28 punktas). Teisėjų kolegija analizuojamu klausimu su pirmosios instancijos teismo argumentais sutinka ir jų nekartoja, tik akcentuoja, kad teismas, laikydamasis teismingumo taisyklių, priimtą bylą turi išspręsti iš esmės, nors vėliau ji taptų teisminga kitam teismui, išskyrus šio straipsnio 5, 6 ir 7 dalyse numatytus atvejus. Teismas nutartimi perduoda bylą nagrinėti kitam teismui arba kitiems teismo rūmams: 1) jeigu pripažįsta, kad ta byla operatyviau ir ekonomiškiau bus išnagrinėta kitame teisme arba kituose teismo rūmuose, konkrečiai – pagal daugumos įrodymų buvimo vietą, išskyrus išimtinio teismingumo atvejus;

2) jeigu atsakovas, kurio gyvenamoji vieta pirmiau nebuvo žinoma, paprašo perduoti bylą jo gyvenamosios vietos teismui arba jo gyvenamosios vietos teismo rūmams; 3) jeigu, nušalinus vieną ar kelis teisėjus ar teisėjams nusišalinus, apylinkės teisme, o kai teismas sudarytas iš teismo rūmų, – to teismo rūmuose, arba apygardos teismo Civilinių bylų skyriuje nebėra teisėjų, turinčių teisę nagrinėti bylą; 4) jeigu, iškėlus bylą tame teisme, paaiškėja, kad ji buvo priimta pažeidžiant teismingumo taisykles; 5) sustabdžius bylą dėl to, kad atsakovui iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla. Šiuo atveju ji perduodama bankroto ar restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui (CPK 34 straipsnio 2 dalis). Ne vieno iš išskirtinio atvejo, paminėto CPK 34 straipsnio 2 dalyje nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl teisėjų kolegija laiko, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime nurodė, kad atskirus ieškinius, kurie vėliau buvo sujungti į vieną bylą, turi išspręsti iš esmės pagal įstatymą tas pats teismas, nors vėliau byla ir taptų teisminga kitam teismui (CPK 34 straipsnio 1 dalis).

50. Kita vertus, apeliantas teigdamas, jog buvo pažeistos teismingumo taisyklės, o išnagrinėta byla neteisėtos sudėties teismo yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalis), dėl to, sprendimas turi būti panaikintas ir byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, pats sau prieštarauja. Toks apelianto teiginių nenuoseklumas, vertintinas kaip pozicijos išsakytu klausimu abstraktumas (prašoma sprendimą panaikinti dėl pažeisto teismingumo, bet vis tiek jį perduoti pirmosios instancijos teismui), kuris nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, sujungus tris ieškinius į vieną ir padidėjus bendrai ieškovės reikalaujamai sumai, nenukrypdamas nuo civilinio proceso kodekso normų, teisingai išsprendė byloje teismingumo klausimą. Dėl to, apelianto A. P. argumentai laikytini nepagrįstais ir yra atmestini.

51. Antru apeliacinio skundo argumentu, atsakovas A. P. teigia, kad ieškovė pareiškė netiesioginius ieškinius CK 6.68 straipsnio pagrindu bendrai 62 751,92 Eur sumai, t. y. didesnei, nei patvirtintas BUAB „Aisnera“ kreditorinis reikalavimas bankroto byloje (17 035,16 Eur). Kadangi ieškovė nėra viešąjį interesą ginantis asmuo, todėl jos ieškinių bendra suma negalėjo viršyti BUAB „Aisnera“ bankroto byloje patvirtintą ieškovės kreditorinį reikalavimą.

52. Teisėjų kolegija šį apelianto A. P. argumentą vertina kritiškai. CK 6.68 straipsnyje nustatytas vienas kreditoriaus interesų gynimo būdų, pagal kurį kreditorius už skolininką jo vardu turi teisę pareikšti reikalavimą kitiems asmenims, jeigu skolininkas pats šių teisių neįgyvendina arba atsisako tai daryti ir dėl to pažeidžia kreditoriaus interesus. Tokiu atveju kreditorius priverstinai įgyvendina skolininko reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį pareikšdamas netiesioginį ieškinį (skolininko skolininkui). Taip pat ir bankrutuojančios įmonės kreditorius turi teisę kreiptis į teismą su netiesioginiu ieškiniu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.68 straipsnio nustatyta tvarka, pareiškiant ieškinį skolininko (bankrutuojančios įmonės) vardu, jei pati bankrutuojanti įmonė (jos administratorius) neįgyvendina tokios teisės. Įstatyme nėra nurodyta, kokio dydžio reikalavimą turi turėti bankrutuojančios įmonės kreditorius, kad įgyvendintų teisę su netiesioginiu ieškiniu kreiptis į teismą. Kaip matyti iš bylos duomenų, Šiaulių apygardos nutartimi BUAB „Aisnera“ bankroto byla iškelta 2014-03-31, o 2014-06-06 nutartimi BUAB “Aisnera” kreditoriai reikalavimai patvirtinti 76 726,93 Eur sumai, kurie ne kartą bankroto byloje tikslinti (civilinė byla Nr. B2-11-267/2021, proceso Nr. 2-58-3-00110-2014-7; Liteko duomenys, CPK 179 straipsnio 3 dalis). Kreditorių turinčių reikalavimų teisę į BUAB „Aisnera“ yra ne viena ieškovė.

53. Reikšminga tai, jog ieškovė pareikšdama netiesioginį ieškinį įgyvendina ne tik savo, bet ir kitų kreditorių teises, nes patenkinus netiesioginį ieškinį, išreikalautas turtas įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti (CK 6.68 straipsnio 5 dalis). Todėl atmestini kaip nepagrįsti atsakovo A. P. apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad ieškovė negalėjo pareikšti tokios apimties reikalavimų atsakovams šioje civilinėje byloje. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi teisingos pozicijos, nurodydamas, kad ieškovė turėjo teisę pasirinkti tokį savo ir kitų kreditorių teisių gynimo būdą bei pareikšti civilinėje byloje nagrinėjamos apimties netiesioginius ieškinius.

54. Trečiu apeliacinio skundo argumentu, apeliantas A. P. teigia, jog teismas sprendime rėmėsi Šiaulių apygardos teismo išvada civilinėje byloje dėl BUAB „Aisnera“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Mano, jog teismo išvados, jog bendrovės vadovai A. P. ir R. V. nuo 2010 m rugpjūčio 31 d. nevykdė BUAB „Aisnera“ jokios buhalterinės apskaitos ir neapskaitė gaunamų pajamų, nors 2010, 2011 m. vykdė ūkinę veiklą ir NMA teikė paraiškas gauti tiesiogines ir papildomas išmokas už žemės naudmenų ir pasėlių plotus bei gavo išmokas prieštarauja Šiaulių apygardos teismo 2017-04-05 nutartyje padarytoms išvadoms. Teigia, kad atsakovas A. P., išeidamas iš direktoriaus pareigų, visą turtą, tame tarpe ir pinigus, buvusius bendrovės kasoje bei dokumentus perdavė naujai direktorei trečiajam asmeniui R. V., todėl teismo išvada, kad A. P. kaltas dėl bendrovės turto ir dokumentų neišsaugojimo, yra nepagrįsta.

55. Vertinant šiuos atsakovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad civilinė atsakomybė už tinkamą įmonės dokumentų bei turto neperdavimą gali atsirasti ne tik pagal nurodytas, tuo metu galiojusias ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies, 6 punkto, 7 dalies 1 punkto nuostatas, bet ir bendraisiais pagrindais. Pastaroji pareiga taip pat kyla ir iš CK 2.87 straipsnio 1 dalies, iš specialiųjų Akcinių bendrovių (toliau – ir ABĮ), Buhalterinės apskaitos (toliau – ir BAĮ) ir kitų įstatymų nuostatų. Bendrovės vadovo pareiga rūpintis įmonės finansine atskaitomybe nustatyta ABĮ: bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1 punktas); už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2 punktas), tarpinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir tarpinio pranešimo parengimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 6 punktas).

56. Pareigą rūpintis finansine atskaitomybe taip pat detalizuoja kiti įstatymai, reglamentuojantys finansinę juridinių asmenų atskaitomybę. BAĮ 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti pirminės apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai turi būti surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, o pagal 6 straipsnio 2 dalį į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. Ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą (BAĮ 14 straipsnio 2 dalis). Pagal BAĮ 4 straipsnį ūkio subjektai turi tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta įmonės vadovo atsakomybė už įmonės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą pagal įstatyme nustatytus reikalavimus.

57. Apibendrinant išdėstytas teisės aktų nuostatas, spręstina, kad vadovas, be kita ko, atsako už finansinės atskaitomybės parengimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1, 2, 6 punktai), tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą bendrovėje (BAĮ 21 straipsnio 1 dalis), bendrovės dokumentų ir turto perdavimą bankroto administratoriui (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies, 6 punktas, 7 dalis). Kadangi šios pareigos kyla iš juridinio asmens veiklą reglamentuojančių įstatymų, tais atvejais, kai pažeidžiamos specialiuosiuose įstatymuose nustatytos pareigos, vadovui taikoma civilinė deliktinė atsakomybė (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-687/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015; 2016 m. gegužės 20 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016).

58. Pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą turi ne visi bet kuriuo laikotarpiu įmonei vadovavę ar jos akcininkais buvę asmenys, o tik paskutiniai bendrovės valdymo organai (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktas, 7 dalies 2 punktas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 8 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016).

59. Kita vertus, įstatyme nustatytos pareigos tik bankroto bylos iškėlimo metu vadovavusiam asmeniui perduoti dokumentus ir turtą bankroto administratoriui įtvirtinimas savaime neatima teisės įmonei reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo ir ankstesniems bendrovės vadovams, jei jie savo vadovavimo laikotarpiu neteikė privalomosios finansinės atskaitomybės ir (arba) tinkamai neperdavė turto ir dokumentų naujam įmonės vadovui ir todėl negalima nustatyti, kuri įmonės turto dalis prarasta dėl kiekvieno iš vadovų kaltės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 2 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016).

60. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2016-08-19 nutartimi leido ieškovei (kaip kreditoriui) savo lėšomis atlikti BUAB „Aisnera” dokumentų ir kitos informacijos patikrinimą ĮBĮ 21 str. 3 d. numatyta tvarka. Šio patikrinimo pagrindu buvo parengta ataskaita, kuri pateikta bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Esant Šiaulių apygardos teismo 2017-04-05 nutartyje (kuria BUAB „Aisnera“ bankrotas pripažintas tyčiniu) padarytoms išvadoms, jog bendrovės vadovai A. P. ir R. V. nuo 2010 m. rugpjūčio 31 d. mėnesio nevykdė BUAB „Aisnera“ jokios buhalterinės apskaitos ir neapskaitė gaunamų pajamų, t. y. nevykdė pareigų, kurią turėjo vykdyti pagal įstatymų nustatytus reikalavimus (šios nutarties 55-59 punktai), teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime rėmėsi aplinkybėmis, nustatytomis ir konstatuotomis Šiaulių apygardos teismo 2017-04-05 nutartimi. Teismas teisingai sprendė, kad šių aplinkybių visuma rodo, jog ieškovė įrodė atsakovo A. P. kaltę dėl 2010 m. spalio 4 d. kasos pajamų orderiu (duomenys neskelbtini) UAB „Aisnera“ priimtų iš UAB „Šaltenė“ 2800,00 Lt arba 810,93 Eur praradimo ir dėl 2010 m. rugpjūčio 31 d. kasos knygoje nurodyto UAB „Aisnera“ pinigų likučio, kuris sudaro 2353,42 Lt arba 681,60 Eur praradimo. Teismas taip pat pagrįstai pritarė patikrinimo metu konstatuotam faktui, jog patikrinimo metu nerasta kasos išlaidų orderių, kitų teisės aktų nustatyta tvarka įformintų apskaitos dokumentų, patvirtinančių, kad aukščiau minimos sumos būtų išleistos pagrindžiant tai įstatymų ar kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Taip pat patikrinimo metu nerasta jokių dokumentų, įrodančių, kad aukščiau minimos sumos perduotos keičiantis įmonėje materialiai atsakingiems asmenims inventorizacijos taisyklių nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija laiko, jog apelianto argumentas, kad teismo išvada, jog A. P. kaltas dėl bendrovės turto ir dokumentų neišsaugojimo, yra nepagrįsta, prieštarauja bylos duomenims ir nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

61. Paneigiant apelianto A. P. argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo, dar svarbu ir tai, kad ieškovė, pateikdama 2017-01-25 prašymą Šiaulių apygardos teismui dėl UAB „Aisnera“ bankroto pripažinimo tyčiniu, nereikalavo priteisti žalą iš buvusių bendrovės vadovų, todėl Šiaulių apygardos teismas 2017-04-05 nutartyje ir nesprendė klausimo dėl žalos atlyginimo iš buvusių įmonės vadovų. Žalos atlyginimas iš buvusių bendrovės vadovų pareikštas būtent šitoje byloje, todėl pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą ir nagrinėjo. Atsakovo apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja Šiaulių apygardos teismo 2017-04-05 nutartyje padarytoms išvadoms, ar, kad Šiaulių apygardos teismas sprendė žalos atlyginimo bendrovei iš buvusių bendrovės vadovų klausimą, teisėjų kolegijos įsitikinimu, yra ne tik, kad nepagrįstas, bet ir ne logiškas.

62. Ketvirtu apeliacinio skundo argumentu atsakovas A. P. laiko, jog teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo didesnę žalą (49 390, 34 Eur) nei prašė ieškovė (45 952,46 Eur) už neva neužaugintą, nenukultą ar neapskaitytą derlių. Anot atsakovo, teismas nepagrįstai rėmėsi pasėlių deklaravimo faktu NMA, nes toks faktas negali būti pagrindu pripažinti vienokius ar kitokius derliaus kiekius, ir deklaratyviai remdamasis statistiniais duomenimis, apskaičiuojant neužaugusį, neegzistuojantį derlių ir nustatant jo vertę, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog pasėlių būklė buvo tokia, kad ekonomiškai nebuvo naudinga likučius kulti, nes jų nukūlimas būtų kainavęs daugiau, nei būtų buvę gauta nukūlus ir pardavus nukultą derlių. Tačiau teismas nei į šiuos atsakovo, nei į trečiojo asmens R. V. paaiškinimus dėl pasėlių būklės neatsižvelgė.

63. Minėta, jog civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246-6.249 straipsniai). Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovė privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Atsakovas, t. y. bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 27 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015 ir kt.).

64. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad UAB „Aisnera“ 2010 m. birželio 16 d. paraiškoje NMA gauti tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus deklaravo, kad dirba 203,52 ha žemės ūkio naudmenų ir pasėlių (atsižvelgiant į 2010 metų liepos mėnesio duomenų keitimą - deklaruota 185,09 ha žemės ūkio naudmenų ir pasėlių). 2010 m. rugpjūčio 31 d. pagamintos produkcijos pajamavimo aktu Nr. 1 užpajamuota 94,120 t produkcijos. Bylos duomenys patvirtina, jog šis produkcijos kiekis buvo surašytas į buhalterinę apskaitą iš A. P. žodžių ir nėra patvirtintas jokiais įrodymais. Šias aplinkybes patvirtino liudytoja Ž. P.. Pirmosios instancijos teismas laikė įrodytu tik parduotą 9,57 t žieminių kviečių kiekį, kas teismo vertinimu, dėl aukščiau nustatytų faktinių aplinkybių, reiškia, jog ieškovė neįrodė, jog dingo 84,55 t derliaus (pagal 2010 m. rugpjūčio 31 d. pagamintos produkcijos pajamavimo aktą Nr. 1) ir dėl to kaltas atsakovas A. P. Su tokai teismo pozicija teisėjų kolegija sutinka.

65. Remiantis bylos duomenimis, nors patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad šie javų plotai nenukulti ar sunykę dėl buvusių 2009/2010 m. žiemos gamtinių sąlygų, tačiau teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesutiko su ieškovės pateiktais paskaičiavimais, kad pagal Paraiškos ir oficialiosios statistikos duomenis deklaruotose plotuose turėjo užaugti apytiksliai 220,930 t kviečių bei 96,160 t rapsų. Kadangi NMA 2010 m. spalio 21 d. patikrinimo vietoje ataskaitoje pateikti duomenys, jog UAB „Aisnera“ faktiškai deklaruoti pasėlių paltai sudaro 64,31 ha žieminių kviečių (pasėlio kodas 5KV-2) ir 38,80 ha vasarinių rapsų (pasėlio kodas 5RA-1), todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog ieškovės pateikti skaičiavimai dėl užaugusio derliaus tikslintini pagal šiuos duomenis, nustatytus NMA patikrinimo vietoje.

66. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, pirmosios instancijos teismo atliktus skaičiavimus, neturi pagrindo su jais nesutikti. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, mažiausiai 2010 metais turėjo užaugti 218,654 t (64,31 ha x 3,4 t/ha) žieminių kviečių ir 64,02 t (38,80 ha x 1,65 ha/t) žieminio rapso. Atėmus iš 218,654 t žieminių kviečių UAB „Aisnera“ parduotas 9,57 t jų, gaunama 209,084 t žieminių kviečių. Vertinant pinigine išraiška, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo ir atsižvelgė ir į tai, jog žieminiai kviečiai buvo 4 klasės, o 4 klasės javų išskaita buvo 7,8 proc, o supirkimo kaina 520,00 Lt/t (150,60 Eur) (pagal byloje esančius įrodymus - UAB „Robusta“ parduotus javus). Taigi visumoje, pirmosios instancijos teismo išvada, jog UAB „Aisnera“ pagal deklaruotus plotus 2010 m. turėjo prikulti ir gauti 29031,98 Eur (31488,05 Eur - 2456,07 Eur išskaita) pajamų už žieminius kviečius ir 20358,36 Eur (64,02 t x 318 Eur/t) už žieminius rapsus, iš viso 49390,34 Eur, teisėjų kolegijos įsitikinimu, yra pagrįsta, tinkamai motyvuota ir padaryta nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių.

67. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo išaiškinimus aktualių nagrinėjamai bylai teisės normų kontekste, įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, sprendžia, kad atsakovas A. P., kaip buvęs UAB „Aisnera“ direktoriumi laikotarpiu nuo 2009-11-02 iki 2011-03-30 yra atsakingas už teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, skirtų įmonės vadovui, laikymąsi (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1, 2, 6 punktai, BAĮ 21 straipsnio 1 dalis, ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies, 6 punkto, 7 dalies 1 punkto, CK 2.87 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Esant duomenų, kad bendrovės vadovas A. P. nuo 2010 m. rugpjūčio 31 d. mėnesio nevykdė BUAB „Aisnera“ buhalterinės apskaitos ir neapskaitė gaunamų pajamų, nors 2010 m. vykdė ūkinę veiklą ir NMA teikė paraiškas gauti tiesiogines ir papildomas išmokas už pasėlių plotus bei gavo išmokas, taip pat rodo buvusio UAB „Aisnera“ vadovo A. P. atsakomybę už prarastą 2010 m. minimalaus dydžio derlių (pajamas). Prievolė atlyginti žalą bendrovei tenka buvusiam vadovui, jam taip pat esant materialiai atsakingam. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šiose dalyse atsakovo A. P. kaltę ieškovė įrodė, teismas pagrindė perskaičiuotos padarytos žalos dydį, atsakovo kaltę su padaryta žala ir siejusį priežastinį ryšį, todėl teisėtai ir teisingai ieškovės reikalavimą dalyse dėl 49390,34 Eur žalos sumos priteisimo iš A. P. tenkino iš dalies ir šią žalos sumą priteisė BUAB „Aisnera“ (CK 6.246 – 6.249 straipsniai, CPK 178, 185 straipsniai).

68. Atsakovas A. P. teigia, kad teismo posėdžio metu paaiškino, jog pasėlių būklė buvo tokia, kad ekonomiškai nebuvo naudinga likučius kulti, nes jų nukūlimas būtų kainavęs daugiau, nei būtų buvę gauta nukūlus ir pardavus nukultą derlių. Atsakovo teigimu, teismas nei į šiuos atsakovo, nei į trečiojo asmens R. V. paaiškinimus dėl pasėlių būklės neatsižvelgė.

69. Teisėjų kolegija šiuos atsakovo A. P. argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus. Akcentuotina, jog atsakovas, 2010-06-16 teikdamas Nacionalinei mokėjimo agentūrai paraišką gauti tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, pareiškė, kad per 10 darbo dienų nuo įvykusio fakto informuos agentūrą apie išskirtines aplinkybes, nepriklausančias nuo pareiškėjo valios. Nei atsiliepime į ieškinį, nei bylos nagrinėjimo metu atsakovas nepateikė duomenų, kad būtų kreiptasi į Nacionalinę mokėjimo agentūrą dėl nepalankios ūkininkavimui meteorologinės situacijos, dėl kurios pareiškėjas negali įvykdyti tam tikrų išmokoms gauti keliamų reikalavimų ar prisiimtų įsipareigojimų, byloje nėra duomenų, kad praneša raštu NMA apie minėtas aplinkybes, bei nepateikti to įrodymo dokumentai.

70. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Šiuo atveju, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas byloje esančių įrodymu pagrindu pagrįstai nustatė faktą, jog žieminių pasėlių (žieminių kviečių ir rapso) 2009/2010 m. pasėlių užaugimui neturėjo įtakos žiemos šalčiai, o vertino, jog būtent dėl atsakovo kaltės šis 2010 m. žieminių pasėlių derlius po 2010 m. rugpjūčio 31 d. nebuvo tinkamai užpajamuotas.

71. Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylos procesinės baigties

72. Apibendrinant teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą tinkamai taikė tiek materialines, tiek procesines teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmestinas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliantų A. P. ir R. V. apeliacinius skundus atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.