- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-07-04
- Bylos Nr.
- 1A-190-882/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-25030-2023-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rasa Bartašienė, Boleslovas Kalainis, Audrius Sadauskas
- Nuteistasis
- D. M.
- Nukentėjusysis
- M. K.
- Advokatai
- Modestas Švažas
Šiaulių apygardos teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Boleslovo Kalainio, Audriaus Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta bausmė – 60 (šešiasdešimties) parų areštas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsnio 13 dalimi, D. M. į bausmę įskaitytas jo laikino sulaikymo laikas nuo 2023 m. liepos 6 d. 19.10 val. iki 2023 m. liepos 7 d. 14.07 val. ir nuspręsta laikyti, kad jis yra atlikęs vieną arešto bausmės parą.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 9 punktu, 3 dalimi, 72² straipsniu, D. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant 9 (devynių) mėnesių šios priemonės įvykdymo terminą.
Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas ir priteista iš D. M. 202,92 Eur (du šimtai du eurai 92 centai) Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai atlyginti žalai, patirtai teikiant nukentėjusiajai M. K. asmens sveikatos priežiūros paslaugas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. D. M. nuteistas už tai, kad jis smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą savo šeimos nariui – sugyventinei M. K., būtent: 2023 m. liepos 6 d., apie 18.24 val., šalia namo, esančio (duomenys neskelbtini), ant žemės gulinčiai nukentėjusiajai M. K. tyčia spyrė nenustatytą skaičių kartų į šonų sritį, po to tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir veikdamas vieninga tyčia, to paties namo miegamojo kambaryje tyčia kumščiu sudavė nenustatytą skaičių kartų nukentėjusiajai M. K. į įvairias kūno vietas, tuo sukėlė jai fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus: poodines kraujosruvas veido srityje, odos nubrozdinimus abiejų rankų pirštuose.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. M. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. balandžio 30 d. nuosprendį ir jį išteisinti.
2.1. Skunde nuteistasis cituoja BPK 20 straipsnio nuostatas ir pažymi, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies taisyklių privalo laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė netiesioginiais įrodymais, t. y. liudytojų, kurie įvykio nematė, parodymais, o tiesiogiai įvykį mačiusių asmenų parodymus atmetė kaip nepagrįstus. Be to, nors teismas nuosprendyje nurodė, kad nesiremia nukentėjusiosios M. K. parodymais, tačiau liudytojų, kurie apie įvykio aplinkybes sužinojo iš nukentėjusiosios, parodymus laikė patikimais. Taigi teismas, nurodydamas, kad nukentėjusiosios parodymai nepatikimi, kartu prieštaringai sprendė, kad jie patikimi.
2.2. Apelianto teigimu, liudytojo V. B. parodymai viso proceso metu kito – ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad tiesiogiai įvykį matė, t. y. matė, kad nuteistasis D. M. mušė nukentėjusiąją, o teisminio proceso metu V. B. nurodė, kad įvykio nematė, tik girdėjo nukentėjusiosios dejonės ir iš to sprendė, kad ji yra mušama. Pasak nuteistojo, tokie liudytojo parodymai patvirtina tiek jo, tiek liudytojos E. M. parodymus, kad nukentėjusioji, būdama stipriai apsvaigusi nuo alkoholio, griuvinėjo, ir tai sukėlė jai fizinį skausmą, todėl ji dejavo.
2.3. Kartu skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi policijos pareigūnų, atvykusių iš karto po įvykio, parodymais, nes nukentėjusioji su šiais pareigūnais bendravo būdama neblaivi. Be to, policijos pareigūnai neatliko nukentėjusiosios apklausos, nukentėjusioji nebuvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą ar galimybę apskritai neliudyti prieš savo šeimos narį. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad šie duomenys gauti pažeidžiant įstatymo reikalavimus, jie negali būti laikomi įrodymais baudžiamajame procese.
2.3. Nuteistasis akcentuoja, kad kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, jog kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K- 232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018 ir kt.).
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į nuteistojo D. M. apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Apygardos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
5. Nuteistojo D. M. apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nuteistasis D. M. apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. balandžio 30 d. nuosprendį ir jį dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos išteisinti. Tenkinti šį nuteistojo prašymą teisėjų kolegija neturi pagrindo.
7. Pažymima, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013). Pažymėtina, kad išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43-648/2017, 2K-275-628/2023).
8. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs minėtų BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą. Šioje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą sprendimą, nenustatyta.
Žemesnės instancijos teismas
9. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis).
10. Nuteistasis D. M. apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi nenuosekliais liudytojo V. B. parodymais. Su šiuo skundo argumentu nesutiktina.
11. Apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu V. B. parodė, kad jis ir D. M. yra kaimynai, D. namas stovi šalia jo (V. B.) namo, tvoros įvykio metu nebuvo, todėl viskas, kas vyksta jų kiemuose, matėsi. Su D. jis nėra piktuoju, „ant jo jokio keršto nelaiko“. Pamena, kad 2023 m. vasarą, pavakaryje, sėdėdamas ant suoliuko prie savo namo, jis matė, kaip prie D. namo sustojo automobilis, iš šio automobilio priekinės keleivio sėdynės išlipo D., atidarė galines automobilio dureles ir iš jo ištempė M.. D., tempdamas M., vadino ją necenzūriniais žodžiais. Iš automobilio M. iškrito „kaip maišas“, jis (V. B.) viską stebėjo maždaug 10 metrų atstumu. M., „kaip maišui“, iškritus iš automobilio, D. pradėjo ją spardyti, spyrė „kažkur į šonus panašiai“, ne į galvą, ne į veidą. Kai D. M. tempė iš automobilio ir spardė, M. šaukė. Tai pamatęs, jis (V. B.) paskambino bendruoju pagalbos numeriu 112 ir pranešė apie įvykį. Jis tikrai matė, kaip D. ištempė iš automobilio M. ir ją spardė, o kas buvo po to, nematė, todėl negali nurodyti (1 t., b. l. 73–75). Apklausiamas teisiamajame posėdyje liudytojas V. B. analogiškai nurodė, kad sėdėdamas savo namo kieme jis matė, kaip D. M. „išsitraukė“ M. nuo užpakalinės automobilio sėdynės ir pradėjo ją mušti, M. šaukė, dejavo, todėl jis paskambino policijai. Grįžęs į namus, apie matytą įvykį papasakojo žmonai. Nors, kaip akcentuota nuteistojo apeliaciniame skunde, teisiamojo posėdžio metu liudytojas V. B. prieštaringai nurodė, kad jis smūgių nematė, apie tai, kad M. yra mušama, sprendė iš jos dejavimo, tačiau į jam pateiktus klausimus liudytojas atsakė, kad jis tyrėjai apie įvykį nurodė teisingas aplinkybes, papasakojo „viską tą patį“, paaiškino, kad rūkydamas šalia nukentėjusiosios „laikraštinės“ jis viską matė, nes kelias yra šalia ir „viskas aiškiai matėsi“, jeigu jis visko nebūtų matęs, nebūtų be reikalo skambinęs policijai. Teisiamajame posėdyje perskaičius liudytojo V. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 73–75), liudytojas patvirtino, kad šie parodymai yra teisingi (2 t., b. l. 92–93). Minėtus liudytojo V. B. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai, todėl abejoti šių parodymų teisingumu nėra pagrindo.
12. Tai, kad liudytojas V. B. apie įvykį papasakojo savo sugyventinei ir pranešė Bendrajam pagalbos centrui, patvirtina liudytojos S. U. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kad iš lauko parėjęs sugyventinis V. B. jai pasakė, jog D. muša M. (2 t., b. l. 93), Bendrojo pagalbos centro garso įrašo apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, kad paskambinęs į Bendrąjį pagalbos centrą V. B. pranešė, jog kaimynas ant kelio daužo, kojomis spardo žmoną (1 t., b. l. 130–131), taip pat BIRD ataskaitų žiūryklėje užfiksuota informacija, kad 2023 m. liepos 6 d. 18.24 val. į Bendrąjį pagalbos centrą paskambinęs V. B. pranešė, jog „dabar namuose kaimynas muša savo žmoną“, nurodė, kad galimai reikės ir greitosios medicinos pagalbos (1 t., b. l. 37–38).
13. Liudytojo V. B. parodymus, o kartu ir nuteistojo D. M. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką patvirtina ir kiti bylos duomenys. Liudytojas A. Š. teisiamajame posėdyje nurodė, kad 2023 m. liepos 7 d. veždamas kaimynystėje gyvenančią M. K. iš ligoninės jis matė, jog pastarosios veidas patinęs, paakyje – mėlynė. Jam paklausus, kas buvo, M. pasakė, kad ją sumušė D. (2 t., b. l. 93–94). Tokius pat parodymus liudytojas A. Š. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 85–87). Policijos pareigūnų kūno kameromis užfiksuotų vaizdo įrašų apžiūros protokole nurodyta, kad M. K. pokalbio su policijos pareigūnu metu pasakė: „aš atsiguliau į lovą gult, ir juntu toks smūgis į galvą miegančiam <...>“, policijos pareigūnei paklausus: „Tai sakėt, kad trenkė tik į akį?“, M. K. linktelėjo galva, pareigūnei paklausus, kiek kartų trenkė, M. K. pirštais parodė 3, pridėjusi prie lūpų pirštą, „kad tyliau“, pareigūnei tyliai paklausus: „Su kumščiu trenkė tris kartus?“, M. K. linktelėjo galva, patvirtindama, „kad taip“ (1 t., b. l. 133–136). Policijos pareigūno M. U. 2023 m. liepos 6 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog atvykus pagal gautą iškvietimą ir pažadinus miegančią M. K., matėsi, kad jos veidas sumuštas, kruvinas, sulaikius D. M., M. K. paaiškino, kad, jai miegant namuose, sugyventinis ją pradėjo daužyti kumščiais į įvairias galvos vietas (1 t., b. l. 13–16). Teisiamajame posėdyje kaip liudytoja apklausta policijos pareigūnė A. B. parodė, kad jai 2023 m. vasarą atvykus į įvykio vietą, ant nukentėjusiosios M. K. kūno akivaizdžiai matėsi sužalojimai, iš pastarosios paaiškinimų ji (A. B.) suprato, kad M. K. sumušė vyras ar sugyventinis rankomis ir kojomis. Pamena, kad sužalojimai matėsi ant M. K. veido, apie akis, ji (liudytoja) suprato, kad D. M. lyg tai partempė M. K. nuo gatvės į kambarį ir mušė kambaryje (2 t., b. l. 106–107). Liudytojas, policijos pareigūnas M. U. teisiamajame posėdyje parodė, kad jie (policijos pareigūnai) vykdami į įvykio vietą, pirmiausia „pataikė ne į tą namą“, t. y. pas kaimynus, kaimynas pasakė, kad D. M. moterį „daužė“ ant gatvės ir nurodė, kuriuo adresu reikia važiuoti. Nuvykę į įvykio vietą, jie pamatė sumuštą moterį, jos veidas buvo kruvinas, sutinęs, matėsi, kad sužalojimai padaryti „šviežiai“, matėsi sukrešėjęs kraujas (2 t., b. l. 107–108). Byloje esančioje Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad M. K. nustatyti sužalojimai: poodinės kraujosruvos veido srityje, odos nubrozdinimai abiejų rankų pirštuose, šie sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, kontaktuojant su kietais bukais daiktais ir / ar paviršiais, M. K. nustatyti sužalojimai tiek visumoje, tiek ir kiekvienas atskirai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 104–105).
14. Taigi, byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad D. M. smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą savo sugyventinei M. K., ir kartu paneigiančių nuteistojo bei liudytojos E. M. parodymus, kad nukentėjusioji, būdama stipriai apsvaigusi nuo alkoholio, griuvinėjo, ir būtent tai sukėlė jai fizinį skausmą. Dėl nuteistojo skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė netiesioginiais įrodymais, t. y. liudytojų, kurie įvykio nematė, parodymais, pažymima, kad teismas šiuo atveju rėmėsi ne tik netiesioginiais, bet ir tiesioginiais įrodymais, t. y. liudytojo V. B., mačiusio, kaip D. M. smurtavo prieš M. K., nuosekliais parodymais, be to, kaip jau minėta, įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti netiesioginiais įrodymais. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad jame netiesioginiai įrodymai įvertinti ne tik tarpusavyje, bet ir kitų bylos duomenų kontekste, taigi pirmosios instancijos teismas jais rėmėsi pagrįstai.
15. Kartu pažymima, kad prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai. Bylą nagrinėjantys teismai tokiais atvejais iš gautų faktinių duomenų visumos turi išrinkti atskirus įrodytus faktus, aplinkybes ir spręsti, kurie atskirų (ar to paties) asmenų parodymai apie reikšmingus faktus ar jų dalis laikytini patikimais. Taip nustatomos įrodytomis pripažintinos (tikrosios) bylos aplinkybės. Ir tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant neesminėmis detalėmis prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295-507/2016, 2K-7-511/2017, 2K-94-303/2019, 2K-34-303/2020). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas liudytojo V. B. parodymus vertino gretindamas juos su kitais bylos duomenimis ir šio liudytojo parodymais rėmėsi tiek, kiek juos patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai.
16. Minėta, kad nuteistasis savo apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ir policijos pareigūnų, atvykusių iš karto po įvykio, parodymais, nes nukentėjusioji M. K. su šiais pareigūnais bendravo būdama neblaivi, be to, policijos pareigūnai neatliko nukentėjusiosios apklausos, nukentėjusioji nebuvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą ar galimybę apskritai neliudyti prieš savo šeimos narį. Atsakant į šiuos skundo argumentus pažymima, kad policijos pareigūnai, pagal gautą iškvietimą atvykę į įvykio vietą, negalėjo atlikti nukentėjusiosios apklausos ir jos neatliko, nes ikiteisminis tyrimas dar nebuvo pradėtas, apie įvykį nukentėjusioji papasakojo pareigūnams aiškinantis šio įvykio aplinkybes, atsakydama į jų klausimus. Taigi į įvykio vietą pagal iškvietimą atvykę policijos pareigūnai, aiškindamiesi įvykio aplinkybes, neprivalėjo įspėti M. K. dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą ar informuoti ją apie galimybę atsisakyti duoti parodymus prieš savo šeimos narį. Nukentėjusiajai jos teisės ir pareigos buvo tinkamai išaiškintos prieš pirmąją apklausą – 2023 m. liepos 10 d. (1 t., b. l. 55). Nors, kaip nurodyta nuteistojo apeliaciniame skunde, nukentėjusioji iš karto po įvykio su policijos pareigūnais bendravo būdama neblaivi, netikėti pastarosios teiginiais, kad ją sumušė sugyventinis D. M., nėra pagrindo, nes policijos pareigūnams nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes patvirtina kiti pirmiau paminėti bylos duomenys, tarp jų ir liudytojo A. Š. parodymai, kad jam vežant M. iš ligoninės, pastaroji pasakė, kad ją sumušė D. Atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusioji M. K. iš ligoninės buvo išleista 2023 m. liepos 7 d., t. y. kitą dieną po įvykio, taigi aplinkybę, kad ją sumušė sugyventinis, A. Š. ji nurodė jau būdama blaivi.
17. Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus, juos įvertino laikydamasis įstatymo reikalavimų – tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, ir susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, bei nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Atsižvelgiant į tai, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog nuteistojo D. M. veiksmuose nustatyti visi, t. y. tiek objektyvieji (smurtavimo), tiek subjektyvieji (tiesioginės tyčios), nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymiai, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažino D. M. kaltu ir nuteisė jį pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir jį išteisinti nėra pagrindo.
Dėl nuteistajam paskirtos bausmės ir civilinio ieškinio
18. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. M. pagrįstai pripažintas kaltu, aptaria ir nuteistajam paskirtos bausmės bei priteisto civilinio ieškinio pagrįstumo klausimus.
19. Pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 1 metų. Už nusikaltimą nustatoma nuo 15 iki 90 parų arešto (BK 49 straipsnio 3 dalis), taigi, šios bausmės vidurkis yra 52,5 paros. Pirmosios instancijos teismas D. M. paskyrė 60 parų areštą bei baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Byloje nustatyta, kad D. M. padarė vieną nesunkų nusikaltimą, veika yra baigta, padaryta tiesiogine tyčia. Bylos duomenimis, D. M. nusikalto būdamas anksčiau ne kartą teistas, teistas ir už nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. teismo baudžiamuoju įsakymu teistas už fizinio skausmo sukėlimą motinai E. M., o Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 14 d. nuosprendžiu teistas už fizinio skausmo sukėlimą ir nesunkų sveikatos sutrikdymą tai pačiai nukentėjusiajai – sugyventinei M. K., naują nusikaltimą padarė neišnykus teistumui, tą pačią dieną, kai buvo išregistruotas iš probuojamųjų asmens duomenų registro, atlikus 2022 m. vasario 14 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės apribojimo bausmę (1 t., b. l. 138–145, 147–156, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys), yra baustas administracine tvarka ir turi galiojančių administracinių nuobaudų (1 t., b. l. 157–172). Visa tai rodo, kad D. M. išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, priešingai, toliau pažeidinėja įstatymus, jo padarytos veikos nėra atsitiktinės, tai yra dėsningas jo netinkamo elgesio rezultatas. Nuteistasis nedirba (1 t., b. l. 174), yra registruotas Užimtumo tarnyboje (1 t., b. l. 176), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką D. M. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bei būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 9, 13 punktai).
20. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą paminėtų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti paskyrus D. M. už jo padarytą nusikaltimą realiai atliekamą arešto bausmę. Apeliantui paskirta 60 parų arešto bausmė yra tik truputį didesnė negu šios bausmės vidurkis, kuris, kaip minėta, yra 52,5 paros, todėl daryti išvadą, kad ši bausmė per griežta ir ją švelninti, nėra pagrindo. Tokio pagrindo nesudaro ir nuteistojo gynėjo teismo posėdžio metu pateikti medicininiai duomenys, iš kurių matyti, kad D. M. turi sveikatos problemų (2 t., b. l. 136–137), be to, byloje nėra duomenų, kad nuteistasis dėl sveikatos būklės negalėtų atlikti jam paskirtos arešto bausmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, ji atitinka pastarojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.
21. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali pareikšti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys (BPK 110 straipsnio 1 dalis). Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį. BPK 115 straipsnyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba jį atmesti. Išimtiniais atvejais, t. y. kai ieškinio negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis).
22. Šiaulių teritorinė ligonių kasa byloje pareiškė 202,92 Eur dydžio civilinį ieškinį dėl žalos, atsiradusios nukentėjusiajai M. K. teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo (1 t., b. l. 109–110). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos ieškinys dėl žalos įrodytas pateiktais dokumentais (1 t., b. l. 111–112), žala padaryta D. M. nusikalstamais veiksmais, tarp žalos ir kalto asmens veikos egzistuoja priežastinis ryšys, (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš D. M. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui 202,92 Eur už nukentėjusiajai suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas.
23. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad byloje nustatyta, jog būtent dėl neteisėtų D. M. veiksmų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas patyrė išlaidų už nukentėjusiajai suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, taip pat atsižvelgusi į tai, jog pareikštas ieškinys pagrįstas byloje esančiais įrodymais, sprendžia, kad civilinis ieškinys priteistas pagrįstai. Nepriteisti pareikšto civilinio ieškinio ar mažinti priteistą sumą nėra pagrindo.
23. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti šį nuosprendį nuteistojo skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo
24. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyrius pateikė 2024 m. birželio 26 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje prašoma priteisti valstybei iš D. M. 62,50 Eur išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, t. y. už gynėjo advokato Modesto Švažo nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (2 t., b. l. 142).
25. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-14-895/2015, Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016).
26. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. balandžio 30 d. nuosprendį apskundė tik nuteistasis D. M.. Apeliacinės instancijos teisme pats nuteistasis gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2024 m. birželio 6 d. nutartimi nuteistajam D. M. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas advokatas Modestas Švažas (2 t., b. l. 133).
27. Atsižvelgus į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama tik pagal nuteistojo D. M. apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, taip pat į tai, kad nuteistasis yra darbingo amžiaus, byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad jo finansinė padėtis sunki, įvertinus bylos sudėtingumą, taip pat tai, kad prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra pagrįsta minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma bei gynėjo pateiktu prašymu dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo (2 t., b. l. 143), valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos už D. M. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinio proceso metu pripažintinos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš nuteistojo valstybės naudai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo D. M. apeliacinį skundą atmesti.
Išieškoti iš nuteistojo D. M. valstybės naudai 62,50 Eur (šešiasdešimt du eurus 50 ct) valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.