Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Dariaus Prankos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. (V. K.) gynėjo advokato Aido Mažeikos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. (V. K.) pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 276¹ straipsnio 1 dalį – 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsnių nuostatomis, į V. K. paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 21 d. iki 2022 m. gegužės 22 d. ir pagal Europos arešto orderį sulaikymo metu išbūtas laikas 2022 m. gegužės 19 d. (iš viso trys dienos), vieną laikinojo sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

V. K. taikytos kardomosios priemonės – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti – paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 23 d. nuosprendis buvo priimtas ir V. Š. (V. Š.), tačiau šis nuteistasis pats apeliacinio skundo nepadavė, taip pat dėl jo apeliacinis skundas nebuvo paduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. V. K. pripažintas kaltu pagal BK 276¹ straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis neteisėtai disponavo Lietuvos Respublikos tam tikrų dopingo medžiagų kontrolės įstatyme (toliau – ir Tam tikrų dopingo medžiagų kontrolės įstatymas) nurodytomis medžiagomis ir jas platino: t. y. V. K. tyrimo nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip iki 2021 m. balandžio 2 d., iš anksto susitaręs daryti vieną nusikaltimą bei veikdamas kartu su V. Š. ir kitais tyrimo nenustatytais asmenimis, vykdydamas V. Š. nurodymus, Vilniaus mieste iš tyrimo nenustatyto asmens neteisėtai įgijo, laikė ir platino Tam tikrų dopingo medžiagų įstatymo 2 straipsnyje nurodytas dopingo medžiagas – anabolinius androgeninius steroidus – 1005 vnt. mėlynos spalvos tablečių, kuriose yra metandienono, kurių masė 160,7598 g; 965 vnt. geltonos spalvos tablečių, kuriose yra stanozololio, kurių masė 151,7263 g; 200 vnt. baltos spalvos tablečių, kurių masė 23,9861 g; du plastiko buteliukus, pavadinimu „Johnson‘s Baby“, su 400 ml oranžinės spalvos skysčio, kuriame yra trenbolono acetato, drostanolono propionato ir testosterono propionato, vieną plastiko buteliuką, pavadinimu „Johnson‘s Baby Aloe Vera“, su 200 ml geltonos spalvos skysčio, kuriame yra trenbolono acetato, drostanolono propionato ir testosterono propionato, jas perpakavo ir paslėpė nenustatyto asmens perduoto žalios spalvos maisto konteinerio dugne įrengtoje slėptuvėje. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, V. K., vykdydamas V. Š. nurodymus, apie 2021 m. kovo 20 d. paslėpė krūmuose ir taip perdavė tyrimo nenustatytiems asmenims žalios spalvos maisto konteinerio dugne įrengtoje slėptuvėje paslėptas dopingo medžiagas – anabolinius androgeninius steroidus, kurias 2021 m. balandžio 2 d. įvežtas žalios spalvos maisto konteineryje į (duomenys neskelbtini) pataisos namus, esančius (duomenys neskelbtini), patikrinimo metu surado pareigūnai.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo V. K. gynėjas advokatas Aidas Mažeika prašo: 1) panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 23 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, o netenkinus šio prašymo 2) V. K. paskirtą bausmę pakeisti bausme, nesusijusia su laisvės atėmimu, arba taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

2.1.1. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nuteistojo V. Š. parodymus vertino kritiškai, kadangi, pirmosios instancijos teismo vertinimu, juos paneigia baudžiamosios bylos duomenų visuma. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad V. Š. teigė, jog V. K. steroidus turėjo gauti iš V. Š. buto nuomotojos, V. K. šios aplinkybės nepatvirtino, iš esmės neįvardijo, iš kur gavo preparatus. Teismas nurodė ir tai, kad neįtikinama yra ir V. Š. versija apie tai, jog preparatus jis apie šešerius metus laikė savo gyvenamojoje patalpoje, šaldytuve, ir, pasitaikius progai įsivežti juos į pataisos namus, organizavo preparatų atsigabenimą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, V. K. V. Š. parodymų tik nepatvirtino, todėl apeliantui nesuprantama, kur pirmosios instancijos teismas įžvelgė V. Š. parodymų paneigimą, nes nepatvirtinimas ir nepaneigimas yra skirtingos sąvokos. Apeliantui nesuprantama ir tai, kodėl V. Š. negalėjo preparatų laikyti šaldytuve šešerius metus, kas tame yra nenatūralaus. Apelianto manymu, V. Š. parodymai šioje dalyje yra logiški – jis buvo pasiųstas atlikti laisvės atėmimo bausmės, todėl preparatai liko namuose, šaldytuve (juk negalėjo jų pasiimti su savimi), tačiau atsiradus galimybei juos ten įvežti, nutarė ja pasinaudoti, o tokia proga pasitaikė po šešerių metų.

2.1.2. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, kad nei V. K., nei V. Š. neturėjo gydytojo recepto dopingo medžiagoms įsigyti, padarė išvadą, jog minėtos medžiagos buvo įsigytos nelegaliai ir asmeniniam vartojimui negalėjo būti skirtos. Apelianto manymu, tokia pirmosios instancijos teismo išvada prieštarauja elementariai logikai, nes pagal ją dopingą vartoti gali tik tas, kas turi gydytojo receptą. Pažymima, kad dopingą išplatinus asmenims, kurie taip pat neturi recepto, jie jo suvartoti taip pat negalės, todėl tokiu būdu to paties dopingo platinimas tampa begaliniu, nebent kažkuriame etape jį įsigytų ir suvartotų asmuo, turintis gydytojo receptą, tačiau toks asmuo dopingą gali nusipirkti vaistinėje ir jam nėra jokio reikalo jį įsigyti nelegaliai.

2.1.3. Vertindamas paimtų medžiagų kiekius, pirmosios instancijos teismas vadovavosi ekspertės Justės Kupčiūnaitės parodymais. Visgi, iš Lietuvos teismo ekspertizės centro 2021 m. liepos 12 d. specialisto išvados Nr. 11-861(21) matyti, kad nebuvo nustatinėjamas veikliosios medžiagos kiekis nei tabletėse, nei skystyje, todėl specialistės apklausos metu įvardinti veikliųjų medžiagų kiekiai vertintini kaip jos spėliojimai. Pasak apelianto, tokį vertinimą patvirtina ir tas faktas, kad, pvz., ekspertė J. Kupčiūnaitė parodė, jog stanozololyje veikliosios medžiagos dažniausiai būna 10 mg, tačiau internetiniame portale https://www.kulturizmas.net/winstrol-stanozol/136/ nurodoma, kad tabletes, turinčias šią veikliąją medžiagą, gamina įvairios firmos keliais pavadinimais ir tikrai ne tokios koncentracijos. Ekspertė paaiškino ir tai, kad stanozololio dienos norma 10-50 mg, atitinkamai reikėtų suvartoti 1-5 tabletes, tačiau minėtame interneto portale nurodyta, kad „sportininkai preparato dozę renkasi įvairiai nuo 50 mg kas antrą dieną iki 100 mg kasdien. Dėl preparato greitos absorbacijos injekcijos neturėtų būti retesnės kaip kas antrą dieną. Optimali dozė 50 mg per dieną, tačiau praktika parodė, kad Vinstrolas gali būti vartojamas net du kartus per dieną po 50 mg.“ Taigi, paėmus vien ši preparatą, turint galvoje, kad jo galima suvartoti 100 mg per dieną, jei tai būtų 2 mg preparatas, reiktų 50 tablečių per dieną, todėl šioje byloje esančio kiekio vienam žmogui nepakaktų net 3 savaitėms. Todėl, apelianto teigimu, darytina išvada, kad ekspertės spėliojimai gali būti ne visai tikslūs. Kita vertus, vertinant ekspertės nurodytus kiekius, galimas koncentracijas ir vartojimo kursą, matyti, kad per vieną kursą suvartojama po 420 tablečių tiek stanozololio, tiek metandienono, todėl perduoto kiekio pakaktų dviem kursams, o tiek kursų praeiti neabejotinai gali ir vienas žmogus.

2.1.4. Kalbėdamas apie skundžiamame nuosprendyje minimas skirtingas dopingo medžiagų rūšis, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad ekspertė yra paaiškinusi, jog visos šios trys medžiagos, kurios buvo rastos tablečių pavidalo, vartojamos šalia testosterono injekcijų, t. y. jos vartojamos kompleksiškai, todėl nėra taip, kad vienų medžiagų vartojimas daro neįmanomu kitų medžiagų vartojimą ir viso inkriminuojamo kiekio negali suvartoti vienas žmogus.

2.1.5. Apelianto teigimu, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai patvirtina tai, kad teismo padaryta išvada, jog V. Š. dopingo medžiagas ketino platinti, o ne suvartoti pats, paremta tik spėlionėmis, prielaidomis ir elementariai logikai prieštaraujančiomis išvadomis, tuo tarpu kaltė baudžiamojoje teisėje negali būti preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos (BK 2 straipsnio 4 dalis), surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pažymima, jog įrodymų vertinimo procese turi būti laikomasi nekaltumo prezumpcijos reikalavimų, o sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Konstatavus, kad V. Š. padedant V. K. dopingo medžiagas iš savo namų persisiuntė į pataisos namus asmeniniam vartojimui, o ne platinimui, apelianto įsitikinimu, kitoks turėtų būti ir V. K. veiksmų vertinimas. Apeliantas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (priimtose bylose Nr. 2K-286/2006, 2K-180/2007, 2K-225/2008, 2K-549/2013, 2K-21-139/2015) pateiktu išaiškinimu, pagal kurį kitokiu platinimu laikomas bet koks neteisėtas šių medžiagų perdavimas kitiems asmenims, daro išvadą, kad vienam asmeniui, t. y. V. Š. priklaususias medžiagas perdavus jam pačiam asmeniniam vartojimui, net ir per tarpininkus, neturėtų būti laikoma, jog jos perduodamos kitiems (kitam) asmenims (asmeniui), t. y. platinamos. Tuo tarpu dopingo medžiagų (priešingai, nei narkotinių medžiagų) laikymas, gabenimas ar siuntimas, be tikslo jas platinti, ką iš esmės ir padarė V. K., baudžiamosios atsakomybės neužtraukia. Kita vertus, apeliantas pažymi, kad net ir nustačius, jog V. Š. dopingo medžiagas ketino platinti pataisos namuose, norint V. K. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 276¹ straipsnio 1 dalį, būtina įrodyti, kad pastarasis apie tokius V. Š. ketinimus žinojo, visgi tokių duomenų byloje nėra.

2.2. Dėl nuteistajam V. K. paskirtos 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės, kuri, apelianto nuomone, yra aiškiai per griežta:

2.2.1. Apelianto manymu, nors skundžiamame nuosprendyje ir teigiama, kad, skirdamas bausmę, teismas vadovaujasi bendraisiais BK 54 straipsnyje nustatytais bausmės skyrimo pagrindais, tačiau realiai į visas BK 54 straipsnyje nurodytas aplinkybes neatsižvelgė: t. y. neatsižvelgė į tai, kad V. K. siekė neatlygintinai padėti pažįstamam asmeniui, kuris pats buvo apsisprendęs vartoti dopingą ir to siekė aktyviais veiksmais; į tai, kad reali žala padaryta nebuvo. Be to, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino V. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad nusikaltimą padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), ir nepakankamai įvertino jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

2.2.2. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas V. K. asmenybę, nepagrįstai akcentavo, jog anksčiau jis buvo nuteistas ir už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, taip pat neteisėtą disponavimą šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, lyg šie nusikaltimai būtų labiau neigiamai charakterizuojantys nuteistąjį, nei kokie nors kiti.

2.2.3. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, akcentuodamas, kad nusikalstamos veikos padarymo metu V. K. nedirbo, pasielgė ne visai etiškai, nes tuo metu jis buvo registruotas Užimtumo tarnyboje, ką skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nurodė tik tarp kitko, pateikdamas registracijos Užimtumo tarnyboje laikotarpį.

2.2.4. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, sureikšmindamas apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes ir skirdamas V. K. bausmę, nebuvo objektyvus.

2.2.5. Apeliantas pažymi, kad V. K. yra vedęs, žmona laukiasi kūdikio, todėl jis yra kaip niekad reikalingas šeimai. Jis įsidarbino MB „T“ vairuotoju-krovėju, todėl galėtų mokėti teismo paskirtą baudą. Kita vertus, apeliantas mano, kad nuteistajam V. K. paskirtos bausmės vykdymas gali būti atidėtas, taikant BK 75 straipsnio nuostatas.

3. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti skunde nurodytais motyvais, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo V. K. gynėjo advokato Aido Mažeikos apeliacinis skundas netenkinamas.

4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistojo V. K. gynėjas apeliaciniu skundu prašo jo ginamąjį išteisinti pagal BK 276¹ straipsnio 1 dalį, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė būtinus šios nusikalstamos veikos požymius – tikslą platinti dopingo medžiagas ir šių medžiagų platinimą, o tokio prašymo netenkinus, gynėjas prašo skirti jo ginamajam švelnesnę bausmę, ar taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas vertins skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl BK 276¹ straipsnio 1 dalies taikymo

5. Apeliaciniu skundu nuteistojo V. K. gynėjas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų objektyviųjų BK 276¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, t. y. kad V. Š. prašymu V. K. įgijo ir laikė kaltinime nurodytas ir Dopingo kontrolės įstatyme numatytas medžiagas, kad šias įgytas ir laikytas medžiagas V. K. perpakavo ir paslėpė nenustatyto asmens perduoto žalios spalvos maisto konteinerio dugne įrengtoje slėptuvėje bei šį konteinerį apie 2021 m. kovo 20 d. paslėpė krūmuose ir taip perdavė tyrimo nenustatytiems asmenims, kurie šį konteinerį turėjo įvežti į (duomenys neskelbtini) pataisos namus ir taip minimas medžiagas perduoti ten bausmę atliekančiam V. Š. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tokias faktines nuteistiesiems V. Š. ir V. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybes patvirtina pačių nuteistųjų parodymai, taip pat dopingo medžiagas aptikusių pataisos namų darbuotojų liudytojų D. Č., A. M. parodymai, tyrėjos E. V. tarnybinis pranešimas apie aktualių bylai medžiagų aptikimo aplinkybes ir jų svorį, taip pat iš dalies liudytojų S. M., T. O., M. B., D. S., M. D., A. Ž., V. B. J. J., A. V. parodymai, 2021 m. balandžio 16 d. specialisto išvada dėl DNR profilio identifikavimo ant rastų pakuočių bei konteinerio, 2021 m. gegužės 21 d. raštas bei 2022 m. birželio 2 d. specialisto išvada dėl rastų DNR pėdsakų sutapimo su V. K. genotipu, 2021 m. liepos 12 d. specialisto išvada, kuria rastose tabletėse ir skystyje buvo nustatytos medžiagos, kurios įrašytos į Tam tikrų dopingo medžiagų sąrašą, ir kiti bylos įrodymai. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines V. Š. ir V. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybes, šiuos įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, ginčo dėl šių įrodymų vertinimo nustatant tokias faktines bylos aplinkybes nėra, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įrodymų vertinimo klaidų ar kitų esminių BPK pažeidimų šioje nuosprendžio dalyje nenustatė, todėl plačiau dėl jų nepasisako.

6. Vis dėlto, nuteistojo V. K. gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad V. Š. organizavo dopingo medžiagų patekimą į pataisos namus turėdamas tikslą jas platinti kitiems asmenims, atitinkamai ir su tuo, kad jo ginamasis V. K. minimas medžiagas V. Š. prašymu įgijo ir laikė turėdamas tikslą jas platinti ir išplatino. Tokį apeliacinio skundo teiginį gynėjas argumentuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas būtiną BK 276¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymį – tikslą platinti aktualias dopingo medžiagas, neteisingai įvertino šiam klausimui spręsti reikšmingus įrodymus bei neatsižvelgė į tai, kad pagal teismų praktiką tokių medžiagų platinimu laikomi atvejai, kai asmuo tokias medžiagas perduoda „kitiems asmenims“, todėl V. Š. priklausiusias medžiagas perdavus jam pačiam asmeniniam vartojimui, net ir per tarpininkus, neturėtų būti laikoma, jog jos perduodamos kitiems (kitam) asmenims (asmeniui), t. y. platinamos, kaip tai numatyta gynėjo skunde akcentuojamoje ir apeliaciniame skunde nurodomoje teismų praktikoje, susijusioje su BK 260 straipsnio taikymu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais neturi teisinio pagrindo sutikti.

7. BK 276¹ straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą disponavimą Tam tikrų dopingo medžiagų kontrolės įstatyme nurodytomis medžiagomis turint tikslą jas platinti. Pagal šią teisės normą baudžiamas tas, kas turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė Tam tikrų dopingo medžiagų kontrolės įstatyme (toliau – ir Dopingo kontrolės įstatymas) nurodytas medžiagas arba pardavė ar kitaip jas platino. Taigi, tikslas parduoti ar kitaip platinti tokias medžiagas, arba jų išplatinimas yra būtinieji šio nusikaltimo sudėties požymiai, todėl šio tikslo neteisėtai gaminant, perdirbant, įgyjant, laikant, gabenant ar siunčiant tam tikras dopingo medžiagas ar jų išplatinimo fakto nenustačius, negalima ir baudžiamoji atsakomybė pagal BK 276¹ straipsnio 1 dalį. Dopingo kontrolės įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įstatyme minimų tam tikrų dopingo medžiagų sąrašus tvirtina Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras.

8. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas nutartyje Nr. 2K-144-942/2021 formuojamoje teismų praktikoje yra išaiškinęs, jog teismai, aiškindami BK 276¹ straipsnio 1 dalies sudėtį, gali remtis teismų praktika, suformuota nagrinėjant bylas pagal BK 260 straipsnį tiek, kiek būtina aiškinant ir atskleidžiant disponavimo (neteisėto gaminimo, perdirbimo, įgijimo, laikymo, gabenimo ar siuntimo), nusikalstamos veikos padarymo tikslo, jos baigtumo momento požymius. Taigi, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl nuteistųjų V. Š. ir V. K. tikslo platinti dopingo medžiagas, atsižvelgiama į teismų praktikoje, susijusioje su BK 260 straipsnio taikymu, suformuotus kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 260 straipsnio 1, 2 dalių dispozicijose (taigi analogiškai ir BK 276¹ straipsnio 1 dalies dispozicijoje) nurodyto tikslo platinti medžiagas įrodinėjimas yra susijęs su objektyvių bylos duomenų vertinimu, todėl, darant atitinkamas išvadas, turi būti atsižvelgiama ne vien į kaltinamojo parodymus, jo prisipažinimą ar neprisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, bet ir į faktines bylos aplinkybes: aktualių medžiagų kiekį (jų įvairovę, rūšį, masę), jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybes, paruoštų vartoti dozių skaičių, taip pat į tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar buvo susitarimas su vartotoju ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-336/2010, 2K-247/2010, 2K-24/2014 ir kt.).

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nagrinėjamos bylos kontekste taip pat aktuali kasacinės instancijos teismo suformuota teismų praktika bylose, kuriose pataisos namuose esantis asmuo organizuoja narkotinių ir psichotropinių medžiagų pateikimą į pataisos namus per laisvėje esančius tarpininkus (bendrininkus). Antai, šiuo aspektu kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, jog galimos tokios teisinės situacijos, kai kaltininkas, siekdamas įgyti narkotinių ar psichotropinių medžiagų asmeniniam vartojimui, panaudoja kitus asmenis (pvz., duoda jiems pinigus, kad šie jam nupirktų narkotinių ar psichotropinių medžiagų; atlieka parengiamuosius veiksmus ir vadovauja tokių medžiagų įgijimui). Sprendžiant, ar tokie kaltininko, panaudojančio kitus asmenis, bei šių asmenų veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip bendrininkavimas neteisėtai disponuojant narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti (BK 260 straipsnio 1 ir 2 dalys), ar ne, atsižvelgtina į tarpusavio susitarimo pobūdį, ryšius, veiksmų bendrumą, suderinamumo lygį, organizuotumo laipsnį, bendrininkų atliktų veiksmų pobūdį ir pan. Paprastai asmuo, atlikęs parengiamuosius veiksmus ir vadovavęs narkotinių ar psichotropinų medžiagų įgijimui net ir asmeniniam vartojimui, laikytinas neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti organizatoriumi. Taigi, net ir pripažinus, kad toks asmuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų patekimą į pataisos namus inicijavo savo asmeniniam vartojimui, tai nepaneigia, jog būtent jis organizavo, kad kiti tarpiniuose etapuose dalyvavę bendrininkai, įgytų, laikytų, gabentų ir siųstų narkotines ir psichotropines medžiagas turint tikslą platinti, t. y. jas perduotų organizatoriui į pataisos namus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-173/2014).

10. Nagrinėjamos bylos kontekste pastebėtina, kad byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma sudaro pagrindą spręsti, kad V. Š. ir V. K. veikė bendrai, būtent tai ir nustatė skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas. Tiek iš V. Š., tiek iš V. K. proceso metu duotų parodymų matyti, kad dopingo medžiagų pristatymo į pataisos įstaigą iniciatorius buvo V. Š., kuris ir ėmėsi būtinų šios veikos planavimo ir vadovavimo jai veiksmų, o V. K. atliko dopingo medžiagų perpakavimo ir paslėpimo maisto konteineryje įrengtoje slėptuvėje veiksmus bei vėliau šį maisto konteinerį paliko su V. Š. sutartoje vietoje, iš kurios jį V. Š. pavedimu turėjo paimti ir paėmė nenustatytas asmuo. Taigi, būtent V. Š., kaip veikos organizatorius, susisiekė su V. K. ir susitarė su juo, kad jis, kaip panašios patirties turintis asmuo, perpakuos ir paslėps maisto konteineryje įrengtoje slėptuvėje dopingo medžiagas bei perduos jas nenustatytam asmeniui, kuris jas pristatys į pataisos namus V. Š.; suorganizavo, kad šias medžiagas ir maisto konteinerį su įrengta slėptuve V. K. perduos nenustatytas asmuo; susitarė, kad nenustatyti asmenys paims V. K. perpakuotas ir maisto konteineryje įrengtoje slėptuvėje paslėptas dopingo medžiagas bei įveš jas į pataisos namus. Pažymėtina, kad tiek V. Š. ir V. K. parodymai, tiek pastarojo DNR pėdsakai, rasti ant maisto konteinerio, pristatyto į pataisos namus, leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad V. K., vykdydamas susitarimą su V. Š., visiškai įvykdė savo vaidmenį, t. y. paėmė iš nenustatyto asmens jam perduotas dopingo medžiagas tablečių ir ampulių pavidalu, jas perpakavo bei perpylė iš ampulių į šampūno buteliukus tam, kad jos tilptų maisto konteineryje įrengtoje slėptuvėje, o vėliau šį konteinerį paliko su V. Š. sutartoje vietoje, iš kurios jį turėjo paimti ir paėmė nenustatyti V. Š. koordinuojami asmenys ir turėjo pristatyti jį į pataisos namus V. Š. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie intensyvūs V. Š. atlikti nusikalstamos veikos planavimo ir vadovavimo jai veiksmai, taip pat V. K. atlikti tarpiniai minimų medžiagų perpakavimo ir slėpimo veiksmai, atsižvelgiant į V. Š. ir V. K. tarpusavio susitarimo bei pačių V. K. veiksmų pobūdį (medžiagos perpakuotos, kad tilptų slėptuvėje, tam įsigyti šampūno buteliukai, papildomos vartojimui reikalingos priemonės – švirkštai, konteineris paslėptas sutartoje vietoje ir pan.), suderinamumo lygį ir organizuotumo laipsnį (V. K. susitikimai su nenustatytais asmenimis derinti telefonu, jie įvyko sklandžiai), kartu įvertinus faktą, kad galutiniame rezultate dopingo medžiagos turėjo pateikti į pataisos namus, kur apskritai bet kokių daiktų patekimas negalimas, laikytini visiškai pakankamais pripažinti, jog V. Š. organizavo tai, kad V. K., su kitais nenustatytais asmenimis, įgytų ir laikytų kaltinime nurodytas dopingo medžiagas turint tikslą platinti ir jas platintų, t. y. per nenustatytus asmenis perduotų V. Š. į pataisos namus, t. y. tiek V. Š., tiek V. K. veikose pagrįstai nustatyti būtinieji BK 276¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai – tikslas platinti dopingo medžiagas ir jų platinimas.

11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentais, kad negali būti pripažinti logiškais ir įtikinamais pirmosios instancijos teismo motyvai, kuriais argumentuojama, kad V. Š. negalėjo preparatų laikyti namuose šaldytuve šešerius metus nuo jo sulaikymo iki nagrinėjamo įvykio, kad dopingo medžiagos buvo įsigytos nelegaliai ir asmeniniam vartojimui negalėjo būti skirtos, nes, pasak pirmosios instancijos teismo, nei V. K., nei V. Š. neturėjo gydytojo recepto šioms medžiagoms įsigyti.

11.1. Pirmiausia pažymėtina, kad priešingai nei skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, V. Š. parodymai apie tai, kad minimas medžiagas jis laikė šešerius metus namuose šaldytuve, byloje nepaneigti jokiais kitais įrodymais. Skundžiamame nuosprendyje nepateikti jokie motyvai, kodėl tokie V. Š. parodymai neįtikinami, taip pat nepateikti jokie motyvai, kurie leistų daryti priešingą išvadą. Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad V. Š. teigė, jog V. K. minimas medžiagas turėjo gauti iš buto nuomotojos, o V. K. šios aplinkybės nepatvirtino ir iš esmės neįvardijo, iš kur šias medžiagas gavo. Vis dėlto tokių V. K. parodymų nėra pagrindo vertinti kaip paneigiančių V. Š. parodymus, nes nors V. Š. ir teigė, kad minimos medžiagos buvo jo namuose ir jis paprašė nuomotojos perduoti jas kitam asmeniui, tačiau taip pat nurodė, kad šias medžiagas nuomotoja perdavė ne pati, o per draugą. V. K. taip pat nurodė, kad medžiagas ir konteinerį gavo iš kito asmens, o duomenų, jog jam būtų žinoma, kad pirmiausia šias medžiagas žmogui, su kuriuo jis susitiko, perdavė nuomotoja, byloje nėra.

11.2. Antra, ne visais atvejais, kai tam tikros dopingo medžiagos nėra paskirtos medikų, gali būti konstatuojamas tikslas jas platinti. Asmuo iš tiesų gali turėti tam tikras dopingo medžiagas ir neturėdamas gydytojo recepto, t. y. neteisėtai, tačiau neturėdamas tikslo jas platinti. Būtent tokia situacija nereta sportininkų gyvenime, tačiau tai savaime nesudaro teisinio pagrindo spręsti apie BK 276¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį neteisėtai tokias medžiagas įgyjančio ar laikančio asmens veikoje, kadangi, kaip jau minėta, būtinas šios nusikalstamos veikos požymis – tikslas tokias medžiagas platinti.

12. Vis dėlto, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistojo V. K. gynėjas, šios nutarties 11 punkto papunkčiuose išdėstytos aplinkybės šiuo atveju nepaneigia, jog egzistuoja BK 276¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties būtinieji požymiai – tikslas platinti medžiagas ir jų platinimas V. Š. ir V. K. veikoje. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. Š. kaltu pagal BK 276¹ straipsnio 1 dalį, nustatė, kad jis minimų dopingo medžiagų patekimą į pataisos namus organizavo turėdamas tikslą jas platinti kitiems pataisos namuose bausmę atliekantiems asmenims. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas pagrindė rastų medžiagų kiekių vertinimu, taip pat ekspertės J. Kupčiūnaitės parodymais apie tokių medžiagų vartojimo dozes, periodiškumą, taip pat jos nurodytus argumentus, kad vienam žmogui suvartoti rastą kiekį yra nerealu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie pirmosios instancijos teismo motyvai dėl V. Š. tikslo platinti minimas medžiagas kitiems pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims iš esmės pagrįsti. Iš dalies sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad rastų dopingo medžiagų veikliosios medžiagos kiekis nebuvo nustatinėjamas ir tai iš dalies trukdo ekspertės parodymus vertinti kaip visiškai patikimus, kalbant apie veikliąją rastose tabletėse esančią medžiagą. Vis tik, pažymėtina, kad ekspertė pateikė alternatyvias minimuose preparatuose esančios veikliosios medžiagos ribas miligramais bei vartojimo dozes pagal tai, kokie paprastai galimi tabletėse veikliosios medžiagos kiekiai, todėl net ir skaičiuojant didžiausius veikliosios medžiagos kiekius tabletėse, jų kiekis yra reikšmingai didelis, tam, kad galima būtų spręsti, jog jos buvo skirtos platinimui, juo labiau, kad, pasak ekspertės, rasto drostanolono propionato, testosterono propionato ir trenbolono acetato mišinio kiekio užtektų 10 – 12 žmonių. Kita vertus, net ir ši aplinkybė nėra esminė kvalifikuojant V. Š. padarytą veiką. Kaip jau aptarta šios nutarties 10 punkte, šiuo atveju byloje nustatyta, kad V. Š. organizavo, jog kiti asmenys, tarp jų ir V. K., minimas medžiagas įgytų ir laikytų tikslu platinti ir jas išplatintų jam į pataisos namus, todėl net jei būtų nustatyta, kad V. Š. tai darė asmeniniam vartojimui, to pakaktų tikslo platinti nustatymui. Taigi šis nusikalstamos veikos požymis V. Š. veikoje nustatytas pagrįstai ir atitinka pirmiau paminėtoje kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-173/2014 formuojamos teismų praktikos reikalavimus. Remiantis šia teismų praktika ir šios nutarties 10 punkte išdėstytais motyvais, atmestinas nuteistojo V. K. gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad neįrodyta, kad V. K. žinojo, jog V. Š. dopingo medžiagas ketino platinti pataisos namuose.

13. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepaisant kai kuriais aptartais aspektais ydingo pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo bei motyvavimo, bendra išvada nustatant V. Š. ir V. K. veikose visus būtinuosius BK 276¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymis laikytina pagrįsta ir teisėta, todėl keisti ar naikinti nuosprendį V. K. gynėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir V. K. dėl kaltinimo pagal BK 276¹ straipsnio 1 dalį išteisinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Dėl V. K. paskirtos bausmės ir BK 75 straipsnio nuostatų taikymo

14. Nuteistojo V. K. gynėjas apeliaciniu skundu prašo V. K. paskirtą bausmę pakeisti bausme, nesusijusia su laisvės atėmimu, arba taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas BK 54 straipsnyje nurodytas aplinkybes, t. y. į tai, kad V. K. siekė neatlygintinai padėti pažįstamam asmeniui, kuris pats buvo apsisprendęs vartoti dopingą ir to siekė aktyviais veiksmais; kad reali žala padaryta nebuvo; nepagrįstai sureikšmino V. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad nusikaltimą padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), ir nepakankamai įvertino jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, vertindamas V. K. asmenybę, teismas nepagrįstai akcentavo ankstesnius teistumus, taip pat nebuvo etiškas akcentuodamas, kad nusikalstamos veikos padarymo metu V. K. nedirbo, nors tuo metu jis buvo registruotas Užimtumo tarnyboje. Kartu apeliantas pažymi, kad V. K. yra vedęs, žmona laukiasi kūdikio, todėl jis yra kaip niekad reikalingas šeimai, be to, įsidarbino MB „T“ vairuotoju-krovėju, todėl galėtų mokėti teismo paskirtą baudą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo švelninti nuteistajam paskirtą bausmę.

15. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas bausmę švelninti ar griežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir tai nulėmė aiškiai per griežtos arba aiškiai per švelnios bausmės paskyrimą. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusiojo asmenybę, nėra per griežta. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. K. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, BK 41 ir 54 straipsnių nuostatų nepažeidė. Tvirtinti, kad nuteistajam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, nėra pagrindo.

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam V. K. parinktos bausmės rūšies ir nustatyto jos dydžio pagrįstumo, pažymėtina, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis šio straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2018). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

17. BK 276¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmių rūšys – bauda, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki ketverių metų. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam V. K. skirtinos bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimų, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, t. y. į tai, kad V. K., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai BK 11 straipsnio 4 dalies prasme. Šiame kontekste pažymėtina, kad padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą didina faktai, kad nuteistasis V. K. dopingo medžiagomis disponavo turėdamas tikslą jas platinti ir tikslu, kad jaus gautų V. Š., išplatino per nenustatytą asmenį į pataisos įstaigą, kurioje apskritai bet kokių pašalinių daiktų patekimas yra draudžiamas, aktyviais maskavimo veiksmais siekdamas išvengti jų suradimo. Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė, tačiau pažymėtina, kad nusikaltimas baigtas, kas lyginant su kitomis nusikalstamos veikos stadijomis laikytina nuteistajam labiau nepalankia aplinkybe (BK 54 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

18. Be to, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punkto reikalavimų, įvertino nuteistojo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes. Antai, atsižvelgta į tai, kad V. K. atsakomybę sunkina tai, jog jis nusikaltimą padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), o atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš esmės V. K. savo kaltės nepripažino, nes neigė vieną iš būtinųjų BK 276¹ straipsnio 1 dalies požymių – tikslą platinti dopingo medžiagas, tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad laikantis non reformatio in peius principo reikalavimų, bylą nagrinėjant pagal nuteistojo gynėjo skundą, nuteistojo teisinė padėtis negali būti bloginama, konstatuoja, kad byloje nustatyta po vieną atsakomybę sunkinančią ir atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kurios savo pobūdžiu ir reikšme viena kitos nenusveria (BK 61 straipsnio 2 dalis), to skundžiamame nuosprendyje nenurodė ir pirmosios instancijos teismas. Todėl, priešingai nei nurodo apeliantas, pagrindo teigti, kad teismas nepagrįstai sureikšmino V. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir nepakankamai įvertino jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, V. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis, kuris artimesnis minimaliam baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytam dydžiui, greičiau leidžia daryti priešingą išvadą.

19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad atsižvelgia į motyvus ir tikslus, tačiau tokio savo teiginio niekaip nepagrindė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog V. K. padarytos nusikalstamos veikos motyvai ir tikslai nebuvo savanaudiški ar kitokie išskirtinai jam nepalankūs. Bylos duomenimis, jis norėjo padėti draugui perduodant jam dopingo medžiagas, iš pradžių nesutiko suteikti tokią pagalbą, o ėmėsi prašomų veiksmų tik įsitikinęs, kad perduoda mažiau pavojingas medžiagas nei narkotinės ar psichotropinės, kas iš esmės negali būti vertinama nei išskirtinai palankiai, nei išskirtinai nepalankiai nuteistajam, vertinant BK 54 straipsnio 2 dalies 3 punkto kontekste. Be to, pirmosios instancijos teismas, dėstydamas bausmės skyrimo motyvus, nurodė, kad atsižvelgia į padarytų žalų dydį, tačiau ir šio teiginio niekaip nepagrindė. Išties, BK 54 straipsnio 2 dalies 8 punktas įpareigoja teismą skiriant bausmę atsižvelgti į nusikalstama veika padarytą žalą, tačiau į tai atsižvelgtina iš esmės tik materialių nusikalstamų veikų atveju. Nagrinėjamu atveju V. K. padarė BK 276¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kurios sudėtis yra formali, duomenų, kad tokia veika kam nors buvo padaryta žala, byloje nėra, atitinkamai tokie bausmės skyrimo motyvai šalintini iš apkaltinamojo nuosprendžio motyvuojamosios dalies. Nepaisant to, įvertinus tai, kad nuteistajam V. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis nustatytas artimesnis baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytam minimaliam šios bausmės rūšies dydžiui, teisėjų kolegija sprendžia, kad trumpinti šios bausmės terminą nėra pagrindo.

20. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas įvertino ir nuteistojo V. K. asmenybę (BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad V. K. anksčiau teistas tris kartus, administracine tvarka per paskutinius penkerius metus nebaustas, nusikalstamos veikos padarymo metu nedirbo, tačiau buvo registruotas Užimtumo tarnyboje. Be to, teismas įvertino tai, kad V. K. yra vedęs, jo sutuoktinė laukiasi kūdikio. Remdamasis šiomis nuteistojo V. K. asmenybę apibūdinančiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nuteistojo nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė ir jis linkęs nusikalsti. Šioje dalyje, vertinant kartu su pirmiau šios nutarties 18 ir 19 punktuose aptartais argumentais, apeliacinės instancijos teismas iš esmės neįžvelgia pagrindo spręsti, jog nuteistajam V. K. buvo paskirta per griežta bausmė, nors sutiktina, kad toks pirmosios instancijos teismo pateiktas bausmės skyrimo motyvavimas, koks jis pateiktas skundžiamo nuosprendžio dalyje dėl asmenybės vertinimo, yra ydingas. Pažymėtina, kad dėstant bausmės skyrimo motyvus ir vienoje nuosprendžio vietoje aprašant tiek nuteistajam palankius, tiek nepalankius jo asmenybę apibūdinančius faktus bei darant iš jų tik nepalankią išvadą, jog nuteistasis linkęs nusikalsti, sudaroma prieštaringo procesinio sprendimo regimybė ir tampa neaišku, kas konkrečiai leidžia daryti tokią išvadą. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ankstesni nuteistojo trys teistumai, nepriklausomai nuo to, už kokias nusikalstamas veikas jis anksčiau teistas, vertinant su aplinkybe, kad naują nusikalstamą veiką jis padarė neišnykus bei įstatymo nustatyta tvarka nepanaikinus ankstesnio teistumo ir nepraėjus net metams po to, kai jis buvo paleistas iš pataisos įstaigos atlikęs ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę, jau savaime rodo jo asmenybės polinkį į priešingą teisei elgesį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad V. K. linkęs nusikalsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė sudarė pagrindą parinkti nuteistajam būtent laisvės atėmimo bausmę, kadangi iš esmės akivaizdu, jog net ir anksčiau skirta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė nesulaikė nuteistojo nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo, taigi neabejotina, kad švelnesnėmis bausmių rūšimis BK 41 straipsnyje numatytų tikslų pasiekti nebus galimybės. Vis dėlto, kitos nuosprendyje nurodomos aplinkybės, susijusios su V. K. registravimusi Užimtumo tarnyboje, administracinių nuobaudų neturėjimu, jo šeiminės aplinkybės, susijusios su šeimos sukūrimu ir kūdikio laukimu, taip pat apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė dėl įsidarbinimo, vertintinos jam palankiai, tačiau į jas atsižvelgtina iš esmės tik nustatant jam skirtinos laisvės atėmimo bausmės terminą, ką iš esmės pirmosios instancijos teismas ir padarė, nustatydamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmės terminą, nesiekiantį baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyto šios bausmės rūšies vidurkio ir net artimesnį minimaliam.

21. Atsižvelgdama į pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam V. K. parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos terminas pagrįsti bylos medžiaga, apibūdinančia nuteistojo asmenybę ir jo padarytą nusikalstamą veiką bei atitinka BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalių, 61 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo V. K. gynėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pakankamo pagrindo taikyti nuteistajam BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

23. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 4 dalis).

24. Atsižvelgiant į tai, kad V. K. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme dėl vieno tyčinio apysunkio nusikaltimo padarymo, konstatuotina, jog egzistuoja BK 75 straipsnio 2 dalyje numatytas formalus pagrindas taikyti nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimą. Visgi, vien formalių pagrindų egzistavimas teismų praktikoje savaime nelaikomas pakankamu pagrindu taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, kadangi, taikydamas šį baudžiamosios teisės institutą, teismas privalo nustatyti, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, tačiau byla po bylos formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, ir pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-7-266-511/2018).

25. Tokios teismų praktikos kontekste apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog siekiant BK 41 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimo, nuteistajam V. K. skirtina reali terminuoto laisvės atėmimo bausmė, o teisinio pagrindo atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą šio atveju nėra. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas iš esmės nedetalizuoja, kokios konkrečios nuteistojo V. K. padarytą nusikalstamą veiką ir jo asmenybę apibūdinančios aplinkybės sudaro pagrindą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, todėl manytina, kad tai tos pačios aplinkybės, kuriomis gynėjas grindžia prašymą švelninti paskirtą bausmę. Vis dėlto, šiuo atveju teisėjų kolegija pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas nenustatė. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios pirmiau šioje nutartyje aptartos nuteistajam V. K. palankios aplinkybės, susijusios su socialiniais ir ekonominiais ryšiais laisvėje, BK 75 straipsnio taikymo aspektu nenusveria jam nepalankių aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą (t. y. kad jis dopingo medžiagomis disponavo turėdamas tikslą jas platinti ir, tikslu, kad jaus gautų V. Š., per nenustatytą asmenį išplatino į pataisos įstaigą, kurioje apskritai bet kokių pašalinių daiktų patekimas yra draudžiamas, aktyviais maskavimo veiksmais siekdamas išvengti jų suradimo), tyčinę jo kaltės formą, jo asmenybę apibūdinančius duomenis, susijusius su pasikartojančiais teistumais, naujos nusikalstamos veikos padarymu neišnykus ankstesniam teistumui, neilgai trukus po išėjimo iš pataisos įstaigos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės, viena vertus, sudaro pagrindą išvadai, kad nuteistojo V. K. padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinio pobūdžio, o nulemta susiformavusios neigiamos vertybinės orientacijos, jo antivisuomeninių nuostatų, kartu šios aplinkybė rodo, kad nuteistasis nėra vertas teismo pasitikėjimo. Nuteistojo pasikartojantis nusikalstamas elgesys, vertinant jį BK 75 straipsnio nuostatų taikymo kontekste, nesudaro pagrindo išvadai, kad jis yra pasiryžęs keistis ir ateityje iš tiesų laikysis įstatymų.

26. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 23 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu, o nuteistojo V. K. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. K. (V. K.) gynėjo advokato Aido Mažeikos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 23 d. nuosprendžio atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.