Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-823-773/2020

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-05-28
Bylos Nr.: e2A-823-773/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-06879-2019-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Mindaugas Šimonis
Suinteresuotas asmuo: R. K., A. J., valstybės įmonė „Turto bankas“
Pareiškėjas: S. Z.

Kategorijos

2.3.2.6.2Įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas

Civilinė byla Nr. e2A-823-773/2020Teisminio proceso Nr. 2-69-3-06879-2019-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.6.2.; 2.4.2.13.; 3.4.5.1.; 3.4.5.2. (S)

Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gegužės 28 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Mindaugas Šimonis,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. Z. patikslintą pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – R. K., A. J., valstybės įmonė „Turto bankas“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja S. Z. pateikė teismui patikslintą pareiškimą, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad butas/patalpa-butas su 5,48 kv. m rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), S. Z. įgytas dar iki santuokos su A. Z. sudarymo ir yra asmeninė S. Z. nuosavybė (1 t., e. b. l. 38-40). Nurodė, kad Kauno rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1971 m. lapkričio 18 d. sprendimu nutarta: 1) leisti organizuoti prie rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą „Algirdas“ Kauno mieste; 2) patvirtinti gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo „Algirdas“ Kauno mieste narių vardinį sąrašą pagal priedėlį. Pareiškėja S. Z. (buvusi pavardė – L.) buvo įrašyta į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo „Algirdas“ Kauno mieste narių vardinį sąrašą. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo „Algirdas“ visuotinio narių susirinkimo metu 1974 m. kovo 26 d. pareiškėjai S. Z. burtų keliu atiteko 3 kambarių butas 7 aukšte, t. y. butas Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėja S. Z. (duomenys neskelbtini) susituokė su A. Z.. Taigi, pareiškėja S. Z. įgijo nuosavybės teises į butą (duomenys neskelbtini), dar iki santuokos su A. Z. sudarymo, tačiau registrų centre nuosavybės teisių įregistravimo pagrindas – gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo 1990 m. lapkričio 8 d. pažyma Nr. 16, kuria remiantis laikoma, kad butas įgytas santuokos su A. Z. metu. Įmokas už butą, kaip už savo asmeninę nuosavybę, visą laiką mokėjo pareiškėja S. Z.. Pareiškėjos sutuoktinis A. Z. nebuvo linkęs prisidėti prie šeimos materialinės gerovės, nes turėjo priklausomybę alkoholiui, šeimos gerove nesirūpino, ir visą jų santuokinį gyvenimą vienintelė S. Z. išlaikė šeimą, rūpinosi buitimi. Pareiškėja yra garbaus amžiaus moteris, nori sudaryti testamentą ir siekia, kad vėliau jos įpėdiniams nekiltų problemų dėl paveldimo turto įregistravimo, nes faktiškai jai asmeninės nuosavybės teise priklausantis butas šiuo metu yra laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Todėl kreipėsi į teismą, kad teismas nustatytų juridinį faktą, jog butas/patalpa-butas su 5,48 kv. m rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), yra S. Z. asmeninė nuosavybė. A. Z. turėjo dvi dukras: R. K. ir A. J.. A. Z. mirė (duomenys neskelbtini).

Atsiliepimas

2. Suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ pateikė atsiliepimą į pareiškėjos S. Z. patikslintą pareiškimą, kuriuo prašė pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad pareiškėjos S. Z. pareiškimas galėtų būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu teismas CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, nustatytų esant šioje teisės normoje nurodytų sąlygų visumą, t. y., 1) kad S. Z. ginčo turtą pirko iš asmeninių lėšų arba lėšų, gautų realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą; 2) turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta S. Z. valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Tuo atveju, jei byloje bus nustatyta, jog S. Z. ginčo turtą pirko iš asmeninių lėšų arba lėšų, gautų realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą ir turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta S. Z. valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, pareiškėjos pareiškimas būtų patenkintas (1 t., e. b. l. 52-55).

3. Suinteresuotas asmuo R. K. pateikė atsiliepimą į pareiškėjos S. Z. patikslintą pareiškimą, kuriuo prašė S. Z. pareiškimo netenkinti (1 t., e. b. l. 125-126). Nurodė, kad įnašai už ginčo butą buvo mokėta ir jos tėvo A. Z. lėšomis, gautomis ne tik iš darbo užmokesčio, bet ir papildomai uždirbant iš šiltnamiuose auginamų daržovių pardavimo, kurie buvo pastatyti suinteresuoto asmens R. K. senelių Z. turimoje žemėje. Iš byloje pareiškėjos S. Z. pateiktų mokėjimo kvitų akivaizdu, jog ji tik dalį įmokų už butą yra sumokėjusi iki santuokos su A. Z.. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo ,Algirdas“ 1990 m. lapkričio 8 d. rašte Nr. 16, nurodyta, kad už butą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo pilnai atsiskaityta iki 1990 m. lapkričio 8 d., t.y. iki suinteresuoto asmens R. K. tėvo A. Z. mirties ir būnant santuokoje su S. Z.. Tiek suinteresuotas asmuo R. K., tiek jos sesuo A. J. nėra atsisakiusios teisių į jų tėvo A. Z. turėtą turtą, todėl jos, būdamos įstatyminės įpėdinės, turi teisę į tą turto dalį, kuri priklausė jų tėvui A. Z. jo mirties dieną (duomenys neskelbtini). Mirusį A. Z. savo lėšomis palaidojo suinteresuotas asmuo R. K. su seseria, jos taip pat visa laiką rūpinosi tėvo kapaviete, pareiškėja S. Z. prie laidojimo ir kapų priežiūros išlaidų neprisidėjo. Atsižvelgiant į tai, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini) pareiškėjos buvo įgytas santuokos su A. Z. metu ir pareiškėja S. Z. nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad už šį butą buvo sumokėta tik asmeninėmis S. Z. lėšomis, ar rašytinio susitarimo tarp sutuoktinių, jog šis butas priklausys pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise, pareiškėjos S. Z. patikslintas pareiškimas yra nepagrįstas ir todėl netenkintinas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2020 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjos S. Z. pareiškimą tenkino iš dalies ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad butas/patalpa - butas su 5,48 kv. m. rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), buvo įgytas S. Z. ir yra asmeninė S. Z. nuosavybė, kitą pareiškimo dalį atmetė (2 t., e. b. l. 22-29).

5. Teismas sprendė, kad iki pareiškėjos santuokos su A. Z. sudarymo butas, esantis (duomenys neskelbtini), dar nebuvo pareiškėjos įgytas nuosavybės teise. Iš Valstybės įmonės Registrų centras duomenų nustatyta, kad buto nuosavybės teisių įregistravimo teisinis pagrindas - 1990 m. lapkričio 8 d. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažyma Nr. 16, patvirtinanti, kad tik pažymos išdavimo momentu buvo visiškai atsiskaityta už buto įsigijimą. Būtent šis oficialus rašytinis įrodymas yra nuosavybės įgijimą patvirtinantis dokumentas. Faktinės aplinkybės, kad 1971 m. lapkričio 18 d. Kauno rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas sprendimu Nr. 14 patvirtino gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo „Algirdas“ narius, tame tarpe ir pareiškėją, kad 1974 m. kovo 26 d. kooperatyvo „Algirdas“ visuotiniame narių susirinkime „burtų” traukimo būdu nariai pasiskirstė butus, jokiu būdu negali būti laikomos pagrindu konstatuoti nuosavybės teisių įgijimą dar faktiškai nepastatytame name.

6. Teismas pažymėjo, kad byloje sprendžiant ginčą dėl turto, įgyto santuokos metu iki CK įsigaliojimo, pripažinimo asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe yra taikomos CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, nepaisant to, kad turtas įgytas iki CK įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018).

7. Santuokos ir šeimos kodekso 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. CK 3.87 straipsnyje yra įtvirtinta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija turtui, kurį sutuoktiniai įgijo po santuokos sudarymo. Tačiau CK 3.89 straipsnyje yra nustatyti atvejai, kada turtas, net ir įgytas po santuokos sudarymo, gali būti pripažintas vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe. Nagrinėjamu atveju yra aktualus CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas, kuris nustato, kad sutuoktinio turtas, įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, gali būti pripažintas sutuoktinio asmenine nuosavybe, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti asmeninėn nuosavybėn. Kitaip tariant, šiuo atveju tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn.

8. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiant kilusį ginčą dėl nuosavybės teisių įgijimo 1990 m. ir turint mintyje tai, kad nuo pareiškėjos sutuoktinio mirties praėjo daugiau kaip 28 m. bylai yra svarbios visos aplinkybės, galinčios įrodyti vienokius ar kitokius sutuoktinių ketinimus, tvarkant savo bendrą ūkį ir įgyjant bei paskirstant turtą. Išsamiai ir sistemiškai įvertinęs į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, pareiškėjos, jos atstovo ir suinteresuoto asmens R. K. žodinius paaiškinimus, teismas darė išvadą, kad ginčo butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įgytas pareiškėjos S. Z. asmeninės nuosavybės teise. Ši išvada grindžiama teisiniais argumentais ir motyvais, sugrupuotais tokia tvarka: pirma įvertintos faktinės aplinkybės ir įrodymai dėl teisinių santykių, susiklosčiusių iki santuokos sudarymo (duomenys neskelbtini); antra, įvertintos faktinės aplinkybės dėl bendro ūkio vedimo galiojant santuokai, t. y. nuo (duomenys neskelbtini) iki A. Z. mirties (duomenys neskelbtini); trečia, įvertintos faktinės aplinkybės dėl teisinių santykių, susiklosčiusių po A. Z. mirties.

9. Teismas nurodė, kad į bylą pateiktas 1971 m. lapkričio 18 d. Kauno rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 14 Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo „Algirdas“ Kauno m. organizavimo ir narių tvirtinimo patvirtina pareiškėjos nuodytas aplinkybes, jog dar iki santuokos sudarymo, t. y. 1971 m. lapkričio mėn., kooperatyvo „Algirdas“ iniciatyva buvo pradėtas procesas dėl gyvenamųjų namų statybų, o šio kooperatyvo nare pagal sprendimo priede pateiktus duomenis buvo pareiškėja (13 sąrašo numeris). Byloje nėra duomenų, kad šio kooperatyvo nariu būtų tapęs ir A. Z.. Pareiškėja gyvenamąją vietą šiame bute deklaravo 1977 m. kovo 10 d. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo „Algirdas“ 1974 m. kovo 26 d. visuotinio narių susirinkimo protokolas Nr. 1 patvirtina, kad šiame susirinkime be kitų klausimų buvo svarstomi šie duomenys: 1) kooperatyvo buhalterio pranešimas; 2) 1974 m. numatomi statybos planai; 3) „aukštų ir kambarių pasiskirstymo burtų traukimas“. Teismas pažymėjo, kad jau 1974 m. kooperatyvo nariai privalėjo mokėti įnašus už statybas ir tai matyti būtent iš šiame protokole užfiksuotų duomenų. Susirinkimo protokole užfiksuota, kad visuotinis susirinkimas vienbalsiai patvirtino namo statybos „projektinę sąmatinę dokumentaciją“ ir sutarė iki 1974 m. balandžio 2 d. baigti 40 proc. pajaus įnašų skirtumo pagal aukštų diferenciaciją įmokėjimą. Būtent šio susirinkimo metu pareiškėjai, kaip kooperatyvo narei, burtų keliu teko septintame aukšte esantis trijų kambarių butas (Nr. (duomenys neskelbtini)).

10. Teismas nustatė, kad pareiškėja S. Z. pirmuosius įnašus už butą mokėjo dar iki santuokos sudarymo. Pareiškėja, būdama pavarde „(duomenys neskelbtini)“, 1973 m. liepos 30 d. kooperatyvui Nr. 260702 (kooperatyvo „Algirdas“ numeris) sumokėjo 3 681 rublį, t. y. 40,37 proc. viso turto vertės (9 116,20 rublių x 40,37 proc.); 1974 m. balandžio mėn. - 156 rublius. Byloje pateikti mokėjimo kvitai taip pat patvirtina, kad iki pajų sumokėjimo už butą pareiškėja asmeniškai 1969 m. spalio mėn. ir 1972 m. gruodžio 7 d. mokėjo stojamuosius kooperatyvo „Algirdas“ mokesčius – 20 rublių ir 10 rublių. Teismas pažymėjo, kad šiuose rašytiniuose įrodymuose pateikti duomenys atitinka pareiškėjos S. Z. byloje pateiktus žodinius paaiškinimus, šioje dalyje prieštaravimų tarp įrodymų nenustatyta. Todėl teismas sprendė, kad dar iki santuokos su A. Z. sudarymo pareiškėja S. Z. iš savo asmeninių lėšų sumokėjo pakankamai didelę buto vertės dalį - daugiau kaip 40 procentų. Ginčo dėl šios aplinkybės byloje nebuvo. Be to, aptarti įrodymai patvirtina tai, kad pareiškėja viena pati asmeniškai ėmėsi veiksmų ir aktyviai dalyvavo kooperatyvo „Algirdas“ veikloje, susijusioje su jos būsimo gyvenamojo būsto statybomis.

11. Vertindamas faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjos ir jos sutuoktinio A. Z. bendro ūkio tvarkymu (netvarkymu) nuo santuokos sudarymo (duomenys neskelbtini) iki A. Z. mirties (duomenys neskelbtini), teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, kad visas įmokas už butą šiuo laikotarpiu sumokėjo tik pareiškėja. Teismas sutiko su pozicija, kad pateikti išsamius rašytinius įrodymus dėl įvykių, vykusių daugiau kaip prieš 28 metus, yra objektyviai sudėtinga (galbūt ir nebeįmanoma). Todėl remiantis bendraisiais teisės principais nėra teisinga, protinga ir sąžininga išimtinai tik vienai pareiškėjai perkelti įrodinėjimo naštą dėl faktinių aplinkybių, susijusių su buto išlaikymu ir įmokų mokėjimu santuokos galiojimo metu, t. y. nuo (duomenys neskelbtini) iki A. Z. mirties (duomenys neskelbtini).

12. Teismas nustatė, kad suinteresuotas asmuo R. K. 2019 m. birželio 6 d. teismui adresuotame elektroniniame laiške nurodė aplinkybes, jog jos tėvas A. Z., priešingai, nei teigė pareiškėja, šeimos gerove rūpinosi, turėjo didelius šiltnamius Vilkijos girininkijoje, augino daržoves, augino galvijus, ir gautas pinigines lėšas atiduodavo sutuoktinei S. Z.. Tačiau teismas pažymėjo, kad tokių suinteresuoto asmens elektroniniame laiške išdėstytų aplinkybių nepatvirtina jokie rašytiniai įrodymai, o pati R. Z. į teismo posėdį neatvyko ir nedavė žodinių paaiškinimus teisme tokiu būdu, kokį numato CPK, t.y. teismo akivaizdoje atlikus priesaiką ir t. t. Teismas atkreipė dėmesį, kad suinteresuotas asmuo R. K., teikdama rašytinius paaiškinimus apie ginčo aplinkybes, neteikė apskritai jokių rašytinių įrodymų, nesinaudojo teise kviesti į posėdį liudytojus, kurių parodymai galėtų pagrįsti suinteresuoto asmens poziciją.

13. Teismas, naudodamasis teise veikti aktyviai, rinko įrodymus ir nustatė, kad pareiškėjai S. Z. asmeniškai buvo išduota Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo 1990 m. lapkričio 8 d. pažyma Nr. 16 apie tai, kad už butą, esantį (duomenys neskelbtini), yra išmokėta buto sąmatinė vertė - 9 116,20 rublių. Kitų įrodymų, reikšmingų byloje nustatytinoms aplinkybėms, teismui surinkti nepavyko, nes tokie įrodymai nebuvo išsaugoti. Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad už laikotarpį nuo santuokos sudarymo iki A. Z. mirties nėra išsamių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų suinteresuoto asmens R. Z. aplinkybes, jog santuokos metu A. Z. prisidėjo prie buto įmokų mokėjimo, išlaikė šį turtą. Šioje dalyje yra aktualūs tik pareiškėjos S. Z. teisme teikti žodiniai paaiškinimai apie tai, kad su sutuoktiniu ji daugiausia gyveno skyrium, nesutarė ir ji viena pati išlaikė butą. Pareiškėjos žodinius paaiškinimus teismas konstatavo buvus išsamiems, nuosekliems ir iš esmės neprieštaraujantiems byloje esantiems rašytiniams įrodymams.

Šalies argumentai

14. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad suinteresuotas asmuo R. K. 1991 m. gruodžio 5 d. į notaro biurą kreipėsi dėl tėvo A. Z., mirusio(duomenys neskelbtini), palikimo priėmimo. Pareiškime įpėdinė R. K. pati nurodė, kad jos tėvo paskutinė gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini), ir kad palikimą sudaro valstybės vienkartinė išmoka. Palikimą R. K. nurodė priimanti pagal įstatymą. Paveldėjimo byloje yra įrašas, kad testamentas nebuvo sudarytas. Suinteresuotam asmeniui R. K. 1991 m. gruodžio 5 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą. Iš šio dokumento duomenų teismas nustatė, kad liudijimas išduotas dėl indeksuotos valstybės vienkartinės išmokos, kurios skyrimo pagrindas buvo valstybės vienkartinės išmokos skyrimo pažyma Nr. 80, išduota gyvenamojo namo statybos kooperatyvo „Algirdas“ 1991 m. lapkričio 18 d. Paveldėjimo bylos duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėja S. Z. 1991 m. gruodžio 5 d. pareiškimu atsisakė jai priklausančios palikimo dalies, likusios po sutuoktinio A. Z. mirties, būtent įpėdinės R. K. naudai. Pareiškimą dėl palikimo dalies atsisakymo pateikė ir kita įpėdinė – A. J.. Paveldėjimo byloje taip pat buvo pateikta ir 1991 m. gruodžio 2 d. kooperatyvo „Algirdas“ išduota pažyma apie tai, kad palikėjas A. Z. savo gyvenamąją vietą buvo deklaravęs (duomenys neskelbtini) (kooperatyvas „Algirdas“). Šių nustatytų aplinkybių pagrindu, teismas atmetė kaip nepagrįstus suinteresuoto asmens R. K. atstovės advokatės Eglės Dargvainės argumentus, kad tvarkant paveldėjimo teisinius klausimus notaras neturėjo išsamių duomenų apie šį butą, todėl per klaidą šio turto neįtraukė į palikimo sudėtį. Todėl teismas darė išvadą, kad suinteresuotas asmuo R. K., priėmusi po tėvo mirties likusį palikimą, ir A. J., sesers R. K. naudai atsisakiusi savo palikimo dalies, žinojo (turėjo žinoti), kad palikimą sudarė tik valstybės vienkartinė išmoka. Turtinių pretenzijų į butą, esantį (duomenys neskelbtini), nei viena iš A. Z. dukterų nereiškė nei iš karto po palikimo atsiradimo, nei vėliau, t. y. daugiau kaip 28 metus. Tai atitinkamai patvirtina pareiškėjos žodinius paaiškinimus, kad A. Z. įpėdinės po tėvo mirties nepretendavo į ginčo butą, suvokdamos, kad tai yra asmeninė pareiškėjos S. Z. nuosavybė. Teismas papildomai pažymėjo, kad pareiškėjos į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina jos paaiškinimus, jog ir po sutuoktinio mirties, t. y. 2006 m., 2008 m., ji viena pati rūpinosi butu, jį remontavo (keitė langus, duris). Suinteresuoti asmenys R. K. ir A. J. neteikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad jos kokia nors forma prisidėjo prie buto išlaikymo.

Žemesnės instancijos teismas

15. Apibendrinęs išdėstytus teismo motyvus ir teisinius argumentus, teismas darė išvadą, kad pareiškėja įrodė pareiškimo reikalavimo teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, kurių nepaneigė suinteresuoto asmenys, įrodė, kad butas/patalpa - butas su 5,48 kv. m. rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), buvo įgytas pareiškėjos S. Z. asmeninės nuosavybės teise. Teismas sprendė, kad pareiškėja kitokia nei teismo tvarka negali gauti šį juridinę reikšmę turintį faktą patvirtinančių dokumentų, todėl tenkino pareiškimą dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

16. Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo R. K. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 4 d. sprendimą dalyje, kurioje nuspręsta nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad butas/patalpa - butas su 5,48 kv.m. rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) buvo įgytas S. Z. ir yra asmeninė S. Z. nuosavybė, ir pareiškėjos S. Z. patikslintą pareiškimą dėl juridinĘ reikšme turinčio fakto nustatymo atmesti, prijungti naujus įrodymus bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (2 t., e. b. l. 42-47). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta prezumpcija, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Pagal tuo metu galiojusią šeimos įstatymų taisyklę turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, tapdavo bendrąja jungtine jų nuosavybe (Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnis). Kasacinis teismas ne vienoje byloje yra išaiškinęs, kad už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įsigijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Pabrėžtina, jog pareiškėja S. Z. pateikė tik tuos rašytinius įrodymus – mokėjimus patvirtinančius kvitus, kurie buvo atlikti iki santuokos sudarymo, t.y. iki (duomenys neskelbtini) ir pirmosios instancijos teismas atitinkami pažymėjo, jog iki santuokos sudarymo pareiškėja S. Z. sumokėjo „daugiau kaip 40 procentų“, tačiau teismas nepagrįstai nevertino tos aplinkybės, jog 60 procentų buto vertės buvo sumokėta santuokos su A. Z. metu. Už ginčo butą galutinai buvo atsiskaityta santuokos metu ir jis nuosavybės teise buvo įregistruotas taip pat tik santuokos metu.

1.2. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai atleido pareiškėją S. Z. nuo įrodinėjimo pareigos, pažymėdamas, jog įvykiai įvyko prieš daugiau nei 28 metus, todėl pareiškėjai yra sudėtinga pateikti rašytinius įrodymus, o taip pat teismas nevertino pareiškėjos S. Z. nenuoseklumo, kai pareiškėja S. Z. 2019 m. rugsėjo 26 d. įvykusiame teismo posėdyje, duodama paaiškinimus (teismo posėdžio protokolo garso įrašas nuo 21 min. 27 s.) tvirtino tai, jog po A. Z. mirties ji nesikreipusi i notarą dėl palikimo priėmimo ir palikimo nepriėmė, be to, tik dabar sužinojo, kad butas (duomenys neskelbtini), buvo registruotas santuokos metu, todėl laikytinas ne jos, S. Z., asmeniniu turtu, o santuokiniu turtu. Pareiškėjai S. Z. buvo žinoma, kad po A. Z. mirties buvo kreiptasi į notarą dėl paveldėjimo bylos užvedimo, nes S. Z. atsisakė jai priklausančios palikimo dalies po A. Z. mirties mirusiojo dukros R. K. naudai. Šias aplinkybes pareiškėja tikrai žinojo duodama parodymus, nes ji jau turėjo jai 2018 m. gegužės 14 d. išduotą Kauno valstybinės notarinės kontoros bylos Nr. 2048/91m dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo i mirusiojo (ios) Z. A., Kazio palikimą, Kauno regioninio valstybės archyvo patvirtinta kopiją, kurios tam tikrų dokumentų kopijas pareiškėjos S. Z. atstovas pateikė į bylą 2019 m. lapkričio 6 d.

1.3. Pabrėžtina, jog suinteresuotojo asmens R. K. atžvilgiu teismas buvo kategoriškas ir griežtas, nurodydamas, jog suinteresuotasis asmuo R. K. buvusi nenuosekli, iš pradžių nurodydama, jog į notarą nesikreipusi, tačiau palikimą po tėvo A. Z. mirties priėmusi gaudama iš S. Z. tėvui priklausiusius investicinius čekius (valstybės skirtą vienkartinę išmoką) ir juos panaudojusi buto Jonavoje išpirkimui, o po to savo poziciją parėmusi į bylą pareiškėjos S. Z. pateiktu paveldėjimo teisės liudijimu pagal įstatymą. Tokia teismo pozicija nepagrįsta, kadangi R. K. sąžiningai ir nuosekliai nurodė savo procesiniuose dokumentuose tas aplinkybes bei rėmėsi ta informacija, kurią prisiminė ir dėl kurios buvo užtikrinta. Suinteresuotasis asmuo R. K. sąžiningai klydo neprisimindama tos aplinkybės, kaip ji 1991 m. gruodžio 5 d. pasirašė pareiškimą dėl palikimo priėmimo, o jos sesuo A. J. ir mirusio tėvo žmona S. Z. atsisakė joms priklausančios palikimo dalies jos, R. K. naudai. Jeigu suinteresuotasis asmuo R. K. būtų žinojusi, jog jos vardu yra išrašytas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, ji šį dokumentą ne tik būtų pateikusi šioje byloje pati ir nebūtų užvedusi kitos civilinės bylos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jog ji R. K. priėmė palikimą kitu būdu, t.y. faktiškai pradėdama paveldėtą turtą valdyti priimdama ir panaudodama tėvui A. Z. priklausančius investicinius čekius, bet ir šio oficialaus dokumento pagrindu būtų turėjusi teisę kreiptis į notarą dėl papildomo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo po to, kai paaiškėjo, jog A. Z. mirties dieną jo turtą sudarė ne tik valstybės skirta vienkartinė išmoka (investiciniai čekiai), bet ir dalis buto (duomenys neskelbtini), kuri buvo įgyta santuokos su S. Z. metu. Tuo tarpu jos paveldėjimo teisės liudijimą į bylą pateikė būtent pareiškėjos S. Z. atstovas.

1.4. Apeliantė suinteresuotasis asmuo R. K., neturi teisinio išsilavinimo, santykiai su mirusio tėvo A. Z. sutuoktine S. Z., nesusiklostė, jos nebendravo, o tą 1991 m. gruodžio 5 d., kai buvo sprendžiamas klausimas dėl mirusiajam A. Z. priklausiusių investicinių čekių atidavimo, R. K. ir S. Z., kiek pamena R. K., apsižodžiavo ir apsiverkusi R. K. išėjo iš kažkokio pastato, kurio paskirties neprisimena, ko pasėkoje ji net nesužinojo, kad jos vardu buvo surašytas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, kuriame buvo oficialiai įforminta, jog ji kaip palikimą po tėvo mirties priėmė jai S. Z. paduotus investicinius čekius (valstybės skirtas vienkartines išmokas). Tuo metu R. K. asmeninio gyvenimo situacija buvo sudėtinga, nes 1991 m. sausio 24 d. buvo užregistruotas santuokos nutraukimas, ji gyveno viena su 2 nepilnamečiais vaikais, o tėvas A. Z. mirė staiga, vos 56 metų amžiaus, dėl ko visi artimieji patyrė šoką. Šias aplinkybes pagrindžiantys įrodymai pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nes būtinybės juos pateikti iškilo tik išnagrinėjus pirmosios instancijos teismo argumentus dėl suinteresuoto asmens R. K. nenuoseklumo.

1.5. Dėl pirmosios instancijos teismo argumento, kad suinteresuotas asmuo R. K. nepateikė jokių, jos teiginius pagrindžiančių įrodymų, pažymėtina, jog praėjus 28 metams po šių įvykių suinteresuotajam asmeniui R. K. nepavyko rasti liudytojų, kurie būtų galėję paliudyti jiems žinomas aplinkybes dėl ginčo buto įsigijimo ir A. Z. indėlio dydžio. Suinteresuotojo asmens R. K. pažinoti asmenys, kurie labai gerai žinojo ir tai, jog dar iki oficialios santuokos sudarymo (duomenys neskelbtini) pareiškėja S. Z. susitikinėjo su A. Z., kuris ją finansiškai rėmė, o po santuokos sudarymo jai atiduodavo savo gaunamas pajamas, šiuo metu yra mirę arba dėl amžiaus yra tokios būklės, jog į teismą kaip liudytojai atvykti nebegali.

1.6. Atsižvelgiant į visa tai, akivaizdu yra tai, jog pirmosios instancijos teismas buvo neobjektyvus ir šališkas vertindamas ne tik šalių suformuluotas pozicijas, bet ir elgesį proceso metu, ko pasėkoje netinkamai teisiškai įvertino pareiškėjos S. Z. prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo bei priėmė neteisėtą, todėl keistiną sprendimą.

1.7. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą padarė ir esminius procesinės teisės normų pažeidimus, todėl šis teismo sprendimas yra neteisėtas ir keistinas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu dalyvaujantiems asmenims atsiranda teisės ir pareigos, bei įrodomieji faktai, kurių pagrindu teismas sprendžia apie reikšmingų bylos aplinkybių egzistavimą. Kai faktai yra įrodomieji, bet ne juridiškai reikšmingi, jie nenustatinėjami CPK 444 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2009; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015 ir kt.). Nors pirmosios instancijos teismas sprendime ir pažymėjo, kad juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas tikslu registruoti asmeninės nuosavybės teises į turtą, tačiau iš pareiškėjos S. Z. pareiškimo turinio bei reikalavimo formuluotės akivaizdu, kad pareiškėjai juridinio fakto nustatymas reikalingas siekiant nustatyti santuokoje įgytos turtinės teisės teisinį režimą bei paneigti bendrosios jungtinės sutuoktiniu nuosavybės prezumpciją, o ne pačiam juridiniam faktui nustatyti.

1.8. Visi pareiškėjos S. Z. teiginiai, yra susiję su tuo, kad butas jai priklauso asmeninės nuosavybės teise. Jie gali būti vertinami kaip įrodomieji, kartu su kitų faktų visuma patvirtinantys arba paneigiantys kurias nors bylos aplinkybes, ir įrodinėjami tik nagrinėjant ieškinį, o nenustatinėjami CPK 444 – 448 straipsniuose nurodyta tvarka. Taigi, vien juridinio fakto, kad pareiškėja įgijo ir valdo turtą viena pati, nustatymas, pats savaime pareiškėjai asmeninės nuosavybės teisių sukurti negali, t. y. nustatytas juridinis faktas, nesukuria pareiškėjai teisinių padarinių, kadangi kaip minėta, pareiškėja turi paneigti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas aukščiau nurodytas teisės normas visiškai nepagrįstai nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad butas/patalpa - butas su 5,48 kv.m. rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) buvo įgytas S. Z. ir yra asmeninė S. Z. nuosavybė. Byloje esančiuose rašytiniuose įrodymuose – Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išraše aiškiai nurodyta, jog butas buvo įgytas ir užregistruotas S. Z. ir A. Z. santuokos metu.

1.9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CPK normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą bei formuodamas vieningą teismų praktiką taikant minėtą institutą yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai iškyla nuosavybės teisinius santykius reguliuojančiu įstatymu aiškinimo ir taikymo klausimai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar asmuo turėjo nuosavybės teise i turtą ir koks šios teisės turinys – juridinis faktas negali būti nustatinėjamas, tokie klausiniai turi būti sprendžiami ieškinio teisenos tvarka. Tai yra nuginčijant bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 19 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008, taip pat žr. Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugojūčio 3 d. nutartis civilinė byloje Nr. 2S-1143-622/2009). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, todėl keistinas, kadangi pareiškėjos S. Z. prašomas nustatyti juridinis faktas negali būti nustatytas, nes turto priskyrimas asmeninės nuosavybės kategorijai yra teismo padaryta išvada, kuri nustatoma byloje konstatavus kitus faktus, todėl gali būti įrodinėjimo dalyku civilinėje byloje ginčo teisenos tvarka. Dėl šių aplinkybių pareiškėjos prašomas nustatyti faktas negali būti konstatuotas kaip juridinę reikšmę turintis faktas ypatingosios teisenos būdu.

17. Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ prašo jį spręsti teismo nuožiūra, nes neturi suinteresuotumo šios bylos baigtimi, kadangi VĮ „Turto bankas“ nėra gavusi pranešimo apie galimą palikėjo A. Z. palikimo perėjimą valstybei (2 t., e. b. l. 50-51).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

19. Suinteresuoto asmens R. K. įgaliota atstovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė šiuos naujus įrodymus: suinteresuoto asmens R. K. vaikų gimimo liudijimus ir ištuokos liudijimą. Vadovaujantis CPK 314 straipsnio nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar, kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su naujai pateiktais įrodymais bei jų vėlesnio pateikimo priežastimis, pažymi, kad prašomi prijungti nauji įrodymai yra susiję su suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde nurodomomis aplinkybėmis ir yra reikšmingi nagrinėjamai bylai teisingai išspręsti, o vėlesnis šių įrodymų pateikimas bylos nagrinėjimo neužvilkina. Esant šioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad suinteresuoto asmens R. K. pateikti nauji įrodymai priimtini ir prijungtini prie nagrinėjamos bylos medžiagos (CPK 314 straipsnis).

20. Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo R. K. ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo pagrindu, kad pareiškėja nepaneigė ginčo buto bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos, nes neįrodė, jog ginčo butą įgijo asmeninės nuosavybės teise, ir, kilus ginčui dėl nuosavybės teisių, ginčas turėjo būti nagrinėjamas ginčo, bet ne ypatingosios teisenos tvarka.

Dėl pareiškimo nagrinėjimo ypatingosios teisenos tvarka

21. Pagal CPK 443 straipsnio 7 dalį teismas ypatingosios teisenos bylas, nurodytas CPK 442 straipsnyje, taip pat ir bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, išnagrinėja ypatingąja teisena, neatsižvelgdamas į tai, ar nagrinėjimo metu kyla ginčas dėl teisės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra nurodęs, kad nors ypatingoji teisena skirta nagrinėti byloms, kuriose nėra sprendžiami ginčai dėl teisės, tačiau proceso operatyvumo ir ekonomiškumo tikslais CPK 443 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad byla nagrinėjama ypatingąja teisena, neatsižvelgiant į tai, jog nagrinėjimo metu kilo ginčas dėl teisės. Tokiu atveju ypatingajai teisenai taikomos ir atitinkamos bendrosios ieškinio teisenos normos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose, kai kyla ginčas dėl teisės, pirmosios instancijos teismas bylą išsprendžia iš esmės priimdamas teismo sprendimą (CPK 259 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-485-611/2017).

22. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjant pareiškėjos S. Z. pareiškimą į civilinės bylos nagrinėjimą suinteresuotais asmenimis buvo įtrauktos pareiškėjo A. Z. įpėdinės – jo dukros R. K. ir A. J. (1 t.., e. b. l. 32-33, 38-41). Suinteresuotiems asmenims buvo išsiųstas teismo pranešimas dėl atsiliepimo į pareiškimą pateikimo (1 t., e. b. l. 42). Civilinėje byloje gauti suinteresuotų asmenų el. laiškai patvirtina, kad A. Z. įpėdinėms buvo žinoma apie civilinės bylos nagrinėjimą (e. b. l. 59-61), o suinteresuotas asmuo R. K. pateikė atsiliepimą į pareiškėjos S. Z. pareiškimą, naudojosi kvalifikuota teisininko pagalba ir kitomis procesinėmis teisėmis (1 t., e. b. l. 91, 125-126, 141). Civilinė byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka (1 t., e. b. l. 85-86, 102, 133-134, 179-180, 200, 2 t., e. b. l. 14-15) ir pirmosios instancijos teismas civilinę bylą išnagrinėjo priimdamas sprendimą (2 t., e. b. l. 22-29). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad civilinė byla buvo nagrinėjama laikantis ir bendrosios ieškinio teisenos normų, todėl tai, kad civilinė byla buvo išnagrinėta ypatingosios teisenos tvarka, kilus ginčui dėl nuosavybės teisių į ginčo butą, savaime nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

23. Suinteresuoto asmens R. K. įgaliota atstovė skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, priimto išnagrinėjus bylą ypatingosios teisenos tvarka, neteisėtumą taip pat grindžia ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota bylose dėl tokio juridinę reikšmę turinčio fakto kaip dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinėje byloje buvo sprendžiamas ne ginčo buto valdymo nuosavybės teise klausimas, nes pareiškėjos S. Z. nuosavybės teisė į ginčo butą yra įregistruota (1 t., e b. l. 20), bet juridinio fakto, kad ginčo butas buvo valdomas asmeninės nuosavybės teise nustatymo klausimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CPK 444 straipsnio 2 dalyje išvardytas teismo tvarka nustatytinų juridinių faktų sąrašas nėra baigtinis, kadangi CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu nustatyta, jog teismas nagrinėja bylas ir dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai neįtvirtina jiems nustatyti kitokios tvarkos. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Bet kuris juridinę reikšmę turintis faktas teismine tvarka nustatomas tik esant visoms CPK 444, 445 straipsniuose nustatytoms sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018).

24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos S. Z. prašymas nustatyti juridinę reikšmę turinti faktą buvo pateiktas tikslu įregistruoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise. Pareiškėja dokumentų, patvirtinančių, kad ginčo butas yra valdomas asmeninės nuosavybės teise neturi ir negali jų gauti kitokia nei teismo tvarka, kadangi bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją prašoma paneigti po pareiškėjos sutuoktinio A. Z. mirties. Nustačius šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pareiškėjos S. Z. pareiškimas galėjo būti nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka.

Dėl pareiškėjos nuosavybės teisių į ginčo butą

25. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pareiškėjos nuosavybės teise į ginčo butą, nustatė šias teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes:

8.1. Kauno rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1971 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 14 leido suorganizuoti gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą „Algirdas“ Kauno mieste ir patvirtino jo narių sąrašą, kuriame pareiškėja S. Z. (iki santuokos su A. Z. – (duomenys neskelbtini)) buvo įrašyta 13 numeriu (1 t., e. b. l. 5-7).

8.2. Pareiškėja S. Z. (iki santuokos su A. Z. – (duomenys neskelbtini)) 1969 m. spalio mėn. ir 1972 m. gruodžio 7 d. su mokėjo stojamuosius kooperatyvo „Algirdas“ mokesčius – 20 rublių ir 10 rublių (1 t., e. b. l. 18, 121, 123).

8.3. Pareiškėja S. Z. (iki santuokos su A. Z. – (duomenys neskelbtini)) 1973 m. liepos 30 d. kooperatyvui Nr. 260702 sumokėjo 3 681 rublį (1 t., e. b. l. 17, 120, 122).

8.4. Kooperatyvo „Algirdas“ visuotiniame narių susirinkime 1974 m. kovo 26 d. „burtų” traukimo būdu nariai pasiskirstė butus ir pareiškėjai S. Z. teko 7 aukšte esantis butas Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t. e. b. l. 94-99).

8.5. Pareiškėja S. Z. (iki santuokos su A. Z. – (duomenys neskelbtini)) 1974 m. balandžio mėn. kooperatyvui „Algirdas“ Nr. 260702 sumokėjo 156 rublius (1 t., e. b. l. 17, 120, 122).

8.6. Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta, kad buto/patalpos-buto su 5,48 kv. m rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), statybos metai yra 1975, butas nuosavybės teise įregistruotas pareiškėjos S. Z. vardu, įregistravimo pagrindas Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo 1990 m. lapkričio 8 d. pažyma Nr. 16 (1 t., e. b. l. 20).

8.7. Pareiškėja S. Z. (iki santuokos – (duomenys neskelbtini)) su A. Z. susituokė (duomenys neskelbtini) (1 t., e.b. l. 14).

8.8. Pareiškėja S. Z. yra deklaravusi gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), nuo 1977 m. kovo 10 d. (1 t., e. b. l. 13).

8.9. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo “Algirdas” 1990 m. lapkričio 8 d. pažymoje Nr. 16 nurodyta, kad buto (duomenys neskelbtini), sąmatinė vertė yra 9 116,20 rub., kuri pilnai išmokėta. Išmokėjęs asmuo – S. Z.. (1 t., e, b. l. 116).

8.10. A. Z. mirė (duomenys neskelbtini). (1 t., e. b. l. 15-16).

26. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo „Algirdas“ narė buvo asmeniškai pareiškėja S. Z., sumokėjusi kooperatyvo stojamuosius mokesčius iki santuokos su A. Z.. Ginčo buto kaina buvo 9 116,20 rub., kurią pareiškėja S. Z. buvo visiškai sumokėjusi 1990 m. lapkričio 8 d., t.y. būdama susituokusi su A. Z.. Pareiškėja S. Z. iki santuokos su A. Z. asmeniškai buvo sumokėjusi 3 837 rub., t.y. 42 proc. (3 837 rub./ 9 116,20 rub. x 100 proc.) buto vertės.

27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėja nuosavybės teises į ginčo butą įgijo pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 1 straipsnį, nustatantį, jog gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų už (gyvenamąją patalpą), tampa buto (gyvenamosios patalpos) savininku ir nustoja būti kooperatyvo nariu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad atsižvelgiant į 1990 m. spalio 16 d. įstatymo „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 1 straipsnio prasmę, kooperatyvo valdymo organai, išduodami pažymą apie visišką pajaus išmokėjimą, turėjo joje nurodyti ne tik pajaus išmokėjimo faktą, bet ir buto savininką po visiško pajaus išmokėjimo. Tokia nuostata išplaukė ir iš tuo metu galiojusių Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų pavyzdinių įstatų 26, 32, 34 punktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2009). Nagrinėjamu atveju gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo „Algirdas“ 1990 m. lapkričio 8 d. pažymoje Nr. 16 nurodytas asmeniškai pareiškėjos S. Z. vardas ir pavardė bei aplinkybė, kad buto už butą atsiskaityta pagal sąmatinę jo vertę (žr. nutarties 25.9 papunktį). Taigi, pažymoje, kurios pagrindu įregistruotos nuosavybės teisės į ginčo butą, buto savininke buvo nurodyta gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo „Algirdas“ narė pareiškėja S. Z..

28. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos santuokos su A. Z. metu galiojusių Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų pavyzdinių įstatų, patvirtintų Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1983 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 75, 26 punkto b papunktyje buvo nustatyta, kad kooperatyvo narys turi teisę visiems kartu su juo gyvenantiems pilnamečiams šeimos nariams sutikus, nustatytąja tvarka apgyvendinti savo bute giminaičius ir nedarbingus išlaikytinius. Toks sutikimas nereikalingas, norint apgyvendinti sutuoktinį ir nepilnamečius vaikus. Taigi, tik pareiškėja kaip gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo „Algirdas“ narė galėjo priimti sprendimus dėl galimybės kitiems asmenims apsigyventi jos bute pagal tuo metu galiojusias teisės normas. Duomenų, kad pareiškėjos S. Z. sutuoktinis A. Z. būtų tapęs gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo „Algirdas“ nariu, nėra.

29. Lietuvos Aukščiausiais Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad sutuoktinių nuosavybės teisė į butą kooperatiniame name nustatoma pagal šeimos teisinius santykius reglamentuojančius įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo įgytas butas. Tiek galiojusiame SŠK, tiek ir galiojančiame CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-407-969/2015). Atsižvelgiant į tai, pareiškėja turėjo paneigti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją, nes nuosavybės teises į ginčo butą įgijo būdama santuokoje su A. Z. ir būtent dėl šios aplinkybės kilo ginčas nagrinėjamoje civilinėje byloje.

30. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja S. Z. 2019 m. rugsėjo 26 d. vykusio teismo posėdžio metu paaiškino, jog su A. Z. buvo pažįstami iš profesinės veiklos. Pradėję dažniau bendrauti ir būdami jau pagyvenę, nusprendė susituokti, nes tais laikais artimesnis bendravimas nesusituokus nebuvo priimtinas. Susituokus, pareiškėja gyveno savo bute (duomenys neskelbtini), tačiau A. Z. negyvendavo visą laiką kartu su ja dėl savo darbo pobūdžio. Iš pradžių A. Z. dirbo kariniame dalinyje, vėliau pastovaus darbo nebeturėjo, dirbdavo atsitiktinius darbus, nes prasidėjo problemos dėl dažno alkoholio vartojimo. Šias problemas dėl alkoholio buvo pripažinęs ir pats pareiškėjos sutuoktinis A. Z.. Būnant santuokoje A. Z. dažnai būdavo ir gyvendavo pas savo tėvus Kauno r. padėdavo jiems, nes jo tėvas buvo 1 grupės invalidas – neregys, taip pat dirbdavo ūkio darbus pas tėvų kaimynus. Gyvenant santuokoje jis taip ir neatsikraustė gyventi pas pareiškėją, ateidavo kuriam laikui, pabūdavo, kiek jam reikėjo, ir vėl išeidavo, visų jo daiktų pas pareiškėją niekada nebuvo. Prieš pat A. Z. mirtį, sužinojo, kad jis gydomas klinikose. Pareiškėjai ir jos seseriai, gyvenusiai netoliese, ši žinia buvo netikėta, nes A. Z. buvo tik 56 metų amžiaus. Kiek žino apie A. Z. mirties priežastį, tai jis po baliaus ilgai negrįžo namo, kažkur pasiklydo, sušalo, galiausiai susirgo plaučių uždegimu ir jo jau nebepavyko išgydyti. Į bylą pateikė visus kvitus, kiek rado, apie atliktus mokėjimus už butą, gali būti, kad jų yra daugiau, nes ji turi įprotį saugoti dokumentus, todėl galėtų dar ieškoti. Ji pati savo lėšomis galėjo mokėti įmokas už butą, nes visą laiką buvo dirbantis asmuo. Dirbo nuo 1957 metų, pareiškėjai nereikėjo ir atostogų. Ji dirbo dabartinio Kauno apylinkės teismo pastate, tuo metu tai buvo Valstybinė statistikos inspektūra, jos pareigos buvo skyriaus inspektorė, šioje įstaigoje dirbo 23 metus, vėliau dirbo Pramontaže. Jos vidutinis atlyginimas buvo apie 200 rublių su premijomis. Taip pat buvo namo statybos kooperatyvo pirmininke 5 metus nuo 1982 metų ir rūpinosi visais klausimais, susijusiais su kooperatyvo veikla. Dėl A. Z. dukrų nurodytų aplinkybių, paaiškino, kad po A. Z. mirties su jomis išsiskyrė geruoju. Nei jos, nei A. Z. prie buto išlaikymo ar įmokų mokėjimo neprisidėjo. Pareiškėja truputį davė pinigų dukroms mirus tėvui, tačiau A. Z. dukra R. yra pareiškėjai sakiusi, kad žino, jog butas kooperatinis ir joms niekas nepriklauso. A. Z. dukra R. po tėvo mirties buvo atvykusi pas pareiškėją ir prašė atiduoti jos tėvui priklausiusius investicinius čekius, nes norėjo privatizuoti butą Jonavoje. Pareiškėja taip ir padarė, suformino reikiamus dokumentus, kad A. Z. investiciniai čekiai tektų jo dukrai R.. Dokumentų forminimą atliko kažkokiame pastate J. Gruodžio gatvėje, dokumentus formino Lolita, pavardės neprisimena. A. Z. investiciniai čekiai buvo pas ją, nes A. Z. buvo registruotas jos bute ir šiuo adresu atėjo pranešimas apie jam skirtus investicinius čekius. Po A. Z. mirties jo palikimo nepriėmė, nes galvojo visą laiką, kad butas jos nuosavybė, paskui norėdama sutvarkyti paveldėjimo klausimus, išsiaiškino, kad teisiškai tai nėra jos asmeninė nuosavybė, nors faktiškai tik ji viena mokėjo įmokas, rūpinosi buto išlaikymo, bendro gyvenimo su A. Z. nevedė (2019 m. rugsėjo 26 d. teismo posėdžio garso įrašo 20 min. 46 s. – 48 min. 53 s.).

31. Suinteresuoto asmens R. K. įgaliota atstovė apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą byloje esančių įrodymų vertinimą, nurodydama, kad pareiškėja S. Z. nenuginčijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos, o pirmosios instancijos teismas ją atleido nuo pareigos įrodyti aplinkybę, jog ginčo butas įgytas asmeninėmis lėšomis. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo kritiškai vertinti pareiškėjos teisme duotus parodymus, nes jie nesutapo su pareiškėjos procesiniais veiksmais teikiant įrodymus byloje ir pačiais pateiktais įrodymais.

32. CPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai civilinėje byloje taip pat pripažįstami įrodymais (CPK 186 straipsnis, 443 straipsnio 1 dalis).

33. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje pareiškėja nurodė aplinkybes, patvirtinančias ginčo buto įsigijimą asmeninėmis lėšomis mokant iki santuokos sudarymo ir po jos sudarymo. CPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įrodinėjimo standartas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018, 33 punktas; 2019 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-421/2019, 27 punktas).

34. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagrindinis įrodymas byloje dėl pareiškėjos S. Z. ir A. Z. faktinio santuokinio gyvenimo aplinkybių yra pareiškėjos paaiškinimai duoti teismo posėdžio metu davus priesaiką. Pareiškėja nurodė, kad bendro gyvenimo su A. Z. taip ir nesukūrė, nes A. Z. nuolatos negyveno kartu su ja, dažniau gyveno pas savo tėvus Kauno rajone, kur dirbo ir teikė jiems pagalbą. Aplinkybė, kad A. Z. dirbo ūkyje nurodyta ir suinteresuoto asmens R. K. elektroniniame laiške pirmosios instancijos teismui (1 t., e. b. l. 59). Visa tai patvirtina, kad bendro gyvenimo ir bendrai tvarkomo ūkio tarp pareiškėjos S. Z. ir A. Z. nebuvo tuo paneigiant bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Ginčo buto išlaikymu rūpinosi pati pareiškėja. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje esantys įrodymai, nes būtent pareiškėja iki santuokos su A. Z. mokėjo pajaus įnašus už butą, kurį laiką dalyvavo gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo „Algirdas“ veikloje kaip šio kooperatyvo pirmininkė ir, išmokėjusi pajų už kooperatinį butą, kreipėsi į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą „Algirdas“ dėl pažymos, patvirtinančios pajaus sumokėjimo faktą išdavimo, ir įregistravo nuosavybės teises (žr. nutarties 25.3, 25.5, 25.9 papunkčius, 30 punktą). Byloje suinteresuotas asmuo nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kad nebuvo bendro gyvenimo tarp sutuoktinių. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad faktiškai pareiškėja S. Z. nevedė bendro gyvenimo su A. Z., konstatuoja, kad pareiškėjos gaunamos darbinės pajamos buvo faktiškai jos asmeninės lėšos, iš kurių pareiškėja galėjo išmokėti likusį iki santuokos su A. Z. neišmokėtą pajų už jai skirtą kooperatinį butą.

35. Byloje esantys netiesioginiai įrodymai dėl A. Z. turto paveldėjimo po jo mirties, kuriuos į bylą pateikė pareiškėja, taip pat patvirtina, kad į A. Z. paveldimo turto masę po jo mirties nebuvo įtraukta pareiškėjos S. Z. vardu registruoto buto dalis (1 t., e. b. l. 149,151). Suinteresuotas asmuo R. K., paveldėjusi A. Z. turtą po jo mirties (1 t., e. b. l. 150), pareiškėjai S. Z. ir suinteresuotam asmeniui A. J., jos naudai atsisakius A. Z. palikimo (1 t., e. b. l. 152, 153), iki pat pareiškėjos S. Z. kreipimosi į teismą dienos, jokių pretenzijų dėl po A. Z. mirties paveldėto turto masės nereiškė, notaro veiksmų neskundė, atnaujinti termino skundui dėl notaro veiksmų paduoti neprašė, įrodymų, kad kreipėsi dėl teisinės pagalbos šiuo klausimu, byloje nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šios aplinkybės patvirtina, kad tvarkant A. Z. paveldimo turto klausimus, pareiškėjos S. Z. vardu registruotas butas buvo laikomas nuosavybe, įgyta iš jos asmeninių lėšų, ir nebuvo įtrauktas į A. Z. paveldimo turto masę.

36. Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs pareiškėjos S. Z. paaiškinimus, duotus teismo posėdyje, nenustatė esminių prieštaravimų tarp S. Z. nurodomų aplinkybių ir byloje esančių rašytinių įrodymų. Ta aplinkybė, kad pareiškėja netiksliai įvardino kaip buvo tvarkomi A. Z. turto paveldėjimo dokumentai, ar negalėjo konkrečiai įvardinti, kuriai metais pradėta gyvenamojo namo statyba, nesudaro pagrindo abejoti jos parodymų patikimumu ar juos vertinti kaip nenuoseklius. Pareiškėja S. Z. teismo posėdyje nurodė, kad paveldėjimo dokumentus tvarkė įstaigoje prie teismo ir kaip žmogus, neturintis teisinio išsilavinimo, galėjo klysti dėl su paveldėjimo teisiniais santykiais susijusių dokumentų tvarkymo, tačiau tokie parodymai sutampa su byloje esančiais rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais, kad A. Z. turtas, po jo mirties buvo paveldėtas ir pareiškėja jai tenkančios A. Z. turto dalies atsisakė suinteresuoto asmens R. K. naudai (žr. nutarties 34 punktą). Pareiškėja taip pat patvirtino, kad susituokusi su A. Z. jau gyveno ginčo bute, o nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta, kad namas baigtas statyti 1975 metais (žr. nutarties 24.6 papunktį). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo nesivadovauti pareiškėjos S. Z. teismo posėdžio metu duotais parodymais, kuriuos patvirtina byloje esantys netiesioginiai įrodymai.

37. Tuo tarpu suinteresuoto asmens R. K. apeliaciniame skunde pateikti paaiškinimai, kad santuokos nutraukimas (duomenys neskelbtini) ir mažamečių vaikų auginimas, kurių amžius A. Z. palikimo priėmimo dieną, t.y. 1991 m. gruodžio 5 d. buvo 11 ir 10 metų (2 t., e. b. l. 48), neleido pareiškėjai tinkamai suvokti aplinkybių, susijusių su A. Z. turto paveldėjimu, atmestini kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad A. Z. mirties dieną (duomenys neskelbtini) jau buvo praėję beveik pusę metų nuo suinteresuoto asmens R. K. skyrybų proceso pabaigos, o paveldėjimo klausimai buvo sprendžiami praėjus dar penkiems mėnesiams. Pareiškėjos vaikai 1991 m. buvo mokyklinio amžiaus, kurie jau įprastai turi tam tikrus savarankiškumo įgūdžius ir nereikalaujantys nuolatinės priežiūros. Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybės dėl skyrybų ir mažamečių vaikų auginimo negalėjo sukliudyti suinteresuotam asmeniui R. K. suvokti, kokį savo tėvo A. Z. turtą paveldi ar imtis veiksmų dėl jos nuomone pažeistų teisių gynimo iki pareiškėjai kreipiantis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Priešingai, pareiškėja S. Z. nurodė, kad A. Z. turto paveldėjimo klausimai buvo tvarkomi paprašius suinteresuotam asmeniui R. K..

38. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aukščiau nustatytos aplinkybės, remiantis byloje esančiu įrodymų visuma, leidžia spręsti buvus labiau tikėtina faktą, jog pareiškėja S. Z. ginčo butą įgijo iš asmeninių lėšų. Pirmosios instancijos teismui pagrįstai konstatavus, kad byloje nesant jokių priešingų įrodymų, pareiškėja įrodė pareiškimo reikalavimo teisėtumą ir pagrįstumą, nėra pagrindo spręsti, jog negalėjo būti nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog butą, esantį (duomenys neskelbtini), pareiškėja valdė asmeninės nuosavybės teise, esant visoms sąlygoms juridiniam faktui nustatyti (žr. nutarties 23-24 punktus).

39. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus ir atsižvelgdamas į padarytas teisines išvadas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjos prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, iš esmės priėmė teisingą sprendimą. Esant šioms aplinkybėms suinteresuoto asmens R. K. apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas Mindaugas Šimonis