Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės, Danutės Žvinklytės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dujokaita“ apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Dujokaita“ pareiškimą suinteresuotiems asmenims: Palangos miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonei Valstybinei miškų urėdijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėja 2019 m. liepos 4 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, siekdama įregistruoti poilsio pastatus ir daiktines teises į juos, prašo nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad: 1) pareiškėjai nuosavybės teise priklausančių (valdomų) statinių-poilsio namelių, kurių indeksai 7K1/ž, 8K1/ž, 11K1/ž, 14K1/ž, 15K1/ž, 16K1/ž, 17K1/ž, 18K1/ž, 19K1/ž, 20K1/ž, 21K1/ž, administracinio pastato, kurio indeksas 9H1/ž, pastato-virtuvės, kurios indeksas 10K1/ž, pavėsinės, kurios indeksas 12H1/ž, prausyklos, kurios indeksas 13H1/ž, tualeto pastato, esančių adresu (duomenys neskelbtini), statybai pagal 1967 m. galiojusią tvarką tuometinių kompetentingų valstybinių institucijų buvo patvirtintas techninis projektas ir išduotas statybos leidimas, suteikiantis teisę statyti minėtus poilsio paskirties statinius valstybinės žemės sklype; 2) pareiškėja UAB „Dujokaita“ nuosavybės teise nuo 2015 m. kovo 16 d. valdo pastatus- poilsio namelius, kurių indeksai 7K1/ž, 8K1/ž , 11K1/ž, 14K1/ž, 15K1/ž, 16K1/ž, 17K1/ž, 18K1/ž, 19K1/ž, 20K1/ž, 21K1/ž, administracinį pastatą, kurio indeksas 9H1/ž, pastatą- virtuvę, kurio indeksas 10K1/ž, pavėsinę, kurios indeksas 12H1/ž, prausyklą, kurios indeksas 13H1/ž, tualeto pastatą, esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – poilsio namelių kompleksas).

2.1. Pareiškėja 2015 m. kovo 16 d. turto pirkimo–pardavimo sutartimi iš bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Langvesta“ įsigijo poilsio namelių kompleksą. Poilsio namelių komplekso pradinė valdytoja buvo Kauno silikatinių dirbinių gamykla (toliau – SDG) „(duomenys neskelbtini)“, kuri 1990 m. gruodžio 6 d. įregistruota kaip savarankiška valstybinė įmonė Valstybinė silikatinių dirbinių gamykla „(duomenys neskelbtini)“. Vadovaujantis SDG „(duomenys neskelbtini)“ įstatų I dalies 7 punktu, įmonė turėjo filialą – sezoninę poilsio stovyklą „(duomenys neskelbtini)“. SDG „(duomenys neskelbtini)“ prašymu 1991 m. gegužės 22 d. poilsio stovykla „(duomenys neskelbtini)“ buvo perregistruota kaip filialas be juridinių teisių, pavadinimu Valstybinės silikatinių dirbinių gamyklos „(duomenys neskelbtini)“ poilsio stovykla „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – poilsio stovykla). 1991 m. perregistruojant poilsio stovyklos teisinį statusą į filialą, buvo pažymėta, kad poilsio stovyklos pirminė įregistravimo data yra 1969 m. birželio 1 d. SDG „(duomenys neskelbtini)“ po privatizavimo tapo akcine bendrove (toliau – AB) „Albitas“. 1994 m. gruodžio 21 d. AB „Albitas“ prašymu poilsio stovyklos kaip filialo teisinis statusas išregistruotas, poilsio stovykla įregistruota kaip AB „Albitas“ padalinys. Bankrutavus AB „Albitas“, 2006 m. rugsėjo 20 d. poilsio namelius įsigijo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Langvesta“, iš kurios vėliau poilsio namelius nupirko pareiškėja.

2.2. Pareiškėja yra teisėta poilsio namelių komplekso naudotoja, valdytoja ir savininkė. Tačiau dėl nuo pareiškėjos nepriklausančių aplinkybių ji negali įregistruoti savo daiktinių teisių į poilsio namelius, nes neturi dokumentų, pagrindžiančių poilsio namelių komplekso statybos teisėtumą. Pareiškėja, ankstesni poilsio stovyklos savininkai siekė įregistruoti daiktines teises į poilsio namelius, tačiau jų prašymai buvo atmesti. Pareiškėja, atsižvelgdama į tai, kad be poilsio namelių statybos teisėtumą pagrindžiančių dokumentų statinių teisinės registracijos atlikti negali, statinio projektas ir leidimas vykdyti statybas prarasti ir projekto bei leidimo vykdyti statybas atgaline tvarka negali gauti, pateikė teismui šį pareiškimą.

2.3. Nesant išlikusių poilsio namelių statybos teisėtumą pagrindžiančių dokumentų, poilsio namelių statybos teisėtumą įrodo šios aplinkybės bei jas pagrindžiantys archyvuose rasti kiti dokumentai:

2.3.1. Pradinė poilsio namelių statybų ir įrengimo vieta buvo miestas (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), tačiau Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Ministrų tarybos 1966 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 110 „Dėl tolimesnio Neringos miesto plėtimo ir tvarkymo“ 3 punktu buvo nutarta „likviduoti (duomenys neskelbtini) esančias ir uždrausti steigti naujas poilsiavimo stovyklas“, todėl poilsio nameliai buvo perkelti iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini).

2.3.2. Poilsio nameliai buvo perkelti į (duomenys neskelbtini) laikantis visų teisės aktų reikalavimų bei gavus visus reikalingus leidimus.

2.4. Pareiškėjos vertinimu, visuma jos pareiškime nurodytų aplinkybių bei su pareiškimu pateiktų įrodymų įrodo, kad SDG „(duomenys neskelbtini)“ įrengtos poilsio stovyklos, esančios (duomenys neskelbtini), pastatymo ir eksploatacijos teisėtumą, t. y. faktą, kad poilsio nameliai buvo pastatyti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, buvo parengti statinių projektai, išduoti statybos leidimai ir kiti būtini dokumentai bei poilsio nameliai pripažinti tinkamais naudoti bei perduoti eksploatuoti.

2.5. Nepaisant to, kad neišliko tiesioginiai įrodymai, pagrindžiantys, kad buvo išduoti statybą leidžiantys dokumentai, išliko dokumentai, pagrindžiantys statybos užbaigimą bei poilsio namelių priėmimą ir perdavimą eksploatuoti, tai objektyviai įrodo, kad poilsio nameliai buvo pastatyti teisėtai, priešingu atveju jie nebūtų priimti ir nebūtų perduoti eksploatuoti, o būtų pripažinti savavališka statyba ir nugriauti.

2.6. Poilsio namelių statybos teisėtumą taip pat konstatavo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos. Inspekcija 2015 m. rugsėjo 7 d. išvadoje „Dėl pavedimo (poilsio nameliai (duomenys neskelbtini)) nustatė, kad „pagal dabar galiojantį reglamentavimą nameliai yra I grupės nesudėtingi statiniai. Tai reiškia, kad nameliai negali būti laikomi kilnojamais daiktais.“ „Pagal patikrinimo medžiagą nėra galimybės atsakyti į klausimą apie namelių statybos pradžią ir teisėtumą. (...) Tai, kad buvo sudaryta Namelių 1988 m. balandžio 27 d. LTSR Klaipėdos tarpmiestinio techninio inventorizacijos biuro byla yra svarus argumentas, kad nameliai pastatyti sovietmečiu galiojusius teisės aktus. Pažymėtina, kad teisinis reguliavimas (dėl statybos miško žemėje), draudžiantis tokius statinius statyti ir eksploatuoti įsigaliojo jau po jų pastatymo atkūrus Lietuvos Respubliką.“

2.7. Pareiškėja nurodė, kad teisinis reglamentavimas, draudžiantis statyti statinius valstybinėje miško žemėje, įsigaliojo praėjus maždaug 28 metams po pastatų pastatymo.

2.8. Inspekcijos išvadą, kad poilsio nameliai negali būti priskiriami kilnojamiesiems daiktams ar laikiniems statiniams, pagrindžia poilsio stovyklos pastatų (duomenys neskelbtini) techninės būklės įvertinimo ekspertizės aktas, kuriuo nustatyta, kad „remiantis STR1.01.09:2003 Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį VI skyriaus 8 punktu 8.13.2 papunkčiu pastatai priklauso negyvenamų pastatų grupei, poilsio paskirties pastatų pogrupiui“. Taip pat ekspertizės akte konstatuota, kad poilsio nameliai atitinka STR2.01.01 (1):2005 reikalavimus. Ekspertizės aktu nustatyta, kad poilsio nameliai yra nekilnojamieji daiktai – nesudėtingi statiniai, kurie atitinka teisės aktų reikalavimus.

2.9. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2016 m. rugsėjo 21 d. atliko poilsio stovyklos, adresu (duomenys neskelbtini), patikrinimą, kurio metu nustatė, kad tik vienas pastatas, t. y. sandėliukas, pastatytas neturint privalomojo dokumento – valstybinės žemės patikėtinio sutikimo dėl naudojimosi valstybine žeme, tuo pažeidžiant statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statyba leidžiantys dokumentai“ 50 punkto reikalavimus. Taigi inspekcija pripažino, kad likę poilsio nameliai yra pastatyti teisėtai.

2.10. Pareiškėja, įrodinėdama poilsio namelių statybos teisėtumo faktą ir aplinkybę, jog po naujai įvesto reglamentavimo, draudžiančio pastatų statybą miško paskirties žemėje, jokie nauji statiniai nebuvo pastatyti, nurodė, kad visų poilsio namelių buvimo vieta yra tokia pati, kaip ir buvo jo pastatymo dieną. Tai reiškia, kad valstybinė miško paskirties žemė neteisėtai nebuvo užimta.

2.11. Pareiškėja nurodė, kad egzistuoja visos sąlygos nustatyti jos prašomus juridinę reikšmę turinčius faktus.

2.12. Pareiškėja nurodė, kad tiesioginiais įrodymais nedisponuoja dėl objektyvių nuo jos nepriklausančių aplinkybių: 1) ginčo poilsio nameliai pastatyti daugiau nei prieš 52 metus; 2) po 1967 m. iš esmės pasikeitė valstybės ekonominė, socialinė situacija; 3) iš esmės pasikeitė valstybės geopolitinė situacija ir pan. Dėl šių priežasčių didžioji dalis dokumentų, susijusių su ginčo poilsio namelių statyba, nebuvo išsaugoti arba iš viso nebuvo perduoti saugoti, tai pagrindžia teikiamos archyvų pažymos. Pareiškėja negali būti kalta dėl kitų subjektų neįvykdytos pareigos perduoti dokumentus saugoti, todėl iš to kylančios pasekmės turi būti vertinamos pareiškėjos naudai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Plungės apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškimą atmetė.

4. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:

4.1. Pareiškėja 2015 m. kovo 16 d. turto pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 18/2015 iš bankrutuojančios UAB „Langvesta“ įgijo poilsio namelių kompleksą, esantį adresu (duomenys neskelbtini).

4.2. Poilsio namelių komplekso, esančio adresu (duomenys neskelbtini), teisinė registracija nebuvo atlikta, kaip nekilnojamojo turto objektai poilsio nameliai nesuformuoti, daiktinės teisės nėra ir niekada nebuvo įregistruotos, poilsio namelių statybos pabaigos metai – 1967, inventorizuoti 1988 m. balandžio 27 d. SDG „(duomenys neskelbtini)“ (pradinio valdytojo) prašymu.

4.3. Pareiškėja dokumentų, patvirtinančių šių poilsio pastatų ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), statybos teisėtumą (statybos leidimo, statinio priėmimo naudoti komisijos akto) pateikti negali, nes, pareiškėjos teigimu, jie nėra išlikę.

4.4. Iš Kauno apskrities archyvo 2015 m. lapkričio 26 d. pranešimo Nr. (10.6) V10-2806 kopijos pirmosios instancijos teismas nustatė, kad išskyrus SDG „(duomenys neskelbtini)“ 1967 m. rugpjūčio 8 d. įsakymo ir 1967 m. liepos 10 d. SDG „(duomenys neskelbtini)“ kolektyvinės sutarties vykdymo patikrinimo aktų įrašų kopijų, kitų dokumentų, susijusių su poilsio stovykla, nerasta.

4.5. Iš Klaipėdos apskrities archyvo 2015 m. rugsėjo 17 d. pranešimo Nr. (2.3.6) 6R-785 kopijos pirmosios instancijos teismas nustatė, kad poilsio stovyklos „(duomenys neskelbtini)“ genplano, poilsio namelio bylos, duomenų, susijusių su poilsio namelių perdavimu, nerasta.

4.6. Pareiškėja teigdama, kad ji įgijo nuosavybės teisę į suformuotą objektą, tačiau neturi tai patvirtinančių dokumentų, privalo įrodyti faktą, kad iki jos valdę pastatus asmenys statinius teisėtai sukūrė, valdė juos nuosavybės teise, nes naujasis savininkas negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo buvę turto savininkai.

4.7. Teismas turi ištirti, ar statyba sukuriant ginčo statinius buvo teisėta.

4.8. Pareiškėja poilsio pastatų ir kitų statinių statybos teisėtumo faktą kildina iš netiesioginių įrodymų, kurie, pareiškėjos teigimu, rodo, jog pareiškėjos valdomi statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), buvo sukurti teisėtai, t. y. buvo išduotas leidimas statybai, statyba vykdyta pagal norminius reikalavimus ir jie yra perduoti valstybinei komisijai ir pripažinti tinkamais naudoti pagal paskirtį.

4.9. Konstatavo, kad poilsio namelių kompleksas buvo laikini statiniai, t. y. laikino pobūdžio, kurie galėjo būti perkeliami iš vienos vietos į kitą, nes pradinė SDG „(duomenys neskelbtini)“ statinių buvimo vieta buvo (duomenys neskelbtini), kurie pareiškėjos su pareiškimu pateiktų valstybės institucijų sprendimų pagrindu buvo perkeliami į Šventosios gyvenvietę.

4.10. Konstatavo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina pareiškėjos nurodytų aplinkybių, kad poilsio namelių komplekso statybos teisėtumą patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau nėra išlikę, t. y. kad pareiškime nurodyti statiniai – poilsio pastatai – buvo sukurti, pastatyti ir užbaigti teisėtai, laikantis jų statybos metu galiojusių teisės aktų reikalavimų.

4.11. Nustatė, kad statiniai, dėl kurių pareikštas reikalavimas, nebuvo įforminti įstatymų nustatyta tvarka. Todėl pareiškėja dėl statinių įteisinimo turi inicijuoti viešojo administravimo procedūras. Kadangi pareiškėja gali kitokia, t. y. ne teismo tvarka, gauti dokumentus dėl kadastrinio vieneto suformavimo ir kadastrinio objekto suformavimo užbaigimo, tai toks faktas negali būti nustatytas CPK XXVI skyriaus nustatyta tvarka. Asmuo, teisėtai pastatęs ar pradėjęs statyti statinį, šį statinį ir nuosavybės teisę į jį turi įregistruoti administracine tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 13 straipsnio 1 dalis).

4.12. Konstatavo, kad pareiškėjai neįrodžius teisėto nuosavybės objektų sukūrimo (jog statiniai sukurti kaip nekilnojamieji daiktai įstatymų nustatyta tvarka, pareiškėjai nepateikus jokių duomenų nei dėl žemės sklypo SDG „(duomenys neskelbtini)“ skyrimo, nei statinio (-ių) projekto, nei statybos leidimo, nei sprendimo dėl valstybinės komisijos skyrimo SDG „(duomenys neskelbtini)“ poilsio pastatų priėmimui, nei statinio priėmimo naudoti valstybinės komisijos akto), nėra pagrindo nustatyti ir juridinę reikšmę turintį faktą dėl objektų valdymo nuosavybės teise.

4.13. Pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo kaip nepagrįstą ir neįrodytą atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Pareiškėja (toliau – apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus tenkinti.

6.1. Apeliantė dėl ginčo poilsio namelių statybos teisėtumo ir leidimo eksploatuoti nurodė, kad neginčija faktinės aplinkybės, jog teismui nebuvo pateiktas kompetentingos institucijos išduotas statybos leidimas, statybos užbaigimo aktas bei aktas dėl ginčo pastatų pripažinimo tinkamais naudoti. Tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertino kitų byloje esančių įrodymų, kurie patvirtina, kad ginčo poilsio nameliai buvo pripažinti tinkamais naudoti bei perduoti eksploatuoti dar 1967 metais. Nesant išlikusių ginčo poilsio namelių statybos teisėtumą pagrindžiančių dokumentų, poilsio namelių statybos teisėtumą ir pripažinimą tinkamais naudotis įrodo visuma byloje esančių įrodymų, kurių pirmosios instancijos teismas nevertino, neanalizavo jų turinio ir įrodomosios vertės, ryšio prašomų nustatyti juridinių faktų kontekste, apsiribojo jų deklaratyviu išvardijimu.

6.2. Faktą, kad ginčo poilsio namelių perkėlimas iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) buvo teisėtas, vykdomas griežtai įgaliotų institucijų priežiūrai bei laikantis visų teisės aktų reikalavimų, pagrindžia šie įrodymai:

Neringos miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1966 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. 43 „Dėl poilsiavimo stovyklų Nidoje likvidavimo“ 2 punktu nusprendė „pasiūlyti (...) Kauno silikatinių dirbinių gamyklai „(duomenys neskelbtini)“ (...) iki š. m. birželio 27 d. pasiimti (duomenys neskelbtini) turimus poilsiavimo stovyklos statinius“;

Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Ministrų tarybos 1967 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 19 „Dėl poilsio stovyklų steigimo“ Kretingos ir kitų rajonų vykdomieji komitetai įpareigoti užtikrinti, kad rajonų architektai paruoštų numatyti statyti poilsio stovyklų teritorijų zonavimo schemas, valstybinis statybos reikalų komitetas įpareigotas paruošti poilsio stovyklų išdėstymo Respublikos teritorijoje schemą ir iki 1967 m. gruodžio 1 d. pateikti ją tvirtinti LTSR Ministrų Tarybai“. Priede nurodyta, jog pajūrio zonoje poilsio stovykla numatyta Šilutės rajone – Kintų girininkijos miške, o Kretingos rajone – Šventosios gyvenamosios vietovės šiaurinėje dalyje;

Neringos miesto DŽDT vykdomojo komiteto pirmininko A. P. 1967 m. kovo 25 d. pranešime buvo išvardytos vietos, kur galima perkelti poilsio namelius: „Organizacijos, privalančios iškelti iš Neringos poilsio stovyklas, gali kreiptis į (...) Kretingos (...) vykdomuosius komitetus, prašydamos sklypų stovykloms ir statybos leidimui“;

Kretingos rajono DŽDT Vykdomojo komiteto 1967 m. balandžio 1 d. potvarkiu sudaryta valstybinė komisija pastatams priimti;

Kretingos rajono DŽDT Vykdomojo komiteto 1967 m. gegužės 10 sprendimu Nr. 156 „Dėl poilsio stovyklų steigimo Šventosios gyvenvietėje“ nuspręsta „Patvirtinti laikino poilsio stovyklų Šventojoje teritorijoje planavimo schema M1=500“. „Kretingos raj. Architektas drg. V. Ž. įpareigotas parenkant teritorijas poilsio stovyklų steigimui, prisilaikyti zonavimo schemos“;

LTSR Ministrų tarybos 1968 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 238 „Dėl poilsio stovyklų steigimo Respublikos teritorijoje“ 5 punktu nutarta: „Leisti poilsio stovykloje statyti vasarinio tipo, lengvų konstrukcijų poilsio, pagalbinius ir visuomenės paskirties pastatus, taip pat palapines. Šie pastatai poilsio stovyklose statomi pagal atskiros žinybos, įmonės ar organizacijos paruoštą stovyklos statybos projektą, suderintą su rajono priešgaisrinės apsaugos bei sanitarinės tarnybomis, miesto landšafto ar rajono architektu ir, gavus leidimą; keliai, inžinerinės komunikacijos ir kiti bendrojo naudojimo įrenginiai projektuojami ir statomi suinteresuotų organizacijų dalinio dalyvavimo būdu. Naudotis poilsio stovykla arba projekte numatyta jos dalimi galima vykdomojo komiteto paskirtai valstybinei komisijai priėmus ją eksploatuoti gyvenamiesiems namams ir kitiems civiliniams objektams priimti nustatyta tvarka“. Priede numatyta, kad (duomenys neskelbtini) rajone stovyklai skirta vietovė yra (duomenys neskelbtini) gyvenvietė prie Baltijos jūros;

1967 m. rugpjūčio 8 d. SDG „(duomenys neskelbtini)“ įsakymu Nr. 365 „bendrovės darbuotojui M. S. skirta piniginė premija už savalaikį poilsio stovyklos perkėlimą iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) ir jos įvedimą į eksploataciją“;

KSDG „(duomenys neskelbtini)“ kolektyvinės sutarties vykdymo per 1967 m. I pusmetį patikrinimo akte nurodyta: „Poilsio stovykla iš (duomenys neskelbtini) perkelta į (duomenys neskelbtini), pradedant birželio 15 d., joje ilsisi gamyklos dirbantieji“.

6.3. Esant neteisėtai statybai ginčo nameliai būtų nedelsiant privalomai nugriauti.

6.4. Pareiškimo argumentus, kad poilsio nameliai buvo pripažinti tinkamais naudoti ir perduoti eksploatuoti, pagrindžia šie įrodymai:

Palangos miesto liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1988 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. 49 „Dėl pavadinimų suteikimo“ Kauno silikatinių dirbinių gamyklos poilsio namams, esantiems (duomenys neskelbtini), suteikė pavadinimą „(duomenys neskelbtini)“;

Palangos miesto DŽDT Vykdomojo komiteto 1970 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. 173 patvirtintos (duomenys neskelbtini) gyvenamosios vietovės gatvių pavadinimai;

1970 m. liepos 10 d. priėmimo–perdavimo akte „Laikina poilsio stovyklų (duomenys neskelbtini) esama padėtis“, kuris pasirašytas Kretingos rajono architektės J. R., Palangos m. vyriausiojo architekto A. Č., Valstybinio statybinių reikalų komiteto atstovo J. Ž., užfiksuota, kad poilsio stovykloje „(duomenys neskelbtini)“ pastatyta 19 poilsio namelių ir visuomeninis pastatas-virtuvė. Pareiškėjos nuomone, šis aktas yra objektyvus įrodymas, jog SDG „(duomenys neskelbtini)“ teisėtai įrengė poilsio stovyklą (duomenys neskelbtini), poilsio nameliai buvo pastatyti laikantis teisės aktų reikalavimų, turint visus reikalingus leidimus, bei, dalyvaujant Valstybinio statybinio reikalų komiteto atstovui, perduoti Palangos miesto vyriausiajam architektui. Jei poilsio namelių statyba būtų neteisėta, akivaizdu, kad ji nebūtų priimta, dalyvaujant valstybinės statybos komisijos atstovui, ir nebūtų perduota vyriausiajam miesto architektui. Šiame akte buvo padaryta pastaba: Telšių statybos trestas yra pastatęs savavališkai 3 namelius po 2 kambarius. Pagal 1970 m. balandžio 29 d. Kretingos r. DŽDT vykdomojo komiteto sprendimą Nr. 132 ši statyba turėjo būti nugriauta iki š. m. gegužės 15 d. Ši pastaba taip pat įrodo, kad ginčo poilsio nameliai nebuvo savavališkos statybos objektas, priešingu atveju jie taip pat nebūtų priimti, o SDG „(duomenys neskelbtini)“ būtų įpareigota juos nugriauti kaip savavališką statybą.

1970 m. liepos 10 d. Kretingos r. (duomenys neskelbtini) gyvenvietės perdavimo Palangos miestui priėmimo–perdavimo akte nurodyta, kad „remiantis Palangos m. DŽDT vykdomojo komiteto 1970 m. liepos 6 d. potvarkiu Nr. 134-p ir Kretingos rajono vykdomojo komiteto sprendimu Nr. ... iš 1970 m. liepos .... d., dalyvaujant Valstybinio statybos reikalų komiteto vyr. inž. J. Ž., Palangos m. vyr. architektas A. Č. priėmė, o Kretingos raj. architektas J. R. perdavė: I Atskirų įmonių ir organizacijų stovyklų bylos (...) 7. (duomenys neskelbtini) a) genplanas b) poilsio namelis“. Apeliantė nurodė, kad iš šio akto turinio matyti, kad juo buvo užfiksuotas žemės sklypo ir statinių bylų perdavimas, tai įrodo, kad KSDG „(duomenys neskelbtini)“ buvo skirtas žemės sklypas poilsio namelių statybai, buvo paruoštas jo planas, nuo pat poilsio namelių statybos pradžios buvo gauti visi reikalingi leidimai vykdyti poilsio namelių statybą bei paruoštos pastatytų namelių bylos, kurios vėliau perduotos miesto vyriausiajam architektui;

1988 m. balandžio 27 d. LTSR tarpmiestinio techninio inventorizacijos biuro buvo sudaryta Poilsio namelių kadastro byla;

Poilsio namelių statybos teisėtumą konstatavo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, kuri 2015 m. rugsėjo 7 d. pateikė išvadą, nurodydama, kad ginčo poilsio nameliai, esantys adresu (duomenys neskelbtini), yra nekilnojamieji daiktai, bei vertino, kad „tai jog buvo sudaryta Namelių 1988 m. balandžio 27 d. LTSR Klaipėdos tarpmiestinio techninio inventorizacijos biuro byla yra svarus argumentas, kad nameliai pastatyti pagal sovietmečiu galiojusius teisės aktus. Teisinis reguliavimas, draudžiantis tokius statinius statyti ir eksploatuoti įsigaliojo jau po jų pastatymo atkūrus Lietuvos Respubliką“;

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos priežiūros skyrius 2016 m. rugsėjo 21 d. atlikęs poilsio stovyklos, adresu (duomenys neskelbtini), patikrinimą, nustatė, kad vienas pastatas, t. y. sandėliukas, pastatytas neturint privalomojo dokumento – valstybinės žemės patikėtinio sutikimo dėl naudojimosi valstybine žeme, tuo pažeidžiant statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statyba leidžiantys dokumentai“ 50 punkto reikalavimus. Taigi inspekcijos skyrius pripažino, kad likę poilsio nameliai yra pastatyti teisėtai;

Visų poilsio namelių buvimo vieta yra tokia pati, kaip ji buvo jų pastatymo dieną, t. y. jokie nauji statiniai neatsirado, tai reiškia, kad valstybinė miško paskirties žemė neteisėtai nebuvo užimta, tai įrodo byloje esantys dokumentai: 1988 metų žemės sklypo planas, 2015 metų statinių išdėstymo planas, topografiniai planai bei faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kurie pagrindžia, kad poilsio namelių buvimo vieta nuo jų pastatymo momento nesikeitė.

6.5. Apeliantė nurodė, kad ji nedisponuoja dokumentais apie žemės sklypo skyrimą, tačiau iš byloje esančių dokumentų matyti, kad jie buvo:

Kretingos rajono DŽDT Vykdomojo komiteto 1967 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. 156 „Dėl poilsio stovyklų steigimo (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje“ buvo patvirtinta laikino poilsio stovyklų (duomenys neskelbtini) teritorijų planavimo schema M.1=500, tačiau ji tarp archyvuose esančių dokumentų nerasta;

1970 m. liepos 10 d. Kretingos r. (duomenys neskelbtini) gyvenvietės perdavimo Palangos miestui priėmimo–perdavimo aktu Palangos miesto vyriausiajam architektui A. Č. buvo perduota KSDG „(duomenys neskelbtini)“ poilsio stovyklos byla „genplanas“, tai įrodo, kad KSDG „(duomenys neskelbtini)“ buvo skirtas žemės sklypas poilsio namelių statybai, buvo paruoštas jo planas, kuris vėliau perduotas miesto vyriausiajam architektui, tačiau dėl neaiškių ir nuo apeliantės nepriklausančių aplinkybių, jis nebuvo išsaugotas.

6.6. Apeliantė dėl ginčo statinių laikino pobūdžio nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo poilsio nameliai yra laikini statiniai, nes buvo perkelti iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), yra nepagrįsta, padaryta ignoruojant faktines realijas, jog galimos situacijos, kai nekilnojamieji daiktai, kaip vientisi vienetai, perkeliami iš vienos vietos į kitą. Įstatymų leidėjas nustatė, kad nekilnojamuoju daiktu gali būti pripažintas ir kitas turtas, įtvirtinant tai įstatymu. Buvo ir yra galimi atvejai, kai statiniai, kurie priskiriami nekilnojamiems daiktams, gali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą, nedarant esminės įtakos jų vertei. Statinio, kaip nekilnojamojo daikto, statusas ir paskirtis negali būti panaikinama vien tuo pagrindu, kad daiktas buvo perkeltas iš vienos vietos į kitą. Daikto paskirties (ne)pakeitimas perkeliant jį iš vienos vietos į kitą, daikto statusas turi būti vertinamas atsižvelgiant į visas esamas aplinkybes. Nurodė ir tai, kad nė viename iš byloje esančių dokumentų apie ginčo poilsio namelių statybą ir naudojimą, iš jų ir ekspertizės išvadose, inventorizacijos aktuose, nėra nurodytas joks ginčo poilsio namelių naudojimo terminas, tai įrodo, kad ginčo poilsio nameliai nėra laikino pobūdžio.

6.7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatinęs iš esmės dvi skirtingas sąvokas, apibrėžiančias skirtingo pobūdžio statinius, be teisinio ir faktinio pagrindo ginčo poilsio namelius, kaip vasarinio tipo lengvųjų konstrukcijų statinius, prilygino laikino pobūdžio statiniams.

6.8. Pirmosios instancijos teismo sprendimo teiginius, jog ginčo nameliai yra laikini statiniai, paneigia visuma byloje esančių įrodymų, kurių pirmosios instancijos teismas nevertino, neanalizavo jų įrodomosios vertės, apsiribojo deklaratyviu šių įrodymų išvardijimu:

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2015 m. rugsėjo 7 d. išvadoje „Dėl pavedimo (poilsio nameliai (duomenys neskelbtini))“ nustatė, kad pagal dabar galiojantį reglamentą nameliai yra I grupės nesudėtingi statiniai. Tai reiškia, kad nameliai negali būti laikomi kilnojamaisiais daiktais;

Apeliantės užsakymu buvo atlikta poilsio stovyklos pastatų Palangos m. sav. Palangos m. (duomenys neskelbtini) techninės būklės įvertinimo ekspertizė, jos aktu buvo nustatyta, kad remiantis STR1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį VI skyriaus 8 punktu 8.13.2 papunkčiu pastatai priklauso negyvenamų pastatų grupei, poilsio paskirties pastatų pogrupiui“. Ekspertizės akte konstatuota ir tai, kad poilsio nameliai atitinka STR2.01.01(1):2005 reikalavimus. Ekspertizės aktu nustatyta, kad poilsio nameliai yra nekilnojamieji daiktai – nesudėtingi statiniai, kurie atitinka teisės aktų reikalavimus.

6.9. Apeliantė dėl ginčo statinių teisinės registracijos nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo statinių teisinė registracija nebuvo atlikta nei iš karto po statybos užbaigimo, nei vėliau, tai vertino kaip įrodymą, jog ginčo statinių statyba buvo neteisėta, nes ginčo statinių statybos metu galioję teisės aktai numatė privalomą tokio pobūdžio statinių teisinę registraciją, yra nepagrįsta. Pirmosios instancijos sprendime minimi LTSR Ministrų tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimas Nr. 2 „Dėl teisinio pastatų registravimo LTSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais 1974 m. rugpjūčio 30 d. nutarimas Nr. 317 ir 1984 m. sausio 13 d. nutarimas Nr. 10), Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro 1996 m. rugsėjo 24 d. įstatymas Nr. I-1539, Nekilnojamojo turto registro 1997 m. spalio 16 d. įstatymo įgyvendinimo įstatymas Nr.VIII-454, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. spalio 25 d. nutarimas Nr. 297, kuriais buvo nustatyta privaloma pastatų registracija, įsigaliojo po ginčo statinių statybos užbaigimo ir perdavimo eksploatuoti. Todėl šie teisės aktai negali būti taikomi ginčo statiniams, kurių statyba buvo baigta dar iki minėtų norminių aktų įsigaliojimo. Įstatymas atgal negalioja. Aktualiu laikotarpiu galioję norminiai teisės aktai nenumatė jokios privalomos pastatų ir statinių teisinės registracijos. Esminiai tvarkos reikalavimai buvo vykdyti statybą pagal statybos leidimą ir ją baigti statinio priėmimo naudoti aktu.

6.10. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi teisės aktais, kurie reglamentuoja visiškai kitos kategorijos objektų statybas. Sprendimas grindžiamas LTSR Ministrų Tarybos 1962 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 281 patvirtintais Individualinės statybos nuostatais, nors šie nuostatai netaikytini ginčo poilsio nameliams, nes jie negali būti priskiriami prie individualių gyvenamųjų namų kategorijos.

6.11. Apeliantė dėl galimybės pradėti viešojo administravimo procedūrą nurodė, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantė dėl ginčo poilsio namelių teisinio įregistravimo turi pradėti viešojo administravimo procedūrą, nes egzistuoja kitokia galimybė, t. y. ne teismo tvarka gauti dokumentus dėl kadastrinio vieneto suformavimo ir kadastrinio objekto suformavimo užbaigimo, ir tokie faktai nenustatytini CPK XXVI skyriaus nustatyta tvarka.

6.12. Apeliantė ir buvę ginčo poilsio namelių savininkai / valdytojai buvo inicijavę visas įmanomas viešojo administravimo procedūras siekdami įteisinti ginčo poilsio namelius bei juos įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, tačiau visi bandymai buvo nesėkmingi, nes apeliantė nedisponuoja autentiškais dokumentais, pagrindžiančiais statybos teisėtumą (statybos leidimu ir statybos užbaigimo aktu). Apeliantė neturi jokių kitų galimybių įteisinti ginčo poilsio namelius, išskyrus teismo tvarka.

6.13. Apeliantė nurodė, kad priešingai nei nurodoma skundžiamame sprendime, egzistuoja visos būtinos ir įstatyme įtvirtintos sąlygos nustatyti apeliantės prašomus juridinius faktus. Prašomi nustatyti juridiniai faktai sukels apeliantei teisines pasekmes, nes ji įgis galimybę įteisinti ginčo poilsio namelius, įregistruoti juos Nekilnojamojo turto registre, išviešinti savo nuosavybės teises į ginčo poilsio namelius bei tokiu būdu sukurti jų, kaip teisėtos civilinės apyvartos objektų, vertę. Poilsio namelių statybos teisėtumą pagrindžiantys dokumentai – statinio projektas, leidimas vykdyti statybas, statybos užbaigimo aktas yra prarasti, jų negalima gauti atgaline tvarka. Apeliantė ir buvę ginčo poilsio namelių savininkai / valdytojai buvo inicijavę visas įmanomas viešojo administravimo procedūras siekiant įteisinti ginčo poilsio namelius bei juos įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, tačiau visi bandymai buvo nesėkmingi, nes nėra išsaugoti autentiški dokumentai, pagrindžiantys statybos teisėtumą (statybos leidimas ir statybos užbaigimo aktas).

6.14. Aktuali teismų praktika analogiško pobūdžio byloje (Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 3 d. dalinis sprendimas, priimtas byloje Nr. 2A-1281-253/2018) pagrindžia, kad apeliantės prašomi nustatyti juridiniai faktai gali būti nustatomi CPK XXVI skyriaus nustatyta tvarka.

6.15. Apeliantė dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo nurodė, kad pirmosios instancijos teismas apeliantės pateiktų dokumentų ir jų įrodomosios galios nevertino, apsiribojo jų išvardymu sprendime ir deklaratyviu teiginiu, kad jie neįrodo ginčo poilsio namelių statybos teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas ignoravo šios bylos nagrinėjimo ypatumus bei faktą, jog apeliantė tam tikrais tiesioginiais įrodymais nedisponavo dėl objektyvių nuo jos nepriklausančių aplinkybių.

7. Suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

8.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl Šventosios namelių: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-916/2017; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-695/2017; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018, kurioje nurodyta, kad tokio pobūdžio statiniai ir teisės į juos negali būti registruojami Nekilnojamojo turto registre, nes nėra pateikti įrodymai, jog statiniai buvo pastatyti gavus statybos leidimą ir statyba buvo užbaigta statinį priėmus naudoti.

8.2. Negalima pažeidinėti aukštesnės galios teisės aktų ir leisti valstybiniame miške įregistruoti statinius. Visos visuomenės valstybinis miškas negali būti skirtas be statybos leidimo ir valstybinės komisijos akto pastatytiems poilsio statiniams eksploatuoti. Ginčo teritorijos miško ploto statusas nuo tarybinių laikų niekada nesikeitė.

8.3. 2015 m. kovo 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties, pagal kurią apeliantė įgijo teisinius statinius, 3.2 punkte yra nurodyta, kad turtas ir pardavėjo nuosavybės teisė į turtą nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Pirkėjas negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pardavėjas.

8.4. Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas teisės aktus dėl statinių registracijos taikė atgaline tvarka. Statinių registracija yra tęstiniai teisiniai santykiai ir visada statiniai turėjo būti registruoti Registre. Pirmosios instancijos teismas teisės aktus taikė tinkamai.

8.5. Mano, kad statybos leidimo, valstybinės komisijos akto nėra nei pas statytoją, nei archyvuose, nes tokių dokumentų apskritai niekada nebuvo. Nameliai virš 50 metų nebuvo registruoti, nes statytojas niekada neturėjo statybos dokumentų, o nameliai buvo pastatyti kaip laikini statiniai ar palapinės.

8.6. Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad nebuvo senesnių teisės aktų, susijusių su statinių priėmimu naudoti. Lietuvos TSR ministrų taryba 1947 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Nr. 605 patvirtino baigtų statyti gyvenamosios ir civilinės paskirties objektų miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse priėmimo eksploatacijon tvarkos aprašą, kurio 1 punkte nurodyta, kad valstybinei komisijai turi būti perduoti visi naujai pastatyti, rekonstruoti ar kapitališkai suremontuoti visi gyvenamieji, komunalinio-buitinio tipo ir kiti visuomeniniai pastatai. Tvarkos aprašo 2 punktu miestų vykdomieji komitetai buvo įpareigoti priimti eksploatacijon pastatus ir įrenginius nepriklausomai nuo jų priklausomybės. Išsami priėmimo eksploatacijon tvarka patvirtinta Lietuvos TSR ministrų tarybos 1947 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 605 priedu.

8.7. Lietuvos TSR ministrų tarybos 1962 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 700 „Dėl pastatytų įmonių, pastatų ir įrenginių priėmimo naudojimui tvarkos“ 1 p. nurodyta, kad „pastatytus arba rekonstruotus pastatus, įmones ir įrenginius būtinai turi priimti naudojimui valstybinės priėmimo komisijos“, 3 punkto c) papunktyje nurodoma, kad „gyvenamuosius namus, taip pat visuomeninius pastatus ir įrenginius (išskyrus nurodytus 2 punkte), nepriklausomai nuo jų sąmatinės vertės ir pavaldumo, priima valstybinės priėmimo komisijos, kurias skiria miestų (rajonų) Darbo žmonių deputatų tarybų vykdomieji komitetai“, 6 p. nuspręsta „Nustatyti, kad įmonių, pastatų ir įrenginių priėmimo naudojimui aktus tvirtina organai, kurie yra paskyrę valstybines priėmimo komisijas. Gyvenamųjų namų ir visuomeninių pastatų bei įrenginių priėmimo naudojimui data laikoma toji, kada Darbo žmonių deputatų tarybų vykdomasis komitetas patvirtina valstybinės priėmimo komisijos aktą“.

8.8. Visus apeliantės teiginius apie esą turėtus statybos leidimus ir valstybinės komisijos aktus paneigia tas faktas, kad nėra Vykdomojo komiteto sprendimo patvirtinti valstybinės komisijos priėmimo aktą. Absoliučiai jokių dokumentų nėra, nes jų niekada ir nebuvo.

8.9. Tos aplinkybės, kad neteisėtą rekonstrukciją toleravo nuomotojas ar statybinę veiklą kontroliuojančios institucijos, kad nebuvo taikomos savavališkai statybai numatytos sankcijos, nedaro šios statybos teisėtos, nes teisė negali atsirasti iš neteisėtų veiksmų.

9. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo visas reikšmingas bylai aplinkybes, rašytinius įrodymus, teisingai taikė ir aiškino teisės aktus, teismų praktiką, t. y. visiškai atskleidė bylos esmę ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliantės skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo.

10. Daugiau atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

11. 2020 m. balandžio 16 d. (per EPP pateiktas 2020 m. balandžio 15 d. teisme gautas apeliantės prašymas, nevertinti suinteresuoto asmens Palangos miesto savivaldybės argumentų, nes jie nebuvo pateikti ir išnagrinėti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Savivaldybė viso civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo pasyvi, nepateikė atsiliepimo į apeliantės pareiškimą, kito procesinio dokumento, vengė dalyvauti teismo posėdžiuose, nors jai buvo žinoma apie vykstantį teisminį procesą ir jo esmę, t. y. visiškai nesirūpino procesu. Savivaldybė nesinaudojo savo procesinėmis teisėmis, nevykdė CPK numatytų pareigų. Savivaldybės neveikimas negali būti pateisinamas ir negali būti ištaisomas apeliacinės instancijos teisme. Savivaldybė savo poziciją dėl apeliantės reikalavimų išdėstė tik atsiliepime į apeliacinį skundą, dėl ko apeliantė neturi ir neturėjo galimybių pasisakyti dėl tokių argumentų pagrįstumo pateikti savo atsikirtimus į Savivaldybės teiginius. Savivaldybės atsiliepimas iš dalies yra grindžiamas aplinkybėmis bei argumentais, kurie nebuvo išnagrinėti pirmosios instancijos teisme, kas akivaizdžiai prieštarauja ribotos apeliacijos institutui, kuris įtvirtintas CPK. Savivaldybė neturi teisės apeliacinės instancijose teisme teikti naujus argumentus, dėstyti naujas aplinkybes. Savivaldybės poziciją apie tai, kad esą pas statytoją, archyvuose nėra statybos leidimo, valstybės komisijos akto todėl, kad tokių dokumentų apskritai niekada nebuvo paneigia apeliantės pateikti dokumentai byloje.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad pareiškėjos, suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovės dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

14. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas apeliantės ieškinys dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo dėl teisėtų statybų ir nuosavybės teisės į minėtus statinius nustatymo.

15. Pažymėtina, kad, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau pasisako dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

16. Byloje nėra ginčo dėl to, kad apeliantė dokumentų, patvirtinančių šių poilsio pastatų ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), statybos teisėtumą (statybos leidimo, statinio priėmimo naudoti komisijos akto) pateikti negali.

17. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad apeliantė teigdama, kad ji įgijo nuosavybės teisę į suformuotą objektą, tačiau neturi tai patvirtinančių dokumentų, privalo įrodyti faktą, kad iki jos valdę pastatus asmenys statinius teisėtai sukūrė, valdė juos nuosavybės teise, nes naujasis savininkas negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo buvę turto savininkai (CPK 178 straipsnis).

18. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad nuosavybės teisių į statinį įgijimas galimas ne bet kokios statybos metu, bet tik tokiu atveju, jei statyba buvo vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimų, t. y. jei statybos procesas buvo teisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-695/2017 18 punktas). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad turi ištirti, ar statyba sukuriant ginčo statinius buvo teisėta. Byloje nėra ginčo, kad esminiai tvarkos reikalavimai buvo vykdyti statybą pagal statybos leidimą ir ją baigti statinio priėmimo naudoti aktu.

19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. birželio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018 36 punkte nurodė, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė. Tačiau, nepaisant tokių bylų įrodinėjimo proceso specifikos, įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis), o teismai, vertindami pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-613/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

20. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esantys rašytiniai (netiesioginiai) įrodymai, jų visuma nepatvirtina (yra nepakankama) apeliantės nurodytų aplinkybių, jog poilsio namelių komplekso statybos teisėtumą patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau nėra išlikę, t. y. kad pareiškime nurodyti statiniai – poilsio pastatai – buvo sukurti, pastatyti ir užbaigti teisėtai, laikantis jų statybos metu galiojusių teisės aktų reikalavimų.

21. Apeliantės nurodytos aplinkybės bei apeliantės archyvuose rasti ir į bylą pateikti dokumentai patvirtina, kad pradinė ginčo poilsio namelių statybų ir įrengimo vieta buvo (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)); buvo priimtas Ministrų tarybos nutarimas, kuriuo nutarta likviduoti (duomenys neskelbtini) esančias ir uždrausti steigti naujas poilsiavimo stovyklas (apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nutarimas yra bendro pobūdžio); Vykdomojo komiteto sprendimu buvo pasiūlyta pradinei namelių savininkei pasiimti (duomenys neskelbtini) turimus poilsiavimo stovyklos statinius (apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šis sprendimas savaime nereiškia statybos teisėtumo); buvo priimtas Ministrų tarybos nutarimas, įpareigojantis paruošti numatytų statyti poilsio stovyklų teritorijų zonavimo schemas; pajūrio zonoje poilsio stovykla numatyta ir (duomenys neskelbtini) gyvenamosios vietovės šiaurinėje dalyje (kur dabar yra ginčo poilsio nameliai, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šis nutarimas taip pat yra bendro pobūdžio); Vykdomojo komiteto pirmininko pranešimas, kuriame nurodyta, kad organizacijos, privalančios išsikelti iš (duomenys neskelbtini) poilsio stovyklas, gali kreiptis į (...) Kretingos (...) vykdomuosius komitetus, prašydamos sklypų stovykloms ir statybos leidimui (apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad toks pradinės ginčo namelių savininkės kreipimasis ir / ar gautas statybos leidimas byloje nepateiktas, o pranešimas yra bendro pobūdžio); Vykdomojo komiteto potvarkiu sudaryta valstybinė komisija pastatams priimti (apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad potvarkis yra bendro pobūdžio); buvo priimtas Ministrų tarybos nutarimas „Dėl poilsio stovyklų steigimo Respublikos teritorijoje“ (apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nutarimas yra bendro pobūdžio); buvo priimtas pradinės ginčo namelių savininkės įsakymas, kuriuo skirta piniginė premija už savalaikį poilsio stovyklos perkėlimą iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) ir jos perdavimą eksploatuoti ir pradinės ginčo namelių savininkės kolektyvinės sutarties vykdymo patikrinimo aktas, kuriame nurodyta, kad „poilsio stovykla iš (duomenys neskelbtini) perkelta į (duomenys neskelbtini), padedant 1967 m. birželio 15 d. joje ilsisi gamyklos dirbantieji“ (apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šis įsakymas ir aktas patvirtina poilsio stovyklos perkėlimo ir naudojimo faktus, tačiau savaime nereiškia statybos teisėtumo). Šiame punkte nurodytos aplinkybės ir aptarti dokumentai, jų visuma nėra pakankama konstatuoti, jog ginčo poilsio namelių perkėlimas iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) buvo teisėtas, vykdomas griežtai įgaliotų institucijų priežiūrai bei laikantis visų teisės aktų reikalavimų. Ši apeliantės išvada yra nepagrįsta, pirmosios instancijos tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą (CPK 178, 185 straipsniai).

22. Apeliantės teikiamas argumentas, kad esant neteisėtai statybai ginčo nameliai būtų nedelsiant privalomai nugriauti (kompetentingų institucijų per visą statinio eksploatavimo laiką nebuvo konstatuotas savavališkos statybos faktas), savaime nereiškia statybos teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018 42 punktas).

23. Apeliantės nurodytos aplinkybės bei apeliantės archyvuose rasti ir į bylą pateikti dokumentai patvirtina ir tai, kad 1970 m. Vykdomojo komiteto sprendimu patvirtintos (duomenys neskelbtini) gyvenamosios vietovės gatvių pavadinimai (apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendimas yra bendro pobūdžio); buvo sudarytas 1970 m. liepos 10 d. priėmimo–perdavimo aktas „Laikina poilsio stovyklų (duomenys neskelbtini) esama padėtis“, kuris pasirašytas Kretingos rajono architektės J. R., Palangos m. vyriausiojo architekto A. Č., Valstybinio statybinio reikalų komiteto pirmininko??? J. Ž., jame užfiksuota, kad poilsio stovykloje „(duomenys neskelbtini)“ pastatyta 19 poilsio namelių ir visuomeninis pastatas-virtuvė ir buvo sudarytas 1970 m. liepos 10 d. Kretingos r. (duomenys neskelbtini) gyvenvietės perdavimo Palangos miestui priėmimo– perdavimo aktas, kuriame nurodyta, kad „remiantis Palangos m. DŽDT vykdomojo komiteto 1970 m. liepos 6 d. potvarkiu Nr. 134-p ir Kretingos rajono vykdomojo komiteto sprendimu Nr. ... iš 1970 m. liepos .... d., dalyvaujant Valstybinio statybos reikalų komiteto vyr. inž. J. Ž., Palangos m. vyr. architektas A. Č. priėmė, o Kretingos raj. architektas J. R. perdavė: I Atskirų įmonių ir organizacijų stovyklų bylos (...) 7. (duomenys neskelbtini) a) genplanas b) poilsio namelis“ (apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šios aplinkybės savaime nereiškia, kad ginčo poilsio nameliai buvo pripažinti tinkamais naudoti ir perduoti eksploatuoti, nes yra nepakankamos daryti tokią išvadą; juolab, kad dokumentas apie pradinei ginčo namelių savininkei skirtą žemės sklypą ginčo poilsio namelių statybai, paruoštas žemės sklypo planas, nuo pat poilsio namelių statybos pradžios gauti visi reikalingi leidimai vykdyti poilsio namelių statybą bei paruoštos pastatytų namelių bylos teismui nepateikti; priešinga apeliantės išvada iš esmės grindžiama deklaratyvaus pobūdžio norimomis prielaidomis, kas būtų, jeigu būtų arba galėjo būti); 1988 m. Vykdomojo komiteto sprendimu „Dėl pavadinimų suteikimo“ Kauno silikatinių dirbinių gamyklos poilsio namams, esantiems (duomenys neskelbtini), suteikė pavadinimą „(duomenys neskelbtini)“ (apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ši aplinkybė savaime nereiškia, kad ginčo poilsio nameliai buvo pripažinti tinkamais naudoti ir perduoti eksploatuoti); 1988 m. techninio inventorizacijos biuro buvo sudaryta ginčo poilsio namelių kadastro byla (apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad sudaryta ginčo poilsio namelių kadastro byla savaime nereiškia, kad ginčo poilsio nameliai buvo pripažinti tinkamais naudoti ir perduoti eksploatuoti, nes šių namelių teisinė registracija atlikta nebuvo); Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2015 m. rugsėjo 7 d. pateikta išvada ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos priežiūros skyriaus 2016 m. rugsėjo 21 d. atliktas poilsio stovyklos, adresu (duomenys neskelbtini), patikrinimas (apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pateikta išvada ir atliktas patikrinimas savaime nereiškia, kad ginčo poilsio nameliai pastatyti teisėtai, nes šių namelių teisinė registracija atlikta nebuvo). Šiame punkte nurodytos aplinkybės ir aptarti dokumentai, jų visuma nėra pakankama konstatuoti, jog poilsio nameliai buvo pripažinti tinkamais naudoti ir perduoti eksploatuoti. Ši apeliantės išvada yra nepagrįsta, pirmosios instancijos tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą (CPK 178, 185 straipsniai).

24. Apeliantės nurodytos aplinkybės bei apeliantės archyvuose rasti ir į bylą pateikti dokumentai patvirtina dar ir tai, kad 1967 m. Vykdomojo komiteto sprendimu „Dėl poilsio stovyklų steigimo (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje“ buvo patvirtinta laikino poilsio stovyklų (duomenys neskelbtini) teritorijų planavimo schema (apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendimas yra bendro pobūdžio); 1970 m. liepos 10 d. Kretingos r. (duomenys neskelbtini) gyvenvietės perdavimo Palangos miestui priėmimo–perdavimo aktu Palangos miesto vyriausiajam architektui A. Č. buvo perduota KSDG „(duomenys neskelbtini)“ poilsio stovyklos byla „genplanas“ (tačiau kaip jau buvo apeliacinės instancijos teismo konstatuota ankstesniame nutarties punkte, ši aplinkybė savaime nereiškia, kad pradinei ginčo namelių savininkei buvo skirtas žemės sklypas ginčo poilsio namelių statybai, paruoštas žemės sklypo planas, nes yra nepakankama daryti tokią išvadą; juolab, kad dokumentas apie pradinei ginčo namelių savininkei skirtą žemės sklypą ginčo poilsio namelių statybai, paruoštas žemės sklypo planas teismui nepateikti; priešinga apeliantės išvada iš esmės grindžiama deklaratyvaus pobūdžio norimomis prielaidomis, kas galėjo būti). Šiame punkte nurodytos aplinkybės ir aptarti dokumentai, jų visuma nėra pakankama konstatuoti, jog buvo dokumentai, kuriais pradinei ginčo namelių savininkei buvo skirtas žemės sklypas ginčo poilsio namelių statybai. Ši apeliantės išvada yra nepagrįsta, pirmosios instancijos tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą (CPK 178, 185 straipsniai).

25. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad poilsio namelių komplekso, esančio adresu (duomenys neskelbtini), teisinė registracija nebuvo atlikta, kaip nekilnojamojo turto objektai poilsio nameliai nesuformuoti, daiktinės teisės nėra ir niekada nebuvo įregistruotos, poilsio namelių statybos pabaigos metai – 1967, inventorizuoti 1988 m. balandžio 27 d. SDG „(duomenys neskelbtini)“ (pradinio valdytojo) prašymu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkybė, jog apeliantės nurodyti statiniai neįregistruoti, teisiškai reikšminga sprendžiant, ar šie statiniai pastatyti laikantis nustatytos tvarkos. Apeliantė teigia, kad duomenys apie juos kaupti nuo 1967 m., tačiau žymų apie statinių teisėtumą kadastriniuose dokumentuose nėra. Tai reiškia, kad sukaupti kadastriniai duomenys nepatvirtina, jog statiniai buvo statomi gavus leidimą ir statyba užbaigta statinio priėmimu naudoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 10 d. nutarties civilinės bylos Nr. e3K-3-120-695/2017 23 punktas).

26. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad byloje esanti įrodymų visuma yra nepakankama teigti, kad pareiškime nurodyti statiniai – poilsio pastatai – buvo sukurti, pastatyti ir užbaigti teisėtai, laikantis jų statybos metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, apeliacinio skundo argumentai dėl ginčo namelių pobūdžio neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų netiria ir dėl jų nepasisako. Juolab, kad ir pirmosios instancijos teismas tik padaręs prielaidą, jog apeliantės statiniams buvo išduotas leidimas statybai, įvertinęs sprendime nurodytus įrodymus, konstatavo, jog minėti statiniai buvo laikini, t. y. laikino pobūdžio, jie galėjo būti perkeliami iš vienos vietos į kitą.

27. Pagrįsti apeliantės argumentai, kad nepagrįsta (deklaratyvi) pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantė dėl ginčo poilsio namelių teisinio įregistravimo turi pradėti viešojo administravimo procedūrą, nes egzistuoja kitokia galimybė, t. y. ne teismo tvarka gauti dokumentus dėl kadastrinio vieneto suformavimo ir kadastrinio objekto suformavimo užbaigimo, ir tokie faktai nenustatytini CPK XXVI skyriaus nustatyta tvarka. Apeliantė ir buvę ginčo poilsio namelių savininkai / valdytojai buvo inicijavę visas įmanomas viešojo administravimo procedūras siekiant įteisinti ginčo poilsio namelius bei juos įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, tačiau visi bandymai buvo nesėkmingi, nes apeliantė nedisponuoja autentiškais dokumentais, pagrindžiančiais statybos teisėtumą (statybos leidimu ir statybos užbaigimo aktu). Apeliantė neturi jokių kitų galimybių įteisinti ginčo poilsio namelius, išskyrus teismo tvarka. Tačiau apeliacinės instancijos teismui anksčiau nutartyje konstatavus, kad byloje esanti įrodymų visuma yra nepakankama teigti, kad pareiškime nurodyti statiniai – poilsio pastatai – buvo sukurti, pastatyti ir užbaigti teisėtai, laikantis jų statybos metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, šie apeliacinio skundo argumentai nėra pakankami priimtą priešingą sprendimą – pareiškimą tenkinti. Tačiau atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, iš ginčijamo pirmos instancijos teismo sprendimo šalintinas motyvas, kad „pareiškėja dėl statinių įteisinimo turi inicijuoti viešojo administravimo procedūras. Kadangi pareiškėja gali kitokia, t. y. ne teismo tvarka gauti dokumentus dėl kadastrinio vieneto suformavimo ir kadastrinio objekto suformavimo užbaigimo, tai toks faktas negali būti nustatytas CPK XXVI skyriaus nustatyta tvarka.“

28. Įvertinusi visus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti argumentai (tarp jų ir apeliantės argumentai, išdėstyti 2020 m. balandžio 15 d. prašyme, kuriuo prašoma nevertinti atsiliepimo argumentų) teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

29. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu bei teisiniu jų kvalifikavimu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, nenukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, vertino byloje esančių įrodymų visumą, priimto procesinio sprendimo išvadas pagrindė byloje ištirtais įrodymais. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

30. CPK 80 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta, kad ypatingosios teisenos bylose mokamas 50 Eur žyminis mokestis. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad už apeliacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant pareiškimą ypatingosios teisenos bylos. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad procesinį dokumentą pateikiant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtinos žyminio mokesčio sumos.

31. Apeliantė pateiktu pareiškimu prašė nustatyti du juridinę reikšmę turinčius faktus, kad jai nuosavybės teise priklausančių (valdomų) ginčo poilsio namelių komplekso statybai pagal 1967 m. galiojusią tvarką tuometinių kompetentingų valstybinių institucijų buvo patvirtintas techninis projektas ir išduotas statybos leidimas, suteikiantis teisę statyti minėtus poilsio paskirties statinius valstybinės žemės sklype ir apeliantė (pareiškėja) nuosavybės teise nuo 2015 m. kovo 16 d. valdo ginčo poilsio namelių kompleksą. Apeliantės pareikšti reikalavimai yra tarpusavyje susiję, apeliantei reiškiant reikalavimus atskirai, vieno iš juridinių faktų patvirtinimas jai nesukeltų jokių teisinių padarinių (šią aplinkybę iš esmės konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, atmesdamas antrąjį apeliantės reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo). Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad už paduotą pareiškimą ir apeliacinį skundą, kurie pateikti per „Liteko“ VEP posistemį, apeliantė turėjo sumokėti po 38 Eur. Apeliantė už pareiškimą sumokėjo 100 Eur, o už apeliacinį skundą – 200 Eur. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliantei grąžintinas permokėtas žyminis mokestis. Už pareiškimą apeliantei grąžintina 62 Eur suma, o už apeliacinį skundą – 162 Eur suma (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

32. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantės turėtos bylinėjimosi išlaidos (sumokėtas ir negrąžintas 38 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą) neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

33. Duomenų apie kitų byloje dalyvaujančių asmenų turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje nėra, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš Plungės apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimo motyvų pašalinti motyvą, kad „pareiškėja dėl statinių įteisinimo turi inicijuoti viešojo administravimo procedūras. Kadangi pareiškėja gali kitokia, t. y. ne teismo tvarka gauti dokumentus dėl kadastrinio vieneto suformavimo ir kadastrinio objekto suformavimo užbaigimo, tai toks faktas negali būti nustatytas CPK XXVI skyriaus nustatyta tvarka.“

Uždarajai akcinei bendrovei „Dujokaita“ grąžinti 62 Eur sumą, sumokėtą 2019 m. liepos 2 d. (mokėjimo užduoties kodas (ID): ZH69162; užduotis sudaryta“ LITEKO), ir 162 Eur sumą, sumokėtą 2019 m. gruodžio 23 d. AB SEB banke.