Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Remiasi teismų praktika, kad nors užsieniečio biografijos faktas apie tarnybą/darbą susijusioje su režimu struktūroje (nagrinėjamoje byloje taip nėra) gali būti vertinamas kaip potencialus pavojus Lietuvos saugumui, tačiau vien ši aplinkybė negali būti vertinama atsietai nuo kitų su pareiškėju susijusių duomenų. Byloje teismas pažymėjo, kad reikia įvertinti ar pareiškėjas išreiškė aiškią poziciją dėl kilmės valstybės režimo bei taip pat, ar klausimyne nurodė, kad nepritaria Rusijos Federacijos karinei agresijai prieš Ukrainą, kad Krymas priklauso Ukrainai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas klausimyne aiškiai nurodė, kad nepritaria Rusijos agresijai prieš Ukrainą, kad Krymas priklauso Ukrainai.

Taip pat pažymi, kad teismų praktika rodo, kad jei byloje nenustatyta jokių papildomų pareiškėjo ryšių su valstybės valdžios institucijomis ar jose tarnaujančiais asmenimis, neatsižvelgta į pareiškėjo poziciją dėl Rusijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje vertinimo, tokiu atveju, darytina išvada, kad, konkrečiu atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui tyrimas, t. y. individualiai neištirtos visos reikšmingos aplinkybės, o vien faktas, kad pareiškėjas dirbo komerciniame banke prieš 12 metų, nesant jokių kitų papildomų indikacijų, nebuvo pakankamas vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo keliamos grėsmės egzistavimą valstybei. Šios išvados nepaneigia ir VSD pateikiama bendro pobūdžio informacija apie Rusijos agentų veikimo kitose valstybėse metodus.

Mano, jog nelogiškas, netinkamas ir prieštaraujantis nurodytai teismų praktikai yra Migracijos departamento teiginys, kad pareiškėjo atsakymai į kitus klausimyno klausimus nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jo darbiniais (tarnybos) santykiais. Pareiškėjo pozicija Rusijos agresijos atžvilgiu negali nedaryti įtakos sprendžiant klausimą dėl jo pavojingumo nacionaliniam saugumui. Priešingu atveju nesuprantama, kodėl reikalingi šie klausimai pildomame klausimyne, jei ne išsiaiškinti užsieniečių poziciją agresyvių režimų atžvilgiu.

Nurodo, kad Migracijos departamentas ir VSD daro logikos klaidą, teigdami, jog pareiškėjas gali būti panaudotas kaip potencialus verbavimo taikinys. Iš skundžiamų sprendimų matyti, kad pareiškėjas gali tapti verbavimo auka, o ne kelti grėsmę. Remiantis institucijų logika, būtent dėl pareiškėjo darbo vietos jis tampa režimo specialių tarnybų verbavimo taikiniu, gali būti spaudžiamas ir persekiojamas šiuo tikslu. O persekiojamas asmuo, daugiau nei tikėtina, tikrai nebus lojalus savo persekiotojui, t. y. Rusijos režimui.

Pažymi ir tai, kad pareiškėjas turi Šengeno erdvės vizą nuo 2013 m. Dabartinė Šengeno erdvės viza galioja iki 2024 m. liepos 16 d. Tiek pareiškėjas, tiek jo sutuoktinė siekia gyventi Lietuvoje ir čia turi verslą bei atliko ženklias investicijas. Nelogiška ir nepagrįsta teigti, kad pareiškėjas galėtų veikti prieš valstybę, su kuria susiejo savo ateitį ne tik jis, bet ir jo šeima, kurioje investavo didžiulę sumą.

Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas pats atskleidė savo darbo vietą, pildydamas Migracijos departamento jam pateiktą anketą, nenuslėpė jokių faktų, nemelavo valstybės pareigūnams, veikė kaip akivaizdžiai sąžiningas asmuo, kuris skaidriai atskleidė visą jo paprašytą informaciją, vykdydamas Migracijos departamento reikalavimus.

Remiasi galiojančiais teisės aktais bei teismų praktika ir nurodo, kad užsieniečiui leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti neišduotas ar panaikintas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, jei minėta grėsmė yra reali, o ne tariama ar spėjama. Be to, grėsmės turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas.

Kategoriškai nesutinka su Migracijos departamento vertinimu kad, pareiškėjo kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi ir papildomai pateikti dokumentai bei paaiškinimas nepatvirtina, kad užsienietis iš tikrųjų užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, nes verslo vykdymo faktas (realus ar formalus) pats savaime nėra pagrindas išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi, kadangi užsieniečiui tenka pareiga įrodyti, kad dėl Lietuvos Respublikoje jo vykdomos komercinės veiklos jam būtina gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nesupranta, kodėl Migracijos departamentas imasi privačios bendrovės verslo poreikių vertinimo. Mano, jog bendrovės akcininko ir darbuotojo dalyvavimas įmonės veikloje gali būti visapusiškai ir objektyviai įvertintas tik pačios įmonės ar labai aukštos kvalifikacijos verslo konsultantų/ekspertų. Be pareiškėjo buvimo Lietuvoje ir jo asmeninio dalyvavimo bendrovės finansų valdyme įmonė neabejotinai nebegalės tęsti veiklos. Lietuva neteks mokesčių mokėtojo bei kvalifikuotų darbo vietų.

Nesutinka ir atsakovo teiginiu, kad pareiškėjo kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi ir papildomai pateikti dokumentai bei paaiškinimas nepatvirtina, jog užsienietis iš tikrųjų užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Pakartotinai pažymi, kad pareiškėjas į verslą Lietuvoje investavo 206 000 Eur per UAB „R“ įstatinį kapitalą, o per paskolas bendrovei 592 167,40 Eur. Nuo 2014 m. į bendrovę investuota apie 6 000 000 Eur, 3 700 000 Eur buvo Medicinos banko paskola. Šiuo metu Medicinos banko kreditas sudaro 2 000 000 Eur.

Atkreipia dėmesį, jog pats atsakovas sprendime nurodo, jog pareiškėjas nuo 2014 m. rugsėjo 23 d. yra vienas iš keturių bendrovės dalyvių (šiuo metu jam priklauso 37,47% bendrovės įstatinio kapitalo), nuo 2015 m. sausio 6 d. yra įdarbintas bendrovėje (duomenys neskelbtini). Akivaizdu, jog pareiškėjas visiškai atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 45 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Reikalavimai migraciniam statusui atitinkami nuo 2014 m., tačiau atsakovas pareiškėjo buvimo Lietuvoje būtinumo klausimą iškėlė tik 2023 m. Vien tik 800 000 Eur investicija į Lietuvos ekonomiką per bendrovę yra akivaizdus įrodymas, kad tokiam investuotojui reikia turėti galimybę teisėtai būti šalyje, prižiūrėti ir valdyti už investuotas lėšas įgytą turtą. Tokios sumos turto negalima nuolat valdyti per atstumą ar virtualiai. Palikus galioti skundžiamus Sprendimą 1 ir Sprendimą 2, Lietuva neabejotinai praras ne tik pareiškėjo indėlį į ekonomiką, bet ir kitus galimus investuotojus, kurie būtinai atsižvelgs į neigiamą verslo aplinką bei jos drastišką pakeitimą investitorių nenaudai.

Nurodo, kad atsakovas pateikia pareiškėjo buvimo dienų skaičių Lietuvoje pabrėžtinai nekorektiškai. 2020 – 2022 m. vyko COVID-19 epidemija, kuri visiškai sutrikdė žmonių judėjimą visame pasaulyje, verslas patyrė globalų sąstingį. Pabrėžia, kad 2022 m., kai epidemija ėjo į pabaigą, užsienietis Lietuvoje išbuvo 62 dienas (2 mėnesius) t. y. 6 kartus ilgiau nei 2020 m. ir 3 kartus ilgiau nei 2021 m. 2023 m. duomenys yra už nesibaigusius metus. Pabrėžia, kad jokia reguliacija nenumato, kiek pareiškėjas turi išbūti Lietuvoje, kad UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies prasme jo buvimą vertinti taip, kad jo buvimas Lietuvoje yra būtinas siekiant įmonės tikslų bei vykdant veiklą. Tai nėra joks kriterijus atitinkamai išvadai daryti. Migracijos departamento vykdomas buvimo šalyje trukmės siejimas su verslo poreikiais yra mechanistinis, biurokratinis ir akivaizdžiai kenkiantis valstybei.

Pasisako ir dėl Migracijos departamento teiginių, jog Migracijos departamentui 2023 m. spalio 6 d. buvo pateikti trys 2023 m. balandžio 2 d., 2023 m. gegužės 15 d. ir 2023 m. liepos 15 d. bendrovės trims skirtingoms įmonėms teikti komerciniai pasiūlymai, kuriuose nurodyta, kad juos neva rengė pareiškėjas, tačiau nebuvo pateikta jokių tai pagrindžiančių duomenų, pavyzdžiui, kur ir kada konkrečiai jie buvo rengiami, kaip ir kokiu būdu perduoti bendrovės direktoriui, kad būtent užsienietis, o ne kuris nors kitas bendrovės darbuotojas (direktorius ar projekto vadovas), juos parengė. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nuo 2023 m. kovo 15 d. iki 2023 m. gegužės 4 d., nuo 2023 m. gegužės 11 d. iki 2023 m. gegužės 28 d. ir nuo 2023 m. birželio 3 d. iki 2023 m. rugpjūčio 17 d. Lietuvos Respublikoje nebuvo. Pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovas reikalauja iš privačios bendrovės kažkokių formalizuotų susitarimų, dokumentinių įrodymų, susirašinėjimo medžiagos nors privatus verslas tokios medžiagos neprivalo turėti, neprivalo saugoti, ir labai dažnai net negali turėti dėl savo veiklos specifikos. Kai tokie turimi, bet neprivalomi dokumentai pateikiami, tada Migracijos departamento darbuotojai pradeda jų rengimui ir apyvartai taikyti savo įsivaizduojamus reikalavimus, pateiktus dokumentus vertinti kritiškai ir abejoti jų tikrumu. Nei pareiškėjas, nei bendrovė nežinojo, kad jie turi pareigą kažkaip specialiai fiksuoti (formalizuoti ir/ar imituoti) savo veiklą. Jie elgėsi taip, kaip įprasta šioje verslo sferoje, dauguma klausimų buvo sprendžiama žodžiu. Planai ir perspektyviniai projektai bendrovėje nesiuntinėjami el. paštu ar kitaip, nes prioritetas skiriamas žodiniam bendravimui ir duomenų slaptumui. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo parengtų komercinių pasiūlymų pateikimas neturi sutapti su buvimo Lietuvoje datomis. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl institucijai reikia aiškinti elementarų visuose versluose veiklos algoritmą.

Nurodo, kad 2023 m. pristatė bendrovės savininkams/darbuotojams planą, kuriuo planavo ne tik sandėlių nuomą, bet ir jų statybos veiklą. Jis asmeniškai rusų kalba parengė dokumentus, verslo planus, pasiūlymus klientams, su jais asmeniškai supažindino kolegas. Daug kartų lankėsi Medicinos banke ir RATO kredito unijoje, kad išsiaiškintų galimo naujo finansavimo galimybes. Vėliau šiuos pasiūlymus išvertė į lietuvių kalbą ir asmeniškai pristatė potencialiems klientams bendrovės vadovas. Tuo metu pareiškėjas neprivalėjo būti Lietuvoje. Kadangi, pateikti pasiūlymai nebuvo pasirinkti potencialių klientų, jokio tolimesnio rezultato nebuvo pasiekta. Paaiškina, kad sandėlių nuomos ir statybos sektoriuje neįprasta siuntinėti atsiprašymo bei būsimo bendradarbiavimo laiškų, o respondentai tiesiog ignoruoja nepasirinktus pasiūlymus. Jei būtina, prašymai ir pageidavimai išsakomi asmeniškai.

Teigia, jog Migracijos departamentas nurodo, kad gavo visų bendrovės darbuotojų įskaitant pareiškėją, 2023 m. atliktų darbų, teiktų paslaugų, vykdytų funkcijų aprašymą, pagrindžiančius dokumentus. Jie yra vienodi visiems darbuotojams – darbo sutartys ir bendrovės parengtas laisvas jų atsakomybių ir pareigų aprašymas. Nurodo, jog, pagal atsakovo logiką, išeitų, kad visi bendrovės darbuotojai neįrodo savo buvimo Lietuvoje būtinumo ir bendrovė gali veikti visai be darbuotojų esančių Lietuvoje. Tokia absurdiška išvada puikiai iliustruoja Migracijos departamento teiginių pareiškėjo atžvilgiu ydingumą ir nelogiškumą.

Pabrėžia, kad pareiškėjas ne tik gali, bet ir yra priverstas pats asmeniškai tvarkyti visus bendrovės derybinius bei finansinius reikalus, skaičiuoti pelningumą, daryti finansinę prognozę, domėtis sandėlių nuomos kainomis tiek Lietuvoje, tiek ES. Jis realiai atlieka plėtros ir finansų direktoriaus funkcijas. Taip susiklostė todėl, kad jis vienintelis iš bendrovės savininkų turi ekonomisto – finansininko išsilavinimą. 2009 – 2011 m. dirbo Rusijos banke būtent dėl turimo išsilavinimo, todėl įmonėje naudojamos jo žinios ir patirtis šiose srityse. Kiti darbuotojai turi inžinierinį ar humanitarinį išsilavinimą ir atlieka daugiau techninę arba operatyvinio vadovavimo funkciją.

Pažymi, jog pareiškėjas turi Šengeno erdvės vizas nuo 2013 m. Šiuo metu jis turi galiojančią Šengeno erdvės vizą, kuri galioja iki 2024 m. liepos 16 d. Teigia, kad ši aplinkybė aiškiai rodo, kad neva pareiškėjui leidimas gyventi Lietuvoje reikalingas tik dėl laisvo judėjimo Šengeno erdvėje yra nevalidus. Atvirkščiai, - tai akivaizdžiai rodo, kad leidimas gyventi Lietuvoje pareiškėjui reikalingas dėl jo veiklos bendrovėje. Tokio leidimo išdavimas tik patvirtintų ir atitiktų susiklosčiusią realią situaciją ir formaliai, ir pagal prasmę – keliauti po Šengeno erdvę pareiškėjas turi vieną migracinį statusą, o veiklai Lietuvoje - kitą.

Papildomai pažymi, kad pareiškėjas su Lietuva susijęs tampriais šeimos ir socialiniais ryšiais, jo sutuoktinė yra Rusijos Federacijos pilietė, su kuria santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini) ir kuri turėjo nuo 2021 m. gruodžio 1 d. iki 2023 m. spalio 26 d. galiojusį leidimą laikinai gyventi. Šiuo metu pareiškėjo sutuoktinė yra pateikusi prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, kas rodo, jog pareiškėjo šeima susiejo savo ateitį su Lietuva, čia gyveno ir siekia teisėtai gyventi toliau. Atkreipia dėmesį, kad nuo 2015 m. sausio 6 d. yra nepertraukiamai deklaravęs savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Nuo 2016 m. spalio 4 d. jam kartu su sutuoktine nuosavybės teise priklauso butas Vilniuje. Užsienietis nuo 2014 m. gruodžio 18 d. iki 2023 m. spalio 26 d. turėjo galiojusius leidimus laikinai gyventi, išduotus teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje pagrindu.

Nesutinka su pareiškėjo skundu, kad Migracijos departamentas netinkamai vertino pareiškėjo buvusią darbovietę. Atkreipia dėmesį, kad byloje ginčijami sprendimai buvo priimti remiantis VSD išvada, kad pareiškėjas pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui. Priimdamas ginčijamus sprendimus Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos, VSD, išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.

Teigia, jog aplinkybės, kad nuo darbo pabaigos praėjęs 12 metų laikotarpis, pareiškėjo išsakytos pažiūros į Rusijos agresiją prieš Ukrainą ir dėl Krymo priklausomumo, nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose, kuriose buvo vertinama asmenų galima grėsmė nurodo, jog asmeniui nepateikus konkrečių įrodymų ir byloje nesant duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad asmuo, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai, Migracijos departamento sprendimuose yra pagrįstai konstatuota, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui (žr. pvz., 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023).

Nori pabrėžti, kad išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės yra pagrįsta darbu Rusijos institucijoms, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbinė veikla). Mano, kad reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Nesutinka, kad VSD išvada nepagrindžia pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumo ir akivaizdumo. Mano, kad ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

Mano, kad pareiškėjo su Lietuvą nesieja stiprūs ryšiai. Tikrinant duomenis apie pareiškėjo Lietuvos Respublikos išorės sienos kirtimus ir jo kelionės dokumente esančius valstybių sienų kirtimo spaudus, nustatyta, kad pareiškėjas didžiąją laiko dalį praleidžia ne Lietuvos Respublikoje, pavyzdžiui, nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2023 m. spalio 25 d. užsienietis iš 1 394 dienų Lietuvos Respublikoje buvo ne daugiau kaip 133 dienas. Kaip matyti, pareiškėjas nėra nutraukęs ryšių su Rusijos Federacija, nes ten vyksta nuolat, todėl šios aplinkybės tik patvirtina pareiškėjo aiškius stiprius ryšius su Rusijos Federacija.

Pabrėžia, jog nagrinėdamas pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi bei kartu pridėtus dokumentus, nustatė, kad nepakanka šį prašymą pagrindžiančių duomenų ir dokumentų sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo priimti, todėl pagrįstai reikalavo pareiškėjo paaiškinimų ir papildomų dokumentų, todėl nesutiktina, kad Migracijos departamentas ėmėsi vertinti privačios bendrovės verslo poreikių.

Vertina, kad pareiškėjo kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi ir papildomai pateikti dokumentai bei paaiškinimas nepatvirtina, kad jis iš tikrųjų užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Verslo vykdymo faktas (realus ar formalus) pats savaime nėra pagrindas išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi, kadangi užsieniečiui tenka pareiga įrodyti, kad dėl Lietuvos Respublikoje jo vykdomos komercinės veiklos jam būtina gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pareiškėjas jokių įrodomąją reikšmę turinčių dokumentų Migracijos departamentui nepateikė.

Nurodo, jog LVAT, aiškindamas UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, aiškiai ir nedviprasmiškai konstatavo, kad vien akcijų turėjimas savaime nesukuria prielaidos užsieniečiui išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi. Leidimas laikinai gyventi turėtų būti išduotas (pakeistas) tik tokiam užsieniečiui, kuris realiai užsiima teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, o ne siekia vien formaliai atitikti UTPĮ nuostatas leidimui laikinai gyventi gauti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014).

Pažymi, jog į Migracijos departamento prašymą pateikti pagrindžiančius dokumentus ir (ar) išsamų paaiškinimą apie tai, kokių funkcijų Bendrovėje pareiškėjas negalėtų vykdyti nebūdamas Lietuvos Respublikoje, kodėl jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas Bendrovės veiklos vystymui, 2023 m. spalio 6 d. paaiškinime pateikė tik deklaratyvius teiginius. Paaiškinime pareiškėjas nepaaiškino, kodėl jis, turėdamas ne vienerius metus galiojančius leidimus laikinai gyventi ir į Lietuvą atvykdamas tik retkarčiais bei gana trumpam laikui, nepakeitus jam leidimo laikinai gyventi staiga prarastų galimybę nuotoliniu būdu kurti vizijas ir projektus bei dalyvauti bendrovės veiklos vykdyme, taip pat kaip jis realiai dalyvauja bendrovės veikloje (pavyzdžiui, kokie buvo įgyvendinti projektai, pritraukti partneriai, po derybų sudarytos naujos sutartys, suteiktos paslaugos ir pan.). Paaiškinimo deklaratyvus teiginys, kad bendrovės veiklos vystymas priklauso nuo pareiškėjo realaus dalyvavimo bendrovės veikloje, vertintinas kritiškai, kadangi, kaip buvo nustatyta, jog per pastaruosius trejus metus pareiškėjas Lietuvos Respublikoje tebuvo 123 dienas.

Pažymi, jog šios faktinės aplinkybės patvirtina išvadą, kad pareiškėjo nuolatinis buvimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje (vykdant Bendrovės (duomenys neskelbtini) pareigas bei (duomenys neskelbtini) funkcijas) nėra būtinas, ir kad dalyvauti Bendrovės valdyme pareiškėjas gali ir nuotolinio ryšio priemonėmis.

Taip pat pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad šalyje taikyti su Covid-19 viruso plitimu susiję apribojimai neleido jam grįžti į Lietuvą visą aptariamą laikotarpį t. y. nuo 2021 m. vasario 27 d. iki 2022 m. gegužės 10 d. Visuotinai žinoma ir neįrodinėtina aplinkybė, kad įvykdžius atitinkamus reikalavimus, patekimas į Lietuvos Respubliką pandemijos laikotarpiu buvo galimas.

Atkreipia dėmesį, kad siekiant įvertinti pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jo sutuoktinė, Rusijos Federacijos pilietė, turėjo nuo 2021 m. gruodžio 1 d. iki 2023 m. spalio 26 d. galiojusį leidimą laikinai gyventi. Kitų leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje ji nėra turėjusi. Šiuo metu pareiškėjo sutuoktinė yra pateikusi prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie kitus pareiškėjo šeimos narius, kuriems būtų išduoti dokumentai, suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Šie ryšiai parodo, kad pareiškėjas glaudžių ryšių su Lietuva neturi.

Taip pat nurodo, kad siekiant įvertinti pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2014 m. rugsėjo 23 d. yra vienas iš keturių bendrovės dalyvių (šiuo metu jam priklauso 37,47% bendrovės įstatinio kapitalo), nuo 2015 m. sausio 6 d. yra įdarbintas bendrovėje (duomenys neskelbtini) ir nuo 2015 m. sausio 6 d. yra nepertraukiamai deklaravęs savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o nuo 2016 m. spalio 4 d. jam kartu su sutuoktine nuosavybės teise priklauso butas Vilniuje. Užsienietis turėjo nuo 2014 m. gruodžio 18 d. iki 2023 m. spalio 26 d. galiojusius leidimus laikinai gyventi, išduotus teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje pagrindu. Pažymi, kad aplinkybė, jog pareiškėjas turi dalį nekilnojamojo turto Vilniuje bei yra vienas iš keturių bendrovės dalyvių nereiškia, kad pareiškėjui turėtų būti pakeistas leidimas laikinai gyventi. Be to, atkreipia dėmesį, kad pareiškėją sieja ryšiai su Rusijos Federacija, jis į Lietuvą atvykdavo retai.

Teigia, jog vien tik pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi Lietuvoje nėra vertintinas aukščiau nei nacionalinio saugumo užtikrinimo, todėl nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamus sprendimus.

Vertina, jog pareiškėjui turint leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip patikimas ir lojalus Rusijos valdžiai asmuo. Apie tai pasisakoma ne vienoje VSD viešai visuomenei pristatomoje grėsmių vertinimo ataskaitoje, taip pat ir naujausiose – 2022 ir 2023 metų grėsmių vertinimo ataskaitose.

Pažymi, jog VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę strateginiuose sektoriuose ar valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema.

Nurodo, jog Rusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Rusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui. Rusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą strateginiuose sektoriuose veikiančiose komercinėse įmonėse ar valstybės institucijoje, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Rusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).

Teigia, jog Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.

Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose.

Pažymi, jog LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis byloje Nr. A-858-2720-2014). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, EŽTT praktikoje pripažįstama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą šalyje, reguliuoti išsiuntimo iš šalies tvarką (pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus, 2011 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Auad prieš Bulgariją).

Pažymi, kad grėsmių valstybės saugumui vertinimas priklauso kiekvienos iš ES valstybių narių diskrecijai. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, išduoti jam nacionalinės vizos, leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje ar pan., jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

Nurodo, jog kaip matyti iš pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, teisėtą pagrindą atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjas motyvuoja iš esmės tik vykdoma ekonomine veikla, tačiau, verslo vykdymo faktas pats savaime nėra pagrindas išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi, kadangi užsieniečiui tenka pareiga įrodyti, kad dėl Lietuvoje jo vykdomos veiklos jam būtina gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Papildomai pažymi, kad pareiškėjas nenurodė ir įrodymais nepagrindė jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų jo akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką, todėl nėra pagrindo iš esmės paneigti pareiškėjo lojalumo Rusijos Federacijos valdžiai. Darbo pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip Rusijos Federacijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis (žr. pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2023-415/2023, 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą byloje Nr. eA-2065-552/2023).

Pažymi, kad dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė (LVAT 2023 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Nr. eA-1770-968/2023).

VSD vertinimu, priimant ginčijamus sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, Migracijos departamentas neviršijo kompetencijos, taip pat ginčijamais sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo.