Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Neringos Švedienės, Danutės Kutrienės ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo S. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo, trečiasis asmuo Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017-02-27 sprendimu priėmė ieškovo S. G. atsisakymą nuo ieškinio dalies, kuri siejama su teismų neteisėtais veiksmais, ir šią bylos dalį nutraukė; ieškovo S. G. ieškinio likusią dalį atmetė. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2016-11-30 nutartimi atmetė R. G. skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės 2016-08-03 nutarties, konstatuodamas, kad tiek prokurorė 2016-06-23 nutarime, tiek Vilniaus rajono apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje nuosekliai aptarė nusikalstamų veikų sudėties požymius ir pagrįstai pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog R. D. veiksmuose yra nusikalstamų veikų požymiai. Teismai nenustatė esminių ar šiurkščių baudžiamojo proceso kodekso ar baudžiamojo kodekso nuostatų pažeidimo, iš esmės sutiko su ikiteisminio tyrimo pareigūnų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tokie įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nekvestionuojami ir teismas jais remiasi (CPK 182 straipsnis). Teismas konstatavo, kad kitų naujų aplinkybių ir objektyvių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad ieškovo teisės buvo pažeistos, byloje nėra (CPK 185 straipsnis).Teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą ir dalyką, nustatytų aplinkybių ir byloje esančių įrodymų visumą, teisės aktų reglamentavimą ir teismų praktiką, konstatavo, kad ieškovo atžvilgiu nebuvo atlikti neteisėti veiksmai, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad ieškovui buvo padaryta neturtinė žala (CK 6.245-6.248, 6.250 straipsniai, CPK 178, 179, 185 straipsniai).Teismas, įvertinęs tai, kad ieškinio atsisakymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai, nepažeidžia šalių teisių ir pareigų, ieškovo atsisakymą nuo ieškinio dalies, kuri siejama su teismų neteisėtais veiksmais, priėmė ir šią bylos dalį nutraukė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas S. G. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-02-27 sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovo 2016-10-16 patikslinto ieškinio reikalavimai priteisti neturtinę žalą, siejamą su prokuratūros neteisėtais veiksmais, panaikinti; išreikalauti iš atsakovo atstovo Generalinės prokuratūros ir prijungti prie bylos rašytinius įrodymus, detaliai nurodytus šio apeliacinio skundo 14 paragrafo pastraipose (a) ir (b); kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo dėl išaiškinimo Chartijos 47 str. nuostatų santykyje su BPK 168 str. 4 d. numatytos specialios atsisakymų pradėti ikiteisminį tyrimą apskundimo bei skundų nagrinėjimo tvarkos ir Generalinio prokuroro 2008-08-11 įsakymu Nr. I-110 (2016-07-08 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos nuostatomis ta apimtimi, kuri nurodyta šio apeliacinio skundo 10-13 paragrafuose; skirti žodinį šio apeliacinio skundo nagrinėjimą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:Teismas neišsprendė ieškinio reikalavimo dėl prokuratūros pareigūnų neteisėtais veiksmais ieškovui padarytos žalos atlyginimo, skundžiamame nutarime nepateikė motyvų dėl minėto reikalavimo atmetimo: pagal CPK 329 str. 2 d. 4 p. ir 7 p. normas. Skundžiamas sprendimas yra neteisėtas (absoliučiai negalioja).Teismas skundžiamame sprendime neatsižvelgė į ieškinio teisinio pagrindo turinį ir jo pakitimus po baigiamosios kalbos. Ieškinys yra grindžiamas ne CK 6.272 str., bet CK 6.271 str. numatyta valstybės deliktine atsakomybe už neteisėtus valstybės pareigūnų veiksmus. Skundžiamame sprendime teismas visiškai be pagrindo rėmėsi CK 6.272 str. 1 d. norma, nes ikiteisminio tyrimo teisėjas ir aukštesnysis teismas nenagrinėjo Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos pažeidimų, kurie pagal teismų praktiką yra už jų įgaliojimų ribų. Žala konkrečiu atveju kildinama iš prokuroro atliktų Rekomendacijų 121 p. reikalavimų pažeidimų ir Europos Sąjungos teisės pažeidimų (nėra veiksmingų teisinės gynybos priemonių).Pagal ES Sutarties 267 straipsnio 2 dalies ir CPK 3 straipsnio 5 dalies normas, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, kai sprendimui priimti reikia nutarimo dėl ES Sutarčių (taipogi joms prilygintos Chartijos) išaiškinimo. Šioje byloje tokia būtinybė yra, nes pirmosios instancijos teismui buvo teiktas motyvuotas prašymas nesiremti Chartijos 47 str. prieštaraujančia teise (BPK 168 str. 4 d. numatyta Specialia tvarka ir jos pagrindu priimtais teismų sprendimais) bei kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo, tačiau teismas be motyvų prašymą atmetė ir skundžiamame sprendime rėmėsi Chartijos 47 str. prieštaraujančia teise, nepateikdamas motyvų, kodėl atmetami argumentai dėl Chartijos 47 str. pažeidimų, kuriais grindžiamas reikalavimas atlyginti žalą.

Atsakovę atstovaujantis Vilniaus apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-02-27 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos atsikirtimus:Teismas skundžiamame sprendime tinkamai nurodė ginčo dalyką. Teismas, įvertinęs Vilniaus apygardos teismo 2016-11-30 nutartyje konstatuotas aplinkybes, naujų objektyvių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad ieškovo teisės buvo pažeistos, byloje nenustatė.Bendro pobūdžio teiginiai apie pažeistas žmogaus teises, teisės aktų normų, reglamentuojančių prokuroro etiką, dokumentų registravimo, išsiuntimo tvarką ir kitų institucijos administracinę veiklą reglamentuojančių normų vardijimas, nesudaro pagrindo civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnį kilti ir nesuponuoja žalos kilimo fakto.Bylos, kylančios iš veiklos baudžiamojo proceso srityje, yra priskiriamos bendrosios kompetencijos teismams, nagrinėjamos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso nustatyta tvarka. S. G. ieškinio reikalavimas šioje byloje atlyginti neturtinę žalą dėl prokuroro veiksmų turi būti vertinamas CK 6.272 straipsnio taikymo prasme. Atsižvelgiant į tai, teismas savo sprendimą pagrįstai motyvavo CK 6.272 straipsnio taikymo prasme padarydamas išvadą dėl ieškovo reikalavimo nepagrįstumo.S. G. prašymas kreiptis dėl prejudicinio sprendimo jau buvo nagrinėtas šioje civilinėje byloje S. G. jį pateikus 2017-01-15 raštu. Teismas nusprendė jo netenkinti. Ieškovas apeliaciniame skunde nepagrindė būtinumo šioje civilinėje byloje kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Nėra pagrindo teigti, kad šioje byloje yra/turi būti taikytina Sąjungos teisės norma, dėl kurios reiktų išaiškinimo.Ieškovas apeliaciniame skunde pateikia savo valstybės civilinės atsakomybės požymių vertinimą, kuris yra priešingas kasacinio teismo suformuotai CK 6.272 straipsnio taikymo praktikai. Pagal suformuotų teismų praktikų, ieškovas privalo įrodyti visas tris valstybės civilinės atsakomybės sąlygas ir neįrodžius nors vienos, valstybės civilinė atsakomybė nekyla. Nesant neteisėtų veiksmų, jokia žala objektyviai negali atsirasti, todėl negali būti atlyginama.Atsakovą atstovaujanti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-02-27 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos atsikirtimus:Pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo pagal ribas, apibrėžtas S. G. 2016-10-16 patikslintu ieškiniu. Ieškovas pirmojoje instancijoje savo reikalavimą formulavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnio pagrindu, o ne 6.271 straipsnio pagrindu, kaip teigiama apeliaciniame skunde.S. G. šioje byloje neįrodinėja, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuratūra ar teismas be pagrindo atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą – jo įrodinėjimo objektas yra administracinio ar procedūrinio pobūdžio valstybės institucijų veiklos (pavaldumo santykiai, dokumentų rengimas ir registravimas, susižinojimas tarp institucijų ir kt.) tariamas neteisėtumas, neturintis jokios įtakos galutiniam sprendimui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Valstybės institucijų vidaus administravimo priežiūros ar kontrolės funkcijos nėra priskirtos ieškovo kaip privataus fizinio asmens kompetencijai, todėl dėl šių tariamų pažeidimų jis neturi teisės kreiptis į teismą.Valstybės institucijų neteisėti veiksmai nėra nustatyti, todėl nėra sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti.Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) jurisdikcijai priklauso priimti tik prejudicinius sprendimus dėl Sutarties dėl ES veikimo aiškinimo ir ES institucijų aktų galiojimo ir išaiškinimo, t. y. ESTT nenagrinėja valstybės narės deliktinės atsakomybės taikymo klausimų.Trečiasis asmuo Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-02-27 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad visiškai palaiko anksčiau pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją, taip pat poziciją Lietuvos valstybę šioje byloje atstovaujančių įstaigų, o apeliacinio skundo argumentus laiko deklaratyviais ir nepagrįstais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmestinas. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.Dėl žodinio bylos nagrinėjimo. Apeliantas S. G. prašo skirti žodinį jo apeliacinio skundo nagrinėjimą. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 nurodytus atvejus. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į atskirąjį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie atskirojo skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Taigi, proceso teisės normos nustato, kad apeliacine tvarka teismas paprastai bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai savo iniciatyva arba (ir) dalyvaujančio byloje asmens prašymu pripažįsta, kad, atsižvelgiant į bylos esmę, žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teismų praktikoje įstatymu nustatyta teismo teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka aiškinama tokiu būdu, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (LAT CBS 2013 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013). Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas nenurodė jokių motyvų, pagrindžiančių žodinio nagrinėjimo būtinumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju nėra jokio pagrindo nukrypti nuo bendrosios apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliaciniame procese formos taisyklės; prašymas atmestinas.Dėl naujų įrodymų. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė rašytinius įrodymus: 2017-02-06 teismo posėdyje perskaityto dokumento – baigiamosios kalbos kopiją, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-07-15 nutarties civilinėje byloje Nr. ITS-5576-203/2015 kopiją, 2017-01-30 teismo posėdyje pateikto rašytinio pareiškimo dėl teismo posėdžio pirmininko nušalinimo kopiją; prašo išreikalauti iš atsakovo atstovo Generalinės prokuratūros ir prijungti prie bylos rašytinius įrodymus, detaliai nurodytus apeliacinio skundo 14 paragrafo pastraipose a) ir b), t.y. prokurorės 2016-06-23 nutarimo atmesti S. G. skundą dėl nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (bylos Nr. M-1-01-36696-16) ir lydraščių, kuriuo išsiųstas nurodytas nutarimas policijai ir pareiškėjui kopijas ir popierinius originalus, motyvuodamas, kad teismas nepagrįstai atmetė prašymus dėl jų išreikalavimo.CPK 314 str. reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama, tačiau teismų praktika pripažįsta, jog šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 str. 3 d. reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Kartu teismas vertina naujų įrodymų sąsaja su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Ieškovo baigiamosios kalbos kopija teikiama pakartotinai, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-07-15 nutartis civilinėje byloje Nr. ITS-5576-203/2015 kopiją teikiama kaip reikšmingos praktikos nutartis, kuri galbūt yra LITEKO, t.y. negali būti vertinama kaip rašytinis įrodymas CPK 177 straipsnio prasme; pridėti prie bylos nurodytus dokumentus kaip rašytinius įrodymus nėra pagrindo. Prašymai prijungti prie bylos medžiagos pareiškimo dėl nušalinimo teismui kopiją bei išreikalauti iš atsakovės Generalinės prokuratūros ir prijungti prie bylos rašytinius įrodymus, nurodytus apeliacinio skundo 14 paragrafo pastraipose a) ir b), atmetami. Apeliantas nenurodė, kodėl būtent šie dokumentai yra reikšmingi bylos nagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme bei kokį ryšį jie turi su ieškovo reikalavimu priteisti iš atsakovės neturtinės žalos atlyginimą. Darytina išvada, jog apeliantas neįrodė prašomų išreikalauti įrodymų sąsajos su nagrinėjama byla, prijungti nurodytus dokumentus prie bylos apeliacinės instancijos teisme nėra pagrindo (CPK 314 str.).

Dėl apelianto prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo dėl išaiškinimo Chartijos 47 str. nuostatų santykyje su BPK 168 str. 4 d. numatytos specialios atsisakymų pradėti ikiteisminį tyrimą apskundimo bei skundų nagrinėjimo tvarkos ir Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos nuostatomis.Apelianto prašymas atmestinas. Pareiga kreiptis į ESTT dėl išaiškinimo nėra absoliuti. Pagal Teismų įstatymo 401 str. 1 d., teismas, kuriam taikant ES teisės normas iškilo ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą ES teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Analogiškos pozicijos laikomasi ir EB teisėje dėl kreipimosi į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Pagal EB teisę, nacionalinis teismas gali ir tik tam tikrais atvejais privalo kreiptis į ESTT, iškilus klausimui dėl EB teisės aiškinimo ar galiojimo. Sutarties dėl Europos Sąjungos Veikimo 267 str. numatyta, kad, iškilus ES teisės aiškinimo klausimui valstybės narės teisme, nacionalinis teismas, manydamas, kad išspręsti bylai reikia priimti sprendimą šiuo klausimu, gali prašyti ESTT prejudicinio sprendimo, o nacionalinis teismas, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau skundžiamas, kilus abejonių dėl ES teisės turinio ir galios, kreipiasi į ESTT. ESTT ne kartą pažymėjo, kad prejudicinis klausimas atspindi dviejų teismų dialogą, kurio pradėjimas visiškai priklauso nuo to, ar nacionalinis teismas nuspręs, kad prašymas dėl prejudicinio sprendimo yra tinkamas ir būtinas. Taigi tiek situacijos atitikties numatytoms išimtims vertinimas, tiek galutinis sprendimas dėl kreipimosi į ESTT priklauso nacionalinio teismo kompetencijai (Byla Nr. 126/80, M. S. prieš G. P. and F. B. [1981] ECR 1563).Nagrinėjamu atveju apeliantas S. G. atsisakė nuo ieškinio dalies kuri buvo siejama su teismų neteisėtais veiksmais; Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017-02-27 sprendimu atsisakymą nuo ieškinio priėmė ir šią bylos dalį nutraukė. Apeliacinis skundas pateiktas dėl teismo sprendimo dalies, kuria atmesti ieškovo 2016 m. spalio 16 d. patikslinto ieškinio reikalavimai priteisti neturtinę žalą, siejamą su prokuratūros neteisėtais veiksmais – pareiškėjo skundo nagrinėjimo vilkinimu, tyrimą atlikusios prokurorės nenusišalinimu nuo skundų prieš ją nagrinėjimo, kitų pareiškėjo teisės į tinkamą 2016-07-04 ir 2016-07-15 skundų nagrinėjimą pažeidimu, reikalaujamas žalos dydis sumažintas iki 4000 Eur, t.y. keliamas valstybės civilinės atsakomybės klausimas už valdžios institucijų neteisėtus veiksmus. Įrodinėjimo procese, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo, galiojant rungimosi principui (CPK 12 str.) ir bendrajai įrodinėjimo pareigos taisyklei (CPK 178 str.), kad kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų bei atsikirtimų pagrindu, ieškovui, siekiančiam civilinės atsakomybės valstybei taikymo, reikia įrodyti, kad patyrė turtinę žalą ir būtent tokio dydžio, kaip nurodė ieškinyje, taip pat tai, kad tokios žalos atsiradimą priežastiniu ryšiu nulėmė konkretūs prokuratūros pareigūnų neteisėti veiksmai. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad tiek faktinių, tiek teisės normų taikymo aspektu kreiptis dėl prejudicinio sprendimo apeliacinės instancijos teisme netikslinga.Apeliacijos dalykas – teismo sprendimo priimto 2017-02-27, dalies, kuri siejama su prokuratūros pareigūnų neteisėtais veiksmais, teisėtumas ir pagrįstumas.Apeliantas nurodė, kad teismas neišsprendė ieškinio reikalavimo dėl prokuratūros pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, neatskleidė nagrinėjamos bylos esmės, neatliko visapusiško ir objektyvaus aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, klaidingai nustatė ginčo esmę ir nagrinėtiną teisinį santykį, kas sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą teismo sprendimo dalį (CPK 329 str. 2 d. 4 p. ir 7 p.). Ginčo esmė yra ginčas dėl atlyginimo neturtinės žalos, kurią apeliantui padarė neteisėti prokuratūros pareigūnų veiksmai – netinkamas apelianto 2016-05-26, 2016-07-04, 2016-07-15 skundų nagrinėjimas, prokuratūros atlikti klastojimai, įstatymo reikalavimų neatitinkančios informacijos teikimas ir veiksmingų teisinės gynybos priemonių nesuteikimas. Apeliantas nurodė, kad teismas nepasisakė dėl tokių konkrečių prokuratūros pareigūnų veiksmų vertinimo: pirma, prokurorė V. M. vilkino apelianto 2016-05-26 skundo nagrinėjimą ir nutarimo atmesti apelianto skundą dėl nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą; suklastojo nutarimo datą – „2016-06-23“ bei 2016-07-14 elektroninį lydraštį, kuriuo apeliantui buvo persiųsta prokurorės nutarimo kopija ir tikrovės neatitinkanti informacija, kad nutarimo kopija jau buvo 2016-06-23 išsiųsta neteisingu adresu (duomenys neskelbtini). Duomenys apie suklastojimus buvo slepiami. Šiais veiksmais buvo pažeisti Baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 64 str. 1 ir 2 d., 168 str. 4 d., Prokuratūros įstatymo 20 str. 1 d. 2 ir 3 p. reikalavimai; antra, prokurorė nutarime nepriėmė sprendimo dėl apelianto 2016-05-26 skunde keliamo klausimo apie 2016-05-13 skunde policijai aprašytų R. D. veiksmų atitikimą BK 154 str. numatyto nusikaltimo (šmeižimas) požymiams, kartu formuluojant išvadą, kad R.D. veiksmai buvo teisėtas jos teisių apelianto sklype gynimas; trečia, prokuratūros vadovybė perdavė apelianto 2016-07-04 skundą ir du 2016-07-15 skundus (dėl aukščiau nurodytų neteisėtų prokurorės V. M. veiksmų bei atsisakymo pateikti prokurorės nutarimo datos ir jo kopijos išsiuntimo 2016-06-23 tikrumo įrodymus pagal apelianto 2016-07-14 prašymą), adresuotus teritorinės prokuratūros vadovybei ir Generaliniam prokurorui, nagrinėti skundžiamai prokurorei V. M.; šiuo veiksmu buvo pažeista apelianto teisės į tinkamą 2016-07-04 ir 2016-07-15 skundų nagrinėjimo teisinį procesą; ketvirta, prokurorė V. M. nenusišalino nuo skundų prieš save nagrinėjimo ir netinkamai išnagrinėjo 2016-07-04 skundą ir du 2016-07-15 skundus, juos klastojant ir neatsakant į apelianto prašymus pateikti prokurorės nutarimo datos ir jo kopijos išsiuntimo 2016-06-23 tikrumo įrodymus.Teisėjų kolegija nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatliko faktinių aplinkybių, kuriuos buvo įrodinėjamos proceso metu, tyrimo ir neišsprendė ieškinio reikalavimo dėl prokuratūros pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas priėmė ieškovo atsisakymą nuo ieškinio dalies, kuri siejama su teismų neteisėtais veiksmais, ir nutraukė šią bylos dalį; likusią dalį ieškinio reikalavimų (t.y. reikalavimą dėl prokuratūros pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo) teismas atmetė. Teismo sprendimo motyvuose teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar taikytina civilinė atsakomybė valstybei dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar teismo veiksmų ir konstatavo, kad atsižvelgiant į ieškinio pagrindą ir dalyką nėra pagrindo daryti išvados, kad ieškovui buvo padaryta neturtinė žala.Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada; teismo sprendimo motyvų glaustumas savaime nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą; apeliacinės instancijos teismas papildo teismo sprendimo motyvus, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus.Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ieškinio teisinio pagrindo turinį ir jo pakitimus po baigiamosios kalbos, į tai, kad ieškinys yra pagrindžiamas ne CK 6.272 str., bet CK 6.671 str.; apelianto manymu, teismas be pagrindo rėmėsi CK 6.272 str. 1 d. norma, nes žala konkrečiu atveju kildinama iš atliktų Rekomendacijų 121 p. reikalavimų pažeidimo ir Europos Sąjungos teisės pažeidimų (nėra veiksmingų teisinės gynybos priemonių).Bet kurio ieškinio turinį sudaro ieškovo reikalavimas ir jį pagrindžiančios aplinkybės, t. y. ieškinio elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Ieškinio dalykas yra ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialinis teisinis reikalavimas (lot. petitum) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ieškinio pagrindas – aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (causa petendi; causa materialis; causa actionis). Pastarosios ieškovo ieškinyje nurodytos aplinkybės sudaro faktinį ieškinio pagrindą. Be faktinio ieškinio pagrindo, yra skiriamas ir juridinis ieškinio pagrindas, t. y. konkrečios materialiosios teisės normos, kurios reglamentuoja ginčijamą materialinį teisinį santykį ir kurių pagrindu teismas patenkina ieškinį. Pažymėtina, kad įstatymas ieškovą įpareigoja ieškinyje nurodyti faktinį ieškinio pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tai reiškia, kad juridinį ieškinio pagrindą, t. y. faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą, ex officio atlieka bylą nagrinėjantis teismas, kuris nėra saistomas ieškovo ieškinyje nurodyto juridinio ieškinio pagrindo. (LAT CBS teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2011 ir joje nurodyta teismų praktika).Teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo teisiniams santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, tai spręsdamas ginčą pagal nustatytas faktines aplinkybes teismas priimtą sprendimą pagrindžia nustatytus teisinius santykius reglamentuojančiomis materialiosios teisės normomis.Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas kaip savo reikalavimo prokuratūrai faktinį pagrindą nurodė ir prokuratūros pareigūnų veiksmus, priimtus baudžiamojo proceso tvarka (nutarimai atmesti apelianto skundą dėl nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir pan.), taip pat kitus prokuratūros darbuotojų veiksmus – nutarimo datos galimas suklastojimas, tikrovės neatitinkančios informacijos pranešimas, neatsakymas į prašymą pateikti prokurorės nutarimo datos ir jo kopijos išsiuntimo 2016-06-23 tikrumo įrodymus ir pan.).Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.271 straipsnio nuostatos netaikytinos, vertinant procesinių teisinių aktų, priimtų baudžiamojo proceso tvarka, teisėtumą; kai žala padaroma neteisėtais nutarimais, nutartimis ar kitais procesiniais veiksmais, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda pagal CK 6.272 straipsnio nuostatas. Visi apelianto nurodyti prokuratūros pareigūnų veiksmai, atlikti baudžiamojo proceso kodekso tvarka, vertintini CK 6.272 straipsnio kontekste. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo apelianto ieškinio įstatyminį pagrindą ir dėl tokios netinkamos kvalifikacijos buvo nepagrįstai atmestas ieškovo reikalavimas dėl 4000 Eur žalos atlyginimo, atmestini.Vertinant prokurorės nutarimo dalies neteisėtumą tą apimtimi, kad jame nepriimtas apelianto 2016-05-26 skunde keliamas klausimas dėl R. D. veiksmų atitikimo BK 154 str. numatyto nusikaltimo (šmeižimas), (Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2016-06-23 nutarimas), teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto argumentai dėl R. D. atliktų veiksmų netinkamo kvalifikavimo taip pat yra subjektyvūs ir nesudaro pagrindo pripažinti, kad prokurorės išvados buvo padarytos, pažeidžiant BK, BPK normos, t.y. neteisėtos; apeliacinio skundo argumentas atmestinas. Vertinant kitus apelianto nurodytus prokuratūros veiksmus – elektroninio lydraščio ir 2016-06-23 nutarimo priėmimo datos suklastojimo galimybę, įrodymų apie prokurorės nutarimo datos ir jo kopijos išsiuntimo 2016-06-23 tikrumą nepateikimą, kitus apelianto nurodytus veiksmus, nesusijusius su procesinių sprendimų priėmimu, pažymėtina, kad ginčo atveju apelianto skundo nagrinėjimo rezultatui nurodyti veiksmai įtakos neturėjo.Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra nustatytos sąlygos, leidžiančios priteisti pareiškėjo prašomą turtinę žalą. Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kuri turi būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (LAT CBS teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013).Apeliantas tokių duomenų nenurodė, pirmosios instancijos teismas, netenkindamas apelianto reikalavimo dėl žalos atlyginimo, pagrįstai konstatavo, kad turtinės žalos ieškovas (apeliantas ) nepatyrė ir dėl prokuratūros darbuotojų veiksmų.Dėl kitų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos sprendimo dalies teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).Atmetus apeliacinį skundą, apelianto išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos.Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.