Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB (duomenys neskelbtini) ieškinį dėl skolos priteisimo, pareikštą atsakovams A. N. ir A. N., bei atsakovų A. N. ir A. N. patikslintą priešieškinį, pareikštą (duomenys neskelbtini),

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atsakovų A. N. ir A. N. patikslintas priešieškinis atmestinas.

Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-07-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

LR CPK 182 str. 2 d. numato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Šiuo nagrinėjamu atveju iš šalių paaiškinimų bei teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad tarp šalių, tiek tarp atsakovų ir bendrijos buvo nemažai kitų teisminių ginčų, kuriuose buvo sprendžiami įvairūs klausimai susiję ir su šios bylos ieškinio pagrindu ir dalyku. Tai būtent: Vilniaus apygardos teismas 2012-07-25 sprendimas Nr. 2A-1907-640/2012, kuriame apeliacinės instancijos teismas sprendė šalių (bendrijos ir atsakovo A. N.) ginčą dėl tų pačių bendrijos paskaičiuotų mokesčių “už kitas paslaugas” pagrįstumo laikotarpiu nuo 2005-04-01 iki 2011-05-01, atsakovui ginčijant bendrijos mokesčių skaičiavimą ir metodus. Šis teismas konstatavo, jog minėtu laikotarpiu bendrija tinkamai skaičiavo mokesčius atsakovams, nėra pagrindo pripažinti bendrijos įmokų dydžius nepagrįstais, taip pat konstatuota, jog bendrija turėjo pagrindą skaičiuoti delspinigius (nes 2004-10-27 Bendrijos narių susirinkime buvo nutarta skaičiuoti 0,01 procento dydžio delspinigius per dieną savininkams laiku nemokantiems bendrijos nustatytų mokesčių už kitas paslaugas). Vilniaus apygardos teismas 2013-12-31 nutartyje Nr. 2A-3109-656/2013 sprendė tas pačias atsakovo A. N. nurodytas aplinkybes, jog bendrija renka daugiau įmokų, negu realiai reikia patirtoms išlaidoms padengti „už kitas paslaugas“ laikotarpiu nuo 2005-05-01 iki 2013-01-01, neatsižvelgiant į naudojimąsi bendros nuosavybės turto (namo, rūsio bendrojo naudojimo patalpomis, kiemu) realią dalį bei padarė išvadą, jog tokie A. N. argumentai yra nepagrįsti, jog bendrija skolos sumą „už kitas paslaugas“ laikotarpiu nuo 2011-05-01 iki 2013-01-01 skaičiavo vadovaujantis metodu „pagal buto plotą“, kuris nustatytas bendrijos sprendimuose dėl mokesčių už kitas paslaugas nustatymo, ir šie bendrijos sprendimai yra teisėti, nenuginčyti ir galiojantys. Vilniaus apygardos teismas 2016-03-10 nutartyje Nr. 2A-1038-431/2016 spręsdamas dar vieną bendrijos ir atsakovo A. N. ginčą taip pat pasisakė, jog minėtoje byloje yra pateikti bendrijos ieškovui pateikti mokestiniai pranešimai nuo 2010 m. lapkričio iki 2012 m. balandžio, kuriuose nurodyti mokesčio už kitas paslaugas duomenys, ir mokėjimo nurodymai nuo 2012 m. gegužės iki 2014 m. vasario, kuriuose apskaičiuoti mokesčiai už paslaugas bendrijoje. Teismas šioje byloje konstatavo, jog ginčo mokestiniuose pranešimuose nurodytos mokėtinos sumos, apskaičiavimo tvarka yra aiški, vieninga ir nesikeičianti nuo 2005 m. balandžio mėnesio. Be to bendrija pateikė teismui minėtoje byloje priskaitymų ir išlaidų ataskaitas nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. ir faktiškai išdalintų sąnaudų suvestines nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d., kurios patvirtina, kad minėti tarifai nustatomi visą namo bendrojo naudojimo patalpų administravimui, šiukšlių išvežimui ir kitoms paslaugoms tenkančią sumą padalinus iš bendro viso namo ploto (2284,27 kv.m), tai yra tarifas yra lygus už vieną namo kvadratinį metrą mokėtinai sumai. Teismo jau pripažinta, kad ginčijamuose mokėjimo dokumentuose (tarp jų iki 2014-06-30 mokesčių ir išlaidų ataskaitos) yra aiškiai ir suprantamai nurodyta ieškovui tenkančios mokėti sumos apskaičiavimo tvarka, pagrįsta bendrų, visam namui tenkančių išlaidų santykiu su kiekvieno namo savininkui priklausančių buto bei garažo plotu. Toks suteiktų kitų paslaugų apskaičiavimo metodas neprieštarauja nei bendrijos įstatams, nei CK nuostatoms, reglamentuojančioms bendrosios dalinės nuosavybės valdymą. Todėl iš šių aplinkybių darytina išvada, jog bendrija už laikotarpį nuo 2005-04-01 iki 2014-06-30 skaičiavo mokesčius atsakovams tinkamu būdu, aiškiai bei teisingai, atsakovams buvo pateikiami tinkami mokestiniai pranešimai, o bendrijos dokumentuose yra aiškiai ir suprantamai nurodyta ieškovui tenkančios mokėti sumos apskaičiavimo tvarka, pagrįsta bendrų, visam namui tenkančių išlaidų santykiu su kiekvieno namo savininkui priklausančių buto bei garažo plotu, priešingai nei nurodo atsakovai šioje byloje ginčydami iš esmės tas pačias aplinkybes. Pažymėtina, kad šios bylos ieškinio nurodytos skolos įsiskolinimo laikotarpis (ginčo laikotarpis) nuo 2009-10-01 iki 2015-04-30, t.y. dar papildomas ginčo laikotarpis nuo 2014-06-30 iki 2015-04-30 dėl kurio kiti teismai dar nebuvo pasisakę. Sprendžiant dėl skolos už susidarymo per šį laikotarpį, matyti, jog iki šio 2014-06-30 laikotarpio buvo susidariusi jau bendra atsakovų 4951,41 Lt skola. Pagal ieškovo pateiktas mokėjimų išklotines (suvestines) nuo jau teismų įrodyto 2014-06-30 laikotarpio, atsakovų skola ir toliau augo iki pat 2015-04-30 kol susidarė galutinė 1599,20 EUR skola (kartu su paskaičiuotais delspinigiais), kurią ieškovas būtent prašo priteisti ieškiniu iš atsakovų, kai šį reikalavimą bendrija perleido ieškovui. Nors atsakovai ginčijo kitose bylose vykusius visuotinius Bendrijos narių susirinkimų sprendimus, kuriuose buvo sprendžiama ir mokestinių mokėjimų tvarka, tačiau šie reikalavimai buvo atmesti (šie bendrijos susirinkimų priimti sprendimai nebuvo panaikinti), taip pat atsakovai nepateikė teismui šioje byloje pagrįstų rašytiniais įrodymais dar kitų argumentų, jog už šį ginčo laikotarpį bendrija atsakovams būtų apskaičiavusi mokesčius neteisingai. Atsakovai buvo nurodę, kad ieškovas ir bendrija nevykdė civilinėje byloje Nr. 2-3927-141/2013 priimto sprendimo dėl įpareigojimo Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo savininkų bendrijai per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo nustatyti naudojimosi žemės sklypu, gyvenamojo namo ir garažo bendrosios dalinės nuosavybės patalpomis realias dalis (kvadratiniais metrais), tenkančias butų ir garažų boksų savininkams ir patvirtinti žemės sklypo ir bendrų patalpų valymo ir apšvietimo kvadratinio metro kainas, atsižvelgiant į faktiškai patiriamas išlaidas. Tai priešingai nei nurodė atsakovai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017-02-09 nutartyje Nr. 3K-3-28-695/2017 yra konstatavęs, jog šis atsakovų vis nurodomas neva neįvykdytas teismo sprendimas yra įvykdytas, tai konstatuota ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-271-577/2015. Atsakovai nepateikė įrodymų, jog bendrija skaičiavo atsakovams įmokas „už kitas paslaugas“ ne Bendrijos galiojančių (2003-01-29 d., 2005-05-02 d., 2014-02-26 d. ir nenuginčytų sprendimų nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo išvadai, kad bendrija įmokas laikotarpiu nuo 2014-06-30 iki 2015-04-30 taip pat skaičiavo kitokia, nei galiojančių Bendrijos sprendimų nustatyta tvarka. Tokiu būdu darytina išvada, jog ieškovas įrodė bendrijos atsakovams paskaičiuotų mokesčių už ginčo laikotarpį nuo 2009-10-01 iki 2015-04-30 pagrįstumą. Byloje atsakovai nepateikė įrodymų, kad šį įsiskolinimą minėtai datai minėtu laikotarpiu bendrijai ar ieškovui būtų padengę (LR CPK 178 str.), atsakovų argumentai dėl neva neteisingai minėtu laikotarpiu skaičiuotų jiems mokesčių atmestini, daugelis atsakovų nurodytų aplinkybių šioje byloje, kaip jau minėta, jau buvo analizuotos ir konstatuotos teismų jau ankstesniais įsiteisėjusiais teismų sprendimais, todėl atsakovai būdami butų ir kitų patalpų savininkai, privalėjo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti (CK 4.82 str. 3 d.). LR CK 4.82 str. 7 d. nustato, jog buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamo namo naudingojo ploto santykiui. Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (DNSBĮ) 21 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo teisės aktų ir bendrijos organų nustatyta tvarka apmokėti bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir naudojimosi jais išlaidas, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas į kaupiamuosius bendrijos fondus; vykdyti bendrijos organų, butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų susirinkimų sprendimus dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo, priežiūros ir atnaujinimo. Atsižvelgiant į bendrijos įstatų redakcijos 83 p., tikslinių ir kitų įmokų dydis nustatomas proporcingai patalpų savininkų daliai bendrojoje nuosavybėje. Taigi, atsakovai pagal bendrijos patvirtintą tvarką ir įstatymus privalėjo mokėti bendrijai jų daliai tenkančius statinio išlaikymo, administravimo ir kitus su bendro naudojimo objektų tvarkymu susijusius mokesčius bendrijai, tačiau nepagrįstai to tinkamai nedarė nuo nurodomo 2009-10-01 iki 2015-04-30 laikotarpio, atsakovai atliko tam tikrus dalinius mokėjimus, tačiau tik pagal savo pačių paskaičiavimus, kurių pagrįstumo teismuose nepagrindė.

2015-12-30 bendrija sudarė skolų perleidimo sutartį Nr. NB-SUT-15-147, kurios pagrindu ieškovas UAB (duomenys neskelbtini) įgijo sutartyje nurodytus kreditorinius reikalavimus į daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkus, kilusius iš daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), dėl bendrosios dalinės nuosavybės valdymo ir priežiūros, perimant ir pradinio kreditoriaus teisę reikalauti iš skolininkų su skolos grąžinimu susijusius mokėjimus ir visas susikaupusias palūkanas, susidariusius delspinigius, jei tokių būtų. Atsakovai su šiuo reikalavimo perleidimu nesutinka, nurodant, jog ši skolos perleidimo sutartis nebuvo suderinta su atsakovais, jie savo sutikimo bendrijai nedavė dėl šio reikalavimo perleidimo, apie reikalavimo perleidimą atsakovai sužinojo tik, kai gavo šį ieškinį iš teismo dėl skolos išieškojimo.

Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo perleidimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, yra nurodęs, kad, vertinant reikalavimo perleidimo teisėtumą, reikia įvertinti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalykas; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma reikalavimo teisės) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Arisanda“ v. UAB „2B Pack“, bylos Nr. 3K-3-199/2008, 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Jaukurai“ v. „Forsitia“, bylos Nr. 3K-3-469/2010, kt.). Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Šiuo nagrinėjamu atveju atsakovai nurodo, kad apie šio reikalavimo perleidimo faktą jų atžvilgiu sužinojo jau nagrinėjant ginčą teisme. Tai esminės reikšmės ginčo sprendimui neturi, nes pateikta ir byloje esanti , tarp ieškovo bendrijos sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis įstatymų nustatyta tvarka nenuginčyta, šioje byloje priešieškiniu atsakovai taip pat neprašė (priešieškinio dalyku) pripažinti šią reikalavimo perleidimo sutartį pripažinti negaliojančia, neįtraukė priešieškinyje papildomai atsakovu ar trečiuoju asmeniu pačios bendrijos, kuri taip pat buvo šios Reikalavimo perleidimo sutarties šalimi), todėl ši sutartis laikoma teisėta ir galiojanti. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti ieškovui teisę reikalauti iš atsakovų ieškinyje nurodytos sumos. Vien tai, kad reikalavimo perleidimo sutartis nebuvo suderinta su atsakovais, sudaryta be jų leidimo, nėra pagrindas laikyti šią reikalavimo sutartį negaliojančia, byloje neįrodyta, jog ši reikalavimo perleidimo sutartis (reikalavimo teisės perleidimas) pažeidžia atsakovų teises ar labiau suvaržo jų prievoles (CPK 12,178 str.).

Taip pat atsakovai pareiškė byloje prašymą taikyti 6 mėnesių senaties terminą taikomą ieškiniams dėl netesybų išieškojimo, kadangi atsakovų teigimu sąskaitų už paslaugas suvestinėje nurodyta, kad delspinigiai (215,68 EUR) buvo paskaičiuoti už laikotarpį nuo 2009 m. spalio iki 2012 m. balandžio mėn.

Kaip matyti iš teismui pateiktos skolos paskaičiavimo lentelės, atsakovams už pradelstą atsiskaityti laikotarpį bendrija laikotarpiu nuo 2009 m. spalio iki 2012 m. balandžio paskaičiavo iš viso 52,65 Lt delspinigius (priešingai nei nurodo atsakovai, jog buvo paskaičiuoti 215,68 EUR delspinigiai). Tačiau sutiktina su atsakovų argumentais, jog šie delspinigiai paskaičiuoti už didesnį nei 6 mėnesių laikotarpį.

Kaip jau konstatuota, bendrija turėjo pagrindą skaičiuoti delspinigius (nes 2004-10-27 Bendrijos narių susirinkime buvo nutarta skaičiuoti 0,01 procento dydžio delspinigius per dieną savininkams laiku nemokantiems bendrijos nustatytų mokesčių už kitas paslaugas), tačiau įstatymai (LR CK 1.125 str. 1 d. 5 p. numato sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo. Šiuo atveju ieškovas pažeidė CK 1.125 str. 5 d. 1 p. nustatytą ieškinio senaties terminą netesyboms – paskaičiuoti delspinigiai už daug ilgesnį terminą, atsakovas prašo šią senatį taikyti, todėl iš yra pagrindas priteisti iš atsakovų delspinigius tik už 6 mėnesius, t.y. 7,01 Lt sumai, o kitoje dalyje (45,64 Lt(13,20 EUR) reikalavimas dėl delspinigių laikomas nepagrįstu.

Iš šių visų aukščiau nurodytų aplinkybių darytina išvada, jog ieškovas įrodė reikalavimų pagrįstumą atsakovų atžvilgiu 1586 EUR sumai (1599,20-13,20=1586 EUR) nesumokėtų mokesčių bendrijai už laikotarpį nuo 2009-10-01 iki 2015-04-30.

Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Atsakovai‘ būdami butų ir kitų patalpų savininkai, privalėjo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti (CK 4.82 str. 3 d.). Atsakovai turi vykdyti bendrijos organų, butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų susirinkimų sprendimus dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo, priežiūros ir atnaujinimo. Kadangi bylos duomenimis atsakovai tinkamai nevykdė šių įsipareigojimų, yra pagrindas iš atsakovų A. N. ir A. N. proporcingai jų turimai nuosavybės daliai (po ½) priteisti 1586 EUR skolos, t.y. po 793 EUR iš kiekvieno atsakovo.

Skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Todėl iš atsakovų ieškovo naudai taip pat priteistina 5 procentai metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. 2016-07-28, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl atsakovų priešieškinio reikalavimų ir galimo priešpriešinių reikalavimo įskaitymo. Kaip jau byloje nustatyta, atsakovams iki 2015-04-30 administravimo paslaugas teikė (duomenys neskelbtini)-oji bendrija, o nuo 2015-04-30 teikė ieškovas UAB (duomenys neskelbtini). Atsakovai pateiktame priešieškinyje nurodė, kad atsakovų skaičiavimais už laikotarpį nuo 2015-05-01 iki 2017-02-01, jiems priklausė už "kitas paslaugas" ieškovui UAB (duomenys neskelbtini) sumokėti 569,52 EUR sumą, jie sumokėjo 1073,99 EUR, todėl atsakovų teigimu susidarė permoka už bendrojo naudojimo objektų priežiūrą, naudojimą ir administravimą 504,47 EUR sumai, kurią atsakovai prašo ieškovo grąžinti. Šiuos skaičiavimus iš esmės grindžia atsakovų atstovo P. N. sudaryta paskaičiavimų suvestine už suteiktas paslaugas nuo 2015-05-01 iki 2017-02-01, 2017-01-31 ieškovo atsakovams išrašyta sąskaita bei LAT 2017-02-09 nutartimi Nr. 3K-3-28-695/2017. Atsakovų teigimu, LAT 2017-02-09 nutartimi Nr. 3K-3-28-695/2017 išaiškino, kad 2014-02-26 bendrijos narių susirinkimas neturėjo kompetencijos pripažinti, kad visų namo butų ir kitų patalpų savininkų balsavimas raštu yra neįvykęs ir konstatavo, kad bendrijos 2014-02-26 susirinkimas priėmė neteisėtą sprendimą, tokiu būdu pasak atsakovų, remiantis rašytiniu balsavimu, jų bendrojo naudojimo objektų nuosavybės dalis yra 5,42 procentai ir jie naudojasi – 3,96 procentais šių objektų dalimi, nustatyta kompensavimo tvarka už svetimo turto naudojimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovų atstovas P. N. apskaičiavo, jog už laikotarpį nuo 2015-05-01 iki 2017-02-21 atsakovams priklausė sumokėti 569,52 EUR, o atsakovai per nurodytą laikotarpį sumokėjo 1073,99 EUR. Iš 2017-01-31 ieškovo išrašytos sąskaitos atsakovams matyti, jog atsakovams buvo paskaičiuota 224,06 EUR sąskaita, nurodant joje, jog atsakovai sumokėjo ieškovui 48,10 EUR (-4,73 EUR permoką).

Teismas pažymi, kad kaip jau byloje nustatyta, 2014-02-26 visuotinio bendrijos narių susirinkimo metu vienbalsiai buvo nuspręsta apskaičiuoti mokesčius už „kitas paslaugas“ pagal savininkų turimo nekilnojamojo turo (buto/ir ar garažo bokso) plotą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-28-695/2017 nagrinėdamas atsakovo kasacinį skundą nustatė, jog bendrijos 2014-02-26 susirinkimas, apsvarstęs 2013-12-17 įvykusį namo butų ir kitų patalpų savininkų balsavimą raštu, nutarė laikyti balsavimą raštu neįvykusiu, o, tai nustatydamas bendrijos narių susirinkimas neturėjo kompetencijos pripažinti, kad visų namo butų ir kitų patalpų savininkų balsavimas raštu yra neįvykęs, bet tuo pačiu pažymėjo, jog 49 punkte nustatyto pažeidimo pašalinimas nebeturi tokios teisinės vertės kaip butų ir kitų patalpų savininkų susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Priešingai, nei, kad nurodo atsakovai, LAT nepripažino, jog galioja atsakovų nurodomas 2013-12-17 sprendimas, o tik nustatytas 2014-02-26 susirinkimo 49 punkto pažeidimas, pats 2014-02-26 susirinkimas (su mokestinėmis tvarkomis bendrijoje) nėra pripažintas neįvykusiu, o jame priimti sprendimai (kaip skaičiuoti mokesčius už „kitas paslaugas“ pagal savininkų turimo nekilnojamojo turto (buto/ir ar garažo bokso) plotą) nėra pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais. Tuo labiau, kaip ir LAT papildomai pažymėjo minėtoje nutartyje, esant poreikiui, butų ir kitų patalpų savininkai turi galimybę persvarstyti savo bendrojo naudojimo objektų valdymą ir naudojimą teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl pagrįstai laikytina, jog ieškovas skaičiavo mokesčius už „kitas paslaugas“ vadovaudamasis ir šiais nenuginčytais bendrijos susirinkimo sprendimais, kurių teismai nepanaikino, šiuo atveju nėra nustatyta LR CK 4.82 str. 3 d. ir 7 d. pažeidimų, ir nėra jokio pagrindo vadovautis atsakovo atstovo pateiktomis kitokiomis savo skaičiuotėmis, neatsižvelgiant į šio 2014-02-26 bendrijos susirinkimo sprendimus. Todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog ieškovas paskaičiavo atsakovams didesnę sumą nei jie turėjo realiai sumokėti bei atsakovai ieškovui permokėjo. Be to pažymėtina, kad byloje nėra pateikta ir tokių rašytinių įrodymų, jog atsakovai realiai (faktiškai) būtų sumokėję ieškovui 1073,99 EUR sumą už šio teiktas paslaugas laikotarpiu nuo 2015-05-01 iki 2017-02-01 (mokėjimų nurodymų kopijos teismui nebuvo pateiktos, nors atsakovai įrodinėdami aplinkybes dėl permokos buvimo, turėjo pateikti ir šiuos įrodymus), tokių duomenų nepatvirtina ir atsakovų nurodoma ieškovo 2017-01-31 išrašyta sąskaita. Atsižvelgus į šias aplinkybes, atsakovų pateikto patikslinto priešieškinio dėl permokos grąžinimo nėra pagrindo tenkinti ir priešieškinis atmetamas.

Dėl atsakovų prašymo skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesu. Pažymėtina, kad įstatyme nustatytos procesinės teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-224/2005; ir kt.). Teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju byloje neįrodytas ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ar jo nesąžiningo elgesio faktas, o tai, kad ieškovas pasinaudojo savo procesine teise kreiptis į teismą negali būti pagrindu leidžiančiu pripažinti ieškovą piktnaudžiavus teise (CPK 95 straipsnis), tuo labiau ieškinys dėl pagrindinės skolos priteisimo iš esmės yra pagrįstas. Taigi, nenustačius teisinių pagrindų taikyti CPK 95 straipsnio 2 dalyje numatytas priemones dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, atsakovų prašymas dėl baudos skyrimo ieškovui atmestinas.

Kiti šalių argumentai esminės reikšmės teisingam bylos išsprendimui neturi.

LR CPK 93 str. jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, todėl ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Teismas patenkino 99,18 proc. ieškinio reikalavimų, atsakovų priešieškinis atmestas visiškai.

Ieškovas pateikė įrodymų apie šias patirtas bylinėjimosi išlaidas: 36 EUR sumokėtas žyminis mokestis, 0,87 EUR už Nekilnojamojo turto registro duomenų paiešką duomenų bazėje ir vieno registro išrašo peržiūrėjimą ekrane bei 1,68 EUR už GRT duomenų išrašus. Iš viso 38,55 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Šios bylinėjimosi išlaidos yra laikomos pagrįstomis, todėl patenkinus 99,18 proc. ieškinio reikalavimų, iš atsakovų ieškovui lygiomis dalimis priteistina 38,23 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Procesinių dokumentų įteikimo pašto išlaidos iš proceso šalių nėra priteisiamos, atsižvelgiant į ekonomiškumo principą, nes jos yra mažos, o jų išieškojimas yra neproporcingai didelis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 259 straipsniu, 270 straipsniu, 279 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškovo UAB (duomenys neskelbtini) ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui UAB (duomenys neskelbtini), j.a.k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovo A. N., a.k. (duomenys neskelbtini) 793 EUR skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. liepos 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovui UAB (duomenys neskelbtini), j.a.k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės A. N., a.k. (duomenys neskelbtini) 793 EUR skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. liepos 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovui UAB (duomenys neskelbtini), j.a.k. (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis iš atsakovo A. N., a.k. (duomenys neskelbtini) ir A. N., a.k. (duomenys neskelbtini) 38,23 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Kitoje dalyje UAB (duomenys neskelbtini) ieškinį atmesti.

Atsakovų A. N. ir A. N. patikslintą priešieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.