- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-10
- Bylos Nr.
- 2A-1038-431/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-12206-2014-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vidas Stankevičius, Laima Gerasičkinienė, Jūratė Varanauskaitė
- Ieškovas
- A. N.
- Trečiasis asmuo
- VšĮ „Minčių bankas“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. N. ir atsakovo 859-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. N. ieškinį atsakovui 859-ajai daugiabučio namo savininkų bendrijai dėl apskaitos dokumentų pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimo pateikti mokėjimo nurodymus, atitinkančius teisės aktų reikalavimams, trečiasis asmuo byloje – VšĮ „Minčių bankas“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas prašė pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais 859-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos vardu surašytus ir ieškovui nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. pateiktus apskaitos dokumentus (mokestinius pranešimus, mokėjimo nurodymus), kurie nepasirašyti atsakingų už apskaitos dokumentų surašymą asmenų bei neatitinka kitų Buhalterinės apskaitos įstatymo nustatytų kitų apskaitos dokumentams reikalavimų, Civilinio kodekso, Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo normų, Bendrijos įstatų ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo išaiškinimų, o taip pat remiantis Vilniaus miesto 859-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos 2012 m. balandžio 12 d. susirinkimo sprendimu dėl rinkliavų už „kitas paslaugas“ proporcingai butų plotui nustatymo, kuriuos Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 28 d. sprendimu pripažino negaliojančiais civilinėje byloje Nr.2-3927-141/2013; įpareigoti atsakovą per mėnesį pateikti ieškovui mokestinius pranešimus (mokėjimų reikalavimus) už laikotarpį nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d., kurie atitiktų Buhalterinės apskaitos įstatymo nustatytus reikalavimus apskaitos dokumentams, Civilinio kodekso, Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo normas, bendrijos įstatus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus; nurodyti, kad bendrijos pirmininkui bus skiriama 10,00 Lt bauda už kiekvieną pradelstą dieną, jei per nustatytą terminą neįvykdys šio sprendimo 2 punkto ir nenutrauks teikti ieškovui mokėjimo nurodymus pagal bendrijos 2012 m. balandžio 12 d. susirinkimo sprendimu dėl rinkliavų rinkimo už „kitas paslaugas“ proporcingai butų plotui nustatymo, kurį teismas pripažino negaliojančiu. Nurodė, jog atsakovas turi apskaičiuoti mokėtinas sumas už „kitas paslaugas“, vadovaudamasis realia ieškovo naudojama bendrųjų patalpų dalimi, o ne bendrijos priimtų sprendimų pagrindu. Mokesčius už „kitas paslaugas“ atsakovas skaičiuoja neteisėtų ir panaikintų bendrijos sprendimų pagrindu, nesilaikydamas bendrijos įstatų. Atsakovas neteisingai skaičiuoja mokesčius už „kitas paslaugas“, ieškovas sumoka daugiausiai iš visų butų savininkų už paslaugas, nors pas faktiškai gyvena Belgijoje ir nesinaudoja paslaugomis. Atsakovas nevykdo pareigos skaičiuoti mokesčius proporcingai ieškovo naudojamai realiai ploto daliai, nėra jokių dokumentų, kad išlaidos patiriamos.
Atsakovas nesutiko su ieškiniu, prašė skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesu, nes ieškovas jau trečią kartą kelia tuos pačius argumentus ir motyvus, kurie jau išsamiai išanalizuoti kitose bylose. Nurodė, jog ieškovas kiekviename procesiniame dokumente (pradiniame ieškinyje, dublike) nurodo kitus ieškinio faktinius ir teisinius pagrindus bei pateikia naujus motyvus ir teikia naujai suformuluotus reikalavimus, teikia įvairaus pobūdžio argumentus, kurių didžioji dalis yra nesusijusi su ieškinyje pareikštais reikalavimais, todėl nėra aišku, kokios ieškovo teisės ir interesai yra pažeisti. Nesant aiškaus ieškinio pagrindimo, atsakovo galimybė gintis nuo ieškovo reikalavimų yra ribota. Ieškovo pateikti mokestiniai pranešimai ir mokėjimo nurodymai atitinka Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus. Ieškovas nenurodė jokio teisės akto ir jo normos, kurio pagrindu atsakovo teikiami mokestiniai pranešimai (mokėjimo nurodymai) turėtų atitikti ieškovo nurodytus reikalavimus. Atsakovo įmokų apskaičiavimo tvarka nuo 2005 metų nesikeitė, jos skaičiuojamos teisėtai ir pagrįstai galiojančių bendrijos susirinkimų priimtų sprendimų pagrindu ir atitinka bendrijos įstatus ir CK 4.82 straipsnio reikalavimus. Ieškovo reikalavimas skirti atsakovui baudą neatitinka CK 1.138 straipsnyje numatytų civilinės teisės gynimo būdų.
Trečiasis asmuo nesutiko su ieškiniu. Nurodė, jog ieškovo teiginiai, kad nuo 2005 m. balandžio 1 d. surašytuose mokestiniuose pranešimuose nesilaikyta Buhalterinės apskaitos įstatymų nustatytos tvarkos, yra nepagrįsti ir yra tik paties ieškovo klaidingas įstatymų aiškinimo rezultatas. Ieškovo teiginiai, kad mokestiniai pranešimai neatitinka teisės aktų reikalavimų, nepaneigia jam teisės aktais nustatytos pareigos mokėti bendrosios dalinės nuosavybės mokesčius. Ieškovas neteisėtai ir nepagrįstai teigia, kad faktinės išlaidos bendrojo naudojimo objektams valdyti, prižiūrėti ir naudoti turi būti paskirstomos šių objektų naudotojams proporcingai jų realiai (ieškovo naudojamai) daliai. Mokesčiai bendrosios dalinės nuosavybės dalyviams turi būti skaičiuojami pagal CK 4.82 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą proporcingumo principą, kuris reiškia, kad kiekvieno butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 27 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovui iš ieškovo 650,00 € bylinėjimosi išlaidų. Priteisė trečiajam asmeniui iš ieškovo 273,77 € bylinėjimosi išlaidų. Atmetė atsakovo prašymą skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesu atmesti. Priteisė iš ieškovo į valstybės biudžetą 14,46 € procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, tai yra suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio-teisinio rezultato yra siekiama iškeliant bylą. Iš ieškovo reiškiamų reikalavimų akivaizdu, kad jie yra nekonkretūs ir aiškiai neapibrėžti, todėl nėra galimybės byloje tiksliai apibrėžti ginčo ribas ir ieškinio dalyko (ieškinio reikalavimų) apimties ribas. Todėl teismas pasisakė tik dėl esminių ieškinyje nurodytų argumentų, kuriais ieškovas grindžia ieškinio dalyką. Iš ieškinyje dėstomų argumentų galima vertinti, kad ieškovas prašo pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais atsakovo nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. išrašytus mokėjimo nurodymus (mokestinius pranešimus) dėl jų formos ir turinio neatitikimo įstatymų (Buhalterinės apskaitos įstatymo, Civilinio kodekso), bendrijos įstatų ir teismų sprendimų reikalavimams. Teismas pažymėjo, kad ieškovas į bylą yra pateikęs bendrijos išrašytus mokestinius pranešimus (mokėjimo nurodymus) ne už visą ieškinio reikalavime nurodytą laikotarpį. Ieškovo pareiga pateikti įrodymus, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus. Ieškovui nepateikus į bylą visų dokumentų (mokestinių pranešimų (mokėjimų nurodymų)), kuriuos prašoma pripažinti neteisėtais ir negaliojančias, nėra pagrindo spręsti dėl visų ieškovui išrašytų už ginčo laikotarpį apskaitos dokumentų neatitikimo keliamiems ieškovo nurodytiems reikalavimams. Atsižvelgęs į ieškovo nurodytus deklaratyvius ieškinio tikslus ir tai, kaip ieškovas formuluoja ieškinio dalyką (reikalavimus), teismas padarė išvadą, kad ieškovo ieškinio tikslas – revizuoti už visą ieškovo nurodytą laikotarpį mokesčių ieškovui kaip bendrasavininkui už „kitas paslaugas“ apskaičiavimo teisėtumą ir atsakovo išrašytų mokestinių pranešimų (mokėjimų nurodymų) atitikimą įstatymų reikalavimams. Teismas visiškai nepripažino ieškovo pozicijos, kad mokestiniai pranešimai (mokėjimo nurodymai) yra sandoriai, kurių pripažinimui negaliojančiais turi būti taikomos CK normos, reglamentuojančios sandorių negaliojimą. Teismas vertino ir pasisakė dėl šių dokumentų atitikimo imperatyviems įstatymo reikalavimams, nes tik imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis dokumentas teismo gali būti pripažintas rašytiniu įrodymu su trūkumais (CPK 202 straipsnis). Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovo kaip bendraturčio prievolė proporcingai savo dailiai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas yra nustatyta įstatymų (CK 4.82 straipsnis, 4.85 straipsnis ir kt., Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas). Todėl net tuo atveju, jei mokestinių pranešimų (mokėjimo nurodymų) forma neatitiktų įstatymo nustatytų reikalavimų, tai neatleidžia ieškovo nuo įstatyminės pareigos prisidėti prie bendrosios dalinės nuosavybės išlaikymo – tai yra nesukeltų ieškovui teisinių pasekmių atsisakyti mokėti mokesčius bendrosios dalinės nuosavybės išlaikymui.
Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostata yra taikoma tik tiems apskaitos dokumentams, kurie išrašomi juridiniams ir fiziniams asmenims, užsiimantiems ūkine-komercine veikla. Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje yra aiškiai nurodyta, jog bendrija yra ribotos civilinės atsakomybės pelno nesiekiantis juridinis asmuo. Mokestiniuose pranešimuose nurodyti mokesčiai už bendrosios dalinės nuosavybės priežiūrą bei eksploatavimą, tai yra šiukšlių išvežimą, laiptinių ir kiemo valymą, apšvietimą ir kt., teikiamos ūkine veikla nesiverčiančiam fiziniam asmeniui. Todėl taikyti Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytų mokestinių pranešimų rekvizitų, priskirtų komercine veikla užsiimantiems juridiniams ir fiziniams asmenims, nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju daugiabučių gyvenamųjų namų savininkams išrašomiems apskaitos dokumentų formos reikalavimams turi būti taikoma Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 4 dalis, kurioje nurodoma, jog ūkine veikla nesiverčiantiems fiziniams asmenims suteiktų nuolatinių ir ilgalaikių paslaugų (gyvenamųjų patalpų nuomos, šalto ir karšto vandens, elektros ir šilumos energijos, dujų tiekimo ir komunalinių paslaugų) apskaitos dokumentuose bei telekomunikacijų paslaugų gavėjams, taip pat paslaugų, įgytų naudojantis telekomunikacijų įranga, gavėjams išrašytuose apskaitos dokumentuose turi būti nurodyti šie privalomi rekvizitai: 1) apskaitos dokumento pavadinimas; 2) ūkio subjekto, suteikusio paslaugas, pavadinimas, kodas; 3) apskaitos dokumento data; 4) paslaugų gavėjo pavadinimas; 5) paslaugų pavadinimai; 6) suteiktų paslaugų vertė pinigais ir (arba) jų kiekis atitinkamais mato vienetais. Ieškovo pateikti mokėjimo pranešimai bei mokėjimo nurodymai atitinka minėtus privalomuosius reikalavimus. Ieškovas neįvardijo teisės akto, kuriame būtų imperatyviai nurodyta, jog atsakovo teikiami ieškovui mokestiniai pranešimai (mokėjimo nurodymai) turėtų atitikti ieškovo nurodomus reikalavimus. Kita vertus, ieškovas kaip bendrijos narys turi teisę gauti informaciją apie bendrijos veiklą, jos finansinę būklę, turtą, pajamas ir išlaidas bei privalomus mokesčius (bendrijos įstatų 23 punktas). Ieškovui yra suteikta ir neribojama teisė gauti informaciją (duomenis), kad galėtų įvertinti, ar pagrįstai, teisingai ir teisėtai apskaitos dokumentais apskaičiuotos mokėtinos sumos. Ieškovas nenurodo, su kokiomis konkrečiai išlaidomis nuo 2005 iki 2014 metų jis nesutinka, kokios mokėjimo pranešimuose (mokėjimo nurodymuose) nurodytos konkrečios išlaidos yra neteisėtos ir nepagrįstos, todėl teismas pripažino, kad atsakovo patirtų faktinių išlaidų ir jas pagrindžiančių įrodymų vertinimas už ieškovo nurodytą ginčo laikotarpį nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Ieškovas iš dalies vykdo savo prievolę atsiskaityti už jam teikiamas „kitas paslaugas“, todėl nėra aišku, su kokia dalimi teikiamų paslaugų jis nesutinka. Pareiga apibrėžti ieškinio pagrindą ir dalyką tenka ieškovui, esant ieškovo pasirinktu būdu suformuluotiems ieškinio reikalavimams, nėra galimybės apibrėžti ginčo ribas. Teismas neturi pagrindo revizuoti visos atsakovo veiklos, vertinti kiekvienos ieškovui išrašytame mokėjimo pranešime (mokėjimo nurodyme) nurodytos įmokos pagrįstumo. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, jog atsakovui neturi būti perkeliama 9 metų buhalterinės apskaitos, patirtų ir apskaičiuotų išlaidų visiems namo bendraturčiams įrodinėjimo našta, kai nėra aišku, su kuria įmokų dalimi ir kokia apimtimi ieškovas nesutinka. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nenurodo ir neįrodo, kokia dalimi atsakovo atlikti apskaičiavimai yra neteisėti ir nepagrįsti, teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra galimybės nustatyti, kokia ieškovo teisė ir kokia apimtimi yra pažeista.
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 31 d. nutartimi konstatavo, jog šalių ginčas dėl atsakovo priskaičiuoto mokesčio už „kitas paslaugas“ įmokos dalies laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. gegužės 1 d. yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir bylą šioje dalyje nutraukė CPK 293 straipsnio 3 punkte nustatytu pagrindu, o ieškovo ieškinį dalyje dėl skolos sumos „už kitas paslaugas“ laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. pripažinimo atmetė kaip nepagrįstą, konstatuodamas, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 25 d. sprendime apeliacinėje byloje Nr. 2-1314-592/2011 jau įvertinta tarp šalių susiklosčiusi situacija, ieškovo ieškinys šioje dalyje iš esmės nepagrįstas, nes aplinkybė, kad bendrija skolos sumą „už kitas paslaugas“ laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. skaičiavo vadovaujantis metodu „pagal buto plotą“, kuris nustatytas atsakovo sprendimuose dėl mokesčių už kitas paslaugas nustatymo ir šie atsakovo sprendimai yra teisėti, nenuginčyti ir galiojantys. Atsižvelgdamas į tai, jog nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys (CPK 182 straipsnio 2 punktas), teismas neanalizavo ir nepasisakė dėl tų ieškovo patikslinto ieškinio argumentų, kuriais ieškovas įrodinėja tą pačią aplinkybę, tai yra, jog mokesčiai už „kitas paslaugas“ turi būti skaičiuojami ne bendrijos priimtų sprendimų pagrindu už laikotarpį nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. nes toks ginčas tarp šalių yra išnagrinėtas ir mokesčių už „kitas paslaugas“ skaičiavimo teisėtumas yra konstatuotas įsiteisėjusiais teismų sprendimais.
Nagrinėjamu atveju, bendraturčiai įgyvendami savo valdymo, naudojimo ir disponavimo teisę įsteigė Bendriją, kurioje sprendimai priimami Bendrijos įstatų ir įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, bendraturčiams suteikta teisė priimti sprendimus dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir disponavimo, o nesant tokių sprendimų, proporcingumo taisyklė įgyvendinama Civilinio kodekso normų pagrindu (CK 4.82 straipsnis). Bendrijos įstatų redakcijos 83 punkte numatyta, jog įmokų dydis nustatomas proporcingai patalpų savininkų daliai bendrojoje nuosavybėje. Ieškovas nepateikė įrodymų, jog atsakovas skaičiuoja įmokas „už kitas paslaugas“ ne bendrijos galiojančių (2003 m. sausio 29 d., 2005 m. gegužės 2 d., 2014 m. vasario 26 d.) ir nenuginčytų sprendimų nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas įmokas „už kitas paslaugas“ nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. skaičiavo kitokia, nei galiojančių bendrijos sprendimų nustatyta tvarka. Todėl teismas atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti neteisėtais ir negaliojančias bendrijos surašytus už laikotarpį nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. apskaitos dokumentus (mokestinius pranešimus (mokėjimo nurodymus)). Teismui atmetus reikalavimą pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais bendrijos surašytus apskaitos dokumentus (mokestinius pranešimus (mokėjimo nurodymus)), nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo įpareigoti atsakovą pateikti ieškovui mokėjimo pranešimus (mokėjimo nurodymus) už laikotarpį nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d., todėl teismas šį reikalavimą atmetė kaip išvestinį.
Ieškovo teiginys, jog ieškovo teisę šioje byloje reikalauti skirti atsakovui baudą už kitoje byloje priimto teismo sprendimo nevykdymą numato Civilinio proceso kodekso 273 straipsnio 3 dalis, nepagrįstas. Tokio pobūdžio baudos skyrimo klausimas nagrinėtinas toje civilinėje byloje, kurioje atsakovas buvo įpareigotas sprendimu atlikti tam tikrus veiksmus per teismo nustatytą terminą. Todėl teismas atmetė šį ieškovo reikalavimą.
Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju byloje neįrodytas ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ar jo nesąžiningo elgesio faktas, o tai, kad ieškovas pasinaudojo savo procesine teise kreiptis į teismą negali būti pagrindu leidžiančiu pripažinti ieškovą piktnaudžiavus teise (CPK 95 straipsnis).
Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nekilo naujų sudėtingų teisės klausimų, byla nevertintina kaip sudėtinga tiek teisės, tiek fakto klausimų požiūriu. Išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad procesiniams dokumentams nagrinėjamoje byloje parengti atsakovo atstovei reikėjo mažiau darbo ir laiko sąnaudų. Tas faktas, kad prašomų priteisti išlaidų dydis neviršija Rekomendacijų nustatyto maksimalaus dydžio, savaime nėra pagrindas priteisti visų patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimo. Atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos sudėtingumą faktinių bylos aplinkybių vertinimo kontekste, sprendžiamų klausimų pobūdį, įvertinęs galimas atsakovo atstovės darbo ir laiko sąnaudas, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo priteisti atsakovui visą patirtų bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl prašomą priteisti atlygį sumažino iki 650,00 €.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas A. N. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais atsakovo vardu surašytus ir ieškovui pateiktus apskaitos dokumentus (mokestinius pranešimus, mokėjimo nurodymus) už laikotarpį nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki šio reikalavimo visiško įvykdymo dienos, įpareigoti atsakovą per mėnesį pateikti ieškovui mokestinius pranešimus (mokėjimų reikalavimus) už laikotarpį nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki šio reikalavimo visiško įvykdymo dienos, atitinkančius Buhalterinės apskaitos įstatymo nustatytus reikalavimus apskaitos dokumentams, CK, Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo normoms, bendrijos įstatams ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimams, nurodyti, kad bendrijos pirmininkui bus skiriama 1 euro bauda, jeigu per nustatytą terminą neįvykdys šios sprendimo.
Ieškovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1) Ieškovas iš atsakovo gavo vieninteli dokumentą – sąskaitas, kuriomis konkretizuoti šalių materialiniai santykiai. Šiuo rašytiniu dokumentu ieškovas įrodė, kad atsakovas per ginčo laikotarpį nepagristai ir neteisingai konkretizavo šalių materialinius santykius (mokėtiną sumą). Taigi ieškinio reikalavimai konkretūs, jų ribos apibrėžtos ginčo laikotarpiu, o reikalavimų apimtis – pateiktos sąskaitos per ginčo laikotarpį. Teismas priėmė ieškinį, konkrečiai nenurodė ieškinio reikalavimo trūkumų. Tačiau abstrakčiai konstatavo, jog reikalavimai yra nekonkretūs ir aiškiai neapibrėžti, nėra galimybės byloje tiksliai apibrėžti ginčo ribas ir ieškinio dalyko (ieškinio reikalavimų) apimties ribas. Ši išvada nėra pagrįsta. Nuo faktinio ieškinio pagrindo reikia skirti teisinį ieškinio pagrindą – ginčo santykiui taikytinas materialiosios teisės normas. Tačiau teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto. Kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, netinkamai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą.
Žemesnės instancijos teismas
2) Teismas nepagrįstai nepripažino ieškovo pozicijos, jog mokestiniai pranešimai (mokėjimo nurodymai) yra sandoriai, kurių pripažinimui negaliojančiais turi būti taikomos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios sandorių negaliojimą. Tačiau nagrinėjant mokėtinos sumos dalį, kuri susijusi su bendrosios nuosavybės teisės objektų priežiūra, naudojimu, valdymu, disponavimu, taikytinos daiktinės teisės – CK IV knygos normos, o nustatant sumos dalį, kuri susijusi su asmeninio pobūdžio paslaugomis, – CK VI knygos atlygintinų paslaugų teikimą reglamentuojančios normos. Teismas nepagrįstai atsisakė tirti ir vertinti ieškovo įrodymus dėl CK atlygintinų paslaugų teikimą reglamentuojančių normų pažeidimų, sprendžiant šalių ginčą dėl buitinių atliekų išvežimo ir garažo bokso apšvietimo paslaugų teikimo. Teismas pažeidė CK 6.718 straipsnio 3 dalį, 6.720 straipsnio 2 dalį, 6.721 straipsnio 2 dalį, 6.722 straipsnį. Sąskaitos yra apskaitos dokumentai, kuriuose konkretizuoti šalių materialiniai santykiai. Jų pagrindu bendrijos apskaitos registruose užregistruoti šalių materialiniai santykiai (mokėtina suma). Teismas sąskaitas vertino tik vadovaudamasis CPK 202 straipsniu, nors ieškovas ir atsakovas nepareiškė pastabų dėl sąskaitų taisymo ir kitų išorinių trūkumų. Ieškinyje detaliai nurodyta atsakovo pateiktų sąskaitų neatitiktis Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimams pagal formą ir turinį (mokėtinos sumos apskaičiavimo tvarka), Civilinio kodekso, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo, bendrijos įstatų ir kitų teisės aktų reikalavimams. teismo sprendimams.
3) Teismas netyrė ir neįvertino ieškovo ir atsakovo pateiktų įrodymų dėl CK 4.82 straipsnio 3 ir 7 dalių pažeidimų. Per ginčo laikotarpį atsakovas mokėtiną sumą už paslaugas skaičiavo pagal buto plotą. Ieškovo buto ploto santykis su visų namo butų plotu yra 1:14, arba 6,92 procento. CK 4.82 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančio patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui. Ieškovas pateikė teismui apskaičiavimą, kuriuo įrodyta, jog šis santykis yra lygus 1:17, arba 5,44 procentų, tai yra 1,48 procentiniais punktais – 27.2 procentais mažesnis už santykį, kurį atsakovas taikė skaičiuodamas ieškovui mokėtiną sumą. Atsakovas pateikė teismui apskaičiavimą, kad šis santykis yra lygus 1:15, arba 6,51 procentų – 6,3 procentais mažesnis už taikytą santykį, apskaičiuojant ieškovo mokėtiną sumą. Bendrijos 2010 m. lapkričio 23 dienos susirinkimas patvirtino naują įstatų redakciją, kurios 32.6, 82-88 punktais įteisino naują mokėtinos sumos skaičiavimo tvarką, pagal kurią įmokų dydis nustatomos proporcingai patalpų savininkų daliai bendrojoje nuosavybėje, kuri yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingo ploto ir gyvenamojo namo naudingo ploto santykiui. Tačiau bendrijos administracija ir toliau skaičiavo ir ieškovui pateikė sąskaitas, kuriose mokėtina suma apskaičiuota pagal buto plotą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 28 d. sprendimu panaikino bendrijos 2012 m. balandžio 12 d. susirinkimo sprendimą rinkti rinkliavas už „kitas paslaugas“ proporcingai butų plotui, tačiau bendrijos administracija ir toliau skaičiavo ir pateikė sąskaitas, kuriose mokėtina suma apskaičiuota pagal buto plotą. Teismui pateiktose sąskaitose akivaizdžiai matyti, kad per visą ginčo laikotarpį atsakovas mokėtiną sumą skaičiavo pagal buto plotą, neturėdamas bendrijos sprendimo skaičiuoti mokėtinos sumos šia tvarka.
4) Teismas nepagrįstai pripažino, kad bendrijos administracijos pateiktos sąskaitos atitinka Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus, o jo išrašytoms sąskaitoms turi būti taikoma šio įstatymo 13 straipsnio 4 dalis. Bendrijos administratoriaus pateiktose sąskaitose nenurodytas suteiktų paslaugų kiekis (tenkanti išlaidų dalis arba jam tenkantis (jo naudojamas) bendrų patalpų plotas) ir paslaugos kaina bendrų patalpų kvadratiniam metrui ir bendrijos susirinkimo patvirtintos išlaidos šioms paslaugoms atlikti, nenurodyti surašiusio sąskaitas asmens pavardė ir vardas, o sąskaitos nepasirašytas. Ieškovas negali ne tik patikrinti, ar teisingai, pagrįstai ir teisėtai apskaičiuota mokėtina suma, bet ir negali pasinaudoti CK 4.83 straipsnio 4 dalimi nustatyta teise, esant pagrindui, atsisakyti apmokėti išlaidų. Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 4 dalimi nustatyta, kad išrašytuose dokumentuose turi būti nurodytas privalomas rekvizitas – suteiktų paslaugų vertė ir (arba) jų kiekis atitinkamais mato vienetais. Trečiojo asmens pateiktose sąskaitose nenurodyti šie duomenys. Teismas netyrė ir nevertino Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio ir 14 straipsnio 2 dalies taikymo. Šiais straipsniais nustatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagristi apskaitos dokumentais. Būtent, nei ieškovui buvo nustatyta bendrijos išlaidų padengimo dalis, nei nustatyta jam tenkantis (naudojamas) bendrų patalpų plotas kvadratiniais metrais ir bendrijos nustatytos paslaugų kainos (įmokų tarifai) kvadratinio metro plotui, nei nustatyta įmoka kaupiamajam fondui. Tai reiškia, kad mokėtina suma už paslaugas skaičiuota neturint teisėto pagrindo jai apskaičiuoti, o sąskaitos negali būti pripažintos teisėtomis ir galiojančiomis.
5) Atsakovas nepateikė teismui butų ir kitą patalpų savininkų bei bendrijos narią susirinkimo sprendimo, kuriuo būtų leista bendrijos pirmininkui ar valdybai panaudoti bendrijos lėšas advokato paslaugoms apmokėti, atstovaujant bendrijos valdymo organą – valdybą – ginče su bendrijos nariu. Taip pat nepateikė teismui butų ir kitų patalpų savininkų prašymo priteisti iš bendrijos nario, 30 buto ir 21 garažo bokso savininko, bylinėjimosi išlaidas. Darytina išvada, kad advokato paslaugoms apmokėti bendrijos valdyba panaudojo tikslines įmokas ir namo atnaujinimui sukauptas lėšas, kurių bendrasavininkas yra ieškovas. Tai reiškia, kad ieškovas jau yra padengęs dalį bylinėjimosi išlaidų ir nėra teisinio pagrindo pakartotinai jų išieškoti. Bendrijos valdybą byloje atstovavo valdybos narė D. T., remdamasi su M. B. sudaryta atstovavimo sutartimi. M. B. nėra Juridinių asmenų registre įregistruotas DNSB pirmininku, todėl pagal CK 2.87 straipsnio 6 dalį neturėjo teisės sudaryti atstovavimo sutarties su valdybos nare, o valdybos narė D. T. turėjo teisę atstovauti bendriją tik kaip valdymo organo narė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas 859-oji daugiabučio namo savininkų bendrija prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priteisti atsakovui iš ieškovo 1.332,55 € (4.601,03 Lt) bylinėjimosi išlaidų. Nurodo, kad teismas nepagrįstai sumažino priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį už suteiktas teisines paslaugas. Teismas neatsižvelgė į reikšmingas aplinkybes priteisiamų bylinėjimosi išlaidų sumos dydžiui nustatyti, išsamiau neargumentavo, kodėl beveik per pusę sumažino priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį, nurodydamas tik tai, jog byla tiek teisės, tiek faktinių aplinkybių atžvilgiu yra nesudėtinga, todėl atsakovo atstovei reikėjo mažiau darbo ir laiko sąnaudų. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog byla teisminio proceso atžvilgiu dėl ieškovo procesinio elgesio ir didelės bylos apimties buvo sudėtinga. Ieškovas proceso metu teikė pradinį ieškinį, patikslintą ieškinį, dubliką, šiuose procesiniuose dokumentuose vis keisdamas pradinio ieškinio faktinius ir teisinius pagrindus, keldamas naujus reikalavimus bei nurodydamas vis kitus motyvus. Tuo tarpu, kaip konstatavo teismas sprendime, atsakovas ir jo atstovas teismo proceso metu elgėsi sąžiningai, t.y. tinkamai ir operatyviai vykdė procesines pareigas, tinkamai atstovavo atsakovą teismo posėdžiuose. Atsakovas ir jo atstovai, vadovaudamiesi CPK 144 straipsnio 4 dalimi turėjo procesinę pareigą pateikti atsikirtimus į ieškovo ieškinį, t.y. analizuoti procesiniuose dokumentuose pateiktus ir vis besikeičiančius ieškinio faktinius ir teisinius pagrindus, motyvus ir reikalavimus, rašyti atsikirtimus ir teikti pakankamai daug didelės apimties procesinių dokumentų (atsiliepimą i ieškinį, atsiliepimų į patikslintą pradinį ieškinį, tripliką), tokiu būdu patiriant dideles advokato darbo ir laiko sąnaudas.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą nesutinka su skundu, prašo jį atmesti. Nurodo, jog bendrija gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas. kurios neprieštarauja įstatymams, bendrijos įstatams ir veiklos tikslams. Bendrijai draudžiama bendrijos lėšas naudoti sprendžiant teisminius ginčus tarp bendrijos valdymo organo ir bendrijos narių dėl bendrijos valdymo klausimų ir kitiems tikslams, negu nustatyta bendrijos įstatuose. Bendrijos įstatais uždrausta naudoti bendrijos lėšas, neturint bendrijos susirinkimo sprendimo. Civilinio kodekso 4.85 straipsnio 8 dalimi nustatyta, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrija įgyvendina su bendrąja nuosavybe susijusius butų ir kitų patalpų savininkų sprendimus ir pavedimus. Bendrijos įstatų 60.6 punktu nustatyta, kad valdyba naudoja lėšas pagal bendrijos susirinkimo sprendimus. Todėl dėl bendrijos lėšų panaudojimo advokato išlaidoms apmokėti turėjo būti priimtas butų ir kitų patalpų savininkų sprendimas. Atsakovas nepateikė teismui butų ir kitų patalpų savininkų ar bendrijos narių susirinkimo sprendimo, kuriuo būtų leista bendrijos pirmininkui ar valdybai panaudoti bendrijos lėšas advokato paslaugoms apmokėti, atstovaujant bendrijos valdymo organą – valdybą ginče su bendrijos nariu. Taip pat nepateikė teismui butų ir kitų patalpų savininkų prašymo priteisti iš bendrijos nario, 30 buto ir 21 garažo bokso savininko, bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą nesutinka su skundu, prašo jį atmesti. Nurodo, kad ieškovui kas mėnesį teikiami mokėjimo nurodymai (mokėjimo pranešimai) atitinka jiems įstatymo keliamus reikalavimus. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, taikoma tik tiems apskaitos dokumentams, kurie išrašomi juridiniams bei fiziniams asmenims, užsiimantiems ūkine-komercine veikla. Atsakovas nėra ūkine veikla besiverčiantis juridinis asmuo, todėl jo teikiamiems apskaitos dokumentams taikytina BAĮ 13 straipsnio 4 dalis. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad jo tikslas yra gauti teisingai ir teisėtai apskaičiuotą sumą ir, esant pagrindui, atsisakyti ją mokėti. Ieškovo įgaliotas asmuo bylos nagrinėjimo iš esmės metu patvirtino, kad turėdamas prisijungimus prie trečiojo asmens tvarkomos atsakovo apskaitos sistemos turi galimybę matyti visas atsakovo patiriamas išlaidas ir atitinkamai jų paskirstymą daugiabučių namų gyventojams. Todėl ieškovo teiginiai apie tai, jog jam nėra žinoma, kokios yra atsakovo patiriamos išlaidos, ir kaip apskaičiuojami mokesčiai, neatitinka tikrovės. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo reikalavimas nesukelia teisinių pasekmių – ieškovas turi įstatyminę pareigą prisidėti prie atsakovo patiriamų išlaidų daugiabučiam namui prižiūrėti. Ieškovo skola atsakovui kyla ne mokėjimo pranešimų (mokėjimo nurodymų) pagrindu, bet dėl atsakovo patiriamų išlaidų, išlaikant bendrąją dalinę nuosavybę. Atsakovo 2014 m. vasario 26 d. narių susirinkimo metu vienbalsiai nuspręsta išlaidas skaičiuoti proporcingai pagal savininkų turimo nekilnojamojo turto (buto ir (ar) garažo) plotą. Sprendimu patvirtina ir metinė įmokų sąmata – 30.000 Lt, todėl vykdant patvirtintą sąmatą ir renkami konkretaus dydžio mokesčiai. Įmokų už „kitas paslaugas“ principas iš esmės nebuvo pakitęs nuo 2005 m. gegužės 2 d. iki 2014 m. vasario 26 d. Nuo 2014 m. vasario 26 d. taikoma įmokų mokėjimo tvarka yra galiojanti ir atitinkanti teisės aktų reikalavimus. Todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo teigti, kad mokėjimo pranešimuose (mokėjimo nurodymuose) ieškovo mokėtinos sumos apskaičiuotos nesilaikant atsakovo sprendimų, įstatų ar teismo sprendimo.
Trečiasis asmuo atsiliepimais į ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus nesutinka su ieškovo apeliaciniu skundu, sutinka su atsakovo apeliaciniu skundu, prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų pakeisti ir priteisti atsakovui iš ieškovo 1.332,55 € bylinėjimosi išlaidų. Nurodo, kad ieškovas apeliaciniame skunde ne ginčija teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą, o iš esmės reiškia naujus reikalavimus. Tokiais savo veiksmais ieškovas tik dar kartą patvirtina, jog jis pats nežino, kokio materialinio-teisinio rezultato siekė iškeldamas bylą. Ieškovo apeliacinis skundas yra grindžiamas beveik identiškais argumentais kaip ir jo ieškinys, dublikas bei patikslintas ieškinys, į kuriuos trečiasis asmuo išsamiai atsikirto bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme. Trečiasis asmuo byloje dalyvauja tik dėl tos priežasties, kad pagal 2012 m. gegužės 10 d. apskaitos tvarkymo sutartį kiekvieną mėnesį rengia ir pateikia pastato butų savininkams mokestinius pranešimus už bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimo ir išlaikymo išlaidas. Trečiasis asmuo nesutinka su ieškovo teiginiu, kad teismas mokėjimo nurodymų atitiktį įstatymo keliamiems reikalavimams vertino tik vadovaudamasis CPK 202 straipsnio nuostatomis. Teismas išsamiai ištyrė ir įvertino mokėjimo nurodymų atitiktį tiek Buhalterinės apskaitos įstatymo, tiek bendrijos įstatų reikalavimams ir pritaikęs aktualias ginčo santykiui teisės normas, konstatavo, kad atsakovo ir trečiojo asmens teikiami mokėjimo pranešimai savo turiniu ir forma yra teisėti, pagrįsti ir atitinka jiems keliamus reikalavimus. Priešingai nei nurodo ieškovas, teismas pagrįstai konstatavo, jog mokėjimo pranešimų turinys ir forma atitinka įstatymo keliamus reikalavimus, kuriems turi būti taikoma Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 4 dalis. Ieškovui pateiktose mokestiniuose pranešimuose nurodytus mokesčius už bendrosios dalinės nuosavybės priežiūrai bei eksploatavimui teikiamas paslaugas t.y. šiukšlių išvežimą, laiptinių ir kiemo valymą, apšvietimą ir pan., teikia ūkine veikla neužsiimantis juridinis asmuo, o paslaugos teikiamos ūkine veikla nesiverčiam fiziniam asmeniui. Būtent dėl šios priežasties bendrijos teikiamų mokestinių pranešimų rekvizitams turi būti taikoma Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 4 dalis. Kaip matyti iš į bylą pateiktų mokestinių pranešimų, trečiojo asmens surašyti apskaitos dokumentai visiškai atitinka Buhalterines apskaitos įstatymo 13 straipsnio 4 dalį, todėl yra teisėti ir galiojantys.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl įmokų už daugiabučio namo administravimą, šiukšlių išvežimą, laiptinių ir kiemo valymą, bendrų patalpų ir kiemo apšvietimą, kaupiamas lėšas ir kitas paslaugas dydžio ir šių įmokų, tenkančių kiekvienam buto ir garažo savininkui, apskaičiavimo tvarkos.
Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ieškovas yra 157,97 kv.m bendrojo ploto buto savininkas (t. I, b. l. 162-166, t. II, b.l.119-122). Namo, kuriame yra ir ieškovo butas, gyventojai 2002 m. gegužės 15 d. įsteigė 859-ąją daugiabučio namo savininkų bendriją (t. I, b. l. 60-63), patvirtino bendrijos įstatus (t. I, b. l. 91-101). Atsakovas su trečiuoju asmeniu, VšĮ „Minčių bankas“, 2012 m. gegužės 10 d. sudarė apskaitos tvarkymo sutartį Nr. BMB-032 dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo ir finansų, mokestinių bei statistinių atskaitomybių parengimo (t. I, b. l. 119-121). Atsakovas ieškovui teikė mokestinius pranešimus (mokėjimo nurodymus), kuriuose buvo nurodyta ieškovui mokėtina suma už daugiabučio namo administravimą, šiukšlių išvežimą, laiptinių ir kiemo valymą, bendrų patalpų ir kiemo apšvietimą, kaupiamas lėšas ir kitas paslaugas (t. I, b. l. 16-55).
Dėl tinkamo ieškinio dalyko suformulavimo
Kaip pažymima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, nors civilinio proceso įstatymo nuostatos ieškiniui nustato daug formalių reikalavimų, tačiau iš esmės ieškinį sudaro du reikalavimai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą ieškovas ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinį ieškinio pagrindą), bei savo reikalavimą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose įtvirtintos ieškinio turinio dalys, ieškovo reikalavimas ir jo pagrindimas, vadinamos ieškinio elementais. Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas ne tik leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, bet ir sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus (atsiliepimą), taip užtikrinant ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Pareiškiantis ieškinį asmuo privalo tinkamai surašyti ieškinio pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), galėtų tinkamai atlikti vieną iš savo tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 straipsnis). Siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi įstatymo reikalavimų, nustatančių teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarką, teismo vaidmuo yra rasti pusiausvyrą tarp procesinių reikalavimų ir asmens teisės kreiptis į teismą užtikrinimo. Nors, kaip nurodoma teismų praktikoje, teismas tam tikrose bylų kategorijose veikia aktyviai, vis dėlto kaip ginčus dėl teisės sprendžianti institucija turi būti nešališkas, todėl negali už ieškovą suformuluoti ieškinio dalyko ir pagrindo.
Ieškinio dalykas (lot. petitium) – tai atsakovui pareikštas materialinis teisinis reikalavimas. Šiame reikalavime ieškovas turi nurodyti konkretų asmenį, kuris galbūt pažeidė jo teises arba įstatymų saugomus interesus, taip pat aiškiai suformuluoti reikalavimą, t. y. ko jis prašo teismo (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Bet kokiu atveju ieškinio dalykas turi būti suformuluotas aiškiai. Kitaip atsakovui būtų sudėtinga gintis nuo pareikšto reikalavimo, o teismas rizikuotų pažeisti CPK 265 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas, kurias peržengti leidžiama tik CPK išvardytais atvejais.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas tiek savo iniciatyva, tiek ir pirmos instancijos teismo įpareigojimu kelis kartus tikslino ieškinio reikalavimus ir pagrindą. Tačiau pripažintina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovo reikalavimai yra nekonkretūs ir aiškiai neapibrėžti. Pažymėtina, kad pagal CPK 259 straipsnio 1 dalį, priimdamas sprendimą teismas ginčą turi išspręsti iš esmės, tai yra toks sprendimas pagal CPK 279 straipsnio 1 ir 4 dalis turi užkirsti kelią bet kokiems galimiems šalių ginčams dėl tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu. Įsiteisėjęs toks sprendimas tampa vykdytinu ir antstolis, gavęs tokio sprendimo pagrindu išduotą vykdomąjį raštą, privalo jį vykdyti tiksliai pagal sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstytą patenkinto ieškinio turinį. Vienas iš ieškovo reiškiamų reikalavimų byloje yra įpareigoti atsakovą per mėnesį pateikti ieškovui mokestinius pranešimus (mokėjimų reikalavimus) už laikotarpį nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki šio reikalavimo visiško įvykdymo dienos, atitinkančius Buhalterinės apskaitos įstatymo nustatytus reikalavimus apskaitos dokumentams, CK, Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo normas, bendrijos įstatus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus. Iš tokio reikalavimo nėra aišku, kokius mokestinius pranešimus (mokėjimo reikalavimus) ieškovas laikytų tinkamais ir visiškai atitinkančiais įstatymų ir teismų praktikos reikalavimus, kokia turėtų būti tokio reikalavimo vykdymo tvarka. Pažymėtina, kad teismui tenkinant tokį ieškovo reikalavimą ir tokį jo turinį nurodant sprendimo rezoliucinėje dalyje, šalių ginčai ne tik kad nebūtų išspręsti iš esmės, tačiau toks sprendimas būtų pagrindas tolimesniems šalių ginčams vykdymo procese dėl iš naujo pateiktų mokėjimo dokumentų atitikimo įstatymo reikalavimas, nes ieškovas tiksliai nenurodė, kokie reikalavimai yra pažeisti bei kokia suteiktų paslaugų suma turėtų būti nurodyta mokėjimo dokumentuose, kad ieškovas pripažintų ją tinkamai apskaičiuota pagal įstatymų ir teismų praktikos reikalavimus. Ieškovas byloje nepateikė savo apskaičiavimų, nurodančių, kokios tikslios sumos už suteiktas namo administravimo, šiukšlių išvežimo ir kitas paslaugas pagal įstatymų reikalavimus turėtų būti iš jo reikalaujamos. Todėl sutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, kad pagal ieškovo pareikštus reikalavimus nėra galimybės byloje tiksliai apibrėžti ginčo ribas ir ieškinio dalyko (ieškinio reikalavimų) apimties ribas.
Iš dalies sutiktina su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, kad faktinis ieškinio pagrindas skiriasi nuo teisinio šių aplinkybių kvalifikavimo. Įstatymas neįpareigoja ieškovo teisiškai kvalifikuoti ginčo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad byloje taikytinas teisės normas parenka teismas (CPK 3 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas), todėl, ieškinyje nenurodžius ginčui taikytinų teisės normų, ieškinio trūkumų šalinimo institutas netaikomas. Tačiau ieškovas įmokų už kitas paslaugas dydžius jau kartą ginčijo civilinėje byloje Nr. 2-1314-592/2011, ieškinyje nurodydamas, jog atsakovas nuo 2005 m. balandžio mėnesio nepagrįstai įmokos dydį padidino ir šis dydis periodiškai didėjo iki 146,59 Lt per mėnesį nuo 2009 m. birželio. Todėl ieškovas ieškiniu prašė atsakovo reikalavimų dalį dėl 146,59 Lt įmokų dalies – 89,28 Lt – pripažinti nepagrįstu, tai yra faktiškai ieškovas reikalavo sugrąžinti 2003 m. sausio 29 d. visuotiniame bendrijos narių susirinkime patvirtintą ir ieškovui apskaičiuojamą 57,31 Lt įmokų sumą (civilinė byla Nr. 2-1314-592/2011, b.l. 74-77). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1314-592/2011 ieškinį tenkino visiškai ir pripažino nepagrįstais atsakovo reikalavimus dėl 146,59 Lt mėnesinės „kitų įmokų“ dalies – 89,28 Lt ir dėl 269,95 Lt delspinigių nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. gegužės 1 d. Tačiau Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-1907-640/2012 panaikino minėtą sprendimą ir atmetė ieškovo ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas minėtoje byloje pažymėjo, jog bendrijos 2005 m. gegužės 2 d. susirinkimas, kurio metu nutarta mokesčius už kitas paslaugas apskaičiuoti nuo turimo buto ploto, buvo teisėtas. Ieškovo turimo buto plotas sudaro 157,97 kv.m, todėl pakeitus mokesčio už kitas paslaugas skaičiavimo tvarką ir mokesčius pradėjus skaičiuoti nuo buto ploto, ieškovui padidėjo mokesčiai už kitas paslaugas. Vilniaus apygardos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog bendrija turėjo pareigą įrodyti, kokios konkrečios paslaugos buvo suteiktos bei pagrįsti sumų skaičiavimo tvarką ir detalius sumų dydžius už atitinkamus laikotarpius, peržengė ieškinio ribas, todėl argumentai dėl konkrečių paslaugų suteikimo bei sumų skaičiavimo ir jų pagrindimo nevertintini ir dėl jų teismas nepasisako.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3927-141/2013 tenkino ieškinį iš dalies ir pripažino negaliojančiais Vilniaus miesto 859-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos 2012 m. balandžio 12 d. vykusių bendrijos narių susirinkimų priimtus sprendimus dėl bendrijos įstatų pakeitimo, dėl rinkliavų už „kitas paslaugas“ proporcingai butų plotui nustatymo, dėl bendrijos valdybos įpareigojimo nustatyti eksploatacinių išlaidų dydį bei sprendimą dėl bendrijos valdybos narių rinkimų ir įpareigojo atsakovą per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo nustatyti naudojimosi žemės sklypu, gyvenamojo namo ir garažo bendrosios dalinės nuosavybės patalpomis realias dalis (kvadratiniais metrais), tenkančias butų ir garažų boksų savininkams ir patvirtinti žemės sklypo ir bendrų patalpų valymo ir apšvietimo kvadratinio metro kainas, atsižvelgiant į faktiškai patiriamas išlaidas. Administravimo išlaidas paskirstyti 859-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos prižiūrimiems nekilnojamojo turto registre įregistruotiems objektams proporcingai šiems objektams tenkančioms tiesioginėms remonto, valymo ir apšvietimo išlaidoms. Likusios dalies ieškinio reikalavimų dalies – dėl ieškovo 162,79 Lt dydžio skolos sumos atsakovui „už kitas paslaugas“ pripažinimo – netenkino. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-3109-656/2013 minėtą teismo sprendimą pakeitė ir dalį dėl skolos išdėstė taip: bylą dalyje dėl atsakovo priskaičiuoto mokesčio už „kitas paslaugas“ įmokos dalies laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. gegužės 1 d. nustatymo nutraukti. Ieškinį dalyje dėl atsakovo priskaičiuoto mokesčio už „kitas paslaugas“ įmokos dalies laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. nustatymo atmesti. Apeliacinės instancijos teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad šalių ginčas dėl atsakovo apskaičiuoto mokesčio už kitas paslaugas dalies nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. gegužės 1 d. yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl bylą šioje dalyje nutraukė. Ieškinio dalį dėl skolos sumos už kitas paslaugas nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. pripažinimo atmetė kaip nepagrįstą, nes Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 25 d. sprendime jau įvertinta tarp šalių susiklosčiusi situacija ir konstatuota, kad 2005 m. gegužės 2 d. atsakovo narių visuotinis susirinkimas nusprendė pakeisti mokesčių už kitas paslaugas skaičiavimo tvarką, skaičiuojant nuo turimo buto ploto. Nagrinėjamoje byloje ieškovas, remdamasis tais pačiais argumentais, siūlo keisti mokesčio už kitas paslaugas skaičiavimo tvarką už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 1 d., tačiau šie ieškovo argumentai jau buvo iš esmės įvertinti aukščiau minėtoje byloje.
Aukščiau aptartos civilinės bylos (Nr. 2-1314-592/2011 ir Nr. 2-3927-141/2013) patvirtina, kad ieškovas jau du kartus reiškė reikalavimus atsakovui dėl netinkamai apskaičiuojamo mokesčio už namo administravimą, šiukšlių išvežimą, elektrą ir kitas paslaugas. Visais atvejais reikalavimo pagrindas buvo netinkamas įstatymų taikymas, nustatant ieškovui tenkančios sumokėti sumos už suteiktas paslaugas dydį. Todėl reikšdamas naują ieškinį dėl tinkamo mokestinių pranešimų (mokėjimo reikalavimų) pateikimo ieškovas itin tiksliai ir aiškiai privalėjo nurodyti tiek faktinį ieškinio pagrindą, tiek ir teisinį, kad teismas galėtų iš karto nustatyti, ar nėra reiškiamas tapatus ar iš dalies tapatus ieškinys, kartą jau išnagrinėtas teisme. Tačiau ieškovas šios savo pareigos nevykdė, todėl pirmos instancijos teismas turėjo galimybę tik įvertinti, ar mokestiniai pranešimai atitinka bendrus imperatyvius įstatymų reikalavimus.
Dėl mokestinių pranešimų (mokėjimo nurodymų) atitikimo įstatymų nustatytiems reikalavimams
Pagal CK 4.82 straipsnio 3 ir 4 dalis butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Butų ir kitų patalpų savininkai taip pat privalo reguliariai kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui (statiniui) atnaujinti pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus. Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 2 punktas nustato, jog butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkai privalo teisės aktų ir bendrijos organų nustatyta tvarka apmokėti bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir naudojimosi jais išlaidas, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas į kaupiamuosius bendrijos fondus. Taigi, ieškovas privalo mokėti jo daliai tenkančius statinio išlaikymo, administravimo ir kitus su bendro naudojimo objektų tvarkymu susijusius mokesčius.
Byloje yra atsakovo pateikti ieškovui mokestiniai pranešimai nuo 2010 m. lapkričio iki 2012 m. balandžio, kuriuose nurodyti mokesčio už kitas paslaugas duomenys (t. I, b.l. 16-33), ir mokėjimo nurodymai nuo 2012 m. gegužės iki 2014 m. vasario, kuriuose apskaičiuoti mokesčiai už paslaugas bendrijoje (t. I, b.l. 34-55). Civilinėje byloje Nr. 2-1314-592/2011 yra pateikti mokėjimo pranešimai nuo 2005 m. balandžio iki 2010 m. spalio mėnesio (b.l. 9-24). Minėtuose pranešimuose nurodyta, jog apskaičiuojami mokesčiai už šiukšlių išvežimą, pastato administravimą, laiptinių ir kiemo valymą, bendrų patalpų ir kiemo apšvietimą, garažų apšvietimą, kaupiamas lėšas. Taip pat pranešimuose nurodyta mokėtinos sumos apskaičiavimo tvarka: ieškovui priklausančio buto plotas, 157,97 kv.m, ar atitinkamai priklausančio garažo plotas, 16,03 kv.m, dauginamas iš atsakovo nustatytų tarifų už šiukšlių išvežimą, pastato administravimą, laiptinių ir kiemo valymą, bendrų patalpų apšvietimą, garažų apšvietimą bei kaupiamąsias lėšas. Taigi, mokestiniuose pranešimuose nurodytos mokėtinos sumos apskaičiavimo tvarka yra aiški, vieninga ir nesikeičianti nuo 2005 m. balandžio mėnesio. Atsakovas pateikė teismui priskaitymų ir išlaidų ataskaitas nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. (t. I, b.l. 167-169) ir faktiškai išdalintų sąnaudų suvestines nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. (t. I, b.l. 170-175), kurios patvirtina, kad minėti tarifai nustatomi visą namo bendrojo naudojimo patalpų administravimui, šiukšlių išvežimui ir kitoms paslaugoms tenkančią sumą padalinus iš bendro viso namo ploto (2284,27 kv.m), tai yra tarifas yra lygus už vieną namo kvadratinį metrą mokėtinai sumai. Ieškovas ieškinyje neginčijo bendrų visam namui suteiktų administravimo ir kitokių paslaugų sumų. Todėl pripažintina, kad ginčijamuose mokėjimo dokumentuose yra aiškiai ir suprantamai nurodyta ieškovui tenkančios mokėti sumos apskaičiavimo tvarka, pagrįsta bendrų, visam namui tenkančių išlaidų santykiu su kiekvieno namo savininkui priklausančių buto bei garažo plotu. Toks suteiktų kitų paslaugų apskaičiavimo metodas neprieštarauja nei bendrijos įstatams, nei CK nuostatoms, reglamentuojančioms bendrosios dalinės nuosavybės valdymą. Ieškovas nepateikė savo skaičiavimų, kurie galėtų pagrįstai paneigti atsakovo taikomo skaičiavimo būdo teisėtumą.
Byloje nustatyta, kad 2005 m. gegužės 2 d. įvykusio bendrijos susirinkimo metu buvo pakeista mokesčių mokėjimo tvarka, tai yra nutarta mokesčius už kitas paslaugas skaičiuoti pagal turimo buto plotą (civilinė byla Nr. 1-1314-592/2011, b.l. 130-131). Pakeitimo esmė – 2003 m. sausio 29 d. susirinkimo metu buvo nustatyta namo priežiūros ir išlaidų suma, tačiau namui teikiamų paslaugų kainos per keletą metų išaugo, todėl buvo pakeista skaičiavimo tvarka. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-1907-640/2012 pažymėjo, jog bendrijos 2005 m. gegužės 2 d. susirinkimas, kurio metu nutarta mokesčius už kitas paslaugas apskaičiuoti nuo turimo buto ploto, buvo teisėtas. Ieškovo turimo buto plotas sudaro 157,97 kv.m, todėl pakeitus mokesčio už kitas paslaugas skaičiavimo tvarką ir mokesčius pradėjus skaičiuoti nuo buto ploto, ieškovui padidėjo mokesčiai už kitas paslaugas. Taigi, įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo konstatuota, kad nuo 2005 m. gegužės 2 d. egzistuojanti bendrų paslaugų kiekvienam buto savininkui nustatymo tvarka pagal turimo buto plotą yra teisėta.
Pagal bendrijos 2011 m. vasario 3 d. įstatų 32.6 punktą bendrijos narys privalo apmokėti bendrijos nustatytas išlaidas, susijusias su namo bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra, remontu ar tvarkymu pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomus statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, taip pat žemės sklypo, žemos ir aukštos įtampos elektros kabelių naudojimu ir priežiūra proporcingai jo daliai žemės sklypo bei žemos ir aukštos įtampos elektros kabelių bendrojoje nuosavybėje; pagal 83 punktą įmokų dydis nustatomas proporcingai patalpų savininkų daliai bendrojoje nuosavybėje (t. I, b.l. 5-15). Pažymėtina, kad civilinėje byloje Nr. 2-3927-141/2013 bendrijos 2012 m. balandžio 12 d. susirinkimo metu priimti sprendimai buvo pripažinti negaliojančiais dėl susirinkimo metu padarytų procedūrinių pažeidimų, tai yra dalyvavo mažesnis narių skaičius, nei numatyta įstatymo, buvo surašyti du skirtingo turinio protokolai. Taip pat teismas pažymėjo, kad ieškovas neįrodė ir bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, jog bendrija neteisėtai būtų skaičiavusi ir rinkusi mokesčius už paslaugas ir kad iš ieškovo būtų reikalaujama sumokėti mokesčių daugiau, nei priklauso. 859-osios DNSB 2014 m. vasario 26 d. susirinkimo metu nutarė pavesti valdybai patikrinti esamus skaičiavimus ir nustatyti naudojimosi žemės sklypu, gyvenamojo namo ir garažų bendrosios dalinės nuosavybės patalpomis realias dalis (kvadratiniais metrais), tenkančias butų, garažų boksų savininkams; bendrų patalpų valymo, apšvietimo, administravimo išlaidas apskaičiuoti proporcingai pagal savininkų turimo nekilnojamojo turto (buto ir (ar) garažo boksą) plotą ir patvirtino 2014 m. sąmatą, sudarančią 30.000,00 Lt (t. I, b.l. 102-106). Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovui pateiktuose mokėjimo dokumentuose nurodytas mokėtinos sumos apskaičiavimo būdas neprieštarauja nei 2005 m. gegužės 2 d. susirinkimo metu priimtam nutarimui, nei bendrijos įstatams, nei 2014 m. vasario 26 d. bendrijos narių susirinkimo priimtiems nutarimams.
Pirmos instancijos teismas pagrįstai nepripažino mokestinių pranešimų sandoriais, kuriems galėtų būti taikomos CK normos, reglamentuojančios sandorių negaliojimą. Teismas teisingai nustatė, kad daugiabučių gyvenamųjų namų bendrija yra ribotos civilinės atsakomybės pelno nesiekiantis juridinis asmuo, todėl taikyti atsakovo pateiktiems mokėjimo dokumentams Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytų mokestinių pranešimų rekvizitų, priskirtų komercine veikla užsiimantiems juridiniams ir fiziniams asmenims, nėra pagrindo. Pagal bendrijos 2011 m. vasario 3 d. įstatų 23.5 punktą bendrijos narys turi teisę gauti informaciją apie bendrijos veiklą, jos finansinę būklę, turtą, pajamas ir išlaidas bei privalomus mokesčius. Taigi ieškovas gali bet kada susipažinti su bendromis viso namo išlaikymui ir priežiūrai per mėnesį ar metus skirtomis sumomis, patikrinti, kam jos buvo skirtos bei ar teisingai buvo apskaičiuotas vienam kvadratiniam namo metrui tenkantis mokėtinos sumos tarifas. Pripažintina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo pateikiami mokėjimo dokumentai yra teisėti ir atitinka įstatymų keliamus reikalavimus.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Pagal CPK 55 straipsnį bylas juridinių asmenų vardu teisme veda jų vienasmeniai valdymo organai, o įstatymuose ir steigimo dokumentuose nustatyta tvarka – kitų organų nariai ir dalyviai fiziniai asmenys, veikiantys pagal įstatymuose ir steigimo dokumentuose jiems suteiktas teises ir pareigas. Šiais atvejais laikoma, kad bylą veda pats juridinis asmuo. Pagal Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 14 straipsnio 2 dalį bendrijos pirmininką renka ir iš pareigų atšaukia, tvirtina bendrijos pirmininko pareigybės aprašymą ir nustato bendrijos pirmininko darbo užmokestį visuotinis susirinkimas (įgaliotinių susirinkimas) bendrijos įstatuose nustatyta tvarka 3 metų laikotarpiui. Bendrijos pirmininko kadencijų skaičius neribojamas. Bendrijos pirmininkas pradeda eiti pareigas nuo išrinkimo dienos, jeigu su juo sudarytoje darbo sutartyje nenustatyta kitaip. Bendrijos 2014 m. vasario 26 d. susirinkimo protokolas patvirtina, kad pirmininku buvo išrinktas M. B. (t. II, b.l. 62), todėl jis turėjo teisę sudaryti sutartį su advokatų kontora dėl teisinių paslaugų.
Sutiktina su ieškovu, jog pagal Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktą bendrijai draudžiama bendrijos lėšas naudoti sprendžiant teisminius ginčus tarp bendrijos valdymo organo ir bendrijos narių dėl bendrijos valdymo klausimų ir kitiems tikslams, negu nustatyta bendrijos įstatuose. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog nurodomas teisės aktas, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą, netaikytinas bylose, kuriose nagrinėjamas ginčas nėra kilęs tarp bendrijos valdymo organo ir bendrijos narių dėl bendrijos valdymo klausimų, be to, šio įstatymo nuostatose įtvirtintas draudimas naudoti, o ne atlyginti kitos šalies bylinėjimosi procese jau patirtas išlaidas, jei teismo jos pripažįstamos pagrįstomis ir priteisiamos (LAT 2015 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-499-313/2015). Atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo praktiką, pripažintina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai priteisė iš ieškovo atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Tiek minėto CPK 98 straipsnio 2 dalis, tiek Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2 punktas pabrėžia, kad be nustatytų maksimalių dydžių, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, svarbu atsižvelgti ir į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, turto ar pinigų sumų dydį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Tai, kad užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą dydžio atitikimas rekomenduojamam nesuteikia teisės priteisti faktiškai turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, yra pažymėjęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2009).
Nagrinėjamoje byloje atsakovas patyrė 1.332,55 € (4.601,03 Lt) bylinėjimosi išlaidų už suteiktas teisines paslaugas (t II, b. l. 36-45). Pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nekilo naujų sudėtingų teisės klausimų, byla nevertintina kaip sudėtinga tiek teisės, tiek fakto klausimų požiūriu, todėl procesiniams dokumentams parengti atsakovo atstovei reikėjo mažiau darbo ir laiko sąnaudų. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių bei teisinių motyvų, kurie galėtų pagrįsti nagrinėjamos bylos sudėtingumą. Aplinkybė, jog ieškovas kelis kartus tikslino ieškinį, nedaro šios bylos teisiniu požiūriu sudėtinga, todėl pripažintina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai sumažino atsakovui priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį iki 650,00 € (2.234,32 Lt).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinių skundų argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliaciniai skundai netenkintini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.