- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-04-17
- Bylos Nr.
- e2A-463-803/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-42893-2016-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jadvyga Mardosevič, Andrius Ignotas, Rūta Petkuvienė
- Ieškovas
- S. A. J.
- Atsakovas
- A. K.
- Trečiasis asmuo
- J. B.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Jadvygos Mardosevič ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės S. A. J. ieškinį atsakovui A. K. dėl nepagrįsto praturtėjimo ir skolos priteisimo, trečiasis asmuo J. B..
Aprašomoji dalis
nustatė
Ginčo esmė
Apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl atsakovo atsakomybei nepagrįsto praturtėjimo (be pagrindo sutaupytos turtinės prievolės vykdymo) reglamentuojančių normų taikymo. Ieškovė S. A. J. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo A. K. 25 665,03 Eur skolą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlime teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimą grindė tuo, kad atsakovas ir ieškovės motina J. B. 2008 m. gegužės 28 d. sudarė kredito sutartį su SEB banku ir šios sutarties pagrindu kaip paskolos gavėjai gavo 280 000,00 Lt (81 093,61 Eur) paskolą 25 metams, t. y. iki 2033 m. gegužės 27 d. Paskolos panaudojimo paskirtis – įsigyti butą (duomenys neskelbtini). Visa buto kaina buvo 380 000 Lt. Ieškovės motina J. B. sumokėjo pradinį įnašą už butą – 100 000 Lt, o A. K. įsipareigojo mokėti paskolos įmokas iki sumokės 100 000 Lt buto kainos dalį ir įvyks buto nuosavybės perrašymas ir atsakovas taps buto 1/2 dalies savininku. Kadangi A. K. neturėjo pradinio įnašo, buvo susitarta, kad butas nuosavybės teise bus registruojamas J. B. vardu. Kredito įmokas nuo kredito sutarties sudarymo mokėjo tik atsakovas (nuo 2008 m. gegužės 28 d. iki 2011 m. rugsėjo 28 d.). Atsakovas 2011 m. rugsėjo 28 d. vienašališkai nutraukė savo įsipareigojimų vykdymą pagal 2008 m. gegužės 28 d. kredito sutartį. A. K. nustojus vykdyti sutartinius įsipareigojimus, bankas J. B. 2012 m. vasario 28, 2012 m. rugpjūčio 13 d. ir 2012 m. rugsėjo 14 d. išsiuntė reikalavimus sumokėti susidariusias skolas, priešingu atveju sutartis bus nutraukta. J. B. neturėjo finansinių galimybių sumokėti susidariusią skolą pagal 2008 m. gegužės 28 d. kredito sutartį, todėl ieškovė iš asmeninių lėšų sumokėjo bankui 25 665,03 Eur sumą (18 476,30 Eur kredito, 6 454,51 Eur palūkanų ir 734,22 Eur delspinigių). Ieškovė neturėjo pareigos mokėti pagal 2008 m. gegužės 28 d. kredito sutartį, nes nėra kredito sutarties šalimi, todėl mano, kad turi teisinį pagrindą reikalauti iš paskolos gavėjų solidariai arba pasirinktinai išieškoti visas sumokėtas už paskolos gavėją įmokas, nes būtent tokiai sumai paskolos gavėjas išvengė prievolės šią sumą mokėti bankui. Kadangi įmokas pagal J. B. ir A. K. susitarimą turėjo mokėti A. K., todėl ieškovė jos sumokėtą sumą prašo priteisti iš atsakovo, nes nei konkrečiu teisės aktu, nei sandoriu atsakovas neturėjo teisės gauti ieškovės įmokų už atsakovo nevykdomą kredito sutartį ir taip sumažinti bankui savo pareigas. Nurodė, jog ieškovė už atsakovą bankui sumokėjo įmokas, todėl atsakovas nepagrįstai sutaupė, kas turi būti prilyginama be pagrindo įgytam turtui. Sumokėti pinigai turi būti grąžinti ieškovei, nes atsakovas išvengė turtinės prievolės.Atsakovas prašė ieškovės ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008 m. gegužės 28 d. buto su rūsiu pirkimo – pardavimo sutartimi ieškovės motina J. B. įgijo asmeninės nuosavybės teise butą (duomenys neskelbtini); buto pirkimo sutartyje nurodyta kaina – 380 000 Lt; J. B. dalį buto kainos (100 000 Lt) sumokėjo iš savo asmeninių lėšų; likusiai buto kaina – 280 000 Lt buvo sumokėta iš SEB banko skolintais pinigais, kurie buvo paskolinti J. B. buto pirkimui ir pervesti į buto pardavėjo sąskaitą. Nurodė, jog 2008 m. gegužės 28 d,. kredito sutartis dėl 280 000 Lt (81 093,61 Eur) buvo pasirašyta tarp AB SEB banko ir kredito gavėjų – J. B. ir atsakovo. Atsakovo sutikimas prisiimti tokius įsipareigojimus susijęs su tuo, kad tuo metu ieškovę ir atsakovą siejo artimi ryšiai, tuo metu J. B. siekė padėti savo dukrai S. A. J. nupirkti butą, kurio pastaroji savo vardu nenorėjo pirkti, nes buvo santuokoje su A. J. ir norėjo nuslėpti informaciją apie įgyjamą turtą nuo sutuoktinio. Nurodė, jog nors kredito sutarties šalimis buvo tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo, kredito sutartį ilgą laiką vykdė tik atsakovas. Atsakovas pagal kredito sutartį viso sumokėjo 24 563,26 Eur. Atsakovas kredito sutartį vykdė iki 2011 m. rugsėjo 28 d. Daugiau pinigų po šios datos atsakovas nemokėjo, nes J. B. 2011 m. spalio 26 d. pateikė bankui prašymą dėl sąskaitos numerio perrašymo ir prašė įmokas nuskaityti nuo jos dukters, t. y. ieškovės nurodytos sąskaitos. Savo sutikimą dėl sąskaitos pakeitimo 2011 m. spalio 27 d. pateikė ir atsakovas. Ieškovės įmokos bankui buvo atliekamos ieškovės motinos prašymu ir jos naudai bei susitarimo su ieškovės motina pagrindu. Nurodė, jog 2012 m. sausio 10 d. gavo pranešimą iš banko, kuriuo banko darbuotoja kvietė atsakovą pasirašyti skolos perkėlimo sutartį. Tai sąlygoja išvadą, kad ieškovė su motina buvo sutarusios dėl kredito sutarties dengimo tarpusavyje ir pripažino, kad atsakovas neturi pareigos mokėti pagal kredito sutartį. Nurodė, jog ieškovės motina pardavė ginčo butą (duomenys neskelbtini) ieškovei ir jos sutuoktiniui. Nurodo, jog aplinkybė, kad ieškovė už savo motiną sumokėjo įmokų dalį bankui nesuteikia teisės iš atsakovo reikalauti apmokėti šias sumas. Be to, bankas, gavęs mokėjimus kaip J. B. įmokas pagal kredito sutartį, neperleido ieškovei reikalavimo teisės į skolininkus, todėl individualus teisinis santykis susiklostė tarp ieškovės ir jos motinos. Tai, kad ieškovė vykdė kito asmens (savo motinos) prievolę, leidžia daryti išvadą, kad ji tai darė savo iniciatyva ir susitarimo su J. B. pagrindu, kas laikytina paskolos teisiniu santykiu.Trečiasis asmuo J. B. su ieškiniu sutiko, prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad nei jai, nei jos dukrai nereikėjo jokio buto ir jokio kredito, atsakovas įtikino tiek ieškovę, tiek ją, kad jis nori pradėti kurti bendrą gyvenimą su ieškove, taip pat, kad J. B. reikia investuoti turimus laisvus pinigus į nekilnojamąjį turtą. Dėl nurodytų aplinkybių J. B. su atsakovu ir banku 2008 m. gegužės 28 d. sudarė kredito sutartį dėl 280 000 Lt (81 093,61 Eur) kredito suteikimo 25 metams (iki 2033 m. gegužės 27 d.). Nurodė, jog buto įsigijimui sumokėjo 100 000 Lt pradinį įnašą ir su atsakovu sutarė, jog kai atsakovo įmokos pasieks 100 000 Lt, buto ½ dalis bus perrašyta atsakovui. Kredito įmokas atsakovas mokėjo nuo 2008 m. gegužės 28 d. iki 2011 m. rugsėjo 28 d. (beveik 3,5 metų). Nuo 2011 m. rugsėjo 28 d. atsakovas vienašališkai nutraukė savo įsipareigojimų vykdymą pagal 2008 m. gegužės 28 d., kredito sutartį. Susidariusį įsiskolinimą ieškovė sumokėjo už atsakovą, nors tokios pareigos neturėjo, dėl ko mano, kad ieškovė turi teisinį pagrindą reikalauti iš paskolos gavėjo A. K. priteisti ieškovei jos sumokėtą 25 665,03 Eur sumą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės S. A. J. atsakovo A. K. naudai 1 220,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Įvertinęs bylos faktines aplinkybes, teismas konstatavo, jog ieškovė reiškia reikalavimą dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo, kurį pateikdama nurodytas faktines aplinkybes, įvardija kaip atsakovo turėtos prievolės bankui nepagrįstą sutaupymą. Teismas nustatė, jog ieškovė prašo priteisti iš atsakovo jos sumokėtas įmokas (25 665,03 Eur) pagal 2008 m. gegužės 28 d. atsakovo ir trečiojo asmens su AB SEB banku sudarytą kredito sutartį. Ieškovė nebuvo kredito sutarties, pagal kurią ji nurodo, kad sumokėjo kredito įmokas, šalimi. Teismas nustatė, jog trečiasis asmuo J. B. 2013 m. gegužės 15 d. ginčo butą (duomenys neskelbtini), pardavė savo dukrai (ieškovei ir ieškovės sutuoktiniui).Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė, jog trečiasis asmuo J. B. 2011 m. spalio 26 d. pateikė AB SEB bankui prašymą dėl kredito įmokų nurašymo nuo jos dukters S. A. J. nurodytos sąskaitos, ant prašymo yra pačios S. A. J. parašas ir prierašas „sutinku“. Teismas nustatė, jog kredito įmokos pagal 2008 m. gegužės 28 d. kredito sutartį turėjo būti mokamos mėnesio 28, 29, 30, 1, 2 dienomis. Pagal pateiktą kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafiką įmoka 2011 m. rugsėjo mėnesį turėjo būti sumokėta rugsėjo 28 dieną. Atsakovas teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad daugiau įmokų po 2011 m. rugsėjo 28 d. bankas nuo sąskaitos nebenurašė. Kita įmoka, už 2011 m. spalio mėnesį, turėjo būti sumokėta 2011 m. spalio 28 d., tačiau iki šios įmokos mokėjimo, t. y. 2011 m. spalio 26 d. buvo gautas kitos kredito šalies, t. y. J. B. prašymas kredito įmokas pagal ginčo kredito sutartį nurašyti nuo jos dukters S. A. J. sąskaitos. Teismas nustatė, jog rašytinio susitarimo, kokia tvarka ir periodiškumu kredito gavėjai – atsakovas ir trečiasis asmuo mokės bankui, nebuvo.Teismas konstatavo, kad bankas pranešimus dėl skolų mokėjimų pradėjo siųsti po 2011 m. spalio 26 d., t. y. 2012 m. vasario 28 d., 2012 m. rugpjūčio 13 d., 2012 m. rugsėjo 14 d. banko įspėjimai dėl skolų susidarymo ir kredito sutarties nutraukimo. Tai paneigia tiek ieškovės, tiek trečiojo asmens teiginius, kad skola susidarė dėl to, kad po 2011 m. rugsėjo 28 d. atsakovas nebemokėjo kredito įmokų. Teismas konstatavo, jog kredito įmokas mokėti buvo išreiškusi valią J. B. ir tai nurodė bankui adresuotame prašyme 2011 m. spalio 26 d. Teismas konstatavo, jog ieškovės teiginiai, kad kredito įmokas ji mokėjo už atsakovą nesant tam jokio teisinio pagrindo ir jokio susitarimo su kitu kredito gavėju – J. B., dėl ko atsakovas be pagrindo sutaupė banko (kredito davėjo) atžvilgiu yra paneigti byloje esančiais įrodymais. Ieškovės veiksmai (sutikimo motinai J. B. davimas dėl pastarosios prievolės vykdymo nurašant kredito įmokas nuo dukters sąskaitos) vertinami kaip 2011 m. gegužės 28 d. ginčo kredito sutarties vienos iš šalių susitarimas dėl jos prievolės bankui vykdymo. Teismas nurodė, kad pagal ginčo kredito sutartį kredito gavėjai yra atsakovas ir trečiasis asmuo, kurių atsakomybė kreditoriaus atžvilgiu yra solidari (CK 6.6 straipsnis). Kredito šalis – kredito gavėja J. B. (banko skolininkė), įvykdžiusi solidariąją prievolę pagal ginčo kredito sutartį, turi teisę kreiptis į kitą prievolės šalį (bendraskolį) dėl įvykdytos prievolės dalies grąžinimo. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 45 straipsnio nuostatomis, teisminio nagrinėjimo metu išaiškino netinkamos šalies keitimo galimybę, ir ieškovei su tuo nesutikus sprendė, kad pagal suformuluotą ieškinio dalyką ir nurodytą ieškinio pagrindą ieškovės reikalavimas atsakovui dėl nepagrįsto praturtėjimo (be pagrindo sutaupytos turtinės prievolės vykdymo) netenkinamas, nes yra nepagrįstas. Teismas išaiškino, jog jei ieškovė mano, kad jos teisės yra pažeistos, jos turi būti ginamos su J. B. sudaryto susitarimo pagrindu (CK 6.189 straipsnis), o tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovė pateikė apeliacinį skundą dėl 2017 m. balandžio 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo, kuriuo prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: priteisti iš atsakovo A. K. 25 665,03 Eur skolą; 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlime teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė šiuos kaip esminius apeliacinio skundo argumentus:pirmos instancijos teismas netinkamai nustatė faktines aplinkybes ir prejudicinius faktus, kuriuos teismai nustatė kitose bylose, nagrinėjamose tarp tų pačių šalių. Nurodo, jog nei ieškovei, nei trečiajam asmeniui nereikėjo jokio buto ir jokio kredito. Atsakovas įtikinėjo tiek ieškovę, tiek J. B. įsigyti butą. Bankas prieš suteikdamas paskolą vertino tik atsakovo A. K. finansines galimybes grąžinti paskolą;prieš nutraukdamas kredito mokėjimus, atsakovas Lazdijų rajono apylinkės teismui pateikė 2011-07-21 ieškinį bandydamas neigti savo paties pasirašytos 2008-05-28 kredito sutarties sąlygas ir prašydamas priteisti iš J. B. jo naudai visas pagal kredito sutartį jo sumokėtas įmokas. Atsakovas areštavo visą laisvą J. B. turtą. Bylos nagrinėjimas buvo baigtas atsakovo nenaudai Vilniaus apygardos teismo 2015-05-07 nutartimi. Teismas konstatavo, kad Kredito sandoris buvo sudarytas laisva valia, niekam neverčiant. A. K. buvo žinomos bendros su J. B. paskolos ėmimo sąlygos bei kredito išmokėjimo tvarka, jis išreiškė valią imti paskolą, taigi paskola buvo bendra paskolos gavėjų prievolė, paimta abiejų vardu ir panaudota turtui įsigyti, kurį faktiškai tam tikrą laiką (nuo 2008 m. iki 2010 m.) valdė bei įsigyjant butą – ketino valdyti pats A. K.;pradėjus susidarinėti skoloms 2012-02-28, 2012-08-13, 2012-09-14 bankas pradėjo siųsti J. B. ir atsakovui A. K. įspėjimus, kad nesumokėjus įsiskolinimų, kredito sutartis bus nutraukta ir bankas pradės išieškojimą iš buto (duomenys neskelbtini). Kadangi dėl pasaulinės krizės nekilnojamojo turto kainos buvo kritusios, tai buto pardavimas nebūtų padengęs likusios kredito sumos. Atsakovas nuo 2011-09-28 kredito naštą ir pasekmes paliko J. B., žinodamas, kad ji neišgalės mokėti. J. B. niekada nemokėjo jokių įmokų, nes tai iki 100 000 Lt sumos buvo pasižadėjęs daryti A. K.. Nurodė, jog bankui griežtai reikalaujant atsiskaityti pagal 2008-05-28 kredito sutartį, ieškovė iš asmeninių lėšų sumokėjo bankui dengdama atsakovo, kaip paskolos gavėjo, įsiskolinimą: 18 476,30 Eur kredito dalį, 6 454,51 Eur palūkanų, 734,22 Eur delspinigių (viso: 25 665,03 Eur); 2011 m. spalio 26 d. J. B. finansinė padėtis tapo sudėtinga: ji gyveno iš pensijos, buto Vilniuje jai nereikėjo ir juo ji niekada nesinaudojo. Atsakovas A. K. areštavo jos turtą, padavė į teismą dėl sumokėtų pinigų grąžinimo. Bankas reikalavo mokėti, todėl J. B. iš nežinojimo ką daryti ir iš beviltiškumo, parašė bankui prašymą, kurį padiktavo banko vadybininkė, kad kredito įmokas pagal ginčo kredito sutartį, bankas nurašytų nuo jos dukters S. A. J. sąskaitos. Ieškovė iš ne patirties ir tokios pat padėties beviltiškumo ant prašymo padėjo parašą ir prierašą „sutinku“, tačiau toks ieškovės poelgis savaime nereiškia, kad atsakovas gali išvengti prievolės grąžinti bankui kreditą;ieškovė S. A. J., kaip nesanti kredito sutarties šalis, neturėjo pareigos mokėti pagal 2008-05-28 kredito sutartį, todėl ieškovė turi teisinį pagrindą reikalauti iš paskolos gavėjų solidariai ar pasirinktinai išieškoti visas sumokėtas už paskolos gavėją įmokas, nes būtent tokiai sumai paskolos gavėjas išvengė prievolės šią sumą mokėti bankui. Kadangi įmokas pagal susitarimą tarp J. B. ir A. K. turėjo mokėti A. K., tai ieškovė pareikštu ieškiniu jos sumokėtą 25 665,03 Eur sumą reikalauja priteisti iš atsakovo. Nurodo, jog atsakovas neturėjo teisės gauti ieškovės įmokų už atsakovo nevykdomą kredito sutartį ir taip sumažinti savo paskolos grąžinimo prievoles bankui. Neegzistuoja joks pagrindas, jog pinigai bankui už atsakovą būtų perduoti neatlygintinai, todėl pagal reiškiamus reikalavimus atsiranda atsakovo prievolė juos grąžinti ieškovei. Nurodo, jog atsakovas privalo grąžinti ieškovei 25 665,03 Eur sumą, kuri laikoma kaip atsakovo be pagrindo įgytos lėšos (kaip be pagrindo išvengta mokėtina skola, sutaupytos asmeninės lėšos), kurias atsakovas privalėjo mokėti bankui. Atsakovas buvo tarpusavio santykių nutraukimo iniciatorius bei kredito mokėjimo nutraukimo iniciatorius, todėl jis yra atsakingas pagal ieškinį, o ne J. B. prieš ieškovę, kaip klaidingai nurodė pirmos instancijos teismas. Tai, kad atsakovas buvo kredito gavimo ir buto pirkimo iniciatorius įrodo civilinė byla Nr. 2-17686-433/2014 ir 2014-08-28 teismo posėdžio įrašai: 19:20 min.; 20 min. o nuo 31:11 min. A. K. pats pripažino, kad jis kreipėsi į banko vadybininkę dėl kredito nemokėjimo, o po to kreipėsi į advokatą, kad pradėtų bylinėjimąsi (įrašas byloje);ieškovė su J. B. nesudarė jokio susitarimo ir neperėmė jos kreditinių įsipareigojimų. Nurodė, jog atsakovas el. laišku atsiuntė S. A. J. žinutę su banko vadybininkės I. J. kontaktais, prašydamas, kad S. A. J. persirašytų kredito sutartį, nuėjusi pas banko vadybininkę I. J.. S. A. J. nuėjo į banką teirautis dėl kredito mokėjimo. Bankas pasiūlė pasirašyti skolos perkėlimo sutartį, tačiau ieškovė skolos perkėlimo sutarties nepasirašė, todėl ieškovė neperėmė J. B. prievolės. Teigia, jog net ir tuo atveju, jeigu ieškovė ir būtų sutikusi perimti kredito gavėjų įsipareigojimus, tai nereikštų, kad ji sutiko tai padaryti neatlygintinai. Ieškovė sumokėjo kredito įmokas už atsakovą, nes jis iki tol pagal susitarimą turėjo mokėti visas įmokas ir dengti paskolos palūkanas. Atsakovo prievolės bankui turėjo būti įvykdytos tinkamai, tačiau jas pažeidė atsakovas, o ieškovė apmokėjo bankui dalį atsakovo prievolių.
Atsakovas A. K. pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą; priteisti iš ieškovės 810 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Nurodė šiuos esminius atsikirtimų argumentus:apeliaciniame skunde klaidingai teigiama, kad nei trečiajam asmeniui J. B., nei ieškovei nereikėjo buto. Nurodo, jog Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3451-535/2012 S. A. J. nurodė, jog kartu su A. K. siekė įsigyti butą, tarėsi, jog pusė pinigų bus A. K., pusė S. A. J. su mama J. B.. Nurodė, jog toje pačioje byloje J. B. nurodė, kad ruošėsi gyventi tame bute, jei būtų pardavusi butą Lazdijuose ir padengusi skolą, buvo numatyta, jog paskolą dengs J. B. tik be procentų; ieškovės motina J. B. taip pat kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą, pareikšdama reikalavimą pripažinti, jog tarp jos, ieškovės ir atsakovo susiklostė jungtinės veiklos teisiniai santykiai, siekiant įgyti tą patį butą, esantį (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos teismas 2013 metų liepos 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1830-450/2013 paliko galioti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-11-07 sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys buvo atmestas kaip nepagrįstas. Nurodytoje byloje ieškovės motina J. B., bandydama išvengti atsakovo bankui sumokėtų įmokų grąžinimo atsakovui, įrodinėjo, kad ginčo butą kaip jungtinės veiklos partneriai pirko trys asmenys. S. A. J. minėtoje byloje dalyvavo kaip trečiasis suinteresuotasis asmuo ir palaikė motinos poziciją, įrodinėdama, kad ji prisidėjo pinigais prie buto įgijimo, t.y. mokėjo dalį pradinio įnašo ir t.t., nes ji buvo sudariusi jungtinės veiklos sutartį su motina;nurodė, jog atmetus reikalavimus dėl jungtinės veiklos, ieškovės motina J. B. Vilniaus apygardos teisme inicijavo bylą dėl žalos atlyginimo iš A. K., kurioje J. B. iš atsakovo reikalavo priteisti skirtumą tarp kainos, kurią ji sumokėjo įsigydama butą, ir tarp kainos, kurią ji gavo pardavusi butą savo dukrai – ieškovei šioje byloje S. A. J. bei kitas savo išlaidas. Nurodo, jog civilinė byla dėl žalos atlyginimo ir ši byla yra glaudžiai susijusios, kadangi abiejose bylose faktiniu pagrindu nurodomas minėtos sumos įmokėjimas bankui, tik vienu atveju J. B. šią sumą laiko jos įmoka bankui, o šioje byloje šią sumų ieškovė S. A. J. laiko nepagrįstu atsakovo praturtėjimu. Nurodo, jog šioje byloje J. B. savo procesiniuose dokumentuose sutiko su ieškovės ieškiniu, tokiu būdu lyg ir paneigdama savo pačios kitoje byloje išdėstytą poziciją;ieškovės ir atsakovo nesiejo jokie teisiniai santykiai tuo metu, kai nuo ieškovės sąskaitos buvo nuskaitomas kreditas. Atsakovas buvo solidariai atsakingas kartu su J. B. prieš banką, o ne prieš ieškovę. Atsakovas vykdė įsipareigojimus bankui iki to momento, kol kredito gavėja J. B. pati nesikreipė į banką ir paprašė banko kredito įmokas nuskaityti nuo jos dukters, t.y. ieškovės sąskaitos. Nurodo, jog butą įsigijo ieškovės motina, ji turėjo pareigą mokėti kredito įmokas, ji susitarė su ieškove dėl kredito įmokų nuskaitymo nuo ieškovės sąskaitos. Ieškovė su tokiu nuskaitymu sutiko, buvo suinteresuota buto įsigijimu. Ieškovės motina 2013-05-15 pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius, ieškovei ir jos sutuoktiniui. Nurodo, jog ginčo butas tapo ieškovės nuosavybe ir visos ieškovės lėšos, panaudotos įsigyjant butą gali būti laikomos arba jos įnašu į jungtinę veiklą su motina, arba paskola motinai, vykdant jos prievoles, tačiau ne pinigais skirtais atsakovo prievolei įvykdyti; ieškovė, dengdama savo motinos kredito įmokas pagal motinos pasirašytą Kredito sutartį, neįgijo jokios reikalavimo teisės į atsakovą ir atsakovas netapo solidariai atsakingas prieš ieškovę kartu su ieškovės motina. Solidarioji atsakomybė nėra preziumuojama. Solidarioji atsakomybė gali atsirasti tik įstatyme numatytais atvejais arba esant šalių susitarimui. Atsakovas buvo solidariai atsakingas prieš banką, tačiau jokio susitarimo su ieškove niekada nebuvo. Nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodyta, kokiu pagrindu ieškovė reiškė reikalavimą atsakovui kaip solidariai atsakingam asmeniui, t.y. iš kokios teisės normos arba iš kokio susitarimo kildinama atsakovo solidarioji atsakomybė prieš ieškovę, kuri prievolę įvykdė už J. B.. Bankas, gavęs mokėjimus kaip J. B. įmokas pagal Kredito sutartį, neperleido ieškovei reikalavimo teisės į skolininkus, todėl individualus teisinis santykis susiklostė tarp ieškovės ir jos motinos, o ne tarp ieškovės ir atsakovo. Tai, kad ieškovė vykdė kito asmens (J. B.) prievolę, leidžia teigti, jog ji tai darė savo iniciatyva ir susitarimo su J. B. pagrindu, o toks susitarimas laikytinas paskolos teisiniu santykiu, susiklosčiusiu tarp ieškovės ir jos motinos J. B.. Nurodė, jog apeliaciniame skunde ieškovė pripažinom jog sutiko mokėti įmokas už savo motiną;atsakovas nėra nepagrįstai praturtėjęs ar gavęs kokios nors naudos. Priešingai, jis yra patyręs visiškai nepagrįstas išlaidas, kurios buvo panaudotos išimtinai ieškovės motinos interesais, t.y. atsakovas padengė banko kredito dalį 24 563,26 Eur, nors banko kreditas buvo panaudotas ieškovės motinos asmenine nuosavybės teise įgyjamo turto kainai apmokėti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos duomenimis nustatyta, kad J. B. ir atsakovas A. K. 2008 m. gegužės 28 d. pasirašė kredito sutartį, kuria trečiajam asmeniui J. B. ir atsakovui A. K. buvo suteiktas 280 000 Lt (81 093,61 Eur) kreditas, skirtas buto įsigijimui (duomenys neskelbtini).Iš Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko 2018-04-11 išrašo nustatyta, jog butas (duomenys neskelbtini), buvo registruotas trečiojo asmens J. B. nuosavybės teise nuo 2008-06-16 iki 2013-05-20. Trečiasis asmuo 2013-05-20 perleido nuosavybės teises į butą savo dukrai ieškovei S. A. J. ir A. J.. Taigi atsakovas, nors ir mokėjo tam tikras įmokas pagal kredito sutartį Nr. 156081811283-18, tačiau nebuvo įgijęs daiktinės teisės į butą.Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 25.665,03 Eur skolą, kaip nepagrįstą praturtėjimą, nepagrįstą sutaupymą (turtinės prievolės išvengimą) ir skolos priteisimą.Pagal CK 6.242 straipsnio 1 dalį be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas.Teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas nagrinėjamoje byloje negali būti laikomas nepagrįstai praturtėjęs, nes jis neįgijo jokio turto, t.y. buto, kurio įsigijimui buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 156081811283-18. Tai reiškia, jog ieškovė, kai trečiasis asmuo J. B. jai perleido butą, sutartinių santykių rezultate tapo naudos gavėja. Nors atsakovas nuo 2011-09-28, kaip teigia apeliantė, vienašališkai nutraukė savo įsipareigojimus pagal 2008-05-28 kredito sutarties vykdymą, tačiau būtent ieškovė S. A. J., nusipirko butą, iš dalies refinansavus 2008-05-28 kredito sutartį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai gavo kreditoriaus sąskaita. Teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014).Apeliantė nurodė, kad iš asmeninių lėšų sumokėjo bankui dengdama atsakovo, kaip paskolos gavėjo, įsiskolinimą: 18.476,30 Eurų kredito dalį, 6.454,51 Eurus palūkanų, 734,22 Eurus delspinigių (viso: 25.665,03 Eurų), todėl ši suma turėjo būti priteista iš atsakovo. Byloje nustatyta, kad pagal 2013 m. rugpjūčio 22 d. AB SEB banko pažymą apie įsipareigojimus ieškovė pagal kredito sutartį sumokėjo 25 665,03 Eur. 2013 m. gegužės 27 d. mokėjimo pavedimu ieškovė kredito įmokoms dengti pervedė bankui 50 000 Lt (14 481 Eur). 2013 m. gegužės 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi trečiasis asmuo J. B. pardavė butą už 226 808,37 Lt (65 525,04 Eur) kainą savo dukrai, t.y. ieškovei. Šia suma buvo galutinai atsiskaityta su banku pagal kredito sutartį.Teisėjų kolegija nurodo, kad atsakovas nepraturtėjo ieškovės sumokėtų lėšų suma. Nei trečiasis asmuo J. B., nei ieškovė neatsisakė teisės įsigyti butą, nors apeliantė įrodinėja, kad ieškovei ir J. B. nereikėjo jokio buto ir jokio kredito. Iš Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-1294-241/2017 nustatyta (CPK 179 straipsnio 3 dalis), jog būtent ieškovė ir trečiasis asmuo J. B. 2011 m. spalio 26 d. kreipėsi į banką su prašymu nuo 2011 m. spalio 26 d. įmokas pagal kredito sutartį nuskaityti nuo ieškovės dukros sąskaitos. Tai, kad atsakovas pažeidė ginčo kredito sutartį, neveikia ginčo objekto nagrinėjamoje byloje, nes ieškovė nebuvo Kredito sutarties Nr. 156081811283-18 šalimi, todėl negali remtis sutartine atsakomybe. Be to, šis klausimas jau išnagrinėtas Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1294-241/2017, atmetant trečiojo asmens J. B. argumentus dėl atsakovo sutartinės atsakomybės, konstatuojant, kad byloje neįrodyta, jog atsakovas pažeidė ginčo kredito sutartį. Minėta nutartis turi prejudicinę galią, nes tiek šioje civilinėje byloje, tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-1294-241/2017 buvo sprendžiami klausimai dėl atsakovo veikos teisėtumo, nutraukus kredito įmokų mokėjimą. Pagal CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsitesėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Ši taisyklė yra teismo sprendimo privalomumo individualios bylos atžvilgiu išraiška. Aiškindamas CPK normas dėl prejudicinių faktų taikymo, kasacinis teismas laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012; kt.). Prejudicinių faktų taisyklė reiškia, kad nebereikia įrodinėti faktų, nustatytų įsiteisėjusius teismo sprendimu civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys.Taigi Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1294-241/2017 buvo pasisakyta dėl J. B., ieškovės ir atsakovo teisių ir pareigų, kai J. B. pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovui, kurią įrodinėjo Kredito sutarties Nr. 156081811283-18 pažeidimu. Atmetus šiuos argumentus išnagrinėtoje byloje Nr. e2A-1294-241/2017, Teisėjų kolegija šioje byloje nekartoja argumentų dėl atsakovo veikos ir nepasisako dėl apeliantės įrodinėjamo pagal 2008-05-28 kredito sutartį atsakovo sutartinių pareigų pažeidimo.Apeliaciniame skunde ieškovė kartoja su atsakovu vykusio elektoriniais laiškais susirašinėjimo turinį, siekdama įrodyti, jog būtent atsakovas norėjo įsigyti butą. Teisėjų kolegija nurodo, kad ieškovė neatkreipia dėmesio, jog atsakovo šios pastangos nebuvo įgyvendintinos, o, atvirkščiai, būtent apeliantė ir trečiasis asmuo siekė visais būdais paneigti teismine tvarka atsakovo teisę į butą. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. gegužės 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1547-431/2015 galutinai išsprendė ginčą dėl atsakovo įsipareigojimų mokant Kredito sutarties Nr. 156081811283-18 numatytas įmokas. Šioje byloje, buvo nustatyta, kad šalis siejo gana komplikuoti ir artimi santykiai – ieškovas (šioje byloje atsakovas) tuo metu gyveno su atsakovės dukterimi (šioje byloje ieškove) ir vedė bendrą ūkį bei siekė kartu įsigyti butą. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 11 d. nutartimi Nr. 2A-1830-450/2013 buvo galutinai išspręstas ginčas pagal J. B. ieškinį atsakovui A. K. dėl nuosavybės teisės pripažinimo į butą ir kompensacijos priteisimo. Taigi ankstesnėse bylose išdėstyti ieškovės ir J. B. argumentai dėl teisių į butą paneigia, jog ieškovė nebuvo suinteresuota buto naudojimu, valdymu, todėl negalima daryti išvados, jog ji negavo iš šalių sutartinių santykių naudos, o atsakovas yra nepagrįstai praturtėjęs. Teisėjų kolegija įvertinusi Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 11 d. nutartyje Nr. 2A-1830-450/2013, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1547-431/2015, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1294-241/2017 nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, jog įsigijus trečiajam asmeniui J. B. butą, už kurį dalis įmokų buvo atlikta atsakovo, naudos gavo pati ieškovė, kuri naudojosi gyvenamosiomis patalpomis, vesdama bendrą ūkį su atsakovu. Atsakovas A. K. negyveno bute nuo 2010 m. liepos mėn. 23 d., tačiau toliau daugiau kaip metus mokėjo pagal įsipareigojimus bankui, todėl atsakovas ieškovės sąskaitą nepraturtėjo, kai ji sumokėjo dalį sumos už paskolą. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, jog nėra tiesinio pagrindo taikyti CK 6.237–6.242 straipsnių nuostatų, ir apeliacinis skundas atmetamas. Apeliantė nurodė, kad paimdamas paskolą ir įkalbėdamas pirkti butą atsakovas dominavo ir naudojosi pasitikėjimo padėtimi, o vienašališkai nutraukdamas savo įsipareigojimus ir areštuodamas J. B. turtą tas dominavimas ir pasinaudojimas pasitikėjimu dar labiau išaiškėjo. J. B. neturėjo jokios galimybės iš savo pensijos mokėti banko įmokų ir tai visoms kredito sutarties šalims buvo akivaizdu nuo jos sudarymo momento. Pasisakydama dėl šio argumento, Teisėjų kolegija nurodo, kad dėl trečiojo asmens J. B. įrodinėjamo teisių pažeidimo yra pasisakyta kitose minėtose civilinėse bylose, kuriuose teismų sprendimai yra įsiteisėję (CPK 18 straipsnis), o ieškovė negali atstovauti savo mamos, nes neturi teisino išsilavinimo, kaip reikalauja Įstatymas (CPK 56 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Be to, teismui nekyla pareiga vertinti aplinkybių, dėl kurių jau išspręstas ginčas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Kita vertus, Nekilnojamojo turto išrašai įrodo trečiojo asmens J. B. gerą turtinę padėtį, todėl aplinkybė, jog J. B. neturėjo jokios galimybės atsiskaityti pagal kredito sutartį, yra deklaratyvi. Tai, kad ieškovė prarado pasitikėjimą atsakovu, Teisėjų kolegijos vertinimu, yra aplinkybės apie privačius šių asmenų tarpusavio santykius, kurie nagrinėjamoje byloje nebuvo grįsti galiojančiu teisiniu reguliavimu, todėl jie nevertinami ir neveikia ginčo objekto. Nenustačius įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, suformuluotų kasacinio teismo praktikoje pažeidimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; kt.), apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo daryti priešingas, nei padarė bylą nagrinėjęs teismas, išvadas. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neveikia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010). Taigi pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Nagrinėjamoje byloje apeliacinis skundas yra atmestas. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis), o apeliantei neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).Atsakovas patyrė 810 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsakovui atsiliepimą į apeliacinį skundą parengė advokatas, prašomos priteisti advokato pagalbos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr.1R-77 dėl 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo 8.11 punkte (2015 m. kovo 19 d. Nr. 1R-77 redakcija) nustatyto maksimalaus dydžio (1,3 koeficientas x 822.8 Eur užpraeito ketvirčio vidutinis darbo užmokestis (bruto), galiojęs dokumento parengimo metu). Atmetus apeliacinį skundą, atsakovui iš apeliantės (ieškovės) priteisiamos jo turėtos išlaidos už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 320 straipsniu, 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
ieškovės S. A. J. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantės S. A. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 810 Eur teisinės pagalbos išlaidų atsakovo A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.