Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-1294-241/2017

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-12-21
Bylos Nr.: e2A-1294-241/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00094-2016-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Romualda Janovičienė, Alvydas Poškus
Ieškovas: J. B.
Atsakovas: A. K.

Civilinė byla Nr. e2A-1294-241/2017Proceso Nr. 2-55-3-00094-2016-7Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 21 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4101-565/2017 pagal ieškovės J. B. ieškinį atsakovui A. K. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė J. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo A. K. 55 320,26 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė nurodė, kad 2008 m. gegužės 28 d. ji ir atsakovas pasirašė kredito sutartį Nr. 1560818011283-18 (toliau – ir kredito sutartis) su banku, kuria ieškovei ir atsakovui buvo suteiktas 280 000 Lt (81 093,61 Eur) kreditas buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui. Butas buvo nupirktas už 81 093,61 Eur kredito sumą ir 28 962 Eur (100 000 Lt) ieškovės piniginio įnašo sumą, viso už 110 055,61Eur. Ieškovė su atsakovu sudarė kredito sutartį, nes atsakovas tuo metu gyveno su ieškovės dukterimi S. A. J. ir vedė bendrą ūkį bei siekė įsigyti šį butą. Kredito įmokas, įskaičiuojant palūkanas pagal kredito sutartį, nuo 2008 m. gegužės 28 d. iki 2011 m. rugsėjo 28 d. mokėjo tik atsakovas, nors nuo 2010 m. liepos mėn. jis buvo nutraukęs santykius su ieškovės dukterimi ir išsikraustęs iš įsigyto buto. Ieškovė patyrė žalą dėl to, kad atsakovas netinkamai įvykdė kredito sutartį – nutraukė įmokų mokėjimą, todėl ieškovė turėjo pradėti mokėti įmokas pati. Be to, ieškovė buvo priversta nuostolingai parduoti butą, prarado savo pradinį įnašą bei papildomai turėjo pasiskolinti 50 000 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės 946 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei ir 2 773,24 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui.Teismas konstatavo, kad visos ginčo kredito sumos gavėjais kredito sutartyje nurodyti tiek ieškovė, tiek atsakovas, todėl jie abu turi solidarią pareigą vykdyti įsipareigojimus bankui pagal kredito sutartį – grąžinti paimtą kreditą ir mokėti palūkanas. Teismas pažymėjo, kad ieškovė neginčijo kredito sutarties, neprašė pripažinti kredito sutarties negaliojančia jos atžvilgiu kaip tariamo sandorio. Be to, teismas nurodė, kad ieškovės paaiškinimai apie kredito sutarties sudarymo tikslus yra prieštaringi.Teismas, remdamasis nagrinėjamai bylai prejudicinę galią turinčiais teismų sprendimais, taip pat byloje esančiais įrodymais, konstatavo, kad buto įsigijimu buvo suinteresuoti tiek ieškovė, tiek atsakovas, tiek ieškovės dukra – ieškovė siekė padėti dukrai įsigyti butą, kad dukra šiame bute galėtų gyventų kartu su atsakovu, su kuriuo ją (dukrą) siejo artimi ryšiai, taip pat, kad būtų išvengta buto dalybų dukros galimų skyrybų su sutuoktiniu procese, jei butas būtų įsigytas dukros vardu, o atsakovas ir ieškovės dukra siekė įsigyti butą bendram gyvenimui jame. Teismas vertino, kad nėra pagrindo sutikti su ieškovės teiginiu, jog kredito sutartis buvo sudaryta išimtinai atsakovo interesais ir visi įsipareigojimai, vykdant šią sutartį, tenka tik atsakovui.Teismas konstatavo, kad įmokų pagal kredito sutartį mokėjimą nuo 2011 m. spalio 26 d. perėmė ieškovės dukra, tai buvo padaryta ieškovės ir jos dukros valia. Todėl teismas laikė nepagrįstu ieškovės teiginį, kad atsakovas be pagrindo nustojo vykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartį.Teismas padarė išvadą, kad aplinkybė, jog atsakovo ir ieškovės dukros santykiai nutrūko bei butas tapo nebereikalingas jų bendram gyvenimui, nelaikytina neteisėtais atsakovo veiksmais, dėl kurių ieškovė buvo priversta parduoti butą. Pripažinus, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas turėjo solidarią pareigą vykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartį – grąžinti paimtą kreditą ir mokėti palūkanas, nesant pagrindo pripažinti, jog atsakovas be pagrindo nustojo vykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartį, nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė žalą, kurią sudaro ieškovės lėšomis sumokėta buto kainos dalis, buto nuvertėjimas.Teismas kritiškai vertino aplinkybę, kad 50 000 Lt bankui buvo sumokėta iš ieškovės pasiskolintų lėšų. Teismas pažymėjo, kad nors 2013 m. gegužės 17 d. paskolos sutartyje nurodyta, jog paskolos suma ieškovei buvo perduota grynais pinigais prieš pasirašant paskolos sutartį, tačiau 50 000 Lt pagal kredito sutartį sumokėjo ne ieškovė grynais pinigais ar pavedimu, bet ieškovės dukra iš savo sąskaitos. Taip pat teismas nurodė, kad atsakovas pagal kredito sutartį yra sumokėjęs 24 563,26 Eur, t. y. įvykdęs didesnę prievolės pagal kredito sutartį dalį, nei ieškovė, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo iš atsakovo priteisti ieškovei kompensaciją už dalies prievolės pagal kredito sutartį įvykdymą.Teismas vertino kaip nepagrįstą atsakovo teiginį, kad ieškinys turi būti atmestas dėl trejų metų ieškinio senaties termino praleidimo. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo patirtą žalą, kurią patyrė 2013 m. gegužės mėn., kai buvo sumokėti 50 000 Lt pagal kredito sutartį ir buvo parduotas butas, o ne 2011 m. spalio mėn., kai atsakovas nustojo vykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartį. Todėl, teismo nuomone, ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2013 m. gegužės mėn. ir jis (terminas) nebuvo praleistas, nes ieškinį ieškovė pareiškė 2016 m. sausio mėn.Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo teigti, jog ieškovė piktnaudžiauja procesu, kad ieškovės ieškinys yra aiškiai nepagrįstas. Todėl teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymą skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesu.Teismas sprendė, kad atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis už atskirąjį skundą, išlaidos advokato pagalbai), ieškinį atmetus, priteistinos iš ieškovės atsakovui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė ir jos dukra 2011 m. spalio 26 d. kreipėsi į banką su prašymu nuo 2011 m. spalio 26 d. įmokas pagal kredito sutartį nuskaityti nuo ieškovės dukros sąskaitos ir po šios datos skola bankui buvo dengiama ieškovės dukros lėšomis. Teismas neįvertino, kad pirmas į banką nuėjo atsakovas, tačiau banke pasakius, kad jam vis tiek reikės mokėti, buvo išgautas ieškovės dukters prašymas kredito įmokas nuskaityti nuo ieškovės dukters sąskaitos. Banko darbuotoja neinformavo, kad prašymas bankui nuskaityti kredito įmokas nuo kito asmens, kuris nėra kredito sutarties šalis, sąskaitos, yra lygus skolos perkėlimui. Įmokų mokėjimas nebuvo perimtas, buvo tik leista nuskaityti kredito įmokas nuo ieškovės dukters sąskaitos. Tai buvo padaryta atsakovo ir banko iniciatyva, pakišus ieškovei ir jos dukrai dokumentą, kuris reiškia skolos perkėlimą. Lėšos nuo ieškovės dukters sąskaitos buvo nuskaitomos priverstinai. Prašymo tekstą padiktavo banko vadybininkė.Teismas neįvertino notarės liudijimo, kad kai atsakovas sumokės 100 000 Lt, sutartis bus perrašyta. Atsakovas taip pat yra patvirtinęs ieškovei, jos dukrai, ieškovės anūkui, sutartį tvirtinusiai notarei ir ieškovės dukros bičiulei, kad butas taps daline jo nuosavybe, kai jis iš asmeninių lėšų sumokės (padengs mokėdamas grąžinamo kredito įmokas) 100 000 Lt kredito dalį – tai tikrasis šalių susitarimas, konstatuotas įsiteisėjusiame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendime.Atsakovas ir bankas prigrasino ieškovei, kad atsakovas nemokės ir ieškovė turės dėl to didelių problemų, kredito sutartis bus nutraukta ir butas bus parduotas iš varžytynių. Bankas ieškovei ir jos dukrai aiškino, kad jiems jokio skirtumo, kas moka pagal kredito sutartį, o ieškovė bankui buvo paranki skolininkė, nes turėjo nuosavo nekilnojamojo turto.Teismas nepagrįstai visus šalių tarpusavio santykius vertino tik pagal kredito sutartį ir iš jos išplaukiančią sutartinę atsakomybę bei visą ginčą vertino tik tuo aspektu, ar atsakovas pažeidė kredito sutartį. Tarp šalių susiklostė ir šalių atsakomybė kyla ne tik iš kredito sutarties, bet ir iš šalių bendro susitarimo įsigyti butą iš dalinai asmeninių ir iš skolintų lėšų bei iš šio susitarimo nevykdymo. Šalių susitarimas būtų laikomas įvykdytu tinkamai, jeigu atsakovas būtų nenutraukęs vykdyti kredito sutarties ir padengęs kreditą, dėl ko šalys buto nuosavybę būtų pasidalinę po ½ dalį. 2011 m. nutraukęs mokėjimus bankui, atsakovas pažeidė tiek kredito sutartį, tiek šalių tikrąjį susitarimą, todėl sukėlė ieškovei žalą.Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad buvo susitarimas dėl skolos perkėlimo, tik jis buvo neįgyvendintas. Ieškovės dukra nuėjo į banką teirautis dėl kredito mokėjimo iki 2011 m. spalio 26 d., bankas pasiūlė pasirašyti skolos perkėlimo sutartį. Tačiau ieškovės dukra skolos perkėlimo sutarties nepasirašė, nes nebuvo išaiškintos skolos perkėlimo sutarties sąlygos bei nebuvo galutinai suderinto sutarties projekto.Atsakovas nei sykio nesikreipė į ieškovę dėl iškilusios problemos sprendimo. Gavus atsakovo ieškinį 2011 m., ieškovės dukra kreditą dengė prevenciškai, nes nebuvo žinoma, kokia bus atsakovo tuo metu inicijuotos civilinės bylos baigtis. Ieškovė siekė bendradarbiauti su atsakovu, dalyvavo teismo posėdžiuose, o atsakovas teismo posėdžiuose tiesiogiai dalyvauti vengė.Teismas nepagrįstai vadovavosi tik vienu – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. – sprendimu, nemotyvuodamas tokios savo pozicijos. Atsakovas pats nedalyvaudavo teismo posėdžiuose, o jo atstovas negalėjo paaiškinti daugelio motyvų ir pagrįsti faktų. Teismas netinkamai vertino įrodymus, dėl daugelio jų nepasisakė. Ieškinys nebuvo grindžiamas jungtinės veiklos santykiais.Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė neginčija ir niekada neginčijo kredito sutarties, atskirų jos sąlygų. Tai, kad ieškovė, būdama teisėta buto savininke, neginčijo nei kredito sutarties, nei 2008 m. gegužės 28 d. buto pirkimo-pardavimo sutarties, nesuteikė teisės atsakovui vienašališkai nuspręsti nebevykdyti kredito sutarties, nebemokėti kredito įmokų ir visą tinkamo kredito sutarties vykdymo riziką palikti ieškovei.Teismas neįvertino, kad ieškovė į banką kreipėsi tik po atsakovo prašymo, adresuoto ieškovės dukrai, banko reikalavimo ir po atsakovo ieškinio pareiškimo 2011 m.. Ieškovė kreipėsi į banką prašydama, kad kredito įmokos būtų nuskaitomos nuo jos dukters sąskaitos, nes atsakovas nebemokėjo įmokų, 2011 m. padavė teismui ieškinį dėl skolos priteisimo. Nurodytas prašymas negali būti traktuojamas kaip atsakovo atleidimas nuo bet kokio kredito sutarties vykdymo ateityje.Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovo veiksmai neįtakojo žalos atsiradimo, jeigu tokia ir būtų konstatuota. Taip pat teismas nepagrįstai konstatavo, kad jokia žala iš kredito sutarties sudarymo neatsirado, nes kreditas buvo grąžintas abiejų kredito gavėjų lėšomis. Ieškovė neturi nei buto, nei sumokėtų už butą lėšų susigrąžinimo, turi tik patirtas išlaidas, nuostolingai parduotą butą.50 000 Lt suma buvo perduota grynais, tai įrašyta notaro patvirtintoje paskolos sutartyje. Ieškovė šią sumą perdavė dukrai, nes ji dengė 2008 m. gegužės 28 d. pasiskolintos sumos likutį ir bankas reikalavo, kad visiškas atsiskaitymas būtų atliktas iš ieškovės dukters banko sąskaitos.Atsakovas, įvertinęs nekilnojamojo turto vertes, sąmoningai nutraukė mokėjimus pagal kredito sutartį, pasinaudodamas tuo, kad buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo pasirašyta tik ieškovės vardu, tokiu būdu tikėdamasis išvengti pareigos vykdyti tolimesnius įsipareigojimus bankui ir padarydamas tiesioginius nuostolius ieškovei.Egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, nes teismas nusprendė dėl neįtraukto į bylą asmens teisių ir pareigų. Teismui konstatavus, kad ieškovės dukra S. A. J. perėmė įsipareigojimus pagal kredito sutartį, ji tai galėjo padaryti tik su sutuoktiniu A. J.. Tuo tarpu jis byloje nedalyvavo.Teismas nepagrįstai priteisė atsakovui visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, taip pat ir už atskirąjį skundą. Atsakovo atskirasis skundas buvo atmestas, o ieškovei nepalankus teismo sprendimas nereiškia, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo nepagrįsta. Atsakovui priteista bylinėjimosi išlaidų suma mažintina, nepriteisiant jo turėtų išlaidų už atskirojo skundo surašymą. Be to, teismo atsakovui priteista bylinėjimosi išlaidų suma yra nepagrįstai didelė, todėl yra mažintina. Teismas už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteisė 1 500 Eur sumą, kuri laikytina per didele.Atsakovas prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Teismas atskleidė bylos esmę, nustatė visas bylai tinkamai išnagrinėti reikšmingas faktines aplinkybes ir pritaikė reikiamas teisės normas, tinkamai sprendė dėl atsakovo atsakomybės, kylančios iš kredito sutarties vykdymo.Apeliaciniame skunde pateikti teiginiai ir argumentai leidžia daryti išvadą, kad, nepaisant įsiteisėjusių teismų sprendimų kitose bylose, kur konstatuota, kad apeliantės ir atsakovo nesiejo jokie kiti teisiniai santykiai, kad atsakovas nebuvo buto pirkėju, apeliantė įrodinėja ir savo reikalavimus grindžia aplinkybėmis, kuriomis kvestionuoja kredito sutarties sudarymą, buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, tačiau šių sandorių neginčija.Vieninteliais neteisėtais atsakovo veiksmais ieškovė nurodė faktą, kad atsakovas nuo 2011 m. rugsėjo 28 d. nebemokėjo bankui įmokų pagal kredito sutartį. Ieškovė jokių kitų atsakovo neteisėtų veiksmų neįrodinėjo, taip pat neįrodinėjo priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir kitų atsakovo veiksmų.Ieškovė nepagrįstai kalba apie šalių tikrąjį susitarimą, apie jo galimą įtaką šios civilinės bylos rezultatui, nes pati ieškovė skirtingose bylose skirtingai nurodo faktines aplinkybes ir klaidina teismą. Jokie kitokie santykiai ieškovės ir atsakovo nesiejo, išskyrus kredito sutartį. Teismas pagrįstai nagrinėjo su atsakovo sutartinės civilinės atsakomybės taikymu susijusias aplinkybes, dėl jų tinkamai pasisakė.Apeliaciniame skunde pateikti teiginiai apie tai, kad atsakovas anksčiau kreipėsi į banką ir išreiškė norą nebemokėti kredito įmokų arba kad jis prašė ieškovės dukters nueiti į banką ir perimti kredito mokėjimą, neturi reikšmės bylos išnagrinėjimui ir nekeičia teismo padarytos išvados, kad atsakovo veiksmuose nėra neteisėtumo. Atsakovo siekis išspręsti kredito dengimo klausimus, kai kreditas panaudotas kito asmens buto pirkimui, negali būti laikomas neteisėtu ir prilygintas sutarties pažeidimui ar neteisėtiems veiksmams. Atsakovas sutartį vykdė iki tol, kol pati ieškovė savo veiksmais pakeitė kredito sutarties vykdymo tvarką, t. y. nurodė bankui lėšas nuskaityti nuo kito asmens sąskaitos.Apeliantės teiginiai dėl bendradarbiavimo stokos nepagrįsti, nes atsakovas visada siekė kuo greičiau išspręsti susidariusią situaciją, visada dalyvavo teismo posėdžiuose. Kadangi tiek ieškovė, tiek atsakovas turėjo atstovus, ieškovė, norėdama tartis dėl taikos sutarties sudarymo, visada turėjo galimybę susisiekti su atsakovo atstovu ir pranešti apie norą tartis.Byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog kredito sutartis buvo įvykdyta tinkamai ir jokia žala dėl kredito sutarties vykdymo ieškovei neatsirado, kreditas buvo grąžintas abiejų kredito gavėjų lėšomis. Nėra jokio priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir žalos. Ieškovė painioja nuostolius, galimai atsiradusius dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, ir nuostolius, patirtus dėl kredito sutarties tariamo pažeidimo atsakovo veiksmais.Apeliaciniame skunde nepagrįstai analizuojami apeliantės dukters ir atsakovo santykiai. Apeliantė savo reikalavimus atlyginti nuostolius kildina iš atsakovo tariamai neteisėtų veiksmų – santykių su apeliantės dukra pasibaigimo, tuo tarpu teismas sprendžia tik ginčus dėl teisės, o ne asmeninius konfliktus. Teismas pagrįstai neanalizavo su byla nesusijusių ir ne tarp ieškovės ir atsakovo susiklosčiusių asmeninių santykių.Apeliacinio skundo argumentas, kad byla išnagrinėta neįtraukus į bylą A. J., todėl tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, laikytinas nepagrįstu. Teisme buvo sprendžiamas ginčas tik tarp ieškovės ir atsakovo, tik pareikšto reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo ribose. Jokios teisės ar pareigos iš teismo sprendimo šioje byloje nei ieškovės dukrai S. A. J., nei jos sutuoktiniui A. J. neatsiranda, todėl nei vienas iš jų neturi būti į bylą įtrauktas trečiuoju asmeniu. Apeliantės prašymas yra kildinamas iš nepagrįstos prielaidos, neva teismas teigė, kad apeliantės dukra perėmė įsipareigojimus prieš banką. Tokio konstatavimo teismo sprendime nėra, teismas nenagrinėjo kredito sutarties šalių pasikeitimo klausimo.Apeliantės teiginys, kad pareiškusi nepagrįstą ieškinį, ji pateikė pagrįstą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl atsakovo patirtos išlaidos rengiant atskirąjį skundą, neturi būti atlyginamos, prieštarauja teisinei logikai ir CPK nuostatoms, reglamentuojančioms bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo, liudytojo apklausos

Apeliaciniame skunde suformuluotas apeliantės prašymas apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Jokių tokį prašymą pagrindžiančių argumentų apeliaciniames skunde nenurodyta.CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokie prašymai apeliacinės instancijos teismui nėra privalomi (CPK 322 straipsnis). Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Vien tik deklaratyvus apeliantės prašymas, nenurodant jokių prašymą pagrindžiančių argumentų, savaime nesuponuoja žodinio proceso poreikio, o teisėjų kolegija žodinio apeliacinio skundo nagrinėjimo būtinumo taip pat nenustatė. Pripažintina, jog dalyvaujančių byloje asmenų procesiniuose dokumentuose išvardintų argumentų pakanka, kad būtų patikrintas šioje byloje esančių įrodymų įvertinimo tinkamumas bei išspręstas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo klausimas, taigi apeliantės prašymas dėl žodinio šios bylos nagrinėjimo netenkintinas.Apeliantė prašo kviesti byloje ir apklausti kaip liudytoją AB SEB banko darbuotoją I. J.. Nurodo, kad apeliantė teikė teismui prašymą apklausti šią banko darbuotoją kaip liudytoją, tačiau ji tuo metu nedirbo ir teismo posėdyje liko neapklausta. Apeliantė pažymi, kad banko darbuotoja būtų paliudijusi, jog atsakovas iš tiesų buvo mokėjimų nutraukimo iniciatorius. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytus argumentus dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka būtinybės nebuvimo, atsižvelgdama į tai, kad apeliantė turėjo galimybę teikti prašymą dėl šios liudytojos apklausos pirmosios instancijos teisme, daro išvadą, jog šis prašymas apeliacinės instancijos teisme negali būti tenkinamas.

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo egzistavimo

Apeliaciniame skunde keliamas absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo egzistavimo klausimas. Apeliantės teigimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja vienas iš absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų – teismas nusprendė dėl neįtraukto į bylą asmens teisių ir pareigų. Apeliantės nuomone, teismui konstatavus, kad apeliantės dukra S. A. J. perėmė įsipareigojimus pagal ginčo kredito sutartį, o ji tai galėjo padaryti tik su sutuoktiniu A. J., jis turėjo dalyvauti byloje.CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte iš tiesų yra nurodytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas – atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Tačiau nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, ši teisės norma negali būti taikoma, nes pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl apeliantės dukters S. A. J. sutuoktinio A. J. materialiųjų teisių ir pareigų. Apeliantė, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog apeliantės dukra perėmė įsipareigojimus pagal ginčo kredito sutartį, klaidingai interpretuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir atmesdamas ieškinį priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

Dėl bylos esmės

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas su AB SEB banku 2008 m. gegužės 28 d. sudarė kredito sutartį Nr. 1560818011283-18, kuria ieškovei ir atsakovui buvo suteiktas 81 093,61 Eur dydžio kreditas, skirtas pirkti butą, esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 22-30). 2008 m. gegužės 28 d. buto su rūsiu pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovė asmeninės nuosavybės teise už 380 000 Lt (110 055,61 Eur) kainą nupirko butą, esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 34-40). 81 093,61 Eur (280 000 Lt) buto kainos dalis buvo sumokėta kredito lėšomis, o 28 962 Eur (100 000 Lt) kainos dalį pagal pirkimo-pardavimo sutarties nuostatas sumokėjo ieškovė (1 t., b. l. 32-33). Įmokas pagal kredito sutartį iki 2011 m. rugsėjo 28 d. mokėjo atsakovas; iš viso atsakovas sumokėjo 24 563,26 Eur (1 t., b. l. 15-20). Ieškovė ir ieškovės dukra S. A. J. 2011 m. spalio 26 d. kreipėsi į banką su prašymu nuo 2011 m. spalio 26 d. įmokas pagal kredito sutartį nuskaityti nuo ieškovės dukros sąskaitos (1 t., b. l. 218). Pagal 2013 m. rugpjūčio 22 d. AB SEB banko pažymą apie įsipareigojimus ieškovės dukra pagal kredito sutartį sumokėjo 25 665,03 Eur. 2013 m. gegužės 27 d. mokėjimo pavedimu ieškovės dukra kredito įmokoms dengti pervedė bankui 50 000 Lt (14 481 Eur). 2013 m. gegužės 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovė pardavė butą už 226 808,37 Lt (65 525,04 Eur) kainą savo dukrai. Šia suma buvo galutinai atsiskaityta su banku pagal kredito sutartį.Byloje kilo ginčas dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovui sąlygų egzistavimo. CK 6.245 straipsnio 1 dalyje civilinė atsakomybė apibrėžta kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikia nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius) (CK 6.249 straipsnis); atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) (CK 6.246 straipsnis); kaltę, kuri preziumuojama, išskyrus įstatymo numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnis), ir priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį (CK 6.247 straipsnis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-467/2011; kt.). Ieškovė, reikalaudama priteisti iš atsakovo nuostolių atlyginimą, turėjo pareigą įrodyti atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų egzistavimą.Ieškovė apeliaciniu skundu kvestionuoja pirmosios instancijos teismo atliktą atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų nustatymą. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos medžiagą, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, juos pagrindžiančius įrodymus, skundžiamo sprendimo turinį bei motyvus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų nebuvimo. Nors ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas įvertino netinkamai, tačiau dėl jų netinkamo nustatymo, teisėjų kolegijos vertinimu, jokių pirmosios instancijos teismo neįvertintų esminių argumentų nedėsto. Ieškovės apeliacinio skundo esminių argumentų turinys iš esmės atitinka ieškovės pirmosios instancijos teismo proceso metu teiktų procesinių dokumentų (ieškinio ir kt.) bei duotų paaiškinimų turinį. Šiuos ieškovės argumentus tinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisingumo.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas mokėjo įmokas pagal kredito sutartį iki 2011 m. rugsėjo 28 d., kad kredito įmokas atsakovas nustojo mokėti (šias įmokas bankas nustojo nuskaičiuoti nuo atsakovo sąskaitos), kai ieškovė su dukra 2011 m. spalio 26 d. kreipėsi į banką su prašymu nuo 2011 m. spalio 26 d. įmokas pagal kredito sutartį nuskaityti nuo ieškovės dukros sąskaitos, padarė išvadą, jog ieškovė nepagrįstai atsakovo neteisėtus veiksmus kildina iš įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo. Teismas konstatavo, kad solidarią pareigą vykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartį – grąžinti paimtą kreditą ir mokėti palūkanas – turėjo tiek ieškovė, tiek ir atsakovas, o nesant pagrindo pripažinti, kad atsakovas nepagrįstai nustojo vykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartį, teismo vertinimu, atitinkamai nėra pagrindo pripažinti atsakovo veiksmų neteisėtumą nutraukus įsipareigojimų pagal kredito sutartį vykdymą.Apeliantė, nesutikdama su tokiomis teismo išvadomis, teigia, kad jos dukters prašymas kredito įmokas nuskaityti nuo apeliantės dukters sąskaitos buvo išgautas atsakovo ir banko iniciatyva grasinant apeliantei, lėšos nuo apeliantės dukters sąskaitos buvo nuskaitomos priverstinai, be to, banko darbuotoja neišaiškino, kad toks prašymas yra tolygus skolos perkėlimui, nors apeliantė ir jos dukra su tuo niekada nesutiko. Apeliantės teigimu, nueiti į banką ir persirašyti kredito sutartį reikalavo atsakovas.Vertindama apeliacinio skundo pagrįstumą, teisėjų kolegija pabrėžia, kad vadovaujantis dispozityvumo principu į teismą besikreipiančio asmens pasirinktas ieškinio pagrindas bei dalykas apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas. Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis jis grindžia ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką. Teismas negali šios pareigos įvykdyti už ieškovą.Kartu primintina, jog apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. CPK 312 straipsnyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taip pat apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimui pakartoti ar naujiems reikalavimams ir atsikirtimams nagrinėti, o pirmosios instancijos teismo padarytoms teisės ir (ar) fakto klaidoms ištaisyti.Ieškovė atsakovo neteisėtus veiksmus ieškinyje siejo su tuo, kad atsakovas vienašališkai nuo 2011 m. spalio mėn. nutraukė įsipareigojimų pagal kredito sutartį vykdymą, t. y. neteisėtai nusprendė nebemokėti kredito įmokų bankui. Apeliantė ieškinyje nebuvo nurodžiusi jokių aplinkybių, susijusių su prašymo kredito įmokas nuskaityti nuo apeliantės dukters sąskaitos išgavimu prievarta, grasinimais ir pan. Kadangi apeliacinis procesas nėra laikomas nauju, pakartotiniu bylos nagrinėjimu, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas negali peržengti bylos nagrinėjimo ribų, nustatytų pirmosios instancijos teismo ir pirmiausia apibrėžtų teismui pateikto ieškinio pagrindu. Viena vertus, remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija nemato pagrindo analizuoti apeliaciniame skunde nurodytų, su byloje pateikto ieškinio pagrindu nesusijusių argumentų, taip pat naujų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo išdėstytos pirmosios instancijos teisme, ir dėl jų nepasisako. Kita vertus, apeliantės nurodyti argumentai laikytini nepagrįstais jokiais įrodymais arba, priešingai, byloje esantys įrodymai juos panegia. Nors apeliantė teigia, kad nueiti į banką ir persirašyti kredito sutartį reikalavo atsakovas, tačiau ieškinyje pati apeliantė buvo nurodžiusi, jog ieškovas prašė persirašyti kredito sutartį. Pastarąją aplinkybę patvirtina byloje esantis atsakovo 2011 m. balandžio 27 d. elektroninis laiškas apeliantės dukrai (elektroninės bylos popierinio priedo 2 t., b. l. 29).Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visus šalių tarpusavio santykius vertino tik pagal kredito sutartį ir iš jos išplaukiančią sutartinę atsakomybę, t. y. nepagrįstai apsiribojo vertinimu, ar atsakovas pažeidė ginčo kredito sutartį. Apeliantės įsitikinimu, tarp šalių susiklostė ir jų atsakomybė kyla ne tik iš kredito sutarties, bet ir iš šalių bendro susitarimo įsigyti butą ir šio susitarimo nevykdymo. Apeliantė pažymi, kad šalių susitarimas būtų laikomas įvykdytu tinkamai, jeigu atsakovas nebūtų nutraukęs vykdyti kredito sutartį ir padengęs kreditą, ir šalys buto nuosavybę būtų pasidalinusios po ½ dalį. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai apsiribojo vertinimu, ar atsakovas pažeidė ginčo kredito sutartį, nes būtent šios sutarties pažeidimą ieškovė įvardino kaip neteisėtus atsakovo veiksmus civilinės atsakomybės taikymo prasme. Galimi kiti šalių susitarimai nagrinėjamam ginčui nėra teisiškai reikšmingi, nes su jais atsakovo neteisėti veiksmai ieškinyje nebuvo siejami. Taigi teismas pagrįstai laikėsi ginčo nagrinėjimo ribų, kurias ieškinio pagrindu ir dalyku apibrėžė pati apeliantė. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo kredito sutartis nėra nuginčyta, ji pasibaigė tinkamu jos įvykdymu (CK 6.123 straipsnis). Be to, byloje nėra ginčo, kad ieškovė ir atsakovas turėjo solidarią pareigą vykdyti įsipareigojimus bankui pagal kredito sutartį – grąžinti paimtą kreditą, mokėti palūkanas ir kt.Apeliantės nurodoma aplinkybė (kuri, beje, ieškinyje irgi nebuvo įvardinta), kad banko darbuotoja neišaiškino prašymo dėl sąskaitos numerio perrašymo pasekmių (kurias apeliantė klaidingai įvardina kaip tolygias skolos perkėlimui), nepagrindžia atsakovo veiksmų neteisėtumo, t. y., kad atsakovas pažeidė ginčo kredito sutartį. Be to, apeliantė, elgdamasi atidžiai ir rūpestingai, turėdama abejonių dėl galimų savo veiksmų (prašymo dėl sąskaitos numerio perrašymo pateikimo bankui) padarinių, privalėjo konsultuotis su atitinkamų sričių specialistais, o to nepadarius – galimų neigiamų pasekmių rizika tenka pačiai apeliantei.Ieškinyje buvo prašoma priteisti iš atsakovo nuostolius, kuriuos sudaro ieškovės sumokėtas pradinis įnašas pagal ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovės sumokėti pinigai bankui, siekiant visiškai atsiskaityti pagal kredito sutartį ir negauta pinigų suma, nuostolingai pardavus ginčo butą. Ieškovė įrodinėjo, kad dėl atsakovo veiksmų ji prarado pradinį įnašą butui pirkti, taip pat turėjo sumokėti bankui, norėdama visiškai atsiskaityti pagal kredito sutartį, be to, nuostolingai pardavė butą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovė dėl atsakovo veiksmų patyrė žalą, kurią sudaro ieškovės lėšomis sumokėta buto kainos dalis, taip pat buto nuvertėjimas. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, konstatuoja, kad ieškinio ir apeliacinio skundo argumentai nepatvirtina, jog ieškovės nurodomos išlaidos (pradinis įnašas pagal ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovės sumokėti pinigai bankui, siekiant visiškai atsiskaityti pagal kredito sutartį) ir negauta pinigų suma, nuostolingai pardavus ginčo butą, buvo nulemtos būtent atsakovo veiksmų (neveikimo), kurie, kaip jau minėta, nelaikytini neteisėtais. Nenustačius neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė atsakovui negali būti taikoma. Kitų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų nustatymas nebeturi reikšmės teisingam šio ginčo išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su kitų civilinės atsakomybės sąlygų taikymu, išsamiau nepasisako.

Apeliantė kvestionuoja įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo tinkamumą nagrinėjamoje byloje. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Vien ta aplinkybė, kad teismas byloje esančius įrodymus įvertino kitaip, nei siekė apeliantė, nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas juos įvertino netinkamai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos (28 Eur dydžio žyminis mokestis už atskirąjį skundą, 2 745,24 Eur dydžio išlaidos advokato pagalbai), ieškinį atmetus, priteistinos iš ieškovės atsakovui. Apeliantė teigia, kad atsakovo atskirasis skundas buvo atmestas, todėl jam priteista bylinėjimosi išlaidų suma turi būti sumažinta išlaidų už atskirojo skundo surašymą dydžiu. Apeliantės nuomone, jai nepalankus pirmosios instancijos teismo sprendimas nereiškia, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo nepagrįsta. Su šiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimus reglamentuoja CPK 93 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Taigi lemiamą reikšmę turi galutinio teismo sprendimo priėmimas, o ne atskirų bylos procesinių veiksmų rezultatai. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylinėjimosi išlaidas, susijusias su atskirojo skundo padavimu, priteisė iš bylą pralaimėjusios apeliantės ir jų mažinti šia apimtimi nėra pagrindo.Apeliantė taip pat nesutinka ir su kitomis atsakovui priteistomis bylinėjimosi išlaidomis (jų dydžiu). Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai už atsiliepimą į apeliacinį skundą (bylą nagrinėjant pirmą kartą) atsakovui priteisė 1 500 Eur, nes tokia suma laikytina per didele ir mažintina. Prieštaravimų šiems apeliantės argumentams atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nenurodė. Ši civilinė byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama antrą kartą. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 5 d. sprendimu ieškovės ieškinys buvo atmestas. Dėl šio sprendimo ieškovė padavė apeliacinį skundą, o atsakovas atsiliepimą į jį. Už atsiliepimo parengimą atsakovas patyrė 1 620 Eur teisinės pagalbos išlaidų (4 t., b. l. 146-148). Ši bylinėjimosi išlaidų suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo redakcija) (toliau – Rekomendacijos) 8.16 punkte nustatytą maksimalų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydį – 972,40 Eur (748 Eur x 1,3). Įvertinus šią aplinkybę, taip pat teiktų teisinių paslaugų pobūdį, darbo laiko sąnaudas, bylos sudėtingumą, spręstina, kad atsakovui iš apeliantės priteistas išlaidų už teisines paslaugas dydis mažintinas iki nurodytos maksimalaus dydžio sumos (CPK 98 straipsnis). Taigi priteistinų bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidų dydis mažintinas 647,60 Eur suma (1 260 Eur – 972,40 Eur) iki 2 097,64 Eur (2 745,24 Eur – 647,60 Eur), kurie priteistini iš ieškovės. Bendra atsakovui iš ieškovės priteistina visų bylinėjimosi išlaidų suma – 2 125,64 Eur (2 097,64 Eur + 28 Eur).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės klausimo dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo išnagrinėjimui, bylos galutiniam rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, o apeliantės argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas iš esmės nepakeistas (CPK 265 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), išskyrus sprendimo dalį dėl atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų, kuri tikslintina, nurodant, kad atsakovui iš ieškovės priteistina 2 125,64 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).Atsakovas prašo priteisti iš ieškovės 765 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro advokato teisinės pagalbos išlaidos atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimui. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, 765 Eur teisinės pagalbos išlaidų priteistini atsakovui iš ieškovės.Ieškovei Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 20 d. nutartimi atidėtas 955 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo (5 t., b. l. 39). Įvertinus tai, kad apeliacinis skundas atmestas, apeliantė turi pareigą sumokėti valstybei 955 Eur žyminio mokesčio.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimo rezoliucinę dalį dėl atsakovo A. K. patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir ją išdėstyti taip:

„Priteisti iš ieškovės J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 125,64 Eur (du tūkstančius vieną šimtą dvidešimt penkis Eur 64 ct) bylinėjimosi išlaidų“.

Priteisti iš ieškovės J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 765 Eur (septynis šimtus šešiasdešimt penkis Eur) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 955 Eur (devynis šimtus penkiasdešimt penkis Eur) žyminio mokesčio.

Teisėjai Danutė GasiūnienėRomualda JanovičienėAlvydas Poškus