- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-07
- Bylos Nr.
- 2A-1547-431/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-27-3-00386-2011-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė
- Ieškovas
- A. K.
- Atsakovas
- J. B.
- Trečiasis asmuo
- S. A. J.
- Kategorijos
- 35.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus, J. V.,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei J. B. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo byloje – S. A. J..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 84.812,02 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ieškovas ir atsakovė 2008 m. gegužės 28 d. su AB SEB bankas sudarė kredito sutart, pagal kurią jiems buvo suteiktas 81.093,61 € kreditas butui įsigyti. Minėtą butą asmeninės nuosavybės teise įgijo atsakovė, tačiau kredito įmokų pagal sutartį nemokėjo. Ieškovas 2008 m. birželio 30 d. iki 2011 m. rugsėjo 28 d. AB SEB bankas sumokėjo 84.812,02 Lt. CK 6.9 straipsnis nustato, kad solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Išimtis numatyta CK 6.9 straipsnio 5 dalyje, pagal kurią, jeigu prievolė atsirado išimtinai vieno iš bendraskolių interesais arba prievolė neįvykdyta tik dėl vieno iš skolininkų kaltės, tai skolininkas atsako kitiems bendraskoliams už visą skolą. Šiuo atveju kiti bendraskoliai laikomi to skolininko laiduotojais. Ieškovo ir atsakovės prievolė AB „SEB bankas“ laikytina atsiradusi išimtinai atsakovės interesais, kadangi pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta tik su atsakove, kuri visą butą įsigijo asmeninės nuosavybės teise. Todėl atsakovė privalo sugrąžinti ieškovui visą sumokėtą kredito sumą.
Atsakovė nesutiko su ieškiniu. Nurodė, jog pagrindiniai interesai sudaryti kredito sutartį butui įsigyti ir įsigyti minėtą butą buvo paties ieškovo ir atsakovės dukters interesas. Aptariamą butą pirkti buvo nusprendę kartu ieškovas ir jos dukra. Prieš įsigyjant butą, reikėjo sumokėti 100.000 litų pradinį įnašą. Atsakovė sumokėjo šią sumą. Kredito sutartį ieškovas sudarė laisva valia, butą pirko atsakovė nuosavybės teise, nes sumokėjo pradinį įnašą. Vėliau kreditą turėjo dengti ieškovas ir trečiasis asmuo po lygiai. Vėliau dalis buto nuosavybės teise turėjo priklausyti ir ieškovui, o kreditą turėjo dengti ieškovas ir jos dukra po lygiai. Tokių galutinių tikslų nei atsakovė, nei trečiasis asmuo niekada neneigė. Ieškovas kredito įmokas mokėjo todėl, kad pagal kredito sutartį pirktame bute gyveno su atsakovės dukra ir vedė bendrą ūkį. Akivaizdu, kad kredito sutartis nebuvo sudaryta išimtinai tik atsakovės interesais, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.9 straipsnio 5 dalį. Kredito sutartyje nėra nurodyta, kad ieškovas būtų laiduotojas už atsakovę. Jei ieškovas ir toliau būtų gyvenęs su atsakovės dukra, atitinkama dalis įsigyti buto būtų perleista ieškovui. Ieškovui nusprendus nebegyventi su trečiuoju asmeniu, darytina išvada, kad ieškovas nebeturi intereso mokėti kredito įmokų, taip pat nebeturi intereso įsigyti atitinkamą buto dalį. Šioje byloje šalių veiksmai patvirtina šalių jungtinės veiklos sutarties buvimą. Ieškovui nusprendus nebegyventi su atsakovės dukra ir nebevesti bendro ūkio, jis, kaip rūpestingas ir sąžiningas civilinių santykių dalyvis, privalo atlyginti atsakovei dėl to patirtus nuostolius. Kredito sutarties pasirašymo dieną buto vertė buvo 375.000,00 Lt. 2010 m. liepos 23 d. buto vertė sudarė 175.000,00 Lt, tai yra butas nuvertėjo 200.000,00 Lt. Ieškovas privalo atlyginti pusę patirtų nuostolių atlyginimo.
Trečiasis asmuo nesutiko su ieškiniu. Nurodė, kad ieškovas ketino pirkti butą ir kreipėsi į kredito įstaigas, bet bankai be pradinio įnašo paskolos nedavė. Atsakovė sutiko padėti – duoti pinigus buto pradiniam įnašui. Šalys susitarė, kad paskolą gavęs ieškovas mokės įmokas ir, kai sumokės 100.000,00 Lt buto pirkimo kainos, ½ dalis buto bus perleista ieškovui nuosavybės teise. Kadangi trečiasis asmuo nebuvo nutraukusi santuokos, tai butas buvo nupirktas atsakovės vardu, jai sumokėjus 100.000 Lt pradinį įnašą. Trečiasis asmuo 2011 m. rudenį sužinojo, jog ieškovas nebemoka įmokų už paskolą. Trečiasis asmuo tęsė paskolos sutarties sąlygas ir už paskolos gavėjus mokėjo įmokas. Siekiant neprarasti AB SEB bankas įkeisto buto, 2013 m. balandžio 4 d. trečiasis asmuo su savo sutuoktiniu refinansavo paskolą AB bankas Swedbank. Refinansavus buvusią paskolą 2008 m. gegužės 28 d. kredito sutartis baigėsi, ir ieškovo bei atsakovės finansiniai įsipareigojimai AB SEB bankas baigėsi. Trečiasis asmuo su sutuoktiniu iki šiol moka įmokas bankui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo atsakovei 2850 Lt išlaidų dalyvavusio byloje advokato pagalbai apmokėti. Priteisė iš ieškovo trečiajam asmeniui 1000 Lt išlaidų dalyvavusio byloje advokato pagalbai apmokėti. Priteisė iš ieškovo valstybei 12,00 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.
Teismas nustatė, kad visas paimtas bendras kreditas buvo panaudotas buto įsigijimui, tai yra šalys sudarė tikslinę kredito sutartį dėl buto įsigijimo. Šalių valia butas buvo išskirtas kaip išimtinai atsakovei asmenine nuosavybės teise priklausantis turtas. Taip pat nustatyta, kad atsakovė sumokėjo didžiąją dalį pradinio įnašo sumą pagal buto pirkimo-pardavimo sutartį. Pagal šalių susitarimą, ieškovas pagal Kredito sutartį sumokėjo 24.563,26 €, kas sudaro 84.812,02 Lt. Kadangi šalis siejo gana komplikuoti ir artimi santykiai – ieškovas tuo metu gyveno su atsakovės dukterimi ir vedė bendrą ūkį bei siekė kartu įsigyti butą, ir tuo tikslu atsakovė, norėdama padėti dukrai, sudarė minimą kredito sandorį su banku ir įsigijo minėtą butą, kuriame realiai gyveno ieškovas ir tam tikrą laiką atsakovės dukra. Atsakovė nupirktame bute niekada negyveno ir neturėjo tokio tikslo. Kai solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui (CK 6.6 straipsnio 6 dalis). Solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad, vienam iš skolininkų įvykdžius prievolę, tarp buvusių solidariųjų skolininkų atsiranda dalinės tarpusavio prievolės arba prievolę tokiam skolininkui turi įvykdyti vienas iš buvusių solidariųjų skolininkų. Taigi, bendraskolių dalys solidariojoje prievolėje aktualios jų tarpusavio santykiams reguliuoti, galimų tarpusavio atsiskaitymų apimčiai, visą skolą ar didesnę jo dalį grąžinus vienam skolininkui, apibrėžti. Nagrinėjamoje byloje, iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė buvo įsipareigojusi sutarties galiojimo laikotarpiu be banko sutikimo neparduoti, kitaip neperleisti nekilnojamojo turto. Ir, nors jokio rašytinio susitarimo dėl būsimo nekilnojamojo daikto padalijimo sudaryta nebuvo, tačiau įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, kad šalys (ieškovas, atsakovė ir trečiasis asmuo) buvo susitarusios, kad kai ieškovas pagal kredito sutartį sumokės bankui 100.000 Lt sumą (tai yra tiek pat, kiek sudarant buto pirkimo-pardavimo sutartį sumokėjo atsakovė ir trečiasis asmuo), šalys sudarys naują sandorį ir Nekilnojamojo turto registre įregistruos po ½ dalį minėto buto ieškovo bei atsakovės dukros vardu. Be to, ieškovas visą laiką laikėsi nuoseklios pozicijos ir žinodamas apie kredito sutarties sudarymo aplinkybes, apie pirkimo-pardavimo sutartį, neišreiškė valios tapti pirkimo-pardavimo sutarties dalyviu. Bylos medžiaga patvirtina faktą, kad atsakovė neturėjo tikslo įsigyti ir neketino gyventi bute, kurio pirkimo-pardavimo sandorį sudarė, todėl ieškovo argumentas, kad šalims turi būti taikoma CK 6.9 straipsnio 5 dalis, kad ši prievolė atsirado išimtinai atsakovės interesais, todėl ji viena turi atsakyti už visą skolą pagal sudarytą paskolos sutartį, atmestinas, kaip nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad ieškovas neginčijo kredito sandorio. Kredito sandoris sudarytas laisva valia, niekam neverčiant. Ieškovui buvo žinomos bendros su atsakove paskolos ėmimo sąlygos bei jos išmokėjimo tvarka, jis išreiškė valią imti paskolą, taigi paskola buvo bendra ieškovo ir atsakovės prievolė, paimta abiejų vardu ir panaudota turtui įsigyti, kurį faktiškai tam tikrą laiką valdė bei įsigyjant butą – ketino valdyti visą laiką, ieškovas su atsakovės dukra. Be to, byloje nėra ginčo ir dėl to, kad ieškovas gyvendamas ginčo bute mokėjo komunalinius mokesčius. Šios aplinkybės tik patvirtina faktą, kad ieškovas neatlygintinai gyveno bute, pirktame už bendrą su atsakove paimtą kreditą ir įregistruotame atsakovės vardu, ir gavo naudą iš kredito sandorio. Todėl sprendžiant dėl faktinių šalių ketinimų, vertintinos aplinkybės, kad pagal bylos duomenis nei ieškovas, nei trečiasis asmuo nereiškė jokių reikalavimų į butą, atsakovės teiginiai, kad tikrieji šalių ketinimai, sudarius aptariamą kredito sutartį, buvo ieškovo, atsakovės ir atsakovės dukters interesais įsigyti butą abiejų kredito gavėjų nuosavybės teise vertintini kaip pasitvirtinę.
Taigi, remiantis byloje esančių įrodymų visetu, darytina išvada, kad ieškovo teiginys, jog butas buvo pirktas išimtinai atsakovės interesams, nėra pagrįstas ir įrodytas. Ieškovo pozicija bylos nagrinėjimo metu ir žinojimas apie kredito sutarties sudarymo aplinkybes, apie pirkimo-pardavimo sutartį, valios neišreiškimas tapti pirkimo-pardavimo sutarties dalyviu, teismo nuomone yra nepagrįsti ir remiasi klaidingu susiklosčiusių teisinių santykių šioje byloje kvalifikavimu.
Be to, vertintinos ir tos aplinkybės, kad ieškovas inicijavo kredito sutarties sudarymą, savo vardu teikė paraiškas bankui dėl paskolos sutarties sudarymo, rūpinosi buto draudimu, kas patvirtina, jog ieškovas buvo suinteresuotas turėti gyvenamą plotą (duomenys neskelbtini) ir savo poreikiams patenkinti ieškojo buto (duomenys neskelbtini), taip pat patvirtina, kad prievolė atsirado ir ieškovo interesais bei naudai. Todėl, teismas daro išvadą, kad ieškovas pakankamai ženkliai prisidėjo prie buto įsigijimo tiek aktyviais veiksmais, tiek derinant kredito sutarties sąlygas, ir, kadangi buto pirkimo bei kredito ėmimo metu ieškovas buvo atsakovės dukros sugyventinis (buto pirkimo metu ieškovą ir atsakovės dukrą siejo artimi santykiai), toks ieškovo prisidėjimas buvo tikslingas kaip jungtinės veiklos dalyvių veikimas, siekiant sukurti (įgyti) tam tikrą bendrosios dalinės nuosavybės objektą. Todėl atsakovei nebuvo pagrindo ginčyti nei kredito, nei buto pirkimo-pardavimo sutarčių, kas ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku. Nustatyta, kad ieškovas, sudarius kredito sutartį, nereikalavo mokėjimų iš atsakovės nuo pat kredito sutarties sudarymo pradžios, mokėjo kredito įmokas, jos buvo nuskaitomos iš ieškovo banko sąskaitos, todėl atsižvelgiant į išdėstytą aukščiau bei šias aplinkybes, vertintina, kad ieškovas neteko teisės reikalauti iš atsakovės sumokėti grąžintas bankui sumas. Kaip jau minėta, nustatyta, kad buto pirkimo metu ieškovą ir atsakovės dukrą siejo artimi santykiai (be to, atsakovės dukra buvo neišsituokusi ir, kaip paaiškino pats ieškovas – tuo metu svarstė santuokos nutraukimo klausimus), todėl logiška, kad ieškovas dengė kreditą bankui, kadangi byloje dalyvaujantys asmenys (ieškovas ir trečiasis asmuo) buvo sutarę ir siekė buto kaip bendrosios dalinės nuosavybės objekto, buvo mėginama sukurti bendrosios dalinės nuosavybės objektą, o atsakovė buvo įtraukta į šį procesą kaip asmuo, galintis padėti išspręsti galiojantį teisinį reguliavimą: įstatyme įtvirtinta santuokoje įgyto turto bendrosios jungtinės nuosavybės teisinio rėžimo prezumpcija, todėl buto įgijimo atveju šis turtas taptų dalybos objektu ir jo teisinio rėžimo nustatymas būtų apsunkinęs trečiojo asmens santuokos nutraukimo bylos eigą.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Ieškovas A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
Atsiliepimas
1) Teismas vadovavosi tik atsakovės ir trečiojo asmens pateiktais atsiliepimais, neatsižvelgdamas, kad jos veikė kartu. Jų, kaip motinos ir dukters, interesai yra bendri ir neatsiejami. Atsakovė tikraisiais šalių ketinimais vadina sau palankią, išgalvotą buvusių įvykių versiją, to neparemdama jokiais faktiniais įrodymais. Tuo tarpu tikrieji šalių ketinimai buvo išaiškinti kitoje, Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3451-535/2012, kurioje buvo pripažinta, kad atsakovas bei trečiasis asmuo prisidėjo prie buto pirkimo tiek piniginėmis lėšomis, tiek aktyviais veiksmais derinant buto kainą, kredito sutarties sąlygas, tačiau toks prisidėjimas nebuvo tikslingas kaip jungtinės veiklos dalyvių veikimas, siekiant sukurti (įgyti) tam tikrą bendrosios dalinės nuosavybės objektą. Nenustačius, jog būtent vieningi interesai bei bendras tikslas siejo bylos dalyvius, nebuvo teisinio pagrindo pripažinti, kad tarp bylos dalyvių susiklostė jungtinės veiklos teisiniai santykiai, o tuo pagrindu buvo įgytas bendras turtas. Atsakovės dukra atsikraustė gyventi kartu su ieškovu. Ji norėjo gyventi atskirai nuo vyro, pasiimti vaikus, kurių nebuvo kur apgyvendinti. Todėl būtent trečiajam asmeniui buvo reikalingas didesnis ir erdvesnis būstas, todėl ji inicijavo ir pradėjo būsto paieškos ir pirkimo procesą. Ieškovas gaudavo stabilų, pakankamai didelį atlyginimą, kurio užteko įmokoms dengti. Būtent todėl atsakovės dukra ir įkalbėjo ieškovą tapti antruoju kredito gavėju. Nėra jokio logiško paaiškinimo tam, kad ieškovas, jei būtų norėjęs įsigyti butą, įsipareigodamas pagal stambią ir ilgalaikę kredito sutartį, nebūtų siekęs kartu sudaryti ir pirkimo-pardavimo sutarties. Ieškovas yra pakankamo išsilavinimo, kad suprastų, jog nuosavybės teisė vien tik paimant kreditą neįgyjama, kad vienintele buto savininke pagal pirkimo-pardavimo sutartį tampa atsakovė. Taip pat visiškai aišku, kad butas yra įkeičiamas bankui visam kredito sutarties laikotarpiui, todėl jokių susitarimų su atsakove, kad sumokėjus dalį kredito įmokų, pusė buto bus perleista ieškovui, nebuvo įmanoma sudaryti. Ta aplinkybė, kad atsakovės dukra kartu su vyru vėliau įsigijo šį butą, patvirtina, kad butą įsigyti siekė būtent trečiasis asmuo.
2) Teismas nepagrįstai ir netinkamai vertino ieškovo pareigas pagal sudarytą kredito sutartį. Teismas nustatęs, kad ieškovas sudarė kredito sandorį laisva valia, jo neginčijo, nereikalavo mokėjimų iš atsakovės nuo pat kredito sutarties sudarymo pradžios ir mokėjo kredito įmokas, padarė nepagrįstą išvadą, kad dėl to ieškovas neteko teisės reikalauti iš atsakovės sumokėti grąžintas bankui sumas. Kredito ir pirkimo-pardavimo sutartys yra dvi atskiros sutartys, kurių šalys ir jų prisiimami įsipareigojimai yra visiškai skirtingi. Ieškovas sudarė tik vieną – kredito sutartį, pagal kurią įsipareigojo laiku ir nustatytomis sąlygomis grąžinti kreditą, mokėti įmokas. Jis nesudarė pirkimo-pardavimo sutarties, nors tam nebuvo jokių kliūčių. Teismas sprendimu nenustatė, kokie tikrieji šalių ketinimai, kurios šalies ketinimus atspindi sutarties tekstas. Atsakovė ginčijo šį reikalavimą ne dėl to, kad minėtos sutartys neatitiktų jos valios, bet remdamasi kito (šalutinio, žodinio susitarimo) buvimu. Tačiau reikalavimo pripažinti tokį susitarimą galiojančiu netgi nepareiškė, todėl pagrindo netenkinti ieškovo reikalavimų iš viso nėra. CK 6.9 straipsnyje apibrėžia ir teisiškai įtvirtina situaciją, kad bendra, solidarioji skolininkų pareiga gali kilti tik vieno iš bendraskolių interesais. Tai reiškia, kad ieškovas galėjo (turėjo teisę) sudaryti kredito sutartį ir ne savo interesais, tai yra šia sutartimi prisiimti pareigą mokėti įmokas kito asmens interesais. Ieškovas pareigą prisiėmė iš draugiškumo, dėl to, kad ieškovė dėl savo amžiaus ir socialinės padėties negalėjo viena gauti kredito, o tą norėjo padaryti vardan savo dukros. Ieškovui iš tiesų nereikėjo ginčyti kredito sutarties, nes jis ją sudarė laisva valia, tačiau ieškovas nesutinka su tuo, kad CK 6.9 straipsnio 5 dalyje nustatyta atgręžtinio reikalavimo teisė kyla tik tada, kai bendraskoliu tampama prieš savo valią. Būtent laisva valia sudaryta kredito sutartis suteikia teisę, atlikus įmokas, reikalauti šių įmokų grąžinimo iš kito bendraskolio, kurio interesais kredito sutartis ir buvo sudaryta. Ieškovas paaiškino, kad dėl įmokų grąžinimo kreipėsi tik praėjus trejiems metams nuo jų mokėjimo pradžios, kadangi gyveno kartu su atsakovės dukra, santykiai buvo draugiški, todėl jis tikėjo, kad sumokėtos įmokos anksčiau ar vėliau jam bus grąžintos. Ir tik santykiams nutrūkus, iškilo grėsmė dėl jų praradimo. Ieškovas buvo kviečiamas į banką pasirašyti sutikimo, kad kreditas būtų perrašomas trečiojo asmens vardu, ieškovui buvo įteiktas preliminarus tokios sutarties variantas. Vėliau trečiasis asmuo atsisakė tokią sutartį pasirašyti. Trečiasis asmuo buvo suinteresuotas buto įsigijimu ir jį perėmė kitu būdu – perpirko jį iš atsakovės. Trečiasis asmuo nepadengė kredito, o už gautą kitą kreditą kartu su savo sutuoktiniu įsigijo šį butą iš savo motinos, o iš buto pardavimo lėšų ir buvo atsiskaityta su kreditoriumi AB SEB bankas. Tai reiškia, kad su kreditoriumi atsiskaitė pats kredito gavėjas, o ne koks nors trečiasis asmuo. Šia sudėtinga schema buvo panaikintos ieškovo galimybės atgauti nors dalį savo sumokėtų įmokų iš ginčo buto, butas liko trečiojo asmens nuosavybe.
3) Teismas mano, kad ieškovas negali minėtos teisės normos pagrindu reikalauti visos skolos sumokėjimo, kadangi gavo naudą ne per nuosavybės teisės įgijimą į dalį buto, bet ir kitomis formomis, tai yra gyvendamas atsakovės įsigytame bute, sutaupydamas nuomos mokestį, kitaip tariant, atsakovės interesas nebuvo išimtinis. Su šiais argumentais sutikti negalima. Nėra logiška ieškovo sumokėtas įmokas pagal kredito sutartį (atsakovės naudą) sutapatinti su jo gauta nauda gyvenant atsakovei priklausančiame bute. Šių naudų vertė yra nepalyginama, besiskirianti kelis kartus (ieškovas, nors ir gyveno atsakovės bute, bet juo naudojosi ne vienas, o kartu su atsakovės dukra, jos vaikais, jis mokėjo komunalinius mokesčius už visą butą). Vieno kambario nuoma tesudaro 300-500 Lt per mėnesį, tuo tarpu kredito įmokos suma viršijo 2000 Lt per mėnesį. Kita vertus, ieškovas minėtame bute gyveno ne atsakovės sutikimu, o dėl to, kad draugavo su atsakovės dukra, jos leidimu. Įstatymas nenustato, kad faktinius sugyventinių santykius palaikantys asmenys turėtų atsiskaityti vienas su kitu už naudojimąsi vienam iš jų priklausančiu turtu.
4) Ieškovas sutinka, kad gyveno su atsakovės dukra, iš dalies, kad vedė bendrą ūkį (priklausomai nuo to, kokia teisinė reikšmė suteikiama sąvokai „bendras ūkis“). Tačiau ieškovas nesutinka, kad siekė kartu su atsakovės dukra įsigyti butą. Ieškovas niekada neginčijo, kad gyveno, bendravo, turėjo artimus santykius su atsakovės dukra. Tačiau jų turtiniai santykiai visada buvo atskirti, jie niekada nebuvo apjungę savo turto ir įsipareigojimų. Teismo padaryta išvada, kad šalys vedė bendrą ūkį, yra paviršutiniška, priimta vadovaujantis vienintele aplinkybe, kad šalys gyveno kartu, viename bute, kaip šeima (turėjo intymius santykius). Teismas neatkreipė dėmesio ir neanalizavo šio bendro gyvenimo aplinkybių, buvusių susitarimų ir elgesio. Susitarimo dėl bendros jungtinės veiklos (nei butui įgyti, nei kitais turtiniais klausimais) tarp ieškovo ir atsakovės dukros nebuvo. Šalių turtiniai santykiai buvo atskirti. Tai patvirtina jų santykiai sudarant kitas sutartis tarpusavyje, parduodant sodybą, skolinantis vienas iš kito, egzistuojanti nenutraukta trečiojo asmens santuoka. Taip pat pažymėtina, kad nors trečiasis asmuo įnešė dalį pradinio įnašo už butą, tačiau pirkimo-pardavimo sutartimi visą butą asmeninės nuosavybės teise įgijo tik atsakovė. Todėl aplinkybė apie ieškovo ir atsakovės dukters bendro ūkio vedimą iš viso nėra svarbi nagrinėjamai bylai, nes nei vienas iš jų netapo buto savininku. Todėl klausimas apie tai, ar butas yra, buvo ar galėjo būti kurio nors iš jų asmeninė ar bendroji dalinė nuosavybė, iš viso nesvarstytinas.
Atsakovė atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad nesutiktina su ieškovo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas išimtinai vadovavosi tik atsakovės ir jos dukters paaiškinimais. Iš tiesų teismas posėdyje apklausė eilę liudytojų, įskaitant buto pirkimo-pardavimo sutartį tvirtinusią notarę, taip pat buvo apklaustas ir pats ieškovas (ne ieškovo atstovas). Įvertinęs visus šiuos įrodymus, teismas priėmė pagrįstą sprendimą. Ieškovas apeliacinį skundą ir savo esminę poziciją šioje byloje grindžia vienu teiginiu, kad ieškovas absoliučiai viską atliko siekdamas padėti atsakovei, atsakovės dukrai, ir visus veiksmus atliko iš paprasto draugiškumo. Ši ieškovo pozicija yra visiškai išsigalvota, gynybinė pozicija. Byloje nėra nei vieno patvirtinimo apie tai, kad atsakovė ar jos dukra būtų prašiusios ieškovo paslaugos ar pagalbos padedant parašą savo vardu ant dokumentų. Tai, kad atsakovė, būdama teisėta buto savininke, neginčijo nei kredito sutarties, nei buto pirkimo-pardavimo sutarties, nesuteikia teisės ieškovui vienašališkai nuspręsti nebevykdyti kredito sutarties, nebemokėti kredito įmokų ir visą tinkamo kredito sutarties vykdymo riziką palikti atsakovei, kuri pagal savo pajamas ir amžių nepajėgi tinkamai mokėti pagal pasirašytą kredito sutartį. Be to, dėl tokių ieškovo veiksmų atsakovė jau patyrė nuostolius, tai yra mažiausiai 120.000,00 litų nuostolio. Per laiką, kai ieškovas nevykdė mokėjimų pagal kredito sutartį ir atsakovės apie tai neinformavo, susidarė ne tik skolos už kredito nemokėjimą, bet ir baudos už netinkamą kredito sutarties vykdymą, kurias teko apmokėti trečiajam asmeniui. Nors teisme ieškovas aiškino, kad jis mokėjo bankui už neatsiskaitymą laiku, tačiau tai neatitinka tikrovės, kadangi atsakovės dukra ėjo į AB SEB bankas ir prašė, kad jos pinigai būtų pervedami atsakovės vardu, tačiau AB SEB bankas mokėjimus priėmė kaip ieškovo mokėjimus. Ieškovas patvirtino ir atsakovei, ir atsakovės dukrai, ir atsakovės dukros sūnui, ir sutartį tvirtinusiai notarei, ir atsakovės dukros bičiulei, jog butą planuoja įsigyti ir butas bus perrašomas taip pat ir jo vardu. Ieškovas, anksčiau nei atsakovė, 2011 m. rugpjūtį kreipėsi į banką, kad paskola būtų nurašoma nuo kito skolininko, tai yra nuo atsakovės arba atsakovės dukters, ir tokiu būdu ieškovas el. laišku atsiuntė atsakovės dukrai žinutę su banko vadybininkės kontaktais, prašydamas, kad atsakovės dukra perimtų įsipareigojimus pagal kredito sutartį. Atsakovės dukra nuėjo į banką teirautis dėl kredito mokėjimo, kad kredito įstaigai nesusidarytų skola. Tokiu būdu, ne atsakovė, ir ne atsakovės dukra buvo kredito sutarties peržiūrėjimo iniciatorės, o ieškovas pirmas pažeidė kredito sutartį ir nustojo mokėti, kaip tik ieškovas sudarė didelius įsiskolinimus pagal kredito sutartį.
Trečiasis asmuo atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad ieškovo pareiga suformuoti ieškinio pagrindą ir dalyką. Šioje byloje teismas negali išeiti už ieškinio ribų. Ieškovas pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės jo sumokėtą paskolos dalį ir bankines palūkanas pagal CK 6.9 straipsnio 5 dalies, kaip kreditinės prievolės atgręžtinį reikalavimą, nes tariamai kreditinė prievolė atsirado išimtinai atsakovės interesais. Pirmos instancijos teismas tinkamai vertino faktines aplinkybes ir pagrįstai bei teisėtai taikė teisę. Teismas teisėtai taikė įrodymų visumą. Ieškovo apeliacinis skundas nesudaro teisinio pagrindo naikinti ar keisti tesėtą ir teisingą teismo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl CK 6.9 straipsnyje reglamentuojamo bendraskolių tarpusavio atgręžtinių reikalavimų taikymo ir aiškinimo.
Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė 2008 m. gegužės 28 d. su AB SEB bankas sudarė Kredito sutartį Nr. 1560818011283-18, pagal kurią ieškovui ir atsakovei buvo suteiktas 81.093,61 € (280.000,00 Lt) kreditas iki 2033 m. gegužės 27 d. sutartyje nurodytam butui pirkti (t. I, b. l. 4-6; 83-91). Pagal sutarties 2.1 punktą šalys susitarė, kad kredito gavėjų prievolės pagal sutartį yra solidarios, todėl bankas turi teisę reikalauti, kad prievoles įvykdytų tiek vis ar keli kredito gavėjai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium. Prievolės įvykdymas buvo užtikrintas perkamo nekilnojamojo turto hipoteka. Atsakovė 2008 m. gegužės 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įgijo nuosavybės teise butą, nurodytą kredito sutartyje, ir įregistravo savo nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre (t. I, b.l. 28-29; 103-110). Dalį buto kainos, 20.000,00 Lt, sumokėjo trečiasis asmuo, ir 70.000,00 Lt atsakovė (t. I, b. l. 111-112). Ieškovas nuo 2008 m. birželio 30 d. iki 2011 m. rugsėjo 28 d. sumokėjo AB SEB bankas 24.563,26 € (84.812,02 Lt) (t. I, b. l. 7; 8-9; 65; 67). Vėliau ieškovas nebevykdė kredito sutarties sąlygų, todėl 2012 m. rugsėjo 14 d. AB SEB bankas įspėjo ieškovą ir atsakovę, kad laiku nesumokėjus susidariusios skolos, kredito sutartis bus nutraukta (t. III, b. l. 28). Visą likusią kredito dalį sumokėjo trečiasis asmuo (t. III, b. l. 29-53). Už suteiktą kreditą įgytą butą atsakovė 2013 m. gegužės 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi perleido trečiajam asmeniui ir trečiojo asmens sutuoktiniui, Nekilnojamojo turto registre nurodyta, kad butas jungtinės nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui su sutuoktiniu (t. II, b.l. 75; t. III, b.l. 15-25).
Pagal CK 6.9 straipsnio 5 dalį, jeigu prievolė atsirado išimtinai vieno iš bendraskolių interesais arba prievolė neįvykdyta tik dėl vieno iš skolininkų kaltės, tai toks skolininkas atsako kitiems bendraskoliams už visą skolą. Šiuo atveju kiti bendraskoliai laikomi to skolininko laiduotojais. Taigi, šio straipsnio taikymui konkretiems šalių santykiams yra svarbu tiksliai nustatyti, kieno interesais atsirado prievolė. Pagal kredito sutartį ieškovas ir atsakovė AB SEB bankui buvo solidarieji bendraskoliai. Sutarties sudarymo ir jos vykdymo metu butas buvo įgytas atsakovės vardu, tačiau atsakovė jame niekada negyveno, nes turėjo kitą gyvenamąją vietą. Atsakovė savo gyvenamąją vietą yra deklaravusi kitu adresu, negu įgytas butas (t. I, b.l. 10). Be to, pats ieškovas ir kiti liudytojai byloje patvirtina, kad bute, įsigytame už AB SEB bankas suteiktą kreditą, faktiškai gyveno pats ieškovas ir trečiasis asmuo, tai yra atsakovė niekada nesinaudojo minėtu butu ir jokios naudos iš sandorio negavo. Ieškovui nustojus vykdyti savo prievoles kreditoriui, likusią paskolos dalį grąžino trečiasis asmuo, taip pat 2013 m. gegužės 15 d. trečiasis asmuo su savo sutuoktiniu įgijo minėtą butą jungtinės nuosavybės teise. Šios aplinkybės yra patvirtintos ir rašytiniais įrodymais, jų neginčijo ir pats ieškovas. Todėl pripažintina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog paskola buvo paimta ir butas įgytas išimtinai atsakovės interesais. Pažymėtina, kad pats ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, jog butą įsigyti siekė būtent trečiasis asmuo. Ši ieškovo nurodoma aplinkybė taip pat patvirtina, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta išimtinai atsakovės interesais.
Nesutiktina, kad teismas vadovavosi tik atsakovės ir trečiojo asmens paaiškinimais. Byloje buvo apklausti liudytojai, sprendime teismas atsižvelgė į visų byloje esančių duomenų apie šalių tarpusavio santykius ir kredito sutarties sudarymo aplinkybes visumą. Pirmos instancijos teismas detaliai analizavo ir aiškinosi tikruosius šalių ketinimus. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3451-535/2012, kurioje ieškovė (nagrinėjamoje byloje – atsakovė) prašė teismo pripažinti dėl buto įsigijimo jungtinės veiklos egzistavimą tarp jos, jos dukters ir atsakovo (nagrinėjamoje byloje – ieškovo), ieškinį atmetė ir konstatavo, kad įstatymų nustatytos formos jungtinės veiklos sutartis tarp šalių sudaryta nebuvo, trečiojo asmens asmeniniai santykiai su atsakovu, laikinas gyvenimas kartu ir bendravimas nesudaro pagrindo pripažinti esant jungtinę veiklą. Nagrinėjamoje byloje nebuvo svarstoma faktinių jungtinės veiklos santykių tarp bylos šalių egzistavimo aplinkybė. Skundžiamame sprendime teismas taip pat atmetė atsakovės argumentus, jog tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė jungtinės veiklos santykiai, remdamasis minėtu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimu. Teismas tik pažymėjo, jog nustatyti ieškovo aktyvūs veiksmai, siekiant gauti paskolą butui, buvo tikslingas kaip jungtinės veiklos dalyvių veikimas, siekiant sukurti (įgyti) tam tikrą bendrosios dalinės nuosavybės objektą. Konstatavimas, jog bylos šalių santykiai turėjo tam tikrų jungtinės veiklos požymių, nereiškia prieštaravimo ankstesniu teismo sprendimu nustatytiems faktams. Be to, 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimo priėmimo metu dar nebuvo išspręstas šalių pareigų pagal kredito sutartį vykdymo klausimas ir nebuvo žinomas dabartinis buto savininkas. Aplinkybė, jog visus likusius įsipareigojimus kreditoriui įvykdė trečiasis asmuo ir kartu su sutuoktiniu 2013 m. gegužės 15 d. įsigijo nuosavybės teise butą, patvirtina, jog kredito sutartis nebuvo sudaryta išimtinai atsakovės interesais.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ginčo šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.
Pažymėtina, kad byloje esančių duomenų visuma leidžia daryti išvadą, jog butą įsigyti siekė tiek ieškovas, tiek trečiasis asmuo, o ne atsakovė. Ieškovas 2011 m. balandžio 18 d. elektroniniu paštu siūlė trečiajam asmeniui tolesnio sutarties vykdymo variantus, nurodydamas, kad gali grąžinti trečiajam asmeniui 100.00,00 Lt, prisiimti visus įsipareigojimus pagal kredito sutartį, o butas jam tada atitektų asmeninės nuosavybės teise, arba butas atitektų trečiajam asmeniui, kuris prisiimtų visus įsipareigojimus pagal kredito sutartį, o ieškovas atsisakytų savo pretenzijų į sumokėtus 72.000,00 Lt, nes nuo 2008 m. jis mokėjo kreditą gyvendamas bute (t. I, b.l. 48). Šis pasiūlymas patvirtina, kad ieškovas taip pat buvo suinteresuotas buto įsigijimu. Be to, jis pripažino, kad kredito mokėjimo metu gyveno bute, taigi turėjo naudą iš kredito sutarties. Apeliacinės instancijos teismas nevertina ieškovo nurodytų argumentų dėl nuomos mokesčio ir sumokėtų AB SEB bankas įmokų lygiavertiškumo, kadangi tai yra susiję su ieškovo ir trečiojo asmens tarpusavio santykiais ir nepaneigia aplinkybės, jog paskolos sutartis nebuvo sudarytą išimtinai atsakovės interesais.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Trečiasis asmuo pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinio proceso metu atlyginimo. Trečiasis sumokėjo 1800,00 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą. Nurodyta išlaidų advokato pagalbai suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių 8.11 punkto nustatytą maksimalų 1500,00 Lt dydį už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Nagrinėta byla nepripažintina teisiniu požiūriu itin sudėtinga, todėl priteistina suma lygi pusei nurodomo Rekomendacijose, tai yra 750,00 Lt (217,21 €).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo A. K., a.k. (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui S. A. J., a.k. (duomenys neskelbtini) 217,21 € bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą.