Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Danguolės Smetonienės, Vyginto Mažuikos, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo N. Š. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2021 m. gegužės 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1006-732/2021 pagal ieškovės Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau ir Tarnyba) ieškinį atsakovams S. M. ir N. Š. dėl neterminuoto tėvų valdžios apribojimo, išlaikymo vaikui priteisimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo iki teismo nutarties dėl nuolatinės rūpybos nustatymo įsiteisėjimo, tretieji asmenys – R. Š., V. Š..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. G. esmė

I. P. instancijos teismo sprendimo esmė

I. A.

skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

I. A. instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl dėl neapskųstos sprendimo dalies teisėjų kolegija nepasisako (CPK 329 straipsnis).

5. Apeliacijos dalykas – teismo sprendimo dalis, kuria neterminuotai apribota atsakovo N. Š. tėvo valdžia vaiko atžvilgiu ir padidintas priteistas išlaikymo dydis, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

6. Civilinio kodekso (toliau ir CK) 3.155 straipsnio 2 dalis nustato, kad tėvų valdžios turinys apima tėvų teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaiką, rūpintis jo sveikata, išlaikyti, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Griežčiausia tėvų teisių ir pareigų savo vaikams įgyvendinimą suvaržančių priemonių, esant atitinkamoms aplinkybėms, atsižvelgiant į vaiko interesus, yra tėvų valdžios apribojimas (CK 3.160 straipsnio 2 dalis, 3.180 straipsnis). Teismas gali priimti sprendimą laikinai ar neterminuotai apriboti tėvų valdžią, nustačius bent vieną iš CK 3.180 straipsnio 1 dalyje išvardytų tėvų valdžios apribojimo pagrindų. Minėtoje nuostatoje numatyti šie pagrindai, kai tėvai (vienas jų): 1) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus; 2) piktnaudžiauja tėvų valdžia; 3) žiauriai elgiasi su vaikais; 4) daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu; 5) nesirūpina vaikais. Pažymėtina, kad bent vienos šių sąlygų buvimas yra pakankamas pagrindas taikyti laikiną ar neterminuotą tėvų valdžios apribojimą.

7. Dėl paminėto, esminis dalykas, sprendžiant dėl tėvų valdžios ribojimo, yra nustatyti tėvų veiksmus, kuriais dėl jų kaltės tėvų valdžia neįgyvendinama arba įgyvendinama priešingai vaiko interesams, ir įvertinti veiksmų pobūdį. Vertinant, ar yra pagrindas taikyti apelianto (tėvo) valdžios apribojimą, įvertintinos konkrečios aplinkybės, dėl kurių prašoma apriboti tėvo valdžią, analizuojama susidariusi padėtis (faktinės aplinkybės). Pažymėtina, kad tėvų valdžios ribojimo, kaip ir kitose su šeimos teisiniais santykiais susijusiose bylose, turi būti vadovaujamasi prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principu (J. T. vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas), kuris reiškia, kad, sprendžiant visus su vaiku susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jo interesus.

8. Nagrinėjant bylą dėl tėvų valdžios neterminuoto apribojimo svarbu nustatyti tėvų veiksmus (neveikimą), kuriais dėl jų kaltės neįgyvendinama arba įgyvendinama priešingai vaiko interesams tėvų valdžia, ir pateikti jų veiksmų (neveikimo) pobūdžio įvertinimą.

9. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad apeliantas N. Š. vengia atlikti savo pareigas sūnaus atžvilgiu, nesirūpina tiesiogiai vaiku ir toks jo elgesys pažeidžia vaiko teisėtus interesus (CK 3.180 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktai) ir nors apeliantas nesutinka su teismo sprendimu, įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes nepateikė. Konstatuotina, kad apelianto kaltė pasireiškia jo neveikimu, t. y. pagal bylos duomenis N. Š. neužtikrina vaikui saugių gyvenimo ir vystymosi sąlygų, gyvena skyrium nuo vaiko ir nesiima veiksmų pakeisti situaciją, todėl nesudaro vaikui tinkamų jo sveikai fizinei ir psichinei raidai gyvenimo sąlygų.

10. Byloje nustatyta, kad apeliantas negyvena Lietuvoje, dirba užsienyje, į Lietuvą grįžta retai, su vaiku bendrauja epizodiškai, turi kitą šeimą, pripažįsta, kad neturi galimybių pats auginti sūnų, o tai reiškia, kad jis vengia atlikti savo pareigas auklėti vaiką. Apeliantas sutinka, kad jo vaikas augtų su seneliais, kas rodo, kad jis abejingai žiūri į savo pareigas arba jų turinio nesupranta. Teisėjų kolegijos vertinimu, bet kuris socialiai atsakingas asmuo, besirūpinantis savo pareigomis vaiko atžvilgiu, turi suvokti, kad vaikui reikalinga nuolatinė kasdienė priežiūra, auklėjimas ir rūpinimasis. Suvokimas, kad vaiko poreikiai turi būti užtikrinti ir nuoseklus bei kryptingas veikimas, siekiant suteikti vaikui visapusišką priežiūrą ir saugumą, rodo pasirengimą vykdyti tėvų pareigas, tuo tarpu apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad kokiu nors būdu siekė šią savo pareigą įgyvendinti. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad apeliantui atvejo vadybos procesas neįvykdytas, socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo paslaugos nebuvo teikiamos, nes jis dirba užsienyje, į Lietuvą grįžta tik tris kartus per metus. Konstatuotina, kad epizodinis parvykimas neleidžia tinkamai vykdyti tėvo pareigų, neužtikrina aktyvaus tėvo dalyvavimo vaiko gyvenime. Pažymėtina, kad apeliantas nededa jokių pastangų, kad sūnus augtų jo šeimoje ir nėra požymių, kad situacija keistųsi. Šių aplinkybių visuma tik patvirtina byloje padarytas išvadas, kad apeliantas yra socialiai neatsakingas ir tinkamai nevykdo savo pareigų sūnaus atžvilgiu.

11. Apelianto N. Š. nesirūpinimą vaiku rodo tai, kad jis per visą atskyrimo nuo jų laikotarpį, nesiekė su vaiku bendrauti nuolat, nesidomėjo jo raida. Toks elgesys patvirtina socialines paslaugas teikiančios institucijos pateiktuose įrodymuose nurodytas išvadas, kad apeliantas nesuvokė problemos svarbos ir galimybių jas spręsti. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad jis palaiko ryšį su vaiku, grįžęs į Lietuvą sūnų pasiima pasisvečiuoti, perka jam reikalingus reikmenis, drabužius, tačiau šiems argumentams pagrįsti įrodymų nepateikė. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, jog apeliantas Lietuvoje būna retai, dirba užsienyje, turi kitą šeimą, jo sutuoktinė darbo užsienyje laikotarpiu nesutinka rūpintis V. Š., o apeliantas pripažįsta, kad pats vaiko auginti sąlygų neturi. Be to, jis nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų galėjęs įgyvendinti savo teisę ir pareigą nuolat rūpintis ir gyventi kartu su sūnumi. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo preziumuoti, jog apeliantas dėjo pakankamas pastangas, kad vaikas augtų jo šeimoje ir nėra požymių, kad situacija keistųsi.

12. Ta aplinkybė, kad apeliantas palaiko ryšį su vaiku, teikia išlaikymą sūnui, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad nėra pagrindų neterminuotai apriboti tėvo valdžią. Pažymėtina, jog vaikui reikalingas stabilumas, pastovus, kasdienis rūpinimasis vaiku, nuoseklus auklėjimas, tačiau apeliantas negali to užtikrinti, nes Lietuvoje būna epizodiškai.

13. Iš pateiktų duomenų matyti, kad šeimai teikta pagalba nepadėjo išspręsti kylančių problemų. Apeliantas savo nepilnamečiu vaiku nesirūpina, tiek iki laikinosios rūpybos nustatymo, tiek po to jokių realių veiksmų, kurie rodytų, kad jis siekia vaiką auginti ir auklėti pats, neatliko ir nesiekia vaiko susigrąžinti, nededa pastangų, kad jis augtų šeimoje, toks jo elgesys vertintinas kaip nesirūpinimas vaiku. Nagrinėjamu atveju svarbiausia yra nepilnamečio V. Š. gerovė, sudarant jam tinkamas sąlygas augti, vystytis kaip visavertei asmenybei, todėl tėvo nenoras rūpintis sūnumi, neatsakingas elgesys jo atžvilgiu, daro žalą vaiko asmenybės formavimuisi. Be to, byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad ateityje apelianto elgesyje pasikeis, nes nuo laikinosios rūpybos nustatymo (2020-07-27, praėjus daugiau nei metams, vaiko tėvas nesusigrąžino sūnaus ir nesikreipė dėl galimybės sūnų susigrąžinti į šeimą.

14. Apeliacijos instancijos teismas pažymi, kad tėvystė (motinystė) visų pirma yra pareigos vaikui, o ne teisės į vaiką. Vien domėtis vaiku ar žodžiu (raštu) išreikšti norą ateityje susigrąžinti vaiką neužtenka. Tėvas (motina) turi vaiką auginti, tenkinti vaiko fiziologinius, emocinius, ugdymo ir kitus svarbius poreikius, nes vaikui kas dieną yra reikalingos sveikos ir saugios raidos sąlygos. Tinkamas vaiko poreikių identifikavimas yra viena iš tėvų pareigų, kurios nevykdymas dėl aplaidumo ar abejingumo savo tėviškoms pareigoms laikytinas jų kaltais veiksmais. Šeimos ryšiai turi būti puoselėjami ir palaikomi visų pirma aktyviais tėvų veiksmais.

15. Spręsdama, ar tėvų valdžia pagrįstai apribota neterminuotai, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas N. Š. nededa jokių pastangų, kad situacija pasikeistų, pats nurodo, kad auginti sūnų galimybių neturi, todėl darytina išvada, kad jis nepripažįsta problemos ir todėl negali pakeisti situacijos. Kadangi apeliantas vengia atlikta savo pareigas vaiko atžvilgiu, tinkamai ir nuolat nesirūpina vaiku, toks jo elgesys pažeidžia vaiko interesus, todėl neterminuotas tėvo valdžios apribojimas nepilnamečio sūnaus atžvilgiu yra pagrįsta ir teisingiausia priemonė, kuri užtikrina vaiko teisėtus interesus augti stabilioje bei saugioje aplinkoje.

16. Nagrinėjant klausimą dėl priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo, kaip ir priteisiant išlaikymą vaikui, atsižvelgiama į nepilnamečio vaiko poreikius ir į tėvų turtinę padėtį, taikomas CK 3.192 straipsnis. Minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas sąlygas vystytis vaikui, t. y., nustato kriterijus, į kuriuos atsižvelgiant nustatomas nepilnamečiam vaikui priteisiamo išlaikymo dydis.

17. Byloje nustatyta, kad Molėtų rajono apylinkės teismo 2014-04-01 nutartimi buvo patvirtinta šalių (atsakovų) sudaryta taikos sutartis, kurios 1 punktu N. Š. įsipareigojo teikti išlaikymą sūnui V. Š. po 200 Lt (57,92 Eur) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2014-03-01 iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant LR Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašydama padidinti priteisto išlaikymo dydį, ieškovė nurodė, kad tokio dydžio išlaikymo nepakanka patenkinti vaiko, kuriam jau yra 15 metų, būtinuosius poreikius ir prašė iš N. Š. sūnaus išlaikymui priteisti kas mėnesį po 250 Eur.

18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad pagrindas apskaičiuoti vaikui reikalingą išlaikymą yra jo poreikiai. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-303/2008; Nr. 3K-3-209/2013; Nr. 3K-3-491/2013 ir kt.).

19. Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).

20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas nors detaliai ir nevertino nepilnamečio vaiko išlaikymo sudedamųjų dalių, tačiau tenkindamas ieškinį, nurodė, kad V. Š. yra 15 metų amžiaus, mokosi gimnazijoje, turi gabumų sporte (žaidžia rankinį, vyksta į varžybas ir kt.), todėl jo poreikių patenkinimo našta neturėtų gulti ant vaiką auginančių senelių ir pripažino, kad kas mėnesį nepilnamečio vaiko išlaikymui priteistina iš kiekvieno atsakovo po 250 Eur/mėn.. Nors apeliantas nurodo, kad šios išlaidos yra aiškiai per didelės, tačiau neneigia, kad lėšos yra būtinos vaiko aprangai, avalynei, maistui, kanceliarinėms prekėms, kultūriniams renginiams ir kt. bei, kad augant sūnui jo išlaikymui išlaidos didėja. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog priteistas išlaikymas sūnui yra užaukštintas.

21. Be to, apeliantas nurodo, kad priteisdamas iš jo išlaikymą sūnui teismas nevertino, jog vaikui yra skiriamos valstybės išmokos, tačiau, spręsdamas išlaikymo padidinimo klausimą, teismas atsižvelgė į minėtą aplinkybę, nes ieškovė nurodė, kad prašomas priteisti iš atsakovo išlaikymo dydis vaikui yra pagrįstas įvertinus iš valstybės nepilnamečiui vaikui gaunamas išmokas, kurias laikinoji rūpintoja naudoja išimtinai vaiko poreikiams tenkinti. Tai, kad sprendime pirmosios instancijos teismas aiškiai nenurodė aplinkybės apie valstybės skiriamas išmokas nereiškia, kad gaunamos išmokos nebuvo įvertintos.

22. Išmokos vaikui tikslas yra mažinti vaikų skurdą ir socialinę atskirtį, nuosekliai didinti finansinę paramą vaikus auginančioms šeimoms. Ši išmoka iš esmės yra vaiko turtas. Teikiant vaikams valstybės piniginę paramą išmokos vaikui būdu yra siekiama pagerinti vaikų padėtį, sudaryti jiems geresnes sąlygas, užtikrinti, kad vaikų poreikiai būtų visapusiškiau patenkinti. Vadinasi, šios išmokos paskirtis nėra mažinti tėvų teikiamą išlaikymo vaikams dydį, nes tėvai negali atsisakyti vykdyti arba perkelti vykdyti kitiems asmenims (taip pat ir valstybei) pareigos išlaikyti savo nepilnamečius vaikus.

23. Valstybės skiriama išmoka yra skirta suteikti papildomą finansinę paramą vaikams ir juos auginantiems tėvams, todėl jei valstybės mokamos išmokos vaikui dydžiu būtų mažinama tėvų išlaikymo pareiga vaikams, vaikų padėtis nė kiek nepagerėtų, nebūtų sudarytos sąlygos geriau ir visapusiškiau patenkinti vaiko poreikius. Tokia situacija nesiderintų nei su išmokų vaikams paskirtimi, nei su geriausių vaiko interesų prioriteto principu, reiškiančiu, kad priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, svarbiausia – geriausi vaiko interesai (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas).

24. Sprendžiant apie iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio ir „vaiko pinigų“ santykį pažymėtina, jog nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis įprastai mažinamas pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą ir Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis ir šalpos pensijomis, tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-687/2020). Tačiau įvertintina ir tai, kad tokia praktika yra nevienareikšmė. Kasacinis teismas yra pažymėjęs ir aplinkybę, jog išmokų vaikams dydis ir mokėjimo tvarka keičiasi priklausomai nuo valstybės vykdomos politikos, o jų tikslas yra suteikti paramą tėvams, tenkinant vaiko poreikius, tačiau tai nereiškia, kad iš tėvų priteistinas išlaikymas privalomai turėtų būti mažinamas išmokų suma ir tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia tenkinti vaiko poreikius. Tokiu atveju valstybės mokamos išmokos galėtų būti skiriamos papildomiems vaiko poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos vykdymui kompensuoti (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-02 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020). Dėl paminėto, nėra pagrindo konstatuoti, kad valstybės skiriamų išmokų dydžiu turi būti mažintina iš apelianto priteisto išlaikymo suma.

25. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl vaikui priteistino išlaikymo dydžio, vertino abiejų tėvų turtinę padėtį, sprendė, kad tėvai turi galimybes vienodai prisidėti prie vaiko išlaikymo ir apeliacinės instancijos teismas sutinka su minėta teismo išvada. Nors apeliantas nurodo, kad jo turtinė padėtis leidžia jam mokėti tik 150 Eur/mėn. dydžio išlaikymą, tačiau šiems argumentams pagrįsti nepateikia jokių įrodymų (duomenų apie gaunamą darbo užmokestį, dirbant užsienio valstybėje, kitas gaunamas pajamas ir kt., CPK 178 straipsnis). Priešingai, bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas yra jauno, darbingo amžiaus, byloje nėra duomenų, kad jis turėtų neįgalumą ar rimtų sveikatos problemų, kad negalėtų dirbti geriau apmokamo darbo. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino minėtas aplinkybes, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad priteisto išlaikymo dydis gali esmingai pažeisti jo teises, ar kad apeliantas neturi galimybės teikti priteisto išlaikymo. Ta aplinkybė, kad jis sūnui nuperka rūbų, pasiima pas save, yra epizodiniai atvejai ir nesudaro pagrindo konstatuoti, kad minėta aplinkybė yra pagrindas sumažinti priteisto išlaikymo dydį. Be to, sutiktina su Tarnybos teiginiais, kad apeliantui suteikta būsto paskola įrodo, jog jo gaunamos pajamos yra stabilios, o turtinė padėtis gera ir tai leidžia daryti išvadą, kad apeliantas N. Š. turi galimybę teikti tinkamą išlaikymą sūnui.

26. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teismas teisingai įvertino bylos šalių turtinę padėtį, pagrįstai darė išvadą, kad visos abejonės dėl reikalingo ir teiktino išlaikymo dydžio nustatymo vertintinos vaiko interesų naudai, o tai reiškia, kad tuo atveju, jei yra abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų, galėjimo teikti teismo nustatytą išlaikymą, teismas šias aplinkybes turi vertinti vaiko interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį.

27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-107/2010; Nr. 3K-3-52/2011; kt.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ištyrė visas bylai svarbias aplinkybes, teisingai jas įvertino ir priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindo.

28. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus apeliacinio skundo, apelianto patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2021 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.