- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-04-19
- Bylos Nr.
- e2A-791-577/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-49-3-01174-2020-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Bujokaitė, Jadvyga Mardosevič, Jūra Marija Strumskienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Domiga“
- Atsakovas
- M. G.
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Loretos Bujokaitės, Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūros Marijos Strumskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Domiga“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Domiga“ ieškinį atsakovui M. G. dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Domiga“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui M. G., prašydama: 1) priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 25 000 Eur nuostolių; 2) priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Reikalavimai grindžiami šiomis esminėmis aplinkybėmis bei argumentais:
1.1. Ieškovė nurodė, kad 2018 metais UAB „Domiga“ direktorius M. G. žodžiu susitarė su M. G. dėl UAB „Domiga“ priklausančio automobilio Mercedes Benz SL55AMG valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN: (duomenys neskelbtini), 2005 m., pardavimo Vokietijoje. Transporto priemonė buvo perduota M. G. su visais dokumentais 2018 m. gegužės 22 d. Vilniuje. Galutinė pardavimo kaina 25 000 Eur. Taip pat, M. G. buvo perduotas ir M. G. žmonos V. Ž. G. vardu registruota transporto priemonė Porsche Panamera, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2018-06-07 po automobiliui atlikto sertifikavimo Vilniuje. Galutinė pardavimo kaina 34 900.
1.2. UAB „Domiga“ direktorius M. G. 2020 m. gegužės 28 d. Klaipėdos AVPK Klaipėdos m. PK pateikė pareiškimą dėl įmonei priklausančio automobilio Mercedes Benz dingimo. Pareiškime, be kita ko nurodė, jog M. G. automobilius perdavė pardavėjams Vokietijoje ir jau kurį laiką negali su jais susisiekti. Įmonei padaryta 25 000 Eur žala. Pradėti ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta, nes neįžvelgta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnyje numatyto nusikaltimo – turto pasisavinimo – požymių. Kadangi šalis sieja sutartiniai civiliniai teisiniai santykiai, buvo pasiūlyta ginčą spręsti civilinio proceso tvarka kreipiantis į teismą.
1.3. Ieškovė pažymėjo, kad jai priklausanti transporto priemonė buvo perduota atsakovui Vilniuje, patikėjimo teise su tikslu parduoti. Perdavimas vyko žodžiu, nebuvo jokio raštiško perdavimo, nes iš anksčiau buvo pasitikėjimas atsakovu. Atsakovas neteikia jokios informacijos ir nesiėmė veiksmų transporto priemonei surasti bei tinkamai identifikuoti asmenis. Jei nebūtų atsakovo neteisėtų veiksmų, ieškovė būtų gavusi 25 000 Eur už parduotą transporto priemonę. Pasak ieškovės, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovė patyrė 25 000 Eur nuostolių.
1.4. Ieškovės atstovė nurodė, kad automobilis Mercedes Benz jau yra perduotas trečiajam asmeniui – Vokietijos piliečiui. Nors automobilis ir surastas, tačiau iš trečiojo asmens atsiimti to automobilio nėra galimybės.
Atsiliepimas
2. Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Teigė, kad automobilių pardavimais Vokietijoje neužsiima, ieškovės atstovas M. G. paprašė jo, kaip vertėjo, paslaugų bei palaikyti per jį ryšį su pardavėju M. E. H. Ieškovė pati organizavo automobilių išvežimą į Vokietijoje esančią automobilių pardavimo aikštelę, atsakovo prašė perspėti automobilių aikštelės savininką M. E. H. apie atvykstančius automobilius, nurodė pardavimo kainą. Kadangi atsakovas kiekvieną mėnesį darbo reikalais važiuoja į komandiruotes Vokietijoje, dažnai užsukdavo į automobilių pardavimo aikštelę. Ieškovė tris kartus nurodė mažinti pardavimo kainas. Šią informaciją atsakovas perduodavo automobilių aikštelės savininkui. Aikštelei persikėlus į kitą miestą, jis informavo ieškovę, nurodydamas naują adresą. Taip pat nurodė, kad ryšys su M. E. H. prieš karantiną labai suprastėjo, negalėjo su juo susisiekti, jis neatsiliepdavo telefonu arba telefonas būdavo išjungtas. Apie tai informavo ieškovę ne kartą. Paaiškėjo, kad nuo M. E.H. nukentėjo ir daugiau asmenų iš Lietuvos, kurie per šį asmenį norėjo parduoti savo automobilius ir vėliau kreipėsi į policiją Vokietijoje. Dėl automobilio Mercedes Benz, SL55AMG, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pardavimo patikėjimo teise jis nebuvo sudaręs jokios sutarties su ieškove, neorganizavo jo išvežimo į Vokietiją, ne atsakovo iniciatyva automobilis buvo pristatytas pardavimui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.
4. Teismas nurodė, kad ieškovė turi įrodyti sutarties tarp ieškovės ir atsakovo, pagal kurią atsakovas turėjo organizuoti automobilio Mercedes Benz pardavimą Vokietijoje, sudarymo faktą ir automobilio Mercedes Benz perdavimo atsakovui faktą, o atsakovas turi įrodyti minėtus faktus paneigiančius faktus.
5. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir - CK) 6.960 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto patikėjimo sutartis turi būti rašytinė, o 3 dalyje nurodyta, kad sutarties formos reikalavimų nesilaikymas turto patikėjimo sutartį daro negaliojančią. Įvertinęs ieškovės paaiškinimus, teismas padarė išvadą, jog buvo sudaryta ne patikėjimo, o paslaugų sutartis, pagal kurią ieškovė tikėjosi, kad atsakovas organizuos automobilio pardavimą Vokietijoje. Tokią išvadą teismas darė, nes ieškovės vadovas pripažino, kad jis buvo pristatęs mašiną į autoservisą, galimai pasirašinėjo dokumentus, žinojo, kad techninės apžiūros nepavyko atlikti; iš esmės šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas K. G..
6. Teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė sutarties sudarymo fakto. Teismo nuomone, ieškovės vadovo teiginių, kad sutartis buvo sudaryta ir automobilis buvo perduotas atsakovui, nepatvirtina visi kiti ieškovės pateikti įrodymai.
7. Teismas kritiškai vertino liudytojo K. G. (ieškovės atstovo M. G. brolio) paaiškinimus, nes jis daugumos aplinkybių neatsiminė, kitas jis galėjo sužinoti iš savo brolio. Teismas konstatavo, kad liudytojo parodymai nepatvirtina sutarties sudarymo ir automobilio perdavimo iš ieškovės atsakovui fakto.
8. Įvertinęs abiejų šalių paaiškinimus, teismas padarė išvadą, jog labiau tikėtina, kad būtent buvo taip, kaip nurodo atsakovas – jis atliko vertėjo ir tarpininko funkciją ieškovės vadovo bendravime su pardavėju, važiuodamas į komandiruotę užsukdavo į aikštelę ir informuodavo ieškovės vadovą apie situaciją, perduodavo pardavėjui informaciją apie kainos mažinimą; kadangi atsakovas neneigė, kad remontavo automobilį Mercedes, kad jis turi autoservisą ir sutiko ieškovės vadovo prašymu suremontuoti techninės apžiūros nepraėjusio automobilio defektus, teismo vertinimu, natūralu, kad susirašinėjo su ieškovės vadovu dėl remonto ir priežasčių, kodėl nebuvo praeita techninė apžiūra, detalių nuotraukų.
9. Teismas sprendė, jog labiau tikėtinas būtent atsakovo situacijos paaiškinimas dėl susirašinėjimo žinutėmis 2020 m. liepos 3 d. bei 2020 m. liepos 7 d. Taip pat teismas nurodė, jog atsakovo pateikta rašytinė sutartis įrodo praktiką, kad sudarant su atsakovu automobilio pardavimo Vokietijoje organizavimo sutartį, buvo sudaroma rašytinė sutartis, kurioje buvo užfiksuojamas automobilio perdavimas.
10. Teismas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės galios. Taigi, ieškovė turėjo įrodyti aplinkybę dėl automobilio perdavimo civiliniame procese civilinio proceso įrodinėjimo priemonėmis, tačiau to nepadarė.
11. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, kad atsakovui perdavė automobilį Mercedes Benz, SL55AMG, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir kad tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta paslaugų sutartis dėl automobilio pardavimo Vokietijoje organizavimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Ieškovė UAB „Domiga“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinio skundo argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
12.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir atmestinai vertino ieškovės pateiktus įrodymus. Nevertino pateiktų duomenų iš atliktų ikiteisminių tyrimų ir priimtų teismo nutarčių sprendimų. Taip pat nevertino ir nesiaiškino tikrųjų sutarties dalyvių ketinimų, lūkesčių, nevertino veiksmų vedant derybas iki susitarimo, sutarties sudarymo, ar veiksmų po sutarties sudarymo, nevertino sutarčių tikslo, turinio ir sąlygų siekiant tinkamai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius turtinius teisinius santykius. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nenustato privalomos rašytinės atlygintinų paslaugų teikimo sutarties formos, todėl gali būti sudaroma ir žodžiu.
12.2. Sudarius 2017 m. vasario 28 d. rašytinę sutartį su atsakovu, po gauto rezultato – parduotos pirmos transporto priemonės ir tinkamo atsiskaitymo, ieškovė įgijo pasitikėjimą atsakovu. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė priešingai, kad tokia sutartis įrodo praktiką, jog sudarant su atsakovu automobilio pardavimo Vokietijoje organizavimo sutartį, buvo sudaryta rašytinė sutartis, kurioje buvo užfiksuojamas automobilio perdavimas. 2018 m. pavasario – vasaros laikotarpiu tiek liudytojas, tie ieškovė žodžiu susitarė su atsakovu dėl jiems priklausančių transporto priemonių pardavimo Vokietijoje; jokių sutarčių su atsakovu nesudarė, tačiau liudytojo transporto priemonė buvo parduota ir su juo atsakovas atsiskaitė.
12.3. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino liudytojo K. G. paaiškinimus ir padarė nepagrįstas išvadas juos vertindamas kritiškai, kadangi atsiminti visas detales, kurios vyko daugiau nei prieš 3 metus yra sudėtinga.
12.4. Pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovės pateiktos iš atsakovo gautos navigacijos ekrano nuotraukos, kuri įrodo atsakovo nesąžiningumą. Be to, skirtingai nei nustatė teismas, nuotraukos siuntimo data matosi.
12.5. Pirmosios instancijos teismas yra šališkas ieškovės atžvilgiu. Teismas rėmėsi išskirtinai atsakovo pozicija ir tik žodiniais paaiškinimais. Šališkumas pastebimas ir vertinant susirašinėjimą tarp šalių.
12.6. Skundžiamame sprendime teismas visiškai nepasisakė ir neatsižvelgė į 2020 m. gruodžio 2 d. pateiktus papildomus įrodymus – elektroninius laiškus, iš kurių matyti, jog atsakovas ne tik organizavo visą dokumentaciją, įkeldavo skelbimus, bet ir organizavo transporto priemonės laikymą savo aikštelėje, pakrovimą, nugabenimą į Vokietiją. Taip pat teismas nevertino ir 2021 m. lapkričio 28 d. pateiktų papildomų dokumentų su duomenimis apie atsakovo įmonę UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios veikla – automobilių pardavimas bei autoservisai. Teismas netinkamai vertino pateiktas nuotraukas, kuriose ieškovės vadovas nufotografuotas prie automobilio. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad po remonto darbų jis ieškovei perdavė transporto priemonę atgal. Kad transporto priemonė buvo pas atsakovą patvirtina šalių susirašinėjimas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė automobilio perdavimo fakto.
12.7. Prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą šioje civilinėje byloje vertintinas kaip rašytinis įrodymas pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Atrojo ikiteisminio tyrimo atsakovas nurodė skirtingas aplinkybes, todėl yra patvirtintas transporto priemonės perdavimo faktas.
Atsiliepimas
13. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliantės apeliacinio skundo netenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
13.1. Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo, kad šiuo atveju buvo sudaroma ne patikėjimo, o paslaugų sutartis, pagal kurią ieškovė tikėjosi, kad atsakovas organizuos automobilio pardavimą Vokietijoje. Pirmosios instancijos teismas vertino, ne tik sutarties sudarymo ar nesudarymo faktą, bet ir tikruosius ginčo šalių ketinimus, lūkesčius, veiksmus vedant derybas iki susitarimo, sutarties sudarymo, ar veiksmus po sutarties sudarymo.
13.2. 2017 m. vasario 28 d. sutartyje atsakovas buvo nurodomas kaip Vokietijos juridinio asmens atstovas. Pažymėtina, kad toje sutartyje nurodytas kitas juridinis asmuo, nei nagrinėjamu atveju. Juridinių asmenų skirtingumo neneigia ir ieškovė. Todėl tai neįrodo, kad atsakovui buvo perduotas automobilis. Be to, automobiliai buvo parduodami per firmą, o ne atsakovą, todėl nėra įtikinamas argumentas dėl susiklosčiusios praktikos ir pasitikėjimo.
13.3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojo paaiškinimus vertino kritiškai, nes informaciją jis sužinojo iš savo brolio, bet ne pats matė faktinį automobilio perdavimą, kadangi tuo metu net nedalyvavo šiuose veiksmuose.
13.4. Ieškovės 2020 m. gruodžio 2 d. pateikti susirašinėjimai vyko dėl automobilio Mercedes Benz (duomenys neskelbtini) pardavimo pagal 2017 m. vasario 28 d. rašytinę sutartį. Todėl šie papildomi dokumentai niekaip neįrodo automobilio Mercedes Benz SL55AMG perdavimo atsakovui fakto bei paslaugų sutarties sudarymo fakto.
13.5. 2021 m. lapkričio 26 d. pateiktos fotonuotraukos nepatvirtina automobilio perdavimo fakto, netgi jį paneigia, nes nuotraukose nematyti atsakovo. Palikti automobilį aikštelėje po autoserviso darbo valandų įmanoma, tačiau ieškovė nenurodo, kur paliekami automobilio rakteliai, kaip jie perduodami atsakovui.
13.6. Nuo 2020 m. liepos 3 d. iki liepos 7 d. tarp ginčo šalių vyko ir telefoniniai pokalbiai, kurių metu apeliantė prašė susitarti su meistru dėl automobilio remonto. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą dėl atsakovo paaiškinimų nuoseklumo ir logiškumo.
Šalies argumentai
13.7. Apeliantės teigimu, ikiteisminio tyrimo metu buvo priešingi atsakovo parodymai. Tačiau pažymėtina, kad prieštaravimai nebuvo pašalinti, todėl negalima teigti, kad pirmieji parodymai yra teisingi. Nėra ir teisinio pagrindo remtis ikiteisminio tyrimo medžiaga, kaip įrodymu, patvirtinančiu automobilio perdavimo faktą.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
15. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl nuostolių priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
16. Nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl nuostolių atlyginimo, nurodydama, kad 2018 metais įmonės vadovas susitarė su M. G. dėl UAB „Domiga“ priklausančio automobilio Mercedes Benz, SL55AMG pardavimo Vokietijoje. Teigė, jog transporto priemonė buvo perduota atsakovui patikėjimo teise su tikslu parduoti, tačiau dėl atsakovo neteisėtų veiksmų transporto priemonė dingo. Ieškovė patyrė 25 000 Eur nuostolių. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės paaiškinimus, jos nurodytą susitarimą kvalifikavo ne patikėjimo, o paslaugų sutartimi, tačiau padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovui perdavė automobilį Mercedes Benz, SL55AMG, ir kad tarp ieškovės bei atsakovo buvo sudaryta paslaugų sutartis dėl automobilio pardavimo Vokietijoje organizavimo.
17. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, jog ieškovė buvo susitarusi dėl transporto priemonių pardavimo Vokietijoje ir perdavė transporto priemones atsakovui. Mano, jog galima įžvelgti atlygintinų paslaugų, pirkimo-pardavimo ir tarpininkavimo sutartims būdingų požymių. Pasak apeliantės, teismas nevertino ir nesiaiškino tikrųjų sutarties dalyvių ketinimų, lūkesčių, nevertino veiksmų vedant derybas iki susitarimo, sutarties sudarymo ar veiksmų po sutarties sudarymo, nevertino sutarčių tikslo, turinio ir sąlygų siekiant tinkamai kvalifikuoti susiklosčiusius turtinius santykius. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus.
18. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutarties laisvės principas suteikia šalims galimybę laisva valia susitarti dėl sutarties turinio, sutartimi prisiimamų įsipareigojimų, jų vykdymo tvarkos ir kt. (CK 6.156 straipsnis). Todėl tuo atveju, kai sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei, sutarties šalys yra saistomos sutartinių įsipareigojimų vykdymo tokiu būdu, kokiu jos pačios susitarė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-224-1075/2021, 29 punktas).
19. Sutarčių aiškinimo instituto paskirtis – nustatyti sutarties turinį, iš sutarties kylančių šalių tarpusavio teisių ir pareigų apimtį tais atvejais, kai kyla šalių ginčas dėl sudarytos sutarties galiojimo ir (ar) vykdymo. Sutarties šalių valia ir ja prisiimtų įsipareigojimų apimtis nustatytinos pagal sutarčių aiškinimo taisykles, reglamentuotas CK 6.193–6.195 straipsniuose suformuluotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.
20. Pagal CK 6.162 straipsnio 2 dalį sutartis galioja, jeigu šalys sutaria dėl visų esminių sutarties sąlygų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs išsamią sutarčių aiškinimo taisyklių, įtvirtintų CK 6.193 straipsnyje, praktiką, kai aiškinamos sutartys, sudarytos rašytine forma. Tačiau ne mažiau aktualus yra ir žodžiu sudarytų sutarčių aiškinimas, kurį sunkina tai, kad nėra galimybės vadovautis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esminiai sutarčių aiškinimo principai, t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai, lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-686/2016). Taigi, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-224-1075/2021, 32 punktas).
21. Nors apeliantė teigia, kad CK nenustato privalomos rašytinės atlygintinų paslaugų teikimo sutarties formos, tačiau ieškovei pareiškus reikalavimus dėl nuostolių, atsiradusių iš jos nurodomos sutarties vykdymo, priteisimo, būtent ji ir turi įrodyti tiek patį sutarties sudarymo faktą, tiek sutarties sąlygas.
22. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis).
23. Nagrinėjamu atveju šalys jokio dokumento nepasirašė. Nepaisant to, kad įstatymas nenustato privalomos rašytinės paslaugų teikimo sutarties formos, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant dėl įrodymų pakankamumo, reikšminga tai, jog ieškovė yra juridinis asmuo, kuriam keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo ir rūpestingumo standartai. Protingumo bei rūpestingumo kriterijus lemia, kad tariantis dėl didelės vertės įmonės turto, jį perduodant, turėjo būti pasirūpinta sandorių ar bent faktų įforminimu, o to nepadariusi, ieškovė veikė savo rizika.
24. Spręsdamas ginčą pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į anksčiau ieškovės per atsakovą sudarytą sutartį. Kaip minėta, teismas padarė išvadą, kad ankstesnė (2017 m. vasario 28 d.) rašytinė sutartis įrodo praktiką, jog sudarant su atsakovu automobilio pardavimo Vokietijoje organizavimo sutartį, buvo sudaroma rašytinė sutartis, kurioje buvo užfiksuojamas automobilio perdavimas. Apeliantė nesutinka su tokiu ankstesnių sandorių vertinimu, apeliaciniame skunde teigia, kad priešingai, sudarius 2017 m. vasario 28 d. rašytinę sutartį su atsakovu, po parduotos transporto priemonės ir tinkamo atsiskaitymo, ieškovė įgijo pasitikėjimą atsakovu, t. y. kitų asmenų rekomendacijoms pasitvirtinus, vėlesnė praktika tapo kita. Šias aplinkybes apeliantė grindžia ir liudytojo K. G. parodymais, nurodydama, jog teismas nepagrįstai šio liudytojo parodymus vertino kritiškai.
25. Teisėjų kolegijos vertinimu, paminėti argumentai nesudaro pagrindo spręsti apie ieškovės poreikį keisti įmonės sandorių sudarymo praktiką, juolab nenurodžius jokių netikėtai susidariusių aplinkybių, lėmusių tokį sprendimą. Apeliantė remiasi liudytojo, kuris, visų pirma skirtingai nuo ieškovės, yra fizinis asmuo, sudarytu žodiniu sandoriu, be to, pati nurodo, jog liudytojas K. G. žodinį susitarimą sudarė ir savo automobilį atsakovui perdavė 2018 metų birželio mėnesį. Iš esmės tuo pačiu metu sudaromas sandoris, jo vykdymo aplinkybės, teismo vertinimu, negalėjo sudaryti pagrindo daugiau ar mažiau pasitikėti atsakovu. Kita vertus, liudytojo santykis su atsakovu nėra šios bylos dalykas, be to, nereiškia, kad šių subjektų santykiai yra tokie patys. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2017 metais ieškovė automobilį perdavė atsakovui, kaip užsienyje veikiančios įmonės atstovui. Šiuo atveju ieškinys reiškiamas atsakovui kaip fiziniam asmeniui, o tai leidžia daryti išvadą, kad ieškovė pati susitarimo nelaikė tapačiu.
26. Taip pat apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti skundžiamo sprendimo išvadai dėl liudytojo parodymų vertinimo nagrinėjamoje byloje.
27. Pažymėtina, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Jokie įrodymai, išskyrus oficialiuosius (CPK 197 straipsnio 2 dalis), teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Pagal kasacinio teismo jurisprudencijoje pateiktus įstatyme įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių išaiškinimus, bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas. Byloje esančius įrodymus teismas įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, vadovaudamasis įstatymais. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų, gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, yra logiškai pagrįstos bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200-219/2015, 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015).
28. Šiuo atveju byloje liudytoju apklaustas asmuo yra ieškovės vadovo brolis, todėl egzistuoja tikimybė dėl jo parodymų neobjektyvumo. Be to, kaip minėta, vertinant liudytojo parodymų patikimumą, reikšminga ir tai, ar parodymai išsamūs bei detalūs. Teismo nustatytų aplinkybių, kad liudytojas automobilio perdavimo procese nedalyvavo, nematė, kad jo brolis būtų perdavęs raktelius, dokumentus atsakovui, apeliantė iš esmės nekvestionuoja. Nėra jokio pagrindo nesutikti su teismo išvada, kad liudytojo pareiškimas, jog jis žinojo, kad buvo perduotas automobilis, vertintinas kritiškai, nes tai jis galėjo sužinoti iš savo brolio. Apeliacinio skundo argumentais ieškovė iš esmės paaiškina priežastis, dėl kurių liudytojas nematė automobilio perdavimo, dėl kurių negali atsiminti visų aplinkybių, tačiau tai nesudaro pagrindo teismo išvados dėl liudytojo parodymų vertinimo laikyti neteisingomis ar nepagrįstomis.
29. Apeliacinio skundo 10-11 punktuose išdėstytais argumentais ieškovė nesiekia paneigti teismo išvados, kad pateiktas įrodymas - navigacijos ekrano nuotrauka - nesusijęs nei su sutarties sudarymo, nei su automobilio perdavimo faktais. Kokią reikšmę turi nurodytos aplinkybės, kad atsakovas 2020 m. gegužės 18 d. galimai buvo Vokietijoje, juolab, kaip ir nurodyta sprendime, atsakovas neneigia, kad jis yra buvęs automobilių pardavimo aikštelėje, kad važinėjo į Vokietiją komandiruotės tikslais, kad buvo atvežęs į automobilių pardavimo vietą Vokietijoje ieškovės vadovo brolį, apeliantė neatskleidė.
30. Taip pat teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl susirašinėjimo, ieškovei prašant nurodyti vairuotojo, kuriam atsakovas perdavė transporto priemones, duomenis, vertinimo. 2020 m. liepos 7 d. atsakovo atsakymas (šiandien važiuoju pas jį; nori gyvai pašnekėti. Sutarsiu ir atsiųsiu viską), ypač atsižvelgiant į tai, jog jis nesukėlė jokios ieškovo atstovo reakcijos, leidžia sutikti, kad pokalbis atrodo nenuosekliai. Ieškovė nepaaiškino, kodėl sutiko laukti, kol atsakovas nuvyks pas atitinkamus asmenis, jeigu žinojo, kad atsakovas vairuotojų kontaktus turi. Atkreiptinas dėmesys, kad kitą žinutę ieškovės atstovas parašė tik 2020 m. rugpjūčio 5 d., t. y. beveik mėnesį nesiekė sužinoti atsakovo nurodomo pokalbio rezultato. Pažymėtina, kad teismas detaliai motyvavo savo išvadą, kodėl rėmėsi būtent atsakovo paaiškinimais, todėl atmestini kaip nepagrįsti apeliantės teiginiai dėl teismo šališkumo.
31. Teigdama, kad 2019 m. gegužės 17 d. atsakovo atsakymas į ieškovės žinutę Viber programėlėje dėl kainos mažinimo (Sveiki, pirmadienį būsiu ten, sudėsiu naujus skelbimus ir sutvarkysiu kainas), įrodo, jog atsakovas pats organizavo perduotų transporto priemonių pardavimą, Vokietijoje, ieškovė neatsižvelgė, kad 2019 m. vasario 7 d. atsakovas siuntė kitokio turinio žinutę (Sveiki, tuoj persiųsiu, kad pakeistų); o pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nurodė, jog atsakovas važiuodamas į komandiruotę užsukdavo į aikštelę ir informuodavo ieškovės vadovą apie situaciją ir perduodavo pardavėjui informaciją apie kainos mažinimą. Tokia išvada nėra paneigta.
32. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad teismas vertino ne visus ieškovės pateiktus įrodymus. Pasak apeliantės, 2020 m. gruodžio 2 d. ji pateikė elektroninius laiškus, iš kurių matyti, kad atsakovas ne tik organizavo visą dokumentaciją, įkeldavo skelbimus, tačiau ir organizavo transporto priemonės laikymą savo aikštelėje, pakrovimą ir nugabenimą į Vokietiją, tačiau teismas į teiktus įrodymus neatsižvelgė. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad apeliantės 2020 m. gruodžio 2 d. pateikti susirašinėjimai vyko 2017 metais, t. y. jie nesusiję su susitarimu dėl ginčo transporto priemonės pardavimu, perdavimu ir pan., todėl vien tai, kad teismas nenurodė, kodėl atmeta šiuos įrodymus, nereiškia teismo šališkumo ar sprendimo neteisingumo.
33. Apeliaciniame skunde taip pat išvardinami 2021 m. lapkričio 28 d. ieškovės teikti įrodymai apie atsakovo valdomą įmonę UAB (duomenys neskelbtini), kurios veikla – automobilių pardavimas (nenauji, turgus) bei autoservisai; pažymi, kad 2018 m. liepos 25 d. atsakovas buvo atsiuntęs duomenis apie savo įmonę, nes buvo sprendžiamas klausimas, ar su jo įmone, ar su juo, kaip fiziniu asmeniu, bus sudaryta sutartis. Pažymėtina, kad iš bylos duomenų akivaizdu, jog atsakovas iš esmės neneigia, kad jo veikla susijusi su transporto priemonių pardavimu (kaip minėta, 2017 metais, atstovaudamas užsienio įmonę, atsakovas perėmė pardavimui ir ieškovės automobilį), remontu, o apeliantė, apsiribodama paminėtų įrodymų išvardinimu, neatskleidė jų sąsajų su konkrečiu ginčo susitarimu, ieškovės automobilio pardavimo organizavimu, nenurodė aplinkybių, lėmusių pasirinktą subjektą, ir pan. Atsakovo patirtis savaime neįrodo šiam ginčui reikšmingų aplinkybių.
34. Atmestini kaip nepagrįsti apeliantės teiginiai dėl netinkamo 2021 m. lapkričio 26 d. pateiktų nuotraukų, kuriose ieškovės vadovas 2018 m. gegužės 22 d., 20.45 val. nufotografuotas prie automobilio (prie „(duomenys neskelbtini)“), vertinimo. Apeliantės argumentai nesusiję su nuotraukos turiniu (užfiksuotu vaizdu). Be to, teisėjų kolegijos nuomone, atsakovui neneigiant, kad būtent jis remontavo automobilį (remontas vyko po techninės apžiūros, kurios metu nustatyti defektai, t. y. po 2018 m. gegužės 22 d.), ir nesant jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių automobilio palikimo (net jei šis faktas pasitvirtintų) priežastis, pats automobilio buvimo prie UAB „(duomenys neskelbtini)“ faktas iš esmės neturi jokios reikšmės ginčo išsprendimui (neįrodo (nepatvirtina) ginčui reikšmingų aplinkybių). Transporto priemonės perdavimas remontui nereiškia jos perdavimo pardavimui Vokietijoje. Atkreiptinas dėmesys, kad pati apeliantė nurodo, jog tik 2018 m. liepos 25 d. buvo sprendžiama dėl sutarties sudarymo (apeliacinio skundo 17 d.).
35. Teisėjų kolegija sutinka, kad nutarimai, priimti ikiteisminio tyrimo procese vertintinti kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Tačiau tai, kad pirmosios instancijos teismas, dėstydamas teismo sprendimo motyvus, neatskleidė jų turinio, nereiškia, kad jų nevertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste. Apeliantė neneigia, kad pirmame bei antrame ikiteisminiame tyrime priimtuose procesiniuose dokumentuose išdėstyti atsakovo parodymai yra skirtingi. Duomenų, kad buvo nustatyta, jog būtent antrame ikiteisminiame tyrime M. G. nurodė melagingus teiginius, apeliantė neatskleidė, todėl tai laikytina subjektyviu ieškovės vertinimu.
36. Vien tai, jog teismas, priimdamas sprendimą, įrodymus byloje vertino ne ieškovo naudai, savaime nereiškia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo (CPK 185 straipsnis). Tokiu atveju svarbu, kad teismas tinkamai motyvuotų vienokį ar kitokį priimamą sprendimą.
37. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog būtent ieškovė, kuri yra juridinis asmuo, nesudariusi rašytinės sutarties, jokiu dokumentu neįforminusi transporto priemonės perdavimo, prisiėmė riziką, kad šių aplinkybių (ir sutarties sąlygų) įrodinėjimas bus apsunkintas. Nors pateikti įrodymai leidžia spręsti, kad šalis siejo sutartiniai santykiai (kaip minėta, atsakovas pripažįsta, kad atliko ieškovės transporto priemonės remontą ir kt.), tačiau susitarimo apimties ir faktinių aplinkybių apie automobilio perdavimą, kurios leistų spręsti apie atsakovo atsakomybę už prarastus automobilius, ieškovė neįrodė.
38. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-52/2011 ir kt.).
39. Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ieškovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.