Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Kursevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. S. nustatyta galutinė aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas A. S. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2021 m. vasario 19 d. 0.00 val. iki 2021 m. vasario 20 d. 15 val. (1 diena).

A. S. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. S. nuteistas už tai, kad, mušdamas ar kitaip smurtaudamas, nežymiai sutrikdė šeimos nario sveikatą: 2021 m. vasario 18 d., apie 23.10 val., bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), konflikto metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vieną kartą kumščiu smogė savo (duomenys neskelbtini) S. M. į veidą ir vieną kartą spyrė jai į dešinį šoną, padarydamas nukentėjusiajai viršutinės lūpos nubrozdinimą išorėje, kraujosruvą ir gleivinės įtrūkimą vidiniame paviršiuje, poodines kraujosruvas krūtinės ląstos dešiniame šoniniame paviršiuje ir pilvo dešinėje pusėje. Tokiais veiksmais A. S. nežymiai sužalojo savo šeimos narį – (duomenys neskelbtini) S. M.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas netenkinamas.

4. Apeliantas skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam inkriminuotos veikos teisinės kvalifikacijos. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų, jais remdamasis nustatė A. S. inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes ir jo nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

5. Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde kelia bausmės individualizavimo klausimą, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę, neatsižvelgė į nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 6 ir 10 punktuose (veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai, ir veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys), ir prašo bausmę sušvelninti. Su tokiais nuteistojo skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

6. Teismas, skirdamas bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė viena iš jų neturi būti laikoma dominuojančia, išskirtine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-477-746/2015, Nr. 2K-39-895/2016, Nr. 2K-334-699/2017 ir kt.). Kartu pažymėtina, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2012, 2K-184-746/2016 ir kt.). Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje.

7. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar aiškiai per griežtą bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019).

8. Už savo šeimos nario ar artimo giminaičio nežymų sužalojimą BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje yra numatytos kelios alternatyvios bausmės – viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

9. Parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį pirmosios instancijos teismas įvertino, kad A. S. padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, įstatymo priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Jis anksčiau yra teistas 14 kartų, naują nusikaltimą padarė neišnykus ankstesniam teistumui, praėjus keliems mėnesiams nuo ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo, administracine tvarka baustas (t. 1, b. l. 71–72). Nuteistasis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, atsiprašė nukentėjusiosios S. M. (t. 1, b. l. 155) ir nuoširdžiai gailėjosi, ši aplinkybė pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tačiau teismas nustatė ir dvi apelianto atsakomybę sunkinančias aplinkybes, įtvirtintas BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte ir 13 punkte, – jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas, apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimui padaryti. Įvertinęs visas šias aplinkybes, apylinkės teismas už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė A. S. vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, kurią, vadovaudamasis BK 64¹ straipsniu, sutrumpino 1/3 ir paskyrė galutinę 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apylinkės teismas nuteistajam laisvės atėmimo bausmės dydį nustatė šiek tiek mažesnį nei minėto straipsnio sankcijos vidurkis.

10. Iš byloje esančių nuteistąjį charakterizuojančių duomenų matyti, jog A. S. anksčiau daug kartų teistas už įvairius nusikaltimus, daugiausia už plėšimą (BK 180 straipsnio 1 dalis), šioje byloje nagrinėtą nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis), baustas administracine tvarka, paskirtos baudos nesumokėtos (t. 1, b. l. 71–72). Nusikaltimo padarymo metu A. S. nedirbo, (duomenys neskelbtini) suformuotame išraše apie asmens darbovietę yra nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) informacinėje sistemoje duomenų apie jo santykius nėra. Įvertinus pirmiau išdėstytas aplinkybes, padarytos nusikalstamos veikos ir nuteistojo pavojingumą, nustatytą vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 ir 13 punktai), darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, A. S. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, paskirdamas laisvės atėmimo bausmę, baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidė. Nuteistajam paskirta bausmė atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei nuteistojo asmenybės pavojingumą ir nėra aiškiai per griežta.

11. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamasis įstatymas neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį. Nurodant, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio, reikalaujama motyvuoti atitinkamą sprendimą (BK 61 straipsnio 2 dalis). Nors pirmosios instancijos teismas išsamesnių argumentų dėl parenkamos laisvės atėmimo bausmės rūšies ir jos dydžio nenurodė, tačiau, atsižvelgusi į pirmiau aptartus bausmės parinkimui aktualius bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir tai vertindama kartu su visuma kitų nustatytų svarbių aplinkybių (šeiminėmis, socialinėmis bei asmenybę charakterizuojančiomis ir pan.), teisėjų kolegija nusprendžia, kad, paskyrus žemiau sankcijos vidurkio numatytą laisvės atėmimo bausmę (pastaba – sankcija numato laisvės atėmimą iki dvejų metų, vadinasi, bausmės mediana yra vieneri metai 1 mėnuo 15 dienų), į šias aplinkybes buvo atsižvelgta tinkamai, jos vertintos kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, skiriant visoms vienodą dėmesį ir nė vienos iš jų nelaikant dominuojančia ar išskirtine.

12. Apeliaciniame skunde akcentuojami nuteistojo socialiniai ryšiai (gyvena kartu su nukentėjusiąja S. M., ji laukiasi nuteistojo vaiko) vertintini teigiamai, bet neleidžia spręsti, kad A. S. asmenybės pavojingumas yra daug mažesnis, o BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nesunkios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Iš jau paminėtų byloje esančių duomenų matyti, jog A. S. anksčiau buvo teistas, taip pat ir už apysunkius nusikaltimus (pvz., BK 178 straipsnio 2 dalis, 180 straipsnio 1 dalis, 214 straipsnio 1 dalis ir 2015 straipsnio 1 dalis), baustas už šiurkščius administracinius nusižengimus (pvz., už narkotinių medžiagų vartojimą būnant kalinimo vietoje, pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusiengimų kodekso 71 straipsnio 2 dalį). Šios aplinkybės rodo A. S. nenorą laikytis visuomenėje nustatytų gyvenimo taisyklių ir nuosekliai koreguoti savo elgesį vien teigiama linkme.

13. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog į kaltininko šeimines ir asmenines aplinkybes teismas atsižvelgia, skirdamas bausmę bei nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant jį tik su nuteisto asmens interesais. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta nei išimtinių aplinkybių, mažinančių A. S. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo asmenybe, kuriomis remiantis būtų galima daryti išvadą, kad BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos realios laisvės bausmės paskyrimas nuteistajam už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui.

14. Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis provokuojančio nukentėjusiosios S. M. elgesio ir veikos padarymo dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiosios veiksmai. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę tai, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014). Ši lengvinanti aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-364/2014, 2K-153-511/2020).??? Aplinkybė, jog nusikaltimo padarymo metu tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios buvo kilęs konfliktas, kurio metu ji pareiškė grįžtanti pas savo sutuoktinį, nepatvirtina išvados, jog dėl to nuteistajam paskirta bausmė turi būti švelninama. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiosios elgesys nusikaltimo padarymo metu nebuvo provokuojantis ar rizikingas – apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusioji S. M. parodė, kad A. S. žinojo, jog ji yra ištekėjusi. Įvykio metu nukentėjusioji išreiškė pageidavimą nutraukti jųdviejų santykius, paprašė, kad A. S. išeitų iš jos namų, o jam atsisakius tai padaryti, tarp jų kilo konfliktas, kurio metu A. S. plūdosi necenzūriniais žodžiais, sudaužė televizorių, sudavė smūgius S. M. Taigi, nagrinėjamu atveju konflikto kilimą nulėmė ne nukentėjusiosios, bet paties nuteistojo elgesys ir jo neadekvati reakcija į nukentėjusiosios teisėtus reikalavimus.

15. Nepagrįsti ir apeliacinio skundo teiginiai dėl teismo nenustatytos kitos, BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytos, atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y. kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiosios S. M. veiksmai. Neteisėtais nukentėjusiojo veiksmais pripažįstami bet kokie prieš kaltininką ar kitą asmenį nukreipti priešingi teisei veiksmai, kurie gali reikštis kėsinimusi į kaltininko ar kito asmens gyvybę ir sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti fizinį smurtą, tyčiojimusi, įžeidimu, šantažu ir pan. Dideliu susijaudinimu teismų praktikoje laikomas ne bet koks susijaudinimas, o tokia emocinė žmogaus būsena, kai iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, t. y. fiziologinis afektas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-87/2007, 2K-538-788/2015). Pažymėtina ir tai, kad fiziologinis afektas yra fakto klausimas, kurį kiekvieną kartą nustato teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Įvertinęs byloje surinktus duomenis, pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad A. S. veikė būdamas fiziologinio afekto būsenos. A. S. įvykio metu buvo neblaivus, iš karto po įvykio jam buvo nustatytas 1,42 promilės girtumas, ir tai turėjo įtakos aplinkos vertinimui ir jo veiksmams. Nukentėjusioji S. M. neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis į baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Dėl šios priežasties nuteistajam A. S. nebuvo būtinybės nuo tokio kėsinimosi gintis. Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, nuteistajam A. S. netaikydamas BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

16. Įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nusprendžia, kad apelianto skunde nurodyti motyvai nėra pagrindas dar labiau švelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Priešingai, nei teigia apeliantas, apylinkės teismas tinkamai atsižvelgė į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta ar per švelni bausmė. Tačiau A. S. paskirta artima vidurkiui (ir net šiek tiek mažesnė už BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytos šios bausmės vidurkį) laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta. Nagrinėjamu atveju BK 62 straipsnio ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo pagrindų taip pat nėra. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į anksčiau nurodytas aplinkybes ir taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, baudžiamojo įstatymo pažeidimų nepadarė, A. S. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą. Nuteistajam paskirtos bausmės rūšis ir jos dydis yra adekvatūs (proporcingi) jo padarytai nusikalstamai veikai bei jo asmenybės pavojingumui ir atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles.

17. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. S. bausmę už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą ir nustatydamas galutinės bausmės dydį pagal BK 64¹ straipsnio taisykles, BK 41 ir 54 straipsnių reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidė. Nuteistajam paskirta bausmė atitinka padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą bei nuteistojo asmenybės pavojingumą, yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai.

18. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2021 m. lapkričio 24 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje prašoma priteisti valstybei iš nuteistojo A. S. 88,73 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, t. y. už gynėjo advokato V. Ančiukaičio suteiktą teisinę pagalbą šiam nuteistajam nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

19. Proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, 2K-174/2014, 2K-322/2014, 2K-8-696/2015, 2K-14-895/2015, 2K-84-699/2015, 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016).

20. Pagal Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį, BPK 10 straipsnio 1 dalį kiekvienam įtariamajam (kaltinamajam, nuteistajam) nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą. Teisė turėti gynėją yra įtvirtinta ir BPK 21, 22 straipsniuose. Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę turėti pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai, gintis pats arba per pasirinktą gynėją (BPK 44 straipsnio 7 ir 8 dalys). Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje būtinas gynėjo dalyvavimas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime nurodė, kad Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta asmens teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla ir valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali.

21. Nuteistasis A. S. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose buvo suimtas (pastaba – suėmimas paskirtas kitoje baudžiamojoje byloje). Jis nebuvo pasikvietęs gynėjo advokato dalyvauti bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose ir su jo sutikimu ar pavedimu gynėjo nebuvo pakvietę kiti asmenys. Byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą. Kaip jau minėta anksčiau, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje gynėjo dalyvavimas būtinas, todėl A. S. 2021 m. lapkričio 5 d. nutartimi buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinktas gynėjas advokatas V. Ančiukaitis (t. 2, b. l. 12). Esant šioms aplinkybėms, be gynėjo pagalbos A. S. teisės nebūtų buvusios tinkamai ginamos, pagal BPK 51 straipsnio 2 dalį ir 322 straipsnį gynėjo dalyvavimas byloje buvo būtinas, siekiant užtikrinti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkte ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje nustatytą kaltinamojo / nuteistojo teisę į gynybą. Atsižvelgdama į BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, ir į kitas pirmiau išdėstytas aplinkybes – nuteistajam paskirta kardomoji priemonė suėmimas, jis neturi lėšų advokato paslaugoms apmokėti, teisėjų kolegija nusprendžia, kad šiuo atveju antrinės teisinės pagalbos išlaidos turi būti apmokamos iš valstybės lėšų. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nuteistajam A. S. bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme netenkintinas.???

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Atmesti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą priteisti iš nuteistojo A. S. 88,73 Eur jo atstovavimo išlaidas.