Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5; 1.1.8.1.1; 1.1.8.6.5; 1.1.8.6.5; 1.1.8.6.5; 1.1.8.11; 1.1.10.1; 1.2.4.4.1; 2.4.6.4.1.; 2.4.6.4.2; 2.4.7.

2023 m. gegužės 4 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Odetos Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgos Vasiliauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. gynėjo advokato Aivaro Alimo apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2022 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo L. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė subendrintina su 2019 m. birželio 11 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nuosprendžiu paskirta 1 (vienerių) metų 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausme dalinio sudėjimo būdu, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridedant neatliktos bausmės dalį, L. B. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo L. B. sulaikymo pagal šį nuosprendį dienos.

L. B. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta nepakeista, o nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta pakeisti į kardomąją priemonę –suėmimą, nuosprendį pradėjus vykdyti, kardomąją priemonę – suėmimą, nuspręsta panaikinti.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. G. civilinis ieškinys dėl nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo priteisimo patenkintas visiškai ir iš L. B. priteistas 1485,31 Eur (vieno tūkstančio keturių šimtų aštuoniasdešimt penkių eurų 31 ct) nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimas nukentėjusiojo D. G. naudai.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. G. civilinis ieškinys dėl nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo priteisimo patenkintas visiškai ir iš L. B. priteistas 4000 (keturių tūkstančių) eurų nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiojo D. G. naudai.

Nukentėjusiojo D. G. patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti pripažintos bylinėjimosi išlaidomis ir iš L. B. priteistos 1300 (vieno tūkstančio trijų šimtų) eurų bylinėjimosi išlaidos nukentėjusiojo D. G. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. L. B. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2021 m. birželio 18 d., apie 2 val. 20 min., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), šalia įėjimo į naktinį klubą „(duomenys neskelbtini)“, esantį (duomenys neskelbtini), tyčia, vieną kartą, dešinės rankos kumščiu sudavė D. G. į veidą ir jis nuo smūgio nugriuvo ant grindinio, taip D. G. padarė kraujosruvą su pažeidimu ir žaizda viršutinės lūpos kairėje, randą viršutinės lūpos kairėje, atsiradusį po žaizdos, kraujosruvą su pažeidimu apatinės lūpos kairėje, kairiųjų viršutinių 1,2 dantų išnirimą, nubrozdinimus dešinės alkūnės srityje ir dėl rando viršutinės lūpos kairėje, atsiradusio po žaizdos, D. G. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

2. Kauno apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad L. B. kaltė bei faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės neginčijamai įrodytos ikiteisminio tyrimo surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu, o L. B. padaryta nusikalstama veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, požymius. Spręsdamas bausmės skyrimo klausimą, teismas atsižvelgė į tai, kad šią nusikalstamą veiką jis padarė teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės atidėjimo metu, padarytas vienas nesunkus tyčinis nusikaltimas, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, pobūdį ir paskatas bei nusikalstamos veikos padarymo pasekmes, kaltinamojo asmenybę, į tai, kad sistemingas įstatymo uždraustų veikų darymas tapo jo gyvenimo būdu, į tai, kad paskirtos arešto bausmės už padarytas nusikalstamas veikas atlikimas jo nepaveikė, nuo naujų nusikalstamų veikų darymo jo nesulaikė, įvertino tai, kad teismas, skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas, du kartus kaltinamuoju pasitikėjo ir taikė laisvės atėmimo bausmės atidėjimą, tačiau tai nesulaikė kaltinamojo nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo, todėl padarė išvadą, kad kitos švelnesnės rūšies bausmės jo nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, dėl ko L. B. paskyrė terminuoto laisvės atėmimo bausmę 2 (dviejų) metų laikotarpiui. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, į susiformavusią teismų praktiką, kad nukentėjusiajam nusikalstamais veiksmais padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, ir padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju iš L. B. priteistinas 4000 Eur padarytos neturtinės žalos atlyginimas.

3. Apeliaciniame skunde nuteistojo L. B. gynėjas advokatas Aivaras Alimas prašo: 1) bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, įrodymų tyrimo byloje neatlikti; 2) panaikinti 2022 m. gruodžio 12 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nuosprendį ir bylą L. B. atžvilgiu nutraukti esant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte ir BK 28 straipsnyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei - būtinajai ginčiai. Nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą; 3) Netenkinus skundo reikalavimo dėl bylos nutraukimo, prašo pakeisti 2022 m. gruodžio 12 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nuosprendį ir pripažinti apelianto L. B. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis: a) apelianto prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), b) aplinkybę, kad apelianto veika padaryta dėl nukentėjusiojo psichinės ir fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punktas), c) veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), ir paskirti jam su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Civilinį ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažinti iki 1000 eurų.

3.1. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas: 1) netinkamai nustatė ir įvertino esmines bylos aplinkybes, turinčias reikšmės inkriminuojamos veikos teisiniam įvertinimui, dėl ko netinkamai taikė BK 28 straipsnio nuostatas, nepagrįstai pripažino L. B. kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį; 2) nuosprendį argumentavo prielaidomis, nors baudžiamajame procese toks įrodinėjimo metodas nepriimtinas; 3) paskyrė bausmę, kuri yra per griežta, vertinant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apelianto nuomone, teismas neišsiaiškino bylos esmės, neteisingai interpretavo faktines bylos aplinkybes, nepakankamai motyvavo savo išvadas bei neteisingai vertino įrodymų visumą. Teismas taip pat neanalizavo ir neišsprendė visų prieštaravimų, kuriuos nurodė gynyba bylą nagrinėjant teisme, todėl bet koks prieštaravimas ir neatitikimas turėjo būti vertinamas nuteistojo naudai.

3.2. Skunde pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju, nėra nustatyti ir įrodyti subjektyvieji nusikaltimo požymiai. Vertinant subjektyviosios pusės požymius, siekiant inkriminuoti apeliantui BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, būtina atsižvelgti į tai, kad tikslo sukelti nesunkų sveikatos sutrikdymą ar motyvo pakenkti konkrečiai D. G. nebuvo, kaip ir kaltės, nes apeliantas atitinkamai sureagavo į jam grėsmę keliančią situaciją. Kuomet akivaizdžiai girtas D. G. (tai matoma vaizdo įraše, yra liudytoju patvirtinimai, bei užfiksuotas 2,21 promilės girtumas) elgėsi priekabiai, provokuojančiai ir agresyviai apelianto atžvilgiu. Vertinant apelianto 2015-2016 metais patirtą galvos traumą, kuomet buvo atlikta galvos operacija yra visiškai akivaizdu, kad apeliantas įvykio metu buvo apimtas baimės ir vedinas sunkių išgyvenimų bei atsiminimų apie patirtą traumą ir dėl to turi labai stiprų savigynos instinktą, todėl pakliuvęs į įtemptą situacija, kurioje jam gali grėsti pavojus ir gali pasikartoti galvos trauma, instinktyviai gynėsi.

3.3. Atkreipė dėmesį, kad byloje esantys vaizdo įrašas ir vaizdo įrašo „stop kadrai“ tėra iškarpos iš įvykusio incidento ir neapima jo eigos nuo konflikto pradžios iki jo pabaigos, tačiau peržiūrėjus juos įdėmiai kelis kartus, taip pat ir sulėtintu rėžimu galima identifikuoti esminius dalyvių veiksmus. Vaizdo įrašo „stop kadro“ iškarpoje (vienoje iš byloje esančių matyti kaip apeliantui (vyriškis šviesiais marškinėliais) stovint veidu į naktinio klubo darbuotojus ir su jais kalbant, link jo iš nugaros pusės artėja nukentėjusysis (vyriškis juodais drabužiais). Iš apelianto ir nukentėjusiojo kūnų padėčių, povyzų (apeliantas stovi taikioje pozoje, rankos sudėtos už nugaros, deramu socialiniu atstumu nuo klubo darbuotojų, nukentėjęs gi, užfiksuotas sėlinantis link apelianto jam iš nugaros, atstumas tarp jų mažesnis kaip 1 metras) galima spręsti, kad fiksuotas vaizdas yra kelios akimirkos iki nukentėjusiojo įvykdyto apelianto užpuolimo, apie kurį davė parodymus apeliantas. Vaizdo įraše nuo 0:03 sekundės iki 0:06 sekundės matyti, kad D. G. yra pakankamai girtas, svirduliuoja, negali ramiai išbūti vienoje vietoje, vis neprognozuojamai artinasi prie apelianto ir jį pastumia, dėl ko, apeliantas bando trauktis atgal ir išlaikyti atstumą. Vaizdo įraše nuo 0:07 sekundės iki 0:08 sekundės matyti, kaip D. G. agresyviai žengia į apelianto asmeninę/intymią erdvę. Nepageidaujamas tokio atstumo pažeidimas, įsibrovimas į intymią erdvę, laikomas nederamu ir gali būti vertinamas kaip agresyvių užmačių raiška. Įraše nuo 0:10 sekundės iki 0:15 sekundės akivaizdžiai matoma, kaip apeliantas žengia žingsnį atgal nuo D. G.. Vien vertinat apelianto kūno kalbą, t. y. bandymą atsitraukti, o ne puolimą, akivaizdu, kad apelianto motyvai nėra konflikto eskalavimas ir neišprovokuoto smurto naudojimas. Įraše nuo 0:14 sekundės iki 0:20 sekundės matyti, kad D. G. pakelia ranką, skėsčioja bei mosikuoja rankomis prieš apelianto veidą ir nesitraukia iš asmeninės/intymios L. B. erdvės bei bando vis labiau prisiartinti prie apelianto. Įraše nuo 0:19 sekundės iki 0:21 sekundės matyti, kaip D. G. pakelia rankas, tuomet sugniaužia dešinės rankos kumštį. Akivaizdu, kad nesitraukimas iš asmens intymios erdvės bei keliamos į viršų rankos kumščio sugniaužimas vertintinas kaip kylantis akivaizdus pavojus apeliantui.

3.4. Skundo autoriaus vertinimu, iš vaizdo įrašo medžiagos, galima daryti išvadą, jog akivaizdus konflikto iniciatorius ir kurstytojas yra neblaivus D. G., kuris nesitraukia nuo apelianto ir nereaguoja į pastarojo atsitraukimus bei žingsnius atgal. Agresyvų nusiteikimą rodo D. G. veiksmai, jo artinimasis agresyvia poza prie apelianto, jo stūmimas, bandymas agresyviai jam kažką aiškinti, mojuoti rankomis prie veido ir galiausiai sugniaužiant keliamos rankos kumštį. Viso konflikto metu L. B. bandė atsitraukti toliau, pats nesiartino prie D. G.. Vaizdo įraše matoma, kaip D. G. išprovokuoja apeliantą gintis nuo galimo smurto, nelaukiant, kol pastarajam bus suduotas smūgis. Be to, agresyvų ir priekabų nukentėjusiojo elgesį, patvirtina ir nuoseklūs apelianto parodymai, kad jam bestovint prie įėjimo į „(duomenys neskelbtini)“ klubą ir besikalbant su apsauginiais, iš nugaros slapta priėjo nukentėjusysis, kuris užpuolė apeliantą: iš nugaros apkabino jį ranka, pradėjo tempti prie savęs. Apeliantui išsivadavus iš nukentėjusiojo gniaužtų, nukentėjusysis elgėsi agresyviai, buvo piktai nusiteikęs, artėjo prie apelianto, stumdėsi, kažką piktai sakė, mosikavo rankomis prie veido, gniaužė kumščius. Parodė, kad praeityje turėjo galvos traumą, kurios metu skilo kaukolė, vos išgyveno, todėl po šio įvykio jaučia didelę baimę ir labai bijojo galimo smūgio iš nukentėjusiojo pusės ir su tuo susijusių pasekmių savo sveikatai. Kilus didelei įtampai ir siekdamas išvengti gresiančio smurto savo atžvilgiu, apeliantas gindamasis pirmas sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam į veido sritį, po ko pabėgo. Liudytojas T. B. patvirtino analogiškas aplinkybes, kad jam su apeliantu stovint prie įėjimo į naktinį klubą, prie apelianto prikibo nukentėjusysis, kuris akivaizdžiai buvo neblaivus, agresyviai nusiteikęs, kišo veidą prie L. B., buvo sugniaužęs kumščius. Atsimena, kad apeliantas prašė nukentėjusiojo atsitraukti, tačiau pastarasis nuolat artėjo su agresija. Nors liudytojas paties smūgio momento teigia nematęs, tačiau patvirtino, kad apeliantui dėl nukentėjusiojo agresyvių veiksmų buvo kilusi grėsmė. Tuo tarpu nukentėjusiojo parodymai apie įvykio aplinkybes yra itin nenuoseklūs ir prieštaringi. Apklaustas teisme nukentėjusysis patvirtino, kad ta vakarą buvo išgėręs „vieną alaus“ ir du alkoholinius koktelius. Jautėsi visiškai blaiviai iki kol išėjo į lauką ir gavo kirtį. Nukentėjusiojo teigimu nuo išėjimo į lauką momento jis visiškai nieko neprisimena, atmintis grįžo tik ligoninėje, atminties praradimą sieja su gautu smūgiu. Tokius nukentėjusiojo parodymus skundo autorius vertina kritiškai, kadangi atminties praradimas apima būtent konflikto, kurio metu jis agresyviai prikibo prie apelianto, eigą. Nukentėjęs gali dalies įvykių neprisiminti dėl savo didelio girtumo, kadangi byloje neginčijamai nustatyta, kad įvykio metu nukentėjusysis buvo stipriai apsvaigęs - po įvykio jam buvo nustatytas 2,21 promilių girtumas ir tai neabejotinai turėjo įtakos nukentėjusiojo sugebėjimui adekvačiai vertinti situaciją.

3.5. Atkreipia dėmesį, kad atskiro įvertinimo reikalauja liudytojų T. G. ir A. R. parodymai. T. G., kuris įvykio metu dirbo klube, teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad policijai pateikė tokios apimties vaizdo įrašą, kiek leido aparatūra. Pasak šio liudytojo, įvykio pradžios vaizdo įrašo jis pateikti negalėjo, kadangi ant tos vaizdo įrašo dalies jau buvo užsirašęs kitas vaizdo įrašas. Tokie liudytojo T. G. parodymai neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir yra galimai melagingi. Be jokios abejonės, nors ir mažai tikėtinas, tačiau teoriškai įmanomas sutapimas, kad darant įvykio vaizdo įrašo kopija, viso įvykio vaizdo įrašo nebuvo galimybės pateikti, kadangi būtent tuo metu dalis vaizdo, t. y. kelios minutės prieš smūgio sudavimą, jau buvo išsitrynusi dėl „ant viršaus“ užrašyto kitos dienos vaizdo įrašo. Tačiau šią galimybę paneigia paties liudytojo darytos ir kartu su vaizdo įrašu pateiktos šešios vaizdo įrašo „stop kadro“ iškarpos, kuriose užfiksuoti įvykio dalyviai, stovintys prie naktinio klubo kelios minutės iki įvykių užfiksuotų byloje esančiame vaizdo įraše. Visiškai akivaizdu, kad jei, kaip teigia liudytojas T. G., vaizdo įrašo, kuriame užfiksuotas visas konfliktas nuo pradžių, policijai jis negalėjo pateikti dėl to, kad dalis vaizdo įrašo jau buvo išsitrynusi, tai tokiu atveju iš ištrinto vaizdo įrašo dalies jis nebūtų galėjęs padaryti į bylą jo paties pateiktų tokio vaizdo įrašo „stop kadrų“ iškarpų. Mano, kad nuo teismo nuslėptas pilnos apimties įvykio vaizdo įrašas yra itin svarbus kompleksiškai vertinant tiek proceso dalyvių parodymus, tiek įvykio kilimo priežastis, jo eigą, dinamiką, dalyvių veiksmus, o taip pat būtinosios ginties, ar jos ribų peržengimo egzistavimą/neegzistavimą. Pirmosios instancijos teismas šių argumentų nevertino ir dėl jų nepasisakė.

3.6. Skunde nurodo, kad apelianto veiksmai prieš nukentėjusįjį buvo nukreipti ne tikslu sužaloti ar susargdinti, o nutraukti netinkamus nukentėjusiojo veiksmus ir išvengti pavojingo kėsinimosi. Dėl šių priežasčių yra pagrindas taikyti BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatas, numatančias asmens atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės esant būtinajai ginčiai. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis net ir nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala (Kasacinės nutartys 2K-336/2008, Nr. 2K-212/2009, Nr. 2K-59/2010, Nr. 2K-205/2010). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje buvo minima, kad nukentėjusysis dirba su vaikais ir daroma prielaida, kad nukentėjusysis nėra ir nebuvo agresyvus L. B. atžvilgiu. Bet tai tik prielaida, ne faktas. Faktai matomi pateiktuose vaizdo įrašuose, kurie patvirtina itin agresyvų nukentėjusiojo elgesį konflikto metu. Teigia, kad nukentėjusiojo parodymai yra niekiniai, nes jis neatsimena įvykio ir remiasi tik savo įžvalgomis apie savo nekonfliktišką būdą.

3.7. Skunde taip pat nurodo, kad baudžiamasis įstatymas nevaržo, nenustato tam tikrų priemonių, įrankių, kurie gali būti naudojami ginantis nuo pavojingo kėsinimosi. Tuo tarpu teismas nepagrįstai sprendė, kad nuteistojo veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu laikytini puolamaisiais kaip atsakas į netinkamą nukentėjusiojo elgesį. Nesiaiškintos aplinkybės, kodėl nuteistasis atsitraukinėjo ir vengė konflikto, žengdamas kelis žingsnius atgal, kodėl nukentėjusysis skėsčiojo rankomis, vis artinosi prie nuteistojo ir nesilaikė visiems socialiai priimtino atstumo ir galiausia, kodėl pradėjo gniaužti keliamos rankos kumštį. Nesutinka su teismo išvada, kad situacija nebuvo tiek pavojinga, kad pateisintų būtinąją gintį. Priešingai, šioje situacijoje D. G. kėsinimasis į apelianto sveikatą buvo realus, akivaizdus ir pavojingas - buvo sukurta bauginanti ir grėsminga situacija, buvo elgiamasi neadekvačiai, peržengiant visas asmenines ribas, prieš veidą skėsčiojant rankomis bei gniaužiant kumštį. Apelianto veiksmai - vienas smūgis besikėsinančiam asmeniui, buvo intuityvi savigyna ir savisauga, siekiant apginti save, neperžengiant būtinosios ginties ribų. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad po suduoto vienintelio smūgio užpuolikui, apeliantas jam daugiau smūgių nesudavė ir atsitraukė nuo jo. Apeliantas atrėmęs pavojingą kėsinimą daugiau jokių veiksmų neatliko ir tai patvirtina jo veiksmų intenciją - apsiginti pačiam. Teismų praktikoje laikoma, kad jeigu pavojingo kėsinimosi realiai nebuvo, tačiau, klaidingai įvertinęs aplinkybes, asmuo jį įžvelgia ir pradeda gintis, susidaro būtinosios ginties situacija. Tariamoji būtinoji gintis neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir traktuojama kaip būtinoji gintis, jeigu, nors realaus pavojingo kėsinimosi ir nebuvo, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės leido pagrįstai manyti, kad kėsinimasis prasidėjo ar tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturėjo ir negalėjo numatyti, kad šias aplinkybes suvokė klaidingai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 212/2009). Remiantis šiais teismų praktikos išaiškinimais, net ir laikant, kad realaus pavojingo kėsinimosi aptariamoje situacijoje nebuvo (su kuo apeliantas kategoriškai nesutinka), apeliantas iš susidariusių įvykio aplinkybių, t. y. iš nukentėjusiojo konfliktiško elgesio, pagrįstai manė, kad kėsinimasis prasidėjo ar tiesiogiai gresia, ir tokį pagrįstą manymą patvirtina visa įvykio situacija. Tuo tarpu apeliantas gynėsi nuo galimo pavojaus, kuris vertinat nukentėjusiojo agresyvų elgesį, jo kūno kalbą, matomą vaizdo įrašuose, buvo akivaizdus. Nukentėjusysis nestovėjo ramiai, savo veiksmais provokavo ir buvo visiškai nesuspėjamas, girtas ir agresyvus apelianto atžvilgiu. Dėl ko, L. B. veikė būtinosios ginties sąlygomis, jų neperžengė, tad baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas.

3.8. Skunde taip pat nesutinkama su nuteistajam paskirta terminuota laisvės atėmimo bausme. Mano, kad teismas nepagrįstai nenustatė nei vienos apelianto atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Gynybos vertinimu egzistuoja ne mažiau kaip trys apelianto atsakomybę lengvinančios aplinkybės. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikomas kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Šiame kontekste pažymi, kad apeliantas nuo pat proceso pradžios nurodė visas įvykio aplinkybes, jų neslėpė, nurodytos esminės aplinkybės sutampa su objektyviai vaizdo įraše užfiksuotomis aplinkybėmis. Apeliantas niekada neneigė sudavęs smūgį nukentėjusiajam, tačiau nesutiko su teisiniu jam inkriminuojamų veiksmų įvertinimu. Akivaizdu, kad šioje situacijoje faktinių aplinkybių pripažinimas, jei apeliantas būtų pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą, laikytinas nuoširdžiu prisipažinimu. Teisminio nagrinėjimo metu apeliantas, nepaisant to, kad savo veiksmus vertino kaip būtinąją gintį, nuoširdžiai gailėjosi dėl savo veiksmų, ne kartą atsiprašė nukentėjusiojo ir patvirtino, kad yra pasirengęs atlyginti padarytą nukentėjusiajam žalą, jei tokia žala bus priteista teismo.

3.9. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra veikos padarymas dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės. Ši aplinkybė paprastai pripažįstama atsakomybę lengvinančia tada, kai nustatoma, kad kaltininkui dėl išorinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių buvo sumažinta galimybė pasirinkti teisėto elgesio variantą, kai yra pagrindas manyti, kad asmuo savo iniciatyva nebūtų ryžęsis nusikalsti, o nusikalstamos veikos iniciatorius yra kitas asmuo, prievarta palenkęs teisiamąjį atlikti neteisėtus veiksmus. BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme psichinė prievarta - tai grasinimai naudoti smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą, paskleisti nepalankias žinias apie kaltininką ar jo artimuosius ir pan. Šiame kontekste pažymi, kad bylos faktinės aplinkybės, o būtent byloje esantis vaizdo įrašas, vaido įrašo iškarpa, apelianto parodymai, patvirtina, kad nukentėjusysis iki suduoto smūgio pirmas naudojo fizinę ir psichinę prievartą apelianto atžvilgiu. Nukentėjusiojo agresyvūs veiksmai apelianto atžvilgiu sumažino galimybę apeliantui pasirinkti teisėtą elgesio variantą. Daugiau nei akivaizdu, kad jei ne priekabus ir agresyvus nukentėjusiojo elgesys, apeliantas savo iniciatyva nebūtų linkęs atlikti jam inkriminuojamų veiksmų.

3.10. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą atsakomybe lengvinančia aplinkybe laikoma tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Teismų praktikoje laikoma, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Skundo autoriaus nuomone, šioje byloje susiklostė būtent tokia situacija, kuomet nukentėjusiojo veiksmai - prikibimas be aiškios priežasties prie apelianto jį užpuolant iš nugaros, agresyvus nukentėjusiojo elgesys artinantis prie apelianto, mosikavimas rankomis jam prieš veidą, stumdymas, įsibrovimas į „intymią erdvę“, keliamos rankos kumščio gniaužimas, t. y. provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys paskatino apeliantą atlikti jam inkriminuojamus veiksmus. Daugiau nei akivaizdu, kad nukentėjusiajam neatlikus provokuojamo pobūdžio veiksmų prieš apeliantą, pastarasis jokių smurtinių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu nebūtų atlikęs.

3.11. Atkreipė dėmesį, kad BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos kelios bausmių rūšis, tarp kurių, be laisvės atėmimo bausmės yra numatytos ir alternatyvios bausmės - areštas arba laisvės apribojimas. Realios ir ilgos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, atsižvelgiant tiek į nusikaltimo sunkumą, tiek į individualias faktines aplinkybes, lėmusias nusikalstamos veikos motyvus, kurie nebuvo sąmoningai ir piktavališkai suplanuoti, o spontaniški ir įtakoti tiek provokuojančio nukentėjusiojo elgesio, tiek apelianto suvokimo apie jam gręsiantį pavojų, šioje situacijoje nebūtų teisingas. Skiriant bausmę būtina atsižvelgti ir į nukentėjusiojo interesą gauti kuo greitesnį jam padarytos žalos atlyginimą. Kaip teisingai pažymėjo nuosprendį priėmęs teismas, apeliantas dirba, akivaizdu, kad gauna pajamas, kurių dalis gali būti skirta žalos atlyginimui. Apeliantui paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę jo galimybės dirbti ir gauti adekvačiai apmokamą darbo užmokestį, kuris galėtų būti skirtas nukentėjusiojo patirtai žalai atlyginti, bus apribotos. Teigia, kad nuteistajam su realiu laisvės atėmimu nesusijusi paskirta bausmė, kartu su teismo paskirtais įpareigojimas turėtų pozityvesnę įtaką apelianto elgesiui nei realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas. Tuo pačiu tai būtų ir reali priemonė užkertant kelią nusikalstamų veikų pakartotiniam darymui.

3.12. Pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad BK 75 straipsnyje nėra nurodytas draudimas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą tuo atveju, kai naujas nusikaltimas padaromas bausmės, paskirtos už ankstesnįjį nusikaltimą, vykdymo atidėjimo metu, tačiau pagal teismų praktiką bausmės vykdymo atidėjimas galimas, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-266-511/2018). Tuo tarpu 2019 m. birželio 11 d. nuosprendžiu apeliantui buvo paskirta subendrinta 1 metų ir 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė jos vykdymą atidedant 2 metams. Naują nusikalstamą veiką jis padarė 2021 m. birželio 18 d., t. y. iki bausmės vykdymo atidėjimo termino pabaigos likus kelioms savaitėms. Ši aplinkybė rodo, kad bausmės vykdymo atidėjimas apelianto elgesį iš esmės koregavo teigiamai ir beveik du metus nepadarė naujos nusikalstamos veikos. Atsitiktinė ir agresyvaus nukentėjusiojo elgesio išprovokuota veika neturėtų nubraukti apelianto pastangų išlikti neizoliuojam nuo visuomenės ir stengtis į ją integruotis.

3.13. Apeliantas taip pat nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu. Mano, kad teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalis, 6.251 straipsnio 2 dalį, 6.282 straipsnio 1 dalį, kadangi neatsižvelgė į teismų praktiką bei faktą, kad žala dalinai atsirado dėl pačio nukentėjusiojo provokuojančio bei agresyvaus elgesio. Teismų praktikoje, esant agresyvesniam nuteistojo elgesiui bei sukėlus didesnius sužalojimus, neretai priteisiama neturtinė žala yra mažesnė, nei šiuo atveju priteisė teismas. (Kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-193-648/2022, 2K-175-489/2020, 2K-291-942/2018). Ankščiau išvardintose bylose, neturtinės žalos dydis nesiekė ir 1800 Eur, nors nuteistųjų smurtiniai veiksmai buvo daugybiniai, kaip ir padaryti sužalojimai. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad priteista 4000 Eur neturtinė žala, nuteistajam, kuris buvo išprovokuotas ir gynėsi yra ženkliai per didelė ir neproporcinga, todėl, jei apeliantas būtų pripažintas kaltu, turėtų būti mažinama iki 1000 eurų.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis L. B. ir jo gynėjas advokatas Aivaras Alimas dalies apeliacinio skundo reikalavimų atsisakė, nepalaikė skundo argumentų, kurie susiję su BK 28 straipsnio nuostatų taikymu, pripažino, jog civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos yra pagrįstas, jo dydis įvertintas tinkamai, nori atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą. Prašė nustatyti L. B. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6 punktuose bei skirti bausmę nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Prokuroras prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą, nurodė, jog BK 75 straipsnio nuostatų taikymas teoriškai įmanomas, tačiau reikėtų daugiau argumentų. Nukentėjusiojo atstovė neprieštaravo, jog nuteistajam būtų skirta švelnesnė bausmė negu realus laisvės atėmimas, nurodė, kad nuteistasis atlygino dalį žalos (500 Eur), nukentėjusiajam reikalingos lėšos tęstiniam gydymui, todėl palaiko nuteistojo ir jo gynėjo prašymą skirti nuteistajam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, kadangi tokiu atveju pastarasis turėtų galimybę dirbti ir atlyginti patirtą žalą, taip pat prašė priteisti nukentėjusiojo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Nuteistojo L. B. gynėjo advokato Aivaro Alimo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

5. Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas patvirtino atsisakantys apeliaciniame skunde išdėstytų reikalavimų nutraukti bylą L. B. atžvilgiu esant BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte ir BK 28 straipsnyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai bei reikalavimo palikti civilinį ieškinį nenagrinėtu. Atsižvelgiant į tai, kad veikos kvalifikavimo, kaltės, įrodymų vertinimo, baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės kvestionavimo ir civilinio ieškinio išsprendimo klausimai nėra ginčijami, todėl detalesnis teisėjų kolegijos pasisakymas dėl minėtų aplinkybių nebetikslingas. Įvertinus sumažėjusią apeliacinio skundo apimtį, apygardos teismo teisėjų kolegija patikriną bylą tiek ir dėl tų aplinkybių, kurias nuteistasis bei jo gynėjas palaikė teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu (BPK 320 straipsnio 3 dalis), tai yra iš esmės nesutinkama su paskirta realia laisvės atėmimo bausme, tuo pačiu prašant nustatyti tris nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 5, 6 punktuose.

6. Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas BPK 20 ir 301 straipsnių reikalavimų. Tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis apylinkės teismas teisingai nustatė L. B. inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes bei padarė faktiniais bylos duomenimis pagrįstas išvadas dėl kaltės formos ir tyčios rūšies, tuo pačiu nenustatė egzistavus būtinosios ginties situacijos nagrinėjamo įvykio metu. Taigi pripažindamas L. B. kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Tuo pačiu apylinkės teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis nelaikytinas pažeidžiančiu sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, kadangi yra paremtas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, vadovaujantis teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimo klausimus, nuostatomis. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas pripažinti L. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir dėl jos padarymo nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei aplinkybę, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) ir paskirdamas jam galutinę subendrintą bausmę – realų laisvės atėmimą, atsisakant taikyti BK 75 straipsnio nuostatas šiuo atveju, neįvertino visų teisiškai svarbių aplinkybių, kurios turi būti vertinamos skiriant bausmę (BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktas, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktai, BK 61 straipsnis, BK 75 straipsnis), tokiu būdu netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 12 d. nuosprendis šioje dalyje keistinas.

Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių

7. Tiek apeliaciniame skunde, tiek teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme nuteistas ir jo gynėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai L. B. atsakomybe lengvinančia aplinkybe nelaikė to, jog jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir dėl jos padarymo nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

8. Kaltininko prisipažinimas pagal susiformavusią teismų praktiką yra tada, kai kaltininkas savanoriškai pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, tai yra veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tuo atveju, kai yra pripažįstama tik dalis ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų arba prisipažinimas padaromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo numatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas prisipažinimu BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir panašiai). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teisminę praktiką, ne kartą yra pažymėjęs, kad nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio, vėliau ir panašiai).

9. Iš bylos medžiagos matyti, kad apklausiamas pirmą kartą ikiteisminio tyrimo metu (2021 m. spalio 19 d.) L. B. pripažino visas esmines įvykio aplinkybes, nurodė sudavęs kumščiu nukentėjusiajam į veidą, paaiškino tai daręs, nes jautė grėsmę iš nukentėjusiojo pusės (1 t., b. l. 102-103). 2021 m. lapkričio 24 d. įtariamojo apklausos metu taip pat nurodė, jog įvykio faktinių aplinkybių neneigia, tačiau mano, jog veikė būtinosios ginties sąlygomis (1 t., b. l. 114). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme L. B. taip pat nurodė, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu sudavė kumščiu nukentėjusiajam į veidą, dėl to jaučiasi blogai, nenorėjo sužaloti kito asmens, teisiamųjų posėdžių metu kelis kartus atsiprašė nukentėjusiojo, nurodė nenorėjęs jo sužaloti (2 t., b. l. 98-100, 148). Analogiškas aplinkybes nuteistasis nurodė ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, jog suduodamas smūgį pasielgė blogai, dėl to gailisi, jei galėtų laiką atsukti atgal, taip nesielgtų, atsiprašė tiek visų darbuotojų, tiek nukentėjusiojo, pastarajam iš dalies atlygino 500 Eur neturtinę žalą (3 t., b. l. 7).

10. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog L. B. prisipažino padaręs BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog viso baudžiamojo proceso metu dėl šios nusikalstamos veikos nuteistojo parodymai buvo nuoseklūs, jis pripažino esmines šios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, apie šios nusikalstamos veikos aplinkybes jo duoti parodymai prisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje, atsiprašė nukentėjusiojo, iš dalies atlygino jam neturtinę žalą. Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad apeliantas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą. Dėl šios priežasties laikytina, kad šiuo atveju nustatyti abu BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės momentai – prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Šiame kontekste pažymėtina, kad nuteistojo nurodomos aplinkybės dėl neva naudotos gynybos yra subjektyvus jo situacijos ir nukentėjusiojo atliktų veiksmų vertinimas, negali būti laikomas kaltės padarius nusikaltimą neigimu. Atsižvelgiant į tai, apygardos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti L. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

11. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys.

12. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtinių arba kitokių pavojingų, neteisėtų veiksmų, iš dalies nulėmusių tai, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014). Ši lengvinanti aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-364/2014, 2K-153-511/2020).

13. Vertinant byloje nustatytus duomenis, pateiktą vaizdinę medžiagą, vaizdo medžiagos STOP kadrų fragmentus, apžiūros protokole užfiksuotus duomenis, paties nuteistojo parodymus dėl jo pateiktos situacijos vertinimo, visgi teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju netinkamai buvo įvertintos nukentėjusiojo elgesį apibūdinančios aplinkybės BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto kontekste. Akivaizdu, kad nukentėjusysis iki jam suduoto smūgio elgėsi itin priekabiai, įžūliai, iššaukiančiai, be jokios aiškios priežasties prisėlino nuteistajam iš nugaros, nors asmenys nebuvo pažįstami, visa tai atsispindi pateiktame vaizdo įrašo STOP kadro fragmente. Pasak nuteistojo, netgi buvo apkabinęs jį iš nugaros ir pradėjęs traukti link savęs, tačiau šis išsisuko, nors to įraše ir nesimato, tačiau leidžia susidėlioti bendrą įvykio mechanizmą. Būtina pažymėti, kad nuteistasis įvykio metu buvo blaivus (iš bylos medžiagos matyti, kad nesurinkta duomenų konstatuoti priešingai), priešingai nei nukentėjusysis, kuriam nustatytas 2,21 promilių neblaivumas, dėl ko jo elgesys iš esmės neatitiko normalaus elgesio standartų ir prieštaravo moralės normoms. Vėlesnė įvykių eiga pagal vaizdo įraše užfiksuotus duomenis rodo, kad nukentėjusysis itin aktyviai gestikuliuoja rankomis prieš nuteistojo veidą, svirduliuoja, stumdosi, trumpam sugriebia jį už liemens, vis nerimastingai trypčioja, stengiasi prieiti kuo arčiau nuteistojo, pastarasis nuo jo traukiasi, nukentėjusysis sugniaužia rankos kumštį. Visa asmens povyza iš tiesų kelia abejonių pastarojo draugiškais ketinimais, tuo tarpu apeliantas bando trauktis nuo nukentėjusiojo bei išlaikyti deramą atstumą. Tokie nukentėjusiojo veiksmai rodo ne ką kitą, o tai, jog jis elgėsi provokuojančiai ir rizikingai, buvo agresyvus ir pats inicijavo konfliktą, o toks jo elgesys įvykio metu, visgi turėjo didelę įtaką apelianto neteisėtiems veiksmams, įvertinus tai, kad nuteistojo veiksmai apsiribojo tik vienkartiniu smurto panaudojimu prieš nukentėjusįjį, todėl apygardos teismo vertinimu, šiuo atveju yra pagrindas pripažinti šią aplinkybę nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

14. Priešingai apelianto ir jo gynėjo skundo argumentams, šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti L. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybę, kad veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos (BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Teismų praktikoje išaiškinta, kad ši aplinkybė paprastai nustatoma tada, kai kaltininkui dėl išorinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių buvo sumažinta galimybė pasirinkti teisėto elgesio variantą, kai yra pagrindas manyti, kad asmuo savo iniciatyva nebūtų ryžęsis nusikalsti, o nusikalstamos veikos iniciatorius yra kitas asmuo, prievarta palenkęs teisiamąjį atlikti neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-282-303/2020).

15. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis prievarta būtų palenkęs L. B. atlikti jo atžvilgiu neteisėtus veiksmus. Vien nuteistojo manymas ir baimė, kad jam pirmam nesudavus smūgio, jo atžvilgiu nukentėjusysis galimai atliks kažkokius neigiamus veiksmus, nesudaro pagrindo pripažinti, kad veiką nuteistasis padarė dėl psichinės ar fizinės prievartos. Teisėjų kolegijos vertinimu, L. B. galėjo pasirinkti kitą elgesio variantą, pvz., kreiptis pagalbos į netoliese buvusius klubo darbuotojus, jog pastarieji padėtų išvengti itin įkyraus nukentėjusiojo priekabiavimo, tačiau pats pasirinko daryti nusikalstamą veiką, tai yra suduoti smūgį nukentėjusiajam į veidą. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad byloje nėra apelianto atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkte.

16. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismo nuosprendžio aprašomoji dalis patikslintina šalinant teismo nurodytą aplinkybę, jog L. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta bei nurodant, kad nustatytos dvi L. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tai yra, jog jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir dėl jos padarymo nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei jo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Dėl bausmės

17. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, tačiau ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas ir teisingas bausmes. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos sunkumo laipsnį ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nu jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad individualizuojant bausmę, visoms anksčiau išvardintoms su bausmės skyrimu susijusioms aplinkybėms, turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto.

18. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta.

19. BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmeniui padarius nusikaltimą gali būti skiriama laisvės apribojimo arba arešto, arba laisvės atėmimo bausmė iki trejų metų.

20. Pirmosios instancijos teismas L. B. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, paskyrė sankcijoje numatytą griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą bei nustatė didesnio dydžio, nei įstatymo sankcijoje nustatytas jos vidurkis bausmę – 2 metus. Skirdamas bausmę nuteistajam pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad L. B. yra jauno amžiaus, dirba, teisiamas ketvirtą kartą, į tai, kad šią nusikalstamą veiką jis padarė teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės atidėjimo metu, į tai, kad jis padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, pobūdį ir paskatas be nusikalstamų veikų padarymo pasekmes, į kaltinamojo asmenybę, į tai, kad sistemingas įstatymo uždraustų veikų darymas tapo jo gyvenimo būdų, į tai, kad paskirtos arešto bausmės už padarytas nusikalstamas veikas atlikimas jo nepaveikė, nuo naujų nusikalstamų veikų darymo jo nesulaikė, į tai, kad teismas, skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas, du kartus kaltinamuoju pasitikėjo ir taikė laisvės atėmimo bausmės atidėjimą, tačiau tai nesulaikė kaltinamojo nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo, todėl padarė išvadą, kad kitos švelnesnės rūšies bausmės jo nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka. Aukštesnės instancijos teismas iš esmės pritaria aukščiau išdėstytai apylinkės teismo argumentacijai dėl bausmės rūšies parinkimo nuteistojo atžvilgiu, tačiau atsižvelgus į tai, kad skirdamas bausmę, šiuo atveju nustatydamas jos dydį, teismas privalo atsižvelgti į visas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, o nagrinėjamu atveju apylinkės teismas nepagrįstai nepripažino L. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, bei BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Tokiu būdu, teisėjų kolegija turi pagrindą sumažinti skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam L. B. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, paskirtą laisvės atėmimo bausmę, kadangi skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmės dydis yra per griežtas, atsižvelgiant į paaiškėjusias naujas svarbias aplinkybes – nuteistojo visišką prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, bei tai, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusio asmens elgesys.

21. BK 61 straipsnis reglamentuoja bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė, nors ankstesni teistumai, naujos veikos padarymas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu liudija, jog skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą veiką L. B. padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas negali spręsti dėl šio pažeidimo ištaisymo, nesant prokuroro skundo, nes tai reikštų nuteistojo padėties pabloginimą, o tai daryti draudžia BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatos, t. y. pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Tačiau teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu prokuroras atkreipė dėmesį šiuo aspektu, dėl ko šios aplinkybės vertinimas bendrame bylos duomenų kontekste procesiškai galimas.

22. Taigi įvertinus aukščiau aptartus duomenis, teisėjų kolegija mano, kad yra pagrindas pirmosios instancijos nuosprendžio dalį dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžio pakeisti ir įvertinus atsakomybę lengvinančių aplinkybių visumą, kitą nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą, sumažinti nuteistajam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, paskirtos bausmės dydį iki 1 metų 11 mėnesių (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

23. BK 64 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kai bausmės iš dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatliktos bausmės dalis. Jeigu neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis. Pridedama bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, išskyrus atvejus, kai pridedama neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį.

24. Byloje nustatyta, kad L. B. be kita ko, 2019 m. birželio 11 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nuosprendžiu nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį, ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64l straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, paskirta sumažinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 8 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 13 d. nuosprendžiu paskirtos 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalimi ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 10 mėnesių. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams. Minėtas nuosprendis įsiteisėjo 2019 m. liepos 2 d. Skundžiamu nuosprendžiu L. B. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikalstamą veiką, kurią jis įvykdė 2021 m. birželio 18 d. Taigi, nekyla abejonių, kad ši veika buvo padaryta bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Esant nustatytoms aplinkybėms, L. B. skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausmė, kurios dydis sumažintas šiuo nuosprendžiu, bendrintina su 2019 m. birželio 11 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nuosprendžiu paskirta galutine subendrinta bausme dalinio sudėjimo būdu, t. y. prie šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės – 1 metų 11 mėnesių, iš dalies pridedant neatliktos bausmės dalį, konkrečiu atveju – 4 mėnesius, ir galutinę subendrintą bausmę L. B. nustatyti laisvės atėmimą 2 metams 3 mėnesiams (BK 64 straipsnio 3 dalis).

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

25. BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 4 dalis).

26. Pagal teismų praktiką sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017 ir kt.)

27. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad nagrinėjamu atveju BK 75 straipsnio nuostatos L. B. atžvilgiu netaikytinos, kadangi jis teisiamas jau ketvirtą kartą, jau du kartus teismas jam taikė laisvės atėmimo bausmės atidėjimą, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o nauja veika padaryta bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Priešingai apylinkės teismo išdėstytai pozicijai, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai nagrinėjamu atveju bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ir yra pagrindas L. B. paskirtos bausmės vykdymą atidėti taikant BK 75 straipsnio nuostatas.

28. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad L. B. inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 138 straipsnio 1 dalyje, priskiriama nesunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai. Šio nusikaltimo pavojingumas nėra didesnis už rūšinį tokių nusikaltimų pavojingumą, veika nebuvo iš anksto planuota. Be to, priešingai apylinkės teismo argumentams, šiuo nuosprendžiu konstatuotos net dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tai yra jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, ir dėl jos padarymo nuoširdžiai gailisi, be to veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas ir provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme apeliantas kritiškai vertino savo poelgį, ne kartą atsiprašė nukentėjusiojo, atlygino šiam dalį neturtinės žalos - 500 eurų (tai posėdžio metu nurodė L. B. gynėjas, bei patvirtino ir nukentėjusiojo atstovė), pažadėjo atlyginti ir likusią dalį, kadangi šiuo metu dirba, nori ir toliau tęsti darbą, darbdavio charakterizuojamas teigiamai (3 t., b. l. 3). Nukentėjusiojo atstovė taip pat prašo nuteistajam neskirti realios laisvės atėmimo bausmės, siekiant, jog L. B. kuo greičiau atlygintų priteistą tiek turtinę, tiek neturtinę žalą nukentėjusiajam. Nors apylinkės teismas itin akcentuoja, kad nuteistasis naują nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nauja veika padaryta iš esmės likus tik 2 savaitėms iki bausmės vykdymo atidėjimo termino pabaigos, akivaizdu, kad iki to laiko apeliantas beveik du metus elgėsi pavyzdingai, jokių nusikalstamo elgesio apraiškų fiksuota nebuvo. Paskutinį kartą administracine tvarka baustas už tai, kad viešuoju transportu važiavo be galiojančio bilieto, kas iš esmės laikytina mažareikšmiu nusižengimu (1 t., b. l. 140-141). Būtina atsižvelgti į tai, kad L. B. yra gana jauno amžiaus (25 metai), į jo galimybę dirbti ir atlyginti nusikaltimu padarytą tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, į civilinio ieškovo teisėtų interesų dėl žalos atlyginimo įgyvendinimą, jam būnant laisvėje ir gaunant darbines pajamas. Teisėjų kolegijos nuomone, visos šios aplinkybės suteikia pagrindo išvadai, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ir yra pagrindas L. B. paskirtos bausmės vykdymą atidėti, taikant BK 75 straipsnio nuostatas. Nuteistajam paskirtos bausmės vykdymas atidedamas maksimaliam terminui, tai yra 3 metams, tokiu būdu išvengiant nuogąstavimų, kad vėlesniu nuosprendžiu švelninant asmens teisinę padėtį, sukuriamos prielaidos manyti, jog pakartotinai padaromi nusikaltimai yra mažiau pavojingi, o tai prieštarauja baudžiamosios teisės principams ir bausmės tikslams.

29. Be to, nuteistajam skirtinos BK 75 straipsnio 5 dalies 5, 6, 7 ir 8 punktuose numatytos pareigos: per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį mokytis arba tęsti darbą, o darbo netekus, užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; dalyvauti elgesio pataisos programoje. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 5 dalimi skirtina ir baudžiamojo poveikio priemonė turtinės žalos atlyginimas, t. y. per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nukentėjusiajam priteistą turtinę žalą, t. y. 1485,31 Eur (BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 69 straipsnis).

30. Teisėjų kolegijos nuomone, taikant BK 75 straipsnio nuostatas ir nustatant nuteistajam tinkamai parinktus įpareigojimus, be to, nuteistajam žinant, kad jų nevykdant bausmės vykdymo atidėjimas gali būti panaikintas ir jis gali būti nukreiptas atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įvirtinti bausmės tikslai ir nebus nukrypta nuo teisingumo principo reikalavimų, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keistinas.

Dėl proceso išlaidų atlyginimo (BPK 106 straipsnio 2 dalis)

31. Nukentėjusiojo atstovė advokatė Raimonda Lazauskienė apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pateikė prašymą iš nuteistojo priteisti nukentėjusiajam turėtas išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Apeliacinės instancijos teismui pateikti dokumentai – 2023 m. balandžio 3 d. PVM sąskaita – faktūra, kurioje detalizuotas teiktų teisinių paslaugų pobūdis bei įkainiai, taip pat AB SEB banko patvirtinimas apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą (3 t., b. l. 1-2), iš kurių matyti, kad D. G. už atstovės pasirengimą teismo posėdžiui, konsultaciją, susipažinimą su skundu, dalyvavimą teismo posėdyje yra sumokėjęs advokatei Raimondai Lazauskienei 423,50 Eur.

32. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundus buvo nagrinėta byla ir koks yra šių skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-200-495/2020, 2K-242-1073/2020).

33. Ši baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėta pagal nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą, skundas tenkintas iš dalies, vyko 3 teismo posėdžiai, 2 iš jų atidėti proceso šalims negalint dalyvauti posėdyje, įrodymų tyrimas byloje neatliktas, apsiribota baigiamosiomis kalbomis. Atsižvelgiant į tai, kad viena iš nukentėjusiojo dalyvavimo savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų yra atstovo advokato dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, ir į aplinkybę, kad prašoma atstovavimo išlaidų suma nėra per didelė, adekvati proceso trukmei bei bylos sudėtingumui, todėl iš nuteistojo L. B. nukentėjusiajam D. G. priteistina prašoma 423,50 Eur suma už suteiktas advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo L. B. gynėjo advokato Aivaro Alimo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. gruodžio 12 d. nuosprendį pakeisti:

Nuteistojo L. B. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinti jo prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas ir provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

L. B. nuteistam pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirtą 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 1 (vienerių) metų 11 (vienuolikos) mėnesių.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirtą bausmę subendrintina su 2019 m. birželio 11 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nuosprendžiu paskirta 1 (vienerių) metų 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausme dalinio sudėjimo būdu, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridedant neatliktos bausmės dalį - 4 (keturis) mėnesius, ir galutinę subendrintą bausmę L. B. nustatyti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi L. B. paskirtos 2 (dviejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trims) metams, įpareigojant L. B. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį: mokytis arba tęsti darbą, o darbo netekus, užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; dalyvauti elgesio pataisos programoje; per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam priteistą turtinę žalą, t. y. 1485,31 Eur (vieno tūkstančio keturių šimtų aštuoniasdešimt penkių eurų 31 ct) (BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 69 straipsnis) (BK 75 straipsnio 5 dalis, 5 dalies 5, 6, 7 ir 8 punktai).

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią nuteistajam L. B. skaičiuoti nuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria kaltinamajam L. B. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus pakeista į suėmimą ir nustatyti, kad kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti naikinama pradėjus vykdyti nuosprendį.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Pripažinti nukentėjusiojo D. G. patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidomis ir priteisti iš L. B. 423,50 Eur (keturis šimtus dvidešimt tris eurus ir penkiasdešimt euro centų) bylinėjimosi išlaidų nukentėjusiojo D. G. naudai.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.