Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (pareiškėjos) Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės skundą dėl antstolio I. G. veiksmų, suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „VIPC Vilnius“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

25. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl pareiškėjo atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.

26. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 11 d. nutarties, kuria buvo atmestas pareiškėjos skundas dėl antstolio veiksmų, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo ribų

27. Nustatyta, kad suinteresuotas asmuo (išieškotoja) UAB „VIPC Vilnius“ 2020 m. spalio 20 d. pateikė antstoliui I. G. vykdyti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 20 d. vykdomąjį raštą Nr. e2-282-431/2019 skolininkės Vilniaus miesto savivaldybės atžvilgiu. Prašyme priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti išieškotoja nurodė, kad skolos likutis prašymo pateikimo dieną yra 1 785 000 Eur. Antstolis, nenustatęs akivaizdžių kliūčių, 2020 m. spalio 20 d. patvarkymu Nr. S-20-8-39089 vykdomąjį dokumentą priėmė vykdyti, taip pat tą pačią dieną surašė raginimą įvykdyti sprendimą Nr. S-20-8-39094, vykdymo išlaidų apskaičiavimą Nr. S-20-8-39095 (vykdomoji byla Nr. 0008/20/01791). Procesiniai dokumentai skolininkei įteikti 2020 m. spalio 20 d. Skolininkė 2020 m. spalio 23 d. pervedė į antstolio depozitinę sąskaitą 1 785 000 Eur ir 247,50 Eur sumas. Antstolis 2020 m. spalio 26 d. surašė išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymą Nr. S-20-8-39731, kuriuo 1 785 247,50 Eur sumą (1 785 000 Eur skolą ir 247,50 Eur vykdymo išlaidas) nutarta paskirstyti išieškotojai UAB „VIPC Vilnius“. Minėta suma 2020 m. spalio 26 d. pervesta į išieškotojos banko sąskaitą. Skolininkė 2020 m. spalio 27 d. pateikė skundą dėl antstolio veiksmų, kuriuo prašė panaikinti 2020 m. spalio 20 d. patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti Nr. S-20-8-39089 bei 2020 m. spalio 20 d. priimtus raginimą įvykdyti sprendimą Nr. S-20-8-39095 ir vykdymo išlaidų apskaičiavimą Nr. S-20-8-39095, o vykdomąją bylą Nr. 0008/20/01791 nutraukti; taip pat grąžinti skolininkei jos sumokėtas 247,50 Eur vykdymo išlaidas. Antstolis 2020 m. spalio 28 d. priėmė patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir elektroninio vykdomojo dokumento grąžinimo Nr. S-20-8-39956, kuriame nurodė, kad vadovaudamasis CPK 632 straipsnio 1 dalies 1 punktu, užbaigia vykdomąją bylą Nr. 0008/20/01791 ir vykdomąjį dokumentą Nr. e2-282-431/2019 grąžina jį išdavusiai institucijai – Vilniaus apygardos teismui. Antstolis 2020 m. lapkričio 4 d. patvarkymu Nr. S-20-8-40977 skolininkės 2020 m. spalio 27 d. pateikto skundo netenkino ir persiuntė jį nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

28. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą dėl antstolio veiksmų atmetė iš esmės dviem pagrindais: 1) esant nepagrįstiems pareiškėjos skundo reikalavimams, 2) konstatavęs, kad užbaigus vykdomąją bylą vykdomojoje byloje nebegali būti skundžiami antstolio procesiniai veiksmai. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, pateikė atskirąjį skundą.

29. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl to, ar antstolis pagrįstai priėmė išieškotojos pateiktą vykdomąjį dokumentą vykdyti, pareiškėjai (skolininkei) teigiant, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimas dalyje, kurioje nustatytas atlyginimas už visuomenės poreikiams paimamą pastatą ir žemės sklypo naudojimosi teisės nutraukimą, nereikalauja priverstinio vykdymo, taip pat, ar pareiškėjos skundas dėl antstolio veiksmų apskritai nagrinėtinas, antstoliui užbaigus vykdomąją bylą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako dėl atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį faktinių ir teisinių argumentų.

Dėl vykdomojo dokumento priimti vykdyti (ne)pagrįstumo

30. Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad antstolis nepagrįstai priėmė vykdyti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 20 d. vykdomąjį raštą ir pradėjo 1 785 000 Eur sumos išieškojimą, kadangi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimas priskiriamas sprendimams dėl pripažinimo, kurie nėra priverstinai vykdytini. Pasak pareiškėjos, tiek antstolis, tiek teismas savo nuožiūra klaidingai interpretavo sprendimo rezoliucinę dalį ir sprendė, jog ,,nustatyti atlyginimo dydį“ sąvoka yra tapati sąvokai „priteisti“. Pareiškėjos vertinimu, teismas taip pat nepagrįstai tapatino pareiškėjos pareigą atsiskaityti su visuomenės poreikiams paimto turto savininku, kurią numato įstatymas ir kurios pareiškėja neginčija, su teismo sprendimo rezoliucine dalimi. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šiuos pareiškėjos argumentus, su jais nesutinka dėl žemiau nurodomų motyvų.

31. Teismo sprendimo vykdymas – baigiamoji asmens teisių teisminio gynimo stadija, kurioje įgyvendinamos teismo sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės. Vykdymo veiksmus atlieka specialusis viešosios teisės subjektas – antstolis (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Antstolis, atlikdamas jam įstatymo priskirtas funkcijas vykdymo procese, turi vadovautis bendraisiais teisiniais interesų derinimo ir proporcingumo principais, kurie reiškia, kad antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis).

32. CPK 586 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra įstatymų nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad be pateikto vykdomojo dokumento draudžiama atlikti vykdomuosius veiksmus. Vykdomajam dokumentui keliami reikalavimai nustatyti CPK 648 straipsnyje, kurio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad vykdomajame rašte, be kita ko, turi būti nurodoma su išieškojimu susijusi rezoliucinė sprendimo dalis pažodžiui. CPK 646 straipsnyje nustatyta, kad, vykdytinam sprendimui įsiteisėjus, išieškotojui pagal rašytinį pareiškimą pirmosios instancijos teismas išduoda vykdomąjį raštą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal CPK 646 straipsnio prasmę teismas, išduodamas vykdomąjį raštą, nesprendžia tarp šalių kilusių ginčų ir išduoda vykdomuosius raštus pagal vykdytinus teismo sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587-687/2015).

33. Teismo sprendimo pagrindu išduodamas vykdomasis raštas yra vykdomasis dokumentas, kuris apibrėžia antstolio veiklos ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-378/2017, 23 punktas). Nors antstolis neturi teisės spręsti vykdomojo rašto teisėtumo klausimo, tačiau, pagal CPK 651 straipsnio 1 dalį, prieš pradėdamas vykdomuosius veiksmus, turi išspręsti vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti klausimą – patikrinti, ar nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti. Jeigu yra kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir jam vykdyti, antstolis savo patvarkymu atsisako priimti jį vykdyti ir grąžina jį pateikusiam asmeniui, nurodydamas grąžinimo priežastis.

34. CPK 651 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose išvardytos akivaizdžios kliūtys, kuriai bent vienai esant antstolis atsisako vykdomąjį dokumentą priimti ir vykdyti, o 8 punkte nustatyta, kad gali būti ir kitokių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti. Taigi teismas, nagrinėdamas skundą dėl antstolio veiksmų, turi įvertinti, ar antstolis, atlikdamas ginčijamą vykdymo veiksmą – priimdamas vykdomąjį dokumentą vykdyti, tinkamai vykdė jam įstatymu nustatytas pareigas ir ar neperžengė jam suteiktų teisių ribų.

35. CPK 651 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta, kad sprendžiant, ar nėra akivaizdžių kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą ir pradėti vykdymo veiksmus, patikrinama, ar vykdomojo dokumento turinys atitinka CPK 648 straipsnio reikalavimus, ar prie vykdomojo rašto pridėti reikalingi priedai (CPK 646 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

36. Nagrinėjamu atveju ginčui aktualiu aspektu antstoliui pateiktame Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 20 d. vykdomajame rašte Nr. e2-282-431/2019 nurodyta, kad „Teismas nusprendė: Nustatyti atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamame žemės sklype (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) esantį atsakovui UAB „VIPC Vilnius“ nuosavybės teise priklausantį pastatą – (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo naudojimosi teisės nutraukimą dydį 7 781 000 Eur (septyni milijonai septyni šimtai aštuoniasdešimt vienas tūkstantis eurų). Priteisti UAB „VIPC Vilnius“ iš Vilniaus miesto savivaldybės 2 800 Eur bylinėjimosi išlaidas“.

38. Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Šioje normoje įtvirtintas teismo įsiteisėjusio procesinio sprendimo privalomumo principas. Šią įsiteisėjusio teismo sprendimo savybę būtina skirti nuo teismo sprendimo vykdytinumo savybės, kai teismo sprendimas vykdomas priverstinai. Priverstinai teismo sprendimas vykdomas CPK nustatyta priverstinio vykdymo tvarka ir vadovaujantis įstatyme numatytais dokumentais. Pagal CPK 587 straipsnio 1 dalies 1 punktą vykdomuoju dokumentu yra teismo sprendimo pagrindu išduotas vykdomasis raštas. Jis išduodamas vykdytinam teismo sprendimui įsiteisėjus (CPK 646 straipsnio 1 dalis), išskyrus skubaus teismo sprendimų vykdymo atvejus. Priverstinai vykdomi ne visi teismo sprendimai, kurie pagal CPK 18 straipsnį privalomi vykdyti. Ar teismo sprendimas yra priverstinai vykdytinas, sprendžiama pagal teismo sprendime taikytą teisės gynimo būdą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje išaiškinta, kad pagal teisės gynimo būdą teismo sprendimai skirstomi į tris rūšis: sprendimus dėl teisinių santykių pripažinimo (patvirtinami ar paneigiami tam tikri teisiniai santykiai), dėl teisinių santykių modifikavimo (pakeičiami ar nutraukiami jau susiklostę tam tikri teisiniai santykiai), dėl priteisimo (iš atsakovo priteisiama tam tikra suma, atsakovas įpareigojamas atlikti arba susilaikyti atlikti ieškovo naudai tam tikrus veiksmus). Iš jų vykdytini yra sprendimai dėl priteisimo, o kiti sukelia teisinius padarinius be jų vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1046/2000; 2007 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2007; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2009; 2014 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2014; kt.).

39. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, sutinka su pirmosios teismo instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog šiuo atveju antstolis pagrįstai priėmė vykdyti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 20 d. vykdomąjį raštą Nr. e2-282-431/2019. Nesutiktina su pareiškėjos teiginiais, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimas, kurio pagrindu išduotas 2020 m. spalio 20 d. vykdomasis raštas, yra sprendimas dėl pripažinimo ir jis nėra priverstinai vykdytinas. Pažymėtina, kad teismo sprendimai dėl pripažinimo, teisinių santykių nutraukimo, pakeitimo, atstatymo ar nustatymo yra savaime besirealizuojantys ir nereikalingi taikyti priverstines vykdymo priemones, nes teisinį efektą sukelia pats sprendimas nuo jo įsiteisėjimo momento. Šiuo atveju teismo sprendimu nustatytas kompensacijos dydis sukūrė prievolę pareiškėjai minėtą sumą sumokėti išieškotojai, o to jai geranoriškai nepadarius, išieškotoja įgijo teisę į priverstinį įsiskolinimo išieškojimą. Paminėtina, kad nagrinėjamu atveju teismo sprendimas negali būti laikytinas kaip savaime besirealizuojančiu, kadangi kompensacijos dydžio nustatymas sprendime reiškia ne ką kitą kaip prievolę pareiškėjai sumokėti nurodyto dydžio sumą, atitinkamai išieškotojai įgyjant reikalavimo teisę į teismo sprendimu nustatyto dydžio sumą. Pareiškėjai nevykdant teismo sprendimo – nesumokant nustatyto atlyginimo dydžio už visuomenės poreikiams paimtą turtą, šiuo sprendimu konstatuota išieškotojos teisė savaime nebūtų realizuota. Geranoriškai tokio sprendimo neįvykdžius, jis vykdytinas priverstine tvarka.

40. Tai, kad teismo sprendime ir jo pagrindu išduotame vykdomajame rašte pavartota sąvoka ,,nustatyti atlyginimo dydį“ savaime nereiškia, kad šis teismo sprendimas nėra vykdytinas priverstine tvarka, pareiškėjai jo neįvykdžius geruoju. Apeliacinės instancijos teismas pritaria tiek antstolio, tiek pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nagrinėjamo ginčo kontekste sąvokos ,,nustatyti atlyginimo dydį“ ir „priteisti“ yra tapačios. Tai, kad pareiškėja neginčija teismo sprendimu nustatytos prievolės, jos dydžio, nelemia kitokio teisinės situacijos vertinimo ir nesudaro pagrindo konstatuoti, jog vien dėl to teismo sprendimas laikytinas sprendimu dėl pripažinimo.

41. Pažymėtina ir tai, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, aplinkybę, jog sprendimas savo esme nelaikytinas sprendimu dėl pripažinimo, kuris priverstinai nėra vykdomas, patvirtina ir Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-282-431/2019 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1260-553/2020, kuriose buvo sprendžiamas pareiškėjos prašymas išdėstyti išieškotojai mokėtinos 1 785 000 Eur sumos mokėjimą vienerių metų laikotarpiui prašyme nurodytomis sąlygomis ir terminais, turinys. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, analizuojant teismų procesinių sprendimų turinį, todėl plačiau dėl to nepasisako.

42. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad antstolis nepažeidė vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų ir pagrįstai, nenustatęs akivaizdžių kliūčių, priėmė vykdyti išieškotojos pateiktą Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 20 d. vykdomąjį raštą Nr. e2-282-431/2019 (CPK 651 straipsnis).

43. CPK 610 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad išieškotojas apmoka vykdomosios bylos administravimo išlaidas ir Sprendimų vykdymo instrukcijoje numatytais atvejais išlaidas tretiesiems asmenims už konkrečioje vykdomojoje byloje šių asmenų suteiktas paslaugas bei atlygį antstoliui. Vykdymo išlaidos išieškomos iš skolininko. Sprendimų vykdymo instrukcijos (toliau – Instrukcija) 141 punkte numatyta, kad išieškotojas ar jo įgaliotas atstovas, pateikdamas vykdyti vykdomąjį dokumentą, privalo sumokėti antstoliui administravimo išlaidas, išskyrus Instrukcijoje nustatytas išimtis. Visos vykdymo išlaidos, išskyrus Instrukcijoje nustatytas išimtis, išieškomos iš skolininko pagal Instrukcijoje nustatytus dydžius nepriklausomai nuo to, ar išieškotojas buvo atleistas nuo vykdymo išlaidų, ar jos buvo sumažintos, ar atidėtos (Instrukcijos 151 punktas). Išieškotojo apmokėtos ir iš skolininko išieškotos vykdymo išlaidos grąžinamos išieškotojui, išskyrus Instrukcijoje nustatytus atvejus (Instrukcijos 155 punktas).

44. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 20 d. vykdomasis raštas Nr. e2-282-431/2019 dėl likusios 1 785 000 Eur kompensacijos išieškojimo iš pareiškėjos antstoliui pateiktas vykdyti 2020 m. spalio 20 d., pareiškėja įsiskolinimą geruoju sumokėjo 2020 m. spalio 23 d., t. y. jau po vykdomojo dokumento pateikimo antstoliui vykdyti, todėl pareiškėjai kilo pareiga apmokėti ir išieškotojos patirtas vykdymo išlaidas pateikiant vykdyti vykdomąjį dokumentą, kurios nagrinėjamu atveju sudaro 247,50 Eur (CPK 609 straipsnio 1 dalies 1 punktas; Sprendimų vykdymo instrukcijos 109.16 punktas, 141 punktas). Pareiškėjai apmokėjus vykdymo išlaidas, jos kartu su pagrindine įsiskolinimo suma, 2020 m. spalio 26 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymu pagrįstai buvo paskirstytos išieškotojai ir tą pačią dienai jai pervestos. Pareiškėja neginčijo pačių vykdymo išlaidų dydžio, todėl apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs pareiškėjos pareigą padengti vykdymo išlaidas, dėl vykdymo išlaidų dydžio plačiau nepasisako.

Dėl galimybės nagrinėti skundą dėl antstolio veiksmų užbaigus vykdomąją bylą

45. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą dėl antstolio veiksmų atmetė ir tuo pagrindu, jog vykdomoji byla užbaigta ir vykdomasis dokumentas grąžintas jį išdavusiai institucijai, o pasibaigus vykdymo procesui be vykdomojo dokumento draudžiama atlikti bet kokius vykdymo veiksmus. Be to, pažymėjo, kad pareiškėja neskundė patvarkymo užbaigti vykdomąją bylą, tačiau prašė panaikinti iki tol antstolio priimtus procesinius dokumentus bei grąžinti 247,50 Eur vykdymo išlaidas, todėl nagrinėjant pareiškėjos skundą po vykdomosios bylos užbaigimo nebūtų pasiekti skundo tikslai ir pareiškėjos teisės realiai nebūtų apgintos.

46. Pareiškėja nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir atskirajame skunde, atsižvelgdama į faktinę situaciją (vykdomosios bylos užbaigimą), prašo skundą dėl antstolio veiksmų patenkinti ir grąžinti jos sumokėtas 247,50 Eur vykdymo išlaidas. Nurodo, kad antstolio atlikti procesiniai veiksmai gali būti teisiškai vertinami bei jų neteisėtumas konstatuojamas ir po vykdomosios bylos užbaigimo, kadangi 1) vykdymo išlaidų apmokėjimas savaime nepanaikino pareiškėjos teisės skųsti antstolio veiksmus nepasibaigus įstatymo nustatytam terminui ir 2) skundas dėl antstolio veiksmų buvo pateiktas anksčiau nei antstolis užbaigė vykdomąją bylą. Apeliacinės instancijos teismas su šiais pareiškėjos teiginiais sutinka tik iš dalies.

47. Antstolio procesinių veiksmų ar atsisakymo juos atlikti apskundimas reglamentuojamas CPK V dalies XXXI skyriaus normų. Šiame skyriuje nustatytas vykdymo proceso dalyvių pažeistų teisių gynimo būdas, kuris įgyvendinamas suinteresuotam asmeniui paduodant skundą dėl antstolio veiksmų. CPK XXXI normose nedetalizuota, kaip formuluojamas reikalavimas skunde dėl antstolio veiksmų, bet pareiškimą paduodantis asmuo turi atsižvelgti į paduodamo skundo esmę, išsprendimo pagrindą ir asmens teisių apgynimo būdus. Paduodamas skundą dėl antstolio veiksmų asmuo siekia apginti savo teisę, kuri pažeista antstolio neteisėtais veiksmais. Vadinasi, teismas turi išnagrinėti ir nustatyti, ar antstolio veikimas – atlikti veiksmai ar atsisakymas juos atlikti – atitinka įstatymo nuostatas. Jeigu padaroma išvada, kad antstolio veikimas neatitinka įstatymo, tai pagal CPK 510, 513 straipsnius yra priimamas teismo procesinis sprendimas neteisėtą veiksmą panaikinti arba įpareigoti antstolį atlikti tam tikrą veiksmą. Tai reiškia, kad atitinkamų antstolio veiksmų pripažinimas neteisėtais iš esmės reiškia vykdymo proceso sugrįžimą į iki pažeidimo buvusią situaciją. Taigi skundu dėl antstolio procesinių veiksmų siekiama apginti vykdymo proceso dalyvių procesines teises. Tačiau pasibaigus vykdymo procesui, baigiasi ir visų proceso dalyvių – antstolio ir vykdymo proceso šalių – teisinis statusas, susijęs su vykdymo procesu. Pasibaigus vykdymo procesui antstolis, kurio veiksmų apskundimo tvarka nustatyta CPK 510 straipsnyje, realiai nebegali ištaisyti trūkumų, todėl šia tvarka paduotą skundą išnagrinėjus nebūtų pasiektas tikslas – apginti pažeistą teisę. Tai leidžia padaryti išvadą, kad, vykdymo procesui pasibaigus, asmens pažeistos teisės turėtų būti ginamos ne paduodant skundą dėl antstolio veiksmų, bet pareiškiant ieškinį ginčo teisenos tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2009).

48. Vykdomosios bylos užbaigimą reglamentuoja CPK 632 straipsnis. Vienas iš vykdomosios bylos užbaigimo pagrindų yra skolininkui visiškai įvykdžius vykdomąjį dokumentą (CPK 632 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

49. CPK 613 straipsnyje nurodyta, kad vykdymo proceso metu iškylančius klausimus antstolis išsprendžia motyvuotu patvarkymu. Patvarkyme antstolis nurodo patvarkymo surašymo datą, savo vardą ir pavardę, vykdomosios bylos numerį, bylos šalis, sprendžiamo klausimo esmę, motyvus, kodėl priimamas vienoks ar kitoks sprendimas. Patvarkymo rezoliucinėje dalyje nurodami priimtas sprendimas ir patvarkymo apskundimo tvarka. Patvarkymą antstolis pasirašo ir patvirtina antstolio antspaudu. Reikiamais atvejais patvarkyme nurodomi ir kiti duomenys.

50. Nagrinėjamu atveju pareiškėja 2020 m. spalio 23 d. sumokėjo įsiskolinimą ir vykdymo išlaidas, kurias antstolis paskirstė 2020 m. spalio 26 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymu ir tą pačią dieną pervedė išieškotojai išieškotas sumas. Antstolis 2020 m. spalio 28 d. patvarkymu užbaigė vykdomąją bylą ir grąžino vykdomąjį dokumentą jį išdavusiai institucijai. Pareiškėja skundą dėl antstolio veiksmų pateikė 2020 m. spalio 27 d., antstolis skundo netenkino 2020 m. lapkričio 4 d. patvarkymu. Taigi, faktinės aplinkybės (ratio decidendi) šiuo atveju buvo visiškai kitokios nei pirmosios instancijos teismo cituojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2013 atveju.

51. Pažymėtina, kad nors įsiskolinimas sumokėtas 2020 m. spalio 23 d., tačiau realias teisines pasekmes šalims sukelia ir vykdomosios bylos užbaigimą de jure (teisiškai) lemia būtent antstolio priimtas patvarkymas užbaigti vykdomąją bylą, kuriame nurodomas teisinis vykdomosios bylos užbaigimo pagrindas ir tai, kad vykdomasis dokumentas grąžinamas jį išdavusiai institucijai, kurį tik grąžinus vykdomojoje byloje nebegalima atlikti jokių vykdymo veiksmų. Šiuo atveju pareiškėja skundą dėl antstolio veiksmų pateikė 2020 m. spalio 27 d., t. y. iki patvarkymo užbaigti vykdomąją bylą priėmimo (2020 m. spalio 28 d.), todėl sutiktina, kad toks pareiškėjos skundas turėjo būti išnagrinėtas, ką antstolis ir padarė 2020 m. lapkričio 4 d. patvarkymu jį atmesdamas.

52. Kadangi pareiškėja skundą dėl antstolio veiksmų pateikė dieną iki patvarkymo užbaigti vykdomąją bylą priėmimo, akivaizdu, kad su 2020 m. spalio 27 d. skundu ji negalėjo skųsti patvarkymo, kurio realiai dar nebuvo. Kita vertus, byloje po skundo dėl antstolio veiksmų pateikimo susiklostė situacija, kai antstolis 2020 m. spalio 28 d. patvarkymu užbaigė vykdomąją bylą ir grąžino vykdomąjį dokumentą jį išdavusiai institucijai. Taigi šiuo atveju esant jau užbaigtai vykdomajai bylai, tačiau prieš tai esant paduotam skundui dėl antstolio veiksmų, tokio skundo nagrinėjimo galimybę ypatingosios teisenos tvarka nulemia ir suformuluotas skundo dalykas, t. y. pats reikalavimas ir kokių teisinių padarinių minėtu reikalavimu siekiama.

53. Šioje byloje pareiškėja prašė ne tik panaikinti antstolio patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti, raginimą įvykdyti sprendimą ir vykdymo išlaidų apskaičiavimą, tačiau ir sugrąžinti jos sumokėtas 247,50 Eur vykdymo išlaidas. Nagrinėjamos bylos kontekste reikšminga aplinkybė ta, kad patvarkymo priimti vykdomąjį dokumentą panaikinimas būtų nukreiptas ir į rezultatą grąžinti skolininkei jos sumokėtas vykdymo išlaidas, kartu tokiu atveju turėtų būti konstatuota, jog nepagrįstai priėmęs vykdyti vykdomąjį dokumentą, antstolis neįgijo teisės į vykdymo išlaidų atlyginimą. Taigi, skundo patenkinimas iš esmės reikštų grąžinimą į buvusią iki pažeidimo padėtį (restitutio in integrum) bei galimybės teisėtai atlikti vykdymo veiksmus sudarymą.

54. Be to, CPK 594 straipsnyje nustatyta, kad antstolio procesinės veiklos kontrolės metu teismas patikrina ir patvirtina šio Kodekso VI dalyje nurodytus antstolio surašytus vykdymo proceso dokumentus. Bylų pagal skundus dėl antstolių veiksmų nagrinėjimo procesiniai ypatumai nustatyti CPK 443 straipsnyje. Tiek civilinio proceso teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje pripažįstama, jog ypatingosios teisenos bylos yra nedispozityvios, t. y. jose teismas turi būti aktyvus (CPK 179 straipsnio 2 dalis), nes pagal CPK 443 straipsnio 8 dalį bylą nagrinėjantis teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos visos bylos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-29/2010; 2014 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2014; kt.). Taigi, konstatavęs, jog pirminiai vykdymo veiksmai buvo neteisėti, antstolis nepagrįstai priėmė vykdomąjį dokumentą priverstinai vykdyti, teismas, nepaisant to, kad kiti antstolio veiksmai, tame tarpe ir patvarkymas dėl vykdomosios bylos užbaigimo, apskųsti nebuvo, ex officio spręstų vėlesnių antstolio veiksmų tame pačiame vykdymo procese teisėtumo klausimą.

55. Dėl nurodytų argumentų nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo nagrinėjamoje byloje padaryta išvada, kad vien aplinkybė, jog vykdomoji byla yra užbaigta, savaime yra pagrindu skundui dėl antstolio veiksmų atmesti. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog tuo atveju, jei skundas dėl antstolio vykdymo proceso eigoje atliktų veiksmų būtų paduotas po to, kai vykdymo procesas užbaigtas, tai būtų pagrindu ne atmesti skundą dėl antstolio veiksmų, tačiau atsisakyti jį priimti kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jeigu ji jau iškelta.

56. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo argumentai, susiję su galimybe šiuo atveju nagrinėti skundą dėl antstolio veiksmų užbaigus vykdomąją bylą, šalintini iš apeliacine tvarka peržiūrimos nutarties, kartu pažymėtina, kad tai nekeičia galutinės skundžiama nutartimi padarytos išvados ir nelemia kitokios bylos baigties.

57. Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš jos bylinėjimosi išlaidas išieškotojai. Pažymi, kad teismas nesant jokio pagrindo jos ir išieškotojos interesus laikė priešingais. Teigia, kad išieškotoja šiuo atveju neturi jokio tiesioginio suinteresuotumo dėl pareiškėjos skundo patenkinimo ar atmetimo, pareiškėja neginčijo savo pareigos sumokėti 1 785 000 Eur sumą ir neteikė skundo kitais su išieškotoja susijusiais argumentais. Pasak pareiškėjos, pripažinus antstolio priimtus sprendimus neteisėtais bei įpareigojus antstolį grąžinti pareiškėjai šios sumokėtas vykdymo išlaidas, išieškotojos teisėms ar pareigoms toks sprendimas absoliučiai jokios įtakos neturėtų, jokių papildomų teisių ar pareigų nesuteiktų ir neatimtų. Apeliacinės instancijos teismas su šiais pareiškėjos argumentais iš esmės sutinka.

58. Ypatingosios teisenos bylose išlaidų paskirstymo proceso šalims principus lemia šios teisenos specifika. Paprastai tai yra vienašalė teisena, kai nėra priešingus interesus turinčių šalių. Dėl to pagal CPK 443 straipsnio 6 dalį dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tai reiškia, kad kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo pats atsako už savo išlaidas. Šioje normoje yra nurodyta išimtis, kad tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas.

59. Nagrinėjamu atveju pareiškėja pateikė skundą dėl antstolio veiksmų, kuriuo prašė panaikinti antstolio 2020 m. spalio 20 d. patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti bei 2020 m. spalio 20 d. raginimą įvykdyti sprendimą ir vykdymo išlaidų apskaičiavimą, o vykdomąją bylą nutraukti. Taip pat prašė panaikinus nurodytus dokumentus, grąžinti pareiškėjai 2020 m. spalio 23 d. mokėjimo pavedimu jos sumokėtas 247,50 Eur vykdymo išlaidas.

60. Vykdymo proceso šalys – išieškotojas ir skolininkas, neabejotinai turi priešingą procesinį interesą, tačiau tai savaime nėra pagrindas taikyti minėtą CPK 443 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą išimtį. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, jog, kaip teisingai nurodė pareiškėja, pripažinus antstolio priimtus sprendimus neteisėtais bei įpareigojus antstolį grąžinti pareiškėjai šios sumokėtas vykdymo išlaidas, išieškotojos teisėms ar pareigoms toks sprendimas jokios įtakos neturėtų. Faktiškai išieškotojos pradedant vykdymo procesą sumokėta vykdymo išlaidų suma buvo jai grąžinta 2020 m. spalio 26 d. pavedimu, kuriuo galutinai patenkinti visi išieškotojos reikalavimai pagal Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimą, kurio pagrindu išduotas 2020 m. spalio 20 d. vykdomasis raštas. Konstatavus, kad antstolis nepagrįstai priėmė vykdomąjį dokumentą vykdyti, nė viena iš vykdymo proceso šalių neturėtų pareigos apmokėti antstolio vykdymo išlaidų, dėl to bet koks pareiškėjos skundo dėl antstolio veiksmų išnagrinėjimo rezultatas negalėjo sukelti išieškotojai jokių materialinių pasekmių, o tai sudaro pagrindą teigti, kad ji neturėjo materialinio suinteresuotumo šioje byloje. Dėl šios priežasties nėra pagrindo spręsti, kad UAB „VIPC Vilnius“ šioje byloje turėjo priešingą materialinį teisinį interesą su pareiškėja, o tai lemia išvadą, kad išieškotojos reikalavimai pareiškėjai dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje atlyginimo yra nepagrįsti, todėl negali būti tenkinami.

61. Analogiškais argumentais atmetamas ir UAB „VIPC Vilnius“ prašymas priteisti jos patirtas išlaidas advokato pagalbai, rengiant atsiliepimą į nagrinėjamą pareiškėjos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 11 d. nutarties.

62. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog antstolis neturėjo pagrindo atsisakyti priimti vykdyti vykdomąjį dokumentą, tačiau be pagrindo padarė išvadą, jog aplinkybė, kad vykdymo procesas užbaigtas, savaime sudaro savarankišką pagrindą skundui dėl antstolio veiksmų atmesti, be to, nepagrįstai priteisė iš pareiškėjos išieškotojai skundo dėl antstolio veiksmų procese patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tai sudaro pagrindą pareiškėjos atskirąjį skundą tenkinti iš dalies ir pirmosios instancijos teismo nutarties dalį pakeisti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

63. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 42 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 11 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir uždarosios akcinės bendrovės „VIPC Vilnius“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti.

Likusią nutarties dalį palikti nepakeistą.