Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaidos Baumilės, Audriaus Meilučio ir Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. gynėjo advokato Romualdo Matonio apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2024 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnyje, ir jam paskirta bausmė – 50 (penkiasdešimties) MGL/BBND (2 500,00 eurų) bauda, kurios laisvanoriškam įvykdymui (sumokėjimui) nustatytas vienerių metų terminas nuo šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomosios priemonės iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir jo vykdymo pradžios V. M. nuspręsta neskirti.

Nukentėjusiojo P. M. patikslintas civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir jam iš nuteistojo V. M. priteista: 1) 900,00 Eur (devyni šimtai eurų) neturtinės nusikaltimu padarytos žalos atlyginimui; 2) 1 250,00 Eur (vienas tūkstantis du šimtai penkiasdešimt eurų) išlaidų, patirtų nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovu dalyvavusio advokato teisinėms paslaugoms apmokėti.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir Kauno teritorinei ligonių kasai iš nuteistojo V. M. priteistas 48,59 Eur (keturiasdešimt aštuonių eurų 59 ct) nuostolių atlyginimas pagal atgręžtinį (regresinį) reikalavimą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. V. M. nuteistas pagal BK 284 straipsnį už tai, kad jis 2023 m. rugsėjo 1 d., apie 23.00 val., (duomenys neskelbtini), esančioje automobilių parkavimo aikštelėje, kitų asmenų akivaizdoje – viešoje vietoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai – kerštaudamas už poilsio trikdymą, prikibęs prie jo, tyčia rankos delnu sudavė nukentėjusiajam P. M. per viršugalvį, keletą kartų kumščiu į veidą bei koja įspyrė į kairiąją plaštaką, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą, tuo taip pat sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2.4. Gynėjo vertinimu, susipažinus su teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, būtent šio objektyviojo požymio (įžūlaus elgesio) buvimas V. M. veiksmuose kelia pagrįstas abejones, kadangi tokie padariniai (fizinio skausmo sukėlimas), kurie, apeliantų nuomone, būtini kaltininko elgesį pripažinti įžūliu elgesiu, baudžiamojoje byloje objektyviai nenustatyti.

2.7. Jeigu prielaida dėl galbūt netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo būtų paneigta arba a priori būtų manoma, jog papildomas šių aplinkybių vertinimas byloje nereikalingas, tuomet, V. M. iš esmės neneigiant faktinių bylos aplinkybių (apelianto abejonės dėl galbūt netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo tokiu neneigimu nelaikytinos), svarstytina, ar kaltininko padaryti veiksmai bei jo asmenybė tokie pavojingi, kad vienintelis teisinis jo įvertinimas turi pasireikšti apkaltinamuoju nuosprendžiu ir bausmės paskyrimu.

I. Apeliacinės instancijos teismo ištirti įrodymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo V. M. gynėjo advokato Romualdo Matonio apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nuteistojo kaltės padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką

10. Kaip minėta, vienas iš apeliacinio skundo argumentų dėl netinkamo BK 284 straipsnio taikymo V. M. atžvilgiu yra tai, kad nuteistojo elgesys nebuvo įžūlus. Teisėjų kolegija pažymi, jog minėto straipsnio prasme įžūlus elgesys teismų praktikoje reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2011, 2K-252/2012, 2K-239-697/2022, 2K-9-594/2023, 2K-73-654/2024).

12. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje nustatyta, jog pirmiau nurodytu laiku, viešoje vietoje – automobilių parkavimo aikštelėje, nuteistasis V. M. išprovokavo konfliktą su nukentėjusiuoju P. M. dėl to, kad pastarasis keturračiu važinėjosi po miesto gyvenamuosius rajonus. Šių faktinių aplinkybių pirmosios instancijos teisme nuteistasis iš esmės neginčijo. Paaiškino, kad dėl dažno nukentėjusiojo keliamo triukšmo (važinėjant keturračiu) vėlai vakare nuteistajam „trūkus“ kantrybei, įvykio vakarą jis savo draugo, tai yra liudytojo M. V. papašė automobiliu (kuriuo kartu su M. V. atvyko liudytojas I. P.) jį pavežti iki keturračiu besivažinėjančio asmens, kurį rado prie turgavietės esančioje automobilių parkavimo aikštelėje, keturratis stovėjo aikštelėje, o jo vairuotojas sėdėjo greta ant suoliuko ir kalbėjosi su kitu taip pat jam nepažįstamu vyresniu vyriškiu. Duodamas parodymus apylinkės teisme V. M. neneigė, kad išlipęs iš jį atvežusio draugo automobilio ir priėjęs prie sėdinčio nukentėjusiojo jis (tai yra nuteistasis) pirmas pradėjo jam priekaištauti dėl keliamo triukšmo ir poilsio trikdymo, tuomet nukentėjusiajam atsistojus ir atsakius, kad „Tu čia man neaiškinsi“ ar pan., po šito jie abu sugriebė vienas kitą už drabužių ir pradėjo tąsytis–stumdytis, kuris tai pradėjo, neprisimenantis. Tačiau savo kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą pagal BK 284 straipsnį, V. M. nepripažino tiek ikiteisminio, tiek teisminio bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu.

13. Kaip matyti, bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje teisiamajame posėdyje kaltinamasis (tuo metu) V. M. kaltu neprisipažino visiškai laikydamasis pozicijos, kad nukentėjusiajam sudavė tik vieną smūgį į veidą ir tik gindamasis nuo paties nukentėjusiojo fizinio smurto (spyrio jam į krūtinę), t. y. veikdamas neperžengiant būtinosios ginties ribų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuos nuteistojo paaiškinimus paneigia nukentėjusiojo P. M., o taip pat įvykio vietoje buvusių liudytojų P. Z., I. P. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, liudytojo T. M. BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 290 straipsnyje nustatyta tvarka teisiamajame posėdyje apylinkės teismo pagarsinti ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, patvirtinantys, kad būtent nuteistasis, išlipęs iš automobilio ir užsipuolęs nukentėjusįjį, pirmas suduodamas nukentėjusiajam rankos delnu per viršugalvį, sugriebdamas šį už drabužių ir pradėdamas jį tąsyti ir stumdyti, o nukentėjusiajam tam aktyviai pasipriešinus, sudavė nukentėjusiajam dar mažiausiai vieną smūgį kumščiu į veidą bei įspyrė į kairiosios rankos plaštaką, kuria nukentėjęs siekė atremti jo spyrį. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad šie nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, sutampantys tiek kiekvieno atskirai, tiek visų kartu, tiek ir su pirmosios instancijos teismo ištirtais rašytinais įrodymais (2023 m. lapkričio 6 d. ikiteisminio tyrimo įstaigos vyr. tyrėjos tarnybinis pranešimas (1 t., b. l. 105–108); 2023 m. rugsėjo 3 d. asmens apžiūros protokolas (1 t., b. l. 43–49); Valstybinės teismo medicinos tarnybos Marijampolės skyriaus specialisto išvada Nr. G 492/2023(09) (1 t., b. l. 55, 60)). Asmens kaltę bei faktines bylos aplinkybes taip pat patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolas (1 t., b. l. 24–29), vaizdo įraše, padarytame stebėjimo kamera užfiksuoti duomenys (1 t., b. l. 109–111, 112–115), kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga. Į įvykio vietą nuteistąjį atvežusio liudytojo M. V. duotus parodymus apylinkės teismas pagrįstai vertino kritiškai, kaip siekį padėti artimam asmeniui (nuteistajam) išvengti baudžiamosios atsakomybės ar bent ją sušvelninti.

14. Nukentėjusiojo P. M. ir liudytojų P. Z., I. P., T. M. parodymai, juos įvertinus bendrame baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų kontekste, patvirtina, kad nuteistasis V. M. viešoje vietoje – automobilių parkavimo aikštelėje, matant kitiems asmenims, išprovokavo konfliktą su P. M. iš esmės dėl menkavertės dingsties (dėl gyvenvietėje nukentėjusiojo vairuoto keturračio skleidžiamo garso). Nukentėjusiojo ir minėtų įvykio vietoje buvusių liudytojų parodymai patvirtina, kad šio konflikto metu, išlipęs iš automobilio ir pirmas dėl trikdomo poilsio žodžiu piktai užsipuolęs ant suoliuko sėdėjusį nukentėjusįjį, nedelsiant sudavė rankos delnu šiam per viršugalvį, o besitęsiant konfliktui, sudavė smūgius į įvairias kūno vietas, taip pat ir keletą kartų kumščiu į veidą bei koja įspyrė į kairiąją plaštaką. Nors apeliaciniame skunde ir abejojama, kad tokie V. M. veiksmai nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą arba tikėtinas skausmas nebuvo toks, pagal kurį kaltininko veiksmus galima ir / arba būtina pripažinti įžūliu elgesiu, tačiau teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka. Liudytoja P. Z. apylinkės teisme patvirtino, kad po konflikto priėjusi prie nukentėjusio matė, jog šiam sumuštas (paraudęs) kairysis skruostas. Liudytojas T. M. ikiteisminio tyrimo metu taip pat patvirtino matęs, kad po konflikto nukentėjusiojo kairysis skruostas buvo paraudęs ir tino, o taip pat ėmė tinti kairiosios rankos nykštys. 2023 m. lapkričio 6 d. ikiteisminio tyrimo įstaigos vyr. tyrėjos tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys patvirtina, kad pranešdamas bendrajam pagalbos centrui (toliau ir – BPC) apie įvykį, P. M. be kitų aplinkybių nurodė ir tai, kad kaltinamasis (tuo metu) trenkė jam, nukentėjusiajam, per galvą, stumdė, porą kartų sudavė į veidą (žandą), įspyrė į ranką, kuria šis bandė atremti smūgį, jis pats, siekdamas apsiginti, taip pat stengėsi suduoti atgal, tačiau jam nepavyko, nukentėjusysis telefoninio pokalbio metu skundėsi skausmu sumuštose vietose (1 t., b. l. 105–108). 2023 m. rugsėjo 3 d. atlikus nukentėjusiojo asmens (kūno) apžiūrą, taip pat buvo užfiksuota, kad ant P. M. kairiojo skruosto stebimas patinimas, o taip pat užfiksuota, kad ant kairiosios rankos plaštakos nukentėjusiajam yra uždėtas medicininis įtvaras (1 t., b. l. 43–49). Atlikus tyrimą 2023 m. rugsėjo 7 d., tai yra praėjus šešioms dienoms po įvykio, 2023 m. rugsėjo 7 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Marijampolės skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 492/2023(09) konstatuota, jog kadangi klinikiniais (fiksuotais medicininiuose dokumentuose) duomenimis nukentėjusiajam P. M. konstatuota kitų riešo ir plaštakos dalių sumušimas, galvos paviršinis sužalojimas (sritis nepatikslinta), sumušimas ir burnos žaizda (sritis nepatikslinta) yra paremti tik nukentėjusiojo nusiskundimais, o objektyvių sužalojimų nekonstatuota, todėl sveikatos sutrikdymas nevertinamas, o taip pat pateikta išvada, kad jei P. M. 2023 m. rugsėjo 1 d. buvo suduota smūgiai į galvą bei spirta į kairę plaštaką, tai dėl to jis galėjo jausti fizinė skausmą (1 t., b. l. 55, 60 ). Minėtos 2023 m. rugsėjo 7 d. specialisto išvados Nr. G 492/2023(09) tiriamojoje dalyje nurodytomis aplinkybėmis nustatyta, kad sekančią dieną po įvykio, tai yra 2023 m. rugsėjo 2 d., P. M. kreipėsi į VšĮ Vilkaviškio ligoninę, o šios ligoninės nukentėjusiojo ligos istorijoje Nr. P23-10276 yra įrašyta, kad pacientas po vakarykščio jo užpuolimo skundėsi kairio skruosto patinimu, burnos žaizda, kairės rankos I–II pirštų skausmu, o objektyviai apžiūrint, be kita ko, nurodyta, kad paciento kairio skruosto srityje audiniai lokaliai nedaug patinę, apžiūrint burnos ertmę, kairėje pusėje minimali gleivinės žaizdelė, nekraujuoja, kairė plaštaka nedaug patinusi, palpuojant skausmingi I ir II pirštai (1 t., b. l. 55, 60 ).

15. Esant nurodytoms aplinkybėms, aukštesnis teismas neabejoja, kad V. M. įvykio dieną, viešoje vietoje, kerštaudamas už poilsio trikdymą, prikibęs prie nukentėjusiojo, tyčia rankos delnu sudavė jam per viršugalvį, keletą kartų kumščiu į veidą bei koja įspyrė į kairiąją plaštaką. Kaip pagrįstai konstatavo apylinkės teismas, tokiu būdu V. M. sukėlė nukentėjusiajam P. M. kurį laiką trukusį fizinį skausmą, o taip pat sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Skundžiamame nuosprendyje taip pat pagrįstai konstatuota, kad kaltinamasis (tuo metu) įžūliai elgėsi vienos iš pagrindinių miesto viešos gatvės betarpiškose prieigose, atviroje ir jaunimo gausiai lankomoje miestelio vietoje, girdint ir matant pašaliniams konfliktui asmenims, nuo kaltinamojo (tuo metu) pavartoto fizinio smurto nukentėjusysis sukniubo, be to, gretimoje gatvėje ir pačioje automobilių parkavimo aikštelėje bet kuriuo metu (paros metas dar nebuvo itin vėlus) galėjo pasirodyti ir daugiau pašalinių incidentui žmonių, kuriems toks kaltinamojo (tuo metu) elgesys būtų sukėlęs išgąstį, nepatogumus, emocinį šoką. Kolegijos vertinimu, tokie nuteistojo veiksmai viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, panaudojus fizinį smurtą P. M. atžvilgiu, atlikti dėl mažareikšmės dingsties, pagrįstai pripažinti įžūliais. V. M., dėl asmeninio nepasitenkinimo nusprendęs viešoje vietoje sudrausminti keturračio vairuotoją P. M., demonstravo nepagarbą nusistovėjusioms moralės normoms, nukentėjusiajam bei kitiems ten buvusiems asmenims. Tai, kad buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, pagrindžia tai, jog aplinkiniai asmenys pasijuto nesaugiai, stengėsi nutraukti konfliktą: liudytoja P. Z. teisiamajame posėdyje tvirtino, kad dėl įvykio pasijautė nejaukiai; išlipęs iš automobilio ir priėjęs prie konfliktuojančių asmenų liudytojas M. V. ėmė juos skirti vieną nuo kito. Neabejotina, kad nuteistasis veikė tyčia. Pasirinkta įvykio vieta, aptartos veiksmų paskatos, pobūdis bei intensyvumas patvirtina, kad nuteistasis neabejotinai suprato, jog dėl tokių veiksmų bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir norėjo taip veikti. Taigi, nuteistojo veiksmai atitinka visus BK 284 straipsnyje nustatytos veikos sudėties požymius.

16. Apeliacinio skundo argumentas, kad nuteistojo V. M. veika nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad būtų vertinama kaip nusikalstama, taip pat nepagrįstas. BK 284 straipsnis apima įžūlų elgesį, grasinimus, patyčias, vandališkus veiksmus ir nurodo padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-170-699/2016, 2K-103-689/2019, 2K-159-976/2021 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad nuteistojo veiksmai atitinka įžūlų elgesį, kuriuo buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir dėl kurio kilo baudžiamajame įstatyme nurodyti padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas V. M. veiksmus teisingai įvertino kaip nusikalstamus ir jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį.

17. Nepagrįstu ir neįrodytu laikytinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad nuteistasis veikė reaguodamas į ilgai besitęsiantį ir akivaizdžiai provokuojantį nukentėjusiojo elgesį. Nukentėjusiojo P. M. ir liudytojų P. Z., I. P., T. M. parodymai vienareikšmiškai patvirtina apylinkės teismo išvadą, jog būtent kaltinamasis (tuo metu) nagrinėjamo nusikaltimo įvykio faktinėje situacijoje buvo puolančiojo vaidmenyje, o nukentėjusysis – užpultojo ir turinčio teisę į gynybą, neperžengiant jos teisėtumo ribų (BK 28 straipsnio 2 ir 3 dalys), todėl kaltinamojo (tuo metu) veiksmai nustatytomis byloje aplinkybėmis negali būti vertinami būtinąja gintimi, nes jo atžvilgiu nebuvo priešingo teisei ir pavojingo kėsinimosi (užpuolimo) nei iš nukentėjusiojo, nei iš jokio kito asmens pusės.

18. Apibendrindama visa, kas išdėstyta aukščiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nuteistojo V. M. atžvilgiu priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 284 straipsnį, priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą. Apylinkės teismo atliktas ir skundžiamame nuosprendyje pateiktas įrodymų vertinimas, lėmęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą, tokių trūkumų, kuriuos nurodo nuteistojo gynėjas, neturi. Nenustačius įrodymų vertinimo bei baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų, naikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį nėra pagrindo. Todėl šioje dalyje apeliacinis skundas yra atmetamas.

Dėl nuteistojo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės

19. Apeliaciniame skunde pateikiamas alternatyvus prašymas svarstyti nuteistojo V. M. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą (BK 40 straipsnis), perduodant jį pagal laidavimą be užstato laiduotojai S. M., baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija vertina, ar V. M. gali būti atleidžiamas nuo pasekmių, sudarančių baudžiamosios atsakomybės turinį.

20. Pagal veikos padarymo metu galiojusią BK 40 straipsnio redakciją, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės nustačius šių sąlygų visumą: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų; 5) yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad net ir esant visoms nurodytoms sąlygoms, bylą nagrinėjančiam teismui paliekama diskrecija kiekvienu individualiu atveju spręsti dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamasis įstatymas suteikia tokią galimybę, bet nenustato pareigos priimti tokį sprendimą (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-153-976/2018, Nr. 2K-28-628/2023, Nr. 2K-252-628/2024, Nr. 2K-88-1073/2024).

21. Nagrinėjamu atveju nuteistasis V. M. nusikalto pirmą kartą, atlygino skundžiamu nuosprendžiu priteistos žalos dalį (tai yra Kauno teritorinei ligonių kasai priteistą 48,59 Eur dydžio turtinę žalą), pasižada nuteistajam atlyginti priteistą neturtinę žalą, nuteistojo motina S. M. pateikė prašymą atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą perduodant sūnų jos atsakomybėn, taigi šiuo atveju tenkinamos laidavimo taikymo sąlygos, numatytos BK 40 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktuose. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, teisėjų kolegijai taip pat nekyla pagrįstų abejonių, kad asmuo būtų linkęs nusikalsti, o tai reiškia, kad šiuo atveju iš esmės galėtų būti konstatuojama ir BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkto sąlyga. Vis dėlto, teisėjų kolegija nenustatė BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų buvimo. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Seimo priimtu 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573 padarius BK 40 straipsnio pakeitimus, kurie įsigaliojo 2025 m. vasario 1 d. – remiantis 2024 m. spalio 15 d. įstatymu Nr. XIV-3033, nagrinėjamu atveju aktuali laidavimo instituto taikymo sąlyga, tai yra visiškas savo kaltės prisipažinimas ir gailėjimasis padarius nusikalstamą veiką, išlieka (naujos BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

22. BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte (veikos padarymo metu galiojusi redakcija) esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Visiškas kaltės pripažinimas suvokiamas kaip asmens paaiškinimai, duodami ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįstami teismo nustatyti esminiai faktai. Pažymėtina, kad kaltinamojo žodžiai, jog jis prisipažįsta kaltas, savaime nesuteikia pagrindo teigti, kad jis visiškai prisipažįsta dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Kiekvienu atveju vertinamas kaltininko parodymų bei jo pozicijos ikiteisminiame tyrime ir teisme nuoseklumas, kaltės pripažinimo momentas, aplinkybės, kurioms esant kaltė pripažinta, teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba, kaltininko pastangos sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, jo požiūris į padarytą veiką ir pan. Kaltės pripažinimas privalo būti asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai jo kaltė yra aiškiai pagrįsta kitais bylos duomenimis (pvz., kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176-303/2018, Nr. 2K-153-976/2018, Nr. 2K-212-594/2024). Kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau tai nėra tapatu. Gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu, jį gali rodyti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padėti teisėsaugos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (pvz., kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2015, Nr. 2K-176-303/2018, Nr. 2K-307-689/2019).

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi objektyvių bylos duomenų visumą, nuteistojo V. M. prisipažinimo padarius inkriminuotą nusikaltimą ir išreikšto gailesčio negali laikyti nuoširdžiais veiksmais, kadangi jis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu bandė sumenkinti savo neteisėtų veiksmų pavojingumą, neigė dalį esminių aplinkybių, iš esmės nebendradarbiavo su teisėsaugos institucijų atstovais, juos klaidino. Toks nuteistojo elgesys leidžia daryti išvadą, jog anksčiau aptartais veiksmais jis iš tiesų nesiekė, jog būtų nustatytos visos įvykio aplinkybės. Apeliacinėje baudžiamojo proceso stadijoje V. M. kaltės pripažinimas ir gailėjimas padarius inkriminuotą nusikaltimą taip pat laikytinas alternatyviu variantu, kadangi pirmu apeliacinio skundo reikalavimu yra siekiama, kad V. M. būtų išteisintas tuo pagrindu, kad jo veiksmuose nėra vieno iš būtinų jam inkriminuoto nusikaltimo požymių. Ir tik nesėkmės atveju, tai yra atmetus apeliacinį skundą dalyje dėl išteisinimo, yra prašoma nuteistąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnį jo atžvilgiu taikant laidavimo institutą. Akivaizdu, kad tokį sąlyginį prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką nulėmė ne kritiškas savo veiksmų įvertinimas ir nuoširdus gailestis dėl jų apeliacinės instancijos proceso metu, o tik siekis palengvinti savo teisinę padėtį, pirmiausia iš esmės ir toliau neigiant savo kaltę siekiant išteisinimo, o to nepasiekus – siekiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės. Toks nuteistojo prisipažinimas ir gailestis laikytini deklaratyviais veiksmais. Atitinkamai deklaratyviu laikytinas ir nuteistojo paaiškinimas teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme, kad jis ankstesnėse proceso stadijose kaltu neprisipažino, kadangi pirmą sykį atsidūrė tokioje situacijoje, neturėjo gynėjo, kuris jam patartų, o jam pačiam atrodė, kad tokiu būdu jis ginasi. Pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju apeliacinėje instancijoje nuteistąjį atstovauja ir jo teises gina profesionalus advokatas. Aukštesnis teismas neabejoja nuteistojo gynėjo teigimu, kad apeliaciniame skunde yra keliami jo ginamajam teisiškai reikšmingi klausimai. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame skunde keliamų reikalavimų turinys iš esmės reikalauja prieštaringos nuteistojo pozicijos dėl jo kaltės pripažinimo ir gailėjimosi, teisėjų kolegijos nuomone, toks dviprasmiškas nuteistojo procesinis elgesys neatitinka šiuo atveju aktualios BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte (veikos padarymo metu galiojusi redakcija) nustatytos laidavimo instituto taikymo sąlygos.

24. Teismų praktikoje pažymima, kad jei teismas nustato, jog nėra bent vienos BK 40 straipsnio 2 dalyje (veikos padarymo metu galiojusi redakcija) nurodytos sąlygos, šio straipsnio taikymas tampa negalimas ir kitų sąlygų buvimo nagrinėjimas netenka prasmės (pvz., kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2021, Nr. 2K-88-1073/2024). Šiuo atveju, nustačius, kad nėra galimybės pripažinti nuteistojo V. M. prisipažinimą bei gailestį nuoširdžiais veiksmais ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, nepasisakytina dėl S. M. tinkamumo būti laiduota.

25. Nors baudžiamoji atsakomybė, skiriama bausmė, teistumo statusas neabejotinai turės neigiamas pasekmes nuteistajam, tai yra neišvengiamos pasekmės, dėl kurių atsiradimo yra kaltas tik pats nuteistasis. Asmuo gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tais atvejais, kai teismas nustato visas būtinas aplinkybes ir įvertina, kad tai teigiamai paveiks teisiamojo asmenybę, atleidimas negali būti tam tikras nuteistojo asmens elgesio bandymas, kuriam tik nepasiteisinus būtų taikomos poveikio priemonės, kadangi laidavimo taikymas yra ne teismo pareiga, o diskrecija. Įstatymų leidėjas nustatydamas baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamų veikų darymą aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų. Skiriama bausmė turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes, atgrasyti nuo kitų pažeidimų darymo, o tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Atkreiptinas dėmesys, kad teigiamai nuteistąjį apibūdinančios aplinkybės buvo įvertintos skundžiamu nuosprendžiu paskiriant jam bausmę – teismas atsižvelgė į tai, kad V. M. nusikalto pirmą kartą, paskutinius trejus nebuvo baudžiamas administracine tvarka, yra dirbantis, ir šių duomenų pagrindu paskyrė vieną iš švelnesnių BK 284 straipsnio sankcijoje numatytą baudos bausmę, už jo padarytą nesunkų nusikaltimą nustatant minimalų baudos bausmės dydį (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

26. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinis skundas šioje dalyje taip pat yra atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo V. M. gynėjo advokato Romualdo Matonio apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.