Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Ievos Gavelytės-Kalytienės ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

nuteistajam R. A. (nuotoliniu būdu, „Zoom“ programa), jo gynėjui advokatui Gintarui Algirdui Peredniui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. (toliau – ir nuteistasis) ir nuteistojo R. A. gynėjo advokato Gintaro Algirdo Perednio (toliau – ir gynėjas) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 1 dalyje, jam skirta vienerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2024 m. balandžio 20 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2024 m. balandžio 29 d. Bausmės pradžią V. A. nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos (2024 m. spalio 29 d.). R. A. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, jam skirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, nuosprendžiu skirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 27 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalimi, R. A. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo dvejiems metams trims mėnesiams bausmė. Į paskirtą bausmę įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2024 m. balandžio 20 d. iki 2024 m. liepos 10 d. Bausmės pradžią R. A. nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos (2024 m. spalio 29 d.). Nukentėjusiojo D. B. civilinis ieškinys tenkintas ir solidariai iš V. A. ir R. A. D. B. naudai priteista 100 Eur turtinės žalos atlyginimas. Civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys tenkintas ir solidariai iš V. A. ir R. A. priteista 139,37 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško teismo nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio įvykdymo. Antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš V. A. ir R. A. nepriteista.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo V. A. ir nuteistojo R. A. gynėjo advokato Gintaro Algirdo Perednio apeliaciniai skundai atmestini.

5. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. A. nesutinka su jam paskirtos bausmės individualizavimu, prašo taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas. Nuteistojo R. A. gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, taip pat su nuteistojo veikos kvalifikavimu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių BPK pažeidimų, baudžiamąją bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl V. A. paskirtos bausmės

6. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. A. pažymi, jog visiškai pripažino savo kaltę ir tvirtina, kad jam paskirta bausmė turėjo būti mažinama vienu trečdaliu. Nuteistojo gynėja teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme teigia, jog nors formalaus pagrindo taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas byloje nebuvo, tačiau pirmosios instancijos teismas, pagal besiklostančią praktiką, bausmę turėjo skirti ne didesnę, nei pritaikius minimą BK 64¹ straipsnį, kadangi šis nuteistasis savo kaltę visiškai pripažino. Teisėjų kolegija vertina, ar pirmosios instancijos teismas teisingai individualizavo bausmę nuteistajam V. A..

7. Pagal BK 64¹ straipsnį nuteistajam skiriama bausmė tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu, jeigu baudžiamoji byla buvo išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu. Ši taisyklė taikytina tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas (BK 64¹ straipsnio 2 dalis). Atsižvelgus į šias nuostatas, kasacinės instancijos teismo praktikoje konstatuota, kad BK 64¹ straipsnis taikytinas tik esant minėtų sąlygų visumai (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-264-697/2017, 2K-327-303/2015, 2K-569/2014). Atitinkamai, nesant bent vienos šių sąlygų, BK 64¹ straipsnio nuostatos netaikytinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-71-458/2020).

8. Nagrinėjamu atveju, nuteistasis V. A. kaltę dėl nusikalstamos veikos pripažino, tai buvo pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau baudžiamoji byla nebuvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, joje nebuvo atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas ir ši baudžiamoji byla neužbaigta teismo baudžiamuoju įsakymu, todėl pagrindo taikyti BK 64¹ straipsnį ir sumažinti nuteistajam V. A. paskirtą bausmę vienu trečdaliu pirmosios instancijos teismas pagrindo neturėjo. Nuteistojo V. A. prašymas sumažinti paskirtą bausmę vienu trečdaliu nepagrįstas. Konstatavusi išdėstytą, teisėjų pažymi ir tai, kad nuteistajam paskirta bausmė savo rūšimi ir dydžiu yra tinkama, nėra per griežta.

9. Bausmė yra skiriama vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis apie bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą teismas atsižvelgia į teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni.

Dėl įrodymų vertinimo

11. Nuteistojo R. A. gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas padarė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai R. A. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, gynėjas pateikia subjektyvų asmenų parodymų vertinimą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Teisėjų kolegija pritarti tokiems skundo argumentams pagrindo nenustato. Kaip pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu šių nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022 ir kt.). Šiame kontekste akcentuotina, jog teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348-699/2016). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino bylos aplinkybes. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas ištyrė nuteistųjų, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, rašytinę bylos medžiagą ir šiuos duomenis pagrįstai pripažino įrodymais, įrodymų leidžiamumo ir leistinumo reikalavimų nepažeidė. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas įvertino tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek ir įrodymų visumą, savo išvadas, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, išdėstė.

Dėl R. A. nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį

12. BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas veiksmais, numatytais minėtoje BK 180 straipsnio 1 dalyje.

15. Baudžiamosios bylos duomenimis, V. A. 2024 m. balandžio 20 d. apklaustas kaip įtariamasis neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nurodė, kad 2024 m. balandžio 19 d. buvo išleistas iš priklausomybės ligų centro, norėjo vykti į namus, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, nuvažiavo į stotį. Pakeliui susipažino su vyriškiu, vardu R. . Užėjo į barą, esantį prie (duomenys neskelbtini) autobusų stoties, R. į barą neįleido. Bare sutiko seniai pažįstamą D. B., kuris gyvena tame pačiame kaime. D. B. buvo neblaivus, vaišino alkoholiniais gėrimais, pirko degtinę, alų, tačiau jis išgėrė tik pusę bokalo alaus. Po kurio laiko D. B. pradėjo su juo konfliktuoti, kelis kartus kvietė į lauką. Išėjus į lauką, D. B. pradėjo konfliktuoti su R., kilo muštynės. Nurodė, kad gindamasis kelis kartus sudavė D. B. į šonus kumščiais, o R. spyrė šiam kojomis, mušė rankomis. Matė vestuvinį žiedą ant D. B. dešinės rankos piršto, teigė, jog nematė, kuriuo momentu žiedas buvo nuimtas, rado žiedą ant žemės, pakėlė ir įsidėjo į kuprinę (t. 2, b. l. 11–12). V. A. 2024 m. liepos 4 d. įtariamojo apklausos metu nurodė, kad prisipažįsta dėl plėšimo padarymo, nori patikslinti įvykio aplinkybes. Nurodė, kad kuomet su D. išėjo iš baro, ėjo link gatvės, kartu ėjo ir R.. Teigė, kad jis D. vieną kartą sudavė kumščiu į galvos sritį, nuo smūgio šis nugriuvo. Paklausė D.: „ar žinai už ką?“, tas nieko neatsakė. Nurodė, kad D. sudavė dėl senų nuoskaudų. Kai D. nugriuvo, pribėgo R., pradėjo spardyti D., spyrė ne daugiau kaip keturis kartus. Nurodė, kad pasilenkė prie D. ir pasakė: „nu va, atėjo tas laikas tau“. Teigė, jog D. žinojo, apie ką jis kalbėjo. Po to D. nebemušė. R. jam pasakė, kad nuimtų žiedą. R. rankomis laikė D., o jis nuėmė nuo D. dešinės rankos piršto vestuvinį žiedą ir įsidėjo į liemenės kišenę. Liemenės kišenėje pamušalas buvo prairęs, žiedas įkrito pro skylę. Kitų daiktų iš D. neėmė. Susistumdymo metu buvo priėjęs vaikinas, liepė jiems liautis. Labai greitai atvyko policijos pareigūnai, jie su R. buvo sulaikyti. Policijos įstaigoje buvo daroma jo apžiūra, jis kišenėje užčiuopė žiedą ir įmetė į savo krepšį. Pareigūnai tikrino krepšį ir rado žiedą (t. 2, b. l. 58–59). Nuteistasis V. A. pirmosios instancijos teisme iš esmės nurodė analogiškas aplinkybes, kaip ir 2024 m. liepos 4 d. apklausos metu. Nuteistasis teigė, kad R. A. jam nurodė nukentėjusiojo žiedą, aiškino, jog nusikalstamoje veikoje su kitu nuteistuoju dalyvavo kartu (t. 4, b. l. 21–22). Taigi nuteistasis V. A. pirminės apklausos metu nepripažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, tačiau vėliau savo kaltę pripažino ir viso proceso metu tvirtino, kad būtent R. A. atkreipė jo dėmesį į nukentėjusiojo žiedą bei laikė šio ranką, tokiu būdu padėdamas vestuvinį žiedą nuimti nuo nukentėjusiojo piršto. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad nuteistasis R. A. nenurodė priežasčių, dėl kurių jį galėtų apkalbėti V. A., be to, V. A. nurodomas veikimas kartu su kitu nuteistuoju sunkina jo paties teisinę padėtį, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, kad V. A. galėtų apkalbėti R. A.. Kaip matyti, nuteistojo V. A. parodymus patvirtina ir bylos duomenų visuma.

16. Liudytojas D. L. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad įvykio dieną, apie 1.00 – 2.00 val., buvo (duomenys neskelbtini) autobusų stotyje, prie geltonų paviljonų, kur yra lombardai, išgirdo triukšmą, pamatė du vyriškius, mušančius vieną vyrą. Iš pradžių pagalvojo, kad vyrai mušasi tarpusavyje, tačiau pamatė, jog vienas vyriškis guli ant žemės, o kiti du gulintį stipriai spardo kojomis. Sušuko, kad vyrai nustotų smurtauti, tačiau jie nekreipė dėmesio. Liudytojas paskambino bendruoju pagalbos numeriu 112 ir iškvietė policiją. Iškvietęs policiją, ėjo link vyrų, prašė nemušti gulinčio, tačiau smurtautojai nekreipė dėmesio. Smurtavę vyrai priėjo prie jo, kažką pasakė, tačiau kalbėjo lietuviškai, todėl jis nieko nesuprato. Vyriškiams pasakė, kad iškvietė policiją. Vyrai grįžo prie gulinčio asmens, daugiau prieš jį nesmurtavo, kažką šaukė lietuvių kalba. Sulaukė policijos pareigūnų, jiems papasakojo, ką matė. Atsimena, kad smurtautojai atrodė kaip narkomanai, vienas jų buvo su oranžiniu megztuku, kitas – tamsiai apsirengęs (t. 1, b. l. 67–68). Teisiamajame posėdyje liudytojas įvykio aplinkybes nurodė analogiškai (t. 4, b. l. 53–55). Vertintina, jog nesuinteresuotas bylos baigtimi liudytojas nuosekliai aiškino apie abiejų nuteistųjų vartotą prieš nukentėjusįjį smurtą, šio liudytojo nupasakotos įvykio aplinkybės atitiko nuteistojo V. A. parodymus, o ne nuteistojo R. A. gynėjo skunde dėstomą versiją.

17. Nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme teigė, jog V. A. ir R. A., panaudodami fizinį smurtą, pagrobė jo vestuvinį žiedą. Apklaustas kaip liudytojas D. B. 2024 m. balandžio 20 d. nurodė, kad įvykio dieną, apie 0.50 val., žodinio konflikto metu iš matymo pažįstami asmenys pradėjo smurtauti, nuvertė jį ant žemės, spardė kojomis visą kūną. Pajautė, kad vienas iš smurtautojų nuo dešinės rankos piršto nuėmė jo vestuvinį žiedą (t. 1, b. l. 28). Papildomos apklausos metu 2024 m. gegužės 2 d. nukentėjusysis D. B. patikslino parodymus ir nurodė, kad įvykio dieną, apie 23.00 val., jis užėjo į barą, esantį (duomenys neskelbtini) stoties rajone, sutiko iš matymo pažįstamą V. ir šio draugą. Bare vartojo alkoholinius gėrimus, V. nupirko alaus. Barui užsidarius, dar norėjo išgerti, V. su draugu pasakė žinantys, kur galima nusipirkti alkoholio, todėl visi kartu ėjo (duomenys neskelbtini) gatve žemyn. V. su draugu atsiliko, staiga nukentėjusysis pajuto ne mažiau kaip vieną smūgį į kairės pusės skruostą, arčiau akies. Nugriuvo ant grindinio, jautė spardymą kojomis, daužymą kumščiais. Išgirdo, kad vienas iš vaikinų sako: „imam žiedą“, po to pajuto, jog kažkuris vaikinas paėmė už dešinės rankos, o kitas pradėjo nuiminėti vestuvinį žiedą. Netrukus atvažiavo policijos pareigūnai, V. ir šio draugas nespėjo pabėgti (t. 1, b. l. 39–40). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis iš esmės nurodė analogiškas aplinkybes, kaip ir papildomos apklausos 2024 m. gegužės 2 d. metu, teigė, jog vienas atlenkė ranką, kitas nuteistasis nuėmė žiedą (t. 4, b. l. 23–24). Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo D. B. parodymų, iš esmės sutampančių su nuteistojo V. A. bei liudytojo D. L. parodymais, patikimumu pagrindo abejoti nėra. Pažymėtina, jog šių asmenų parodymus patvirtina ir liudytojo P. B. (P. B.), policijos pareigūno, atvykusio į įvykio vietą, parodymai.

18. Apklaustas kaip liudytojas P. B. parodė, jog 2024 m. balandžio 20 d. atvyko pagal iškvietimą adresu: (duomenys neskelbtini). Prie jų su kolega K. K. priėjo pranešėjas D. L., kuris paaiškino, jog matė tris vyrus, einančius nuo stoties pastato pusės. Pasak pranešėjo, vyrai pradėjo konfliktuoti, dviese pradėjo mušti, spardyti vieną, šis pargriuvo ant žemės. Pranešėjas taip pat paaiškino, kad bandė asmenis išskirti, tačiau jam nepavyko, išvietė policijos pareigūnus. Nurodė, kad vienas smurtautojas buvo su oranžine apranga, kitas – apsirengęs tamsiai. Po pokalbio su pranešėju pareigūnai nuėjo į įvykio vietą, rado tris asmenis. Visi trys vyrai atrodė apsvaigę, vienas iš jų buvo akivaizdžiai sumuštas (vėliau paaiškėjo, kad tai D. B.). Ant žemės mėtėsi įvairūs D. B. daiktai. D. B. nurodė, kad įvykio vietoje esantys du vyrai jį sekė, o skvere užpuolė, pargriovė ant žemės, spardė, smūgiavo rankomis į visas kūno vietas, po to R. A. ir V. A. nuo nukentėjusiojo dešinės rankos piršto nutraukė auksinį žiedą. R. A. ir V. A. įvykio vietoje aiškino, jog jie tik norėjo apginti nukentėjusįjį nuo neva užpuolusių penkių asmenų, tačiau šią versiją paneigė pranešėjas D. L., nurodęs, kad visą laiką matė tik tris asmenis (t. 1, b. l. 61–62). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas P. B. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 4, b. l. 55–56).

19. Apibendrinusi, teisėjų kolegija sprendžia, kad aptartų įrodymų visuma patvirtina, jog R. A. kartu su V. A. smurtavo prieš D. B., pavartoję fizinį smurtą, bendrais veiksmais užvaldė nukentėjusiojo vestuvinį žiedą. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistųjų veika teisingai kvalifikuota kaip plėšimas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Nuteistieji pripažinti kaltais savo smurtiniais veiksmais padarę nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu atėmę galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis. Teisėjų kolegija pažymi, kad kitoks atėmimas galimybės priešintis, numatytas BK 180 straipsnyje, yra tada, kai nukentėjusiojo asmens pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja tokius būdus, kurių neapima sąvoka „fizinio smurto panaudojimas“. Nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, nukentėjusiojo turtas buvo užvaldytas nuteistiesiems panaudojus fizinį smurtą, taigi inkriminuotas kitoks atėmimas galimybės priešintis yra perteklinis, iš kaltinimo šalintinas. Ši aplinkybė įtakos nuteistųjų veikos kvalifikavimui įtakos neturi.

20. Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, kad smurto prieš nukentėjusįjį tikslas buvo ne siekis iš jo atimti turtą, o V. A. noras šiam atkeršyti už praeityje patirtą skriaudą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą, tačiau toks sumanymas pagrobti svetimą turtą gali kilti tiek prieš panaudojant smurtą, tiek smurto panaudojimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-82-139/2015, 2K-272-648/2015, 2K-349-648/2017). Kaip minėta, nuteistasis V. A. parodė, kad R. A. smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimo metu pasakė: „V., žiūrėk, žiūrėk, nuimk žiedą“, be to, nukentėjusysis D. B. parodė užpuolimo metu girdėjęs vieno iš vaikinų frazę: „imam žiedą“. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti nuteistojo V. A. ir nukentėjusiojo D. B. parodymai patvirtina, kad nuteistųjų V. A. ir R. A. sumanymas pagrobti nukentėjusiajam priklausantį vestuvinį žiedą kilo smurto panaudojimo metu, nuteistieji veikė tyčia, nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

21. Nesutikdamas su nuteistojo R. A. veikos kvalifikavimu, gynėjas skunde pažymi, kad nuteistieji buvo sulaikyti įvykio vietoje. Pasak gynėjo, R. A. padarytą nusikalstamą veiką privaloma kvalifikuoti kaip pasikėsinimą padaryti vagystę. Teisėjų kolegija, konstatavusi, jog svetimas, nukentėjusiajam priklausantis turtas buvo pagrobtas nuteistiesiems panaudojus fizinį smurtą, dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnį, kaip svetimo turto vagystės, plačiau nepasisako. Išanalizavusi nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais dėl šios veikos kvalifikavimo kaip nebaigto nusikaltimo – pasikėsinimo apiplėšti.

22. Kaip matyti iš nuteistojo V. A. parodymų, nukentėjusiojo turtą –vestuvinį žiedą kartu su R. A. jie pagrobė panaudoję smurtą nukentėjusiajam, padarę šiam nežymų sveikatos sutrikdymą. Kaip nurodė nuteistasis V. A., R. rankomis laikė D., o jis nuėmė nuo D. dešinės rankos piršto vestuvinį žiedą ir įsidėjo į liemenės kišenę. Atvykę pareigūnai žiedo nerado, policijos įstaigoje buvo daroma jo apžiūra, jis kišenėje užčiuopė žiedą ir įmetė į savo krepšį. Pareigūnai tikrino krepšį ir rado žiedą (t. 2, b. l. 58–59). Įvykio vietos apžiūros 2024 m. balandžio 20 d. protokolo duomenimis, įvykio vietoje matomos stiklo šukės, išmėtyti centai, galimų grumtynių pėdsakai. Įvykio vietoje reikšmingų tyrimui daiktų nerasta (t. 1, b. l. 17). Liudytojo P. B. parodymų duomenimis, sulaikyti R. A. ir V. A. buvo pristatyti į Operatyvaus valdymo skyrių. Liudytojas matė, jog V. A. krepšys buvo apžiūrėtas, žiedo nebuvo, tačiau po krepšio apžiūros nuteistasis staigiai pakilo nuo suolo, sakydamas, jog nori parūkyti, staigiai įmetė į krepšį žiedą, atitinkantį nukentėjusiojo apibūdinimą (t. 1, b. l. 62). Vertintina, jog nuteistieji, pagrobę nukentėjusiojo turtą, turėjo realią galimybę jį išmesti arba paslėpti ir vėliau galimai tuo turtu naudotis, disponuoti ir valdyti. Pažymėtina, jog iš esmės analogiškos faktinės aplinkybės nagrinėtos apeliaciniame skunde nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 234/2006. Kasacinis teismas sprendė, jog aplinkybė, kad nuteistasis pagrobtu turtu nespėjo pasinaudoti, šiuo atveju veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, nes svarbu ne tai, ar turtu buvo pasinaudota, o tai, kad nuteistasis turėjo galimybę juo pasinaudoti savo nuožiūra. Taigi skundžiamu nuosprendžiu nuteistųjų veika teisingai kvalifikuota kaip baigtas nusikaltimas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

23. Apeliacinių skundų argumentai nepasitvirtino, skundai atmestini. Skundžiamas nuosprendis paliktinas galioti.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

24. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė Vilniaus apygardos teismui pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje išlaidų. Pažymos duomenimis, valstybės naudai iš V. A. priteistina antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 162,50 Eur. BPK 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose, be to, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2009, 2K-267/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020). Šiuo atveju baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris šiuo nuosprendžiu yra netenkinamas, tačiau gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aptartas aplinkybes, vertina, jog antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas šioje situacijoje pažeistų teisingumo principą, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo dėl būtino gynėjo dalyvavimo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 322 straipsnio 1 dalis) nepriteisia.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

atmesti nuteistojo V. A. ir nuteistojo R. A. gynėjo advokato Gintaro Algirdo Perednio apeliacinius skundus.

Antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo V. A. nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.