Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 24 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu keturiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 70 straipsniu, skirta baudžiamojo poveikio priemonė – penkiasdešimt valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, įpareigojant juos atlikti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 27 d. nutartis, kuria nuteistojo R. K. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. K. nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, panaudodamas fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, būtent: 2015 m. rugpjūčio 2 d., apie 01.17 val., būdamas automobilyje „Jeep Grand Cherokee“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), prekybos ir pramogų centro „X.“ automobilių aikštelėje (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam E. V. (E. V.) įsėdus į minėtą automobilį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui sudavus E. V. po vieną smūgį per galvą ir kairę ausį, po ko, jam (R. K.) vairuojant šį automobilį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo vėl sudavė kelis smūgius į galvą ir nugarą, taip atėmė galimybę nukentėjusiajam priešintis, po to ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui liepus nusirengti, o nukentėjusiajam atsisakius, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo ranka suplėšė E. V. marškinėlius, po ko, E. V. nusirengus, jis (R. K.) ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo liepė nukentėjusiajam nuogam išlipti, todėl E. V. palikus automobilyje savo daiktus, nurodytus skundžiamuose teismų sprendimuose, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui iš nukentėjusiojo E. V. rankų išplėšus mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson Xperia“ ir nukentėjusiajam išlipus iš automobilio prie pastato (duomenys neskelbtini), jis (R. K.) kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu pasišalino, taip, panaudojus fizinį smurtą ir atėmus galimybę nukentėjusiajam E. V. priešintis, pagrobė E. V. priklausantį 269 Eur vertės turtą.

3.1. Prokurorė nesutinka su nuteistojo kasacinio skundo argumentais, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai klaidingai taikė materialiosios ir procesinės teisės normas. Prokurorė teigia, kad nei kasaciniame skunde, nei baudžiamojoje byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog, nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, buvo netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies nuostatos ar ši byla išnagrinėta netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Be to, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje teismų sprendimai pagrįsti teisminio nagrinėjimo metu išsamiai ištirtais įrodymais ir nepadaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Tai, kad kasatorius nesutinka su teismų sprendimuose išdėstyta įrodymų analize, argumentais, motyvais ir teismų padarytomis išvadomis, negali būti vertinama kaip teismų padaryti BPK pažeidimai.

3.3. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas pagal paduoto apeliacinio skundo argumentus išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, dar kartą įvertino įrodymus, nutartyje išdėstė įrodymus bei motyvus, paaiškinančius ir pagrindžiančius teismo sprendimą, bylą išnagrinėjo ir nutartį surašė vadovaudamasis BPK ir BK nuostatomis, remdamasis teismų praktika. Skundžiamoje nutartyje išsamiai ir argumentuotai pasisakyta dėl visų įrodymų, kuriuos kasatorius ginčijo apeliaciniame skunde, ir pagrįstai konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir teisingai įvertino visus bylai reikšmingus įrodymus, patvirtinančius nuteistojo dalyvavimą padarant nusikaltimą, ir priėmė teisingą sprendimą, nepažeisdamas BPK reikalavimų. Taip pat teismas įvertino bei aptarė ir tyčios klausimą ir padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visus plėšimo sudėties požymius bei nusikalstamą veiką kvalifikavo teisingai. Apibendrindama prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas šią bylą išnagrinėjo laikydamasis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurioje išdėstė įrodymus bei motyvus, paaiškinančius ir pagrindžiančius teismo sprendimą nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti, ir kurią surašė vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimais.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo R. K. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

5.1. Teisėjų kolegija, patikrinusi šiuos kasatoriaus argumentus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), nenustatė pagrindo abejoti abiejų instancijų teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų įrodytumu bei nuteistojo kaltumu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką kartu su ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato ir šiame teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).

5.2. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pripažįsta įrodymais tik įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gautus duomenis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, pagal kurias teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

5.3. Priešingai nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiojo E. V. parodymus vertino kaip patikimus: teismas teisiamajame posėdyje nukentėjusįjį išsamiai apklausė net du kartus (1 t., b. l. 205–206, 2 t., b. l. 31) ir šių apklausų metu pastarasis kategoriškai patvirtino, kad būtent R. K. vairavo juodos spalvos automobilį – džipą, kuriame ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo E. V. sumušė, atėmė jo daiktus, suplėšė marškinėlius ir liepė išsirengti. Tokiems parodymams patikrinti buvo ištirti tiek nukentėjusiojo, tiek kasaciniame skunde nurodytos liudytojos (D. J.) ir BPK 80 straipsnio 1 punkte, 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apklausto liudytojo M. D. (M. D.) ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Be to, teisiamajame posėdyje apklausti kaip liudytojai policijos pareigūnai R. O. ir A. Č. patvirtino BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punkto tvarka pagarsintus savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, apie tai, kokias įvykio aplinkybes nurodė nukentėjusysis (1 t., b. l. 46, 48, 198, 218). Taigi nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų parodymai, vertinant juos kartu su kitais bylos įrodymais (2015 m. rugpjūčio 1 d. vaizdo įrašu, parodymo atpažinti iš nuotraukos protokolu), leido teismui padaryti teisiškai reikšmingas išvadas dėl R. K. dalyvavimo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nuteistojo R. K. teisme pareikšta ir kasaciniame skunde pakartota gynybinė pozicija, kad jis įvykio metu buvo kitoje vietoje ir apie kaltinimo aplinkybes nieko nežino, nepaneigia minėtų teismo išvadų. Kolegijos vertinimu, byloje surinkti įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami, nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojų byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus. Be to, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atliekant kasatoriaus akcentuojamą ikiteisminio tyrimo metu procesinį veiksmą – atpažinimą iš nuotraukos – būtų pažeistos BPK 191 straipsnyje, 192 straipsnio 5 dalyje ir (ar) 194 straipsnyje nustatytos taisyklės, todėl nėra pagrindo abejoti jo rezultatų, kaip vieno iš įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu.

5.4. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo normų, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Kartu pažymėtina ir tai, kad kasaciniame skunde kasatorius nenurodo, jog byla apeliacine tvarka išnagrinėta ir procesinis sprendimas surašytas, pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies ir (ar) 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į esminius nuteistojo R. K. apeliacinio skundo argumentus (beje, kurių didžioji dalis yra analogiški kasacinio skundo argumentams – analizuojami nukentėjusiojo E. V., liudytojų, paties kasatoriaus parodymai ir informacija dėl telefoninių ryšių išklotinės bei bazinės mobiliojo ryšio perdavimo stoties veikimo zonos, pateikiama sava subjektyvi nuomonė ir išvados dėl šių įrodymų vertinimo bei kasatoriaus nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo) yra išsamiai atsakyta ir motyvuotai nurodyta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis).

5.5. Teisėjų kolegija, vertindama nuteistojo R. K. kasacinio skundo argumentus išdėstytų baudžiamojo proceso įstatymo normų ir jų aiškinimo bei taikymo teismų praktikoje kontekste, sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė kasaciniame skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų, skundžiamuose teismų sprendimuose visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–4 punktai, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Taigi, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai ir išsamiai pasisakyta dėl įrodymų vertinimo ir visų bylai reikšmingų aplinkybių, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai, o abiejų instancijų teismų surašyti (priimti) sprendimai neatitinka jiems keliamų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų (BPK 304 straipsnis, 305 straipsnio 1 dalis, 307 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 1–5 dalys).

Dėl R. K. nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį pagrįstumo

6.1. Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas, panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas veiksmais, numatytais minėtoje BK 180 straipsnio 1 dalyje. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Tačiau toks sumanymas pagrobti svetimą turtą gali kilti tiek prieš panaudojant smurtą, tiek smurto panaudojimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-82-139/2015, 2K-272-648/2015).

6.2. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje bendravykdytoju pripažįstamas ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja bent dalį jų. Visos dėl bendrininkų veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš jų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą, o padaryta veika bendrininkams paprastai kvalifikuojama pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-197/2009, 2K-163-648/2015, 2K-271-303/2016).

6.3. Išnagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistojo R. K. vairuojamame automobilyje ikiteisminio tyrimo nenustatytas asmuo naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, pastarajam suduodamas daugkartinius smūgius per galvą, ausį, nugarą ir liepė nukentėjusiajam nusirengti bei atiduoti mobiliojo ryšio telefoną, o šiam atsisakius tai daryti, suplėšė E. V. marškinėlius ir iš rankų išplėšė telefoną; R. K. važiuojant nuo prekybos centro „X.“ link centro, ikiteisminio tyrimo nenustatytas asmuo ir toliau naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį; nuvažiavus į miesto centrą (prie (duomenys neskelbtini)), nuteistasis ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo liepė nukentėjusiajam nuogam išlipti iš R. K. automobilio, kuriame ir liko visi nukentėjusiojo daiktai, nurodyti skundžiamuose teismų sprendimuose; o nukentėjusiajam išlipus, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo išmetė suplėšytus nukentėjusiojo marškinėlius iš automobilio ir su R. K. iš minėtos vietos pasišalino. Be to, po kiek laiko po šio įvykio nuteistasis kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu nukentėjusiajam siūlė grąžinti iš jo pagrobtus daiktus (beje, kurie nebuvo surasti nuteistojo nurodytoje vietoje prie prekybos centro „X.“ ir E. V. negrąžinti) bei sumokėti pinigų (1000 Eur), bet tik tada, kad šis atsiims iš policijos pareiškimą. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kuriai pritarė ir apeliacinės instancijos teismas, kad minėtų aplinkybių visuma neabejotinai patvirtina, jog nuteistasis matė visus minėtus neteisėtus smurtinius veiksmus, atliktus prieš nukentėjusįjį, jiems neprieštaravo ir jų nesustabdė, tarpusavyje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu bendravo. Kartu tai leidžia teigti, kad R. K. suvokė, jog tokiu būdu vykdomas asmens plėšimas, ir savo konkliudentiniais veiksmais išreiškė pritarimą tokiems veiksmams, t. y. dalyvavo bendroje nusikalstamoje veikoje, numatė šios veikos padarinius ir jų norėjo. Abiejų instancijų teismai padarė išvadą, kad tokios teismų įrodytomis pripažintos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad R. K. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, kaip dviejų nusikaltimo bendrininkų, tiesioginė tyčia ir susitarimas apiplėšti nukentėjusįjį kilo spontaniškai, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui naudojant fizinį smurtą automobilyje, kurį vairavo R. K., pasireiškė konkliudentiniais veiksmais ir apėmė bet kokio smurto panaudojimą prieš nukentėjusįjį, siekiant palaužti šio pasipriešinimą ir užvaldyti jo turtą. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nesutikti su tokiomis teismų išsamiomis ir motyvuotomis išvadomis.

6.4. Be to, kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama apie neanalizuotas paskatas, nulėmusias fizinio smurto panaudojimą prieš nukentėjusįjį, ir kokių padarinių tokiais veiksmais buvo siekta. Kolegijos vertinimu, viso įvykio metu buvęs kasatoriaus ir jo bendrininko aktyvus elgesys parodo abiejų bendrininkų ypač įžūlų, pasityčiojantį ir cinišką požiūrį į nukentėjusįjį, jų norą elgtis savavališkai, ignoruojant visuotinai priimtas moralės bei dorovės normas. Tai, kad tokie veiksmai parodo, jog abiejų bendrininkų veiksmuose galimai yra ir kitų nusikalstamų veikų požymiai, šiuo atveju nepašalina nuteistojo baudžiamosios atsakomybės dėl plėšimo padarymo bendrininkų grupe, nes byla teisme nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų ir tik dėl tų kaltinamųjų, dėl kurių ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnis).

6.5. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad abiejų instancijų teismai padarė pagrįstą išvadą dėl R. K. dalyvavimo padarant BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir jo padaryta nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal šį baudžiamąjį įstatymą.

6.6. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, tenkinti kasatoriaus prašymus – panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą jam nutraukti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – nėra jokio pagrindo. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, nuteistojo kasacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. K. kasacinį skundą atmesti.