Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovė sudarė santuoką 1994 m. gegužės 26 d., santuokoje jiems gimė du sūnūs – K. N. M., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. B. M., gim. (duomenys neskelbtini). Ieškovas ir atsakovė 2011 m. lapkričio 17 d. sudarė santuokoje įgyto turto pasidalijimo sutartį, kuria pasidalijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). 2011 m. lapkričio 17 d. nekilnojamųjų daiktų dovanojimo sutartimi ieškovas padovanojo atsakovei jam priklausančią dalį bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų, t. y. pastato-dirbtuvių, unikalus Nr. 1094, esančių (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovas 2011 m. lapkričio 21 d. statinių dovanojimo sutartimi neatlygintinai savo sutuoktinei padovanojo ½ dalį pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius (inžinerinius)-kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad žemės sklypas bei pastatas-dirbtuvės, esantys adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teise nuo 2011 m. lapkričio 28 d. iki 2013 m. spalio 25 d. priklausė atsakovei, vėliau šis turtas pirkimo–pardavimo sutartimi perleistas UAB „Agroprimus“. Žemės sklypas, gyvenamasis namas, pastatas-ūkinis pastatas, šiltnamis bei kiti kiemo statiniai, esantys adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise nuo 2013 m. spalio 25 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu priklauso UAB „Agroprimus“, iki minėtos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo turtas nuosavybės teise priklausė atsakovei turto pasidalijimo sutarties bei dovanojimo sutarties pagrindu. Žemės sklypas, pastatas-gyvenamasis namas, pastatas-gyvenamasis namas nuosavybės teise iki 2013 m. spalio 25 d. priklausė atsakovei, o nuo 2013 m. spalio 25 d. šis nekilnojamas turtas priklauso UAB „Agroprimus“. 2013 m. spalio 23 d. atsakovė ir UAB „Agroprimus“ sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovė perleido žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą dirbtuves, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius-kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), už bendrą 4 800 000 Lt kainą, kurią UAB „Agroprimus“ įsipareigojo sumokėti dalimis iki 2015 m. spalio 23 d. Susitarimu pakeisti sutartį atsakovė ir UAB „Agroprimus“ susitarė, kad 4 700 000 Lt UAB „Agroprimus“ įsipareigoja sumokėti iki 2018 m. spalio 23 d.. UAB „Agroprimus“ vadovu yra I. K.Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas kreipėsi į 2-ąjį notarų biurą, prašydamas persiųsti atsakovei bei AB SEB bankui pareiškimą, kad bet kurie ieškovo pasirašyti įgaliojimai, kuriais ieškovas įgaliojo atsakovę atlikti bet kuriuos veiksmus nuo prašymo dienos yra panaikinami. Notarė D. L.-B. paliudijo, kad ieškovas pavedė Vilniaus miesto 2-ajam notarų biurui persiųsti pareiškimą, patvirtintą notarės atsakovei, adresu (duomenys neskelbtini), bei AB SEB bankui, adresu (duomenys neskelbtini), atsakovei skirtas pareiškimas įteiktas 2014 m. kovo 14 d. S. V.. Teismas iš Lietuvos pašto pažymos nustatė, kad atsakovei skirta registruotoji pašto siunta buvo įteikta 2014 m. kovo 14 d. S. V.. Teismas iš sąskaitos išrašo nustatė, kad 2014 m. spalio 6 d. iš ieškovo sąskaitos į atsakovės sąskaitą pervesta 2 958 697,14 Lt (856 897,92 Eur). 2014 m. spalio 10 d. ieškovo atstovas pateikė AB SEB bankui raštą, kuriuo prašo atsakovei pervestą pinigų sumą užšaldyti jos sąskaitoje bei grąžinti pervestas lėšas ieškovui. 2014 m. spalio 16 d. atsakovė grąžino į ieškovo sąskaitą 2 860 980,45 Lt (828 597,21 Eur), o 2014 m. spalio 21 d. pavedimu atsakovė pervedė ieškovui 28 300,71 Eur. Teismas nustatė, kad 2013 m. liepos 3 d. I. M. Maskvos miesto Meščanskij rajono teismui pateikė ieškinį dėl santuokos nutraukimo, alimentų išieškojimo ir turto padalijimo. 2014 m. gruodžio 12 d. ieškovas kreipėsi į teismą dėl santuokos su atsakove nutraukimo, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas atsisakė priimti ieškinį, Vilniaus apygardos teismas šią nutartį paliko nepakeistą. Maskvos miesto Meščanskij rajono teismas 2015 m. balandžio 8 d. nutartimi patvirtino tarp ieškovo ir atsakovės sudarytą taikos sutartį, kuria nustatyta bendravimo su šalių vaikais tvarka, priteistas išlaikymas vaikams, padalintas šalių turtas. Maskvos miesto Meščanskij rajono teismas 2015 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškovo ir atsakovės santuoką nutraukė, I. M. pateikė apeliacinį skundą dėl minėto teismo sprendimo. Atsakovė kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydama pripažinti ir leisti vykdyti Maskvos miesto Meščanskij rajono teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartį. 2015 m. liepos 27 d. I. M. kreipėsi į teismą dėl santuokos su atsakovu nutraukimo, neturtinės žalos atlyginimo, turto padalijimo, išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad atsakovė atliko prieš jį veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu. Teismas pažymėjo, kad įstatyme konkrečiai nedetalizuota, kokie apdovanotojo veiksmai laikytini griežtai smerktinais geros moralės požiūriu, bei kad siekiant užtikrinti viešąjį interesą, atitinkantį civilinių santykių stabilumą ir civilinės atsakomybės priemonių taikymo adekvatumą, bet koks dovanojimo sutarties šalių santykių pablogėjimas negali būti pagrindas panaikinti šią sutartį. Teismas iš byloje pateikto sąskaitos išrašo nustatė, kad 2014 m. spalio 6 d. iš ieškovo sąskaitos į atsakovės sąskaitą pervesta 2 958 697,14 Lt (856 897,92 Eur). Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas buvo išdavęs atsakovei įgaliojimą, kurio pagrindu ji galėjo disponuoti ieškovo sąskaitoje esančiomis lėšomis (pateiktas 2016 m. balandžio 6 d. teismo posėdžio metu). Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog tarp šalių buvo susitarimas bei nusistovėjusi praktika, jog ieškovas į savo sąskaitą, esančią AB SEB banke, pervesdavo pinigines lėšas, o atsakovė, turėdama įgaliojimą, jomis disponuodavo šeimos bei savo poreikiams tenkinti. Šias aplinkybes taip pat patvirtino ir liudytoja T. J., kuri buvo atsakovės asmeninė bankininkė ir kuri teismo posėdžio metu paaiškino, jog „atsakovės vyras pervesdavo pinigus į sąskaitą, kuriai atsakovė turėjo įgaliojimą, tuomet atsakovė persivesdavo pinigus į savo sąskaitą. Atsakovė papasakojo apie vykstantį skyrybų procesą, kad ieškovas neteikia vaikams išlaikymo, jos nuėjo į banką pasiteirauti ar yra pervesti pinigai. Liudytoja tuo metu jau banke nedirbo. Banke jos banko darbuotojos paklausė, ar nėra sąskaitoje pinigų, tada klausė ar gali jomis disponuoti, banko darbuotoja atsakė, kad pagal įgaliojimą atsakovė gali disponuoti pinigais. Įgaliojimas buvo tikrinamas prieš bankui užklausiant apie sąskaitoje esančias lėšas, nes informacija gali būti suteikta tik įgaliotiems asmenims“. Ieškovas 2014 m. kovo 10 d. prašymu kreipėsi į 2-ąjį notarų biurą, prašydamas persiųsti atsakovei bei AB SEB bankui pareiškimą, kad bet kurie ieškovo pasirašyti įgaliojimai, kuriais ieškovas įgaliojo atsakovę atlikti bet kuriuos veiksmus nuo prašymo dienos yra panaikinami. Notarė D. L.-B. paliudijo, kad ieškovas pavedė Vilniaus miesto 2-ajam notarų biurui persiųsti pareiškimą, patvirtintą notarės atsakovei, adresu (duomenys neskelbtini), bei AB SEB bankui, adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovei skirta registruotoji pašto siunta buvo įteikta 2014 m. kovo 14 d. S. V.. Taigi, notarų biuro siųstas pranešimas nebuvo įteiktas atsakovei asmeniškai. Atsakovė nurodo, kad minėto pranešimo apie įgaliojimo atšaukimą iki incidento nebuvo gavusi, apie įgaliojimo atšaukimą iki banko darbuotojo skambučio nežinojo, nes tuo metu buvo išvykusi į JAV, anksčiau ieškovas yra atšaukęs atsakovei išduotą įgaliojimą, apie tai atsakovė buvo informuota elektroniniu paštu. Atsakovė neginčija, jog adresas, kuriuo buvo siunčiamas pranešimas yra jos deklaruotos gyvenamosios vietos adresas, tačiau nurodo, kad ieškovui buvo žinoma jos tikroji buvimo vieta, todėl pranešimas turėjo būti siunčiamas į JAV, o be to, pranešimas galėjo būti išsiųstas į jos elektroninį paštą. Teismas nustatė, kad byloje tarp šalių nėra ginčo, jog ieškovo ir atsakovės vaikams gyvenant Jungtinėse Amerikos Valstijose, šalys pakaitomis gyveno šioje šalyje. Šias aplinkybes, teismo vertinimu, taip pat patvirtina ir ieškovo į bylą pateiktas raštas vaikų mokymo įstaigai. Teismas pažymėjo, kad ieškovas iš esmės neginčijo atsakovės nurodomos aplinkybės, kad atsakovė pranešimo siuntimo metu buvo išvykusi į JAV. Pateiktame į bylą S. V. paaiškinime nurodyta, kad ji atsiėmė atsakovei skirtą laišką, tačiau jį perdavė tik 2014 m. lapkritį. Šias aplinkybes S. V. patvirtino ir teismo posėdyje apklausiama liudytoja, kuri paaiškino, jog „atsakovė padėjo jai išsinuomoti būstą, esantį Žuvėdrų gatvėje, sutartį sudarė metams. Prisimena, jog gavo kažkokį laišką, tačiau nesidomėjo iš kur tas laiškas, galvojo, kad kuomet nuomotojui prisireiks šio laiško, jis ir kreipsis į nuomininkę, tad pasidėjo voką ir pamiršo. Kas buvo laiške sužinojo tik vėliau, kai apie jį pradėjo klausinėti ar nuomotojas, ar atsakovė“. Ieškovui nepateikus į bylą įrodymų apie pranešimo įteikimą asmeniškai atsakovei, teismo vertinimu, ieškovas byloje neįrodė, kad atsakovei įgaliojimo atšaukimas buvo įteiktas. Teismas sutiko su atsakovės atstovo argumentais, kad šio pranešimo įteikimui CPK nuostatos netaikytinos, nes CPK normos iš esmės taikytinos tik byloms, nagrinėtinoms teisme. Teismas taip pat pažymėjo, jog CPK 123 straipsnyje numatyta įteikimo tvarka, pagal kurią jeigu procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato jo gyvenamojoje ar darbo vietoje, dokumentas yra įteikiamas kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių, išskyrus atvejus, kai byloje šeimos nariai turi priešingą teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, o jeigu ir jų nėra, – namo (bendrijos) administracijai, butų eksploatavimo organizacijai, seniūnijos seniūnui ar darbovietės administracijai. Teismas pažymėjo, kad S. V., priešingai nei teigia ieškovas, nėra atsakovės sesuo ar artima giminaitė, todėl sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog pranešimas ieškovei buvo įteiktas bei apie šį pranešimą atsakovė buvo informuota. Teismo vertinimu, tai, kad pranešimas buvo įteiktas liudytojai S. V., nepatvirtina, kad apie jį buvo žinoma ir atsakovei. Teismas iš byloje pateiktų elektroninių laiškų nustatė, kad šalys bendravo elektroniniu paštu, atsakovė nurodė, kad anksčiau įgaliojimo atšaukimą patvirtinantys dokumentai atsakovei buvo pateikti elektroniniu paštu, todėl ieškovas, žinodamas, kad atsakovė yra Jungtinėse Amerikos Valstijose, galėjo apie įgaliojimo atšaukimą informuoti atsakovę elektroniniu paštu. Teismas pažymėjo, kad atsakovė taip pat paaiškino, jog visi su Rusijoje vykstančiais teismo procesais susiję dokumentai siunčiami atsakovei į JAV, tačiau byloje nėra duomenų, kad minėtas pranešimas notarų biuro būtų išsiųstas atsakovės adresu Jungtinėse Amerikos Valstijose. Teismas taip pat pažymėjo, kad tarp šalių nėra ginčo, jog po įgaliojimo atšaukimo ieškovas ir atsakovė buvo susitikę, tačiau byloje nepateikta duomenų, jog ieškovas būtų informavęs atsakovę apie įgaliojimo atšaukimą. Teismas nustatė, kad ieškovas nurodo, kad aplinkybę, jog atsakovei buvo žinoma apie įgaliojimo atšaukimą, patvirtina ir tai, kad ji banke teiravosi ar jos įgaliojimas neatšauktas. Teismas pažymėjo, kad pastarosios aplinkybės neneigia ir atsakovė. T. J. rašytiniuose paaiškinimuose nurodyta, kad ji buvo nuvykusi su atsakove į banko skyrių, atsakovė domėjosi įgaliojimo atšaukimu banko darbuotojos. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdžio metu T. J., kuri ilgą laiką dirbo AB SEB banke, paaiškino, kad įgaliojimo atšaukimą gali patikrinti tik banko darbuotojas, lankantis banke darbuotojas atsakovės prašymu patikrino jos įgaliojimą ir tik tuomet pervedė pinigus. Teismo vertinimu, nustačius, kad santykiai tarp šalių šiuo laikotarpiu buvo įtempti, yra pagrindas manyti, kad atsakovė norėjo įsitikinti savo įgalinimų galiojimu. Banko darbuotojui atlikus atsakovės įgaliojimo patikrinimą ir patvirtinus, kad atsakovės įgaliojimas nėra atšauktas, taigi, atsakovei įsitikinus savo veiksmų teisėtumu, ji nurodė pervesti pinigines lėšas į savo sąskaitą, kaip kad buvo susitarta tarp ieškovo ir atsakovės. Teismas atkreipė dėmesį, jog ieškovui pasikreipus į banką ir nurodžius grąžinti pinigines lėšas į jo sąskaitą, 2014 m. spalio 16 d. į ieškovo sąskaitą buvo grąžinta 2 860 980,45 Lt (828 597,21 Eur), o 2014 m. spalio 21 d. atsakovė pavedimu pervedė ieškovui 28 300,71 Eur, taigi, ieškovui grąžintos visos iš jo sąskaitos pervestos piniginės lėšos ir jis jokių materialinių nuostolių nepatyrė. Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad atsakovė, pervesdama pinigus, veikė tyčia prieš ieškovo interesus ir įvykdė griežtai smerktinus veiksmus. Teismas pažymėjo, kad tarp šalių buvo susitarimas, pagal kurį ieškovas pervesdavo pinigines lėšas į savo banko sąskaitą AB SEB banke, o atsakovė, turėdama įgaliojimą, šiuos pinigus pervesdavo į savo banko sąskaitą bei naudodavo juos vaikų, šeimos ir savo interesais. Nors atsakovė 2013 metais kreipėsi į teismą dėl santuokos su ieškovu nutraukimo, tačiau byla buvo nutraukta atsakovės iniciatyva. Į bylą yra pateikti įrodymai, kad 2013 metais šalys Naujuosius metus sutiko kartu, 2014 metais laiką taip pat leido kartu. Teismas padarė išvadą, jog santykiai tarp šalių tuo metu nebuvo nuolat konfliktiški. Teismas pažymėjo, jog atsakovei, atliekant bankinį pavedimą, tarp šalių vyko skyrybų procesas, tačiau šalių santuoka dar nutraukta nebuvo, santuokoje įgytas turtas nebuvo padalintas. Kadangi atsakovė nebuvo informuota apie įgaliojimo atšaukimą, tai teismas sprendė, jog nėra pagrindo išvadai, kad minėta transakcija atsakovė atliko griežtai smerktinus ar moralei prieštaraujančius veiksmus. Teismas atkreipė šalių dėmesį, jog ieškovas dėl minėtų pinigų pervedimo į atsakovės sąskaitą nesikreipė į teisėsaugos institucijas, ieškinį teismui dėl dovanojimo sutarties panaikinimo pateikė praėjus netrumpam laiko tarpui. Teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė, kad atsakovei buvo žinoma apie įgaliojimo atšaukimą. Teismas pažymėjo, jog dovanojimo sutartys sudarytos 2011 metų lapkritį, atsakovė į teismą dėl santuokos nutraukimo kreipėsi 2013 metais. Teismas akcentavo, kad dovanojimo sutartimis buvo išreikšta ieškovo valia, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad šios sutartys buvo sudarytos atsakovės iniciatyva, kad ieškovas jas sudarė ne laisva valia, kad buvo priverstas jas sudaryti. Teismo vertinimu, pasirašydamas notaro patvirtintas sutartis, ieškovas patvirtino, kad jas sudaro laisva valia. Teismas atkreipė šalių dėmesį, jog ieškovas yra verslininkas, teismo posėdžio metu paaiškino, jog nuo 2000 metų Lietuvoje konsultuojasi su teisininkais įvairiais klausimais, notaras ieškovui išaiškino dovanojimo sutarties sudarymo sąlygas bei šios sutarties sukeliamas teisines pasekmes. Teismas aplinkybės, kad atsakovė 2013 metais kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo, nevertino kaip įrodančios ieškovo teiginį, jog atsakovė iš anksto rengėsi skyrybų procesui. Teismas nustatė, kad ieškovas teigė, jog 2013 m. spalio 23 d. atsakovė jai perduotą nekilnojamąjį turtą pirkimo–pardavimo sutartimis perleido UAB „Agroprimus“, kurios vienintelis akcininkas yra atsakovės sūnus iš ankstesnės santuokos, taigi, anot ieškovo, turtas perleistas su atsakove susijusiai įmonei ir taip atsakovė pažeidė vaikų interesus bei susitarimą dovanotą turtą naudoti išimtinai šeimos interesais. Teismas iš į bylą pateiktų 2011 m. lapkričio 17 d. nekilnojamųjų daiktų dovanojimo ir 2011 m. lapkričio 21 d. statinių dovanojimo sutarčių nustatė, kad ieškovo ir atsakovės sudarytas dovanojimo sandoris buvo besąlyginis. Teismas atkreipė šalių dėmesį, jog po sutarties sudarymo apdovanotasis tampa turto savininku ir gali įgyvendinti visas savininko teises, t. y. disponuoti minėtu turtu. Įstatymas taip pat neriboja asmenų rato, kuriam apdovanotasis gali perleisti jam padovanotą turtą.Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, kad atsakovė jai dovanoto turto negalėjo parduoti, nes jis buvo numatytas naudoti tik šeimos interesais. Nors ieškovas nurodė, kad atsakovės sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis pažeidžia vaikų interesus, tačiau teismas atkreipė ieškovo dėmesį, jog 2015 m. balandžio 8 d. Maskvos miesto Meščanskij rajono teismo nutartimi patvirtinta tarp ieškovo ir atsakovės sudaryta taikos sutartis, kuria nustatyta bendravimo su šalių vaikais tvarka, priteistas išlaikymas vaikams bei padalintas šalių turtas. Teismas nustatė, kad ieškovas teismo patvirtinta taikos sutartimi įsipareigojo vaikams teikti išlaikymą iki jiems sukaks 18 metų. Teismas taip pat nustatė, kad susitarimu pakeisti sutartį atsakovė ir UAB „Agroprimus“ susitarė, kad 4 700 000 Lt sumą už parduotą turtą UAB „Agroprimus“ sumokės iki 2018 m. spalio 23 d.. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad atsakovė ir UAB „Agroprimus“ susitarė dėl mokėjimo atidėjimo, nepatvirtina ieškovo teiginių, kad taip bus pažeisti vaikų interesai, nes UAB „Agroprimus“ už turtą sumokėti pinigai gali būti vėliau naudojami, pavyzdžiui, vaikų studijoms apmokėti ar kitiems vaikų poreikiams tenkinti, todėl šiuos ieškovo argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas nustatė, kad šios įmonės vadovu nuo 2014-04-30 yra I. K. Tarp šalių nėra ginčo, jog šis asmuo yra atsakovės sūnus, tačiau teismas pažymėjo, jog nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, t. y. 2013 m. spalio 23 d., šios įmonės vadovu buvo A. M.. Teismas taip pat pažymėjo, jog sandorio sudarymo metu vieninteliu UAB „Agroprimus“ akcininku buvo Baltic Holding Group LLC, tuo tarpu I. K. įmonės akcininku tapo nuo 2014-04-30. Teismas nustatė, kad ieškovas ieškinyje nurodo, kad atsakovė savo elgesiu rodė jam nepagarbą, šiuos argumentus grindžia į bylą pateiktais elektroniniais laiškais. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant dėl neabejotinai griežtai smerkiamų veiksmų konstatavimo, turi būti atsižvelgiama į vertinamų veiksmų atlikimo aplinkybes, priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2013). Šiuo aspektu reikšmingais gali būti pripažįstami duomenys, ar neigiamai vertintinus veiksmus apdovanotasis atliko vien savo iniciatyva, ar kitam asmeniui juos išprovokavus, ar šių veiksmų neigiamų padarinių buvo sąmoningai siekiama ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2011). Vertinant šiuos ieškovo argumentus atsižvelgiama į tai, kad tarp šalių yra konfliktas, ieškovo pateiktus laiškus atsakovė parašė po incidento banke, todėl teismas sprendė, jog ieškovo nurodytos aplinkybės neduoda pagrindo pripažinti atsakovės veiksmus prieštaraujančiais gerai moralei ir sudarančiais pagrindą naikinti dovanojimo sutartis. Teismo vertinimu, šalių nesutarimai dėl pinigų, vaikų auklėjimo bei kitais klausimais negali būti pripažinti veiksmais, griežtai smerktinais moralės požiūriu, ir neatitinka jau minėto išimtinio CK 6.472 straipsnio taikymo sąlygų pobūdžio, taip pat negali būti pripažinti atsakovės psichologiniu smurtu prieš ieškovą minėto CK straipsnio prasme. Teismas pažymėjo, kad elektroninius laiškus atsakovė rašė praėjus keliems metams nuo dovanojimo sutarties sudarymo, dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovo nurodomi atsakovės veiksmai rodytų ypatingą nepagarbą ar nedėkingumą ir atitiktų kitas CK 6.472 straipsnio taikymo sąlygas.Teismas taip pat pažymėjo, jog dovanojimo sutartys buvo sudarytos 2011 metų lapkritį, atsakovė pinigines lėšas į sąskaitą pervedė 2014 metų spalį, dovanojimo sutartimis dovanotą turtą atsakovė pardavė 2013 metų spalį, tačiau su ieškiniu į teismą ieškovas kreipėsi tik 2015 m. kovo 3 d. Teismas sprendė, kad ieškovo nurodytos aplinkybės bei išdėstyti argumentai nesuteikia pagrindo pripažinti atsakovės veiksmus prieštaraujančiais gerai moralei ir sudarančiais pagrindą naikinti dovanojimo sandorius, t. y. atsakovės veiksmai neatitinka pirmiau nurodyto išimtinio CK 6.472 straipsnio taikymo sąlygų pobūdžio. Dėl to teismas ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliaciniu skundu ieškovas B. M. prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį tenkinti, priteisti ieškovo naudai iš atsakovės ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovės veiksmus CK 6.472 straipsnio 1 dalies prasme. Teismas savo išvadą, jog atsakovė, pervesdama pinigines lėšas iš apelianto sąskaitos į savo banko sąskaitą, neatliko neabejotinai griežtai smerktinų geros moralės požiūriu veiksmų, grindė iš esmės vien tik tuo, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovei buvo įteiktas notarės pranešimas apie apelianto jai suteiktų įgaliojimų atšaukimą. Teismas visiškai nevertino ir neatsižvelgė į tai, kad atsakovė nebuvo sąžininga ir pakankamai aktyvi, jog įsitikintų, kad, atlikdama bankinį pavedimą, veikia teisėtai. Tai, kad atsakovei buvo žinoma apie jai ieškovo suteiktų įgaliojimų ieškovo vardu atlikti bankinius pavedimus atšaukimą bei apie tai informuojantį Vilniaus m. 2-ojo notarų biuro notarės D. L.–B. pranešimą, patvirtina šios aplinkybės: apeliantei pranešimas buvo išsiųstas jos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, kuris buvo nurodytas visuose atsakovės procesiniuose dokumentuose; apeliantui atšaukus atsakovei išduotą įgaliojimą buvo pakeisti ir prisijungimo prie ieškovo banko sąskaitos elektroniniai slaptažodžiai (2014 m. kovo mėn.); apie tai atsakovė žinojo, nes ji patvirtino, kad negali prieiti prie sąskaitos; atsakovė, atlikusi pavedimą paklausė banko darbuotojos, ar jos įgaliojimai nėra atšaukti, kad galėtų patikrinti, ar bankas jau taip pat žino apie tokį atšaukimą.Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad atsakovė, atlikdama bankinį pavedimą, pasisavino apelianto pinigines lėšas, o tai laikytina ne tik neabejotinai griežtai smerktinu geros moralės požiūriu, bet ir BK 178 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos (vagystės) požymius atitinkančiu veiksmu. Atsakovė ieškovo atžvilgiu elgėsi nesąžiningai ir tuo pažeidė CK 1.5 straipsnį, 1.137 straipsnio 2 dalį įtvirtintus imperatyvus, nes, atsižvelgiant į tarp šalių buvusius įtemptus santykius, privalėjo elgtis aktyviai be itin apdairiai ir rūpestingai, jog įsitikintų, ar nagrinėjamo bankinio pavedimo atlikimui ji vis dar turi ieškovo įgaliojimus, tačiau šios pareigos neįvykdė ir sąmoningai vengė. Atsakovės atliktas bankinis lėšų pavedimas iš apelianto sąskaitos į savo sąskaitą galėtų būti laikomas sąžiningu ir neprieštaraujančiu gerai moralei tik tuo atveju, jeigu atsakovė būtų atlikusi aktyvius veiksmus ir visomis jai prieinamomis priemonėmis, visų pirma pasiteiraujant ieškovo, būtų pasidomėjusi, ar ji vis dar turi ieškovo įgaliojimą atlikti bankinius pavedimus iš ieškovo banko sąskaitos. Vien tik banko darbuotojo pasiteiravimas dėl įgaliojimo (ne)atšaukimo šalių ginčo santykių ir pradėto skyrybų proceso kontekste negali būti laikomas aktyviais veiksmais ir visomis atsakovei prieinamomis priemonėmis išsiaiškinti, ar atsakovė turėjo ieškovo sutikimą ir įgaliojimą atlikti aptariamą bankinį pavedimą. Taigi pirmosios instancijos teismo akcentuota aplinkybė, jog atsakovė domėjosi įgaliojimo atšaukimu pas banko darbuotoją, nepatvirtina, kad atsakovė atliko aktyvius veiksmus ir visomis jai prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar ji vis dar turi ieškovo įgaliojimą atlikti bankinius pavedimus iš ieškovo banko sąskaitos. Atsakovė aptariamoje situacijoje veikė nerūpestingai, neapdairiai ir neatliko šioje situacijoje, ypač atsižvelgiant į tai, kad buvo pradėtas skyrybų procesas ir šalių tarpusavio santykiai buvo įtempti ir ginčo situacijoje, reikalingų veiksmų tam, kad įsitikintų bankinio pavedimo atlikimo teisėtumu. Priešingai, atsakovė vengė atlikti tokius veiksmus. Tai reiškia, kad atsakovė ieškovo atžvilgiu veikė itin nesąžiningai, todėl atsakovė atliko griežtai smerktinus geros moralės požiūriu veiksmus. Pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovės veiksmų sąžiningumo principo aspektu bei to, ar atsakovė nagrinėjamu atveju buvo pakankamai apdairi ir aktyvi, jog įsitikintų savo veiksmų (t. y. bankinio pavedimo atlikimo) teisėtumu. Dėl to skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas.Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien dėl to, jog atsakovei atliekant bankinį pavedimą, tarp šalių santuoka dar nebuvo nutraukta ir turtas nepadalintas, laikytina, jog atsakovė nepasisavino pinigų. Banko sąskaita, iš kurios atsakovė pasisavino lėšas, yra ne jos sąskaita, o asmeninė ieškovo banko sąskaita. Dėl to byloje neturi reikšmės, ar santuoka jau buvo nutraukta, ar ne, ar joje įgytas turtas jau buvo padalintas, ar ne, nes nepriklausomai nuo to, kaip galėtų būti vertintinas lėšų, buvusių bankinio pavedimo atlikimo metu (2014 m. spalio mėn.) ieškovui priklausančioje banko sąskaitoje, statusas, tokio bankinio pavedimo atlikimui visais atvejais buvo reikalingas ieškovo atskiras sutikimas. Taigi teismo padaryta išvada, kad atsakovė nepasisavino pinigų, niekaip nesusijusi su teismo paminėta sąlyga, kad šalių santuoka dar nebuvo nutraukta, o santuokoje įgytas turtas nebuvo padalintas.Skundžiamame sprendime nurodoma aplinkybė, kad ieškovas jokių materialinių nuostolių nepatyrė, nes bankas grąžino 828 597,21 Eur, o 2014 m. spalio 21 d. pavedimu atsakovė pervedė dar 28 300,71 Eur. Tačiau šios aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad atsakovė neatliko neabejotinai griežtai smerktino geros moralės požiūriu veiksmo, atitinkančio BK 178 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Nuo to momento, kai pinigai iš ieškovo sąskaitos buvo pervesti į atsakovės sąskaitą, atliktas ieškovo pinigų pasisavinimas įgijo BK 178 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos (vagystės) požymius. Taigi teismo padaryta išvada, jog atsakovės atliktas bankinis pavedimas neatitinka BK 178 straipsnio nusikalstamos veikos (vagystės) požymių, nes ieškovas jokių materialinių nuostolių nepatyrė, nes bankas ir atsakovė į ieškovo sąskaitą grąžino atsakovės pervestas lėšas, yra visiškai nepagrįsta. Be to, atsakovė lėšas grąžino ne savo valia ir iniciatyva, o ieškovo ir banko darbuotojų dėka.Nepagrįsta teismo išvada, jog atsakovė neatliko BK 178 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių atitinkančio veiksmo dėl to, kad ieškovas dėl pinigų pasisavinimo nesikreipė į teisėsaugos institucijas. Tai, kad ieškovas dėl minėto pinigų pervedimo į atsakovės sąskaitą nesikreipė į teisėsaugos institucijas, neleidžia daryti išvados, kad atsakovės atliktas bankinis pavedimas neatitinka BK 178 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos (vagystės) požymių ir tai nepaneigia fakto, kad atsakovė atliko civilinei teisei priešingus veiksmus. Skundžiamo sprendimo išvada, kad atsakovė neatliko BK 178 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių atitinkančio veiksmu, taip pat yra grindžiama tuo, kad tarp šalių buvo susitarimas, pagal kurį ieškovas pervesdavo pinigus į savo banko sąskaitą, o atsakovė, turėdama įgaliojimą, šiuos pinigus pervesdavo į savo banko sąskaitą bei naudojo juos vaikų, šeimos ir savo interesais. Toks skundžiamo sprendimo motyvas yra nepagrįstas, nes teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus.Nagrinėjamo bankinio pavedimo atlikimo metu ginčo šalių susitarimas, pagal kurį ieškovas pervesdavo pinigines lėšas į savo banko sąskaitą, o atsakovė turėdama įgaliojimą, šiuos pinigus pervesdavo savo banko sąskaitą, nebegaliojo, nes atsakovė pati savo veiksmais šį susitarimą pažeidė ir ieškovo atžvilgiu buvo nesąžininga. Apeliantas atsakovei įgaliojimus atlikti jo vardu bankinius pavedimus suteikė dar tuomet, kai šalis siejo normalūs ir pasitikėjimu grįsti šeimos santykiai, t. y. dar tuomet, kai atsakovė nebuvo kreipusis į Rusijos teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo. Minėtas bankinis pavedimas buvo atliktas jau tada, kai tarp šalių buvo pradėtas skyrybų procesas ir jokio pasitikėjimo tarp šalių nebuvo likę. Taigi atsakovė, atlikdama nagrinėjamą bankinį pavedimą, veikė tiesiogine tyčia ir gerai suvokė, kad tarp šalių tarpusavio santykiai tapo pašliję, perėję į ginčo stadiją, ir kad visi šalių finansiniai susitarimai, įskaitant ir šalių susitarimą, pagal kurį ieškovas pervesdavo pinigus į savo banko sąskaitą, o atsakovė, turėdama įgaliojimą, šiuos pinigus pervesdavo į savo banko sąskaitą, nebegalioja. Todėl nurodomas teismo motyvas, kad bankinio pavedimo atlikimo metu atsakovė veikė šalių susitarimo pagrindu, yra nepagrįstas.Atsakovė pažeidė jai, kaip, kaip ieškovo įgaliotinei, tenkančias fiduciarines pareigas, nustatytas CK 6.760 straipsnyje, nes, atlikdama bankinį pavedimą į savo sąskaitą, veikė prieš apelianto interesus. Teismas šio grubaus fiduciarinių pareigų pažeidimo neįvertino, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Teismas netinkamai kvalifikavo tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Teismas neatsižvelgė į tai, kad tarp ginčo šalių buvo susiklostę ne tik šeimos santykiai, kurie nuo atsakovės kreipimosi skyrybų 2013 m. liepą buvo faktiškai nutrūkę, bet ir pavedimo teisiniai santykiai. Tai reiškia, kad teismas privalėjo vertinti atsakovės veiksmus būtent pavedimo teisinių santykių, esančių ginčo situacijoje, kontekste bei tai, ar atsakovė tinkamai vykdė savo, kaip įgaliotinės, pareigas. Teismas dėl šių atsakovės pareigų nepasisakė ir jų nevertino. Tai lėmė nepagrįsto ir neteisėto skundžiamo sprendimo priėmimą.Atsakovė perleido ieškovo padovanotą nekilnojamąjį turtą, kurio dalis laikytina šeimos turtu, neturėdama ieškovo sutikimo, nors toks rašytinis sutikimas yra reikalingas pagal CK 3.85 straipsnio nuostatas. Be to, perleisdama visą jai dovanotą turtą sūnaus iš pirmos santuokos įmonei su mokėjimo atidėjimu daugiau nei 5 metams neužtikrino ieškovo ir atsakovės bendrų vaikų interesų, kuriuos, ieškovas dovanodamas turtą atsakovei, tikėjosi kaip tik užtikrinąs. Tačiau atsakovė pasielgė priešingai. Toks nekilnojamojo turto sandoris yra akivaizdžiai apsimestinis ir juo buvo siekiama apsaugoti pačios atsakovės interesus ir galimas aptariamo nekilnojamojo turto dalybas šalių skyrybų procese. Taigi atsakovė veikė prieš ieškovo ir vaikų interesus, pasielgė griežtai smerktinai moralės požiūriu ir pademonstravo ypatingą nedėkingumą ieškovui. Be to, atsakovė laikytina nesąžininga ir CK 6.67 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes pirkimo–pardavimo sandorį sudarė su savo vaiku. Dėl to teismo išvada, kad 2013 m. spalio 23 d. atsakovės atliktas jai padovanoto nekilnojamojo turto perleidimas UAB „Agroprimus“, kurios vienintelis akcininkas yra atsakovės sūnus iš pirmos santuokos, neprieštaravo gerai moralei, šalių šeimos ir vaikų interesams, nepagrįsta.Skundžiamo sprendimo išvada, kad ieškovo į bylą pateikti elektroniniai laiškai nepatvirtina, kad atsakovė savo elgesiu rodė nepagarbą ieškovui, laikytina nepagrįsta. Minėtuose elektroniniuose laiškuose atsakovė nepagarbiai ir žeminančiai bendravo su ieškovu – įžeidinėjo, kad neva ieškovas vengia susitikti ir bendrauti su jų bendrais vaikais, vartojo necenzūrinius žodžius, kaltino menama neištikimybe ir aprašinėjo tikrovės neatitinkančius faktus apie ieškovės „pasijas“ ir kitaip žemino ieškovo orumą. Viso to ieškovas susilaukė po to, kai atsakovei buvo padovanotas itin didelės vertės nekilnojamasis turtas, po daugiau nei dvidešimties metų trukusios santuokos ir ypatingo rūpinimosi atsakovės ir bendrų vaikų finansiniais ir kitais interesais. Taigi atsakovė savo elgesiu ieškovo atžvilgiu ne tik pažeidė pareigą gerbti kitą žmogų, neįžeidinėti jo, bet ir laikomas psichologiniu skurtu, veiksmais žeminančiais ieškovo orumą. Dėl to minėtas atsakovės elgesys yra laikytinas priešingu gerai moralei ir yra smerktinas. Teismas minėtus atsakovės elektroninius laiškus įvertino tik kaip šalių nesutarimus dėl pinigų, vaikų auklėjimo bei kitais klausimais, kurie negali būti smerktinais geros moralės požiūriu. Tokia teismo pozicija nepagrįsta. Nors sutuoktiniai gali nesutarti įvairiais klausimais, tačiau tai nereiškia, kad besiskiriantys sutuoktiniai neturi pareigos gerbti vienas kitą, neįžeidinėti ir nenaudoti jokio smurto – nei fizinio, nei psichologinio. Nagrinėjamu atveju atsakovė šią pagarbaus bendravimo ribą peržengė ir atliko geros moralės požiūriu smerktinus veiksmus. Tai taip pat yra atskiras faktinis pagrindas ginčijamas dovanojimo sutartis pripažinti negaliojančiomis. Tačiau pirmosios instancijos teismas to visiškai nevertino.Teismas, darydamas išvadą, jog atsakovės veiksmai neatitinka išimtinio CK 6.472 straipsnio taikymo sąlygų pobūdžio, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes bei nesivadovavo logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė I. M. prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti; priteisti atsakovės naudai iš ieškovo atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė CK 6.472 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą dovanojimo sutarčių naikinimo pagrindą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, pagrįstai konstatavo, kad apeliantui buvo operatyviai grąžintos visos iš jo sąskaitos pervestos piniginės lėšos ir jis jokių materialinių nuostolių nepatyrė. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad apeliantas neįrodė, kad atsakovės veiksmai atitinka BK 178 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos (vagystės) požymius. Apeliaciniame skunde naujai nurodoma aplinkybė dėl tariamo įgaliotinio pareigų pažeidimo yra nepagrįsta. Byloje nėra ginčo, kad tarp šalių buvo susitarimas bei nusistovėjusi praktika, jog ieškovas į savo sąskaitą, esančią AB SEB banke, pervesdavo pinigines lėšas, o atsakovė, turėdama įgaliojimą, jomis disponuodavo šeimos bei savo poreikiams tenkinti. Būtent šiais tikslais atsakovė ir naudojosi bendrai priklausančiomis piniginėmis lėšomis. Ginčo atveju atsakovė, atlikdama pavedimą į savo sąskaitą, savo, kaip įgaliotinės, pareigų nepažeidė. Vien tai, kad apeliantas nepranešė apie įgaliojimo atšaukimą, nereiškia, kad atsakovė pažeidė savo įstatymines pareigas. Pažymėtina, kad paaiškėjus apie įgaliojimo atšaukimą apeliantui piniginės lėšos buvo grąžintos nedelsiant, Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė pažeidė jai, kaip apelianto įgaliotinei, tenkančias fiduciarines pareigas, nustatytas CK 6.760 straipsnyje, dėl ko skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintasNėra pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde dėstomais teiginiais, kad atsakovė nebuvo pakankamai aktyvi, jog įsitikintų ar įgaliojimas yra galiojantis. Apeliantas pats turėjo pareigą tinkamai pranešti apie įgaliojimo atšaukimą, todėl to nepadaręs jis negali permesti pareigos atsakovei domėtis, ar įgaliojimas yra atšauktas, ar ne. Apelianto samprotavimai, kad teiraujantis dėl įgaliojimo galiojimo atsakovė turėjo kreiptis ne į banko darbuotoją, o į patį apeliantą, nieko nepagrįsti. Ieškinys atmestas teisėtai ir pagrįstai, nes: 1) vagystė gali būti įvykdoma tik tiesiogine tyčia; 2) byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad atsakovė nežinojo apie įgaliojimo atšaukimą, todėl negalėjo veikti tiesiogine tyčia; 3) atsakovė ėmėsi aktyvių veiksmų, kad išvengtų įvykusio incidento – atsakovės veiksmuose ne tik nėra BK 178 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties, bet jos veiksmai taip pat negali būti griežtai smerkiami gerosios moralės požiūriu. Teismas teisingai konstatavo, kad atsakovės veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip vagystė, nes ji iš apelianto SEB banko sąskaitos persivedė ne svetimas, o bendras sutuoktinių lėšas.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį, nes atsakovės veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip vagystė, ji niekada neužvaldė svetimo turto. Pagal BK 178 ir 180 straipsnius nėra svetimas asmenims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas, kol jis nėra padalytas arba kol jungtinė nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitu būdu. Nagrinėjamu atvejų, apelianto lėšos, pervestos į jo SEB sąskaitą buvo gautos santuokos metu iš apeliantui ir atsakovei bendrąja jungtine nuosavybe priklausančių bendrovių veiklos. Vien bendrų lėšų pervedimas į asmeninę sąskaitą nekeičia šeimos turto teisinio režimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė neatliko smerktinų gerosios moralės požiūriu veiksmų disponuodama dovanotu jai turtu. Atsakovė savo asmeniniu turtu turi teisę nevaržomai disponuoti savo nuožiūra, todėl ginčo turto pardavimas negali būti laikomas pagrindu dovanojimo sutartims panaikinti. Byloje nėra jokių duomenų, kad dovanoto turto dalimi atsakovei būtų draudžiama disponuoti savo nuožiūra. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad apelianto dovanotos turto dalys turėjo būti naudojamos ir valdomos išimtinai nepilnamečių vaikų interesais. Lietuvos civilinis reglamentavimas atsakovei savo asmeniniu turtu leidžia disponuoti kaip tik ji nori. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad dovanojimo sutartimis buvo išreikšta ieškovo valia, tuo tarpu byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad šios sutartys buvo sudarytos atsakovės iniciatyva, kad ieškovas jas sudarė ne laisva valia, o buvo priverstas jas sudaryti, priešingai, pasirašydamas notaro patvirtintas sutartis, ieškovas patvirtino, kad jas sudaro laisva valia. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad aplinkybė, jog atsakovė ir UAB „Agroprimus“ susitarė dėl mokėjimo atidėjimo, nepatvirtina ieškovo teiginių, kad taip bus pažeisti vaikų interesai, nes UAB „Agroprimus“ už turtą sumokėti pinigai gali būti vėliau naudojami, pavyzdžiui, vaikų studijoms apmokėti ar kitiems vaikų poreikiams tenkinti, todėl šie ieškovo argumentai atmestini kaip nepagrįstiApeliaciniame skunde naujai nurodoma aplinkybė dėl šeimos turto perleidimo yra nepagrįsta. Priešingai nei teigia apeliantas, dovanotas atsakovei namas Vilniuje, Žuvėdrų g. 79, nėra šeimos turtas, todėl jam netaikomi disponavimo apribojimai, nustatyti CK 3.85 straipsnyje. Apelianto minimus elektroninius laiškus atsakovė parašė po incidento banke, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovo nurodytos aplinkybės neduoda pagrindo pripažinti atsakovės veiksmus prieštaraujančiais gerai moralei ir sudarančiais pagrindą naikinti dovanojimo sutartis. Pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius. Teismas, nagrinėdamas bylą ištyrė aplinkybes, reikšmingas ginčui tarp šalių spręsti, ištyrė byloje pateiktus įrodymus (šalių paaiškinimus) ir kitus bylos duomenis, teismo sprendime išdėstė argumentus dėl ginčo esmės, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjant bylą buvo netinkamai atskleista bylos esmė. Pirmosios instancijos teismas išklausė abi šalis ir išsiaiškino visas aplinkybes, reikšmingas apelianto ieškiniui išnagrinėti, bei priėjo pagrįstos ir teisingos išvados, kad nėra pagrindo naikinti minėtas dovanojimo sutartis apelianto nurodytais pagrindais.