Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Bartkaus, Ievos Gavelytės-Kalytienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos) ir Nijolės Žimkienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. gynėjo advokato Dimitrijaus Fomkin (toliau – ir apelianto atstovas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 310 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda.

Priteista iš A. K. nukentėjusiosios V. F. – A. naudai 1 000 Eur dydžio neturtinė žala.

Priteistos iš A. K. 2 559,15 Eur bylinėjimosi išlaidos nukentėjusiosios V. F. – A. naudai .

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. K. gynėjo advokato Dmitrijaus Fomkin apeliacinis skundas atmestinas.

13. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs esminių BPK pažeidimų, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022).

Dėl įrodymų vertinimo ir A. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 310 straipsnio 1 dalyje.

14. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, išanalizavusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, iš naujo įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai ir jų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė visas nusikalstamos veikos, numatytos BK 310 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė, jog nuteistojo A. K. kaltės konstatavimui dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, duomenų pakanka. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai pagrindo daryti priešingą išvadą nesuteikia.

15. BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022, 2K-10-628/2023 ir kt.). Pažymėtina, kad teismas turi išskirtinę kompetenciją spręsti, kokios išvados darytinos remiantis byloje esančiais įrodymais. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmai, pripažindami A. K. kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 310 straipsnio 1 dalyje, padarymo, pagrįstai ir objektyviai vertino byloje surinktų įrodymų visumą, t. y. paties nuteistojo A. K. parodymus, nukentėjusiosios V. F. – A. parodymus, liudytojų S. A., O. K., D. K., V. P., J. K. parodymus, specialistės A. K. parodymus, 2022 m. spalio 23 d. V. F. – A. protokolą – pareiškimą, 2023 m. kovo 10 d. A. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolą, 2023 m. kovo 10 d. J. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolą, Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto 2022 m. spalio 26 d. gaišenos patologinio anatominio tyrimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini), Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto 2023 m. sausio 10 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini), 2022 m. gruodžio 1 d. Įvykio vietos apžiūros protokolą ir foto nuotraukas, 2022 m. spalio 24 d. Įvykio vietos apžiūros protokolą ir foto nuotraukas, 2022 m. lapkričio 3 d. Papildomą įvykio vietos apžiūros protokolą ir foto nuotraukas, 2022 m. lapkričio 3 d. Kratos protokolą ir foto nuotraukas, 2022 m. lapkričio 29 d. Daiktų apžiūros protokolą ir foto nuotraukas, 2022 m. spalio 22 d., 2023 m. sausio 9 d., 2023 m. vasario 23 d. – 2023 m. vasario 24 d. Kitų objektų apžiūros protokolus (apžiūrėti vaizdo įrašai), vaizdo įrašus, esančius baudžiamojoje byloje, ROIK Nr. (duomenys neskelbtini) kortelės duomenis (Bendrojo pagalbos centro informacija) ir kitus rašytinius įrodymus bei nurodė, kad A. K. nusikalstama veika buvo kvalifikuota tinkamai, o jo kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, abejonių nekelia. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, išimtinė teisė, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės bei pasiūlymai dėl įrodymų vertinimo ir išvadų darymo teismui nėra privalomos. Be to, vien proceso dalyvių nesutikimas su byloje surinktų įrodymų vertinimu savaime negali būti laikomas esminiu BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimu. Pritardama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams, teisėjų kolegija atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.

17. Pagal BK 310 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas žiauriai elgėsi su gyvūnu, jį kankino, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas. Ši nusikalstama veika gali pasireikšti dviem objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais: 1) žiauriu elgesiu su gyvūnu arba 2) gyvūno kankinimu, kurie yra alternatyvūs ir pakanka nustatyti bent vieną iš jų. Abi šios veikos yra materialiosios, t. y. baudžiamoji atsakomybė už žiaurų elgesį su gyvūnu arba gyvūno kankinimą atsiranda tik kilus minėto BK straipsnio dispozicijoje nurodytiems padariniams – kai dėl kaltininko žiauraus elgesio ar kankinimo gyvūnas žūsta arba būna suluošintas. Tarp kaltininko veiksmų, pasireiškusių žiauriu elgesiu su gyvūnu ar gyvūno kankinimu, ir gyvūno žūties arba suluošinimo turi būti nustatytas priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-226-511/2018, 2K-197-489/2019).

19. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta (dėl to ginčo byloje nėra), kad nuteistasis A. K. 2022 m. spalio 18 d., apie 06.00 val., savo gyvenamojo namo kieme, adresu (duomenys neskelbtini), V. F. – A. priklausančiam šuniui metaliniu strypu sudavė ne mažiau kaip tris smūgius į įvairias kūno sritis, dėl ko gyvūnas nugaišo.

21. Pažymėtina, jog vertinant nuteistojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, gali neatskleisti tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti ar paneigianti asmens kaltę. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo A. K. paaiškinimai vertintini kaip pasirinkta gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kuri yra paneigta baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma.

22. Nukentėjusioji V. F. – A. parodė, kad visą tą naktį nebuvo ramu, šunys lojo, kad šuo atitrūko, pamatė tik ryte, apie 06.30 val., pradėjo šuns ieškoti, bet nerado. A. K. dažnai matydavo jų šunis, nes šunys buvo pririšti šalia vartų, kurie yra prieš K. vartelius. Vaizdo įraše matosi, kaip šuo įlindo pas K. į kiemą apie 05.00 val. ryto ir apie 05.30 val. šuo sucypė, o visi kiti šunis nutilo. 07.45 val. nukentėjusiosios vyras, vykdamas į darbą, sutiko kryžkelėje A. K., paklausė jo, ar matė jų šunį, A. K. atsakė, kad matė šunį nubėgantį link miško. Po to, kai buvo išsiaiškintos šuns dingimo aplinkybės, A. K. buvo atėjęs pas jos vyrą tartis. Nukentėjusioji tvirtino, kad šuo nebuvo agresyvus, jis buvo dresiruotas, draugiškas ir niekam nebuvo įkandęs. Liudytojas S. A. parodė, kad tą rytą jis, atsikėlęs ir ruošdamasis į darbą, apie 06.40 val., pastebėjo, jog šuo yra atitrūkęs nuo grandinės, todėl pradėjo šaukti šunį, lauke pamatė kaimyną A. K. ir paklausė jo, ar nematė šuns, šis atsakė, kad matė kaip kažkas nubėgo į miško pusę. Vaizdo įraše matėsi, kaip šuo įbėgo pas K. į kiemą, matėsi, kaip jo neišleido iš kiemo, neatidarė vartelių, kai šuo stovėjo prie jų, po to šuo nubėgo už namo. Liudytojo teigimu, kaimynas A. K. nuolat matydavo jų šunį, nes šuo buvo pririštas prie įėjimo į kiemą. Šuo buvo geras. Liudytoja O. K. parodė, kad kaimynų šuo buvo didelis, kartais šuo užbėgdavo ir pas juos į kiemą, bet tai būdavo labai retai, jokios žalos kaimynų šunys jai nėra padarę. D. K. parodė, kad ankščiau buvo tokių atvejų, kad kaimynų šuo įbėgdavo į kiemą, kadangi tvoroje yra skylė, pro kurią šuo ir įlysdavo. Kai pamatydavo, kad šuo yra kieme, ji eidavo namo, kadangi bijo šunų. Liudytojas V. P. parodė, kad vieną kartą tas šuo buvo atitrūkęs, jis šunį atvedė ir pririšo į tą vietą, iš kurios buvo atitrūkęs, šuo agresyvus nebuvo ir leidosi pririšamas. Liudytojas J. K. parodė, kad nežino, ar šuo buvo agresyvus, nes asmeniškai tas šuo jo nepuolė, o, jeigu šuo atbėgdavo pas juos į kiemą, tai atidarydavo jam vartus, kad jis pats išeitų iš jų kiemo. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis A. K. buvo apklaustas tris kartus ir visus kartus nurodė, kad kaimynų šunys niekada nebuvo užpuolę, teigė, kad šuns agresyvumas pasireiškė lojimu, bet šuo nekando ir nebandė įkąsti. Iš šių nukentėjusiosios, liudytojų, paties nuteistojo parodymų nustatyta, kad nukentėjusiajai priklausęs šuo nebuvo agresyvus ir, nors ne kartą buvo nutrūkęs, žmonių nepuolė. Be to, svarbu ir tai, kad šuo gyveno nuteistojo kaimynystėje, todėl tiek pats šuo, tiek jo elgsena nuteistajam buvo žinoma. Byloje esanti vaizdo medžiaga patvirtina, jog esančios sodybos aptvertoje teritorijoje bėgiojo šuo, girdisi nuolatinis šunų lojimas, šuo apibėga aplink galimai ūkinį pastatą, kur stovi žmogus, prie žmogaus neina, jo nepuola, visą laiką girdisi pašalinių šunų lojimas, kartais inkštimas, tuomet pasigirsta duslūs garsai, suinkščia šuo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. K. 2022 m. spalio 18 d., apie 06.00 val., išėjus iš savo gyvenamosios patalpos ir einant link lauko tualeto sutiktas šuo tik lojo, tačiau jokio realaus ir akivaizdaus pavojaus, nuo kurio A. K. būtų reikėję gintis net tris kartus suduodant šuniui metaliniu strypu, nekėlė. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, A. K. akcentuojamas išgąstis nebuvo pagrindas žudyti šunį, be to, jis, turėdamas rankoje akivaizdžiai sužaloti galintį daiktą – metalinį strypą, turėjo visas galimybes šunį nuo savęs atbaidyti nesuduodamas jam eilės stiprių, net gyvūno žūtį sukėlusių smūgių.

23. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nuteistojo A. K. veiksmų vertinimui yra svarbus ir jo elgesys po šuns nužudymo, o būtent: pamatęs, jog po suduotų smūgių šuo nugaišo, įdėjo šuns gaišeną į maišą ir ją išnešė, o šuns ieškojusiam ir apie šunį klausinėjusiam kaimynui S. A., nieko apie tai nepasakė, o melagingai nurodė, kad matė, kaip šuo nubėgo link miško. Tokie nuteistojo A. K. veiksmai parodo, kad jis, suvokdamas savo veiksmų neteisėtumą, apie įvykį ne tik, kad nepranešė teisėsaugos institucijoms, bet ir iš savo kiemo pašalino šuns gaišeną bei klaidino šuns ieškojusius jo savininkus.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis skundžiamame nuosprendyje aprašytomis aplinkybėmis tyčia metaliniu strypu sudavė ne mažiau kaip tris smūgius V. F. – A. priklausančiam šuniui į įvairias kūno sritis, dėl ko gyvūnas žuvo. A. K. veikoje nustatyti visi BK 310 straipsnio 1 dalyje numatyti šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 310 straipsnio 1 dalį.

25. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, jog nei kaltinamajame akte, nei skundžiamame teismo sprendime nenurodytas konkretus Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintas punktas, kurį A. K. pažeidė, pažymi, kad, kaip jau buvo minėta, BK 310 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas žiauriai elgėsi su gyvūnu, jį kankino, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas. Iš A. K. pareikšto kaltinimo formuluotės akivaizdu, kad kaltinime yra aiškiai nurodyta kokiais konkrečiais nuteistojo veiksmais pasireiškė jo žiaurus elgesys su gyvūnu ir kokias pasekmes toks elgesys sukėlė. Todėl tai, kad kaltinamajame akte bei skundžiamame nuosprendyje nenurodytas Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintas punktas dėl žiauraus elgesio su gyvūnais ir jų kankinimo, negali būti pripažinta esminiu kaltinimo trūkumu, kuris būtų ribojęs nuteistojo teisę į gynybą ar sutrukdęs byloje priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Nuteistajam A. K. inkriminuota nusikalstama veika aprašyta išsamiai ir pakankamai aiškiai, laikantis BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, tiek, kiek buvo būtina, sprendžiant jo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 310 straipsnio 1 dalį klausimą. Svarbu ir tai, kad nagrinėjant bylą teisme A. K. naudojosi advokato teisine pagalba, todėl, kilus neaiškumų, turėjo realią galimybę išsiaiškinti visus jam kylančius neaiškumus dėl reiškiamo kaltinimo esmės. Viso proceso metu nuteistojo teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, ir teisė į gynybą taip pat nebuvo varžoma. Nuteistasis kartu su gynėju aktyviai gynėsi nuo pareikšto kaltinimo, pateikdamas teismui savo gynybos poziciją, šios pozicijos laikėsi ir apeliacinės instancijos teismo procese.

26. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. K. kaltu pagal BK 310 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, todėl panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio dalį, kuria A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 310 straipsnio 1 dalyje, ir priimti naują nuosprendį – šioje dalyje A. K. išteisinti, nėra pagrindo.

Dėl paskirtos bausmės.

27. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. K. gynėjo vertinimu, A. K. paskirta bausmė yra per griežta, pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. K. bausmę, kuris teisiamas pirmą kartą, pažeidė BK 54, 55 straipsnių reikalavimus.

28. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį, svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą bei teisingą bausmę (BK 1 straipsnis). BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, jog bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

29. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme numatytos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra, bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.

30. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2018). Kartu pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra būtent pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai bei paskyrė aiškiai per griežtą ar per švelnią ir dėl to neteisingą bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-156-487/2020, 1A-73-851/2023).

31. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu A. K. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 310 straipsnio 1 dalyje. Įstatymų leidėjas už šios nusikalstamos veikos padarymą numatė alternatyvias bausmių rūšis – viešuosius darbus, baudą, areštą, laisvės atėmimą iki vienerių metų.

32. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į tai, kad A. K. tyčia padarė vieną baigtą nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai. Pirmosios instancijos teismas įvertino, jog nenustatyta A. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė ir į nuteistojo A. K. asmenybę charakterizuojančius duomenis – dirbantis (b. t. 2, b. l. 58), iš Įtariamųjų, kaltinamųjų, ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, kad A. K. ankščiau neteistas (b. t. 2, b. l. 62), iš Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už vienerius metus matyti, kad A. K. per šį laikotarpį administracine tvarka nebaustas (b. t. 2, b. l. 60), psichiatrinę ir narkologinę įskaitą neįrašytas. Atsižvelgdamas į nurodytas nuteistąjį bei padarytą nusikalstamą veiką charakterizuojančias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nuteistajam už BK 310 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą skyrė įstatymų sankcijoje numatytą bausmę – baudą, jos dydį nustatant artimą šio straipsnio sankcijoje numatytos bausmės minimumui. Tokios rūšies ir dydžio bausmė, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodo nuteistojo gynėjas, nėra laikytina per griežta, nepažeidžia proporcingumo principo, o paskiriant švelnesnę bausmę nebūtų įgyvendinamas teisingumo principas. Pažymėtina, kad teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, jį siejant tik su nuteisto asmens interesais, tokiu atveju paskirtoji bausmė neatitiktų bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, paskirties. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių ar kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia humaniškumo principą, nes taip formuojamas nebaudžiamumo požiūris ir sudaromos prielaidos menkinti baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmenys apie jiems gresiančias pasekmes už neteisėtus veiksmus yra informuoti, kadangi baudžiamajame įstatyme yra aiškiai apibrėžtos nusikalstamos veikos ir už jų atlikimą numatytos bausmės. A. K. suprato, kad neteisėtas elgesys gali sukelti neigiamas pasekmes jam pačiam, tačiau tai nesulaikė jo nuo nusikalstamos veikos padarymo, todėl jis turi prisiimti įstatymo numatytą atsakomybę. Įstatymų leidėjas, nustatydamas teisinio poveikio priemones, aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį poreikį išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu nusikaltimu.

34. Apibendrindama aptartas teisines ir faktines baudžiamosios bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti dėl nuteistojo A. K. gynėjo apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo.

35. BPK 109 straipsnyje numatyta, jog asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-942/2016).

36. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.

37. Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji ir civilinė ieškovė V. F. – A. buvo pareiškusi civilinį ieškinį dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš A. K. (b. t. 2, b. l. 75-77). Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. F. – A. civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš A. K. nukentėjusiosios V. F. – A. naudai 1 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog vadovaujantis civilinio ieškinio tenkinimo kriterijais, įvertinus nukentėjusiosios V. F. – A. civiliniame ieškinyje išdėstytus argumentus dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo, o taip pat ir pačios nukentėjusios elgesį, o būtent: tai, kad, teismo vertinimu, nukentėjusioji neužtikrino, jog šuo būtų tinkamai prižiūrimas ir neturėtų galimybės atitrūkti (kaip seka iš pačios nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų šuo buvo atitrūkęs nuo grandinės ne pirmą kartą), kas šiuo atveju lėmė šuns atitrūkimą nuo grandinės ir su tuo susijusias tolimesnes neigiamas pasekmes, o taip pat įvertinus padaryto nusikaltimo pobūdį, nukentėjusiajai turi būti atlygina neturtinė žala, tačiau mažinamas priteisiamos sumos dydis iki 1 000 Eur. Pirmosios instancijos teismo manymu, toks neturtinės žalos dydis nukentėjusiajai yra pakankama kompensacija už patirtus išgyvenimus, stresą ir kitas neigiamas pasekmes.

38. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad nukentėjusioji V. F. – A. dėl A. K. nusikalstamų veiksmų patyrė neturtinę žalą, tad turi teisę į šios žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, priteistiną nukentėjusiajai V. F. – A. dėl A. K. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 310 straipsnio 1 dalyje, įvertino tiek nukentėjusiosios, kartu ir jos šeimos patirtus dvasinius išgyvenimus dėl savo augintinio netekties, tiek žalą padariusio asmens poziciją byloje, jo neteisėtų veiksmų pobūdį ir pasekmes. Sutiktina su apeliantu, kad nukentėjusioji neužtikrino, jog šuo būtų tinkamai prižiūrimas ir neturėtų galimybės atitrūkti, kas šiuo atveju lėmė šuns atitrūkimą nuo grandinės ir su tuo susijusias tolimesnes neigiamas pasekmes. Tačiau, kaip minėta, teismas, svarstydamas atlygintinos neturtinės žalos dydžio klausimą, atsižvelgė į šią aplinkybę, sumažindamas prašomos priteisti neturtinės žalos dydį.

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nustatė tinkamą V. F. – A. patirtos neturtinės žalos dydį – 1 000 Eur. Priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos dydis yra proporcingas A. K. padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusiems padariniams, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, todėl tenkinti nuteistojo gynėjo prašymą nepriteisti neturtinės žalos apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų.

40. Nukentėjusiosios V. F. – A. atstovas advokatas E. J. apeliacinės instancijos teisme pateikė prašymą dėl 326,70 Eur dydžio atstovavimo išlaidų priteisimo už suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme ir tą patvirtinančius dokumentus (2024 m. sausio 11 d. išankstinio apmokėjimo sąskaitą už teisines paslaugas Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2024 m. sausio 22 d. mokėjimo pavedimo kopiją).

41. Pagal BPK 55 straipsnio 1 dalies, 56 straipsnio 2 dalies nuostatas nukentėjusysis turi teisę turėti atstovą, dėl atstovo dalyvavimo baudžiamajame procese sprendžia pats nukentėjusysis, ši teisė jam yra garantuota įstatymo. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovo, paslaugoms apmokėti. Šio straipsnio nuostatos taikytinos ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, atsižvelgiant į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-163/2012, Nr. 2K-303/2014, Nr. 2K-153-696/2015, Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-7-628/2020 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo A. K. gynėjo apeliacinį skundą, apeliacinis skundas yra atmestinas.

42. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į baudžiamosios bylos apimtį, jos faktinį ir teisinį sudėtingumą, teisinės pagalbos teikimo pastovumą ir pobūdį, darbo laiko sąnaudas, išlaidų būtinumą ir pagrįstumą, protingumo bei sąžiningumo principus, daro išvadą, kad prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo turi būti tenkinamas visiškai, nukentėjusiajai V. F. – A. priteisiant 326,70 Eur išlaidų, patirtų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistojo A. K. gynėjo advokato Dimitrijaus Fomkin apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiajai V. F. – A. priteisti iš A. K. 326,70 Eur (tris šimtus dvidešimt šešis eurus ir septyniasdešimt euro centų) turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo apeliacinėje instancijoje kaip jos atstovas, paslaugoms apmokėti.

Nutartis įsiteisėja jos priėmimo dieną.