Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. B. P. ieškinį atsakovams V. V. ir A. P. (A. P.) dėl paskolos pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Ieškovė V. B. P. (toliau – ieškovė) pateikė ieškinį atsakovams V. V. ir A. P. (toliau kartu – atsakovai), prašydama pripažinti atsakovų ir ieškovės 2011 m. vasario 28 d. sudarytą paskolos sutartį negaliojančia; pripažinti, kad atsakovas V. V. 2011 m. vasario 28 d. atsakovui A. P. ir ieškovei perdavė 188 253 Eur. Sandorį paršo pripažinti negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.89 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip sudarytą nesant tikrosios valios.

2. Ieškovė nurodo, kad 2011 m. jos sutuoktinis atsakovas A. P. kreipėsi į buvusį verslo partnerį atsakovą V. V., prašydamas suteikti 650 000 Lt (188 253 Eur) paskolą. Atsakovas V. V. sutiko su pasiūlymu, bet iškėlė sąlygas – vietoje realiai suteikiamų 650 000 Lt (188 253 Eur) sumos paskolos sutartyje turėjo būti nurodyta 573 000 Eur arba 1 978 454 Lt tariama paskolos suma. Tokią sąlygą motyvavo tuo, kad ieškovei ir jos sutuoktiniui priklausė nekilnojamasis turtas ir pastarasis turėjo būti įkeistas atsakovo V. V. naudai, kad į šį turtą negalėtų būti nukreipiamas išieškojimas iš kitų kreditorių pusės, atsakovas V. V. pareikalavo įforminti didesnę de jure paskolą, kad tariamai suteiktos paskolos suma viršytų arba būtų lygi turto vertei.

3. 2011 m. vasario 28 d. de facto buvo pasirašyta paskolos sutartis, tačiau sutarties pasirašymo fakto ieškovė neprisimena. Kad atsakovas V. V. realiai perdavė tik 188 253 Eur (650 000 Lt) sumą, ieškovei nurodė jos sutuoktinis atsakovas A. P., taip pat šią aplinkybę patvirtins S. Š. (S. Š.), kuris dalyvavo 2011 m. vasario 28 d., pasirašant paskolos sutartį ir matė pinigų perdavimą. Atsakovas A. P. sutiko su tokios sutarties pasirašymu, kadangi tuo metu lėšos buvo būtinos planuojamam verslo vystymui, t. y. priklausančių žemės sklypų sujungimui į vieną žemės sklypą ir šio turto pardavimui.

4. Tuo tarpu ieškovė visiškai negalėjo suprasti šių veiksmų reikšmės ir turinio – nepamena, kad tokios aplinkybės vyko, negalėjo dalyvauti tokiuose įvykiuose, suvokdama jų turinį ir prasmę. Ieškovė tuo metu sirgo sunkia depresijos forma, tai patvirtina 2020 m. rugsėjo 3 d. pažyma. Šia liga susirgo nuo (duomenys neskelbtini) m. Dėl šios ligos gėrė psichiką neigiamai veikiančius vaistus, t. y. Mirtazapiną, kurių šalutinis poveikis yra sumišimas, bandymas žudytis, mintys apie savižudybę ir priešiškumas, haliucinacijos ir kt. Tiek dėl depresijos, tiek dėl vaistų ieškovė negalėjo valdyti savo veiksmų ir suprasti jų reikšmės.

5. Ieškovė nurodo, kad iki ligos užsiėmė verslu, todėl verslo santykių specifika buvo gerai žinoma. Paskolos sutarties 6 punkte buvo nurodyta, kad neįvykdžius prievolės nustatytu sutartyje terminu, ieškovė su savo sutuoktiniu privalo mokėti 0,2 procentų netesybas už kiekvieną pavėluotą dieną nuo sumos, kurią sumokėti praleistas terminas. Taip pat buvo numatyta prievolė atlyginti atsakovui V. V. jo turėtus nuostolius, kurių nepadengs netesybos. Ieškovė, būdama sveiko ir pilno proto, jokiu būdu nebūtų sutikusi su tokiomis paskolos sutarties sąlygomis, ypač atsižvelgiant į tai, kad atsakovas V. V. nesuteikė visos paskolos sumos.

6. Be to, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo paskolos gavėjui momento. Atsižvelgiant į tai, ieškovė prašo pripažinti, kad paskolos sutarties dalis, kurioje nurodyta, kad atsakovas V. V. suteikė 384 747 Eur paskolą, yra negaliojanti CK 6.870 straipsnio 2 dalies pagrindu.

7. Atsakovas V. V. su ieškiniu nesutiko, atsiliepime į ieškinį nurodant, kad 2011 metų vasario mėnesį atsakovas A. P. kreipėsi su pasiūlymu, paaiškindamas, jog tuo metu turėjo SAMPO bankui užstatytus sklypus Vilniuje ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) su administraciniu pastatu), kurie buvo apsunkinti hipotekos sutartimi, ir paprašė paskolinti 573 000 Eur. Už šiuos pinigus jis planavo su sutuoktine padengti įsiskolinimą bankui, sklypus sujungti į vieną sklypą, parengti detalųjį planą su leidimu daugiaaukščio namo statybai. Apjungtus sklypus su detaliuoju planu parduoti, o už gautus pinigus padengti skolą. Atsakovas V. V. sutiko paskolinti prašomą sumą, tačiau pareikalavo minėtus sklypus įkeisti hipotekos sutartimi. Sutartyje nurodyta suma buvo perduota ieškovei ir jos sutuoktiniui notaro tarnybinėse patalpose, joks kitas asmuo šiame procese nedalyvavo ir jo nestebėjo. Pasibaigus paskolos sutarties terminui, atsakovas V. V. dažnai skambindavo atsakovui A. P., teiraudamasis, kada grąžins skolą. Kiekvieną kartą atsakovas A. P. įtikinėdavo, kad tuoj parduos sklypą ir atsiskaitys, bet, praėjus 2 metams, atsakovas V. V., praradęs pasitikėjimą, kreipėsi į notarą išduoti vykdomąjį įrašą.

8. Nurodo, kad ieškovė ir jos sutuoktinis 2016 m. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, ginčydami minėtą 2011 m. vasario 28 d. paskolos sutartį, kaip apsimestinį sandorį, ir prašydami jį pripažinti jungtinės veiklos sutartimi. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 4 d. sprendimu ieškinį atmetė (civilinė byla Nr. 2-1059-560/2017), o Lietuvos apeliacinis teismas šį sprendimą paliko nepakeistą. Teismas minėtame sprendime taip pat įvertino ieškovų argumentus, kuriais buvo teigiama, kad atsakovas V. V. perdavė ieškovams ne sutartyje nurodytą 573 000 Eur sumą, o mažesnę, t. y. 188 253 Eur dydžio sumą. Teismas konstatavo, kad ieškovė ir jos sutuoktinis neįrodė, jog iš atsakovo V. V. negavo visos sutartyje nurodytos sumos. Teismas taip pat pasisakė, kad minėtoje byloje būtent ieškovei ir jos sutuoktiniui tenka įrodinėjimo našta paneigti pinigų gavimo faktą.

9. Minėtu teismo sprendimu konstatuota, jog atsakovas V. V. perdavė ieškovei ir jos sutuoktiniui atsakovui A. P. 2011 m. vasario 28 d. paskolos sutartyje nurodytą 573 000 Eur sumą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 5 punktu, nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios grindžiamos šalių pripažintais faktais. 2011 m. vasario 28 d. paskolos sutarties 2 punkte nurodyta, jog skolininkai patvirtina, kad 573 000 Eur sumą gavo iš atsakovo V. V. prieš pasirašant sutartį. Dėl nurodytų motyvų minėtos aplinkybės šioje byloje nereikia įrodinėti.

10. Ieškovė, įrodinėdama CK 1.89 straipsnio 1 dalyje numatytas aplinkybes, t. y. negalėjimą suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, išskyrus savo paaiškinimus ir 2020 m. rugsėjo 3 d. medicininių dokumentų išrašo, nepateikia jokių kitų įrodymų, patvirtinančių minėtą aplinkybę. Ieškovei diagnozuotas susirgimas F33.2 – pasikartojantis depresinis sutrikimas, sunkios depresijos epizodas be psichozės simptomų, tačiau nėra jokių duomenų apie šio susirgimo pradžią, intensyvumą ar poveikį veiksmų suvokimui bei valdymui. Todėl ieškovės prašymas skirti teismo psichiatrinę ekspertizę nėra pagrįstas.

11. Ieškovė dublike nurodo, kad ieškinys nėra identiškas jau civilinėje byloje Nr. 2-1059-560/2017 išnagrinėtam ieškiniui, kadangi atsakovo V. V. nurodytoje civilinėje byloje buvo nagrinėjamas klausimas dėl ginčo paskolos sutarties pripažinimo jungtinės veiklos sutartimi. Tuo tarpu esama byla yra inicijuota dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu. Toks paskolos sutarties negaliojimo pagrindas nebuvo nagrinėjamas civilinėje byloje Nr. 2-1059-560/2017. Tai reiškia, kad pastarojoje byloje priimti teismų procesiniai sprendimai neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios.

12. Ieškovė teikia papildomus duomenis iš Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro, kurie patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) metų laikotarpiu, t. y. kuomet 2011 metais buvo sudaryta ginčo paskolos sutartis, ieškovė sirgo sunkia liga, kurios pagrindu ieškovė (duomenys neskelbtini) metais bandė žudytis ir dėl to (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) laikotarpiu buvo gydyta VšĮ Vilniaus Greitosios pagalbos ligoninėje; (duomenys neskelbtini) m. vėlgi bandė žudytis, dėl ko dėl prieš save pakeltos rankos ieškovė (duomenys neskelbtini) dienas išbuvo komoje.

13. Atsakovas V. V. triplike nurodo, kad ieškovė, ginčydama 2011 m. vasario 28 d. sudarytą sandorį dėl to, kad jo sudarymo metu tariamai negalėjo suprasti savo veiksmų esmės, tačiau nepateikė jokių medicininių duomenų, kad laikotarpyje nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) jos būsena nebūtų leidusi jai suprasti savo veiksmų esmės. Pažymi, kad ieškovė įvairiuose teisminiuose procesuose yra proceso dalyvė – vien tik 2019 – 2020 m. ji dalyvavo 10 bylų, tačiau nei vienoje iš jų neminėjo apie besitęsiančią blogą savo sveikatos būklę, taip pat to neminėjo ir 2017 m. liepos 4 d. išspręstoje byloje Nr. 2-1059-560/2017, kas leidžia daryti išvadą, kad ieškovė tik manipuliuoja savo sveikatos būkle ir elgiasi nesąžiningai.

14. Ieškovė teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad jos sutuoktinis pasakė, jog iš atsakovo V. V. gavo tik 650 000 Lt, apie ginčijamą sandorį jos sutuoktinis ją informavo 2016 metais, ji neprisimena, ar buvo pas notarą sudarant sandorį, 2011 m. vasario 28 d. Danske banke S. Š. perdavė 500 000 Lt, o 150 000 Lt buvo skolingi S. Š.. 2016 metais vykusiame bylos nagrinėjime nieko nesakė apie savo sveikatos būklę, nes buvo gėda prisipažinti, kad sirgo. Bankroto byloje taip pat neminėjo, kad sirgo, tik advokatams buvo sakiusi, tačiau jie patarė nieko nesakyti, nes tai nesusiję su nagrinėjama byla.

15. Atsakovas A. P. teismo posėdžio metu parodė, kad iš atsakovo V. V. gavo 650 000 Lt, iš kurių 500 000 Lt grąžino bankui, o 150 000 Lt atidavė S. Š. už paslaugas. Derybas su atsakovu V. V. vedė S. Š. 2011 m. vasario 28 d., sudarant sandorį pas notarą, dalyvavo S. Š., atsakovas V. V. bei ieškovė. S. Š. padavė sutartį pasirašyti ieškovei, kuri ir pasirašė. Pinigai perduoti buvo notaro patalpose, vėliau vyko jis kartu su S. Š. į banką, ieškovė atvyko vėliau pasirašyti sutarties. Nurodyti sutartyje neteisingą kainą buvo atsakovo V. V. sąlyga, nes tokiai sumai buvo įvertintas pastatas Vilniuje, (duomenys neskelbtini) bei 10 arų žemės sklypas. Paskolos sutartis buvo sudaryta, siekiant išsaugoti bankui įkeistą turtą.

16. Atsakovas V. V. teismo posėdžio metu paaiškino, kad į jį kreipėsi atsakovas A. P., prašydamas padėti, jis paskolino ieškovei ir atsakovui A. P. paskolos sutartyje nurodytą sumą, pinigus perdavė atsakovui A. P., kaip jie išsidalino pinigus – nežino. Nurodė, kad dažniausiai bendravo su atsakovu A. P., ieškovė elgėsi adekvačiai, jam jokių įtarimų nesukėlė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

II. Teismo motyvai, išaiškinimai ir išvados

Dėl ginčo esmės.

17. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė bei atsakovai 2011 m. vasario 28 d. sudarė notarinės formos paskolos sutartį, kurioje numatyta, kad atsakovas V. V. neatlygintinai perduoda ieškovei ir jos sutuoktiniui nuosavybės teise 573 000 Eur, kuriuos privalo grąžinti iki 2013 m. vasario 28 d. Sutarties 2 punkte nustatyta, kad ieškovė ir jos sutuoktinis atsakovas A. P. patvirtina, jog 573 000 Eur sumą gavo iš atsakovo V. V. prieš pasirašant sutartį. Sutarties 6 punkte numatyta, kad, neįvykdžius prievolės šioje sutartyje nustatytu terminu grąžinti skolą, ieškovė ir jos sutuoktinis įsipareigoja mokėti atsakovui V. V. 0,2 procento dydžio netesybas už kiekvieną pavėluotą dieną nuo sumos, kurią grąžinti praleistas terminas; netinkamai įvykdę prievolę laiko grąžinti skolą ar jos visiškai neįvykdę, skolininkai privalo atlyginti kreditoriui jo turėtus nuostolius, kurių nepadengs aukščiau minėtos netesybos.

18. Ieškovė ginčija paskolos sutartį CK 1.89 straipsnio pagrindu, kadangi sandorio sudarymo metu sirgo sunkia depresijos forma, gėrė jos psichikai neigiamą įtaką darančius vaistus, todėl negalėjo valdyti savo veiksmų bei suprasti jų reikšmės.

19. Pagal CK 1.89 straipsnio 1 dalį fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį. CK nekelia reikalavimų priežasčiai, lėmusiai atitinkamą asmens būseną. Tokia būsena gali būti ir dėl išsivysčiusios ar ūminės ligos. Pasisakydamas dėl CK 1.89 straipsnio aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2005; 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2009; 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2009).

20. Ieškovė nurodo, kad sandorio sudarymo metu sirgo sunkia depresijos forma ir vartojo vaistus, sąlygojančius jos psichologinės būsenos ir gebėjimo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti pakitimus, ji du kartus bandė žudytis, (duomenys neskelbtini)- (duomenys neskelbtini) metais gydėsi privačiai, o nuo (duomenys neskelbtini) metų – Antakalnio poliklinikoje, ją gydžiusiam psichiatrui ji nurodydavo ne visus ligos požymius, nes bijojo, kad nepaguldytų į psichiatrinę ligoninę. Atsakovas A. P. nurodė, kad 2008 metais įvykus finansinei krizei, jo sutuoktinės sveikatos būklė pablogėjo. Ieškovės dukra liudytoja S. P. parodė, kad (duomenys neskelbtini) metais motina neteko verslo ir labai dėl to pergyveno, jos būsena buvo nestabili, matė, kad motina serga sunkia depresijos forma, ji nesidomėjo, kaip gyvena jos šeima, anūkai, (duomenys neskelbtini) metais motinos būklė buvo bloga, jai niekas nebuvo įdomu, minėjo, kad gydytojams visko nepasakoja, nes bijojo, jog nepaguldytų į psichiatrinę ligoninę, tuo laikotarpiu bendravo labai mažai, susitikdavo tik per šventes. Nurodo, kad ieškovė negalėjo suprasti veiksmų esmės, paskolos sutartį galėjo pasirašyti jos neskaičiusi. Liudytojas S. Š., atsakydamas į klausimą apie ieškovės būklę, nurodė, kad tuo metu su ieškove mažai bendravo, ieškovė atvyko pas notarą, pasirašė sutartį, apie sandorį jo nieko neklausė. Liudytojas G. D. teismo posėdžio metu parodė, kad jis yra psichiatras ir ieškovė pas jį laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) m. iki (duomenys neskelbtini), jai buvo diagnozuotas sunkios formos depresinis sutrikimas, skirti 3 rūšių vaistai, buvo darbingumo sumažėjimas, savižudybės mintys, blogiausia buvo (duomenys neskelbtini)- (duomenys neskelbtini) metais, o (duomenys neskelbtini) metais nieko ypatingo, vartojo vaistus, buvo tęsiamas palaikomasis gydymas, tik (duomenys neskelbtini) metais buvo pablogėjimas, padaugino vaistų. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) m. ieškovė galėjo suvokti savo veiksmus ir pasekmes, tam liga įtakos neturėjo.

21. Medicininių dokumentų 2020 m. rugsėjo 3 d. išrašas patvirtina, kad ieškovei nustatyta diagnozė F33.2 – pasikartojantis depresinis sutrikimas, sunkios depresijos epizodas be psichozės simptomų, registruota VšĮ Antakalnio poliklinikos psichikos sveikatos centre nuo (duomenys neskelbtini) m., lankosi ir gydosi reguliariai, skirtas medikamentinis gydymas. Iš medicininių dokumentų matyti, kad ieškovė (duomenys neskelbtini) d. jautėsi gerai; (duomenys neskelbtini) d. išrašytas naujas receptas, nes neteisingai nurodyta data; (duomenys neskelbtini) d. įrašas medicininiuose dokumentuose, kad būsena vis dar gerėja, seniai nebuvo tokia; (duomenys neskelbtini) d. – savijauta gera, gali susikaupti, atmintis gera, savarankiškai mokosi; (duomenys neskelbtini) d. – jaučiasi gerai, stabiliai, nusiskundimų nėra; (duomenys neskelbtini) d. – būsenos pasikeitimų nėra; (duomenys neskelbtini) d. – savijauta stabili; (duomenys neskelbtini) d. – savijauta stabili; (duomenys neskelbtini) d. išgėrė per didelę dozę vaistų, apsinuodijus įvyko epilepsijos priepuolis, 4 dienas buvo komoje. Medicininių dokumentų 2014 m. lapkričio 18 d. išrašas patvirtina, kad nuo (duomenys neskelbtini) d. būsena pagerėjusi, dalinė remisija tęsėsi neilgai, dėl atlikto suicidinio bandymo (duomenys neskelbtini) d. – (duomenys neskelbtini) d. gydyta VšĮ Greitosios pagalbos ligoninėje, po stacionaro buvo tęsiamas ankstesnis gydymas ir būsena ženkliai pagerėjo, (duomenys neskelbtini) d. ieškovė buvo darbinga, jautėsi gerai, o (duomenys neskelbtini) d. vėl išgėrė didelę dozę vaistų, 4 dienas buvo komoje, nestabilumas tęsėsi iki (duomenys neskelbtini) d., vėl gerai pradėjo jaustis nuo rudens.

22. Teismo vertinimu, tiek liudytojų, tiek ir medicininių dokumentų duomenys nepatvirtina, kad ieškovės būklė ginčijamo sandorio sudarymo metu būtų buvusi tokia, kuri leistų pripažinti, jog ieškovė negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Kitų įrodymų, paneigiančių teismo nustatytas aplinkybes, byloje nėra pateikta. Liudytojas G. D., psichiatras, kuris gydė ieškovę, taip pat nurodė, kad 2011 metais ieškovė galėjo suvokti savo veiksmus bei pasekmes, o geriami vaistai gali turėti poveikį fizinei savijautai, bet psichinei būsenai įtakos neturi. Liudytojas taip pat parodė, kad nebuvo susidaręs vaizdo, jog ieškovė švelnino savo ligos požymius.

23. Pažymėtina, kad ieškovė valios trūkumų aspektus įrodinėjo išimtinai liudytojų parodymais ir medicininiais dokumentais. Minėta, kad asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, kuri vertinama kartu su kitais įrodymais, patvirtinančiais ar paneigiančiais tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu. Nagrinėjamu atveju ieškovė atsisakė procesinio prašymo skirti psichiatrinę ekspertizę sveikatos būklei nustatyti ginčijamo sandorio sudarymo metu.

24. Nors medicininiai dokumentai patvirtina, kad ieškovė sirgo sunkia depresijos forma ir vartojo vaistus, tačiau šie duomenys nesudaro pagrindo kitaip vertinti byloje surinktus įrodymus apie jos gebėjimą suprasti atliekamų veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Priešingas vertinimas, jog visais atvejais asmens liga ir jo vartojami vaistai riboja tokio asmens galimybes suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, reikštų nepagrįstą sergančio asmens veiksnumo ir jo savarankiško dalyvavimo civilinėje apyvartoje ribojimą.

25. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – užtikrinti teisėtumą civiliniuose santykiuose, nepaneigiant civilinių teisinių santykių stabilumo, įgytų teisių tęstinumo reikšmės. Todėl tam, kad sandoris nebūtų nuginčytas abejotinais pagrindais, kiekvienu sandorio ginčijimo atveju teismas turi analizuoti tiek ginčijamo sandorio turinį, tiek ir jo sudarymo aplinkybes, turėjusias reikšmės sandorio šalių apsisprendimui dėl sandorio sudarymo. Ypač sandorio sudarymo aplinkybės aktualios, kai ginčijami sandoriai, turintys valios trūkumų. Prie tokių sandorių su valios trūkumais priskiriami ir CK 1.89 straipsnio pagrindu nuginčijami sandoriai, t. y. savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti, nors ir veiksnaus, fizinio asmens sudaryti sandoriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016).

26. Nagrinėjamu atveju paskola suteikta neatlygintinai, nes nebuvo numatytos palūkanos už naudojimąsi paskolos suma, ieškovė nurodė, kad piniginės lėšos buvo būtinos jos sutuoktinio planuojamam verslui, t. y. priklausančių žemės sklypų sujungimui į vieną žemės sklypą ir šio turto pardavimui. Ieškovės sutuoktinis atsakovas A. P. teismo posėdžio metu nurodė, kad paskola suteikta siekiant išsaugoti bankui įkeistą turtą. Taigi, nėra pagrindo pripažinti, kad sandoris buvo nenaudingas paskolos gavėjams, t. y. ir ieškovei.

27. Ieškovė nurodo, kad paskolos sutarties 6 punkte buvo numatyta, jog neįvykdžius prievolės nustatytu sutartyje terminu, ieškovė su savo sutuoktiniu privalo mokėti 0,2 procentų netesybas už kiekvieną pavėluotą dieną nuo sumos, kurią praleistas terminas, taip pat buvo numatyta prievolė atlyginti atsakovui V. V. jo turėtus nuostolius, kurių nepadengs netesybos. Ieškovė argumentuoja, kad būdama sveiko ir pilno proto, jokiu būdu nebūtų sutikusi su tokiomis paskolos sutarties sąlygomis.

28. Teismo vertinimu, šalių valia dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, nesudaro pagrindo pripažinti paskolos sutarties ydingumą valios trūkumo aspektu. Pažymėtina, kad, jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. Tokiems atvejams įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo teisė mažinti netesybas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

29. Taigi paskolos sutarties sąlygos nepaneigia teismo išvadų, kad ieškovė paskolos sudarymo metu buvo tokios būsenos, jog negalėjo suprasti atliekamų veiksmų reikšmės ir juos valdyti.

30. Pažymėtina, kad fizinio asmens, nesuvokiančio savo atliekamų veiksmų, būsena gali būti sukelta ligos (nebūtinai psichinės), kitokio ilgalaikio ar trumpalaikio sveikatos sutrikimo, didelio susijaudinimo, nervinio sukrėtimo, jos priežastimi taip pat gali būti, pavyzdžiui, dideli išgyvenimai, alkoholinių gėrimų, narkotinių ar psichotropinių, kitų cheminių medžiagų vartojimas, tačiau šis faktas yra nustatinėjamas kiekvienu atveju individualiai, o pareiga įrodyti, kad asmuo, sudaręs sandorius buvo paveiktas nurodytų veiksnių, kyla ieškovei (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-23-943/2020). Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė aplinkybių, sudarančių pagrindą pripažinti paskolos sutartį negaliojančia pagal CK 1.89 straipsnio 1 dalies nuostatas.

31. Kasacinio teismo nuosekliai formuojamoje įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktikoje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2014 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2014; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; kt.). Įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; kt.).

32. Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kad ieškovės būklė ginčijamo sandorio sudarymo metu būtų buvusi tokia, jog nesuprato sudaromo sandorio reikšmės. Taigi, nenustačius ieškovės valios trūkumų sudarant paskolos sutartį, reikalavimas pripažinti atsakovų ir ieškovės 2011 m. vasario 28 d. sudarytą paskolos sutartį negaliojančia CK 1.89 straipsnio 1 dalies pagrindu yra atmetamas.

Dėl reikalavimo pripažinti, kad atsakovas V. V. perdavė 188 253 Eur.

33. Ieškovė nurodo, kad 2011 m. jos sutuoktinis atsakovas A. P. kreipėsi į buvusį verslo partnerį atsakovą V. V., prašydamas suteikti 650 000 Lt (188 253 Eur) paskolą. Atsakovas V. V. sutiko su pasiūlymu, bet iškėlė sąlygas – vietoje realiai suteikiamos 650 000 Lt (188 253 Eur) sumos, paskolos sutartyje turėjo būti nurodyta 573 000 Eur arba 1 978 454 Lt tariama paskolos suma. Atsižvelgiant į tai, ieškovė prašo pripažinti, kad paskolos sutarties dalis, kurioje nurodyta, jog atsakovas V. V. suteikė 384 747 Eur paskolą, yra negaliojanti CK 6.870 straipsnio 2 dalies pagrindu.

34. Vertinant šio reikalavimo pagrįstumą, pažymėtina, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

35. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir jos sutuoktinis A. P. 2016 m. kovo 17 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui ieškinį, prašydami pripažinti 2011 m. vasario 28 d. ieškovės ir jos sutuoktinio A. P. bei atsakovo V. V. sudarytą paskolos sutartį apsimestiniu sandoriu, o būtent – bendrosios jungtinės veiklos sutartimi, kuria šalys, kooperuodamos savo turtą, darbą ir žinias, veikė bendram tikslui pasiekti: padidinti nekilnojamojo turto – žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, vertę, po to šį turtą realizuoti, o gautą pelną (atskaičius iš parduoto turto vertės atsakovo V. V. įneštą piniginį įnašą) pasidalinti pusiau, t. y. po ¼ dalį kiekvienam ieškovui ir ½ dalį atsakovui V. V.. Ieškinyje taip pat nurodyta, kad atsakovas sutiko su pasiūlymu, bet iškėlė sąlygas – vietoje realiai investuojamų 650 000 Lt (188 253 Eur) sutartyje turėjo būti nurodyta 573 000 Eur (arba 1 978 454 Lt) tariama paskolos suma, o žemės sklypas privalėjo būti įkeistas, taip užtikrinant tariamos paskolos grąžinimą (civilinė byla Nr. 2-1059-560/2017).

36. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 4 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendime inter alia nurodė esant pagrindui įvertinti ir ieškinio argumentus, jog pasirašytos sutarties pagrindu atsakovas V. V. perdavė ieškovei ir jos sutuoktiniui ne sutartyje nurodytą 573 000 Eur sumą, o mažesnę, t. y. 188 253 Eur dydžio sumą. Likusios paskolos dalies ieškovai iš atsakovo teigia negavę. Bylą nagrinėjančio teismo vertinimu, ieškovės ir jos sutuoktinio teiginiai, jog pinigų negavimo faktą įrodo pridedamas išrašas iš „Danske Bank“, kad ieškovė 2011 m. vasario 28 d. sumokėjo 147 835 Eur, įvykdydama pinigines prievoles bankui, nepaneigia fakto, kad ieškovė ir jos sutuoktinis negavo didesnės paskolos dalies. Teismas kritiškai vertino ieškinio argumentus, jog skolinamos sumos turėjimo jos perdavimo ieškovams metu faktą turi įrodyti atsakovas V. V., kadangi, būtent ieškovei ir jos sutuoktiniui šiuo atveju tenka įrodinėjimo našta paneigti pinigų gavimo faktą. Taigi, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas vertino, jog, vadovaujantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, nustatytų faktinių aplinkybių visuma, matyti, kad ieškovė ir jos sutuoktinis atsakovas A. P. nepaneigė visos sutartyje nurodytos piniginės sumos gavimo fakto, todėl nebuvo pagrindo pripažinti, kad atsakovas V. V. paskolos sutartyje nurodytos sumos neperdavė ieškovei ir jos sutuoktiniui.

37. Minėtoje byloje nagrinėjant ieškovės ir jos sutuoktinio atsakovo A. P. pateiktą ieškinį atsakovui V. V., teismo buvo vertinamos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės dėl 2011 m. vasario 28 d. paskolos sutartyje nurodytos sumos gavimo fakto ir teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas paskolos sutartyje nurodytos sumos neperdavė ieškovams. Taigi, įrodinėjimo faktą sudarančios aplinkybės dėl paskolos sutartyje nurodytos sumos perdavimo reikšmingos abiejose nagrinėtose bylose.

38. Kasacinio teismo praktikoje dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (galutinio teismo sprendimo) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia įtvirtinta CPK 279 straipsnio 4 dalyje: sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai negali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas; įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį (pareiškimą, prašymą), kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialiųjų teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo (ieškiniai (pareiškimai, prašymai) dėl pripažinimo), turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems asmenims. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-469/2019).

39. Įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška įtvirtinta ir CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikia įrodinėti. Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo prejudicinę reikšmę, suformulavo tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tam, kad teismo nustatyta aplinkybė būtų pripažinta prejudiciniu faktu, būtinas nurodytų sąlygų visetas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3 K-3-286-421/2018 22 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

40. Pažymėtina, kad CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtinta taisykle siekiama proceso ekonomiškumo, kad nebūtų pakartotinai tiriama tai, kas jau yra patikimai ir privalomai nustatyta teismo sprendimu. Šio reguliavimo tikslas, inter alia, yra užtikrinti teisinį stabilumą, įgytų teisių apsaugą. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pasisakęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į teisėtumo ir teisinio tikrumo principus, apima reikalavimą, kad tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama (EŽTT 2006 m. sausio 12 d. sprendimas byloje Kehaya ir kiti prieš Bulgariją, peticijų Nr. 47797/99, 68698/01, 61 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-89-313/2020).

41. Nagrinėjamu atveju įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1059-560/2017 turi prejudicinę reikšmę šioje byloje, todėl jose nustatytų faktinių aplinkybių ir teismų padarytų išvadų dėl paskolos sutartyje nurodytos sumos gavimo šalys negali ginčyti (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

42. Ieškovė nurodo, kad ieškinys nėra identiškas jau civilinėje byloje Nr. 2-1059-560/2017 išnagrinėtam ieškiniui, kadangi nurodytoje civilinėje byloje buvo nagrinėjamas klausimas dėl ginčo paskolos sutarties pripažinimo jungtinės veiklos sutartimi, tuo tarpu esama byla yra inicijuota dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.89 str. pagrindu. Toks paskolos sutarties negaliojimo pagrindas nebuvo nagrinėjamas civilinėje byloje Nr. 2-1059-560/2017.

43. Teismo vertinimu, tai, kad išnagrinėtoje byloje Nr. 2-1059-560/2017 ieškinys buvo reiškiamas CK 1.87 straipsnio 1 dalies ir CK 6.970 straipsnio 1 dalies pagrindu, o šioje byloje – CK 1.89 straipsnio 1 dalies pagrindu, nepaneigia teismo išvadų dėl nustatytų prejudicinių faktų išnagrinėtoje byloje taikymo. Minėta, kad viena iš sąlygų, leidžiančių konstatuoti prejudicinių faktų buvimą, yra nustatymas, kad aplinkybė, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis anksčiau išnagrinėtoje byloje. Nagrinėjamu atveju išnagrinėtoje byloje Nr. 2-1059-560/2017 ieškovai ieškinį grindė aplinkybe, kad jiems realiai buvo perduota 188 253 Eur (650 000 Lt) suma; kad atsakovas V. V. buvo iškėlęs sąlygas – vietoj realiai investuojamų 650 000 Lt (188 253 Eur) sumos, sutartyje turėjo būti nurodyta 573 000 Eur arba 1 978 454 Lt tariama paskolos suma. Nagrinėjamoje byloje ieškovė taip pat nurodo, kad atsakovas V. V., sutikdamas suteikti paskolą, iškėlė sąlygas – vietoje realiai suteikiamos 650 000 Lt (188 253 Eur) paskolos, sutartyje turėjo būti nurodyta 573 000 Eur arba 1 978 454 Lt tariam paskolos suma. Taigi, minėtoje byloje ir šioje byloje įrodinėjimo dalyką sudaro aplinkybės, susijusios su mažesnės nei paskolos sutartyje nurodytos sumos perdavimu ieškovei ir jos sutuoktiniui, t. y. išnagrinėtoje byloje įrodinėtinos aplinkybės patenka į šios nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyką.

44. Dėl nurodytų argumentų teismas daro išvadą, kad civilinėje byloje Nr. 2-1059-560/2017 konstatavus, kad nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas V. V. paskolos sutartyje nurodytos sumos neperdavė ieškovei ir jos sutuoktiniui atsakovui A. P., šis faktas byloje dalyvaujantiems asmenims tapo prejudicinis, kurio kitoje byloje tarp tų pačių šalių įrodinėti nebereikia, nes jis negali būti ginčo objektas kitoje civilinėje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

45. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas V. V. 2011 m. vasario 28 d. ieškovei ir jos sutuoktiniui atsakovui A. P. perdavė 188 253 Eur. Kartu pažymėtina, kad liudytojas S. Š. 2021 m. liepos 22 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad suma paskolos sutartyje buvo nurodyta iš atsakovų žodžių; paskolos sumą sudarė 150 000 Lt skola liudytojui, 500 000 Lt dydžio skola bankui bei atsakovo A. P. skolų užskaitymas, tačiau liudytojas nurodė, kad nematė pinigų sumos, kurią atsakovas V. V. perdavė atsakovui A. P. pas notarą, neatsimena, ar buvo skaičiuojami pinigai liudytojui dalyvaujant.

46. Taigi, įvertinus teismo nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo pripažinti, kad atsakovas V. V. 2011 m. vasario 28 d. ieškovei ir jos sutuoktiniui atsakovui A. P. perdavė 188 253 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

47. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80 – 87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88 – 92, 97 – 99 straipsniai. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo” (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

48. Atsakovas V. V. pateikė duomenis, patvirtinančius turėtas 1 100 Eur dydžio išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kad prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, atsakovui V. V. iš ieškovės priteistina visa prašoma atlyginti patirtų bylinėjimosi išlaidų suma – 1 100 Eur.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi, 259 ir 270 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškovės V. B. P. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės V. B. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 100 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidas atsakovo V. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.