Vilniaus apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. B. P. ir A. P. ieškinį atsakovui V. V. dėl paskolos sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu (1 t., b. l. 1-7), kurį patikslinę (1 t., b. l. 93-99) teismo prašo pripažinti, kad 2011-02-28 tarp ieškovų A. P., V. B. P. ir atsakovo V. V. sudaryta paskolos sutartis yra apsimestinis sandoris, o būtent – bendrosios jungtinės veiklos sutartis, kuria šalys, kooperuodamos savo turtą, darbą ir žinias, veikė bendram tikslui pasiekti: padidinti nekilnojamojo turto – žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), vertę, po to šį turtą realizuoti, o gautą pelną (atskaičius iš parduoto turto vertės atsakovo V. V. įneštą piniginį įnašą) pasidalinti pusiau, t. y. po ¼ dalį kiekvienam ieškovui ir ½ dalį atsakovui V. V..Ieškinyje nurodė, kad 2011-02-28 ieškovai V. B. P. ir A. P. bei atsakovas V. V. pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas neva perdavė ieškovams 573 000 EUR, kuriuos ieškovai įsipareigojo grąžinti iki 2013-02-28. Paskolos sutarties 6 p. buvo nurodyta, kad neįvykdę prievolės sutartyje numatytu terminu, ieškovai privalo mokėti atsakovui 0,2 proc. dydžio netesybas už kiekvieną pavėluotą dieną nuo sumos, kurią grąžinti praleistas terminas. Taip pat buvo numatyta ir prievolė atlyginti atsakovui jo turėtus nuotolius, kurių nepadengs netesybos. Užtikrindami paskolos sutarties įvykdymą, 2011-03-01 šalys sudarė sutartinės hipotekos sutartį, kuria ieškovai įkeitė 0,0685 ha bendro ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 0,0405 ha bendro ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir administracinį pastatą su parduotuvės patalpomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). 2015-07-09 ieškovai gavo Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro pranešimą, kuriame nurodyta, jog 2015-07-03 hipotekos kreditorius V. V. kreipėsi į notarų biurą, prašydamas atlikti vykdomąjį įrašą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Ieškovai pateikė prieštaravimus, tačiau 2015-07-31 gavo 2015-07-29 vykdomąjį įrašą, kuriame siūloma priverstinai išieškoti iš ieškovų 573 000 EUR skolos, 0,2 procentų dydžio netesybas ir notaro atlyginimą už atliktus notarinius veiksmus. Taip pat ieškovai gavo pranešimą iš antstolio G. B., jog išduotas vykdomasis dokumentas yra pradėtas priverstinai vykdyti. 2015-12-11 antstolio patvarkymu Nr. 0040/15/01691/AP4 žemės sklypas ir pastatas (duomenys neskelbtini), buvo įvertinti 784 000 EUR ir nuspręsta skelbti varžytynes ne anksčiau kaip po 20 dienų nuo informacijos apie areštuoto turto įvertinimą išsiuntimo skolininkams dienos. Šį patvarkymą ieškovai apskundė, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-02-01 nutartimi skundą atmetė. Ieškovai ieškinyje taip pat nurodė, kad dar 2005-02-15 jie banke „SAMPO“ (dabar „Danske Bank“) gavo 260 658 EUR dydžio kreditą. Iki 2008 m. vidurio kredito dalis buvo grąžinta, tačiau įvykus ekonominei krizei kreditavimo sutarties sąlygos toliau nebuvo vykdomos ir 2008 m. pabaigos kreditavimo sutartis buvo nutraukta. 2009-03-18 su banku pasirašytas papildomas susitarimas, kuriuo kredito sutartis pratęsta iki 2025 m. su sąlyga, kad per metus bankui bus grąžinta 150 000 Lt (43 443 EUR) kredito dalis. 2010-02-28 ieškovai šią sumą pasiskolino iš S. Š. ir sumokėjo bankui. Užtikrinant kredito grąžinimą, buvo sudaryta turto hipotekos sutartis administraciniam pastatui su parduotuvės patalpomis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiomis 0.405 ha ploto sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), ir gyvenamajam namui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam 0.0685 ha dydžio žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini). Ieškovų teigimu, jie, suvokdami, kad turto suvaržymas ilgam laikui yra nuostolingas, taip pat dėl negerėjančios materialinės padėties pradėjo ieškoti lėšų, iš kurių būtų galima grąžinti paskolą bankui, panaikinti hipoteką turtui, turint tikslą parengti detalųjį žemės sklypų planą, juos sujungti į vieną sklypą ir taip padidinti turto vertę, vėliau jį realizuoti, gaunant pelną. Atsižvelgdamas į tai, ieškovas A. P. kreipėsi į buvusį verslo partnerį atsakovą V. V., prašydamas investuoti 650 000 Lt (188 253 EUR), iš kurių 150 000 Lt būtų skirti grąžinti skolą S. Š., o 500 000 Lt (144 810 EUR) – grąžinti paskolą bankui. Prašydamas investuoti nurodytą sumą, ieškovas paaiškino V. V., kad grąžinus paskolą bankui, būtų panaikinta turto hipoteka, kas sudarytų galimybę parengti žemės sklypo detalųjį planą, o vėliau sklypą pardavus, būtų grąžintos investuotos lėšos V. V. ir, priklausomai nuo sklypo pardavimo kainos, likusi gauta suma būtų pasidalinta tarp šalių. Mano, kad reali nekilnojamojo turto kaina būtų siekusi apie 2,5 mln. Lt. Nurodo, kad atsakovas sutiko su pasiūlymu, bet iškėlė sąlygas – vietoje realiai investuojamų 650 000 Lt (188 253 EUR) sutartyje turėjo būti nurodyta 573 000 EUR (arba 1 978 454 Lt) tariama paskolos suma, o žemės sklypas privalėjo būti įkeistas, taip užtikrinant tariamos paskolos grąžinimą. V. V. šias sąlygas iškėlė norėdamas apsidrausti nuo kitų galimų išieškojimų, taip apsunkinant detalųjį sklypo planavimą ir pardavimą. Dėl sunkios finansinės padėties ir pasitikėdami atsakovu ieškovai sutiko su atsakovo pareikštomis sąlygomis. Pažymėjo, kad šiam sprendimui įtaką turėjo ir tai, kad tuo metu, t. y., 2010–2011 m., ieškovė V. B. P. sirgo sunkia depresijos forma, kas neleido jai tinkamai įvertinti V. V. pasiūlymo rizikos, t. y., kad atsakovas V. V. gali pažeisti žodinį susitarimą. Ieškovai ieškinyje nurodo, kad 188 253 EUR buvo atsakovo turtinis įnašas į bendrą su ieškovais jungtinę veiklą bendram tikslui pasiekti – panaikinti hipoteką turtui (pastatams ir žemės sklypams (duomenys neskelbtini)), parengti detalųjį planą žemės sklypams juos sujungiant į vieną, taip padidinant jų vertę, vėliau juos realizuoti, o gautą pelną pasidalinti. Mano, kad šalių veiksmai kooperuojant savo turtą, darbą, įsipareigojimus veikti bendrai tam tikram tikslui atitinka jungtinės veiklos sampratą (CK 6.969 str. 1 d.), todėl minėtai paskolos sutarčiai taikytinos jungtinės veiklos taisyklės. Nurodo, kad tai, jog šalys vykdė bendrąją jungtinę veiklą, įrodo aplinkybės, kad po paskolos sutarties sudarymo ir turto įkeitimo šalių įgaliotas atstovas S. Š. atliko veiksmus dėl žemės sklypų detaliojo plano parengimo, 2013-01-30 parengta žemės sklypų kadastro duomenų byla, Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013-06-14 sprendimu žemės sklypai buvo sujungti, atsakovo, kaip hipotekos turėtojo, sutikimas žemės sklypams sujungti, darbų, susijusių su planavimo dokumentų, kadastrinių matavimų ir kitų darbų atlikimu, finansavimas, aktyvus domėjimasis žemės sklypų detaliojo plano rengimo procesu, pavedimų S. Š. davimas. Mano, kad jeigu atsakovas nebūtų turėjęs tikslo padidinti nekilnojamojo turto vertę bei jį realizavus gauti pusę pelno nuo turto realizavimo kainos, o siekęs tik susigrąžinti paskolą, tokių veiksmų jam atlikti būtinybės nebuvo, nes turto vertės visiškai pakako visai paskolos sutartyje nurodytai sumai susigrąžinti. Be to, iš pridedamo išrašo iš „Danske Bank“ matyti, kad ieškovė V. B. P. 2011-02-28 sumokėjo 147 835 EUR, įvykdydama pinigines prievoles bankui. Nurodė, kad nėra įrodyta, jog atsakovas realiai perdavė (paskolino) ieškovams 573 000 EUR sumą, o ši suma nurodyta tikslu pridengti tikrąjį sandorį – jungtinę veiklą.Atsakovas V. V. pateikė atsiliepimą į ieškinį (1 t., b. l. 120-127), kurį prašė atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovai ieškinyje įrodinėja neva žodine forma šalių sudarytą jungtinės veiklos sutartį, tačiau reikalavimas šalių sudarytą paskolos sutartį laikyti apsimestiniu sandoriu ir traktuoti kaip bendrosios jungtinės veiklos sutartį yra teisiškai ydingas, nes CK 6.969 str. numato privalomą rašytinę jungtinės veiklos sutarties formą, o šios formos nesilaikymas daro sutartį negaliojančia. Taigi, mano, kad tokios sutartys, laikantis protingumo principo, negali būti sudaromos žodine forma. Pažymėjo, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Ieškovai teismui pateiktame ieškinyje nenurodo jokių rašytinių dokumentų, pagrindžiančių tarp šalių neva sudarytą jungtinės veiklos sutartį arba jos vykdymą. Ieškinyje nėra nurodyta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad V. V. susitarė su ieškovais dėl jungtinės veiklos sutarties ir dėl ieškovams priklausančio turto pagerinimo bei skyrė skolinamus pinigus būtent šiam tikslui. Pažymėjo, kad ieškovų nurodytos tariamai šalių vykdytą bendrąją jungtinę veiklą įrodančios aplinkybės yra pagrįstos tik ieškovų prielaidomis. Nurodo, jog po paskolos sutarties sudarymo ir turto įkeitimo atsakovas V. V. nebuvo įgaliojęs S. Š. atlikti kokius nors veiksmus dėl žemės sklypų detaliojo plano parengimo. 2013-01-30 parengta žemės sklypų kadastro duomenų byla yra tik ieškovų veiklos rezultatas ir nėra susietas kokiu nors susitarimu su V. V., kaip ir Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013-06-14 sprendimas dėl žemės sklypų sujungimo. Pažymėjo, kad atsakovo, kaip hipotekos turėtojo, sutikimas žemės sklypams sujungti yra sąlygotas teisės aktų reikalavimų, o ne kokio nors susitarimo su ieškovais. Taip pat darbų, susijusių su planavimo dokumentų, kadastrinių matavimų atlikimu, finansavimas yra atliktas ieškovų, o V. V. prie šių darbų atlikimo nėra prisidėjęs finansiškai. Vertina, kad aktyvus domėjimasis žemės sklypų detaliojo plano rengimo procesu yra natūralus V. V., kaip paskolą ieškovams suteikusio ir jos grąžinimu suinteresuoto asmens elgesys, niekaip neliudijantis jungtinės veiklos sutarties pasirašymo, o pavedimų S. Š. V. V. negalėjo duoti ir nedavė, nes šių asmenų nesiejo jokie pavaldumo ar sutartiniai santykiai. Nurodo, kad 2011 m. vasario mėn. A. P. kreipėsi į V. V. su pasiūlymu, nurodydamas, kad jis tuo metu turėjo SAMPO bankui užstatytus sklypus ((duomenys neskelbtini) su administraciniu pastatu), kurie buvo apsunkinti hipotekos sutartimi. Ieškovas paprašė atsakovo paskolinti jam 573 000 EUR, už kuriuos jis su žmona planavo padengti įsiskolinimą bankui, sklypus sujungti į vieną sklypą, padaryti detalųjį planą su leidimu daugiaaukščio namo statybai, apjungtą sklypą su detaliuoju planu parduoti, o už gautus pinigus padengti skolą V. V.. Atsakovas sutiko paskolinti prašomą sumą, tačiau pareikalavo minėtus sklypus įkeisti hipotekos sutartimi, kas ir buvo padaryta. Norėdamas įtikinti V. V. paskolinti minėtą sumą, A. P. pasakojo ir rodė kitų jo turimų sklypų dokumentus ((duomenys neskelbtini), žemės sklypas-poilsio bazė (duomenys neskelbtini) ir kt.), kvietė juos apžiūrėti, taip rodydamas savo finansinį mokumą. Atsakovui aplankius A. P. minėtus objektus, jam nekilo įtarimų apie ieškovo turimas finansines problemas, todėl sutiko paskolinti minėtą sumą. Sutartyje nurodyta suma buvo perduota ieškovams notaro tarnybinėse patalpose, joks kitas asmuo šiame procese nedalyvavo. Vėliau, bendraudamas su bendrais pažįstamais, atsakovas sužinojo, kad ieškovo sklypai yra suvaržyti, tačiau ieškovas tai neigė, todėl V. V. kantriai laukė sandorio užbaigimo. Pasibaigus terminui, atsakovas skambindavo ieškovui dėl skolos grąžinimo, tačiau ieškovas delsė vykdyti įsipareigojimus 2 metus, todėl atsakovas nusprendė kreiptis į notarą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą. Po vykdomojo rašto išdavimo A. P. įspėjo atsakovą, kad ieškovo žmona darys viską, jog nereikėtų grąžinti skolos, taip pat A. P. pasiūlė atsakovui jiems „sumokėti“, kad netrukdytų užbaigti vykdymo proceso. V. V. atmetus tokį pasiūlymą, A. P. kreipėsi į prokuratūrą ir teismus. Pažymėjo, kad ieškovai pradėjo ginčyti sandorį praėjus nuo jo sudarymo 5,5 metų, o pretekstas ginčyti buvo ne sandorio teisinis ydingumas, bet teisėti antstolio veiksmai mėginant realizuoti ieškovų įkeistą turtą. Nurodė, kad yra duomenų, jog ieškovai yra skolingi įvairiems asmenims apie 840 000 EUR, o turi nekilnojamojo turto, kuris įvertintas 390 000 EUR, kas reiškia, kad ieškovai yra beviltiški skolininkai ir jų mėginimai sustabdyti skolos išieškojimo procesą yra nesąžiningi veiksmai.Ieškovai pateikė dubliką (1 t., b. l. 136-138), kuriuo palaikė ieškinio reikalavimus. Papildomai pažymėjo, kad įrodinėjimo dalyką šioje byloje sudaro ne jungtinės veiklos sutarties sudarymo fakto ir formos įrodinėjimas, bet 2011-02-28 rašytine forma sudaryto sandorio (paskolos sutarties) turinio, t. y. esminių šio sandorio sąlygų, įrodinėjimas. Pažymėjo, kad atsakovo teiginys, jog rašytinės jungtinės veiklos sutarties nebuvimas daro pačią sutartį negaliojančia ir draudžia jos sudarymo faktą ir turinį įrodinėti liudytojų parodymais, prieštarauja kasacinio teismo praktikai. Nurodo, kad atsakovo atsiliepime nurodytoje CK 6.969 str. 4 d. nėra nurodyta, jog rašytinės formos nesilaikymas daro sutartį negaliojančią kaip niekinį sandorį, bet ji tampa negaliojančia, t. y. sutarties šalims atsiranda sutarties negaliojimo teisinės pasekmės ne nuo sutarties sudarymo momento, bet nuo ginčo tarp sutarties šalių kilimo momento. Taigi, pareikšto ieškinio reikalavimams pagrįsti negali būti taikomi CK 1.93 str. 2 d. numatyti ribojimai įrodinėjant sutarties sudarymo faktą ir tikrąsias, sutarties šalių valią atitinkančias sandorio sudarymo aplinkybes. Mano, kad neva paskolos sutartimi šalims perduoda 573 000 EUR suma yra neabejotinai labai didelė, todėl vien dėl šios aplinkybės atsakovas privalėtų įrodyti, kad 2011-02-28 jis realiai disponavo nurodytomis piniginėmis lėšoms. Antra vertus, po prievolės įvykdymo praėjęs laikas, sutarties šalių atlikti veiksmai didinant įkeisto turto vertę, neabejotinai patvirtina, kad vieningi jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas) yra skiriamasis šios sutarties požymis, leidžiantis ją atriboti nuo kitų sutartinių teisinių santykių.Atsakovas pateikė tripliką (1 t., b. l. 141-151), kuriuo palaikė atsiliepime į ieškinį nurodytus reikalavimus. Papildomai nurodė, kad ieškovų nuorodos į kasacinio teismo praktiką teisiniu aspektu yra visiškai nepagrįstos, nes dublike nurodytos bylos nėra analogiškos nagrinėjamai bylai. Mano, kad ieškovų reikalavimas atsakovui pagrįsti pinigų gavimo šaltinį nėra pagrįstas nuoroda į konkrečias teisės normas. Atsižvelgdamas į tai, teigia, kad atsakovas neprivalo įrodinėti, jog realiai turėjo ir iš tikrųjų perdavė ieškovams sutartyje nurodytą sumą, nes minėtas sandoris nėra nuginčytas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas.

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad 2011-02-28 ieškovai V. B. P. ir A. P. bei atsakovas V. V. pasirašė paskolos sutartį (1 t., b. l. 35), pagal kurią atsakovas perdavė ieškovams 573 000 EUR, kuriuos ieškovai įsipareigojo grąžinti iki 2013-02-28. Užtikrindami paskolos sutarties įvykdymą, 2011-03-01 šalys sudarė sutartinės hipotekos sutartį, kuria ieškovai įkeitė 0,0685 ha bendro ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 0,0405 ha bendro ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir administracinį pastatą su parduotuvės patalpomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 36-39). 2015-07-09 ieškovai gavo Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro pranešimą, kuriame nurodyta, jog 2015-07-03 hipotekos kreditorius V. V. kreipėsi į notarų biurą, prašydamas atlikti vykdomąjį įrašą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Ieškovai pateikė prieštaravimus, tačiau 2015-07-31 gavo 2015-07-29 vykdomąjį įrašą (1 t., b. l. 41-42), kuriame siūloma priverstinai išieškoti iš ieškovų 573 000 EUR skolos, 0,2 procentų dydžio netesybas ir notaro atlyginimą už atliktus notarinius veiksmus. Taip pat ieškovams pateiktas ir pranešimas iš antstolio G. B., kad išduotas vykdomasis dokumentas yra pradėtas priverstinai vykdyti. 2015-12-11 antstolio patvarkymu žemės sklypas ir pastatas (duomenys neskelbtini), buvo įvertinti 784 000 EUR ir nuspręsta skelbti varžytines (1 t., b. l. 43-44, 45-46). Šį patvarkymą ieškovai apskundė, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-02-01 nutartimi skundą atmetė (1 t., b. l. 70-72). Byloje kilo ginčas dėl tarp šalių pasirašytos 2011-02-28 paskolos sutarties vertinimo, ieškovams V. B. P. ir A. P. teigiant, kad ginčo paskolos sutartis yra apsimestinis sandoris ir turi būti vertinama kaip bendrosios jungtinės veiklos sutartis, kuria šalys, kooperuodamos savo turtą, darbą ir žinias, veikė bendram tikslui pasiekti, t. y., siekė padidinti nekilnojamojo turto – žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), vertę, po to šį turtą realizuoti, o gautą pelną (atskaičius iš parduoto turto vertės atsakovo V. V. įneštą piniginį įnašą) pasidalinti pusiau, t. y. po ¼ dalį kiekvienam ieškovui ir ½ dalį atsakovui V. V.. Tuo tarpu atsakovas V. V. šias aplinkybes ginčija ir teigia, jog priverstine tvarka siekia atgauti pagal paskolos sutartį ieškovams paskolintas lėšas, iš viso 573 000 EUR. Be kita ko, šalių ginčo objektas yra ir tai, jog, ieškovų teigimu, pasirašytos sutarties pagrindu atsakovas V. V. ieškovams perdavė ne paskolos sutartyje nurodytą sumą, o 650 000 Lt (188 253 EUR), tuo tarpu 573 000 EUR suma paskolos sutartyje nurodyta fiktyviai.CK 1.87 str. 1 d. nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Jis vertintinas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 str.), turi nustatyti tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, iš kurių būtų galima spręsti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011; 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-542/2012).Nagrinėjamu atveju, minėta, ieškovai pateiktu ieškiniu prašo pripažinti tarp šalių sudarytą paskolos sutartį apsimestiniu sandoriu ir šią sutartį vertinti kaip bendrosios jungtinės veiklos sutartį. CK 6.969 str. 1 d. numatyta, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Pagal teisinį reglamentavimą jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti (CK 6.969 str. 4 d.). Partnerio įnašu pripažįstama visa, ką jis įneša į bendrą veiklą – pinigai, kitoks turtas, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (CK 6.970 str. 1 d.). CK 6.971 str. 1 d. nustatyta, kad partnerių įneštas turtas, buvęs jų nuosavybe, taip pat jungtinės veiklos metu gauta produkcija, pajamos ir vaisiai yra visų partnerių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar jungtinės veiklos sutartis. Pažymėtina, kad esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai, kaip yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, yra: a) kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; b) bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtra ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013). Jungtinės veiklos sutarties dalyvių tikslo bendrumas lemia jų tarpusavio teisių ir pareigų specifiką: nė vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles (CK 6.974–6.976 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2009).Nagrinėjamoje byloje atsakovas V. V., siekdamas paneigti ieškovų ieškinio pagrįstumą, nurodo, kad ieškovų reikalavimas šalių sudarytą paskolos sutartį laikyti apsimestiniu sandoriu ir traktuoti kaip bendrosios jungtinės veiklos sutartį yra teisiškai ydingas, nes CK 6.969 str., minėta, numato privalomą rašytinę jungtinės veiklos sutarties formą, o šios formos nesilaikymas daro sutartį negaliojančia. Atsižvelgdamas į šiuos atsakovo argumentus, bylą nagrinėjantis teismas pažymi, kad įstatyme nustatyti konkretaus sandorio, kurį šalys turėjo mintyje, formos reikalavimai neturi teisinės reikšmės sprendžiant byloje ginčijamų sandorių pripažinimo apsimestiniais klausimus. Sandorių pripažinimo apsimestiniais instituto paskirtis – užtikrinti, kad konkrečiam šalių sukurtam teisiniam santykiui būtų taikomos tinkamos teisės normos, bet ne spręsti kitų klausimų, be kita ko, susijusių su tuo, ar šalys laikėsi objektyviųjų įstatyme įtvirtintų reikalavimų (sandorio formos ir pan.) tiems sandoriams, kuriuos jos iš tikrųjų turėjo mintyje (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-79-381/2015). Taigi, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas atmeta minėtus atsakovo argumentus ir laiko esant pagrindą vertinti ieškovų ieškinyje nurodytų argumentų, kuriais grindžiamas reikalavimas ginčo sutartį pripažinti apsimestiniu sandoriu ir kvalifikuoti kaip bendrosios jungtinės veiklos sutartį, pagrįstumą.2011-02-28 tarp šalių sudaryta ginčo sutartis įvardinta kaip paskolos sutartis. Paskolos sutarties sampratą reglamentuojančio CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo formuojamą praktiką, nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti, kokie buvo tikrieji 2011-02-28 paskolos sutarties šalių ketinimai, tikslai, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius. Ieškovai ieškinyje teigia, kad šalys, kooperuodamos savo turtą, darbą ir žinias, veikė bendram tikslui pasiekti: padidinti nekilnojamojo turto – žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), vertę, po to šį turtą realizuoti, o gautą pelną (atskaičius iš parduoto turto vertės atsakovo V. V. įneštą piniginį įnašą) pasidalinti pusiau, t. y. po ¼ dalį kiekvienam ieškovui ir ½ dalį atsakovui. Šiuos argumentus ieškovai grindžia tuo, jog, pasak ieškovų, po paskolos sutarties sudarymo atsakovas aktyviai dalyvavo žemės sklypų sujungimo, detaliojo plano rengimo procese, t. y., bendrojoje jungtinėje šalių veikloje. Ieškovai nurodo, kad po paskolos sutarties sudarymo abiejų sutarties šalių įgaliotas atstovas S. Š. atliko veiksmus dėl žemės sklypų detaliojo plano parengimo, tačiau, atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra pateiktas atitinkamas šalių rašytinis įgaliojimas šiam asmeniui atlikti nurodytus veiksmus. Ieškovų teiginiai, kad įgaliotas asmuo S. Š. atliko kokius nors atsakovo pavedimus, nėra pagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais, šių aplinkybių nepatvirtino ir pats S. Š. apklaustas teismo posėdžio metu. Teismo vertinimu, atsakovo, kaip hipotekos turėtojo, sutikimas žemės sklypams sujungti bei domėjimasis žemės sklypų detaliojo plano rengimo procesu neįrodo jo dalyvavimo jungtinėje veikloje, o, priešingai, yra sąlygotas teisės aktų reikalavimų bei tik pagrindžia atsakovo siekį užtikrinti, kad paskolos sutartis bus įvykdyta ir paskolos suma jam bus grąžinta. Teismas atkreipia dėmesį, kad nors iš paskolos sutarties matyti, jog ji yra neatlygintinė ir palūkanos už paskolą nėra mokamos (paskolos sutarties 1 ir 4 punktai), tačiau šis faktas negali būti vertinamas kaip tiesioginis apsimestinio sandorio įrodymas. Iš bylos aplinkybių matyti, kad šalių nesiejo artima draugystė ar ilgalaikiai visapusio pasitikėjimo santykiai. Ieškovas A. P. kreipėsi į atsakovą V. V. kaip į buvusį verslo partnerį, jokių kitų atitinkamai panašių piniginių susitarimų ar artimus verslo ryšius pagrindžiančių įrodymų į bylą nėra pateikta. Be to, nors ieškovai taip pat teigia, kad atsakovas finansavo visus darbus, susijusius su planavimo dokumentų rengimu, kadastrinių matavimų atlikimu, tačiau vėlgi šie argumentai nėra pagrįsti jokiais įrodymais, o pats atsakovas tai neigia. Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, įsitikinęs, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas; faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011; 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2012). Taigi, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad tarp šalių pasirašyta paskolos sutartis turėtų būti vertinama kaip apsimestinis sandoris bei kad tarp šalių egzistavo jungtinės veiklos teisiniai santykiai.Taip pat bylą nagrinėjantis teismas laiko esant pagrindą įvertinti ir ieškovų ieškinio argumentus, jog pasirašytos sutarties pagrindu atsakovas V. V. perdavė ieškovams V. B. P. ir A. P. ne sutartyje nurodytą 573 000 EUR sumą, o mažesnę, t. y., 188 253 EUR dydžio sumą. Likusios paskolos dalies ieškovai iš atsakovo teigia negavę. Pažymėtina, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011; 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2012). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad nuo kreditoriaus pareikšto reikalavimo grąžinti paskolą jos gavėjas turi teisę gintis ginčydamas paskolos sutartį, t. y. įrodinėti, kad jis paskolos dalyko faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Išnagrinėjus bylos aplinkybes, teismas konstatuoja, kad ieškovai byloje neįrodė (CPK 178 str.), jog iš atsakovo negavo visos sutartyje nurodytos sumos. Pažymėtina, kad paskolos sutartyje yra išreikšta paskolos gavėjų (ieškovų) valia sudaryti paskolos sutartį ir patvirtinta, kad jie gavo iš atsakovo paskolos dalyką (sutarties 2 p.), todėl būtent ieškovams šiuo atveju tenka įrodinėjimo našta paneigti pinigų gavimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014). Bylą nagrinėjančio teismo vertinimu, ieškovų teiginiai, jog pinigų negavimo faktą įrodo pridedamas išrašas iš „Danske Bank“, kad ieškovė V. B. P. 2011-02-28 sumokėjo 147 835 EUR, įvykdydama pinigines prievoles bankui, nepaneigia fakto, kad ieškovai negavo didesnės paskolos dalies. Teismas kritiškai vertina ieškovų argumentus, jog skolinamos sumos turėjimo jos perdavimo ieškovams metu faktą turi įrodyti atsakovas V. V., kadangi, minėta, būtent ieškovams šiuo atveju tenka įrodinėjimo našta paneigti pinigų gavimo faktą. Taigi, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas vertina, jog, vadovaujantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, nustatytų faktinių aplinkybių visuma, matyti, kad ieškovai nagrinėjamu atveju nepaneigė visos sutartyje nurodytos piniginės sumos gavimo fakto, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas paskolos sutartyje nurodytos sumos neperdavė ieškovams. Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, ieškovų V. B. P. ir A. P. ieškinys atsakovui V. V. netenkinamas.CPK 93 str. 1 d. yra nurodyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šiuo atveju ieškinio netenkinus, iš ieškovų lygiomis dalimis priteistinos atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 98 str.). Atsakovas prašo priteisti jo naudai 100 Eur bylinėjimosi išlaidų (2 t., b. l. 53-54). Atsakovo prašymas tenkinamas ir jo naudai iš ieškovų lygiomis dalimis priteistina 100 Eur atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. iš kiekvieno ieškovo po 50 Eur.Kadangi ieškovams Lietuvos apeliacinio teismo 2016-06-02 nutartimi ( 1 t., b. l. 84-87) buvo atidėtas dalies, t. y. 6 688 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas paduodant ieškinį, iš ieškovų, jų ieškinį atmetus, valstybei priteisiama 6 688 Eur žyminis mokestis (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis LR CPK 260 str., 268 str., 270 str., 307 str., teismas

nusprendžia:

Ieškovų V. B. P. ir A. P. ieškinį atmesti.

Priteisti lygiomis dalimis iš ieškovų V. B. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ir A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) atsakovo V. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) naudai 100 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, t. y. iš kiekvieno ieškovo priteisti po 50 Eur.

Priteisti lygiomis dalimis iš ieškovų V. B. P. ir A. P. valstybei 6 688 Eur žyminį mokestį, t. y. iš kiekvieno priteisti po 3 344 Eur.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.