- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-12-04
- Bylos Nr.
- e2-5545-892/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-00430-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ieva Pluirienė
- Ieškovas
- T. T.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
dalyvaujant ieškovei T. T., ieškovės atstovei advokatei D. T.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės T. T. patikslintą ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, sutarties pripažinimo sudaryta, įpareigojimų nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pateiktu patikslintu ieškiniu ieškovė prašė: 1) panaikinti 2018 m. gruodžio 18 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus raštą Nr. 48SD-13705-C14.48.104.); 2) pripažinti 1992 m. pirkimo-pardavimo sutartį tarp T. T. ir Lietuvos Respublikos dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), sudaryta, galiojančia ir registruotina; 3) įpareigoti atsakovę perduoti T. T. nurodytą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), teisės aktų nustatyta tvarka ne vėliau kaip per 1 (vieną) mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2018 m. gruodžio 22 d. gavo Nacionalinės žemės tarnybos (toliau – ir NŽT) Vilniaus rajono skyriaus raštą Nr. 48SD-13705-(14.48.104.) (toliau – ir Raštas), kuriuo atsakovė atsisakė be aukciono parduoti ieškovei žemės sklypą. Atsakovė tokį savo atsisakymą grindė tuo, kad žemės sklypas neatitinka Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymo) 10 straipsnio 5 dalies 1 punktu ir LR Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2.1. papunkčio reikalavimų, t. y. rašte nurodyto sprendimo neparduoti ieškovei žemės sklypo ne aukciono tvarka priėmimo metu Žemės sklype nebuvo ieškovei nuosavybės teise priklausančių statinių. Ieškovė nurodė, kad 1992 m. Vilniaus rajono valdyba sudarė ir patvirtino žemės sklypo įkainojimo aktą, kuriuo nustatyta ieškovei parduodamo žemės sklypo vertė - 2 295 rubliai. Ieškovė, atsakovo pateikto mokėjimo pranešimo pagrindu 1992 m. spalio 29 d. sumokėjo visą sumą už jai parduodamą žemės sklypą, todėl įgijo teisę reikalauti, kad NŽT atliktų visas būtinas šio sandorio įforminimo procedūras. Atsakovė savo pareigų, aiškiai apibrėžtų teisės aktais, neįvykdė, todėl Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis notarine forma nebuvo sudaryta. Atsakovė savo neteisėtu neveikimu pažeidė: Tvarkos 9.1 punkte nustatytą pareigą mokėjimo pranešime ieškovei nurodyti Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo vietą ir laiką; Tvarkos 9.2. punkte nustatytą terminą sudaryti žemės pirkimo-pardavimo sutartį ne vėliau, kaip per 1 mėnesį nuo potvarkio, kuriuo duodamas leidimas įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, priėmimo dienos. Ieškovė kaip fizinis asmuo neturėjo jokios objektyvios galimybės priversti atsakovę laikytis teisės aktuose nustatytų pareigų ir terminų. Nors byloje esantys duomenys akivaizdžiai patvirtina, kad atsakovė ieškovei žemės sklypą pardavė, o ieškovė jį nusipirko dar 1992 metais, atsakovė savo poziciją neparduoti ieškovei Žemės sklypo, už kurį ieškovė su atsakove prieš 27 metus pilnai atsiskaitė, sumokėdama visą atsakovės nurodytą kainą, grindžia tuo, jog po 3 metų nuo ieškovės atlikti pilno atsiskaitymo už Žemės sklypą jame buvę ir ieškovei nuosavybės teise priklausę statiniai (ieškovės šeimos namai) sudegė 1995 m. rugpjūčio 20 d. gaisre. Ieškovės nuomone, vadovaujantis principu ex injuria jus non oritur (lot. iš neteisės teisė neatsiranda), atsakovė negali savo pareigų nevykdymo pateisinti aplinkybėmis, kurios atsirado po teisės aktais nustatytų atsakovės pareigų įvykdymo terminų suėjimo. Neteisėtas atsakovės neveikimas negali būti pateisintas, o ieškovės teisėti lūkesčiai paneigti dėl aplinkybių, kurios nuo ieškovės valios visiškai nepriklausė (gaisro) ir kurios atsirado praėjus beveik 3 metams nuo termino, per kurį atsakovė turėjo pareigą sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, pabaigos. Ieškovė teigė, kad Žemės įstatyme ir Taisyklėse nustatytų sąlygų egzistavimo faktas aktualus tik iki atsakovės pareigos sudaryti su ieškove žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį įvykdymo termino pasibaigimo. Tvarkos 9.2. punkte nustatytas maksimalus terminas žemės pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti - ne ilgiau kaip 1 mėnuo nuo potvarkio, kuriuo duodamas leidimas įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, priėmimo. Potvarkis, kuriuo atsakovė patvirtino leidimą ieškovei įsigyti žemės sklypą, vadovaujantis Tvarka, turėjo būti priimtas iki mokėjimo pranešimo pirkėjui išsiuntimo. Byloje esančio ieškovei adresuoto mokėjimo pranešimo data – 1992 m. spalio 29 d., iki šio pranešimo išsiuntimo buvo (turėjo būti) priimtas miesto (rajono) valdybos potvarkis, kuriuo patvirtintas leidimas ieškovei įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, vadinasi, atsakovė turėjo pareigą sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį bet kuriuo atveju ne vėliau, kaip iki 1992 m. lapkričio 29 d. Nurodytu momentu, t. y., 1992 m. lapkričio 29 d. neginčijamai egzistavo visos būtinosios sąlygos parduoti ieškovei žemės sklypą ne aukciono būdu, t. y. žemės sklypas buvo užstatytas ieškovei nuosavybės teise priklausančiais statiniais, kurie buvo naudojami ieškovės šeimos gyvenimui. Ieškovė teigė, kad nacionaliniams teismams privalomi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimai, kur nuosekliai laikomasi pozicijos, kad privatūs asmenys turi teisę tikėtis, jog valstybės institucijos veikia teisėtai, o jei šios atlieka neteisėtus veiksmus, neigiami teisiniai padariniai negali būti užkraunami privatiems fiziniams asmenims, todėl negalima situacija, kai dėl atsakovės ilgamečio neteisėto neveikimo - žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymo teisės aktais nustatytais terminais ir tvarka, neigiamos tokio neveikimo pasekmės tektų ieškovei, tokiu būdu paneigiant jos konstitucinę teisę į nuosavybę. 1995 m. rugpjūčio 20 d. žemės sklype kilęs gaisras neleido ieškovei toliau gyventi žemės sklype buvusiuose ieškovės šeimos namuose (kuriuose iki gaisro ieškovė su šeima nepertraukiamai gyveno), ieškovė, atsakovės nurodymu apmokėjusi visą žemės sklypo kainą ir būdama tikra, kad ji žemės sklypą nusipirko, niekuomet nenustojo žemės sklypu rūpintis ir aktyviai siekė, kad žemės sklype esantys gaisro stipriai apgadinti ieškovės šeimos namai būtų atstatyti. Nunykusių statinių atkūrimą ieškovei lemiamai apsunkino 26 metus trukęs atsakovės neveikimas: ieškovės teisė rekonstruoti nunykusį gyvenamąjį namą buvo ir yra suvaržyta, nes tam, kad atstatyti statinius žemės sklype, reikalinga turėti teises į žemės sklypą, o ieškovės nuosavybės teisė į žemės sklypą iki šiol nėra įforminta teisės aktų nustatyta tvarka: dar 1992 m. atsakovei nusprendus parduoti žemės sklypą ieškovei ir nurodžius už jį sumokėti bei ieškovei sumokėjus visą atsakovės nurodytą sumą, atsakovė įgijo pareigą tinkamai įforminti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau iki šio ieškinio pateikimo dienos šios pareigos nesugebėjo įvykdyti. Nepaisant 27 metus trunkančio neteisėto atsakovės neveikimo ir nepaneigiamo fakto, atsakovė neįvykdė teisės aktais nustatytos pareigos tinkamai įforminti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (užbaigti procedūras), atsakovė nuo 1992 m. iki 2018 m. kryptingai teikė nurodymus ieškovei, susijusius su tuo, kokius veiksmus ieškovė privalo atlikti tam, kad žemės sklypo perdavimo procedūros galiausiai būtų baigtos, tai yra atsakovė iki pat 2018 m. gruodžio 28 d. (26 metus), nekvestionavo ieškovės teisės į žemės sklypą. Terminas atsakovei įvykdyti pareigą įforminti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį baigėsi iki 1992 m. vasario 29 d., vadinasi, teisės aktais nustatytų būtinųjų sąlygų parduoti ieškovei žemės sklypą ne aukciono būdu egzistavimas turi būti vertinamas iki šio termino pabaigos. 1992 m. lapkričio 29 d. neginčijamai egzistavo visos būtinosios sąlygos parduoti ieškovei žemės sklypą ne aukciono būdu, t. y. žemės sklypas buvo užstatytas ieškovei nuosavybės teise priklausančiais statiniais. Rašte nurodytas atsakovės argumentas, kad atsakovė neparduos ieškovei žemės sklypo, nes 2018 m. gruodžio 28 d. nėra teisės aktais nustatytų būtinųjų pardavimo sąlygų (žemės sklype ieškovei nuosavybės teise priklausę pastatai buvo nuniokoti 1995 m. rugpjūčio 20 d. kilusio gaisro) turi būti atmestas, konstatavus, kad žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis buvo sudaryta ir ieškovės tinkamai įvykdyta dar 1992 m. egzistuojant visoms būtinosioms sąlygoms parduoti ieškovei žemės sklypą ne aukciono būdu. Todėl Raštas turi būti panaikintas, kaip neteisėtas, o žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis pripažinta sudaryta ir galiojančia. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad jai priklausančių statinių duomenys, įrašyti nekilnojamojo turto kadastre, iki šios dienos nėra pakeisti ir nėra nuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka, todėl jie yra galiojantys ir teisingi, t. y. žemės sklype yra gyvenamosios paskirties ieškovės statiniai.
Atsiliepimas
3. Atsakovė atsiliepime prašė ieškinį atmesti, nurodė, kad Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose yra pastatyti laikini statiniai, nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui; valstybinės žemės sklypai parduodami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Analogiška nuostata įtvirtinta Taisyklių 3 punkto 1 pastraipoje. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenims prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių parduodami teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ploto ir ribų žemės sklypai; kaimo gyvenamojoje vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje parduodami ne didesni kaip 2,0 ha sodybos (namų valdos) žemės sklypai; kai pagal įstatymus atskiros sodybos (namų valdos) naudojamo žemės sklypo plotas ir ribos nebuvo nustatyti ir nėra parengtų techninės apskaitos bylų, parduodama atskiros sodybos (namų valdos) žemė, kurią užima sodybos statiniai, sodas, kiti sodybos želdiniai, kiemas ir sodyboje nuolat daržui naudojamas žemės sklypas; paprastai parduodamas žemės sklypas turi būti sodybos teritorijoje, atitikti sodybos (namų valdos) eksploatacijos reikalavimus ir turi būti nustatytas teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Taisyklių 2.1 ir 4 punktuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas aptartą teisinį reglamentavimą, ne kartą yra pažymėjęs, jog šis reglamentavimas reiškia, kad asmeniui priklausančių statinių konkrečiame žemės sklype buvimas yra ta juridinę reikšmę turinti aplinkybė, kurios pagrindu šio teisinio santykio subjektams (valstybei ir fiziniam arba juridiniam asmeniui) gali būti sukurtos teisės bei pareigos valstybinių žemės sklypų naudojimo srityje, o būtent - fizinio arba juridinio asmens teisė įsigyti nuosavybėn konkretų valstybinės žemės sklypą ir valstybės pareiga šį žemės sklypą šiam asmeniui parduoti; ir priešingai, kai tokių statinių konkrečiame valstybinės žemės sklype nėra, tai negali atsirasti ir minėtos teisės bei pareigos šio teisinio santykio subjektams. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 84 dalyje įtvirtinta statinio sąvoka: statinys - nekilnojamasis daiktas (pastatas arba inžinerinis statinys), turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 37 ir 16 dalis, pastatas - apdengtas stogu statinys, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos; inžineriniai statiniai - susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai, kanalai, taip pat visi kiti statiniai, kurie nėra pastatai. Teismų praktikoje yra pažymėta, jog taikant aptartą teisinį reglamentavimą, lemiamą reikšmę turi ne žemės sklype esančių statinių teisinės registracijos duomenys, bet faktinės situacijos vertinimas. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius, nagrinėdamas T. T. prašymą parduoti žemės sklypą, nustatė, kad remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis T. T. priklausančio pastato - gyvenamojo namo (unikalus Nr. 4194-0260-6012) fizinio nusidėvėjimo procentas yra 80 procentų, iš Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapio, matyti, jog žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), pastatas - gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kiti priklausiniai nėra išlikę (faktiškai neegzistuoja). UAB „Vilniaus matininkas“ matininko A. Š. 2015 m. birželio 3 d. parengtame minėto žemės sklypo plane M 1:500 pažymėta, kad žemės sklype yra griuvėsiai, o žemės sklypo kadastro duomenų byloje komplektuojamos 2015 m. birželio 3 d. parengtos kadastro duomenų lentelės skiltyje „duomenys apie statinius“ nurodyta, kad žemės sklype yra tik šulinys, kuris Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas. Taigi, žemės sklype pastatų faktiškai nėra, pamatai nėra statinys, o tik jo dalis, ir remiantis teismų praktika ilgą laiką nenaudojamas, neprižiūrimas bei iš esmės sunykęs statinys (tame tarpe ir išlikę pamatai) negali būti identifikuojamas kaip realiai egzistuojantis statinys. Nustačius, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), realiai nėra ieškovei nuosavybės teise priklausančio statinio, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pagrįstai atsisakė ne aukciono tvarka parduoti šį žemės sklypą. Statybos įstatymo 2 straipsnio 54 dalyje nustatyta, kad statinio naudojimas - esminių statinių reikalavimų pagrindu sukurto statinio savybių panaudojimas naudotojo poreikiams tenkinti. Statybos įstatymo 47 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad statinių naudotojai privalo naudoti statinį (jo patalpas) pagal paskirtį, išskyrus Vyriausybės nustatytus atvejus ir tvarką. Sunykus statiniui, buvusio statinio savybės tampa nebepanaudojamos jo naudotojo poreikiams tenkinti, t. y. statinys nenaudojamas pagal jo paskirtį. Pamatai negali būti naudojami naudotojo poreikiams tenkinti. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyrius 2015 m. liepos 21 d. atliko žemės sklypo patikrinimą vietovėje ir surašė Žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 48ŽN-201-(14.48.73.). Patikrinimo metu nustatyta, kad žemės sklypas nušienautas, jame auga vaismedžiai ir vaiskrūmiai; rytinėje žemės sklypo pusėje išlikę buvusių statinių pamatai ir šulinys. Atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypas negali būti naudojamas jame įregistruotam, tačiau faktiškai neegzistuojančiam statiniui eksploatuoti ir į tai, kad žemės sklype nėra realiai egzistuojančio statinio, kurio eksploatavimui būtų reikalingas žemės sklypas, nėra jokio pagrindo minėtą žemės sklypą parduoti ieškovei. Ieškovė patikslintame ieškinyje nurodo, jog ketina atkurti sunykusius pastatus ir naudoti juos pagal paskirtį. Kaip minėta, žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), realiai nėra jokių ieškovei nuosavybės teise priklausančių statinių, todėl ieškovės nurodyto tikslo realizavimas reikštų naujo statinio statybą, kuri apibrėžiama, kaip statyba, kurios tikslas - statinių neužimtame žemės paviršiaus plote pastatyti statinį, atstatyti visiškai sugriuvus), sunaikintą, nugriautą statinį (Statybos įstatymo 2 straipsnio 26 dalis). Remiantis Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktu ir Taisyklių 3 punkto 1 pastraipa, žemės sklypai parduodami esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, o ne būsimiems statiniams, kurie galimai bus pastatyti ateityje. Teisės aktuose nenustatyta galimybės be aukciono nusipirkti valstybinę žemę būsimam pastatui eksploatuoti ar ateityje planuojamai veiklai vykdyti, tokie veiksmai prieštarautų sąžiningos konkurencijos principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje. Atkreiptinas dėmesys, kad remiantis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriuje saugoma Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Priešgaisrinės apsaugos departamento Vilniaus rajono priešgaisrinės tarnybos 1995 m. rugpjūčio 23 d. pažyma Nr. 163 T. T. priklausantis gyvenamasis namas sudegė 1995 m. rugpjūčio 20 d., taigi žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra nenaudojamas jame buvusiems pastatams eksploatuoti jau daugiau nei 23 metus, todėl manytina, kad ieškovės teiginiai, kad ji „visą laiką ketino ir aktyviai siekė atkurti pastatus“ laikytini deklaratyvaus pobūdžio ir visiškai neatitinkantys faktinės situacijos, kadangi jokių pastatų atkūrimo veiksmų nesiimta daugiau nei 23 metus. Ieškovė nurodo, kad žemės sklypo formavimas sukėlė teisėtus lūkesčius, kad žemės sklypas jai bus parduotas. Su tokiu ieškovės argumentu nėra pagrindo sutikti. Žemės sklypų formavimo ir valstybinės žemės pardavimas be aukciono - dvi atskiros procedūros, kurias vykdant vertinamos skirtingos aplinkybės ir tikrinama, ar egzistuoja konkrečios, kiekvienai iš šių procedūrų būdingos sąlygos. Formuojant žemės sklypą įvertinami ir nustatomi detalūs duomenys apie naują žemės sklypą, o sprendžiant dėl valstybinės žemės sklypo pardavimo be aukciono atliekamas vertinimas, ar egzistuoja vienas iš Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų pagrindų tą padaryti konkrečiam prašymą pateikusiam subjektui. Sprendžiant dėl valstybinės žemės sklypo pardavimo itin svarbus ir turi būti vertinamas ne tik statinio buvimo žemės sklype faktas, bet ir realus faktinis statinio naudojimas atitinkamam tikslui, kuriam būtinas žemės sklypas, nepakanka atlikti vien teisinio situacijos vertinimo (nustatyti statinio registracijos žemės sklype aplinkybės). Kartu tai reiškia, kad net ir suformavus žemės sklypą nėra pagrindo spręsti, jog neišvengiamai bus sudaryta ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo be aukciono sutartis. Žemės sklypo suformavimas savaime nesukuria teisės be aukciono įgyti šį valstybinės žemės sklypą. Toks interesas gali būti įgyvendintas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos teisės aktuose įtvirtintos būtinosios sąlygos įsigyti valstybinę žemę lengvatine tvarka. Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos nekonkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“, yra numatytos pareigos ne tik valstybinės žemės pardavėjui, bet ir pirkėjui. 1992 m. Taisyklių 10 punkte nustatyta, kad pirkėjas su apmokėjimą patvirtinančiu banko įstaigos dokumentu atvyksta nustatytu laiku pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties. Jeigu pirkėjas per nustatytą laiką be pateisinamų priežasčių neatvyksta pasirašyti žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties, ši sutartis nesudaroma. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis tvirtinama notariškai ir per mėnesį turi būti pirkėjo įregistruota miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje. Šių sąlygų nesilaikymas daro pirkimo - pardavimo sutartį negaliojančia. Taigi pirkėjas turi pareigą atvykti pasirašyti pirkimo - pardavimo sutartį ir pareigą šią sutartį įregistruoti miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje. Atkreiptinas dėmesys, kad 1992 m. Taisyklėse aiškiai nustatyta, kad pirkėjui neatvykus pasirašyti sutarties ši sutartis nesudaroma, o taip pat pirkėjui neįregistravus sutarties miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje, tokia sutartis laikoma negaliojančia. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad būtent valstybinės žemės pardavėjas neįvykdė jam 1992 m. Taisyklėse nustatytų pareigų. Kita vertus ieškovė 2019 m. liepos 11 d. įvykusio teismo posėdžio metu nurodė, kad sumokėjo pinigus už perkamą žemės sklypą ir šį žemės sklypą laikė savo nuosavybe, t. y. nesiėmė tolimesnių veiksmų sandoriui užbaigti, taigi pati ieškovė pripažino, kad ji nevykdė visų pirkėjui priskirtų pareigų, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju būtent ieškovė neįvykdė pirkėjui priskirtų pareigų, dėl ko sutartis nebuvo sudaryta. Kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai. siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui. Nors ieškovė ieškinį grindžia teismų praktika, tačiau patikslintame ieškinyje nurodytos išnagrinėtos civilinės bylos faktinės aplinkybės ir keliami reikalavimai skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių ir keliamų reikalavimų. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 30 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-2503-467/2013 spręsta dėl naujo žemės sklypo individualiai statybai pardavimo, o šioje civilinėje byloje dėl naudojamo kitos paskirties (namų valdos) žemės sklypo pardavimo. Ieškovė be pagrindo remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.93 straipsnio 4 dalimi. Atsakovo nuomone, nėra nei vienos iš CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodytų sąlygų, kadangi žemės sklypas buvo suformuotas, tačiau nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamasis daiktas. Pagal Žemės įstatymo 2 straipsnio 14 dalį, žemės sklypas - teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Neįregistruotas nekilnojamasis daiktas negali būti nekilnojamojo turto perleidimo sandorio objektas (CK 1.80 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2012). Taigi, nuosavybės teisė į neįregistruotą žemės sklypą negali būti perleista, todėl nėra jokio pagrindo taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Net jei teismas vertintų, kad buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, be pirmiau nurodytų trijų CK 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų šio instituto taikymo sąlygų, būtų būtina išsiaiškinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, ar nėra įstatymuose nurodytų aplinkybių, kliudančių sutartį pripažinti galiojančia pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį, taip pat ar nepažeidžiamas viešasis interesas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia su viešuoju interesu susijęs santykių objektas - valstybinė žemė, valstybės nuosavybė naudojama visuomenės interesais, valstybės nuosavybe gali būti disponuojama tik įstatymų nustatyta tvarka. Taigi sandoriai, kuriais sprendžiamas valstybei nuosavybės teise priklausančio turto likimas, turi viešojo intereso apsaugos elementų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas. Aiškindamas šią Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostata, jog valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas, reiškia, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn turi būti grindžiamas įstatymu, kad įstatymuose turi būti inter alia nustatytos valstybės institucijos, turinčios teisę priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn, ir šių institucijų įgaliojimai perduoti minėtą turtą, taip pat šio turto perdavimo tvarka ir sąlygos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m. gegužės 23 d. nutarimai). Taigi, sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių valdymą, naudojimą ir disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Valstybės (savivaldybių) žemės perleidimo sandoriai, sudaryti pažeidus viešosios teisės principą - kai valstybės (savivaldybių) turtas įgytas kitaip negu nustatyta imperatyviu reguliavimu, pažeidžiant įtvirtintą tvarką ir šio reguliavimo tikslus (saugomas vertybes), yra niekiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2011). Atsakovo nuomone, ieškinio patenkinimas sudarytų sąlygas disponuoti valstybine žeme pažeidžiant Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio 4 punkte įtvirtintą viešosios teisės principą, pagal kurį sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais, taip pat būtų pažeisti viešasis interesas, Žemės įstatyme, Žemės reformos įstatyme ir kituose teisės aktuose imperatyviai reglamentuotos valstybinės žemės privatizavimo tvarka bei sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad komisija, susidedanti iš jos pirmininko ir narių (pavardės nurodytos) sudarė 0,50 ha žemės sklypo, esančio Užukiene, įkainojimo aktą, kuriame nurodyta sklypo kaina – 2 295 rub., pirkėjas – T. T.. Taupomojo banko pranešimas Nr. 6762 bei Mokėjimo pranešimas patvirtina aplinkybę, kad 1992 m. spalio 29 d. nuo nebalansinės T. T. šeimos nario Z. T. sąskaitos Vilniaus rajono Valdybai buvo nurašyta 2 295 rub. už perkamą žemę.
5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 89 d. nutarimu „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ patvirtintų Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos nekonkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse Taisyklių 9 punkte buvo numatyta, kad miesto (rajono) valdyba, patvirtinusi leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise: 9.1. siunčia pranešimą pirkėjui, nurodydama sumą, kurią pirkėjas privalo sumokėti už įsigyjamą žemės sklypą, banko įstaigos pavadinimą ir sąskaitos numerį, žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo vietą ir laiką; 9.2. įpareigoja miesto žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais bei patikslinti kartografinę ir žemės kadastro medžiagą. Darbai, nurodyti šių taisyklių 9.2 punkte, turi būti atlikti iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo. Laikotarpis nuo miesto (rajono) valdybos potvarkio priėmimo iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo negali būti ilgesnis kaip vienas mėnuo. Minėtų taisyklių 10 punkte numatyta, kad pirkėjas, gavęs miesto (rajono) valdybos pranešimą, iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dienos sumoka pranešime nurodytą sklypo kainą (arba privalomąją jos dalį, jeigu žemės sklypas perkamas išsimokėtinai) ir su apmokėjimą patvirtinančiu banko įstaigos dokumentu atvyksta nustatytu laiku pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties. Jeigu pirkėjas per nustatytą laiką nesumoka pranešime nurodytos sumos ar be pateisinamų priežasčių neatvyksta pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, ši sutartis nesudaroma.
6. Šioje byloje nekilo ginčo dėl aplinkybės, kad T. T. buvo surašytas pranešimas dėl apmokėjimo už perkamą žemę bei jame nurodyta pinigų suma nurašyta nuo sąskaitos. Atlikus minėtus veiksmus ieškovė privalėjo atvykti pasirašyti sutarties, tačiau ji tai turėjo padaryti pardavėjo nustatytu laiku. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad valstybės institucija, įgaliota sudaryti žemės perleidimo sandorį, nustatė ieškovei laiką atvykti pasirašyti sutartį, kaip tai numatyta Taisyklių 10 punkte (CPK 178 straipsnis). Todėl atmestini kaip nepagrįsti atsakovės argumentai, jog ieškovė neįvykdė jai teisės aktuose numatytų pareigų. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji kvietė ieškovę pasirašyti sutartį, kaip ir įrodymų, kad žemės sklypas buvo paženklintas riboženkliais, kaip tai numatyta Taisyklių 9.2 punkte, todėl darytina išvada, kad žemės pardavimo sutartis nebuvo pasirašyta dėl to, kad pardavėjas neįvykdė jam teisės aktais numatytų pareigų (CPK 3 straipsnio 8 dalis, 185 straipsnio).
7. Ieškovė prašė pripažinti sutartį sudaryta 1964 m. CK 253 - 254 straipsnių pagrindu (galiojančio CK 1.93 straipsnio 1,4 dalys, 6.393 straipsnis) pagrindu.
8. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.93 straipsnio 4 dalį, yra konstatavęs, kad šioje teisės normoje įtvirtinta išimtis, kai teismas gali pripažinti galiojančiu sandorį, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas šios nesilaikant. Iš CK 1.93 straipsnio 4 dalies turinio matyti, jog tam, kad teismas galėtų pripažinti sandorį galiojančiu, būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai arba iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2007; 2009 m. gruodžio 8 de. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-701/2020 67 punktas). Pagal kasacinio teismo praktiką pardavėjo atsisakymas įforminti buto privatizavimo sandorį gali būti kvalifikuojamas kaip vengimas ir pagrindas taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-701/2020 70 punktas).
9. 1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalis numatė, kad tais atvejais, kai viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Sprendžiant dėl minėtoje įstatymo normoje įtvirtintos ieškovo teisės reikalauti pripažinti sandorį galiojančiu, reikšmingomis aplinkybėmis pripažintina tai, ar šalys atliko veiksmus, kuriais buvo siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ar pareigas, taip pat tai, ar toks sandoris neprieštaravo tuo metu galiojusioms imperatyviosioms teisės normoms. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad tuo atveju, jeigu šalių veiksmai atitinka sandorio šalių suderintą valią dėl teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ir panaikinimo (šioje byloje – dėl valstybinės žemės sklypo pardavimo ieškovės privatinėn nuosavybėn) ir tie veiksmai neprieštaravo imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, sandoris pripažintinas sudarytu ir galiojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑60/2007).
10. Šioje byloje nustatyta, kad ieškovė atliko veiksmus, būtinus valstybinei žemės pirkimo – pardavimo sutarčiai sudaryti. Žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis notarine tvarka nebuvo sudaryta. Tačiau šis veiksmas yra ne vienašalis, bet dvišalis, jo atlikimas priklauso ne tik nuo pirkėjo, bet ir nuo pardavėjo valios. Kaip minėta, Taisyklių 9 punkte buvo numatyta, kad miesto (rajono) valdyba, patvirtinusi leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise siunčia pranešimą pirkėjui, nurodydama sumą, kurią pirkėjas privalo sumokėti už įsigyjamą žemės sklypą, banko įstaigos pavadinimą ir sąskaitos numerį, žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo vietą ir laiką; įpareigoja miesto žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais bei patikslinti kartografinę ir žemės kadastro medžiagą. Taigi, valstybinės žemės sklypo perleidimo iniciatyva priklausė ne ieškovei, bet atsakovei. Tuo tarpu byloje nenustatyta jokių pardavėjos ar jos įgaliotų asmens veiksmų pirkimo – pardavimo sutarčiai įforminti įstatymo nustatyta tvarka – parduodamo žemės sklypo paženklinimo riboženkliais, kartografinės ir žemės kadastro medžiagos patikslinimo, pranešimo ieškovei dėl sutarties pasirašymo vietos ir laiko. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų informuota apie žemės sklypo perleidimo sutarties įforminimą. Esant tokioms aplinkybėms teismų praktikoje pripažįstama, kad egzistuoja teisinis pagrindas pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį (žr. Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1196-555/2015, Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1659-253/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-701/2020).
11. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad nėra nė vienos iš CK 1.93 straipsnio 4 dalyje numatytos sąlygos, nes žemės sklypas buvo suformuotas, bet neįregistruotas Nekilnojamo turto registre kaip nekilnojamas daiktas. Analogiško pobūdžio bylose aukštesnės instancijos teismai (žr. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-4245-653/2016, Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1966-773/2015, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-468-236/2017), yra išaiškinę, kad sprendžiant klausimą, ar ieškovas turi CK 1.93 straipsnio 4 dalyje numatytą teisę reikalauti pripažinti sandorį galiojančiu, reikia išsiaiškinti, ar toks sandoris neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir buvo įgyvendintos teisės aktuose numatytos procedūros, susijusios su valstybinės žemės pirkimu – pardavimu. Viena iš esminių pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų yra sutarties objektas. Pagal Taisyklių 9.2 p. miesto (rajono) valdyba, patvirtinusi leidimą pirkti žemės sklypą: įpareigoja žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais ir patikslinti kartografinę bei žemės kadastro medžiagą. Darbai, nurodyti 9.2 punkte, turi būti atlikti, iki bus pasirašyta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis. Šis reglamentavimas patvirtina, jog iki sutarties sudarymo preliminarūs schematiški kadastriniai žemės sklypo duomenys turėjo būti aiškiai nustatyti, patikslinti. 1992 metais galiojusi Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 22 straipsnio redakcija numatė, kad žemės nuosavybės teisės dokumentai išduodami Vyriausybės nustatyta tvarka po to, kai patvirtinami žemėtvarkos projektai ir žemės sklypų ribos paženklinamos vietovėje. Preliminarinių žemėtvarkos projektų pagrindu nuosavybės dokumentai negalėjo būti išduodami, kadangi preliminariniame projekte nėra galutinai suformuojami žemės sklypai. Privačios nuosavybės teisės objektu gali būti konkretus žemės sklypas. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio žemės (su nekilnojamojo turto elementais) kadastro nuostatų patvirtinimo“ 1.4. punktą valstybinio žemės duomenų registre turėjo būti registruojamos privatinės nuosavybės žemėnaudos. Minėtų Kadastro nuostatų 2 punktas apibrėžė, kad žemėnauda – tai žemės sklypas, turintis vietoje pažymėtas ribas ir įstatymų nustatyta tvarka suteiktas (įsigytas) nuosavybėn. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1992 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 390 „Dėl valstybinio žemės kadastro duomenų laikinojo registro ir pažymos patvirtinimo“ 1 priede buvo išvardinti žemės sklypo identifikaciniai duomenys, tame tarpe turėjo būti pažymėtos ribos naudojant koordinačių sistemą.
12. Nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kad sutarties sudarymo metu nurodyti veiksmai buvo atlikti ir ieškovės pageidaujamas įsigyti žemės sklypas buvo registruotas kadastro registre ir pažymėtos jo ribos. Atsižvelgiant į tai, nuosavybės teisė į naudojamą žemės sklypą negalėjo būti įforminama ir sudaryta jos pirkimo – pardavimo sutartis, kol šis objektas nebuvo tiksliai ir galutinai apibrėžtas kaip kadastrinis vienetas, nurodant jo ribas, dydį, dislokacijos vietą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2001; 2005 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2005; 2006 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2006, 2011 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2011). Minėtos aplinkybės suponuoja išvadą, kad neįvykdžius visų valstybinės žemės įsigijimo privačion nuosavybėn sąlygų ir nesant būtino tokio sandorio elemento – valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutarties objekto (žemės sklypas nebuvo suformuotas kaip kadastrinis vienetas), ieškovės reikalavimas pripažinti sudaryta valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį galiojančia negali būti tenkinamas (CK 1.93 straipsnio 4 dalis, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-4245-653/2016).
13. Iš bylos duomenų matyti, kad Žemės sklypo ribų paženklinimo aktas surašytas 1999 m. liepos 2 d. 1999 m. liepos 6 d. sudarytas Žemės sklypo planas. 2015 m. balandžio 2 d. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo įsakymu „Dėl Vilniaus rajono, Rukainių seniūnijos, Rukainių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ Nr. 48VĮ-777-(14.48.2.) buvo patvirtintas Vilniaus rajono, Rukainių seniūnijos, Rukainių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas ir jame suformuotų žemės sklypų ribos ir plotai, nustatyta žemės naudojimo paskirtis, būdai, specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos bei servitutai. Ieškovei buvo suprojektuotas 0,44 ha žemės sklypas (eil. Nr. 49).
14. Bylos duomenys patvirtina, kad 2015 m. rugpjūčio 11 d. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo sprendimu Nr. 48SK-2985-(14./48.111.) „Dėl žemės sklypo Nr. 1697, esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo), servituto nustatymo ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos patikėjimo teisės į šiuos žemės sklypus įregistravimo nekilnojamojo turto registre“ buvo suformuotas žemės sklypas ir patvirtinti žemės sklypo Nr. 1697 kadastro duomenys, nuspręsta kreiptis į VĮ Registrų centrą su prašymu įregistruoti suformuotą žemės sklypą ir NŽT patikėjimo teisę į sklypą.
15. 2015 m. rugpjūčio 19 d. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas sprendimu Nr. 9285746 atsisakė įrašyti (perkelti) nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą, todėl matininkas A. Š. 2015 m. spalio 14 d. NŽT Vilniaus rajono skyriui pateikė prašymą pakartotinai patikrinti ir patvirtinti žemės sklypo, kadastrinis Nr. 4180/0300:0865, esančio (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus. Byloje nėra duomenų, kad minėti darbai buvo atlikti. Byloje nėra duomenų, kad šiuo metu žemės sklypas yra įregistruotas VĮ „Registrų centre“ kaip nekilnojamas daiktas, dėl ko nuosavybės teisės šio sprendimo pagrindu ieškovei negalėtų atsirasti, nes nuosavybės teisei į nekilnojamą daiktą atsirasti būtina, kad nekilnojamas daiktas būtų įregistruotas registre (Nekilnojamo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalis).
16. 2018 m. spalio 15 d. prašymu ieškovė kreipėsi į atsakovę prašydama pateikti informaciją, kokioje stadijoje yra jos pateiktas prašymas dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). 2018 m. gruodžio 22 d. rašte Nr. 48SD-13705-(14.48.104.) NŽT Vilniaus rajono skyrius nurodė, kad išnagrinėjus ieškovės 2018 m. spalio 15 d. prašymą dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) ieškovei negalės būti parduotas be aukciono žemės sklypas, kadangi jis neatitinka Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ ir juo patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, pagal kurias parduodami užstatyti statiniais ar įrenginiais ir naudojami šiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, taip pat statiniais ir įrenginiais neužstatyti (nauji) valstybinės kitos paskirties žemės sklypai, kai tokių valstybinių žemės sklypų pardavimas ar nuoma be aukciono numatyti Lietuvos Respublikos įstatymuose. Pažymėjo, kad Taisyklių 2.1 punkte nurodyta, jog pagal Taisykles asmenys gali įsigyti nuosavybėn naudojamus namų valdos žemės sklypus. Atsakovės teigimu, Žemės sklype ieškovei priklausę statiniai dėl gaisro nėra išlikę. Žemės sklype yra tik griuvėsiai. Žemės sklypo kadastro duomenų komplektuojamoje byloje nurodyta, kad žemės sklype yra tik šulinys, kuris Nekilnojamo turto registre neįregistruotas. Atsakovės nuomone, kai žemės sklype faktiškai nėra naudojamų pastatų, ne aukciono tvarka žemės sklypas negali būti parduotas. Jis galėtų būti parduotas tik esant konkrečiai sąlygai – kai toks žemės sklypas būtinas ant jo esantiems pastatams eksploatuoti.
17. Viena vertus, sutiktina su atsakovės pozicija, kad teisės aktų nuostatos teisę įgyti valstybinės žemės sklypą lengvatine tvarka sieja su reikalingumu statinį eksploatuoti ir naudoti pagal jo paskirtį. Pagal teismų praktiką, sprendžiant dėl sutarties sudarymo, svarbią reikšmę turi ne sklype esančių statinių teisinio registravimo duomenys, bet faktinės situacijos vertinimas, todėl kiekvienu atveju svarbu įvertinti ir tai, ar žemės sklype vykdoma veikla susijusi su esančio statinio naudojimu, ar numatoma toliau plėtoti šią ar kitokią veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-76-684/2018 ir kt.). Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime pažymėjo, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.
18. Šioje byloje nustatyta, kad ieškovė dar 1992 metais yra sumokėjusi už Žemės sklypą kainą, tai yra įvykdžiusi sąlygą, būtiną jai įgyti žemės sklypą nuosavybės teise pagal tuo metu galiojusias naudojamų žemės sklypų įgijimo lengvatine tvarka nuostatas. Byloje konstatuota, kad Žemės sklypo įgijimo procedūros nebuvo užbaigtos dėl to, kad valstybės institucijos neįvykdė joms priklausančių pareigų. Atsakovė šioje byloje neginčijo ieškovės teisės įgyti Žemės sklypą lengvatine tvarka 1992 metais. Bylos duomenys patvirtina, kad 1995 m. rugpjūčio 20 d. kilo gaisras (duomenys neskelbtini), T. T. gyvenamajame name, kurio metu sudegė medinis gyvenamas namas. Taigi, pastatas, kuris buvo viena iš sąlygų žemės sklypų įgyti lengvatine tvarka, iš dalies sunyko ne dėl ieškovės kaltės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. balandžio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2004 išaiškinęs, jog vien ta aplinkybė, kad gyvenamasis namas dėl gaisro sunyko, savaime nėra pagrindas pasibaigti teisei naudotis namų valdos sklypu. Pastatų sunaikinimo faktas tiesiogiai nesukelia žemėnaudos teisės panaikinimo padarinių, nes namų valdos naudotojas gali turėti teisę pastatus atkurti. Svarbu nustatyti, ar jis siekia tokia teise pasinaudoti, o gal jis elgiasi kaip asmuo, kuris neketina tęsti namų valdos naudojimo santykių.
19. Teismo vertinimu, ieškovės paaiškinimai teismo posėdyje, rašytiniai įrodymai pakankamai patvirtina aplinkybę, kad ieškovė niekada nebuvo praradusi intereso naudotis žemės sklypu bei įgyti jį nuosavybės teise (CPK 3 straipsnio 8 dalis, 185 straipsnis). Iš bylos duomenų matyti, kad po 1995 metų, kai sudegė namas, ieškovė dalyvavo 1999 metais paženklinant žemės sklypo ribas, 2007 m. rugpjūčio 9 d. pateikė pakartotinį prašymą dėl žemės sklypo įgijimo, 2015 m. birželio 2 d. dalyvavo sudarant žemės sklypo paženklinimo – parodymo aktą. 2015 m. liepos 21 d. Žemės naudojimo patikrinimo akte nurodyta, kad Žemės sklype vykdoma ūkinė veikla, auga vaismedžiai ir vaiskrūmiai. Pažymėtina, kad nuo 1992 metų atsakovė niekaip nekvestionavo ieškovės naudojimosi Žemės sklypu teisėtumo. 2014 m. rugpjūčio 28 d. raštu kviesdama dalyvauti pageidaujančių pirkti žemę susirinkime, 2015 m. rugsėjo 15 d. raštu kviesdama atvykti pasirašyti žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo darbų sutartį atsakovė neabejojo ieškovės teise įgyti žemės sklypą lengvatine tvarka tuo pagrindu, kad Žemės sklype yra ieškovei priklausantys statiniai. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad ir šiuo metu ginčo žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), yra gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, kiemo statiniai, kurių nuosavybės teisės yra registruotos ieškovės vardu 1991 m. gruodžio 3 d. Paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 1097/91 pagrindu. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2017 m. lapkričio 14 d. išaiškino, kad tik nustačius statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo faktą – t. y. kad statinio konstrukcijų nelikę arba likusios tik po žemės paviršiumi giliau kaip 0,5 m esančios laikančiosios konstrukcijos (požeminio statinio, t. y. statinio, kurio visos konstrukcijos arba didžioji jų dalis buvo po žemės paviršiumi, atveju – kai nelikę visų statinio laikančiųjų konstrukcijų) laikytina, kad statinys yra išnykęs, todėl jis ir daiktinės teisės į jį turi būti išregistruoti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017 44 p.). Atsakovė paminėtų įrodymų, patvirtinančių statinio visiško sunykimo faktą, nepateikė (CPK 178 straipsnis).
20. Taigi, šioje byloje nustatyta, jog ieškovė 1992 metais atliko visus veiksmus, būtinus žemės sklypui lengvatine tvarka įsigyti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmuo, išreiškęs savo valią pirkti teisėtai jam skirtą ir jo naudojamą asmeninio ūkio žemės sklypą bei sumokėjęs už jį nustatyto dydžio kainą, apskaičiuotą pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką, yra pripažintinas įgyvendinusiu savo teisę įgyti žemės sklypą nuosavybėn ir įgyja turtinę teisę sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2006, 2012 m. spalio 25 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-439/2012). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad jei teisės ir pareigos atsirado pagal anksčiau galiojusį įstatymą, tačiau sutartis nebuvo įforminta įstatymo nustatyta tvarka (notariškai pasirašyta), tai tokia asmens įgyta subjektinė teisė gali būti įgyvendinama, t. y. sutartis pasirašoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2009).
21. Valstybinės žemės sklypų, kaip viešosios nuosavybės teisės objektų, perleidimas privačių asmenų nuosavybėn ne aukciono būdu yra reglamentuotas įstatymo, o procedūriniai tokio turto perleidimo reikalavimai užtikrina deramą viešųjų interesų apsaugą. Kita vertus, viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės, kurios negali būti priešpriešinamos (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Valstybės institucijos dar 1992 metais pripažino ieškovės teisę įgyti Žemės sklypą. Ieškovė sumokėjo nustatytą žemės kainą, tačiau pirkimo – pardavimo sutarties procedūra nebuvo užbaigta dėl valstybės institucijų kaltės. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad sprendžiant dėl to, ar byloje vertinamu atveju galėjo susiformuoti teisėtas lūkestis, kurį teismas turi ginti, būtina įvertinti tris pagrindinius aspektus, galinčius nulemti tokių lūkesčių susiformavimą ir jų apsaugą – tai teisės nuostatos, kurių pagrindu susiformuoja teisėti lūkesčiai, subjektų elgesys, kuris patvirtina siekius įgyti tam tikras materialiąsias teises, bei atitinkami kompetentingų subjektų sprendimai ir/ar veiksmai (administraciniai aktai) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje A492-1711/2014, 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-723-858/2016). Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovei pagrįstai susiformavo teisėti lūkesčiai įgyti Žemės sklypą nuosavybės teise, kadangi ji dar 1992 metais padarė viską, kas yra būtina iš jos, kaip nekilnojamojo turto pirkėjos pusės, kad būtų sudarytos prielaidos nuosavybės teisei jai pereiti. Todėl vien aplinkybė, kad 1995 metais sudegė ieškovei priklausantis namas, negali panaikinti valstybės institucijų pareigos užbaigti Žemės sklypo pardavimo ieškovei procedūras, byloje esant duomenims, kad tiek ieškovė per visą laiką nuo 1992 metų siekė Žemės sklypą įgyti nuosavybe, tiek atsakovė iki 2018 m. gruodžio 22 d. rašto pripažino ieškovę turinčia teisę įgyti Žemės sklypą lengvatine tvarka (CPK 3 straipsnio 8 dalis, CK 1.5 straipsnis).
22. Atsižvelgiant į išdėstytą, ieškinys tenkintinas iš dalies. Naikintinas Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM 2018 m. gruodžio 22 d. raštas Nr. 48SD-13705-(14.48.104.). Reikalavimas dėl sutarties pripažinimo sudaryta bei su juo susijęs reikalavimas įpareigoti atsakovę perduoti T. T. nurodytą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), teisės aktų nustatyta tvarka ne vėliau kaip per 1 (vieną) mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atmestini kaip nepagrįsti.
23. Ieškovė už pateiktą ieškinį sumokėjo 150 Eur žyminio mokesčio, bei turėjo 278,30 Eur teisinių paslaugų išlaidų (2019 m. vasario 12 d. mokėjimas), iš viso patyrė 428,30 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas vertina, kad iš esmės buvo patenkinta pusė ieškinio reikalavimų, todėl tenkinus ieškinį iš dalies iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 214,15 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
24. Kadangi šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5,00 Eur) – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš šalių nepriteisiamos (CPK 92 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis išdėstytu bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268–270 straipsniais,
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Panaikinti 2018 m. gruodžio 18 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus raštą Nr. 48SD-13705-C14.48.104.).
Likusioje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (j. a. k. 188704927) ieškovei T. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 214,15 Eur (du šimtus keturiolika eurų 15 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.