- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-12
- Bylos Nr.
- 3K-3-396/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Janina Januškienė (pirm.), Virgilijus Grabinskas, Vincas Verseckas (pran.)
- Atsakovas
- Šiaulių apskrities viršininko administracijos
- Ieškovas
- A. L.
- Kategorijos
- 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Šiaulių apskrities viršininko administracijos kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. L. ieškinį atsakovui Šiaulių apskrities viršininko administracijai dėl įpareigojimo sudaryti žemės pirkimo sutartį.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas yra kilęs dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo. Ieškovas, kaip jaunasis ūkininkas, nuomojo iš valstybės 10 žemės ūkio paskirties žemės sklypų. Ieškovui pageidaujant pirkti šiuos sklypus, buvo apskaičiuota valstybinės žemės sklypų vertė pagal verčių žemėlapį bei sudaryti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarčių projektai. Šiaulių apskrities viršininko 2006 m. birželio 29 d. įsakymu buvo leista ieškovui, įregistravus valstybinės žemės sklypus Nekilnojamojo turto registre Šiaulių apskrities viršininko vardu, parduoti 46,600 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), sklypo Nr. 12-1; 28,8500 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), sklypo Nr. 12-2; 34,7000 ha žemės sklypą Nr. 12-4 ir 21,0100 ha žemės sklypą Nr. 12-18 (duomenys neskelbtini); 9,4500 ha žemės sklypą Nr. 12-5, 28,5100 ha žemės sklypą Nr. 12-9, 9,8200 ha žemės sklypą Nr. 12-14, 7,5500 ha žemės sklypą Nr. 12-16, 15,0000 ha žemės sklypą Nr. 12-17 (duomenys neskelbtini); 17,7800 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), sklypo Nr. 12-11, valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarčių projektuose nurodytomis sąlygomis. 2006 m. birželio 30 d. ieškovas pagal pateiktus Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus mokėjimo nurodymus sumokėjo 85 224,50 Lt, t. y. kaip jaunasis ūkininkas pusę apskaičiuotos žemės rinkos vertės, ir mokėjimo dokumentus pateikė žemėtvarkos skyriui. Tą pačią dieną Akmenės rajono žemėtvarkos skyrius pateikė VĮ Registrų centrui prašymą dėl visų 10 žemės sklypų įregistravimo valstybės vardu ir pažymų valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandoriui išdavimo. Akmenės rajono žemėtvarkos skyrius įregistravo sklypus, tačiau Šiaulių apskrities viršininko administracija iki šiol nėra pasirašiusi sudarytų žemės pirkimo pardavimo sutarčių, nors ieškovas savo įsipareigojimus pagal sutartį yra įvykdęs. Ieškovas mano, kad valstybinės žemės pirkimo sandoris buvo sudarytas, bet tinkamai neįformintas dėl atsakovo kaltės, todėl kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti Šiaulių apskrities viršininko administraciją pasirašyti su juo žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį Šiaulių apskrities viršininko 2006 m. birželio 29 įsakyme nurodytomis sąlygomis ir šią sutartį patvirtinti per penkias darbo dienas notariškai.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Akmenės rajono apylinkės teismas 2009 m. vasario 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas pažymėjo, kad, nors ieškovas yra įsitikinęs, jog Šiaulių apskrities viršininkui leidus pirkti valstybinės žemės sklypus ir jam sumokėjus kainą, apskaičiuotą pagal verčių žemėlapį, buvo sudarytos valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartys, tačiau, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodė, kad kol nepriimtas apskrities viršininko įsakymas parduoti žemės sklypą nustatyta kaina, nėra pagrindo pripažinti pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Teismas nurodė, kad ieškovo pasirašytuose valstybinės žemės sklypų pirkimo-pardavimo projektuose nurodytos kainos pagal žemės sklypų verčių žemėlapius, tačiau kol šie sklypai buvo registruojami Nekilnojamojo turto registre, keitėsi žemės ūkio paskirties žemės įgijimą reglamentuojančios teisės normos ir buvo nustatyta, kad valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypai asmenims parduodami už rinkos kainą, apskaičiuojamą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. Pasikeitus žemės sklypų apskaičiavimo tvarkai, kartu jos vertei ir kainai, ieškovas dėl žemės sklypų pirkimo-pardavimo į atsakovą nebesikreipė. Teismas pagal pateiktas žemės sklypo formavimo ir įsigijimo bylas nurodė, kad, sudarant pirkimo-pardavimo sutarčių projektus, ieškovo pageidaujami pirkti žemės sklypai nebuvo identifikuoti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, todėl, teismo vertinimu, negali būti pripažinti sandorio objektu. Teismas pažymėjo, kad Šiaulių apskrities viršininko 2006 m. birželio 29 d. įsakymas leisti parduoti žemės sklypus ieškovui, juos įregistravus Nekilnojamojo turto registre, nelaikytinas sprendimu dėl šių žemės sklypų pardavimo, nes šiuo įsakymu tik buvo kreiptasi į Nekilnojamojo turto registrą dėl valstybinės žemės sklypų įregistravimo atsakovo vardu, o neįregistruotų sklypų atsakovas negalėjo leisti parduoti. Taigi teismas padarė išvadą, kad ieškovo ir atsakovo žemės pirkimo-pardavimo sutartys nebuvo sudarytos.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gegužės 25 d. sprendimu tenkino ieškovo apeliacinį skundą, Akmenės rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 3 d. sprendimą panaikino ir tenkino dalį ieškinio – patvirtino 8 sandorius dėl žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo; reikalavimus dėl 7,55 ha ir 9,45 ha žemės sklypų (duomenys neskelbtini), sandorių neperskaičiuotomis žemės kainomis atmetė. Kolegija sprendime nurodė, kad šioje byloje yra aiškiai sutarta dėl visų esminių pirkimo-pardavimo sąlygų: parduodamų žemės sklypų dydžio, jų priklausomumo, kainos. Šiaulių apskrities viršininko 2006 m. birželio 29 d. įsakymu buvo leista, įregistravus valstybinės žemės sklypus Nekilnojamojo turto registre Šiaulių apskrities viršininko vardu, parduoti žemę sutarčių projektuose nurodytomis sąlygomis žemės naudotojams pagal priedą; visiems sklypams buvo atlikti Žemės ūkio paskirties žemės sklypo vertės skaičiavimai; 2006 m. birželio 30 d. ieškovas sumokėjo nurodytas sumas. Kadangi kilo neaiškumų, VĮ Registrų centro Mažeikių filialo 2006 m. birželio 30 d. sprendimu vienam mėnesiui buvo atidėtas duomenų įrašymas. Kolegija pažymėjo, kad 8 parduodami žemės sklypai 2006 m. liepos 25 d. patikėjimo teise buvo įregistruoti Šiaulių apskrities viršininko administracijos vardu; tokie pažymėjimai nebuvo išduoti tik žemės sklypams Nr.12-5 ir Nr. 12-16, todėl padarė išvadą, kad tik dėl dviejų žemės atžvilgiu nebuvo baigtos žemės įsigijimo procedūros, todėl jiems taikomos 2006 m. liepos 27 d. įsigaliojusio Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo ir Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatos. Kitų 8 žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandoriai visiškai įvykdyti, todėl ieškovas pagrįstai reikalauja įpareigoti atsakovą pasirašyti žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis neperskaičiuojant žemės kainos bei notariškai tai patvirtinti.
Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. T., P. T., kt. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-283/2008 suformuluotomis nuostatomis. Šioje nutartyje nustatyta, kad tol, kol valstybinės žemės pirkimo kaina nenustatyta (nepriimtas apskrities viršininko įsakymas parduoti žemės sklypą nustatyta tvarka), nėra pagrindo pripažinti pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, nes dėl pagrindinių sutarties sąlygų nesusitarta. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje Šiaulių apskrities viršininko 2006 m. birželio 29 d. įsakymo 2 punkte nustatytas leidimas parduoti žemę pirkimo-pardavimo sutarčių projektuose nurodytomis sąlygomis; žemės pirkimo-pardavimo sutarčių projektai buvo sudaryti ir juose kiekvienam sklypui buvo nustatyta kaina.
Vadovaudamasi CK 1.93 straipsnio 4 dalimi, kolegija nurodė, kad šiuo atveju sandorio notarine tvarka įforminti nereikia, o šis ieškovo reikalavimas yra perteklinis. Pagal CK 6.309 straipsnio 3 dalį asmuo, įsipareigojęs pirkti ar parduoti daiktą, atsisako įforminti sandorį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą. Nors ieškovas reikalavo įpareigoti atsakovą sudaryti sutartis, kolegija padarė išvadą, kad iš esmės reikalavimai yra aiškūs ir tikslinti ieškinio dalyką būtų formalus pagrindas grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Vengdama užvilkinti bylos nagrinėjimą, nepažeisti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų, kolegija patvirtino sandorius dėl 8 žemės sklypų sudarymo.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas Šiaulių apskrities viršininko administracija prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. sprendimą ir palikti galioti Akmenės rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 25 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1) dėl valstybinės žemės pardavimo kainos. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi bendrosiomis CK normomis, reglamentuojančiomis sutarčių sudarymą. Byloje yra kilęs ginčas dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo, todėl turi būti remiamasi specialiųjų įstatymų, reglamentuojančių tokios žemės pardavimą, nuostatomis. Pagal Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinąjį įstatymą, įsigaliojusį nuo 2006 m. liepos 27 d., asmenims pirmumo teise be aukciono perkantiems valstybinę žemę, ji parduodama rinkos kaina, apskaičiuota pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. Dėl to 2006 m. birželio mėn. sudarytų pirkimo-pardavimo sutarčių projektuose nurodomos žemės kaina turėjo būti nustatoma turto vertintojo šio įstatymo nustatyta tvarka. Kadangi Vyriausybei buvo pavesta parengti žemės įvertinimo tvarką ir ji vis buvo tikslinama, iki 2008 m. sausio 6 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartys nebuvo sudarinėjamos;
2) dėl ginčo teisiniams santykiams taikytino įstatymo. Pagal Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo nuostatas pradėtos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo procedūros, kai nesudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, užbaigiamos pagal naujojo įstatymo nuostatas. Kadangi pažymas apie nekilnojamojo daikto įregistravimą Nekilnojamojo turto registre atsakovas gavo 2006 m. rugpjūčio 1 d., tai pagal prieš tai galiojusio įstatymo nuostatas žemės pirkimo-pardavimo sandoris su ieškovu negalimas. Šiaulių apskrities viršininko 2006 m. birželio 29 d. įsakymas buvo priimtas siekiant įregistruoti parduodamus žemės sklypus Nekilnojamojo turto registre, nes tik įregistruoti žemės sklypai gali būti civilinių santykių objektas (CK 1.109 straipsnis), tačiau tai nėra apskrities viršininko sprendimas parduoti žemės sklypą. Tol, kol kaina nenustatyta, nėra pagrindo pripažinti pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo.
Atsiliepimo į kasacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo
Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo santykiai reglamentuojami Civilinio kodekso, specialiųjų įstatymų bei juos detalizuojančių teisės aktų normų. Žemės įstatyme nurodyta, kad valstybinę žemę, išskyrus žemės sklypus, pagal teritorijų planavimo dokumentus priskirtus privatizuojamiems statiniams ir įrenginiams, ir ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, perduodamus neatlygintinai savivaldybių nuosavybėn, parduoda ar kitaip privačion nuosavybėn perleidžia apskričių viršininkai CK, kitų įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka (10 straipsnio 1 dalis). Parduodamos valstybinės žemės įvertinimo bei mokėjimo už perkamą žemę tvarką nustato Vyriausybė (Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 3 dalis).
Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 3 straipsnio 2 punktu nustatyta, kad be aukciono parduodami žemės ūkio paskirties žemės sklypai parduodami už vidutinę žemės kainą, nustatytą pagal žemės verčių žemėlapius. 2006 m. liepos 13 d. priimtu Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo ir žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. X-762 pakeitus šį įstatymą, 3 straipsnio 2 punkte buvo nustatyta, kad pirmumo teise be aukciono valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypai parduodami už rinkos kainą, apskaičiuotą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. Ši parduodamos valstybinės žemės kainos apskaičiavimo tvarka įsigaliojo nuo 2006 m. liepos 27 d. Kartu įstatymas buvo papildytas 3 skirsniu, kurio 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo procedūros, kai nesudarytos žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartys, užbaigiamos pagal šio įstatymo nuostatas. Taigi, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, buvo pakeistas parduodamos valstybinės žemės kainos apskaičiavimas bei žemės įsigijimo tvarka. Byloje keliamas klausimas, ar ginčo teisiniams santykiams taikytina nauja valstybinės žemės pardavimo kainos apskaičiavimo tvarka. Tai yra pagrindinis kasacinio skundo argumentas.
Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 buvo patvirtintos Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklės. Vyriausybės nutarimas yra norminis aktas, kuriuo reglamentuojami valstybinės žemės sklypų pardavimo sąlygos ir tvarka, t. y. nustatomos teisinės prielaidos, kurioms esant gali būti paduodami valstybinės žemės sklypai, ir imperatyvieji reikalavimai, kurių privalo laikytis žemės sklypų pirkimo-pardavimo šalys, sudarydamos sutartis. Vyriausybės nutarimu patvirtintomis taisyklėmis nustatyta nuosekli administravimo procedūrų seka, kuria įgyvendinama asmenų teisė įgyti nuosavybėn valstybinės žemės sklypus. Pagal šiuo nutarimu patvirtintą tvarką Žemėtvarkos skyrius, gavęs 9 punkte išvardytus dokumentus (prašymą parduoti žemę ir t.t.), turi atlikti tam tikrus veiksmus: patikrinti, ar neviršijamas leistinas pirkti žemės plotas, žemės sklypą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir parengti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties projektą. Parengus projektą, Žemėtvarkos skyrius derina jį su pirkėju, kuris raštu patvirtina, kad sutinka su perkamo žemės sklypo kaina ir kitomis projekte išdėstytomis sąlygomis. Suderintas projektas, parengtas žemės sklypo planas ir kt. dokumentai pateikiami apskrities viršininkui, kuris priima įsakymą, leidžiantį parduoti žemės sklypą pirkimo-pardavimo sutarties projekte nurodytomis sąlygomis arba motyvuotai atsisako tai daryti (Taisyklių 14 punktas). Pirkėjui sumokėjus projekte nurodytą sumą, notarine tvarka pasirašoma pirkimo-pardavimo sutartis.
Iš šių įstatymo nuostatų darytina išvada, kad sprendžiant dėl valstybinio žemės sandorio, pirmiausia reikia nustatyti, ar šalys atliko veiksmus, nukreiptus civilinėms teisėms ir pareigoms sukurti, pakeisti, panaikinti. Valstybinei žemei parduoti valstybei atstovaujanti institucija turi apibrėžti parduodamą valstybinį žemės sklypą kaip pardavimo sutarties objektą – kadastrinį vienetą, nurodyti jo pardavimo kainą, tačiau valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo pagrindas yra apskrities viršininko sprendimas (įsakymas), kuris turi būti priimtas imperatyviųjų teisės normų nustatyta tvarka. Tol, kol nepriimtas apskrities viršininko įsakymas parduoti žemės sklypą nustatyta kaina, nėra pagrindo pripažinti pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, nes iki tol nėra šalių susitarta dėl pagrindinių sutarties sąlygų. Tokia išvada daroma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. T., P. T., kt. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-283/2008.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriaus nurodytas Šiaulių apskrities viršininko 2006 m. birželio 29 d. įsakymas yra įsakymas dėl valstybinės žemės pardavimo ieškovui. Nors šiuo įsakymu ieškovui buvo leista pirkti dar neįregistruotus žemės sklypus, nurodant, kad žemės sklypai bus parduoti, kai bus suformuoti kaip kadastriniai vienetai, t. y. netiksliai laikantis procedūrų eiliškumo, tačiau pripažintina, kad šalys atliko veiksmus civilinėms teisėms sukurti, t. y. yra parengti ir ieškovo pasirašyti žemės pirkimo sutarčių projektai, nustatyta žemės pardavimo kaina, priimtas apskrities viršininko sprendimas parduoti žemę, ieškovas yra sumokėjęs už perkamą žemę. Taigi iki 2006 m. liepos 27 d., kada įsigaliojo Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo ir žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymo 2006 m. liepos 13 d. pakeitimo įstatymas Nr. X-762, buvo atlikti visi veiksmai, leidžiantys pripažinti atsiradus valstybinės žemės pirkimo-pardavimo teisinius santykius. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad dalis žemės sklypų (aštuoni) kaip kadastriniai vienetai buvo įregistruoti 2006 m. liepos 25 d., ir padarė išvadą, kad dėl šių sklypų žemės įsigijimo procedūros buvo baigtos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iki valstybinės žemės įsigijimo kainos ir procedūros teisinio reglamentavimo pakeitimo susiformavo teisinių prielaidų valstybės nuosavybės perleidimui visuma, tačiau šis sandoris nebuvo įformintas įstatymo nustatyta tvarka, todėl valstybinės žemės įsigijimo procedūra šiuo atveju gali būti baigta pagal ankstesnį reglamentavimą.
Pirmiau nurodyto įstatymo trečiojo skirsnio 1 straipsnio 1 dalies nuostata, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos žemės ūkio paskirties įsigijimo procedūros, kai nesudarytos žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartys, užbaigiamos pagal naujojo įstatymo nuostatas, apima tuos atvejus, kai šalys neatliko veiksmų civilinėms teisėms ir pareigoms atsirasti. Jei teisės ir pareigos atsirado pagal anksčiau galiojusį įstatymą, tačiau sutartis nebuvo įforminta įstatymo nustatyta tvarka (notariškai pasirašyta), tai tokia asmens įgyta subjektinė teisė gali būti įgyvendinama, t. y. sutartis pasirašoma ir tvirtinama sutarties projekte nurodytomis sąlygomis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teisinio reglamentavimo pasikeitimas, nustatęs apribojimą nebaigtoms žemės įsigijimo procedūroms, ginčo atveju netaikytinos, t. y. ieškovo įgyta subjektinė teisė negali būti paneigta ir žemės įsigijimo procedūros baigtinos pagal valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties projekte nustatytas sąlygas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad aptartas įstatymo aiškinimas atitinka bendruosius civilinės teisės principus (CK 1.5 straipsnis). Minėta, kad valstybinės žemės sklypų, kaip viešosios nuosavybės teisės objektų, perleidimas privačių asmenų nuosavybėn ne aukciono būdu yra reglamentuotas įstatymo, o procedūriniai tokio turto perleidimo reikalavimai užtikrina deramą viešųjų interesų apsaugą. Kita vertus, viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės, kurios negali būti priešpriešinamos (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Ieškovas pripažino valstybinės žemės pardavimą reglamentavusias teisės normas, kurios galiojo apskrities viršininko įsakymo parduoti jam žemės sklypus priėmimo metu, pasirašė sutarčių projektus ir sumokėjo nustatytą kainą, t. y. atliko visus valstybinės žemės pirkėjui įstatymu nustatytus veiksmus, todėl žemės sklypai, kuriuos apskrities viršininkas leido parduoti ir kurie turto registre buvo įregistruoti iki valstybinės žemės pardavimo tvarką reglamentuojančio įstatymo pakeitimo, turi būti parduoti ieškovui pagal iki įstatymo pakeitimo galiojusią kainą. Priešingu atveju būtų pažeistos ieškovo teisės ir teisėti lūkesčiai.
Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias valstybinės žemės pardavimo sąlygas, o kasatoriaus argumentas dėl sandorio kainos ir taikytino ginčo teisiniams santykiams įstatymo laikytinas nesudarančiu pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino šias teisės normas.
Dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandorių tvirtinimo teismo sprendimu
Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvais, kad susiformavo teisinių prielaidų valstybės nuosavybės perleidimui visuma, tačiau apeliacinės instancijos teismo sprendimas patvirtinti žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis šiuo atveju yra nepagrįstas ir išeinantis už ieškinio ribų. Pareikšdamas ieškinį, ieškovas prašė įpareigoti atsakovą pasirašyti žemės pirkimo-pardavimo sutartis pagal Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2006 m. birželio 29 d. įsakymą ir šias sutartis per penkias dienas patvirtinti notariškai. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad toks ieškovo reikalavimas yra perteklinis, todėl CK 6.309 straipsnio 3 dalies pagrindu patvirtino šių sutarčių sudarymą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė šią įstatymo nuostatą ginčo teisiniams santykiams.
Valstybinės žemės pardavimą reglamentuojančiose teisės normose ne tik imperatyviai nustatyta žemės pardavimo tvarka, bet ir tam tikri įpareigojimai bei teisių apribojimai valstybinės žemės pirkėjui. Jie reikšmingi registruojant žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nekilnojamojo turto registre. Ieškovui įstatyme nustatyti reikalavimai žinomi, jie įtraukti į sutarčių projektų sąlygas ir privalo būti perkelti į pasirašomas sutartis. Teismo sprendimu patvirtinus valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandorius ir jo pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistravus nuosavybės teises, tokie sandoriai neatitiktų įstatyme nustatytų reikalavimų ir keltų ginčų dėl įsigytos valstybinės žemės valdymo bei naudojimo sąlygų. Šių reikšmingų, įstatyme reglamentuotų aplinkybių teismas neįvertino.
CK 1.93 ir 6.309 straipsniuose reglamentuojami atvejai, kai vienai šaliai visiškai ar iš dalies įvykdžius sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o kitai šaliai vengiant įforminti sandorį notarine tvarka, šalis turi teisę reikalauti, kad teismas pripažintų sandorį galiojančiu. Teismui patvirtinus sandorį, nebereikia jo tvirtinti notarui. Kasatorius atsisakė sudaryti žemės sklypų pardavimo sutartis todėl, kad netinkamai vadovavosi aptartu Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinuoju įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad kasatorius netinkamai aiškina įstatymą ir be pagrindo atsisako sudaryti sutartis, privalėjo įpareigoti atsakovą baigti procedūras pagal specialiųjų valstybinės žemės pardavimą reglamentuojančių įstatymų nuostatas. Dėl to apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria patvirtinti sandoriai, keistina, įpareigojant, kaip prašoma ieškiniu, kasatorių baigti procedūras ir sudaryti su ieškovu 8 valstybinės žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis sutarčių projektuose nurodytomis sąlygomis.
Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai) šioje byloje yra 33,80 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96 straipsniais , 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. sprendimo dalį, kuria patvirtinti aštuonių žemės sklypų pardavimo sandoriai, pakeisti ir ją išdėstyti taip: įpareigoti Šiaulių apskrities viršininką sudaryti su A. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 21,01 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini); 15 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), 9,82 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir 28,51 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini); 17,78 ha (duomenys neskelbtini); 34,70 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini); 46,60 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini); 28,85 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini); pirkimo-pardavimo sutartis pagal sutarčių projektuose nurodytas sąlygas.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovo Šiaulių apskrities viršininko administracijos (juridinio asmens kodas 188602185) 33,80 Lt (trisdešimt tris litus 80 centų) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.