Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2017-07-12 · Civilinė byla Nr. 2A-468-236/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-11-10Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-07-12Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-07-12
Bylos Nr.
2A-468-236/2017
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00523-2016-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Kazys Kailiūnas, Romualda Janovičienė, Antanas Rudzinskas
Ieškovas
R. B.
Atsakovas
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo
Vilniaus rajono savivaldybės administracija
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-468-236/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00523-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 2.1.2.7. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. liepos 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sandorio pripažinimo galiojančiu, trečiasis asmuo – Vilniaus rajono savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas R. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti, kad 1994 m. sausio mėn. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis (toliau ir Ginčo sutartis), pagal kurią ieškovui buvo parduotas nuosavybėn 2 362 kv. m žemės sklypas Nr. 20, esantis (duomenys neskelbtini), yra galiojanti. Taip pat prašė atnaujinti terminą įregistruoti žemės sklypą valstybės registruose. Nurodė, kad už perkamą žemės sklypą pilnai atsiskaitė, tačiau negalvojo, kad jis turi pasirūpinti sutarties notariniu tvirtinimu bei jos įregistravimu Vilniaus rajono valdybos Žemėtvarkos tarnyboje. Galvojo, kad tą turi padaryti pardavėjo atstovas – Vilniaus rajono valdybos Žemėtvarkos tarnyba, kuri ruošė sutarties tekstą ir pateikė jį ieškovui pasirašyti. Pareiga notariškai patvirtinti sutartį pirkėjui nebuvo nustatyta ir 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 550 dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos (toliau ir Nutarimas Nr. 550) patvirtintose Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklėse (toliau ir Taisyklės), kurių pagrindu sklypas parduotas. Pardavėjo veiksmai, derinant žemės sklypo ribų planą su ieškovu, kaip su savininku, rodė, jog jis yra naujasis sklypo savininkas. Tik 2014 m. ieškovas sužinojo, kad žemės sklypas nėra įregistruotas registre, jo duomenys nėra identifikuoti ir jį ruošiamasi įtraukti į laisvos valstybinės žemės fondą. Atsakovė atsisakė tvirtinti ieškovo užsakytus kadastrinius matavimus, todėl ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti sutartį galiojančia, vadovaujantis CK 1.93 straipsnio 4 dalimi. Jei teismas manytų, jog praleistas senaties terminas, ieškovas prašė jį atnaujinti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovo valstybės naudai likusią 1 492 Eur žyminio mokesčio dalį. Teismas nustatė, jog Ginčo sutartis, vadovaujantis Nutarimu Nr. 550 patvirtintų Taisyklių 10 punktu, turėjo būti tvirtinama notariškai ir pirkėjo įregistruota miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje, o šių sąlygų nesilaikymas daro ją negaliojančia. Nagrinėjamu atveju tai padaryta nebuvo, tačiau siekiant išsiaiškinti ar egzistuoja pagrindas sutartį pripažinti galiojančia, vadovaujantis CK 1.93 straipsnio 4 dalimi, teismas iš pradžių nustatinėjo ar buvo įgyvendintos sąlygos, būtinos siekiant įgyti valstybinę žemę privačion nuosavybėn. Teismas sprendė, jog pagal Taisyklių 9.2 p. parduodamas žemės sklypas prieš sutarties sudarymą turėjo būti paženklintas riboženkliais ir patikslinta jo kartografinė bei žemės kadastro medžiaga. Žemės nuosavybės teisės dokumentai galėjo būti išduodami Vyriausybės nustatyta tvarka tik po to, kai patvirtinami žemėtvarkos projektai ir žemės sklypų ribos paženklinamos vietovėje. Įvertinęs byloje esančią medžiagą teismas sprendė, jog byloje nėra rašytinių įrodymų, kad Ginčo sutarties sudarymo metu nurodyti veiksmai buvo atlikti ir ieškovo pageidaujamas įsigyti žemės sklypas buvo registruotas kadastro registre ir pažymėtos jo ribos bei parengtas žemėtvarkos projektas. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad nuosavybės teisė į aptariamą žemės sklypą negalėjo būti įforminama ir sudaryta jos pirkimo–pardavimo sutartis, kol šis objektas nebuvo tiksliai ir galutinai apibrėžtas kaip kadastrinis vienetas, nurodant jo ribas, dydį, dislokacijos vietą. Minėtos aplinkybės, teismo nuomone, rodo, kad neįvykdžius visų valstybinės žemės įsigijimo privačion nuosavybėn sąlygų ir nesant būtino tokio sandorio elemento – valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties objekto (žemės sklypas nebuvo suformuotas kaip kadastrinis vienetas), ieškovo reikalavimas pripažinti sudarytą valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį galiojančia negali būti tenkinamas. Vien tai, kad būtinus sutarčiai sudaryti veiksmus (paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais ir patikslinti kartografinę bei žemės kadastro medžiagą) turėjo atlikti atsakovas, nesudaro pagrindo ginti ieškovo teises jo pasirinktu būdu.Teismas sprendė, kad netenkinus reikalavimo dėl Ginčo sutarties pripažinimo galiojančia, nenustačius ieškovo teisių pažeidimo, nėra pagrindo tenkinti prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą bei terminą sutarties registracijai nekilnojamojo turto registre atlikti. Teismas pažymėjo, kad atsakovės argumentai dėl Ginčo sutarties 3 punkte numatytos naikinamosios sąlygos yra nepagrįsti. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintos Žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos (neteko galios 1993 m. liepos 29 d.), kuri, kaip teigė atsakovas, atskleidžia minėtos sąlygos atsiradimo priežastis ir tikruosius šalių ketinimus, jeigu per 18 mėnesių nuo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties teisinio įregistravimo dienos pirkėjas šių darbų neatlieka, miesto (rajono) valdybos potvarkiu pirkimo-pardavimo sutartis su juo nutraukiama; be to, sklypo pirkėjas tokį miesto (rajono) valdybos sprendimą gali apskųsti teismine tvarka. Teismo nuomone, šios aplinkybės patvirtina, kad sutarties nutraukimas negali būti prilygintas automatiniam sutarties pasibaigimui. Kadangi šiuo atveju neišreiškšta valia nutraukti sutartį, jos galiojimas dėl minėtos sąlygos neįvykdymo nebuvo nutrukęs.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas R. B. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pateikia šiuos esminius nesutikimo su pirmos instancijos teismo sprendimu argumentus:Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai nepagrįstai konstatavo nesant Ginčo sutarties objekto. Prie pirkimo-pardavimo sutarties buvo pridėtas žemės sklypo planas su gretimybėmis, kuriame nurodytos žemės sklypo koordinatės. sklypas pažymėtas Vilniaus r. (duomenys neskelbtini) 1992 m. detalaus išplanavimo projekte, taip pat jo ribos pažymėtos ir pačioje vietovėje. Todėl nėra pagrindo teigti, jog žemės sklypas, kaip sutarties objektas, neegzistavo. Ginčo sutarties notarinį patvirtinimą turėjo organizuoti jos rengėjas – pardavėjo atstovas. Ieškovui tokia jo pareiga nebuvo išaiškinta, ji nebuvo įtvirtinta ir Taisyklėse. Sutartyje nurodytas jos įregistravimas turėjo vykti toje pačioje Vilniaus rajono valdybos Žemėtvarkos tarnyboje, kur ji ir buvo pasirašinėjama, todėl ieškovas nemanė, kad jis dar papildomai turi atlikti ir šį veiksmą. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime su pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:Ieškovui buvo leista įsigyti žemės sklypą lengvatine (ne aukciono) tvarka ir tik tiksliniam naudojimui – individualiai statybai, todėl Ginčo sutartyje buvo numatytas statybų terminas (18 mėnesių). Ieškovas šio savo įsipareigojimo neatliko, todėl sutartyje numatyta išlyga apie sutarties nutraukimą turėtų būti vertinama kaip išlyga apie jos automatinį pasibaigimą po minėto termino.Ginčo sutarties sudarymo metu galiojęs teisinis reglamentavimas rodo, jog miesto (rajono) valdyba potvarkiu galėdavo leisti piliečiui pirkti žemės sklypą, kuris jau būdavo jam suteiktas, tuo tarpu nagrinėjamu atveju aptariamas žemės sklypas buvo suteiktas pačiu potvarkiu, kas neatitinka teisės aktų reikalavimų. Nacionalinė žemės tarnyba nėra atsakinga už Vilniaus rajono valdybos, kurios teises ir pareigas perėmė Vilniaus rajono savivaldybės administracija, priimtus sprendimus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos ieškovo apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi, teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

Dėl naujų įrodymų

Apeliantas R. B. kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui papildomą įrodymą - H. A. žemės sklypo (Nr. 19) plano M 1:500 kopiją. Prašo prijungti ją prie nagrinėjamos civilinės bylos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu minėtas įrodymas neturi reikšmės teisingam šios civilinės bylos išnagrinėjimui, byloje sprendžiamas ginčas nėra susijęs su H. A. žemės sklypu, be to, įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui. Dėl šių priežasčių teismas atsisako jį priimti į bylą.

Faktinės aplinkybės

Bylos duomenimis nustatyta, kad 1994 m. sausio mėn. ieškovas R. B. ir Vilniaus rajono valdybos buvo pasirašyta Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis dėl 2 362 kv. m. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), sklypo Nr. 20, pirkimo (t. 1, b. l. 15-16). Ginčo sutartis pasirašyta pagal Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus raj. 1992 m. spalio 13 d. potvarkį Nr. 1449p (toliau ir Potvarkis Nr. 1449p) ir Lietuvos Respublikos Vilniaus rajono valdytojo 1993 m. rugpjūčio 6 d. potvarkį Nr.413p (toliau ir Potvarkis Nr. 413p). Sutarties pasirašymo momentu galiojo Nutarimu Nr.550 patvirtintos Taisyklės. Pagal šią sutartį ieškovas atsiskaitė 1992 m. spalio 30 d. Sutarties 3 punkte įtvirtinti pirkėjo įsipareigojimai, tarp kurių – per 18 mėn. nuo Potvarkio Nr. 1449p atlikti pagal projektą numatomo statyti šiame objekte nulinio ciklo darbus. Prie šios sutarties buvo pridėtas 2 622 kv. m. sklypo ribų planas su gretimybėmis (t. 1, b. l. 21). Taip pat sklypas buvo pažymėtas Vilniaus raj. (duomenys neskelbtini) gyvenvietės detalaus išplanavimo projekte (t. 1, b. l. 19-20).

Dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia

Ieškovas R. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas pripažinti Ginčo sutartį galiojančia vadovaujantis CK 1.93 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta, jog jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog neegzistuoja pagrindas pripažinti Ginčo sutartį galiojančia dėl to, kad jos šalys neįvykdė visų valstybinės žemės įsigijimo privačion nuosavybėn sąlygų ir sudarė sutartį nesant sutarties objekto (sklypas nebuvo suformuotas kaip kadastrinis vienetas). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, ieškovo apeliacinio skundo argumentus bei šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką sprendžia, jog toks pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas, o apeliaciniame skunde pateikti ieškovo argumentai nesudaro pagrindo šį sprendimą pakeisti ar panaikinti. Tiek Žemės reformos įstatymas, tiek Žemės įstatymas nuo pat jų įsigaliojimo nustatė asmenų teisę tam tikrais atvejais įsigyti valstybinės žemės sklypus nuosavybėn Vyriausybės nustatyta tvarka lengvatinėmis sąlygomis. Vyriausybė 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos patvirtino Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisykles ( tekste ir Taisyklės), kuriose nustatė žemės sklypų nuomos bei pardavimo taisykles jau naudojamiems bei naujiems žemės sklypams. Taisyklių 10 p. įtvirtinta, kad žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis tvirtinama notariškai ir turi būti pirkėjo įregistruota miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje; šių sąlygų nesilaikymas daro pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančią. Nors minėtame punkte tiesiogiai nėra įtvirtintas subjektas, kurio iniciatyva sutartis turėjo būti tvirtinama notariškai, darytina išvada, jog apie šį reikalavimą prieš sutarties sudarymą turėjo žinoti abi šalys, tačiau nei viena iš jų notariško sutarties patvirtinimo neinicijavo. Kadangi ieškovas siekė įgyti naują žemės sklypą ne aukciono tvarka, jam turėjo būti taikomas Taisyklių 15 p. kuriame be kita ko įtvirtinta, jog dar iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo žemėtvarkos tarnyba supažindina asmenis su plano ištrauka, kurioje schematiškai nurodoma teritorija, numatoma užstatyti individualiais gyvenamaisiais namais, ir pažymėti parduodami žemės sklypai, artimiausi jau esantys ir numatyti statyti su sklypo savininko poreikiais susiję objektai. Jeigu asmuo išsirenka jo poreikius tenkinantį žemės sklypą, žemėtvarkos tarnyba, supažindinusi pirkėją su žemės sklypo įkainojimo aktu ir pirkimo–pardavimo sutarties projektu, pateikia šiuos dokumentus miesto (rajono) valdybai. Miesto (rajono) valdyba leidimą pirkti žemės sklypą tvirtina potvarkiu (Taisyklių 16 p., 8 p.). Po potvarkio priėmimo miesto (rajono) valdyba įpareigoja žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais ir patikslinti kartografinę bei žemės kadastro medžiagą. Šie darbai turi būti atlikti, iki bus pasirašyta žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis (Taisyklių 9.2 p.). Iš nurodyto teisinio reguliavimo seka, jog dar iki pirkimo-pardavimo sutarties parduodamas žemės sklypas turėjo būti ne tik realiai paženklintas riboženkliais bet taip pat sutvarkyta sklypo kartografinė bei kadastro medžiaga. Tuo tarpu byloje esantys duomenys patvirtina, jog ne tik ieškovui pasirašant Ginčo sutartį bet ir iki šiol žemės sklypo kadastro duomenys nėra sutvarkyti bei įregistruoti kadastro registre, t. y. žemės sklypas nėra suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės nepaneigia ir apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, jog Ginčo sutarties sudarymo metu egzistavo sklypo planas su gretimybėmis, sklypas taip pat buvo pažymėtas Vilniaus raj. (duomenys neskelbtini) gyvenvietės detalaus plano projekte, buvo pažymėtas vietovėje, kadangi šios aplinkybės nepatvirtina jo oficialių kadastrinių duomenų egzistavimo. Pažymėtina, kad prie sutarties pridėtame sklypo ribų plane su gretimybėmis žemės sklypas yra 2 622 kv.m, tuo tarpu sutartimi buvo siekiama įsigyti 2 362 kv.m dydžio sklypą. Todėl dar ir ši aplinkybė paneigia apelianto argumentus, kad dokumentų pakanka konkrečiam sklypui nustatyti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai nurodė teismų praktiką, kuria vadovaujantis padarė išvadą, jog toks nekilnojamasis turtas negalėjo būti perleidžiamas aptariama pirkimo-pardavimo sutartimi. Apeliacinės instancijos teismas su šia praktika sutinka ir pakartotinai jos nenurodo. Šiuo atveju ieškovo teisių gynimo aspektu neturi reikšmės aplinkybė, jog žemės sklypo kadastrinius duomenis buvo įpareigotas sutvarkyti ne pirkėjas, bet pardavėjas. Tokia faktinė situacija ieškovo teisių įsigyti valstybei priklausantį žemės sklypą nuosavybėn įgyvendinimo aspektu reiškia, kad nagrinėjamu atveju nesusiformavo teisinių prielaidų valstybės nuosavybės perleidimui visuma, nes pagal nustatytą reguliavimą nebuvo įformintas sutartimi perleidžiamas žemės sklypas, dėl ko sutartį pripažinti galiojančia, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas. nėra pagrindo.Konstatavus aukščiau nurodytą aplinkybę iš esmės prarandą reikšmę kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai, susiję su sutarties notarinio tvirtinimo bei įregistravimo neatlikimu, taip pat Ginčo sutarties 3 punkte nurodytos nuostatos aiškinimu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia atsakovės dėmesį, kad jos atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktas argumentas, jog šiuo atveju buvo nesilaikyta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo taisyklių, suteikiant ieškovui žemės sklypą valdybos potvarkiu, yra nepagrįstas. Atsiliepime nurodytas Taisyklių 4 punktas ir jame išvardinti žemėtvarkos tarnybai pateiktini dokumentai taikomi tokiu atveju, kai asmuo įsigyja jau jo naudojamą žemės sklypą, tuo tarpu nagrinėjamu atveju buvo įsigyjamas naujas žemės sklypas ir tokių dokumentų ieškovas neturėjo pareigos pateikti. Šiuo atveju turėjo būti taikomi Taisyklių 13-16 punktai bei 8-11 punktai, kuriose atsakovės aptarti dokumentai nebuvo nurodyti.

Dėl bylos procesinės baigties

Aukščiau išdėstytų faktinių aplinkybių ir teisinių argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė įstatymų nuostatas, bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (CPK 98 str. 1 d.). Atmetus ieškovo R. B. apeliacinį skundą jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Atsakovė Vilniaus rajono savivaldybės administracija įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas teismui nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Romualda JanovičienėKazys KailiūnasAntanas Rudzinskas