- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-18
- Bylos Nr.
- e2A-1966-773/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-01297-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Izolda Nėnienė (pirm.), Mindaugas Šimonis (pran.), Dalė Burdulienė
- Ieškovas
- R. N.
- Trečiasis asmuo
- A. N.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės, Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė) ir Mindaugo Šimonio (pranešėjas), sekretoriaujant Vytautei Rolskytei, dalyvaujant apelianto Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei N. P., ieškovui R. N. ir jo atstovui advokatui K. Ž., trečiajam asmeniui A. N. ir jos atstovui advokatui A. S. apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. N. ieškinį atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam asmeniui A. N. dėl sutarties pripažinimo sudaryta ir galiojančia.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas R. N. ieškiniu kreipėsi į Marijampolės rajono apylinkės teismą ir prašė pripažinti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo R. N. ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Marijampolės rajono valdybos, dėl 0,5790 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), sudaryta ir galiojančia. Ieškovas R. N. nurodė, kad 1993 m. vasario 26 d. pateikė Marijampolės rajono žemėtvarkos tarnybai prašymą parduoti jam 0,5970 ha valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Prie prašymo ieškovas R. N. pridėjo Marijampolės rajono apylinkės teismo 1992 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir 1993 m. vasario 18 d. Marijampolės rajono valdybos Architektūros skyriaus spaudu bei Marijampolės rajono architekto parašu patvirtintą sklypo schemą (planą). Pažymėjo, kad 1993 m. birželio 1 d. buvo sudarytas žemės sklypo įkainojimo aktas, kuriuo buvo nustatyta ieškovo R. N. perkamo valstybinės žemės sklypo kaina - 5167 čekiai ir ieškovas 1993 m. birželio 18 d. šią kainą sumokėjo. Nurodė, kad 1993 m. gruodžio 8 d. Marijampolės rajono valdyba priėmė potvarkį Nr. (duomenys neskelbtini) ,,Dėl leidimo įsigyti ne žemės ūkio paskirties žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, patvirtinimo“, kurio patvirtino leidimą ieškovui įsigyti nuosavybės teise 0,5970 ha ploto ne žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovo R. N. nuomone, jis atliko visus pagal tuo metu galiojusius teisės aktus reikalingus veiksmus valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti ir ją visiškai įvykdė, tačiau dėl Marijampolės rajono valdybos neveikimo sutartis tarp šalių nebuvo pasirašyta ir nebuvo patvirtinta notariškai, todėl ieškovas R. N. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl minėtos sutarties pripažinimo sudaryta ir galiojančia.
Atsakovas Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) su ieškiniu nesutiko. Atsakovas nurodė, kad ieškovo R. N. prašymo pateikimo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimas Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ (toliau - Tvarka), kurios 4 punkte buvo nustatyta, kad asmuo, turintis teisę įsigyti privatinėn nuosavybėn jo naudojamą žemės sklypą ir norintis tai padaryti, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnybai turi pateikti išvardintus dokumentus. Pasak atsakovo NŽT, ieškovas R. N. nepateikė visų dokumentų privalomų norint sudaryti valstybinės žemės sandorį. Nurodė, kad prašymo pateikimo metu ieškovui R. N. nuosavybės teise priklausė 2/3 dalys pastato - gyvenamojo namo, o 1/3 dalis šio pastato priklausė A. N., todėl, atsakovo vertinimu, ieškovui galėjo būti parduota tik žemės sklypo dalis, o parduodant atskirus žemės sklypus turėjo būti pateikiamas namo dalių savininkų pasirašytas ir notaro patvirtintas susitarimas. Vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, reglamentavusiais žemės sandorius, parduodamo žemės sklypo planas turėjo būti parengtas iki žemės sandorio pradžios ir šis planas yra pirkimo - pardavimo sutarties sudedamoji dalis. Atsakovas NŽT pažymėjo, kad duomenų apie tai, kad toks planas būtų parengtas, ieškovas R. N. nepateikė, todėl nesant parengto žemės sklypo plano bei nepaženklinus parduodamo žemės sklypo ir jo neįregistravus kadastro duomenų registre, nėra pirkimo - pardavimo objekto, t. y. nėra esminės pirkimo - pardavimo sutarties sąlygos.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo A. N. prašė ieškinį atmesti ir taikyti ieškinio senatį. Trečiasis asmuo A. N. nurodė analogiškus argumentus išdėstytus atsakovo NŽT.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo R. N., ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Marijampolės rajono valdybos, dėl 0,5790 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) sudaryta ir galiojančia bei priteisė iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškovo R. N. naudai 3851 Eur atstovavimo išlaidų bei valstybei iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priteisė 13,20 Eur teismo pašto išlaidų. Teismas nustatė, kad žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarką Vyriausybė nustatė 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89. Teismas, įvertinęs nurodyto Vyriausybės nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad valstybės, veikiančios per atstovus – miestų ar rajonų valdybas, valia parduoti žemę jos naudotojui, atitinkančiam teisės aktuose nustatytus subjektiškumo kriterijus, išreiškiama leidimu (potvarkiu). Dėl to, pasak teismo, tik esant tokiam individualiam teisės aktui yra teisinis pagrindas pripažinti, kad yra vienos iš valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutarties šalies – valstybės valia sudaryti tokią sutartį ir tik tuomet kitai susitariančiai šaliai, vykdžiusiai sutartinius įsipareigojimus, o valstybei, veikiančiai per atstovus, vengiant įforminti sandorį notarine tvarka, atsirado teisė, remiantis CK 1.93 straipsnio 4 dalimi, reikalauti pripažinti sandorį galiojančiu. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju Marijampolės rajono valdyba 1993 m. gruodžio 8 d. priėmė potvarkį ,,Dėl leidimo įsigyti ne žemės ūkio paskirties žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, patvirtinimo“, kuriuo patvirtino leidimą ieškovui R. N. įsigyti nuosavybės teise 0,5970 ha ploto ne žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). 1993 m. birželio mėn. Marijampolės rajono valdyba pateikė ieškovui mokėjimo pranešimą, jame nurodydama sumokėti perkamo valstybinės žemės sklypo kainą, ieškovas šią kainą sumokėjo 1993 m. birželio 18 d., todėl atsakovo potvarkis dėl sklypo pardavimo ieškovui įsigaliojo ir nebuvo atšauktas, taigi turėjo būti vykdomos jame nurodytos sąlygos (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Teismas sprendė, kad Marijampolės rajono valdybos potvarkiu ginčo žemės sklypas buvo parduotas ieškovui, o sumokėdamas perkamo sklypo kainą ieškovas įvykdė esminę pirkimo-pardavimo sutarties sąlygą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2006). Teismas padarė išvadą, kad pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti šalys išreiškė savo valią, ši sutartis buvo faktiškai sudaryta ir turi būti vykdoma, kadangi ieškovas faktiškai įvykdė sandorį, kuriam reikalingas notaro patvirtinimas, o atsakovas neįformino sandorio notarine tvarka, todėl ginčijamas sandoris yra galiojantis (CK 1.93 straipsnio 4 dalis). Teismo nuomone, aplinkybė, kad su prašymu įsigyti žemės sklypą nebuvo pateiktas tinkamas žemės sklypo planas, nėra esminė, nulemianti ieškinio nepagrįstumą, nes atsakovas ieškovo pateiktą planą – schemą priėmė ir jokių pretenzijų dėl to nereiškė. Teismas pažymėjo, kad atsakovas NŽT tik atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovas R. N. nepateikė visų dokumentų privalomų norint sudaryti valstybinės žemės sandorį, tame tarpe nepateikė namo dalių savininkų pasirašyto ir notaro patvirtinto susitarimo, tačiau nei 1993 m., kai ieškovas R. N. teikė prašymą išsipirkti žemės sklypą, nei vėliau, tokio reikalavimo atsakovas ieškovui nekėlė. Atsakovas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovui R. N. būtų pateikti reikalavimai dėl netinkamai paruoštų dokumentų, nėra duomenų ir apie tai, kad ieškovas R. N. būtų kviečiamas atvykti pasirašyti sutartį ar pateikti kokius nors papildomus dokumentus. Teismas sprendė, kad ieškovas R. N. nepraleido ieškinio senaties termino. Pasak teismo, iš bylos duomenų nustatyta, kad tarp ieškovo R. N. ir trečiojo asmens A. N. ginčas vyksta jau seniai, kas trukdo abiems šalims tinkami įgyvendinti savo teises, tačiau pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas R. N. ėmėsi veiksmų, jog būtų galima užbaigti pradėtą žemės sklypo išsipirkimo procedūrą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas R. N. 1993 m. atliko visus būtinus veiksmus, siekdamas sudaryti valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį, todėl byloje negalėjo būti taikoma CK 1.93 straipsnio 4 dalis. Nurodė, kad prašymo pateikimo metu ieškovui R. N. nuosavybės teise priklausė 2/3 dalys pastato - gyvenamojo namo, o 1/3 dalis šio pastato priklausė A. N., todėl pagal Tvarkos 4.4 punktą ieškovui R. N. buvo pareiga pateikti notariškai patvirtintą susitarimą tarp bendraturčių, tačiau byloje tokio susitarimo nėra. Teismas neįvertino aplinkybės, kad ginčo žemės sklypas nebuvo apibrėžtas kaip pardavimo sutarties objektas, nes 1993 m. nebuvo parengto žemės sklypo plano su gretimybėmis kaip privalomo priedo prie pirkimo - pardavimo sutarties (Tvarkos 4.3 punktas).
2. Nepagrįsta teismo išvada, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo įforminta tik dėl valstybės įstaigos kaltės. Nurodė, kad vien ta aplinkybė, jog trečiojo asmens A. N. pozicija nagrinėjamoje byloje yra priešinga ieškovui R. N., leidžia daryti išvadą, jog labiau tikėtina, kad ginčo žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartis nebuvo sudaryta ne dėl valstybės vengimo ją sudaryti (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Pažymėjo, kad ieškovas R. N. taip pat nepateikė į bylą įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis nuo 1993 m. iki 2008 m., kai kreipėsi į Marijampolės apskrities viršininko administracijos Marijampolės žemėtvarkos skyrių prašydamas parduoti ginčo žemės sklypą, ėmėsi veiksmų, kad remiantis Marijampolės rajono valdyba 1993 m. gruodžio 8 d. potvarkiu būtų sudaryta žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis, o valstybės institucijos būtų atsisakę tai padaryti.
3. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas R. N. nepraleido ieškinio senaties termino. Nurodė, kad ieškovas R. N. reikalavimą dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia pareiškė daugiau nei po 20 m., nors 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas bendras 3 m. ieškinio senaties terminas. Pažymėjo, kad pagal 1964 m. CK 83 straipsnį pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą (ieškininė senatis). Pabrėžė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. spalio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2005, nurodė, jog ypač svarbu užtikrinti ieškinio senaties termino instituto taikymą žemės santykiuose, nes žemės reforma negali vykti amžinai. Apelianto vertinimu, ieškovo R. N. ilgas delsimas kreiptis teisminės gynybos lėmė tai, jog jis prašo pripažinti galiojančia sutartį daikto, kuris šiai dienai nėra tinkamas civilinių teisių objektas (CK 1.109 straipsnis).
4. Teismas priteisė nepagrįstai dideles bylinėjimosi išlaidas, kurios viršija Teisingumo ministro ir Lietuvos advokatų tarybos pirmininko 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius. Teismas neatsižvelgė į teismų praktikoje suformuotus kriterijus sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pažymėjo, kad byloje kilęs teisinis ginčas nebuvo sudėtingas ir nereikalavo specialių žinių bei daug laiko sąnaudų rengiantis bylos nagrinėjimui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas R. N., atstovaujamas advokato K. Ž., prašo apeliacinį skundą atmesti šiais argumentais:
1. Ieškovas R. N. atliko visus teisės aktuose numatytus veiksmus, siekdamas įsigyti valstybinės žemės sklypą, nes vadovaudamasis Tvarkos 4 punktu, 1993 m. vasario 26 d. pateikė Marijampolės rajono žemėtvarkos tarnybai prašymą parduoti ginčo žemės sklypą, taip pat dokumentą, kurio pagrindu naudojosi sklypu (Marijampolės rajono apylinkės teismo 1992 m. lapkričio 3 d. sprendimą) ir sklypo schemą (planą), 1993 m. vasario 18 d. patvirtintą Marijampolės rajono valdybos Architektūros skyriaus spaudu bei Marijampolės rajono architekto parašu. Pažymėjo, kad pagal Tvarkos 6 punktą 1993 m. birželio 1 d. buvo surašytas ir Marijampolės rajono valdybos vadovo patvirtintas žemės sklypo įkainojimo aktas ir kaip numatyta Tvarkos 8 punkte, 1993 m. gruodžio 8 d. Marijampolės rajono valdyba priėmė potvarkį, kuriuo patvirtino leidimą ieškovui įsigyti ginčo žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, jame nurodė parduodamo žemės sklypo vietą ir plotą, taip pat kainą. Nurodė, kad buvo įvykdytas ir Tvarkos 9 punktas, nes 1993 m. birželio 18 d. jis sumokėjo ginčo žemės sklypo kainą, tačiau Marijampolės rajono valdyba nepateikė pranešimo apie žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo vietą ir laiką. Pažymėjo, kad valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta tik dėl atsakovo NŽT neveikimo.
2. Ieškovas R. N. neturėjo pareigos pateikti notariškai patvirtiną susitarimą tarp bendraturčių, nes pagal Tvarkos 4.4 punktą, notariškai patvirtintas susitarimas turėjo būti pateikiamas tik tuo atveju, jei pirkti naudojamą žemės sklypą turėjo teisę keli asmenys. Nurodė, kad aplinkybę, jog teisę pirkti ginčo žemės sklypą turėjo tik ieškovas R. N., patvirtina ir Marijampolės rajono valdybos 1993 m. gruodžio 8 d. potvarkis, kuris yra galiojantis. Pažymėjo, kad trečiojo asmens A. N. sutikimas, jog ieškovas R. N. įsigytų privatinės nuosavybės teise ginčo žemės sklypą buvo išreikštas 1993 m. vasario 18 d. sklypo schemoje (plane), trečiajam asmeniui joje pasirašius.
3. Ginčo žemės sklypas kaip pirkimo-pardavimo sutarties objektas buvo apibrėžtas tiek Marijampolės rajono valdybos 1993 m. gruodžio 8 d. potvarkyje, nurodant jo vietą ir plotą, tiek sklypo schemoje (plane), kurioje buvo nurodyta žemės sklypo vieta, plotas, sklypo ribų posūkių taškai, ribų ilgiai tarp posūkio taškų ir t. t. Tuo tarpu nei atsakovas NŽT, nei trečiasis asmuo A. N. nenurodė, kokiems teisės aktams prieštarauja minėta schema.
4. Byloje neturėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas, nes 1993 m., kai ieškovas R. N. kreipėsi su prašymu parduoti privatinėn nuosavybėn ginčo žemės sklypą, Lietuvoje buvo tik prasidėjęs žemės privatizavimas, todėl nebuvo aiški procedūra. Be to, kaip minėta, atsakovas vengė ginčo sutarties įforminimo notarine tvarka, kas reiškia, jog ieškovo atžvilgiu vyko tęstinis pažeidimas ir ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Atsakovo argumentas, kad jau 1994 m. kovo 8 d. ieškovas R. N. turėjo suvokti, jog valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartis nebuvo sudaryta yra nepagrįstas, nes Marijampolės rajono valdybos, o vėliau ir kitų institucijų (tame tarpe NŽT), vykdžiusių/vykdančių asmenų naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimą, elgesys leido ieškovui R. N. manyti (pagrįstai tikėtis), kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis bus sudaryta ir įforminta notarine tvarka.
5. Ieškovo R. N. faktiškai patirtos ir teismo iš atsakovo priteistos 3851 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra visiškai pagrįstos ir protingos, nes byla yra pakankamai sudėtinga, joje sprendžiamas šalių ginčas kilo iš specifinių žemės privatizavimo santykių, susiklosčiusių daugiau nei prieš 20 metų, nagrinėjant bylą buvo būtinos specialiosios žinios, byloje buvo reikalinga surinkti, išanalizuoti ir įvertinti nemažai archyvinių dokumentų (įrodymų), byloje taikytini jau seniai negaliojantys teisės aktai, dėl ko teko pirmąkart susipažinti su tuometiniu teisiniu reglamentavimu, jo aiškinimu ir taikymu teismų praktikoje, o tai sąlygojo didesnes ieškovo advokato darbo laiko sąnaudas, ieškovo advokatas byloje dalyvavo pirmąkart. Pažymėjo, kad bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme užsitęsė ilgiau kaip 1 metus, byloje įvyko iš viso 7 teismo posėdžiai, ieškovo advokato registruota darbo vieta yra Vilniuje, atsakovo atstovė neatvyko į du teismo posėdžius iš anksto apie tai nepranešusi, dėl ko vienąkart bylos nagrinėjimas buvo atidėtas, taigi atsakovo netinkamas procesinis elgesys iš dalies lėmė didesnes bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Rekomendacijose nustatyti dydžiai advokatų teikiamai teisinei pagalbai apmokėti yra tik rekomendacinio pobūdžio.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo A. N. prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nurodė, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovas R. N. atliko visus būtinus veiksmus, siekdamas įsigyti valstybinės žemės sklypą. Pažymėjo, kad ginčo žemės sklype esantis gyvenamasis namas priklausė tiek ieškovui R. N., tiek trečiajam asmeniui A. N., todėl ieškovas privalėjo pateikti bendraturčių susitarimą. Teismas neįvertino aplinkybės, kad žemės sklypas nebuvo suformuotas, kaip pirkimo – pardavimo sutarties objektas. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl valstybės institucijos kaltės, nes pats ieškovas R. N. neatliko teisės aktuose nustatytų veiksmų būtinų valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymui. Teismas turėjo taikyti ieškinio senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde nustatytose ribose tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Apeliacinės instancijos teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad ieškovas R. N. 1993 m. vasario 26 d. Marijampolės rajono valdybai pateikė prašymą parduoti 0,5970 ha valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), prie prašymo pridėjo Marijampolės rajono apylinkės teismo 1992 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir 1993 m. vasario 18 d. sklypo schemą (T. 1., b. l. 12). Nustatyta ir tai, kad 1993 m. birželio 1 d. buvo sudarytas žemės sklypo įkainojimo aktas, kuriame buvo nurodyta ieškovo R. N. perkamo valstybinės žemės sklypo kaina - 5167 čekiai ir ieškovas 1993 m. birželio 18 d. šią kainą sumokėjo (T. 1., b. l. 15-16). Bylos duomenys patvirtina, kad 1993 m. gruodžio 8 d. Marijampolės rajono valdyba priėmė potvarkį Nr. 14-33 ,,Dėl leidimo įsigyti ne žemės ūkio paskirties žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, patvirtinimo“, kuriuo patvirtino leidimą ieškovui R. N. įsigyti nuosavybės teise 0,5970 ha ploto ne žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Ieškovas R. N. kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti 0,5970 ha valstybinio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį sudaryta ir galiojančia (CK 1.93 straipsnio 4 dalis). Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš esmės motyvuodamas tuo, kad Marijampolės rajono valdyba 1993 m. gruodžio 8 d. potvarkiu Nr. (duomenys neskelbtini) perdavė ginčo žemės sklypą ieškovui R. N., jis už žemę sumokėjo, todėl valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis buvo faktiškai sudaryta ir turi būti vykdoma. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, nes ji padaryta netinkamai aiškinant ir taikant materialinės teisės normas, susijusias su valstybinės žemės disponavimu.
Dėl valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo
CK 1.93 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant klausimą, ar ieškovas R. N. turi CK 1.93 straipsnio 4 dalyje numatytą teisę reikalauti pripažinti sandorį galiojančiu, reikia išsiaiškinti, ar toks sandoris neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir buvo įgyvendintos teisės aktuose numatytos procedūros susijusios su valstybinės žemės pirkimu – pardavimu. Valstybinė žemė parduodama ar kitaip perleidžiama privačion nuosavybėn tik įstatymų ir juos detalizuojančių poįstatyminių teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad iki Civilinio kodekso įsigaliojimo pradėtoms administracinėms ir teisminėms procedūroms taikomos tuo metu galiojusių įstatymų materialinės teisės normos, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis. Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai įsigijimą privačion nuosavybėn ieškovo R. N. prašymo pateikimo metu (1993 m. vasario 26 d.) reglamentavo Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ (toliau - Tvarka) patvirtintos Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijoje bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklės (toliau - Taisyklės). Pagal Žemės reformos įstatymo (redakcija galiojusi nuo 1992 m. gegužės 20 d. iki 1993 m. liepos 28 d.) 6 straipsnio 3 dalį žemė privatinėn nuosavybėn galėjo būti įsigyjama privačiam ūkiui steigti, kitai žemės ūkio veiklai, individualioms (personalinėms) įmonėms, privačių namų valdoms, sodininkų bendrijų narių sodo sklypeliams bei kitai įstatymų neuždraustai veiklai. Prašymai agrarinės reformos tarnybai žemei įsigyti turėjo būti pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais (Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis). Taisyklėse buvo reglamentuota naudojamų žemės sklypų pardavimo tvarka. Pagal Taisyklių 4 punktą asmuo norėdamas įsigyti privatinėn nuosavybėn jo naudojamą žemės sklypą turėdavo pateikti: 4.1 prašymą; 4.2. dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu; 4.3. sklypo planą , kuris turėjo būti sudarytas ir patvirtintas valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro ar kitos Žemės ūkio ministerijos įgaliotos tarnybos pagal asmens užsakymą; 4.4. notariškai patvirtintą susitarimą, jeigu naudojamą žemės sklypą turi teisę pirkti keli asmenys. Taisyklių 6 punkte buvo nustatyta, kad asmens prašymą parduoti naudojamą žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba ne ilgiau kaip per mėnesį surašo sklypo įkainojimo aktą bei jo pirkimo-pardavimo sutarties projektą ir supažindina su šiais dokumentais pirkėją. Supažindinusi pirkėją su žemės sklypo įkainojimo aktu ir pirkimo-pardavimo sutarties projektu, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba per 5 dienas pateikia šiuos dokumentus miesto (rajono) valdybai. Miesto (rajono) valdyba leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise tvirtina savo potvarkiu (Taisyklių 8 punktas). Miesto (rajono) valdyba, patvirtinusi leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, įpareigoja miesto žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais bei patikslinti kartografinę ir žemės kadastro medžiagą (Taisyklių 9.2 punktas). Darbai, nurodyti šių taisyklių 9.2 punkte, turi būti atlikti iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo. Pirkėjas, gavęs miesto (rajono) valdybos pranešimą, iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dienos sumoka pranešime nurodytą sklypo kainą (arba privalomąją jos dalį, jeigu žemės sklypas perkamas išsimokėtinai) ir su apmokėjimą patvirtinančiu banko įstaigos dokumentu atvyksta nustatytu laiku pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties (Taisyklių 10 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad Taisyklėse nurodytas naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, jog pripažinti sandorį sudarytu galima tik tuo atveju, jeigu buvo įvykdyti visi aukščiau išvardinti tokiam sandoriui sudaryti būtini veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2001; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2009). Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir jo taikymą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ginčijamo sandorio pripažinimui galiojančiu pakanka, kad valstybė, atstovaujama Marijampolės rajono valdybos, potvarkiu patvirtino leidimą ieškovui R. N. įsigyti valstybinę žemę, o ieškovas už ją sumokėjo. Byloje būtina įvertinti, ar ieškovas R. N. buvo pateikęs visus reikiamus dokumentus, kad būtų baigtos valstybinės žemės įsigijimo procedūros.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovas R. N., kartu su prašymu įsigyti naudojamą valstybinės žemės sklypą, pateikė sklypo schemą, 1993 m. vasario 18 d. patvirtintą Marijampolės rajono architekto parašu bei Lietuvos Respublikos Marijampolės rajono valdybos Architektūros skyriaus antspaudu (žemės sklypo archyvinės bylos lapas 8). Teisiškai labai svarbu teisingai įvertinti, ar pateikta ginčo žemės sklypo schema buvo sudaryta ir patvirtinta Taisyklių 4.3. punkte nurodytų subjektų. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad Tvarkos 2.1. punkte buvo numatyta, jog parduodant valstybinę žemę ne žemės ūkio veiklai valstybei atstovauja atitinkamo miesto (rajono) valdyba bei apibrėžtos valdybos funkcijos disponuojant valstybine žeme, tarp kurių nėra numatyta, kad miesto (rajono) valdybos architektūros skyriui būtų suteikta teisė sudaryti ir tvirtinti žemės sklypo, kurį asmuo planuoja įsigyti privačion nuosavybėn, planą. Pažymėtina, kad ieškovo R. N. pateiktoje sklypo schemoje yra nurodyta pastatų eksplikacija, statybos vieta įvardinta – Kūlokų gyvenvietė. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 25 d. nutarimo Nr. 384 „Dėl individualių gyvenamųjų namų statybos“ 1.4. punkte buvo numatyta, kad miesto (rajono) architektas tvirtina būtent gyvenamųjų namų, jų priklausinių projektus. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 424 „Dėl žemės nuosavybės teisės dokumentų formų, jų išdavimo, privačios žemės nuomos ir pardavimo tvarkos“ buvo patvirtinta žemės nuosavybės akto forma bei kartu nurodyta žemės sklypo plano forma, kurioje turėjo būti sklypo ribų aprašymas, eksplikacija: žemės ūkio naudmenos, kitos žemės naudmenos ir kt. Įvertinusi minėtas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo R. N. kartu su prašymu pateikta 1993 m. vasario 18 d. sklypo schema neatitiko Taisyklių 4.3. punkte bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarime Nr. 424 numatytų reikalavimų sklypo planui, t. y. nebuvo patvirtinta tinkamos institucijos, neaprašytos žemės sklypo ribos, nurodyta statinių, o ne žemės sklypo eksplikacija.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad šiuo atveju kartu su prašymu dėl valstybinės žemės įsigijimo turėjo būti pateiktas notariškai patvirtintas bendraturčių susitarimas (Taisyklių 4.3. punktas). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas 1992 m. lapkričio 3 d. sprendimu pripažino R. N. nuosavybės teisę į 2/3 dalis gyvenamojo namo bei ūkinius pastatus pažymėtus plane 2I1m, 3I1m, 4I1m, o A. N. - į 1/3 dalis gyvenamojo namo ir ūkinius pastatus, pažymėtus plane 5I1m, 6I1m,7I1m, esančius (duomenys neskelbtini), kiemo įrenginiai palikti naudotis bendrai (T. 1., b. l. 14). Teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje pateikto 1995 m. birželio 15 d. statinių išsidėstymo plano bei 1996 m. liepos 15 d. namų valdos sklypo schemos, patvirtintos Liudvinavo agrarinės reformos tarnybos antspaudu, matyti, jog statiniai yra išsidėstę vienoje namų valdoje (T. 2., b. l. 149, 150). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtos aplinkybės patvirtina, kad tiek ieškovas R. N., tiek trečiasis asmuo A. N. turėjo teisę įsigyti naudojamą žemės sklypą po jiems priklausančiais statiniais. Rašytinių įrodymų, kad šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausęs gyvenamasis namas buvo atidalintas nėra pateikta (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir ekonominio pagrindimo kaimo vietovės metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 423, 9.2. punkte buvo nustatyta, kad į projektuojamas privatinės nuosavybės žemėnaudas (žemės sklypą) įeina namų valdos privačiai sodybai. Taigi, šiuo atveju ginčo plote esant vienam gyvenamajam namui (sodybai) žemės sklypas turėjo būti formuojamas taip, kad į jį patektų visas gyvenamasis namas. Be to, ieškovas R. N. teigdamas, kad trečiojo asmens A. N. sutikimas buvo išreikštas pateiktoje sklypo schemoje, pripažįsta, jog toks sutikimas buvo būtinas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, trečiojo asmens A. N. minėtoje schemoje esantis parašas, kuriuo ji patvirtina, kad sutinka su sklypo ribomis, neatitinka tokiam sutikimui Taisyklių 4.4. punkte keliamų reikalavimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog institucija priėmė ieškovo R. N. pateiktą sklypo schemą ir neprašė pateikti papildomų dokumentų, t. y. iš esmės netinkami atliko valstybės institucijai priskirtą funkciją, negali sukelti materialinių teisių asmeniui sukūrimo. Teismo išvada, kad minėtos aplinkybės nėra esminės, yra nepagrįsta, nes valstybinė žemė privačion nuosavybėn gali būti įgyjama tik įvykdžius įstatymuose nustatytus reikalavimus. Apibendrindama minėtas faktines bylos aplinkybes ir remdamasi nurodytais teisės aktais teisėjų kolegija konstatuoja, kad valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutarties sudarymui nebuvo pateikti Taisyklių 4.3. ir 4.4. punktuose išvardinti dokumentai, todėl sandoris negalėjo būti sudarytas ir tuo pačiu teismo negali būti pripažintas sudarytu ir galiojančiu (CK 1.93 straipsnio 4 dalis)
Šiame teismo sprendime jau minėta, kad po valdybos potvarkio priėmimo iki pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo parduodamas žemės sklypas turėjo būti paženklinamas riboženkliais bei patikslinama kartografinė ir žemės kadastro medžiaga (Taisyklių 9.2. punktas). Žemės nuosavybės teisės dokumentai galėjo būti išduodami Vyriausybės nustatyta tvarka tik po to, kai patvirtinami žemėtvarkos projektai ir žemės sklypų ribos paženklinamos vietovėje (Žemės reformos įstatymo 22 straipsnis). Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio žemės (su nekilnojamojo turto elementais) kadastro nuostatų patvirtinimo“ 1.4. punktą valstybinio žemės duomenų registre turėjo būti registruojamos privatinės nuosavybės žemėnaudos. Minėtų Kadastro nuostatų 2 punktas apibrėžė, kad žemėnauda – tai žemės sklypas, turintis vietoje pažymėtas ribas ir įstatymų nustatyta tvarka suteiktas (įsigytas) nuosavybėn. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1992 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 390 „Dėl valstybinio žemės kadastro duomenų laikinojo registro ir pažymos patvirtinimo“ 1 priede buvo išvardinti žemės sklypo identifikaciniai duomenys, tame tarpe turėjo būti pažymėtos ribos naudojant koordinačių sistemą. Byloje nėra rašytinių įrodymų, kad nurodyti veiksmai buvo atlikti ir ieškovo R. N. pageidaujamas įsigyti žemės sklypas buvo registruotas kadastro registre ir pažymėtos jo ribos bei parengtas žemėtvarkos projektas. Atsižvelgiant į tai, nuosavybės teisė į naudojamą žemės sklypą negalėjo būti įforminama ir sudaryta jos pirkimo – pardavimo sutartis, kol šis objektas nėra tiksliai ir galutinai apibrėžtas kaip kadastrinis vienetas, nurodant jo ribas, dydį, dislokacijos vietą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2001; 2005 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2005; 2006 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2006, 2011 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2011). Teisėjų kolegijos vertinimu minėtos aplinkybės suponuoja išvadą, kad neįvykdžius visų valstybinės žemės įsigijimo privačion nuosavybėn sąlygų ir nesant būtino tokio sandorio elemento – valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutarties objekto (žemės sklypas nebuvo suformuotas kaip kadastrinis vienetas), ieškovo R. N. reikalavimas pripažinti sudaryta valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį sudaryta ir galiojančia negali būti tenkinamas (CK 1.93 straipsnio 4 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2006 ir 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2007 pateiktu išaiškinimu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime pažymėjo, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo nurodytų ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa, nes minėtose civilinėse bylose, priešingai nei nagrinėjamoje byloje, ginčo žemės sklypai, kurių pirkimo – pardavimo sandorius buvo prašoma pripažinti galiojančiais, buvo suformuoti kaip kadastriniai vienetai ir patvirtintos jų ribos. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo remtis nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis ir spręsti, kad valstybinės žemės sandoriui sudaryti užteko įgaliotai valstybės institucijai priimti potvarkį dėl leidimo įsigyti valstybinę žemę ir asmeniui už jį sumokėti.
Teisėjų kolegija pastebi, kad šiuo metu žemės sklypų pirkimo – pardavimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“, kurio 2.6 punkte nustatyta, kad asmeniui, įgijusiam nuosavybės teisę į statinį ar įrenginį, esantį valstybinės žemės sklype, už kurį sumokėta teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis nesudaryta, sudarant tokią sutartį įskaitomos už žemės sklypą sumokėtos įmokos.
Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 1 d. sprendimu, tenkindamas ieškovo R. N. ieškinį ir pripažindamas valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį sudaryta, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentavusias valstybinės žemės perleidimą privačion nuosavybėn ir CK 1.93 straipsnio 4 dalį, reglamentuojančią teismo teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje valstybinės žemės perleidimo sandoris negali būti pripažintas sudarytu ir galiojančiu CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu, nes nebuvo įgyvendintos teisės aktuose numatytos procedūros, susijusios su valstybinės žemės pirkimu – pardavimu, ir visų pirma nebuvo pateiktas Taisyklių 4.3. punkte nurodytų institucijų patvirtintas pageidaujamo įsigyti žemės sklypo planas, bendraturčių susitarimas bei ginčo žemės sklypas nebuvo suformuotas kaip kadastrinis objektas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir padarytas teisines išvadas Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Ieškinį atmetus kaip nepagrįstą tuo pagrindu, kad nebuvo baigtos valstybinės žemės pirkimo – pardavimo procedūros ir dėl šios priežasties sandoris negali būti pripažįstamas sudarytu (CPK 260 straipsnis), ieškinio senaties taikymo klausimas nagrinėjamoje byloje netenka teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu nepasisako (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422-313/2015).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegijai patenkinus apeliacinį skundą ir nauju sprendimu ieškinį atmetus, turi būti perskirstomos iš šalių priteistos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Patenkinus apeliacinį skundą bei atmetus ieškinį, ieškovo R. N. bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, tuo tarpu atlyginamos trečiojo asmens A. N. patirtos bylinėjimosi išlaidos (CK 93 straipsnio 1 dalis).
Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nurodyti rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai. Teisėjų kolegija nustatė, kad trečiasis asmuo A. N. už susipažinimą su bylos medžiaga ir atstovavimą pirmosios instancijos teismo posėdžiuose (2014 m. gruodžio 11 d., 2015 m. vasario 17 d., 2015 m. kovo 26 d.) atstovui advokatui A. S. sumokėjo 400 Eur (T. 2., b. l. 46-47), o atstovui advokato padėjėjui E. R. už atsiliepimo paruošimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose sumokėjo 270 Eur (T. 2., b. l. 53, 55), iš viso 670 Eur. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2014 m. gruodžio 11 d. teismo posėdis truko 1:40 min. (T. 2., b. l. 13-15), 2015 m. vasario 17 d. – 1 val. (T. 2., b. l. 36-38), taigi iš viso iki naujos Rekomendacijų redakcijos įsigaliojimo (2015 m. kovo 19 d. ) teismo posėdžiai truko 3 val. (Rekomendacijų 9. punktas), maksimali suma pagal tuo metu galiojusių Rekomendacijų 8.18. punktą – 135 Eur (0,15 × 300 Eur×3). Teisėjų kolegija nustatė, kad 2015 m. kovo 26 d. teismo posėdis truko 1 val. (T. 2., b. l. 48-49), maksimali suma pagal Rekomendacijų 8.19. punktą 69,98 Eur (0,1× 699,80 Eur×1). Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad trečiasis asmuo A. N. 2014 m. gegužės 9 d. pateikė atsiliepimą į ieškinį (T. 1., b. l. 154-157). Pagal Rekomendacijų galiojusių atsiliepimo pateikimo dieną 8.2 punktą maksimali suma už atsiliepimą į ieškinį yra 868,86 Eur (3 × 289,62 Eur × 1), iš viso už atstovavimą teisme galima maksimali suma 1073,84 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad trečiasis asmuo A. N. su ieškiniu nesutiko, o patirtos bylinėjimosi išlaidos 670 Eur neviršija Rekomendacijos dydžių ir yra pagrįstos rašytiniais įrodymais, t.y. pinigų priėmimo kvitais (T. 2., b. l. 46, 55), trečiajam asmeniui A. N. iš ieškovo R. N. priteistina 670 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 ir 5 dalys, CPK 98 straipsnis). Atsakovas NŽT ir trečiasis asmuo A. N. prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme nepateikė.
Valstybė šioje byloje patyrė 22,80 Eur (13,20 Eur + 9,60 Eur) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl ieškinį atmetus, šios išlaidos valstybės naudai priteistinos iš ieškovo R. N. (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 2 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1 ir 5 dalimis, CPK 98 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Apeliacinį skundą tenkinti.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo R. N. ieškinį atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam asmeniui A. N. dėl sutarties pripažinimo sudaryta ir galiojančia atmesti.
Priteisti trečiajam asmeniui A. N. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo R. N. (a.k. (duomenys neskelbtini) 670 Eur (šešis šimtus septyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovo R. N. (a.k. (duomenys neskelbtini) 22,80 Eur (dvidešimt du eurus, aštuoniasdešimt centų) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai, sumokant šią sumą į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (į.k. (duomenys neskelbtini) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.
Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.