Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės, Vido Stankevičiaus ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės I. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. Š. ieškinį atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties patvirtinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Apeliacinio proceso objektą sudaro ieškovės apeliaciniame skunde iškelti teisės ir fakto klausimai. Apeliaciniame skunde ieškovė I. Š., įrodinėdama savo teisių pažeidimą, akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai teisės požiūriu kvalifikavo tarp šalių kilusį ginčą bei be pagrindo konstatavo esant praleistą ieškinio senaties terminą, kas sąlygojo klaidingas teismo išvadas dėl ginčo dalyko. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria apeliantei, laiko jos skundo argumentus pagrįstais.

Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo tvarką nuo 1993 m. liepos 21 d. iki 1995 m. liepos 22 d. reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarka (toliau - Tvarka) bei Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklės (toliau - Taisyklės). Naudojamų žemės sklypų pardavimo tvarka buvo reglamentuota Taisyklių 4-12 punktais. Pagal galiojusią tvarką asmuo, turintis teisę pirkti jo naudojamą žemės sklypą ir norintis tai padaryti, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnybai turėjo pateikti prašymą pirkti žemės sklypą; dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu; sklypo planą (Taisyklių 4.1-4.5 p.). Gavusi asmens prašymą parduoti naudojamą žemės sklypą, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba turėjo surašyti sklypo įkainojimo aktą bei šio sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projektą bei supažindinti su šiais dokumentais pirkėją (Taisyklių 6 p.). Supažindinusi pirkėją su žemės sklypo įkainojimo aktu ir pirkimo-pardavimo sutarties projektu, žemėtvarkos tarnyba turėjo pateikti šiuos dokumentus miesto (rajono) valdybai, kuri leidimą pirkti žemės sklypą tvirtindavo potvarkiu, kuriame turėjo būti nurodyta parduodamo žemės sklypo vieta (adresas) ir dydis; sklypo kaina ir kt. (Taisyklių 8 p.). Miesto (rajono) valdyba, patvirtinusi leidimą pirkti žemės sklypą, turėjo išsiųsti pirkėjui pranešimą, su nurodyta suma, kurią pirkėjas privalo sumokėti už įsigyjamą žemės sklypą; įpareigoti žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais ir patikslinti kartografinę bei žemės kadastro medžiagą (Taisyklių 9 p.). Pirkėjas, gavęs miesto (rajono) valdybos pranešimą, iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dienos turėjo sumokėti pranešime nurodytą sumą ir su apmokėjimą patvirtinančiu banko įstaigos dokumentu atvykti nustatytuoju laiku pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, tvirtinamos notariškai (Taisyklių 10 p.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus rajono Kalvelių apylinkės tarybos 1993 m. rugpjūčio 26 d. 14 šaukimo 19 sesijoje Kalvelių apylinkės deputatų Taryba nutarė išskirti ieškovei 2500 kv.m žemės sklypą namo ir ūkio pastatų statybai Kenos kaime; ieškovė įpareigota statybos projektą suderinti su rajono architektu ir pas notarą patvirtinti teisę neterminuotam žemės sklypo naudojimui bei gauti statybai leidimą (b.l. 9). Šio nutarimo pagrindu 1993 m. gruodžio 8 d. sudarytas sklypo linijų, gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatų ribų nužymėjimo vietoje aktas, kuriame užfiksuotos sklypo, gyvenamojo namo, ūkinio pastato pamatų ribos (b.l. 10). Vilniaus rajono vyriausiasis architektas 1993 m. gruodžio 2 d., Vilniaus rajono projektavimo biuras prie architektūros skyriaus 1993 m. gruodžio 8 d. patvirtino Vilniaus rajono Kalvelių apylinkės deputatų tarybos 14 šaukimo 19 sesijos 1993 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu ieškovei išskirto individualiai statybai 0,25 ha ploto sklypo planą (b.l. 11-12). 1994 m. kovo 3 d. ieškovei paskirto namų valdos žemės sklypo ribų planas suderintas su Vilniaus rajono Kalvelių apylinkės agrarine tarnyba (b.l. 13). 1994 m. kovo 22 d. ieškovė sumokėjo Vilniaus miesto valdybai 31,52 Lt investiciniais čekiais (b.l. 16-17). Vilniaus rajono valdyba 1994 m. balandžio 28 d. potvarkiu Nr.183pv priėmė sprendimą ieškovei parduoti privačiai namų valdai 2546 kv.m ploto žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), už 31,52 investicinius čekius (b.l. 14). 1994 m. liepos 21 d. Vilniaus žemėtvarkos tarnyba parengė ieškovei priskirto žemės sklypo įkainojimo aktą, kuriuo buvo nustatyta 31,52 Lt sklypo kaina (b.l. 15).

Išdėstytos faktinės aplinkybės tvirtina, jog buvo atliktos pagrindinės procedūros sudaryti 2546 kv.m ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį su ieškove. Tokią išvadą lemia tai, jog Vilniaus rajono žemėtvarkos tarnyba surašė žemės sklypo įkainojimo aktą, su kuriuo supažindino ieškovę, Vilniaus miesto valdyba potvarkiu patvirtino leidimą ieškovei pirkti žemės sklypą, ieškovė sumokėjo žemės sklypo kainą, pažymėtos žemės sklypo ribos, patvirtintas jo planas. Akivaizdu, jog žemės sklypo pardavimo ieškovei procedūra buvo pradėta, tačiau neužbaigta, kadangi su ja nebuvo sudaryta notariškai patvirtina sutartis. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės bei Taisyklėse nustatytas reglamentavimas suponuoja, kad žemės sklypo pardavimo ieškovei procedūra nebuvo užbaigta dėl Vilniaus miesto valdybos netinkamo veikimo, t.y. neorganizuojant sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo, o būtent: nenustatant laiko, kada ieškovė privalo atvykti pasirašyti notariškai tvirtinamos žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties.

Iš faktinių aplinkybių ir įvykių bei veiksmų sekos matyti, kad Vilniaus rajono valdyba 1994 m. balandžio 28 d. potvarkiu Nr.183pv pripažino ieškovės teisę įgyti valstybinės žemės sklypą nuosavybės teise bei priėmė sprendimą leisti ieškovei parduoti žemės sklypą; ieškovė už žemės sklypą atsiskaitė. Ieškovės atlikti veiksmai patvirtina, jog ji išpildė visas būtinąsias sąlygas pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti, tačiau įgaliotos valstybės institucijos be pagrindo neorganizavo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Aplinkybė, jog ieškovė galimai mokėjimo pranešimą su kvitu, patvirtinančiu žemės sklypo kainos sumokėjimą, perdavė ne Vilniaus rajono valdybos įgaliotam asmeniui, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, kadangi pinigai de facto buvo sumokėti į Vilniaus rajono valdybos sąskaitą ir apie tai valstybės įgaliotai institucijai buvo žinoma, ką patvirtino ir Vilniaus rajono valdyba, priimdama 1994 m. balandžio 28 d. potvarkį Nr.183pv, priešingu atveju, toks potvarkis nebūtų buvęs priimtas. Tačiau Vilniaus rajono valdyba, vėliau jos teises ir pareigas perėmusios institucijos, nesilaikydama Taisyklių reikalavimų, apskritai neorganizavo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo. Kadangi buvo įgyvendintos visos valstybės keltos sąlygos žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti, teisėjų kolegija laiko, jog valstybė (jos įgaliotos institucijos) be pagrindo vengė notariškai įforminti tokią sutartį.

1964 m. CK 253-254 straipsniuose buvo nustatyta, kad nekilnojamojo turto sandorio atveju sandoris laikomas sudarytu nuo šalių suderintos valios pareiškimo momento, o valios pareiškimas fiksuojamas sandorį sudarant notarine forma. Pagal 1964 m. CK 58 straipsnio 3 dalį įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį darė negaliojantį, o pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengė sandorį notariškai įforminti, tai teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Analogiškas reglamentavimas įtvirtintas ir 2000 m. CK (1.93 str. 1, 4 d.; 6.393 str.). CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu, ir tokiu atveju sandorio po to įforminti notarine tvarka nebereikia. Taigi šioje teisės normoje įtvirtinta išimtis, kai teismas gali pripažinti galiojančiu sandorį, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas šios nesilaikant. Iš CK 1.93 straipsnio 4 dalies turinio matyti, jog tam, kad teismas galėtų pripažinti sandorį galiojančiu, būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai arba iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-581/2007).

Taigi pagal galiojusį reglamentavimą pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo iniciatyva, priėmus miesto (rajono) valdybai potvarkį, patvirtintį leidimą pirkti žemės sklypą (Taisyklių 8 p.), priklausė ne ieškovei, o valstybei, kurią atstovavo Vilniaus rajono valdyba, vėliau Vilniaus apskrities valdytojas, Vilniaus apskrities viršininko administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Kaip minėta, byloje nenustatyta, kad valstybė ar jos įgaliotos institucijos būtų atlikusios aktyvius veiksmus pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti bei įforminti ją įstatymo nustatyta tvarka, tuo tarpu ieškovė atliko visus būtinus veiksmus tokiai sutarčiai sudaryti. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad šioje byloje nėra pagrindo taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalį, netinkamai nustatė ir įvertino šiai teisės normai taikyti būtinas faktines aplinkybes.

Ieškovės pareikštam reikalavimui taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 1 d.). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Ieškovė teigia, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo 2010 m. sausio 27 d., kai Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius atsisakė perleisti ieškovei žemės sklypą ir parengti reikalingus žemės sklypo pirkimo-pardavimo dokumentus sandoriui įforminti.

Pagal Taisykles ir Tvarką valstybinės žemės pardavimas yra tęstinio pobūdžio procesas, apimantis eilę veiksmų, kurie privalėjo būti atlikti. Žemės pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymas priklausė nuo valstybės institucijų, vykdančių valstybinės žemės sklypų pardavimą, valios, kurių kompetencijai ir buvo priskirta tinkamai organizuoti žemės sklypų privatizavimo procesą. Netinkamas valstybės institucijų darbuotojų pareigų vykdymas neturėtų sukelti neigiamų pasekmių asmenims, kurių teises ir teisėtus interesus tokie veiksmai (neveikimas) pažeidė. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apie atsisakymą sudaryti su ieškove žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovė oficialiai buvo informuota tik 2010 m. sausio 27 d. Atsižvelgiant į tai, kad būtent valstybės institucijos turėjo užtikrinti savalaikį pirkimo-pardavimo sutarties su ieškove įforminimą notarine tvarka, tačiau to nepadarius, ieškovės atžvilgiu vyko tęstinis pažeidimas, kas sąlygoja išvadą, jog ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju praleistas nebuvo (CK 1.127 str. 5 d.). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, formaliai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, neatsižvelgė į visetą faktinių aplinkybių, t.y. į tai, kad ieškovė atliko visus žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti būtinus veiksmus bei elgėsi sąžiningai, į tai, kad sutartis nebuvo sudaryta valstybės įgaliotoms institucijoms netinkamai vykdant joms priskirtas funkcijas, į žemės sklypo privatizavimo procedūrų ypatumus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad konkrečiu atveju yra teisinis ir faktinis pagrindas apskųstąjį pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti dėl netinkamo CK 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos teisės normos bei ieškinio senaties termino pradžią ir eigą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo bei priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Patenkinus ieškinį iš atsakovo ieškovei priteisiamas už ieškinį ir apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis – 429 Lt bei 1200 Lt ieškovės patirtų išlaidų advokato suteiktai teisinei pagalbai apmokėti (CPK 93, 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti.

Pripažinti pirkimo-pardavimo sutartį tarp Lietuvos Respublikos ir I. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) dėl 2564 kv.m valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), suformuoto ir patvirtinto 1994 m. vasario 1 d. planu, sudaryta ir galiojančia.

Priteisti iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškovei I. Š. 429 (keturis šimtus dvidešimt devynis) Lt žyminio mokesčio ir 1200 (vieną tūkstantį du šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.