Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Lino Šiukštos ir Justo Namavičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo D. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo D. N. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 225 straipsnio 2 dalyje, jam paskirta 450 MGL (22 500 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu, 68² straipsniu, D. N. atimta teisė 3 metus dirbti valstybės tarnyboje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. D. N. reikalavo duoti kyšį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, o būtent: jis, būdamas valstybės tarnautoju – dirbdamas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos Miškų ūkio priežiūros skyriaus vyriausiuoju specialistu, pagal Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus 2018 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 322-18-V patvirtinto Valstybinės miškų tarnybos Miškų ūkio priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 5.3. punktą turėdamas įgaliojimus vykdyti privačių miškų naudojimo ir apsaugos valstybinę kontrolę; pagal to paties aprašymo 5.4. punktą turėdamas įgaliojimus išduoti leidimus miškui kirsti; pagal to paties aprašymo 5.10. punktą turėdamas įgaliojimus pagal kompetenciją įstatymų nustatyta tvarka surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus, nagrinėti administracinės teisės pažeidimų bylas, skirti nuobaudas už pažeidimus, nurodytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse; 2019 m. rugpjūčio 29 d. kartu su Valstybinės miškų tarnybos Miškų ūkio priežiūros skyriaus vyriausiuoju specialistu A. A. atliko savavališkai iškirstų medžių kelmų matavimą bei patikrinimą V. S. priklausančiame miško žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini). Patikrinimo metu jis, D. N., nustatė, kad savavališkai, be leidimo kirsti mišką, plynai iškirstas 514 kvartalo 40a sklypas, iš viso plynai iškirsta 45,13 m³, neplynai iškirsta 514 kvartalo 32; 33; 41 sklypuose 33,52 m³, iš viso savavališkai iškirsta 78,65 m³, ir tai patvirtino surašydamas 2019 m. rugpjūčio 29 d. privataus miško žemės sklypo patikrinimo pažymą Nr. K-03-13. Po ko jis, D. N., 2019 m. rugpjūčio 30 d. apie 7.00 val. susitikimo, vykusio lauke prie Valstybinės miškų tarnybos Miškų ūkio priežiūros skyriaus patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), su V. S. anūku K. J., organizavusiu savavališką miško kirtimą, metu, sakydamas, jog už savavališką miško kirtimą gresia bauda, žodžiu pareikalavo iš K. J. 10 000 Eur kyšio už savo neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – už leidimo miškui kirsti išdavimą po to, kai miškas jau buvo iškirstas ir jau būdamas nustatęs savavališką miško kirtimo faktą iki 2019 m. rugpjūčio 30 d.

2. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis, D. N., 2019 m. rugpjūčio 30 d., apie 8.40 val., lauke prie Valstybinės miškų tarnybos Miškų ūkio priežiūros skyriaus patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), aiškindamas, jog bauda už savavališką miško kirtimą yra didesnė nei 10 000 Eur, toliau reikalavo iš K. J. 10 000 Eur kyšio, taip pat to paties susitikimo metu, K. J. prašant sumažinti reikalaujamą duoti pinigų sumą, reikalavo mažesnės sumos – 8 000 Eur kyšio, už savo neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – už leidimo miškui kirsti išdavimą po to, kai miškas jau buvo iškirstas ir jau būdamas nustatęs savavališką miško kirtimo faktą iki 2019 m. rugpjūčio 30 d.

II. Apeliacinio skundo argumentai

3. Nuteistasis D. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 5 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 4 dalimi ir 329 straipsnio 1 punktu.

3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 5 d. nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, t. y. pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Dėl to, anot apelianto, teismas padarė nepagrįstas išvadas.

3.2. Nuteistojo teigimu, iš skundžiamo nuosprendžio turinio (48-59 lapai) analizės matyti, kad apelianto kaltė iš esmės yra grindžiama dviem įrodymais – garso įrašu, padarytu K. J. mobilaus ryšio telefonu, ir K. J. parodymais. Visi kiti kaltinimo liudytojai (K. J. močiutė V. S. ir neteisėtai mišką kirtęs darbininkas) duomenis apie apelianto tariamai daromą nusikalstamą veiką gavo iš K. J.. Atsižvelgiant į tai, jų parodymai, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktika (SA-Capital Oy v. Finland, Nr. 5556/10, § 79, 2019 m. vasario 14 d.), laikomi nuogirdomis ir jais remtis galima tik tada, kai tai yra tikrai pagrįsta (būtina), ir šis būtinumas buvo patikrintas taikant trijų etapų testą: pirma, išsiaiškintos priežastys, dėl kurių buvo teisme tiriami nuogirdomis paremti liudytojų parodymai; antra, nustatoma nepatikrintų, išvestinių įrodymų svarba naudoti tokius nuogirdomis paremtus duomenis, nustatant faktines bylos aplinkybes; trečia, viso proceso sąžiningumas, ypatingą dėmesį skiriant teisei į gynybą. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, patvirtindamas pirminio informacijos šaltinio (t. y. K. J. žodžių) teisingumą ir apelianto kaltę grįsdamas netiesioginiais įrodymais (nuogirdomis), trijų etapų testo netaikė.

3.3. Apelianto D. N. nuomone, pirmosios instancijos teismas, nors ir teisingai cituodamas, tačiau neteisingai taikydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nevertino vienintelio liudytojo K. J. padaryto garso įrašo gavimo teisėtumo. Pagal teismų praktiką privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami tik tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-338-511/2017, Nr. 2K-168-511/2019, Nr. 2K-232-976/2019, Nr. 2K-63-511/2021, Nr. 2K-119-303/2021). Kiekvienu atveju vertindamas iš privataus asmens gautus jo surinktus duomenis teismas turi atsižvelgti į duomenų rinkimo aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje. Nr. 2K-205-719/2021). Spręsdamas ar privataus asmens pateikti įrašai laikytini įrodymais, teismas turi ištirti, ar šie duomenys atitinka visus BPK 20 straipsnyje nustatytus įrodymams keliamus reikalavimus, įvertinti tokių duomenų patikimumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-63-511/2021, Nr. 2K-119-303/2021). Apelianto teigimu, teismas neįvertino K. J. padaryto garso įrašo, kuris tapo pagrindiniu apelianto kaltės įrodymu, teisėtumo, jo gavimo (rinkimo) aplinkybių. Pirma, privatūs asmenys duomenis gali rinkti tiesiogiai įstatymo neuždraustu būdu. Tačiau įstatymas (pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis) tiesiogiai draudžia pažeisti kito asmens teisę į privatumą. Asmens privataus pokalbio įrašymas, be kalbančiojo žinios, laikytinas tiesioginiu kišimusi į privatų gyvenimą ir jo negerbimu (ypatingai atsižvelgiant į daromo įrašo tikslą). Antra, apelianto nuomone, kaip matyti iš liudytoju apklausto K. J. parodymų, jis sąmoningai provokavo apeliantą, žinodamas, kad daro garso įrašą. Antai, skundžiamo nuosprendžio 8 lape užfiksuoti K. J. parodymai, kad jis nuvažiavo pas savus ir jie nutarė įrašinėti pokalbį. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad vertinant garso įrašo gavimo teisėtumą akcentuotinas ir K. J. elgesys. Žmogus, iš kurio, jo žodžiais, reikalaujamas kyšis, kreipiasi ne į teisėsaugos institucijas (paminėtina, kad į Specialiųjų tyrimų tarnybą K. J. kreipėsi tik po metų nuo įrašo padarymo), ne į Miškininkystės tarnybą, o į „savus“. Kreipimasis į „savus“ leidžia pagrįstai abejoti K. J. žodžiais, jog iš jo buvo reikalaujama kyšio. Nuteistojo D. N. teigimu, „savų“ sueiga buvo siekiama apsitarti, kaip pasiūlyti kyšį, išprovokuoti pokalbį apie kyšį, jį įrašyti, o vėliau inspektorių pokalbiu apie kyšį šantažuoti siekiant maksimaliai sumažinti „savų“ sueigos planuotą sumokėti pinigų sumą. Šio teiginio pagrįstumą, anot apeliacinio skundo autoriaus, įrodo ir kita K. J. parodymų dalis – apie tariamą kyšio reikalavimą jis papasakojo savo tėvams. Tėvai, turėdami daugiau socialinės brandos, negalėdami nesuvokti, jog kyšio davimas (siūlymas) yra nusikaltimas, būtų sūnui (K. J.) liepę kreiptis į teisėsaugą, o ne daryti naują nusikaltimą. Kadangi pats liudytojas nurodo, kad buvo nuspręsta įrašyti pokalbį (apeliantas akcentuoja, kad K. J. nenurodė, jog pokalbį įrašinėjo siekdamas perduoti teisėsaugai), „savų“ sueiga surezgė apelianto provokavimo ir vėlesnio šantažavimo planą.

3.4. Provokaciją duoti kyšį, pasak apelianto, rodo ne tik liudytojo išankstinis pasiruošimas (apsitarimas su „savais“, pasiruošimas įrašyti), bet ir liudytojo veiksmai (planas dėl bendravimo su apeliantu formos). Skundžiamo nuosprendžio 11 lape užfiksuoti liudytojo K. J. parodymai, kad jis, darydamas garso įrašą, derėjosi su D. N., griežtai nesakė, kad pinigų neduos. Tą dieną, kurią buvo daromas garso įrašas, K. J. savo iniciatyva mažiausiai du kartus buvo atėjęs pas D. N. (apeliantas akcentuoja, kad pats K. J. nekvietė). Tarp pirmojo (K. J. žodžiais) kyšio reikalavimo ir derybų praėjo 1 val. 40 min., t. y. daugiau nei pakankamas laiko tarpas kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl reikalaujamo kyšio arba bent į D. N. vadovybę. Nepaisant to, liudytojas, žinodamas, kad neketina duoti pinigų, „tam, kad neišgąsdinti“ atvyko pas D. N. ir pradėjo pokalbį dėl kyšio, vedė derybas. Savo parodymuose K. J., anot nuteistojo, nuolat akcentuodavo, kad neketino duoti kyšio, kad neketino susitikti su D. N., tačiau taip elgdamasis visa tai darė tyčia. Apeliantas nurodo, kad toks K. J. elgesys, kuomet dirbtinai sudaroma situacija, asmuo aktyviai skatinamas padaryti nusikaltimą, laikoma provokacija. Šį ypatingai svarbų faktą ir tai, kad garso įrašas gautas tiesiogiai įstatymo uždraustu būdu, pirmosios instancijos teismas, apelianto manymu, ignoravo.

3.5. Apeliacinio skundo autoriaus nuomone, aptariamas garso įrašas (tiksliau jo turinys) nebuvo patikrintas BPK numatytais veiksmais (išskyrus šališko, suinteresuoto ir provokaciją sumąsčiusio K. J. apklausą). Byloje esančioje Lietuvos teismo ekspertizės centro 2021 m. birželio 1 d. specialisto išvadoje Nr. 11-2752(20), 11-2830(20) yra užfiksuota, kieno balsai šiame įraše girdėti, ir kad įrašas yra autentiškas. Tačiau nuteistasis nurodo, kad ginčo dėl to niekada nebuvo. Specialisto išvada dėl įrašo vientisumo ir autentiškumo neturi nieko bendro su įrašo turinio vertinimu. Nuteistasis D. N. nurodo, kad pats pokalbis yra neaiškus, sakiniai nerišlūs. Garso įraše nėra nei vieno žodžio apie kyšį. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, apelianto teigimu, nepasisakė, kodėl K. J. parodymai yra patikimi, o D. N. – ne, t. y. pirmosios instancijos teismas nurodė – kadangi pokalbyje negirdėti, jog būtų kalbama apie žalos sumokėjimą (skundžiamo nuosprendžio 53 lapas), apelianto parodymais nesiremiama. Tačiau pokalbyje nėra girdėti ir kad butų kalbama apie kyšį (nėra nurodoma, pavyzdžiui, pinigų perdavimo tvarka, ar kad pinigai skirti būtent apeliantui). Apeliantas mano, kad neteisėtai padarytame garso įraše užfiksuotas pokalbis gali būti skirtingai interpretuojamas: įžvelgiant jame kyšio reikalavimą (palaikant K. J. poziciją) ir įžvelgiant kalbą apie padarytos žalos išankstinį atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas pasirinko pirmą variantą, tačiau liudytojo K. J. žodžių nepatvirtina jokie byloje surinkti duomenys, o K. J. elgesys paneigia kyšio reikalavimo versiją. Tuo tarpu apelianto žodžius patvirtina byloje esantys duomenys. Antai, anot skundo autoriaus, pasakymas „baudos bus daugiau“ suponuoja išvadą, kad geranoriškas žalos atlyginimas turės tiesioginės įtakos sprendžiant patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimą, atsiras galimybė išvengti civilinių ieškinių. Nuteistasis akcentuoja, kad tokios pozicijos laikosi ir įstatymų leidėjas, įtvirtindamas galimybę skirti švelnesnę bausmę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių institutą ir t. t. Apeliantas taip pat nurodė, kad preliminariai (neatlikus skaičiavimų) žala būtų apie 10 000 Eur. Atlikus detalesnius skaičiavimus, preliminarus vertinimas pakito neženkliai, vos 3 000 Eur. Tačiau pirmosios instancijos teismas, kvestionuodamas apelianto atliktus skaičiavimus, pabrėžia, kad A. M. skaičiavimai skiriasi keletą kartų. Apeliantas, remdamasis byloje esančiais dokumentais, mano, kad ši išvada buvo padaryta nevertinant, jog A. M. skaičiavo didesnį plotą (skundžiamo nuosprendžio 40 lapas).

3.6. Apeliantas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs K. J. parodymus patikimais, nevertino šių faktų visumos: pirma, K. J. į D. N. vadovą bei Specialiųjų tyrimų tarnybą kreipėsi tik praėjus daugiau nei metams po garso įrašo padarymo; antra, į Valstybinę miškų tarnybą K. J. kreipėsi tik po to, kai Vilniaus miesto apylinkės teismas nutarimu grąžino administracinę bylą Valstybinei miškų tarnybai motyvuoto sprendimo tinkamo subjekto atžvilgiu priėmimui; trečia, tiek K. J., tiek jo močiutė V. S. visą laiką buvo atstovaujami profesionalaus teisininko, advokato. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo apžiūrėto Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 10 d. posėdžio protokolo, pats apeliantas teisme pasisakė apie tai, kad K. J. jį kaltina kyšio reikalavimu ir, kad jis pats nusišalino nuo bylos. Nei K. J., nei teisme apelianto parodymus girdėjęs advokatas nesiėmė veiksmų informuoti institucijas apie galimai padarytą nusikalstamą veiką. Tai, apelianto D. N. teigimu, leidžia pagrįstai tikėti, kad apeliantas jokių neteisėtų veiksmų neatliko, o neteisėtai padarytas garso įrašas su išprovokuotu dviprasmiškai vertinamu pokalbiu turėjo tapti kraštutiniu planu „B“. Taip pat, nors Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 25 d. nutarime (skundžiamo nuosprendžio 41 lapas) yra pasisakoma apie tariamą kyšio reikalavimą, tačiau teismas, žinodamas šią aplinkybę, turėdamas teisę nutartimi informuoti prokurorą apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, to nepadarė. Tai apeliantui leidžia teigti, jog K. J., atstovaujamo net dviejų profesionalių teisininkų – advokato ir advokato padėjėjos, gynybinė versija teismo nebuvo priimta kaip patikima.

3.7. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino fakto, kad dėl K. J. neteisėtų veiksmų nusišalino ir inspektorius A. M., kuris nurodė, kad liudytojas bandė su jo susidoroti ir sudegino jo automobilį. Apeliantas pažymi, kad byloje yra duomenų apie ūmų ir agresyvų K. J. būdą – asmens veiksmai (elgesys), jį charakterizuojantys duomenys (asmenybės apibūdinimas) turi tiesioginės įtakos jo parodymų vertinimui. Pirmosios instancijos teismas, deklaruodamas būtinumą kiekvieną įrodymą vertinti atskirai ir kitų įrodymų visumoje, to nepadarė.

3.8. Nuteistasis D. N. teigia, kad teismas nevertino ir K. J. močiutės pirminės pozicijos, kuri atvykusi pas S. G. (tiesioginį apelianto viršininką) sielvartavo, kad yra pagauta anūko K., jog jis iškirto per daug miško. Taigi, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nevertino, kad K. J., padaręs teisės pažeidimą, sukėlęs žalą gamtai, visais įmanomais budais (įskaitant įvairias provokacijas) siekia išvengti atsakomybės.

3.9. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl K. J. parodymų patikimumo, nevertino ir to fakto, kad D. N. teisme prabilus apie K. J. jam reiškiamas pretenzijas, pastarajam pačiam iškilo grėsmė tapti baudžiamųjų teisinių santykių dalyviu – BK numatyta atsakomybė už kyšio siūlymą. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad K. J. iš karto nesikreipė į teisėsaugos institucijas po tariamo kyšio reikalavimo, tai padavė praėjus labai ilgam laiko tarpui (daugiau nei metams) ir tik po to, kai iškilo reali jam nepalankaus teismo sprendimo administracinėje byloje grėsmė ir apeliantui apie tai viešai kalbant.

3.10. EŽTT praktikoje pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį nuosekliai pripažįstama, kad parodymų, kuriuos liudytojai duoda mainais už imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo ar kitas privilegijas, panaudojimas yra svarbi priemonė valstybėms kovojant su itin pavojingais, be kita ko, organizuotais, nusikaltimais (2015 m. birželio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Shiman prieš Rumuniją, peticijos Nr. 12512/07, § 33; Didžiosios kolegijos 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, peticijos Nr. 26772/95, § 157; 2004 m. gegužės 25 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Gomelis prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 994/03). Kita vertus, tokių parodymų panaudojimas gali pakenkti baudžiamojo proceso prieš kaltinamąjį teisingumui ir sukelti keblių (jautrių) klausimų ta apimtimi, kiek tokie parodymai dėl savo pobūdžio yra atviri manipuliacijoms ir gali būti duodami tik siekiant gauti mainais pasiūlytus privalumus arba dėl asmeninio keršto (Shiman prieš Rumuniją, § 33; Gomelis prieš Nyderlandus). Taigi, apelianto teigimu, negalima sumenkinti kartais nevienareikšmio tokių parodymų pobūdžio ir pavojaus, kad asmuo gali būti apkaltintas ir nuteistas vadovaujantis nepatikrintais parodymais, kurie nebūtinai yra nešališki (objektyvūs). Remdamasis šiais EŽTT išaiškinimais, apeliantas nurodo, kad K. J., kreipdamasis į Specialiųjų tyrimų tarnybą, siekė apsaugoti save nuo galimų pasekmių dėl savo neteisėto elgesio, bandydamas provokuoti ir siūlyti kyšį valstybės tarnautojui (apeliantui). Atsižvelgiant į tai, teismo baigiamas aktas (apkaltinamasis nuosprendis), nuteistojo teigimu, negali būti grindžiamas duomenimis, gautais pažeidžiant BPK 20 straipsnio imperatyvus (neatitinkančius leistinumo reikalavimo), ir baudžiamosios atsakomybės siekiančio išvengti asmens parodymais.

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis D. N. ir jo gynėja advokatė Marina Gušauskienė prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, valstybinį kaltinimą byloje palaikantis prokuroras prašė D. N. apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo D. N. apeliaciniame skunde, ginčijant pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas dėl nuteistojo veikoje nustatytų BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, nesutinkama su apygardos teismo atliktu įrodymų vertinimu – apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Apeliantas D. N. nesutinka su liudytojų parodymų patikimumo vertinimu, nurodydamas, kad teismas nevertino bylai svarbios informacijos sužinojimo šaltinio ir liudytojų motyvų duoti parodymus. Iš nuteistojo apeliaciniame skunde dėstomų argumentų, susijusių su liudytojo K. J. padaryto garso įrašo vertinimu, matyti, kad apeliantas nesutinka ir su šio įrodymo atitikimu leistinumo reikalavimui (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu bei nuteistojo apeliaciniu skundu, sprendžia, kad nėra objektyvaus pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir įrodymų vertinimo pasėkoje padarytomis išvadomis dėl D. N., kaip valstybės tarnautojo, kaltės reikalaujant duoti kyšį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus.

5. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padarytoms išvadoms, susijusioms su tarp liudytojo K. J. ir nuteistojo D. N. įvykusio pokalbio, kurio metu buvo reikalaujama kyšio ir kuris buvo užfiksuotas garso įrašu, turinio vertinimu. K. J. nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu tvirtino, kad 2019 m. rugpjūčio 30 d. ryte nuteistajam D. N. susitikus su juo (K. J.) nuteistasis, sakydamas, jog už savavališką miško kirtimą gresia bauda, žodžiu pareikalavo 10 000 Eur kyšio. Kaip matyti iš liudytojo parodymų, K. J., atsakė, kad pagalvos, nuvažiavo pas artimuosius ir su jais pasitaręs nutarė įrašyti pokalbį dėl kyšio reikalavimo. Šiam liudytojui sugrįžus po 1-2 valandų, t. y. apie 8.40 val., D. N. toliau reikalavo iš K. J. 10 000 Eur kyšio. To paties susitikimo metu, K. J. prašant sumažinti reikalaujamą duoti pinigų sumą, nuteistasis pareikalavo mažesnės sumos – 8 000 Eur kyšio. Šias liudytojo nurodytas ir kaltinamajame akte patikslintas aplinkybes, jog D. N. kyšio iš K. J. buvo pareikalavęs dar prieš liudytojui K. J. padarant pokalbio garso įrašą, patvirtina tarp asmenų įvykusio pokalbio turinys, kontekstas. Nors, kaip teisingai pastebi apeliantas, šiame pokalbyje nėra vartojama kyšio ar kita panaši neteisėtam atlygiui apibūdinti skirta sąvoka, tačiau nuteistojo D. N. tvirta pozicija pokalbio metu reikalauti būtent kyšio (pokalbio pradžioje reikalaujama 10 000 Eur, pokalbiui įpusėjus – 8000 Eur kyšio) išreiškiama frazėmis: „surasi ir dešimt, jeigu norėsi“, „davai dešimt, ir viskas“, „baudos bus daugiau“, „Aštuonis. Ir sutariam tą reikalą ir užmirštam.“ (1 t., b. l. 22-26). Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip rodo teismų praktika nagrinėjant tokio pobūdžio (korupcines) bylas, žodis kyšis pokalbių metu neminimas, o tiesiog nurodomas reikalavimas, pasiūlymas, pažadas sumokėti vieną ar kitą pinigų sumą (už tam tikrą veikimą ar neveikimą). Šio tarp asmenų įvykusio pokalbio įvertinimo nepaneigia tokia nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog pokalbio metu nebuvo nurodyta pinigų perdavimo tvarka, kadangi nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 225 straipsnio 2 dalį šios aplinkybės egzistavimas nėra būtinas, veika laikoma baigta jau pareikalavus kyšio (kyšininkavimo sudėtis yra formalioji, todėl nusikalstama veika laikoma baigta nuo bet kurios iš dispozicijoje nurodytų alternatyvių veikų padarymo momento (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-241-693/2015, 2K-96-697/2016, 2K-288-696/2016, 2K-148-788/2017)). D. N. padarytos nusikalstamos veikos vertinimui ir kvalifikavimui įtakos neturi ir tai, kad, apelianto teigimu, K. J. pokalbio metu derėjosi dėl neteisėto atlygio nuteistajam sumos. Nors aptariamame pokalbyje tarp K. J. ir D. N. nuteistasis tiesiogiai neįvardina, kad pinigai būtų skirti būtent jam (apeliantui D. N.), tokią išvadą neabejotinai patvirtina pokalbio turinys, kontekstas, taip pat liudytojo K. J. parodymai.

6. Apeliantas viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad užfiksuotame jo ir liudytojo K. J. pokalbyje yra kalbama ne apie kyšį, o apie geranorišką žalos aplinkai atlyginimą, kas turės tiesioginės įtakos sprendžiant asmenų, organizavusių neteisėtą kirtimą, patraukimo administracinėn atsakomybėn klausimą, taip pat iš anksto atlyginus žalą neva bus galima išvengti civilinių ieškinių. Vilniaus apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai šią apelianto versiją atmetė, kaip nepagrįstą. Pirmiausiai pastebėtina tai, kad pats nuteistasis D. N. bylos teisminio nagrinėjimo metu (taip pat ir atliekant ikiteisminį tyrimą) patvirtino, kad jo įgaliojimai nagrinėjamoje situacijoje nustačius neteisėtą miško kirtimą apėmė tik žalos aplinkai paskaičiavimą. Duodamas parodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme D. N. paaiškino, kad jis negali sumažinti paskaičiuotos žalos ar baudos dydžio, visus sprendimus priima kiti (kompetentingi) asmenys, o jis tik suskaičiuoja gamtai padarytą žalą. Tą dieną, kai įvyko pokalbis, žalos dydžio dar nebuvo apskaičiavęs. Teigia K. J. tiesiog pasakęs, kad jis sumokėtų tam tikrą pinigų sumą iš anksto ir sprendimo priėmimo metu į tai bus atsižvelgta. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis taip pat parodė, kad nežinojo, kokia bauda yra numatyta už tokios veikos (neteisėtą miško kirtimą) padarymą (4 t., b. l. 103-107). Taigi, pats nuteistasis teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad jis ne tik neturi įgaliojimų surašyti nutarimą administracinio nusižengimo byloje, bet ir nežino, kokio dydžio bauda numatyta už neteisėtą miško kirtimą, kad padaryta žala pokalbio dieną dar nebuvo įvertinta, taip pat, kad jis neturi kompetencijos konstatuoti administracinę atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimo, sumažinti baudos arba padarytos žalos gamtai dydžius. Teisėjų kolegija taip pat atmeta D. N. teiginį, kad jam buvo nesvarbi išankstinio žalos aplinkai atlyginimo dalis, kuri, apelianto teigimu, galėtų palengvinti kilsiančią administracinę atsakomybę. Tokios apelianto pokalbio metu vartojamos frazės, kaip „ne turgus pas mus“, „Čia, žinai, principo reikalas yra, čia ne piniguose reikalas yra“ (1 t., b. l. 22-26), taip pat fiksuota jo kategoriška pozicija reaguojant į daugkartinius K. J. prašymus sumažinti pokalbyje minimos sumos (dešimties tūkstančių) dydį – „Nee, surasi ir dešimt, jeigu norėsi“, „Surasi dešimt“, „Davai dešimt, ir viskas“, rodo aiškią apelianto poziciją reikalauti iš liudytojo K. J. konkrečios pinigų sumos.

7. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog pokalbio dalyviams tariantis ne dėl kyšio, o dėl žalos gamtai, padarytos neteisėtai kertant mišką, dydžio, būtų nelogiška kalbėti apie dar net nepaskaičiuotos (nenustatytos) mokėtinos žalos aplinkai dydį, šio dydžio sumažinimą. Aplinkybę, kad liudytojo K. J. padarytame pokalbio su nuteistuoju garso įraše D. N. reikalauja būtent kyšio, o ne, kaip pats teigia, geranoriškai konsultuoja K. J., patvirtina ir pokalbio turinys, išsakyti reikalavimai. Pokalbio metu K. J. aiškina „Nu jinai pensininkė, (necenzūrinis žodis) ten sumažins, nu nebus jai trisdešimt štukų baudos“ į ką D. N. atsako „Nu, kiek bus, tiek bus, man tai, koks man skirtumas“ (1 t., b. l. 22-26). Taigi, pokalbio metu K. J. nurodžius, kad administracinio nusižengimo bylą nagrinėjantis subjektas, atsižvelgdamas į žemės sklypų, kuriuose vyko neteisėtas miško kirtimas, savininkės V. S. amžių, tikėtina, sumažins baudos dydį (atsižvelgus į liudytojo minimą pinigų sumą, manytina, kad iš tiesų yra kalbama apie neteisėtu kirtimu padarytos žalos aplinkai dydį (bauda už savavališką medžių ir krūmų kirtimą privačiuose miškuose pirmą kartą tai padariusiam asmeniui svyruoja (priklausomai nuo iškertamo medžių kiekio (kietmetrių) nuo šešiasdešimties iki keturių tūkstančių trijų šimtų eurų)), nuteistasis D. N. išreiškia savo abejingumą. Aptartos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai atmesti nuteistojo poziciją dėl K. J. konsultavimo tikslo – neva siekiant palengvinti šiam kilsiančią administracinę atsakomybę už neteisėtą miško kirtimą.

8. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad sprendžiant, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas – proceso dalyvis ar valstybės institucija (pareigūnas) – šiuos duomenis surinko ir pateikė į bylą, nes skirtingų subjektų elgesiui taikomi skirtingi principai. Tais atvejais, kai reikšmingus bylai duomenis pateikia proceso dalyviai (įtariamasis, kaltinamasis, gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, taip pat įtariamojo, kaltinamojo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo atstovas) arba bet koks fizinis ar juridinis asmuo (BPK 98 straipsnis), teismas turi patikrinti, ar šie duomenys gauti įstatyme neuždraustu būdu. Privataus asmens padaryti ir teisėsaugos institucijai pateikti garso įrašai teismo gali būti pripažįstami įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-338-511/2017, Nr. 2K-232-976/2019). Privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami tik tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu. Kita vertus, tais atvejais, kai privačiai padarytas pokalbių garso įrašas pateikiamas kaip įrodymas, teismas gali juo remtis tik patikrinęs jo atsiradimo aplinkybes ir įsitikinęs jo patikimumu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2010, Nr. 2K-562/2011).

9. Kaip nepagrįstas, atmestinas apelianto skundo argumentas, kad liudytojo K. J. padarytame garso įraše yra užfiksuotas asmens privatus pokalbis, kuris, įrašytas be kalbančiojo žinios (leidimo), todėl laikytinas tiesioginiu kišimusi į privatų gyvenimą ir jo negerbimu, taigi garso įrašas gautas (padarytas) įstatyme tiesiogiai uždraustu būdu. Visų pirma pažymėtina, kad joks įstatymas nedraudžia privačiam asmeniui įrašinėti savo paties privačius pokalbius. Atvirkščiai, privačių asmenų teisė rinkti ir teikti į baudžiamąjį procesą duomenis, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti (pvz., BPK 91, 98 straipsniai), turi svarbią reikšmę ginant atitinkamų asmenų teises ir prisidedant prie veiksmingesnio nusikalstamų veikų išaiškinimo, teisingumo vykdymo baudžiamosiose bylose. Tai ypač aktualu atsižvelgiant į korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų specifiką (jų latentiškumą, padarymo aplinkybes, kaltininko bendravimo su nukentėjusiuoju ar liudytoju pobūdį ir kt.). Sutiktina, kad teisė į privatumą yra konstitucinė piliečio teisė. Tačiau privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais. Žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeimyninė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt. Konstitucijos 22 straipsnio normose įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas suponuoja asmens teisę į privatumą. Asmens teisė į privatumą apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimai). Tačiau kaip jau minėta, privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais. Jei asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą reakciją. Pažymėtina, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimas). Žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribos baigiasi tada, kai jis savo veiksmais nusikalstamai ar kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei. Taigi įtariamas nusikaltimų darymu asmuo pats atsisako nuo teisės į privataus gyvenimo teisinę apsaugą ta apimtimi, kurią nulemia jo daromas nusikaltimas. Nusikalstamai veikai netaikomas žmogaus privataus gyvenimo apsaugos principas (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. ir 2003 m. kovo 24 d. nutarimai).

10. Teisėjų kolegija, išanalizavusi 2020 m. lapkričio 9 d. kitų objektų apžiūros protokole (1 t., b. l. 22-26) pateiktą garso įrašo stenogramą, kurioje yra užfiksuotas nuteistojo D. N. ir liudytojo K. J. pokalbis, pažymi ir tai, kad šių asmenų pokalbyje nėra informacijos apie asmens privatų gyvenimą. Kaip matyti iš šio pokalbio turinio, D. N. ir K. J. kalbasi išimtinai tik dėl kyšio sumokėjimo, jo dydžio, nuteistajam pokalbio pradžioje reikalaujant 10 000 Eur, vėliau (K. J. susiderėjus dėl mažesnės sumos) – 8000 Eur. Pokalbio metu taip pat aptariami veiksmai, kurie bus atliekami po kyšio davimo, t. y. kad leidimas plynam miško kirtimui bus išduotas po to, kai miškas jau buvo iškirstas ir buvo nustatytas savavališkas miško kirtimo faktas, byla bus „uždaryta“, neradus pažeidimų, ir viskas bus „daugmaž legalu“. Nuteistasis D. N. pokalbio metu taip pat nurodo, kad visas procedūras bus atlikti paprasčiau, jeigu K. J. turės savo senelės, sklypo, kuriame vyko neteisėtas miško kirtimas, savininkės V. S. įgaliojimą. Taigi, asmenų pokalbio metu neužfiksuota informacijos, kuri būtų susijusi su privačiu D. N., K. J. ar trečiųjų asmenų gyvenimu. Pažymėtina ir tai, kad asmenų pokalbis vyko nuteistojo D. N. darbo metu (garso įrašas padarytas 2019 m. rugpjūčio 30 d. 8 val. 40 min.), kuomet jis turėjo eiti savo tarnybines pareigas. Taigi garso įrašas buvo surinktas įstatyme tiesiogiai neuždraustu būdu, t. y. K. J., kaip privačiam asmeniui, panaudojant mobiliajame telefone esantį įrašymo įrenginį užfiksavus pokalbį su D. N..

11. Teisėjų kolegijai nėra pagrindo sutikti ir su apelianto teiginiu, jog liudytojo K. J. padarytas garso įrašas nebuvo patikrintas BPK nustatytais veiksmais. Garso įrašas, kaip ir mobilusis telefonas, kuriuo garso įrašas buvo padarytas, buvo ištirti – telefono aparatas apžiūrėtas, o garso įrašas perklausytas – 2020 m. lapkričio 9 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota perklausyto garso įrašo stenograma (1 t., b. l. 22-26; 3 t., b. l. 94-97), 2020 m. lapkričio 9 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota K. J. mobiliojo ryšio telefono „Samsung Galaxy A3“ (modelis „SM-A310F“) apžiūra (1 t., b. l. 103-105), 2021 m. liepos 28 d. kitų objektų apžiūros protokole fiksuota elektroninio laiško, kuriuo K. J. persiuntė garso įrašą tuo metu Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus pareigas laikinai ėjusiam K. M., bei kompiuterinės laikmenos (USB rakto), talpinančio minėtą garso įrašą, apžiūra (3 t., b. l. 6-8). Taip pat byloje atlikus objektų tyrimą pateikta Lietuvos teismo ekspertizės centro 2021 m. birželio 1 d. specialisto išvada Nr. 11-2752(20), 11-2830(20) (3 t., b. l. 75-86).

12. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2021 m. birželio 1 d. specialisto išvadoje Nr. 11-2752(20), 11-2830(20) nustatytos šios aplinkybės: 1) tikėtina, kad tiriamajame garso įraše (garsiniame faile ,,Balsas 001.m4a“) yra užfiksuotas K. J. balsas ir kalba. Šio asmens pasakytos frazės pateiktoje tiriamojo garso įrašo stenogramoje pažymėtos raide ,,A“. 2) Tiriamajame garso įraše (garsiniame faile ,,Balsas 001.m4a“) yra užfiksuotas D. N. balsas ir kalba. Šio asmens pasakytos frazės pateiktoje tiriamojo garso įrašo stenogramoje pažymėtos raide ,,B“. 3) Tiriamajame garso įraše ,,Balsas 001.m4a“ ištisumo pažeidimo požymių nenustatyta. 4) Tiriamajame garso įraše ,,Balsas 001.m4a“ montažo požymių nenustatyta. 5) Tiriamasis garso įrašas ,,Balsas 001.m4a“ yra originalas. 6) Tiriamasis garso įrašas ,,Balsas 001.m4a“ yra padarytas tyrimui pateiktu telefonu ,,Samsung Galaxy A3“ (3 t., b. l. 75-86). Aptariamoje specialisto išvadoje nustatytų aplinkybių, susijusių su garso įraše girdimais balsais, įrašo autentiškumu ir vientisumu, nuteistasis D. N. apeliaciniame skunde neginčija. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2021 m. birželio 1 d. specialisto išvadoje Nr. 11-2752(20), 11-2830(20) pateiktas išvadas, kuriose nurodomi garso įraše užfiksuoti balsai (išvada Nr. 1 ir Nr. 2), patvirtina ir nuteistojo D. N. bei liudytojo K. J. parodymai – tiek vienas, tiek ir kitas apklausų metu nurodė atpažįstantys tiek savo, tiek pašnekovo balsus, tik skirtingai interpretavo pokalbio turinį. Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šio garso įrašo turiniu ir jo autentiškumu. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tirdamas ir vertindamas garso įrašą BPK pažeidimų nepadarė.

13. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, jog liudytojas K. J. išprovokavo nuteistąjį D. N. padaryti nusikalstamą veiką, nėra pagrįsta. Aplinkybės, kad liudytojas K. J. pokalbio su nuteistuoju metu derėjosi dėl pinigų sumos, nenurodė, jog neduos kyšio, taip pat savo iniciatyva atėjo pas apeliantą galimai nekviestas, savaime nėra laikomos sukurstymu padaryti nusikalstamą veiką. Pastebėtina, kad teismų praktikoje privačių asmenų veiksmai gali būti pripažinti provokacija, jei tie asmenys veikia kontroliuojami bei prižiūrimi pareigūnų ir skatina nusikalsti asmenį, apie kurio nusikalstamą veiką jokių konkrečių duomenų neturima (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-284/2012), tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad nusikalstamos veikos metu, t. y. 2019 m. rugpjūčio 30 d., K. J. būtų bendradarbiavęs su kriminalinės žvalgybos subjektais. Be abejo, ir privatus pilietis taip pat gali išprovokuoti kitą asmenį padaryti nusikaltimą, turėdamas tikslą su juo vėliau susidoroti teisėsaugos institucijų rankomis. Tačiau iš byloje esančio pokalbio turinio, taip pat atsižvelgiant į liudytojo parodymus, kad reikalavimą duoti kyšį D. N. jau buvo išreiškęs ankstesnio susitikimo metu, tokios išvados daryti negalima. Atitinkamai, darytina išvada, kad liudytojo K. J., kaip privataus subjekto, padarytas pokalbio, kurio metu nuteistasis D. N. reikalavo kyšio, garso įrašas savo forma, kaip ir pokalbis – savo turiniu, nėra laikomas valstybės tarnautojo provokacija duoti kyšį.

14. Liudytojo K. J. parodymų patikimumo nepaneigia tai, jog D. N. pirmą kartą pareikalavus kyšio, liudytojas kreipėsi ne į teisėsaugos institucijas ar D. N. vadovybę, o pasitaręs su savo artimaisiais dėl tolimesnių veiksmų, nusprendė užfiksuoti kyšio reikalavimą darydamas pokalbio įrašą. Be abejonės, kai fiksuojant galimai daromos nusikalstamos veikos aplinkybes reikia atlikti veiksmus, kurie dėl savo turinio, sudėtingumo, techninių priemonių panaudojimo ir kitų ypatumų yra panašūs į baudžiamojo proceso įstatyme reglamentuojamus neviešo pobūdžio tyrimo veiksmus, asmenys, užuot ėmęsi privačios iniciatyvos, esant praktinei galimybei, turėtų pirmiausia apsvarstyti kreipimąsi į kompetentingas teisėsaugos institucijas. Tačiau, kaip jau minėta, siekiant išaiškinti nusikalstamą veiką negali būti atimama privačių asmenų teisė rinkti ir teikti į baudžiamąjį procesą duomenis, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Apklausiamas teisminio bylos nagrinėjimo metu K. J. paaiškino, jog, išgirdęs tokį D. N. pinigų reikalavimą, sutriko, nežinojo ką daryti. Nusprendė, kad reikia pasikalbėti su D. N. dar kartą ir padaryti pokalbio įrašą (4 t., b. l. 63-65). Netikėti tokiais liudytojo K. J. parodymais pagrindo nėra. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apelianto argumentu, jog dėl neigiamos liudytojo charakteristikos K. J. parodymais negalima vadovautis. Be abejonės, vertinant apklausto asmens parodymų patikimumą, teisingumą turi reikšmės ir tokio asmens statusas byloje (įtariamasis, kaltinamasis, nukentėjusysis, liudytojas), šio asmens ryšys su nagrinėjamu įvykiu, suinteresuotumas bylos baigtimi, tokį asmenį charakterizuojantys duomenys – būdo savybės, ankstesnio elgesio ypatumai, polinkis nesilaikyti visuotinai priimtų elgesio taisyklių ir pan., tačiau įvertinus tiek liudytojo K. J. parodymus atskirai, tiek kitų bylos įrodymų kontekste, palyginus šiuos parodymus tarpusavyje, ypač įvertinant pokalbio tarp D. N. ir K. J. turinį ir kontekstą, nėra pagrindo netikėti liudytojo K. J. parodymais dėl kyšio iš jo reikalavimo.

15. Liudytojo K. J. pareiškimas apie padarytą nusikalstamą veiką Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnyboje gautas 2020 m. lapkričio 4 d., t. y. praėjus kiek daugiau nei 1 metams 2 mėnesiams po garso įrašo padarymo (1 t., b. l. 1-4). Tačiau tai, kad liudytojas į teisėsaugos institucijas kreipėsi ne tą pačią dieną, o po 14 mėnesių, šios bylos kontekste neturi įtakos nei įrašo pripažinimui įrodymu, nei liudytojo K. J. parodymų patikimumui, nes jokie terminai pranešti teisėsaugos institucijoms apie padarytą nusikaltimą įstatymuose nenumatyti. Apriboti terminais pranešti teisėsaugos institucijoms apie padarytą nusikaltimą yra tik kyšio davėjai ir tarpininkai (BK 226 straipsnio 6 dalis, 227 straipsnio 5 dalis). Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad K. J. dar 2019 m. rugsėjo 6 d. paaiškinime (praėjus savaitei po kyšio reikalavimo) nurodė, jog atvažiavus į Valstybinę miškų tarnybą jį pasitiko inspektorius D. N., kuris jį (K. J.) gąsdino 20 000 Eur bauda, bet pats siūlė viską sutvarkyti už 10 000 Eur kyšį, reikalavo šio kyšio, ką įrodo padarytas garso įrašas. Liudytojas šiame paaiškinime nurodė esąs pasiruošęs parašyti pareiškimą į prokuratūrą, taip pat pranešti Valstybinei miškų tarnybai raštu (2 t., b. l. 23-24), tačiau jokios reakcijos iš Valstybinės miškų tarnybos pareigūnų nesulaukė. Po tokio liudytojo K. J. paaiškinimo pateikimo D. N. pateikė tarnybinį pranešimą Valstybinės miškų tarnybos Miškų ūkio priežiūros skyriaus vadovybei, kad jam K. J. siūlė kyšį. Taigi Valstybinės miškų tarnybos Miškų ūkio priežiūros skyriuje dar 2019 m. rugsėjį buvo žinoma apie tai, kad, D. N. teigimu, jam yra siūlomas kyšis, o K. J. teigimu – kad iš jo yra reikalaujama kyšio, tačiau, kaip jau minėta, ši institucija teisėsaugos įtaigoms, turinčioms teisę pradėti ikiteisminį tyrimą, apie tai nepranešė, jokių kitų veiksmų siekiant nustatyti galimai padarytą nusikalstamą veiką neatliko.

16. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad K. J. į Valstybinę miškų tarnybą kreipėsi tik po to, kai Vilniaus miesto apylinkės teismas nutarimu grąžino administracinę bylą Valstybinei miškų tarnybai motyvuoto sprendimo tinkamo subjekto atžvilgiu priėmimui. Teisėjų kolegija pastebi, kad apelianto nurodomas Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas, kuriuo pareiškėjos V. S. skundas buvo patenkintas ir administracinio nusižengimo teisena V. S. atžvilgiu dėl neteisėto miško kirtimo buvo nutraukta, buvo priimtas 2020 m. birželio 25 d. Tuo tarpu, kaip minėta, K. J. į Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybą ir Valstybinės miškų tarnybos vadovo pareigas laikinai ėjusį K. M. kreipėsi 2020 m. lapkričio 4-5 dienomis, t. y. praėjus daugiau nei keturiems mėnesiams po Vilniaus apylinkės teismo nutarimo paskelbimo. Taigi, aptariami įvykiai laike yra nutolę ir darytina išvada, nesusiję. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apelianto nurodoma byla Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama administracinio nusižengimo teisena ir buvo išimtinai susijusi su V. S. galinčia kilti administracine atsakomybe. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo veikos vertinimui nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje neturi įtakos apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kad neva nagrinėjant aptariamą bylą Vilniaus miesto apylinkės teisme informacija apie galimą kyšio reikalavimą buvo žinoma, K. J. ir V. S. buvo atstovaujami profesionalių teisininkų, tačiau nei teisininkai, nei teismas nesiėmė veiksmų informuoti institucijas apie galimai padarytą nusikalstamą veiką.

17. Nuteistasis, remdamasis EŽTT 2019 m. vasario 14 d. sprendime byloje SA-Capital Oy v. Finland (peticijos Nr. 5556/10) pateiktais išaiškinimais, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojos V. S. ir liudytojo V. J. (V. J.) parodymus, neatsižvelgė į pirminį informacijos gavimo šaltinį (t. y. į aplinkybę, kad aptariami liudytojai didžiąją dalį informacijos sužinojo iš liudytojo K. J. žodžių), apelianto kaltę grindė nuogirdomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad priešingai nei nurodo apeliantas, EŽTT pripažįsta holistinį įrodymų vertinimo būdą, kuris suteikia teismui teisę laisvai vertinti kiekvieną byloje esantį įrodymą ir nustatyti jo įrodomąją reikšmę konkrečioje nagrinėjamojoje byloje. EŽTT formuojamoje praktikoje taip pat nurodoma, kad tiek įrodymų leistinumą, tiek jų vertinimą pirmiausiai reglamentuoja nacionalinė teisė ir įprastai nacionaliniai teismai turi įvertinti jiems pateiktus įrodymus (EŽTT 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimas byloje Lhermitte prieš Belgiją, peticijos Nr. 34238/09, EŽTT 2020 m. birželio 25 d. sprendimas byloje Abukauskai prieš Lietuvą, peticijos Nr. 72065/17). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, Nr. 2K-439/2011, Nr. 2K-26-89/2018, Nr. 2K-281-942/2018). Duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Nacionalinėje teisėje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos galios ir nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitą. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to, jei nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų, proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė ne visada yra nustatomos tik tiesioginiais įrodymais. Kaltė gali būti grindžiama ir netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.

18. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų, Vilniaus apygardos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojos V. S. parodymais, juos vertino kaip svarbius bei papildančius liudytojo K. J. parodymus ir padarytą garso įrašą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pateiktu liudytojos V. S. parodymų vertinimu, nes šie parodymai atitinka įrodymams keliamus reikalavimus, taip pat nėra pagrindo abejoti jų patikimumu. Atsižvelgusi į tai, kad ištirti įrodymai, pirmiausiai, liudytojo K. J. padaryto garso įrašo, liudytojų K. J. ir V. S. parodymai, atitinka įrodymų sąsajumo (BPK 20 straipsnio 3 dalis) bei leistinumo (BPK 20 straipsnio 4 dalis) reikalavimus, taip pat, priešingai nei nurodo apeliantas, nėra pagrindo abejoti šių parodymų patikimumu, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos įrodymus vertino, kaip pakankamus nuteistojo D. N. kaltei pagrįsti.

19. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma EŽTT praktika, susijusi su liudytojų mainais už imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo ar kitas privilegijas duodamų parodymų vertinimu, yra atmestina, kaip nesusijusi su nagrinėjama byla. Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojas K. J. nagrinėjamoje byloje nebuvo apklaustas kaip specialusis liudytojas, taip pat nebuvo įtariamas ar kaltinamas nusikalstamos veikos, įskaitant BK 227 straipsnyje įtvirtintą papirkimo nusikaltimą, padarymu. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, kad liudytojui K. J. buvo suteiktas imunitetas nuo baudžiamojo persekiojimo ar kitos privilegijos, dėl kurių šio liudytojo duoti parodymai būtų sąlygoti siekio išvengti baudžiamosios atsakomybės, yra atmestini, kaip nepagrįsti, ir dėl jų teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

20. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nuteistojo D. N. padarytą nusikaltimą kvalifikavo pagal 225 straipsnio 2 dalį. Bausmė šiam asmeniui paskirta teisingai, įvertinus visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, nėra aiškiai per griežta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo nuosprendį, todėl nuteistojo D. N. apeliacinis skundas yra atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 5 d. nuosprendis yra paliekamas galioti.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. N. apeliacinį skundą atmesti.